Baudžiamoji byla Nr. 1A-398/2010

                                                                                    Procesinių sprendimų kategorijos:

                                                                                                          1.1.3.2.; 1.2.4.1.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.

 (S)

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

            N U O S P R E N D I S

               LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

                2010 m. gruodžio 2 d.

            Vilnius

 

 

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teisėjų: Elenos Vainienės, Jono Algimanto Venckaus,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui, 

gynėjui Gintarui Platūkiui,

nuteistajam A. Ž.,

nukentėjusiajam M. V.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Vaclovui Kaminskiui,

specialistui Antanui Urbonavičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo

A. Ž. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. Ž. priteista 311,83 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam M. V..

Iš nuteistojo A. Ž. taip pat priteista 8497 Lt  nukentėjusiojo M. V. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai ir 1000 Lt valstybei už nukentėjusiajam suteiktą teisinę pagalbą.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

A. Ž. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 22 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini) esančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas nužudyti M. V., tyčia įrėmė ir iššovė nukentėjusiajam į gyvybiškai pavojingą kūno vietą – kairę krūtinės ląstos pusę ,,D“ kategorijos šaunamuoju ginklu – 6 mm kalibro revolveriu, padarydamas M. V. kiauryminę šautinę žaizdą kairėje krūtinės ląstos pusėje su kraujosruva kairio plaučio srityje ir kairio plaučio sužalojimą su kraujo susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje su svetimkūniu kairėje krūtinės ląstos sienoje ir kairio plaučio srityje, t. y. padarė sunkų, pavojingą gyvybei sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu A. Ž. pasikėsino nužudyti M. V., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusiajam buvo suteikta skubi ir kvalifikuota medicininė pagalba.

