Civilinė byla Nr. e3K-3-101-933/2025
Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00358-2023-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.6; 2.6.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Šulco (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. S. ir I. S. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „Bajorų vėjas“ ieškinį dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Šlovė darbui“, I. S., J. S., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, J. J., G. K.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių imperatyvioms įstatymo normoms – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80, 4.48 straipsniams – prieštaraujančio sandorio pripažinimą negaliojančiu, taip pat CK 4.96 straipsnio ir 4.165 straipsnio santykį, pripažinus sandorį negaliojančiu, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai R. P. ir UAB „Bajorų vėjas“ prašė pripažinti negaliojančia 2022 m. kovo 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), sudarytą atsakovės UAB „Šlovė darbui“ ir atsakovų I. S. ir J. S., ir taikyti restituciją, grąžinant atsakovės UAB „Šlovė darbui“ nuosavybėn šia sutartimi perleistą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (toliau – ginčo Žemės sklypas). Sutartį pripažinti negaliojančia ieškovai prašė trimis pagrindais: 1) CK 6.66 straipsnio actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu; 2) CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip imperatyvioms teisės normoms prieštaraujantį sandorį; 3) CK 1.81 straipsnio pagrindu, kaip viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantį sandorį.
3. Ieškovai nurodė, kad Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-235-620/2020 (įsiteisėjo 2020 m. balandžio 28 d.) buvo patenkintas ieškovų ieškinys, kuriuo teismas priteisė iš J. J. 2730 Eur skolą, 282,34 Eur palūkanas nuo 2017 m. rugpjūčio 24 d. iki 2019 m. rugsėjo 17 d., 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2019 m. rugsėjo 18 d. iki sprendimo visiško įvykdymo ir 361 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovui R. P., taip pat priteisė iš J. J. 7882,35 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2019 m. spalio 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 903 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą UAB „Bajorų vėjas“. J. J. neįvykdžius minėto teismo sprendimo savo noru, ieškovams 2020 m. gegužės 19 d. buvo išduoti vykdomieji raštai. Ieškovams (kreditoriams) tapo žinoma, kad J. J. 2019 m. gegužės 20 d. akcijų pasirašymo sutartimi (toliau – ir Akcijų pasirašymo sutartis) perleido dalį turto atsakovei UAB „Šlovė darbui“, kurios direktorius buvo jis pats.
4. 2020 m. birželio 15 d. ieškovai actio Pauliana pagrindu pareiškė ieškinį dėl Akcijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia. Panevėžio apygardos teismas 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento (lot. ab initio) Akcijų pasirašymo sutartį, sudarytą J. J. ir UAB „Šlovė darbui“, ir taikė restituciją, grąžino J. J. nuosavybėn Akcijų pasirašymo sutartimi perleistą turtą, įskaitant ir ginčo Žemės sklypą. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 30 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą.
5. Ieškovų vertinimu, Sutartis, kuria atsakovė UAB „Šlovė darbui“, kaip pardavėja, nuosavybės teise perleido atsakovams I. S. ir J. S., kaip pirkėjams, tą patį ginčo Žemės sklypą, buvo sudaryta 2022 m. kovo 9 d., todėl, vadovaujantis įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu, Sutartimi perleistas turtas, pritaikius restituciją, turėjo grįžti trečiojo asmens J. J. nuosavybėn remiantis CK 6.66 straipsniu. Ieškovų vertinimu, Sutartis sudaryta veikiant nesąžiningai, tai, kad ji pažeis ieškovų teises, atsakovė UAB „Šlovė darbui“ neabejotinai žinojo ir suvokė. Atsakovai I. ir J. S. taip pat turėjo galimybę tokias aplinkybes sužinoti, privalėjo būti apdairūs, rūpestingi ir atidūs, išsamiai pasidomėti atsakovės finansine padėtimi ir turto perleidimo priežastimis, sandorio teisiniais trūkumais ir pan. Ieškovų nuomone, visi atsakovai buvo nesąžiningi, siekė nesąžiningų tikslų ir taip pažeidė ieškovų, kaip kreditorių, interesus.
6. Ieškovai nurodė ir tai, kad Sutarties sudarymo metu buvo pažeistas pamatinis imperatyvas, draudžiantis asmenims perleisti daugiau teisių (turto nuosavybės teises), nei jų turi. Ginčo atveju egzistuoja pagrindai pripažinti Sutartį negaliojančia taip pat ir kaip prieštaraujančią viešajai tvarkai ir gerai moralei. Negali būti toleruojamos situacijos, kai nesąžiningi asmenys, veikdami iš savanaudiškų ir piktavališkų paskatų, perleidžia turtą, sudaro teisines ir fizines kliūtis, siekdami išvengti prievolių vykdymo, o sąžiningi kreditoriai lieka be savo teisėtų reikalavimų patenkinimo.
7. Ieškovai pažymėjo, kad, pripažinus Sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, turi būti taikoma restitucija – Sutartimi perleistas turtas turi būti sugrąžintas atsakovės UAB „Šlovė darbui“ nuosavybėn.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
8. Panevėžio apylinkės teismas 2024 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovės UAB „Šlovė darbui“, atstovaujamos direktoriaus J. J., ir J. S. sudarytą 2022 m. kovo 9 d. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį; taikė restituciją natūra – grąžino atsakovės UAB „Šlovė darbui“ nuosavybėn Sutartimi perleistą žemės sklypą; priteisė iš atsakovės UAB „Šlovė darbui“ J. S. 10 000 Eur, jo sumokėtų pagal Sutartį; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
9. Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo sprendime nurodyta, jog Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimu iš atsakovo J. J. ieškovams R. P. ir UAB „Bajorų vėjas“ buvo priteista skola, bendrai 10 612,35 Eur (7882,35 Eur UAB „Bajorų vėjas“ ir 2730 Eur R. P.), palūkanos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Teismo vertinimu, ieškovai yra J. J., kuris šioje byloje yra trečiasis asmuo ir atsakovės UAB „Šlovė darbui“ vadovas, kreditoriai.
10. Teismas nurodė, kad nors ieškovai ir įrodinėjo, jog reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Šlovė darbui“ jie turėjo nuo 2020 m. birželio mėn., ir tokią faktinę aplinkybę grindė Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2022 m. birželio 30 d., kuriuo buvo tenkintas R. P. ir UAB „Bajorų vėjas“ ieškinys, tačiau Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 21 d. sprendimas nebuvo įsiteisėjęs Sutarties sudarymo metu (2022 m. kovo 9 d.), tad teismas vertino, kad ieškovai neįrodė, jog jie turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovus, kuri yra viena iš būtinųjų actio Pauliana sąlygų, ir šiuo pagrindu reikalavimą Sutartį pripažinti negaliojančia atmetė.
11. Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindais teismas pasisakė, kad atsakovės UAB „Šlovė darbui“ direktoriui J. J. Sutarties sudarymo metu buvo žinomas Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimas, įpareigojantis UAB „Šlovė darbui“ grąžinti jam ginčo Žemės sklypą, tačiau nelaukdamas, kol Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinės jo skundą, kaip UAB „Šlovė darbui“ vadovas, sklypą pardavė I. ir J. S. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Sutarties 7.3 punkte nurodyta, jog „pardavėjas pareiškė, kad parduodamas žemės sklypas niekam neperleistas, arešto ir draudimo nėra, tretieji asmenys neturi jokių teisių ir pretenzijų į jį, nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjų nuosavybės teisei į daiktą, jo, kaip pardavėjo, teisė disponuoti daiktu neatimta ir neapribota. Teisminių ginčų dėl jo nėra.“ Šių duomenų pagrindu teismas nusprendė, jog UAB „Šlovė darbui“ direktorius J. J., atstovaujantis bendrovei, žinodamas, kad jo kreditorių UAB „Bajorų vėjas“ ir R. P. ieškinys tenkintas ir ginčo Žemės sklypas turi būti grąžintas jo, kaip ieškovės skolininko, nuosavybėn, kad gali būti nukreiptas į jį išieškojimas, nuslėpė nuo sklypo pirkėjų ir notaro informaciją dėl teisminio proceso, t. y. elgėsi neteisingai ir nesąžiningai, tad UAB „Šlovė darbui“, atstovaujamos J. J., elgesys, sudarant Sutartį, laikytinas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms – CK 1.55 straipsnio 1 daliai (turėtų būti CK 1.5 straipsnio 1 daliai) ir CK 6.4 straipsniui.
12. Teismas pažymėjo, kad Sutarties sudarymo metu ginčo Žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas UAB „Šlovė darbui“ nuosavybės teise, tačiau, įsiteisėjus Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimui, kuriuo pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento Akcijų pasirašymo sutartis, laikytina, kad UAB „Šlovė darbui“ nuosavybės teisės į ginčo Žemės sklypą neįgijo, tad jo pardavimas prieštarauja CK 4.48 straipsnio nuostatai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Sutartis yra imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris, todėl yra niekinė ir negaliojanti CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.
13. Teismas taip pat vertino, kad atsakovės UAB „Šlovė darbui“ atstovo elgesys, sudarant Sutartį, yra nesuderinamas ir su geros moralės normomis. Sudarant ginčo Sutartį UAB „Šlovė darbui“ atstovas žinojo, kad, perleidus ginčo Žemės sklypą I. ir J. S., nebus galimybės įvykdyti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo, todėl teismas pripažino, kad Sutartis, kaip pažeidžianti teisingumo įgyvendinimą, prieštarauja viešajai tvarkai, todėl ją taip pat pripažino niekine ir negaliojančia CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu.
14. Teismas pripažino nepagrįstomis atsakovų I. S. ir J. S. pozicijas, kad restitucija, net ir pripažinus ginčo Sutartį negaliojančia, neturi būti taikoma, kadangi jie yra sąžiningi turto įgijėjai ir buvo informuoti tik apie UAB „Šlovė darbui“ įsiskolinimą kreditoriui G. K. pagal paskolos sutartį ir šiam sandoriui užtikrinti įregistruotą žemės sklypo hipoteką. Teismas nusprendė, kad įrodymų, jog nuomojamą žemės sklypą atsakovai būtų iš esmės pagerinę, į jį investavę dideles savas lėšas, teismui nėra pateikta. Teismas neturi pagrindo daryti išvadų, kad ginčo Žemės sklypo vertė iš esmės pasikeitė, kad atsakovai, taikant restituciją natūra, patirtų didelius nuostolius.
15. Teismas, išanalizavęs Sutarties turinį, vertino, kad, taikant restituciją, Žemės sklypas turėtų būti grąžinamas UAB „Šlovė darbui“, o G. K. turėtų I. ir J. S. grąžinti 10 000 Eur, nes minėtą sumą už ginčo Žemės sklypą J. S. pervedė G. K. į jo sąskaitą, nurodydamas, kad tai pinigai už Žemės sklypą. Kadangi duomenų, jog būtų nuginčytas įkeitimas (hipoteka) užtikrinant 2021 m. kovo 9 d. prievolės įvykdymą pagal paskolos sutartį, patvirtintą Kauno miesto 25-ojo notaro biuro notarės, byloje nėra, todėl, atkūrus buvusią padėtį iki Sutarties sudarymo, paskolos išieškojimo iš UAB „Šlovė darbui“ įkeisto ginčo Žemės sklypo pirmenybę turėtų G. K.. Ieškovams nusprendus nekeisti ieškinio reikalavimų ir trečiojo asmens G. K. procesinės padėties (kad jis būtų įtrauktas į bylą kaip atsakovas), teismas pasisakė, kad galimybės visiškai atkurti buvusią padėtį iki ginčo Sutarties sudarymo neturi galimybės.
16. Teismas nurodė, kad toks vienašalės restitucijos taikymas pažeistų atsakovų I. ir J. S. interesus, būtų neteisingas ir nesąžiningas jų atžvilgiu, todėl rėmėsi CK 6.145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta galimybe teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą. Teismas nusprendė, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog trečiasis asmuo G. K. buvo suteikęs paskolą UAB „Šlovė darbui“. Paskolos grąžinimas užtikrintas įkeičiant Žemės sklypą ir G. K. sutiko, kad UAB „Šlovė darbui“ parduotų įkeistą ginčo Žemės sklypą, o pinigus už sklypą sumokėtų jam, taip sugrąžinant UAB „Šlovė darbui“ skolą. Teismas, įvertinęs tai, kad 2022 m. kovo 9 d. J. S. pervedė G. K. į jo sąskaitą 10 000 Eur, kartu grąžindamas G. K. UAB „Šlovė darbui“ skolą, taikė restituciją, sugrąžindamas UAB „Šlovė darbui“ nuosavybėn ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi perleistą ginčo Žemės sklypą ir priteisdamas iš UAB „Šlovė darbui“ 10 000 Eur J. S. ir I. S. naudai.
17. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų J. S. ir I. S. apeliacinį skundą, 2024 m. lapkričio 12 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
18. Kolegija, įvertinusi atsakovės UAB „Šlovė darbui“ direktoriaus J. J. elgesį, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Šlovė darbui“, atstovaujamos J. J., elgesys pripažintas neteisingu, nesąžiningu ir prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms – CK 1.5 straipsnio 1 daliai (pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta akivaizdi rašymo apsirikimo klaida, nurodant CK 1.55 straipsnį), nustatančiai, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, ir CK 6.4 straipsniui, įtvirtinančiam pareigą kreditoriui ir skolininkui elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu.
