Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [A-63-1706-09].doc
Bylos nr.: A-63-1706-09
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A63 – 1706/2009

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. gegužės 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Laimučio Alechnavičiaus, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Martynui Ausčiui,

atsakovo atstovui Vyčiui Belkevičiui,

atnaujinus procesą, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2 – 9), kurį patikslino (b. l. 79 – 87), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vadovybės apsaugos departamentas) 777,22 Lt priemoką už viršvalandinį darbą, dirbtą nuo 2004 m. kovo 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 9 d., ir 5 proc. procesinių palūkanų nuo reikalaujamos sumos, skaičiuojant nuo pareiškimo priėmimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1997 m. iki 2005 m. rugsėjo 9 d. dirbo Vadovybės apsaugos departamente, tačiau jam nebuvo sumokėtos priemokos už viršvalandinį darbą. Dirbdamas jis turėjo statutinio valstybės tarnautojo statusą. Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu (toliau – ir Statutas), 5 straipsnyje nustatyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Kitų valstybės tarnautojų, tarnaujančių vidaus reikalų įstaigose, tarnybą reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir kiti teisės aktai. Šiems valstybės tarnautojams taip pat taikomos šio Statuto 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 2 dalies nuostatos. Darbuotojų darbą reglamentuoja darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Pažymėjo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams be išlygų yra taikomos Valstybės tarnybos įstatymo normos, reglamentuojančios darbo užmokestį, bei kitos konkrečiai išvardytos šio įstatymo išimtinės nuostatos. Paaiškino, kad Vadovybės apsaugos departamento direktorius 2003 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. IV-149 patvirtino Priemokų mokėjimo Vadovybės apsaugos departamento statutiniams valstybės tarnautojams taisykles, kurios nustato priemokų, nurodytų Statuto 38 straipsnyje, mokėjimo sąlygas, dydžius, apskaičiavimą, tvarką ir kontrolę, o 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1V-28 nuo 2004 m. kovo 1 d. Vadovybės apsaugos departamento Asmenų apsaugos, Techniniame, Taktinės paramos, Operatyvaus valdymo ir Mobiliosios palydos skyriuose buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita. Minėtu įsakymu buvo nustatytas vieno mėnesio trukmės suminės darbo laiko apskaitos apskaitinis laikotarpis Operatyvaus valdymo skyriuje. Pareiškėjas nurodė, kad už tarnybą Vadovybės apsaugos departamente gaudavo darbo užmokestį, kurį sudarė pareiginė alga ir priedai, tačiau jam nebuvo mokamos priemokos už viršvalandinį darbą, kurį dirbo nuo suminės darbo laiko apskaitos įvedimo, t. y. nuo 2004 m. kovo 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 9 d. (iki išėjimo į pensiją). Visą nurodytą laikotarpį jis dirbo po 48 val. per savaitę. Pažymėjo, kad per Vadovybės apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Nr. IV-28 patvirtintą vieno mėnesio apskaitinį laikotarpį bendras dirbtas laikas sudarydavo apie 190 – 192 val., o tai gerokai viršydavo įstatymais įtvirtintą bendrą savaitės 40 val. darbo laiko normą, tačiau už viršvalandžius nebūdavo mokama vadovaujantis Statuto 29 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintų Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų (toliau – ir Nutarimas Nr. 1150) nuostatomis. Pareiškėjas paaiškino, kad minėti teisės aktai numatė maksimalią savaitės darbo laiko normą, tačiau nenustatė mėnesio darbo laiko normos. Ši teiginį pareiškėjas grindė 2004 m. gegužės 10 d. Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaita Nr. 1030-34-56. Teigė, kad bendrajai darbo laiko normai nustatyti turi būti taikomos Darbo kodekso normos, numatančios 40 val. per savaitę darbo laiko normą, kadangi Statutas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1150 reglamentuoja pareigūnų savaitės darbo laiko normą, tačiau nepasisako, koks turėtų būti apskaitos laikotarpis ir kokia turėtų būti bendra darbo laiko norma per šį apskaitos laikotarpį. Pabrėžė, kad suminės darbo laiko apskaitos esmė yra ta, jog darbuotojas gali dirbti ir ilgesnes darbo valandas, nei Darbo kodekse nustatyta bendroji darbo laiko norma, tačiau per apskaitinį laikotarpį dirbtas laikas neturi viršyti nustatytos bendrosios darbo laiko normos. Tais atvejais, kai apskaitiniu laikotarpiu yra viršijama nustatyta bendroji darbo laiko norma, toks darbas yra laikomas viršvalandiniu ir privalo būti kompensuojamas įstatymų nustatyta tvarka, nes kiekvienam piliečiui Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis garantuoja teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pažymėjo, kad tokios teisės turinį savo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime išaiškino Konstitucinis Teismas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 28 – 31) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose, organizacijose tvarkos patvirtinimo” patvirtintoje tvarkoje („Darbai, sąlygos, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose, organizacijose tvarka”) nustatyta, kad suminė darbo laiko apskaita, atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę, gali būti įvedama įstaigose ir organizacijose, kai dėl darbo pobūdžio, darbo ar gamybos sąlygų negalima iš anksto nustatyti ir/ar laikytis kasdieninės ar savaitės darbo laiko trukmės. Darbuose, kur yra pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, ir darbuose, kur dėl techninių gamybos sąlygų negalima laikytis konkrečiai darbuotojų kategorijai nustatytos kasdieninės ar savaitės darbo laiko trukmės, ar darbuose, kuriuos dirbant gali būti taikoma iki 24 val. per parą darbo laiko trukmė ir kurių sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita. Pagal Statuto 29 straipsnio 3 dalį 48 val. per savaitę darbo laiko normos nelaikomos viršvalandiniu darbu. Nutarimu Nr. 1150 nustatyta Vadovybės apsaugos departamento pareigūnų, dirbančių pamainomis iki 24 val., pareigybių sąrašas. Šiuo nutarimu patvirtintų Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų 2 punkte nustatyta, kad pareigūnams nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančios vidaus reikalų statutinės centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatoma ne ilgesnė kaip 24 val. pamainos trukmė ir viršijanti 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma, bet ne ilgesnė kaip 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Bendrąją darbo laiko trukmę nustatanti norma yra įtvirtinta Darbo kodekso 144 straipsnyje, kuri numato 40 val. per savaitę darbo laiko normą, o specialioji norma – Statuto 29 straipsnio 3 dalis – numato, kad viršvalandiniu darbu nelaikoma 48 val. darbo laiko norma. Nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma specialioji norma. Esant Darbo kodekso 149 straipsnio 1 dalies ir Statuto 29 straipsnio 3 ir 4 dalių konkurencijai, taikytinos taip pat Statuto nuostatos. Atsakovas taip pat nesutiko, kad pareiškėjui niekada nebuvo mokama už viršvalandinį darbą, ir nurodė, kad priemoka jam buvo mokama remiantis Vadovybės apsaugos departamento direktoriaus 2003 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 149. Pažymėjo, kad vidaus tarnybos pareigūnams, dirbantiems minėtomis sąlygomis, yra kompensuojama ir kitais įstatymuose numatytais būdais.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu (b. l. 100 – 105) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė iš Vadovybės apsaugos departamento 777,22 Lt už viršvalandinį darbą, dirbtą 2004 m. balandžio, gegužės, liepos ir 2005 m. gegužės, rugpjūčio mėnesiais, nuo 2004 m. kovo 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 9 d. Teismas priteisė iš Vadovybės apsaugos departamento 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo skundo priėmimo teisme (2006 m. liepos 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė.