Nuteistasis A. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Dėl padaryto nusikaltimo jis prisipažino kaltu iš dalies, nes neneigė, kad sunkiai sutrikdė  sveikatą M. V.. Tačiau tai jis padarė neatsargiai elgdamasis su ginklu, t. y. laikydamas revolverį rankoje, pirštu bandė nuleisti muštuką, pirštas nusprūdo, muštukas sudavė į kapsulę ir įvyko šūvis. Nuosprendyje nurodyta, jog įrodymų visetas rodo, kad jis nukentėjusįjį M. V. pasikėsino nužudyti. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 p. išaiškinimu. Be to, teismas nurodė, kad apie kaltininko tyčios turinį sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo būdą, įrankius, sužalojimų pobūdį, kiekį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Nors teismas ir nurodė aplinkybes, pagal kurias sprendžiama apie tyčios turinį, tačiau nuosprendyje išvadas apie kai kurias aplinkybes padarė nesiremdamas įrodymais, todėl tos išvados arba neatitinka bylos aplinkybių, arba jos grindžiamos įrodymais, kurie yra prieštaringi. Nuosprendyje nurodoma, kad jis (A. Ž.) sunkių pasekmių siekė kryptingai, nes elgėsi įžūliai, parodydamas savo pranašumą. Nukentėjusysis ir liudytojas E. C. jį ramino, nes priešingu atveju būtų kilusios sunkesnės pasekmės. Teismas taip pat nurodo, jog nukentėjusiojo ir liudytojo E. C. parodymais nustatyta, kad jis veikė kryptingai ir turėdamas išankstinę tyčią nužudyti nukentėjusįjį, nes buvo piktas, elgėsi įžūliai, priekabiavo, buvo kelis kartus raminamas kol pasiekė savo tikslą. Iš to, kad išdėstyta, matosi, kad teismas besąlygiškai rėmėsi nukentėjusiojo M. V. bei liudytojo E. C. parodymais, kurie, teismo nuomone, atskleidžia jo tyčios turinį ir nulemia veikos kvalifikavimą. Tačiau įvertinant teismo išvadas ir sugretinant jas su tų pačių asmenų parodymais, tos išvados nepasitvirtina. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo ir liudytojo E. C. parodymai nėra nuoseklūs. Nukentėjusysis M. V. apklausų metu ne kartą yra parodęs, kad jam pretenzijų neturi, jam atleidžia ir kad jis elgėsi neatsargiai (t. 1, b. l. 86, 88, 99). Tokius parodymus M. V. davė netrukus po įvykio, tada, kai viską prisiminė geriausiai. Tuo tarpu jo vėlesni parodymai jau buvo įtakoti jo motinos R. V. po to, kai su ja nepavyko susitarti dėl žalos atlyginimo. Apklausiamas teisme M. V. be to ne kartą nurodė, kad dėl atliktų operacijų ir taikytos narkozės jam sunku prisiminti įvykio aplinkybes. Vertinant jo (A. Ž.) parodymus apie tai, kad įvykį nulėmė jo neatsargumas, šie parodymai visiškai sutampa su pirminiais nukentėjusiojo parodymais. Kad vėlesni nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs, matosi juos palyginus su liudytojo E. C. parodymais. E. C. nuosekliai parodė, kad bute jokių konfliktų nebuvo (t. 1, b. l. 123, 124, 125), o paklaustas, dėl kokios priežasties jis (A. Ž.) šovė, liudytojas atsakė, kad to nežino. Teisme E. C. parodė, kad jis (A. Ž.) buvo ramus ir putos jam iš burnos, kaip nurodo nukentėjusysis, nebėgo. Šios aplinkybės iš esmės skiriasi nuo tų, kurias nustatė teismas. Teismas neįvertino ir kitų esminių M. V. ir E. C. parodymų prieštaravimų. Kai kurie iš jų atskirai gal ir nėra svarbūs, bet jų visuma turėjo reikšmės jo veiklos kvalifikavimui. M. V. ir E. C. kategoriškai neigia, kad įvykio metu buvo neblaivūs, nors tai paneigė ne tik jis (A. Ž.), bet ir liudytojas M. J. bei liudytojais apklausti policijos pareigūnai. M. V. ir E. C. parodymuose taip pat