19. Kolegija pažymėjo, kad, nustačius neteisėtą atsakovei UAB „Šlovė darbui“ nuosavybės teise nepriklausančio ginčo Žemės sklypo perleidimo atsakovams faktą, aplinkybė, jog atsakovams, kaip pirkėjams, ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo žinoma, kad kita sandorio šalis elgiasi nesąžiningai (CK 4.48 straipsnio 1 dalis), nėra pagrindas nepripažinti Sutarties negaliojančia remiantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, kaip pažeidžiančios CK 1.5 straipsnio 1 dalyje ir 6.4 straipsnyje įtvirtintas imperatyvias normas.
20. Kolegija, pasisakydama dėl Sutarties negaliojimo CK 1.81 straipsnio pagrindu, nurodė, jog, pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, tam, kad sandoris galėtų būti pripažįstamas prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir gerai moralei, turi būti įrodoma, kad viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančio tikslo siekė visos sandorio šalys, o ne tik viena iš jų. Tačiau, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovų įrodinėtų aplinkybių dėl Sutarties prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei, konstatavo tik vienos iš sandorio šalių, t. y. atsakovės UAB „Šlovė darbui“, atstovaujamos direktoriaus J. J., nesąžiningumą, nes pastarasis ne tik nuslėpė tiek nuo atsakovų, tiek nuo notaro, jog parduodamas žemės sklypas yra nagrinėjimo teisme objektas, bet ir Sutarties 7.3 punktu užtikrino, jog parduodamas žemės sklypas niekam neperleistas, arešto ir draudimo nėra, tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų į jį, nėra viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į daiktą, jo, kaip pardavėjo, teisė disponuoti daiktu neatimta ir neapribota, teisminių ginčų dėl jo nėra. Atsakovų, kaip sandorio šalies, elgesio vertinimui pirmosios instancijos teismas neskyrė pakankamai dėmesio.
21. Kolegija sutiko su atsakovų argumentais, kad, prieš tvirtindamas Sutartį, notaras buvo išreikalavęs Nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie patvirtino, jog parduodamas ginčo Žemės sklypas nėra areštuotas ir nėra įregistruota draudimų jį parduoti, o pardavėjas, kaip minėta, užtikrino, kad teisminiai ginčai ar pretenzijos dėl turto nėra reiškiamos, todėl pirkėjams nebuvo pagrindo abejoti dėl kitos sandorio šalies sąžiningo veikimo ar būtinybės rinkti papildomus duomenis. Nesant įrodymų, jog atsakovai, sudarydami ginčo sutartį, žinojo ar turėjo žinoti, kad Sutartis, kurios pagrindu sklypo pardavėja įgijo ginčo Žemės sklypą, yra nuginčyta teisme ir kad teismo sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka, o UAB „Šlovė darbui“, atstovaujama direktoriaus J. J., sudarydama ginčo sandorį, siekė viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančių tikslų – išvengti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo įvykdymo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai UAB „Šlovė darbui“ ir atsakovų sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį pripažino niekine bei negaliojančia ir CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl kolegija nurodė, kad teismo motyvai taisomi, nenustatant sandorio negaliojimo pagal CK 1.81 straipsnį.
22. Kolegija, išnagrinėjusi byloje esančių įrodymų visumą ir susipažinusi su abiejų ginčo šalių pozicijomis dėl restitucijos taikymo, nepritarė atsakovams, jog restitucijos taikymas, kokį atliko pirmosios instancijos teismas, negali būti laikomas teisėtu.
23. Kolegija nurodė, kad tai, jog Panevėžio apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-141-278/2021 nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje netaikyti restitucijos ir vertinti, kad ieškovai minėtos bylos nagrinėjimo metu bei vėliau šioje byloje buvo pasyvūs ir nedėjo pastangų, jog atsakovei UAB „Šlovė darbui“ būtų laikinai apribotos teisės disponuoti ginčo žemės sklypais, juo labiau kad pagal ieškovo R. P. prašymą Panevėžio apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-9007-620/2019 buvo taikęs laikinąsias apsaugos priemones, bet Panevėžio apygardos teismas 2019 m. gruodžio 12 d. minėtą nutartį panaikino (civilinė byla Nr. e2S-739-755/2019). Tai, kad ieškovai vėliau minėtoje byloje pakartotinai neteikė prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesudaro pagrindo vertinti, jog ieškovai būtų buvę nesąžiningi ar netinkamai naudojęsi savo procesinėmis teisėmis.
24. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujanti sutartis yra niekinis sandoris, o reikalavimas ją nuginčyti reiškia ir prašymą pašalinti niekinio sandorio padarinius pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį. Niekinės sutarties pagrindu civilinių teisių ir pareigų teisėtai neatsiranda, todėl, konstatavus niekinį, imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį Sutarties pobūdį, yra pagrindas ginčo Žemės sklypo įgijėjus traktuoti įgijus teises ir pareigas be teisėto pagrindo. CK 4.96 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymas šiuo atveju negalimas, o pirmosios instancijos teismas, nepasisakydamas šiuo aspektu, materialiosios teisės normų nepažeidė ir restituciją reglamentuojančias nuostatas taikė tinkamai. Be kita ko, kolegija nurodė, kad vien ginčo Žemės sklypo įsigijimo tikslas, tai, kad atsakovai yra ūkininkai, jų ketinimai jame vykdyti ūkinę veiklą negali būti vertinami kaip pagrindas esamoje situacijoje netaikyti restitucijos ir be teisinio pagrindo paneigti nuo nesąžiningų atsakovės UAB „Šlovė darbui“ ir jos atstovo veiksmų nukentėjusių subjektų interesus.
25. Kolegija pažymėjo, kad, priešingai nei nurodė atsakovai, jog ieškovai turi galimybę savo turtinius interesus patenkinti iš kito J. J. priklausančio nekilnojamojo turto, matyti, kad buvo sudaryta daugybė atsakovės UAB „Šlovė darbui“ nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių su nekilnojamojo turto pirkėjais, jie šiuos sandorius ginčijo teismuose, taip pat kaip ir įkeitimo (hipotekos) sutartį tarp UAB „Šlovė darbui“ ir G. K. dėl nekilnojamojo turto, tai patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys. Antstolės pateiktame 2023 m. rugsėjo 28 d. rašte nurodyta, kad nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iš skolininko J. J. lėšų išieškota nebuvo, jis skolų gera valia nemoka, bendra neišieškota skolų suma yra 56823,80 Eur.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
26. Kasaciniu skundu atsakovai I. S. ir J. S. prašo panaikinti teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis buvo patenkintas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai; priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
26.1. Teismai nesilaikė pareigos tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią kreditoriaus reikalavimas pripažinti negaliojančiu su trečiuoju asmeniu sudarytą ir kreditoriaus teises pažeidžiantį sandorį kvalifikuojamas pagal CK 6.66 straipsnį, o ne pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas. Ieškovai neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas ieškinys dėl sandorio negaliojimo CK 6.66 straipsnio pagrindu, sprendimas dėl šios dalies įsiteisėjo 2024 m. gegužės 30 d., todėl apeliacinės instancijos teismas, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl ieškinio atmetimo specialiu CK 6.66 pagrindu, ginčijamo sandorio negaliojimą nepagrįstai konstatavo CK 1.80 straipsnio pagrindu. Atsakovai yra ūkininkai, sąžiningai nusipirko žemės ūkio paskirties ginčo Žemės sklypą, tačiau jų CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatytos teisės ir teisėti lūkesčiai, kad sąžiningai įsigytas sklypas nebus atimtas, nebuvo apginti dėl netinkamo ginčo sandorio kvalifikavimo ir jo pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.