Teismas konstatavo, kad šios bylos ginčo esmė – ar pagrįstas pareiškėjo reikalavimas priteisti nurodomas sumas už viršvalandinį darbą. Teismas vadovavosi ginčo santykius reguliuojančiais Statutu, Valstybės tarnybos įstatymu, Darbo kodeksu, Nutarimu Nr. 1150, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose, organizacijose tvarkos aprašo patvirtinimo” (toliau – ir Nutarimas Nr. 587). Teismas nustatė, kad Vadovybės apsaugos departamento direktoriaus 2004 m. vasario 27 d. įsakymu nuo 2004 m. kovo 1 d. buvo įvesta Vadovybės apsaugos departamento Asmenų apsaugos, Techniniame, Taktinės paramos, Operatyvaus valdymo ir Mobilios palydos skyriuose suminė darbo laiko apskaita. Operatyvaus valdymo skyriuje nustatytas vieno mėnesio darbo laiko apskaitos apskaitinis laikotarpis. Atsakovas pateikė teismui darbo laiko apskaitos žiniaraščius, iš kurių matyti, kad 2004 m. balandžio mėnesį pareiškėjas dirbo 168 valandas, gegužės – 182, liepos – 180, 2005 m. gegužės – 181 ir liepos – 175. Pareiškėjui buvo mokamas pareigybinis atlyginimas, priedai ir priemokos, tačiau priedų ir priemokų buvo mokama ne daugiau kaip 70 proc. pareiginės algos. Tais atvejais, kai priedų ir priemokų suma viršijo 70 proc. pareiginės algos, ji buvo mažinama iki 70 proc. Pažymėjo, kad tiek Statuto 29 straipsnio 1 dalyje, tiek Darbo kodekso 144 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta 40 val. savaitės darbo laiko norma. Minėti teisės aktai numato šios taisyklės išimtį. Statute ir Darbo kodekse numatyta, kad darbuotojai gali dirbti ir po 48 val. per savaitę, tačiau teisės aktuose yra numatytas tokių darbuotojų pareigybių sąrašas, jų darbo ir poilsio ypatumai. Statuto 29 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad minėtą sąrašą ir ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 1150 buvo patvirtintas nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašas ir šių pareigūnų darbo bei poilsio laiko apskaitos ypatumai. Į šių pareigybių sąrašą buvo įtrauktas ir Vadovybės apsaugos departamento vyresnysis inspektorius (3.6 punktas), o ypatumų 2 punkte numatytas maksimalus tokių darbuotojų darbo valandų skaičius per savaitę – 48 val. Nutarime Nr. 587 yra numatyta, kaip yra apskaičiuojamas darbo laikas, kai yra įvedama suminė darbo laiko apskaita. Teismas pažymėjo, kad įstatymuose yra numatyta bendra visiems darbuotojams darbo laiko norma, t. y. 40 val. per savaitę. Įstatymų leidėjas aiškiai numatė, kad esant suminei darbo laiko apskaitai negali būti dirbama daugiau kaip 48 val. per savaitę ir 12 val. per darbo dieną (pamainą). Apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu keturi mėnesiai. Toks teisinis reguliavimas atitinka ir 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 89/39l/EEB ir 1993 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyvos 93/104/EB reikalavimus. Departamento direktorius, vadovaudamasis Nutarimu Nr. 1150, savo įsakymu įvedė suminę darbo laiko apskaitą, o ataskaitinį laikotarpį nustatė vieną mėnesį. Per direktoriaus įsakymu nustatytą ataskaitinį laikotarpį darbdavys privalo organizuoti darbo laiką, kad darbo laiko trukmė per suminės darbo laiko apskaitos apskaitinį laikotarpį neviršytų darbuotojams nustatyto darbo valandų skaičiaus, apskaičiuoto pagal savaitės darbo laiko trukmę 40 darbo valandų, t. y. jeigu vieną ar kelias savaites darbuotojas dirbo maksimalų leistiną darbo valandų skaičių, kitomis savaitėmis jo dirbamų valandų skaičius turi būti mažinamas, kad per ataskaitinį laikotarpį, nagrinėjamu atveju per vieną mėnesį, nebūtų viršytas darbo valandų skaičius apskaičiuotas pagal savaitės darbo laiko trukmę 40 val. Teismas, įvertinęs teisės normas, reguliuojančias suminės darbo laiko apskaitos esmę, padarė išvadą, kad teisės aktai suteikia darbdaviui galimybę tinkamai, o tam tikrais atvejais ir nepertraukiamai vykdyti jam priskirtas funkcijas, o apskaitinis laikotarpis yra numatomas tam, kad darbdavys nepiktnaudžiautų savo teisėmis ir neverstų darbuotojo dirbti maksimalų darbo valandų skaičių (48 val.). Kadangi atsakovo direktoriaus įsakymu buvo nustatytas vieno mėnesio apskaitinis laikotarpis, todėl per tą laikotarpį jo faktiškai dirbtų valandų skaičius turėtų atitikti šio mėnesio darbo laiko normą. Iš atsakovo pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad minėtais mėnesiais pareiškėjo dirbtų valandų skaičius viršija šiems mėnesiams nustatytą darbo laiko normą. Teismas nurodė, kad iš atsakovo pateiktų pareiškėjo darbo užmokesčio priskaičiavimo ataskaitų matyti, jog atsakovas tas situacijas, kai priedų ir priemokų sumos viršydavo 70 proc., sprendė mažindamas šias iki leistinos ribos, tokiu būdu įpareigodamas pareiškėją dirbti viršvalandžius, tačiau už juos nemokėdamas. Jeigu pareiškėjo ir atsakovo darbo santykiai nebūtų nutrūkę, pareiškėjui tais atvejais, kai viršvalandinių darbų negalima būtų kompensuoti dėl Valstybės tarnybos įstatyme numatyto apribojimo, turėtų būti kompensuojama kitais Darbo kodekse numatytais būdais, tačiau nagrinėjamu atveju darbo santykiai yra nutrūkę, todėl jam už dirbtus viršvalandžius gali būti kompensuojama tik vieninteliu būdu, t. y. apmokant už viršvalandinį darbą. Nors šiuo atveju bus viršytas įstatyme numatytas priedų ir priemokų procentas, tačiau tai yra vienintelis šiuo metu įmanomas būdas apginti silpnesniosios darbo teisinių santykių šalies – darbuotojo – teises. Teismas, įvertinęs teisės normas ir byloje esančius įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo nurodomais 2004 m. balandžio, gegužės, liepos ir 2005 m. gegužės ir liepos mėnesiais faktiškai dirbtų valandų skaičius viršijo tų mėnesių darbo laiko normas, o atsakovas per vieno mėnesio apskaitinį laikotarpį šių viršvalandžių nekompensavo, todėl jam iš atsakovo už viršvalandinį darbą priteisė 777,22 Lt. Teismas, vadovaudamasis Darbo kodekso 36 straipsnio 2 dalimi, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteisė ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo pareiškimo priėmimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad pareiškėjas patirtų bylinėjimosi išlaidų nepagrindė jokiais įrodymais, todėl šį prašymą atmetė.