yra prieštaravimų dėl jo turėtų ginklų skaičiaus ir dėl jo elgesio įvykio metu. Jo nuomone, nukentėjusiojo M. V. parodymų pakeitimą nulėmė jo motinos įtaka, ir tai iš dalies pripažino pati R. V., parodžiusi, kad buvo nesusitarta dėl žalos atlyginimo dydžio. R. V. parodė, kad jis vienintelis draugavo su jos sūnumi, nors ji to nenorėjusi. Kai jos sūnus jai pasakojo, kad jis (A. Ž.) jį netyčia peršovė, ji liepė sūnui sakyti teisybę, t. y. nurodyti aplinkybes, kurios kaltintų jį padarius sunkesnį nusikaltimą. Padarydamas išvadą apie jo kaltės turinį teismas neįvertino tokių aplinkybių, kad nukentėjusysis buvo geras jo draugas ir kad tarp jų nebuvo  jokių konfliktų nei prieš šį įvykį, nei įvykio metu. Šios aplinkybės svarbios nustatant nusikaltimo motyvus ir tikslus, tačiau jų neįvertinęs, teismas padarė bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis veikė kryptingai ir turėdamas tikslą M. V. nužudyti. Priešingai, bylos duomenys kaip tik leidžia padaryti išvadą, kad jis nusikaltimą padarė dėl neatsargumo. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jis nuosekliai parodė, kad ginklas iššovė jam nuleidinėjant muštuką ir nuo jo nusprūdus pirštui. Nei nukentėjusysis M. V., nei liudytojas E. C. nepaneigė tokio šūvio mechanizmo. Jis pripažįsta, kad šūvio metu galėjo būti netoli nukentėjusiojo ir kad ginklas nuo jo galėjo būti apie 10 cm atstumu, tačiau tai nepaneigia jau nurodyto šūvio mechanizmo. Kad ginklas galėjo iššauti tokiu būdu, apklausos metu patvirtino ir specialistas A. Urbonavičius. Nesant jokių kitų įrodymų teismas negalėjo padaryti išvados, kad jis iššovė tyčia. Tuo tarpu jo neatsargią kaltę patvirtina kiti įrodymai. Liudytojas M. J. parodė, jog po įvykio jam atvykus į butą, jis (A. Ž.) ir M. V. kalbėjo, kad viskas įvyko netyčia ir kad jis kažką ne taip nuspaudė. Netiesiogiai tai patvirtino ir liudytojais apklausti policijos pareigūnai M. J. bei A. B., kurie parodė, kad jiems pagal iškvietimą atvykus į butą, jis su nukentėjusiuoju buvo ramūs, nieko nepasakojo nei apie šaudymą, nei apie sužeistus žmones. Šių liudytojų parodymai irgi apibūdina jo ir nukentėjusiojo elgesį po nusikaltimo padarymo. Itin svarbi ir ta aplinkybė, kad po įvykio M. V. ir toliau su juo buvo bute, vėliau išėjo, bet pasijutęs blogai vėl sugrįžo atgal į jo butą ir iš ten buvo išvežtas į gydymo įstaigą. Būtų visiškai nelogiška, kad nukentėjusysis būtų taip elgęsis su asmeniu, kuris kėsinosi jį nužudyti. Nustatydamas jo kaltės turinį, teismas neįvertino ir šių aplinkybių. Be to, nebuvo atsižvelgta į tai, kaip jis suprato savo veikos pasekmių atsiradimo galimybę. Jis parodė, kad įsigydamas ginklą, kuriuo buvo sužalotas M. V., klausė, ar tuo ginklu galima sužaloti žmogų. Jam buvo atsakyta neigiamai. Tuo įsitikino jis pats, iš to ginklo šaudydamas į butelius ir matydamas, kad kulkos atšoka jų nesudaužiusios. Šios aplinkybės patvirtina, kad jis veiką padarė nerūpestingai elgdamasis su ginklu, nenumatė savo elgesio padarinių arba numatė tik abstrakčią jų galimybę, tačiau lengvabūdiškai pasitikėjo, kad tie padariniai nekils. Jis M. V. sužalojo dėl neatsargumo, todėl nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 137 str. 1 d., o paskirtos bausmės vykdymas turėjo būti atidėtas. Prašo nuosprendį pakeisti, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d. į BK 137 str. 1 d., paskirti jam negriežtą bausmę ir, taikant BK 75 str. 1 d., jos vykdymą atidėti.