26.2. Teismai pažeidė CK 1.80 straipsnio 1 dalį ir nesilaikė kasacinio teismo praktikos dėl šios normos taikymo, nes Sutartį pripažino negaliojančia nesant imperatyvios teisės normos pažeidimo. Teismai nepagrįstai nusprendė, kad CK 1.5 straipsnio 1 dalies ir 6.4 straipsnio nuostatos įtvirtina imperatyvias teisės normas, nes abiejų straipsnių nuostatos įtvirtina civilinės teisės ir prievolių principus. „Imperatyvi teisės norma“ ir „teisės principas“ yra skirtingos sąvokos. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį ir jo taikymo praktiką yra reikalaujama nustatyti imperatyvios įstatymo normos, o ne teisės principo pažeidimą. Teismų praktikoje CK 1.80 straipsnio 1 dalis nėra aiškinama taip, kad, nenustatę konkrečios imperatyvios teisės normos pažeidimo, teismai, taikydami CK 1.80 straipsnio 1 dalį, gali remtis teisės principų pažeidimais. Toks aiškinimas nepagrįstai ir neteisėtai išplėstų CK 1.80 straipsnio taikymą, nes įstatymų leidėjas, formuluodamas CK 1.80 straipsnio 1 dalies turinį, aiškiai nustatė, kad pagal šį straipsnį negaliojančiu pripažįstamas tik „imperatyvioms įstatymo normoms“, o ne teisės principams prieštaraujantis sandoris.
26.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad Sutartimi buvo pažeistos, be kita ko, ir CK 4.48 straipsnio nuostatos. Sutarties sudarymo dieną UAB „Šlovė darbui“ nuosavybės teisė į ginčo Žemės sklypą nebuvo suvaržyta, nebuvo nustatyti draudimai parduoti ar kitaip perleisti ginčo Žemės sklypą. Sutarties sudarymo metu, anot atsakovų, ginčo Žemės sklypo savininkė UAB „Šlovė darbui“ turėjo visas savininko teises į žemės sklypą ir jas perdavė atsakovams, o šie įgijo nuosavybės teisę į ginčo Žemės sklypą, todėl Sutarties sudarymo dieną CK 4.48 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimas, kuris įsiteisėjo 2022 m. birželio 30 d. ir kuriuo buvo panaikinta UAB „Šlovė darbui“ nuosavybės teisė į ginčo Žemės sklypą, neturi atgalinio veikimo galios, todėl negalima teigti, kad, sudarant Sutartį, pardavėjas nebuvo ginčo Žemės sklypo savininkas.
26.4. Teismai pažeidė CK 1.80 straipsnio 4 dalies ir 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias neleidžiama iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti nekilnojamąjį daiktą, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl paminėtų nuostatų aiškinimo ir taikymo. Ieškovai neįrodė, kad atsakovai buvo nesąžiningi arba kad ieškovų nuosavybės teisės buvo prarastos dėl nusikaltimo. Ieškovai neįrodinėjo, kad jų skolininkas ir ginčo Žemės sklypo savininkas J. J. ginčo Žemės sklypą prarado dėl trečiųjų asmenų padaryto nusikaltimo, todėl ginčo Žemės sklypas negalėjo būti išreikalautas iš atsakovų. Teismai nepasisakė dėl atsakovų nesąžiningumo, apskritai ignoravo atsakovų pateiktus argumentus ir įrodymus, kurie patvirtina atsakovų sąžiningumą, pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 ir 185 straipsnių nuostatas ir kasacinio teismo praktiką dėl šių nuostatų aiškinimo ir taikymo.
26.5. Teismai pažeidė CK 6.145 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl restitucijos taikymo. Teismų atlikta restitucija yra neteisėta, nes ginčo Žemės sklypas negali būti iš atsakovų išreikalautas ne tik pagal CK 4.96 straipsnio, bet ir pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškovai turi galimybę savo turtinius interesus patenkinti iš kito, atsakovui J. J. priklausančio, nekilnojamojo turto. Atsakovai 2023 m. spalio 24 d. į bylą pateikė 15 vnt. Nekilnojamojo turto registro išrašų, kurie patvirtina, kad ieškovai jiems priteistą skolą turi galimybę išieškoti iš kito J. J. priklausančio nekilnojamojo turto, kuris Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartimi yra grąžintas J. J.. Be kita ko, atsakovai J. ir I. S. dėl savo garbaus amžiaus yra laikomi socialiai pažeidžiamesniais asmenimis, todėl jų teisių ir interesų sąskaita negali būti gerinama kitų asmenų padėtis. Šiomis aplinkybėmis ginčo Žemės sklypo išreikalavimas iš atsakovų yra neproporcinga teisinė priemonė atsakovų J. ir I. S. atžvilgiu, dėl kurios yra pabloginta jų padėtis, t. y. iš ūkininkų, kurie yra pensininkai, yra atimtas žemės sklypas, kurį jie dirba ir iš kurio gauna pajamų.
27. Ieškovai R. P. ir UAB „Bajorų vėjas“ atsiliepimu į atsakovų I. S. ir J. S. kasacinį skundą prašo jį atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
27.1. Pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad šalių ginčo negalima kvalifikuoti pagal CK 6.66 straipsnį, o apeliacinės instancijos teismui šio klausimo iš viso nesprendus, netenka teisinės reikšmės atsakovų argumentas, jog bylą nagrinėję teismai nevertino atsakovų sąžiningumo pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį. Ieškovų nuomone, bylą nagrinėję teismai net neprivalėjo vertinti atsakovų sąžiningumo vadovaudamiesi pastarąja teisės norma, nes sandoris buvo pripažintas niekiniu ir negaliojančiu ne pagal CK 6.66 straipsnį, o pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas.
27.2. Šalių pareiga civiliniuose santykiuose elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai yra pagrindinis ir esminis civilinės teisės imperatyvas, todėl tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šias teisės normas (CK 1.5 straipsnio 1 dalį ir 6.4 straipsnį) nurodė kaip imperatyvias, lemiančias CK 1.80 straipsnio taikymą nagrinėjamu atveju. Teismai Sutartį pagrįstai pripažino niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujančią ir imperatyviai CK 4.48 straipsnio 1 daliai. Teismams pripažinus atsakovės UAB „Šlovė darbui“ turto įgijimo sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, kilo reikšmingos teisinės pasekmės – teismas konstatavo, kad atsakovė UAB „Šlovė darbui“ neįgijo nurodyto nekilnojamojo turto nuosavybės teise. Taigi, atsakovė UAB „Šlovė darbui“ netapo (nebuvo) parduodamo turto savininkė ir būtent dėl to negalėjo įgyvendinti savininkui tenkančių teisių.