 

III.

 

Atsakovas  apeliaciniu skundu (b. l. 106 – 109) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė teisės normas ir netinkamai aiškino teisės normų konkurenciją. Teismas nepagrįstai taikė iki 40 val. savaitės darbo laiko normą statutiniams valstybės tarnautojams dirbantiems pamainomis iki 24 val. Taip pat teismas nepagrįstai netaikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos.

2. Apeliantas vadovaujasi Statuto 29 straipsnio 3 dalimi,  Nutarimu Nr. 1150 patvirtintų Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų 2 punktu,  Nutarimu Nr. 587, Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu ir Statuto 5 straipsnio 2 dalimi, Darbo kodekso 1 straipsnio 2 dalimi, 3 straipsnio 1 dalimi, Darbo kodekso 149 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio  l dalimi.

3. Darbo kodekso 144 straipsnio l dalis yra bendroji norma, o šiems teisiniams santykiams taikoma specialioji norma – Statuto 29 straipsnio 3, 4 dalys. Remiantis Darbo kodekso 149 straipsnio 1 dalimi, esant suminei darbo laiko apskaitai darbo laiko trukmė neturi viršyti nustatyto darbo laiko (valandų skaičiaus), kurį pareigūnams nustato Statuto 29 straipsnio 3 dalis, iki 48 val. per savaitę.

4. Viršvalandiniu darbu laikoma ir už jį apmokama tuomet, kai pareigūnas dirba daugiau kaip 48 val. per savaitę. Esant suminei darbo laiko apskaitai viršvalandinis darbas pareigūnams laikomas tas darbas, kada per ataskaitinį laikotarpį pareigūnų darbo laikas viršija 48 val. per savaitę. Apskaičiuojant ataskaitinio laikotarpio darbo laiką, kurį viršijus skaičiuojami viršvalandžiai, 48 val. dauginamos iš ataskaitinio laikotarpio savaičių skaičiaus, tokia yra suminės darbo laiko apskaitos esmė.

5. Visais atvejais, kuomet pareiškėjas dirbo viršvalandinį darbą, jam buvo mokama priemoka už viršvalandinį darbą. 

6. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 112 – 116) prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimo išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo bylą, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Pareiškėjas atsiliepimą grindė argumentais, išdėstytais jo skunde ir pirmosios instancijos teismo sprendime.

 

IV.

 

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartimi (b. l. 125 – 131) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad suminės darbo laiko apskaitos atveju bendro darbo laiko trukmė apskaitiniu laikotarpiu (vieno mėnesio) apskaičiuojama 40 darbo valandų (darbo laiko trukmė per savaitę) dauginant iš apskaitinio laikotarpio savaičių skaičiaus, taip nustatant bendrą darbo laiko trukmę per vieno mėnesio apskaitinį laikotarpį. Laikas, dirbtas viršijant šią normą, – viršvalandinis darbas. Taigi teisės aktais nėra draudžiama per savaitę dirbti 48 valandas, ir toks darbas nėra laikomas viršvalandiniu, bet dirbant visą mėnesį (apskaitinį laikotarpį) darbo laikas turi išsilyginti taip, kad jis neviršytų bendro darbo laiko trukmės, t. y. jei, pavyzdžiui, dvi savaites dirbama po 48 valandas, negalima tokia situacija, kad kitas dvi savaites taip pat būtų dirbama po 48 valandas. Teismas pabrėžė, kad tokia padėtis būtų ydinga ir prieštaraujanti ne tik teisės normoms, reglamentuojančioms bendrąją darbo laiko trukmę apskaitiniu laikotarpiu, tačiau ir kiekvieno žmogaus konstitucinei teisei į darbą: teisei turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą ne darbo atveju (Konstitucijos 48 str. 1 d.). Išvardintos teisės valstybės tarnautojams turi būti garantuojamos ne mažesniu mastu, negu kitiems darbuotojams. Akivaizdu, kad dėl valstybės institucijų specifinės veiklos minėtų teisių įgyvendinimas gali būti išskirtinai reguliuojamas, bet neatsižvelgiant į tai, kokie juridiniai instrumentai naudojami tų teisių įgyvendinimui, jų (instrumentų) pagalba negali būti sukuriama tokia teisinė situacija, kuri prieštarautų jau priimtiems bei galiojantiems teisės aktams, nustatantiems darbuotojams bendrą darbo laiko normą apskaitiniu laikotarpiu, teisėtų lūkesčių apsaugos principui. Kiekvienas valstybės tarnautojas, atlikęs jam pavestą darbą, turi gauti atlyginimą nustatytu laiku ir tokį, koks yra nustatytas teisės aktais. Jei buvo dirbtas viršvalandinis darbas, už jį ir turi būti apmokama arba kitaip teisingai kompensuojama. Pareiškėjo tarnybiniai santykiai nutrūko, todėl apmokėjimas už viršvalandinius darbus yra būtent tas būdas, kuriuo teisingai atlyginama, kartu tokiu būdu apginant besikreipusiojo teisminės gynybos teises. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo administracinėje byloje surinktus faktinius duomenis, tinkamai juos įvertino, atliko plačią teisinę analizę ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti pagrindų nenustatyta.

 

V.

 

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 13 d. nutartimi (b. l. 187 – 193) atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A17 – 737/2007 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą priteisimo ir perdavė bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas pabrėžė, jog šioje administracinėje byloje pateiktas teisės normų, reglamentuojančių viršvalandinį darbą statutiniams valstybės tarnautojams, kurie eina atitinkamas pareigas ir dirba pamainomis funkcijas nepertraukiamai vykdančiose įstaigose, aiškinimas ir taikymas skiriasi nuo susiklosčiusios administracinių teismų praktikos, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

VI.

 

Administracinių teismų praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių statutinių valstybės tarnautojų, kurie eina atitinkamas pareigas ir dirba pamainomis funkcijas nepertraukiamai vykdančiose įstaigose ar atitinkamuose jų padaliniuose, viršvalandinį darbą, buvo suformuota išplėstinės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008.

Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas Vidaus tarnybos statute (2003 balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) įtvirtintas teisės normas, susijusias su vidaus reikalų sistemos pareigūnų viršvalandiniu darbu (Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 1 bei 3 dalis) išaiškino, jog yra būtina atsižvelgti į tai, kad Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Taigi įstatymų leidėjas, visų pirma, siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu nei Darbo kodeksas įstatymu – Vidaus tarnybos statutu. Taip pat, būtina atsižvelgti į tai, kad Vidaus tarnybos statute pareigūnų darbo laikas yra specialiai reglamentuotas – tam yra skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“) ir nėra nuorodos į Darbo kodekso XIII skyrių („Darbo laikas“). Iš to akivaizdu, kad įstatymų leidėjas siekė pareigūnų darbo laiko normas reglamentuoti Vidaus tarnybos statutu išsamiai.

Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareigūnų darbo ir poilsio režimas turi itin didelę specifiką lyginant su darbuotojais, dirbančiais darbo sutarties pagrindu. Todėl ir Vidaus tarnybos statutas įtvirtina tarnybos ypatumų kompensavimo principą, pagal kurį pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas bei įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (įvairiais priedais ir priemokomis, specialia tvarka skaičiuojamu tarnybos stažu, specialia sveikatos priežiūra, kompensacijomis, specialia pareigūnų valstybine pensija, aprūpinimu maistu, gyvenamosiomis patalpomis ir t. t.). Todėl pareigūnų ir darbuotojų dirbančių pagal darbo sutartis mechaniškas sulyginimas nėra galimas.