27.3. Bylą nagrinėję teismai tinkamai ir išsamiai motyvavo sprendimą taikyti restituciją. Teismai tinkamai vertino faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes. Tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Skirtingai nei teigia atsakovai, restitucijos pritaikymas šioje byloje atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuluojamas teisės taikymo taisykles.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
28. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).
29. Atsakovai J. S. ir I. S., nesutikdami su bylą nagrinėjusių teismų procesiniais sprendimais, kuriais ieškovų ieškinys patenkintas, kasaciniame skunde kelia šiuos teisės aiškinimo ir taikymo klausimus: ar kreditoriaus reikalavimas pripažinti negaliojančiu su trečiuoju asmeniu sudarytą ir kreditoriaus teises pažeidžiantį sandorį gali būti kvalifikuojamas ne pagal CK 6.66 straipsnį, o remiantis CK 1.80 straipsnio nuostatomis; ar CK 1.80 straipsnio pagrindo taikymas gali būti siejamas su CK 1.5, 4.48 ir 6.4 straipsnių nuostatomis; ar nepažeistos CK 1.80 straipsnio 4 dalies ir 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias neleidžiama iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti nekilnojamąjį daiktą, taip pat dėl CK 6.145 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija, laikydamasi kasacinio skundo ribų, toliau pasisakys nurodytais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.
Dėl kreditoriaus teisių gynimo pagrindų
30. Kasaciniame skunde teigiama, kad kreditoriaus reikalavimas pripažinti negaliojančiu su trečiuoju asmeniu sudarytą ir kreditoriaus teises pažeidžiantį sandorį kvalifikuojamas pagal CK 6.66 straipsnį, o ne pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas, todėl bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, nepagrįstai pripažino Sutartį negaliojančia remdamiesi CK 1.80 straipsniu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.
31. Teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013).
32. Ieškovai R. P. ir UAB „Bajorų vėjas“ teismui pateiktu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2022 m. kovo 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovės UAB „Šlovė darbui“ ir atsakovų I. S. bei J. S., trimis pagrindais: CK 6.66 straipsnio actio Pauliana pagrindu; CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip imperatyvioms teisės normoms prieštaraujantį sandorį; CK 1.81 straipsnio pagrindu kaip viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantį sandorį.
33. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. balandžio 30 d. sprendimu patenkino ieškovų ieškinį – pripažino Sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento pagal CK 1.80 ir 1.81 straipsnių nuostatas ir taikė restituciją grąžindamas ginčo Žemės sklypą atsakovės UAB „Šlovės darbui“ nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nurodė, kad reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu negali būti tenkinamas, nes neegzistuoja viena iš būtinųjų CK 6.66 straipsniui taikyti privalomų sąlygų – kreditoriaus neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė. Apeliacinės instancijos teismas 2024 m. lapkričio 12 d. nutartimi, išnagrinėjęs atsakovų I. S. ir J. S. apeliacinį skundą, nurodė, kad atsakovai apeliaciniu skundu neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl CK 6.66 straipsnio taikymo, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.80 ir 1.81 straipsnius. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, kad Sutartis pripažįstama negaliojančia kaip prieštaraujanti imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnis), tačiau, atlikęs ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodyto faktinio pagrindo teisinį kvalifikavimą, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti Sutartį negaliojančia pagal CK 1.81 straipsnio nuostatas.
34. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad nors atsakovai kasaciniame skunde iš esmės teigia, jog ieškovai neturi teisės ginčyti Sutarties CK 1.80 straipsnio pagrindu, o tokią teisę kaip kreditoriai turi tik CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu actio Pauliana pagrindu, tačiau atsakovai nei atsiliepime į ieškovų ieškinį, nei apeliaciniu skundu šių aplinkybių neginčijo. Be kita ko, kaip nurodyta pirmiau šios nutarties 33 punkte, teismų procesiniuose sprendimuose konstatuotos faktinės aplinkybės ir nustatytos ginčo sandorio negaliojimui taikytinos teisės normos nesudaro pagrindo teigti, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui sprendimo dalyje dėl CK 6.66 straipsnio taikymo, kurioje sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka ir yra įsiteisėjęs, konstatavus, jog nebuvo visų privalomų actio Pauliana instituto (CK 6.66 straipsnio) taikymo sąlygų, tai savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neturėjo teisės pripažinti sandorio negaliojančiu kitu, t. y. CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu, pagrindu, jei tam egzistavo visos įstatyme įtvirtintos šio pagrindo taikymo sąlygos.
35. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį, reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suinteresuotu asmeniu šiame kontekste laikytinas asmuo, kurio teisėms ir pareigoms niekinio sandorio negaliojimas turi įtakos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2010). Byloje, kurioje ieškinys pareikštas reikalavimo teisės neturinčio (inter alia (be kita ko), neturinčio teisinio suinteresuotumo) ieškovo, teismas negali ex officio (pagal pareigas) konstatuoti niekinio sandorio teisinių pasekmių ir niekinio sandorio fakto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2019 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-701/2019 37 punktą). Taigi ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl niekinio sandorio pasekmių taikymo, ieškinyje turi aiškiai pagrįsti, kokiu būdu ginčijamo sandorio sudarymas pažeidė jo materialiąsias teises ir (ar) teisėtus interesus, taip pat tai, kokius materialiuosius teisinius padarinius ieškovui sukeltų ginčijamo sandorio pripažinimas negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-823/2022, 39 punktas). Kasacinio teismo praktikoje, įvertinus konkrečias bylos aplinkybes, pripažįstama ir tai, kad teisinis suinteresuotumas nebūtinai turi lemti tiesioginius ir konkrečius padarinius palankaus teismo procesinio sprendimo priėmimo atveju; pakanka nustatyti, kad ieškovui sudaromos prielaidos įgyvendinti savo subjektines teises, inter alia, teisę į žalos atlyginimą, teisę dalyvauti naujame viešojo pirkimo konkurse ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019, 35.10 punktas).
36. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimu civilinėje byloje nuspręsta ieškovo R. P. ir ieškovės UAB „Bajorų vėjas“ ieškinius tenkinti visiškai – priteisti iš J. J. 2730 Eur skolą, 282,34 Eur palūkanas nuo 2017 m. rugpjūčio 24 d. iki 2019 m. rugsėjo 17 d., 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. rugsėjo 18 d. iki sprendimo visiško įvykdymo ir 361 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovui R. P., priteisti iš J. J. 7882,35 skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. spalio 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 903 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovei UAB „Bajorų vėjas“. Byloje taip pat nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-141-278/2021 tenkino ieškovų R. P. ir UAB „Bajorų vėjas“ ieškinį – pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2019 m. gegužės 20 d. akcijų pasirašymo sutartį Nr. 3515, sudarytą atsakovo J. J. ir UAB „Šlovė darbui“, ir taikė restituciją, grąžindamas atsakovo J. J. nuosavybėn šia akcijų pasirašymo sutartimi perleistą turtą, įskaitant ginčo Žemės sklypą. Sprendime pažymėta, kad ginčijamus sandorius atsakovas J. J. sudarė su motina I. J. ir bendrove, kurios vienintelis akcininkas ir vadovas jis yra, todėl akivaizdu, kad sudarydami sandorius atsakovai buvo nesąžiningi, nes atsakovas J. J. žinojo apie turimus įsipareigojimus kreditoriams, todėl neprivalėjo sandorių sudaryti. Nepaneigti ieškovų teiginiai, kad ginčai dėl skolų grąžinimo kilo dar 2018 m. ir kad buvo siekiama išvengti skolų išieškojimo nukreipimo į atsakovo turimą turtą. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-382-790/2022 nutarė Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys sudaro pagrindą vertinti, jog atsakovas J. J., o kartu ir jo valdoma atsakovė UAB „Šlovė darbui“, sudarydami ginčijamą sandorį, žinojo, kad J. J. turi kreditorių ir kad perleidus jo turtą UAB „Šlovė darbui“ kitiems jo kreditoriams bus užkirstas kelias vykdyti išieškojimą iš šio turto.
37. Atsižvelgdama į pirmiau aptartas ir teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad teismų procesiniai sprendimai, kuriais ieškovų naudai iš J. J. priteista skola ir Akcijų pasirašymo sutartis pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento, leidžia daryti išvadą, jog egzistuoja ieškovų, kaip trečiojo asmens J. J. kreditorių, suinteresuotumas nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl Sutarties, sudarytos UAB „Šlovė darbui“ ir atsakovų J. S. ir I. S., pripažinimo negaliojančia, dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, jog ieškovai neturi teisės ginčyti Sutarties CK 1.80 straipsnio pagrindu.
Dėl sandorio ginčijimo CK 1.80 straipsnio pagrindu
38. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai Sutartį pripažino negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, nesant imperatyvios teisės normos pažeidimo. Atsakovų teigimu, Sutartis negali būti pripažinta niekine ir negaliojančia remiantis CK 1.5 straipsnio 1 dalies, 4.48 ir 6.4 straipsnių nuostatomis. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.
39. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: pirma, kad teisės norma yra imperatyvi, ir, antra, kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018, 17 punktas; ir kt.). Todėl teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečią imperatyvią įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-823/2020 30 punktą). Teismas pripažįsta normą imperatyvia, kai tai akivaizdu iš tos normos gramatinės formuluotės, t. y. kai norma aiškiai įtvirtina tam tikro elgesio draudimą arba nurodo vienintelį teisėtą elgesio modelį. Taip pat teismas gali pripažinti normą imperatyvia ir nesant aptartos gramatinės formuluotės, jei sistemiškai aiškinant šią normą teisės normų hierarchijos kontekste tampa aišku, kad ji formuluoja konkretų draudimą ar paliepimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-1120/2024, 23 punktas).
40. Bylą nagrinėję teismai ginčo Sutartį pripažino niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip prieštaraujančią imperatyvioms CK 1.5 straipsnio 1 dalies, 4.48 straipsnio 1 dalies, 6.4 straipsnio nuostatoms.
41. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ginčo Sutartį su atsakovais I. ir J. S. kaip pardavėjai atstovaujantis asmuo 2022 m. kovo 9 d. sudarė pats atsakovės UAB „Šlovė darbui“ direktorius J. J., kuriam neabejotinai buvo žinoma, jog dar 2021 m. balandžio 21 d. buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, įpareigojantis UAB „Šlovė darbui“ grąžinti jam ginčo Žemės sklypą. Teismai taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad J. J. su kitais atsakovais (I. J. ir UAB „Šlovė darbui“) 2021 m. gegužės 20 d. teikė dėl šio pirmiau minėto sprendimo panaikinimo apeliacinį skundą, tačiau, nelaukdamas, kol Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinės jo skundą, kaip UAB „Šlovė darbui“ vadovas sklypą pardavė atsakovams. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję teismai nusprendė, jog atsakovės UAB „Šlovė darbui“ direktorius J. J., žinodamas, kad jo kreditorių UAB „Bajorų vėjas“ ir R. P. ieškinys patenkintas, dėl to ginčo Žemės sklypas turi būti grąžintas jo, kaip ieškovų skolininko, nuosavybėn, kad gali būti nukreiptas į jį išieškojimas ieškovų naudai, nuslėpė nuo sklypo pirkėjų bei sutartį patvirtinančio notaro reikšmingą informaciją dėl sutarties objekto, todėl tokius nesąžiningus ir neteisingus UAB „Šlovės darbui“ atstovaujančio J. J. veiksmus bylą nagrinėję teismai pripažino prieštaraujančiais imperatyvioms CK 1.5 straipsnio 1 dalies ir 6.4 straipsnio nuostatoms.
42. Teisėjų kolegija pažymi, kad ne bet kokios teisės normos, o tik imperatyviosios pažeidimas sudaro pagrindą taikyti CK 1.80 straipsnio nuostatas. Nesant aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo taikomi bendrieji teisės normų aiškinimo metodai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Tam, kad tokia teisės norma būtų pripažinta imperatyvia, papildomai būtina nustatyti, ar šia norma ginama vertybė sudaro viešąjį interesą, gintiną sandorio pripažinimo negaliojančiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018, 18, 21 punktai).
43. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. CK 6.4 straipsnyje nustatyta, kad tieks kreditorius, tiek skolininkas turi elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. CK 6.225 straipsnio 1 dalis nustato, kad sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.225 straipsnio normos neįtvirtina konkrečių absoliučiai ar santykinai negaliojančios sutarties negaliojimo ar nuginčijimo pagrindų, todėl jos nėra ir negali būti savarankiškas sutarties negaliojimo ar nuginčijimo pagrindas. Konkrečius sutarties negaliojimo dėl valios ar išorinės valios išraiškos formos trūkumų pagrindus nustato kitos CK normos, įtvirtinančios konkrečius sutarties negaliojimo pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 40 punktas). CK 1.2 straipsnyje nustatyti civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji civilinės teisės principai, kuriais grindžiami visi civiliniai teisiniai santykiai ir į kuriuos atsižvelgiama nustatant konkrečių civilinių teisinių santykių konkretų turinį, jų atitiktį įstatymui. Jie nei savarankiškai, nei kartu su kitomis bendrosiomis, sampratas apibrėžiančiomis civilinės teisės normomis negali būti savarankiški sutarčių negaliojimo pagrindai. Bendrųjų teisės principų pažeidimas gali būti pagrindas konstatuoti asmens veiksmų neteisėtumą, tačiau negali savarankiškai lemti sandorio absoliutų negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 41, 42 punktai).