Taigi šioje byloje išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija iš esmės konstatavo, kad sprendžiant vidaus reikalų sistemos pareigūnų darbo laiko nustatymo ir viršvalandinio darbo apmokėjimo klausimus būtina vadovautis Vidaus tarnybos statutu, o ne Darbo kodekso nuostatomis.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas dirbo Vadovybės apsaugos departamento Operatyvinio valdymo skyriaus vyresniuoju inspektoriumi. Taigi jis buvo vidaus tarnybos sistemos pareigūnas – statutinis valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja Statutas (Vidaus tarnybos statuto 2 str. 4 d. ).

Valstybės tarnybos statuto 29 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma; šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 val. darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu; šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė.

Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu 1150, 3.6 punktas numato, kad Vadovybės apsaugos departamento vyresnieji inspektoriai priklauso nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnams, dirbantiems pamainomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas dirbo Vadovybės apsaugos departamento Operatyvinio valdymo centro vyresniojo inspektoriaus pareigose ir jam taikoma Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtintas principas, kad šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 val. darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Įvertinus šią normą, darytina išvada, kad jei pareiškėjo per mėnesį išdirbtas valandų skaičius neviršijo 192 val. darbo laiko normą, jo darbas nelaikytinas viršvalandiniu.

Byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų viršijęs nustatytą 48 val. per savaitę (192 val. per mėnesį) darbo laiko normą nėra (b. l. 35 – 43), todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokestį už viršvalandžius yra nepagrįstas.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. birželio 12 d. nutartyje aiškiai konstatavo, kad esant 48 val. per savaitę darbo laiko normai turi būti įstatymu nustatytos sąlygos, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas. Įstatymu nėra nustatyta, kad apskaičiuojant pareigūnų darbo laiko normas per ilgesnį laikotarpį turi būti taikoma suminė darbo laiko apskaita nustatyta Darbo kodeksu.

Vadovaudamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, kolegija neturi pagrindo kitaip aiškinti nurodytų materialinės teisės normų ir daryti kitokios, negu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartyje padaryta, statutinių valstybės tarnautojų, kurie eina atitinkamas pareigas ir dirba pamainomis funkcijas nepertraukiamai vykdančiose įstaigose ar atitinkamuose jų padaliniuose, viršvalandinio darbo teisinio įvertinimo išvados.

Pažymėtina, kad ginčo santykiams neturėtų būti taikomos Darbo kodekso normos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtinta ir nustatyta tvarka, nes nurodyti teisės aktai reglamentuoja pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų darbo santykius.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šioje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 21 d. sprendime bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartyje netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl šie procesiniai sprendimai naikintini. Taip pat naikintina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutartis, kuriomis pareiškėjui priteistos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 str. 3 d.).

Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo jam pagal įsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nutartis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo išmokėtas sumas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnį neįvykdyti teismo sprendimai vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Kadangi šie procesiniai sprendimai įvykdyti, sprendimų įvykdymo atgręžimas vykdomas Civilinio proceso kodekso LVI skyriaus nustatyta tvarka, kurio 760 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog jeigu panaikinamas jau įvykdytas sprendimas ir iš naujo išnagrinėjus bylą priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai (sprendimo įvykdymo atgręžimas).

Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui buvo išmokėta 6 940,21 Lt pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nutartimis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo priteistos sumos. Atsižvelgiant į atsakovo galimybę susigrąžinti permokėtą mokesčio sumą bei vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 760 straipsnio 1 dalimi ir 762 straipsnio 1 dalimi, atsakovui iš pareiškėjo priteistina 6 940,21 Lt.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 162 straipsnio 3 dalimi, Civilinio proceso kodekso 760 straipsnio 1 dalimi ir 762 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartį bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutartį panaikinti.

Priimti naują sprendimą – atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Pareiškėjo R. P. skundą atmesti. 

Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos iš pareiškėjo R. P. priteisti 6 940,21 Lt.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

 

Teisėjai                                                                                             Laimutis Alechnavičius

 

                                                                                                          Roma Sabina Alimienė

 

                                                                                                          Stasys Gagys