44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau minėtose teisės normose (CK 1.5 straipsnio 1 dalis ir 6.4 straipsnis) nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, be kita ko, šių teisės normų lingvistinis aiškinimas taip pat nesudaro pagrindo pripažinti jų imperatyviomis, dėl šios priežasties sutiktina su kasacinio skundo argumentais, jog pirmiau minėtose teisės normose įtvirtinti bendrieji civilinės teisės ir prievolių principai, kurie nėra laikytini imperatyviomis teisės normomis, todėl nesudaro pagrindo taikyti CK 1.80 straipsnio. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau šios nutarties 41 punkte minėtos ir teismų nustatytos aplinkybės apie atsakovės UAB „Šlovė darbui“, atstovaujamos J. J., nesąžiningą elgesį yra reikšmingos ir vertinamos kartu su kitomis aplinkybėmis sprendžiant dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 straipsnio taikymo pagrindu, pažeidžiant CK 4.48 straipsnio nuostatas.
45. Nagrinėjamu atveju teismai ginčo Sutartį pripažino niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujančią ir imperatyviai CK 4.48 straipsnio 1 daliai, pagal kurią perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Tokį sprendimą teismai motyvavo tuo, kad Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartimi paliktas nepakeistas, tenkintas ieškovų ieškinys ir 2019 m. gegužės 20 d. akcijų pasirašymo sutartis, sudaryta J. J. ir UAB „Šlovė darbui“, pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyta restitucija, grąžinant J. J. nuosavybėn šia akcijų pasirašymo sutartimi perleistą turtą, įskaitant ir ginčo Žemės sklypą. Atsižvelgdami į tai, kad 2019 m. gegužės 20 d. akcijų pasirašymo sutartis pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, teismai laikė, jog UAB „Šlovė darbui“ nuosavybės teisės į ginčo Žemės sklypą taip ir neįgijo, todėl neturėjo teisės 2022 m. kovo 9 d. sutartimi perleisti atsakovams I. ir J. S. ginčo Žemės sklypo, o šis sandoris pripažintas niekiniu ir negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį kaip prieštaraujantis imperatyviai CK 4.48 straipsnio nuostatai.
46. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal bendrąją taisyklę, pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu nuo sudarymo momento (ab initio) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, jeigu kitaip nenustatyta teismo sprendimu, teismo sprendimas, kuriuo sandoris pripažįstamas negaliojančiu, turi retroaktyvią galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2023, 60 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant šią taisyklę, Akcijų pasirašymo sutartis, sudaryta J. J. ir UAB „Šlovė darbui“, pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento, t. y. nuo 2019 m. gegužės 20 d. Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ab initio, tai konstatuojamas faktas, kad šalių nesiejo prievoliniai santykiai, o kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ex nunc (nuo dabar), konstatuojama, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šalis siejo teisinis santykis su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Tiek niekiniai, tiek nuginčijami sandoriai pagal bendrąją taisyklę negalioja ab initio nepaisant to, kad nuginčijami sandoriai kurį laiką buvo laikomi galiojančiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2015). Tai, kad sandoris negalioja ab initio, reiškia, kad jis sandorio šalims nesukuria teisinių padarinių, išskyrus tuos, kurie susiję su jo negaliojimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2006; 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-686/2016, 16 punktas; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-356-695/2018, 38 punktas).
47. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes ir tai, kad 2019 m. gegužės 20 d. akcijų pasirašymo sutartis, sudaryta J. J. ir UAB „Šlovė darbui“, pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, pripažįsta pagrįsta teismų išvadą, kad UAB „Šlovė darbui“ neturėjo nuosavybės teisės į ginčo Žemės sklypą, todėl neturėjo teisės jo perleisti atsakovams, t. y. kad atsakovė UAB „Šlovė darbui“, nebūdama ginčo Žemės sklypo nuosavybės teisės turėtoja, negalėjo Sutarties pagrindu perleisti nuosavybės teisių į ginčo Žemės sklypą. Pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisę gali perduoti tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Ši įstatymo norma yra imperatyvi, todėl jos pažeidimas lemia sandorio negaliojimą (CK 1.80 straipsnis). Civilinėje teisėje galioja principas, kad niekas negali perduoti teisių daugiau, nei jų pats turi (lot. nemo dat quod non habet). Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 4.48 straipsnio 2 dalis).
48. Kaip jau minėta, UAB „Šlovė darbui“, atstovaujama J. J., parduodama ginčo Žemės sklypą, akivaizdžiai žinojo apie Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą, įpareigojantį ginčo Žemės sklypą grąžinti J. J., tačiau atsakovė UAB „Šlovė darbui“, atstovaujama direktoriaus J. J., ne tik nuslėpė tiek nuo atsakovų I. S. ir J. S., tiek nuo notaro aplinkybes, jog parduodamas ginčo Žemės sklypas yra nagrinėjimo teisme objektas, bet ir Sutarties 7.3 punktu pastariesiems užtikrino, jog parduodamas žemės sklypas niekam neperleistas, arešto ir draudimo nėra, tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų į jį, nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į daiktą, jos, kaip pardavėjo, teisė disponuoti daiktu neatimta ir neapribota, teisminių ginčų dėl jo nėra. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia pagrįstai abejoti UAB „Šlovė darbui“, atstovaujamos J. J., sąžiningumu perleidžiant ginčo Žemės sklypą atsakovams.
49. Pagal bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (iš ne teisės negali atsirasti teisė), asmens teisėti lūkesčiai gali būti ginami, jeigu jie yra kilę iš teisėto pagrindo. Asmuo gali turėti teisėtų lūkesčių tik dėl teisėtai įgytų teisių ir teisėtų interesų. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad Akcijų pasirašymo sutartis, sudaryta J. J. ir UAB „Šlovė darbui“, teismų pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, t. y. nuo 2019 m. gegužės 20 d. Atsižvelgiant į tai, atsakovės UAB „Šlovė darbui“ realiai neįgytas ginčo Žemės sklypas vėliau negalėjo būti teisėtai perleistas atsakovams ir pastarieji negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jų (formalaus savininko) teisės bus ginamos. Šios išvados nepaneigia atsakovų kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad Sutarties sudarymo dieną Nekilnojamojo turto registre kaip ginčo Žemės sklypo savininkė buvo registruota UAB „Šlovė darbui“, ir tai, kad Sutartį patvirtino notaras. Atmesdama šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad turto registracija viešame registre atlieka išviešinimo funkciją, tačiau ji nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018, 65 punktas).
50. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad, nustačius neteisėto UAB „Šlovė darbui“ nuosavybės teise nepriklausančio ginčo Žemės sklypo perleidimo atsakovams I. S. ir J. S. faktą, nuosavybės teisių į ginčo Žemės sklypą atsakovams perleidimo Sutartis bylą nagrinėjusių teismų teisėtai ir pagrįstai pripažinta negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip pažeidžianti CK 4.48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvą.
Dėl ribojimų išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo
51. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė CK 1.80 straipsnio 4 dalies ir 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias neleidžiama iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti nekilnojamąjį daiktą, ir nukrypo kasacinio teismo praktikos dėl paminėtų nuostatų, taip pat dėl CK 6.145 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.
52. CK 1.80 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).
53. Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas. Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas. Toks reikalavimas taikyti restituciją tenkinamas prievolių teisės normomis (CK 6.145–6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, yra išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Taigi daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011).
54. Restitucijos taikymas yra neatsiejamas nuo sandorio pripažinimo negaliojančiu, t. y. sandorio pripažinimas negaliojančiu yra būtinoji restitucijos taikymo sąlyga (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis), tačiau šie du institutai, nors jie pirmiau įvardytu būdu ir susiję tarp savęs, yra savarankiški, inter alia, jų taikymas priklauso nuo skirtingų faktinių ir teisinių pagrindų (sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, tačiau, kaip minėta, restitucija gali būti ir netaikoma, taip pat gali būti sprendžiama dėl kitokio restitucijos būdo nei restitucija natūra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019, 39 punktas).
55. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog CK 4.96 straipsnis, reglamentuojantis daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, taikomas tais atvejais, kai daiktas buvo perleistas trečiajam asmeniui ne pagal ginčijamą, bet pagal kitą sandorį (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnis, 6.153 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2015; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2014). Restituciją reglamentuojančios teisės normos tiesiogiai gina sąžiningo trečiojo asmens interesus (CK 6.153 straipsnis). Šios normos prasme trečiasis asmuo – tai asmuo, kuris būtų įgijęs turtą iš niekiniu pripažinto sandorio pagrindu turtą įgijusio asmens. Tuo atveju, kai žemės sklypą turi ginčo sandorio pagrindu jį įgijęs asmuo (nagrinėjamu atveju – atsakovai I. Ir J. S.), o ne trečiasis asmuo, CK 6.153 straipsnis netaikomas. Restitucija, kaip minėta, yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas, todėl tai reiškia, kad, vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Taigi pripažinus pirkimo–pardavimo sandorį niekiniu ir negaliojančiu ab initio, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje atsakovai yra niekinės ginčo Žemės sklypo sutarties šalys, todėl jiems CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos ir iš jų ginčo sklypas (niekinis sandorio dalykas) gali būti išreikalautos taikant restituciją natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2009; 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016).
56. Nepagrįstais pripažintini ir kiti atsakovų kasacinio skundo argumentai, jog teismai, spręsdami klausimą dėl ginčo Žemės sklypo grąžinimo UAB „Šlovė darbui“ nuosavybėn, turėjo atlikti atsakovų kaip sąžiningų įgijėjų sąžiningumo vertinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad taikant restituciją, sąžiningumo principas (bet ne asmens sąžiningumas) yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Sprendžiant pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį įgijėjo sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restituciją iš viso ir ar vykdyti ją natūra. Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujanti Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinis sandoris. Teismui išsprendus, kad konkreti norma yra imperatyvaus pobūdžio, sutartis vertinama kaip niekinis sandoris, o reikalavimas jį nuginčyti reiškia ir prašymą pašalinti niekinio sandorio padarinius pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį. Niekinės sutarties pagrindu civilinių teisių ir pareigų teisėtai neatsiranda, todėl, konstatavus niekinį, imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pobūdį, yra pagrindas Žemės sklypo įgijėją traktuoti kaip įgijusį teises ir pareigas neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2013).
57. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad ginčo Žemės sklypo išreikalavimas iš atsakovų I. S. ir J. S. yra neproporcinga teisinė priemonė, pažeidžianti CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus.
58. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta restitucijos, kaip bendrosios sandorio negaliojimo padarinių taisyklės, išimtis: išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.
59. Kaip konstatuota šios nutarties 50 punkte, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino Sutartį negaliojančia dėl jos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 4.48 straipsnis), todėl turi būti taikomi CK 1.80 straipsnyje nurodyti padariniai – dvišalė restitucija. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti išimtį iš bendrosios restitucijos taisyklės, pagal CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymą turi įrodyti šalis, kuri reikalauja šią išimtį taikyti, nagrinėjamu atveju – atsakovai I. S. ir J. S.
60. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju atsakovai neįrodė, o teismai nenustatė išimtinių atvejų, kuriems esant dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų, todėl nusprendė, kad nėra pagrindo pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį pakeisti restitucijos būdą. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, įvertinę byloje esančius duomenis, konstatavo, jog atsakovai esminių investicijų į ginčo sklypą nėra atlikę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien sklypo įsigijimo tikslas, tai, kad atsakovai yra ūkininkai, jų ketinimai jame vykdyti ūkinę veiklą negali būti vertinami kaip pagrindas esamoje situacijoje netaikyti restitucijos ir be teisinio pagrindo paneigti nuo nesąžiningų atsakovės UAB „Šlovė darbui“ ir jos atstovo veiksmų nukentėjusių subjektų interesus. Negana to, atsakovų reiškiamos kritinės pastabos dėl galimybių ieškovams savo turtinius interesus patenkinti iš kito, J. J. priklausančio, nekilnojamojo turto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrįstos į bylą pateiktais įrodymais ir pirmiau aptarto vertinimo nepaneigė.
61. Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl atsakovų sąžiningumo ir nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas ir nevertindamas atsakovų sąžiningumo pagal vindikacijos taisykles, taip pat netaikydamas CK 4.96 straipsnio nuostatų, nepažeidė materialiosios teisės normų, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šiuo klausimu ir tinkamai taikė restituciją reglamentuojančias nuostatas.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
62. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepagrindžiamas esminis teisės normų pažeidimas ar nukrypimas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, kuris sudarytų pagrindą kasaciniam teismui panaikinti skundžiamą nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai), todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atsakovų J. S. ir I. S. kasacinis skundas atmetamas.
63. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
64. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų kasacinis skundas nebuvo patenkintas, ieškovai įgijo teisę, kad būtų atlygintos jų kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė UAB „Bajorų vėjas“ prašo priteisti jai iš atsakovų J. S. ir I. S. lygiomis dalimis 726 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginti. Nurodytas išlaidas ieškovė grindžia 2025 m. kovo 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 0008-25 ir 2025 m. balandžio 1 d. mokėjimo nurodymu. Ieškovės prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, pagrindu apskaičiuotos didžiausios už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistinos išlaidų atlyginimo sumos, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl nurodyta suma priteisiama lygiomis dalimis iš atsakovų J. S. ir I. S., t. y. po 363 Eur.
65. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 2 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 27 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų. Atmetant kasacinį skundą, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. po 13,50 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Bajorų vėjas“ (j. a. k. 302516869) iš atsakovų J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 363 (tris šimtus šešiasdešimt tris) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Priteisti iš atsakovų J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei po 13,50 Eur (trylika Eur 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Irmantas Šulcas