Teismo posėdyje nuteistasis A. Ž. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti. Gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo A. Ž. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 137 arba 135 straipsnius. Prokuroras, nukentėjusysis M. V. ir nukentėjusiojo atstovas prašo nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Nuteistasis A. Ž. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu, nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nagrinėjant apeliaciniame skunde dėstomus argumentus kolegija pirmiausia pažymi, kad dalis teismo nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių jokių abejonių nekelia ir jų neginčija pats apeliantas. Iš bylos matosi, kad nusikaltimo įvykio vieta, butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo apžiūrėtas tik 2009 m. kovo 13 d., t. y. po įvykio praėjus beveik metams laiko, todėl jokių nusikaltimo pėdsakų šios apžiūros metu nebuvo surasta. Nebuvo surastas ir nusikaltimo įrankis - ,,D“ kategorijos šaunamasis ginklas, kurį, kaip parodė nuteistojo A. Ž. patėvis liudytojas M. J., jis sudaužė ir išmetė į upę. Tačiau paties nuteistojo A. Ž., nukentėjusiojo M. V. ir liudytojų parodymais buvo nustatyta, kad M. V. buvo sužalotas būtent nurodytame bute ir kaltinime nurodytu laiku, t. y. 2008 m. kovo 22 d. Taip pat nustatyta, kad nukentėjusysis buvo sužalotas į jį iššovus iš ,,D“ kategorijos šaunamojo ginklo – 6 mm kalibro revolverio, kuris priklausė nuteistajam A. Ž.. Šūvio metu šį ginklą A. Ž. laikė savo rankoje. Tai pripažįsta pats apeliantas. Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad M. V. buvo padaryta kiauryminė šautinė žaizda kairėje krūtinės ląstos pusėje su kraujosruva kairio plaučio srityje, kairio plaučio sužalojimu, su kraujo susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, su svetimkūniu kairėje krūtinės ląstos sienoje ir kairio plaučio srityje. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti 2008 m. kovo 22 d. Sužalojimai M. V. padaryti šaunant iš šaunamojo ginklo į kairę krūtinės ląstos pusę. Padaryti kūno sužalojimai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Papildomoje teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad dėl padarytų kūno sužalojimų, atitinkančių sunkų sveikatos sutrikdymą, buvo pavojus nukentėjusiojo gyvybei, o laiku nesuteikus skubios ir kvalifikuotos pagalbos, nukentėjusysis M. V. galėjo mirti. Šiomis specialisto išvadomis ir teisme apklausto eksperto J. Vėlavičiaus parodymais nustatyta, kad ligoninėje M. V. operuojant, jo kūne buvo rasta ir paimta kulka. Specialisto balisto išvadoje nurodyta, kad ši tirti pateikta kulka yra pramoninės gamybos 6 mm kalibro ,,Flobert“ tipo žiedinio įskėlimo šovinio kulka, kuri yra buvusio ,,D“ kategorijos ginklams skirto šaudmens sudėtinė dalis. Tokiomis kulkomis užtaisyti šoviniai skirti daugelio modelių 6 mm kalibro revolveriams (šaudantiems ,,Flobert“ tipo šoviniais). Nuteistasis A. Ž. pripažįsta, kad būtent tokį revolverį prieš kelis metus iki įvykio įsigijo vienoje iš Kaune esančių ginklų parduotuvių, įvykio dieną laikė šį ginklą savo bute ir kad M. V. buvo peršautas būtent šiuo ginklu. Tai, kad jau buvo išdėstyta, patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, nukentėjusiajam padaryti kūno sužalojimai ir jų sunkumo laipsnis, o taip pat nusikaltimo įrankis, kuriuo nukentėjusysis buvo sužalotas, byloje nustatyti tiksliai ir šios aplinkybės jokių abejonių nekelia. Nuteistasis A. Ž. taip pat parodė ir to neneigia savo apeliaciniame skunde, kad šūvio metu revolverį laikė savo rankoje.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka tik su teismo nustatytomis konkrečiomis nukentėjusiojo M. V. sužalojimo šaunamuoju ginklu aplinkybėmis, nesutinka su teismo išvadomis apie tai, kad jis į M. V. šovė tyčia ir tai padarė siekdamas nukentėjusįjį nužudyti. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusįjį sužalojo dėl neatsargumo. Teismo išvados dėl nuteistojo tyčios rūšies dar bus aptartos, tačiau apeliacinio skundo argumentus dėl šiame skunde nurodomų M. V. sužalojimo aplinkybių ir dėl apelianto neatsargios kaltės kolegija atmeta. Kad A. Ž. iš revolverio iššovė ir sužalojo M. V. tyčia, patvirtina visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų: nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, parodymų patikrinimo vietoje ir įvykio vietos apžiūros protokolai, specialistų išvados, o iš dalies ir paties nuteistojo parodymai.

Pats nuteistasis A. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su M. V. seniai pažįstamas, jie buvo draugai ir iki įvykio dienos tarp jų nebuvo kilę jokių konfliktų. Įvykio dieną į butą Kaune sugrįžo iš kaimo ir pasikvietė į svečius M. V.. Iki tol alkoholio nebuvo vartojęs, su nukentėjusiuoju nuėjo į parduotuvę, ten jis sau nusipirko du butelius vyno, o M. V. į jo butą atsinešė butelį degtinės. Bute iš pradžių buvo tik dviese, o vėliau pasikvietė dar ir E. C., su juo jis irgi buvo seniai pažįstamas, nors artimai ir nedraugavo. Bute jis gėrė vyną, o M. V. ir E. C. degtinę. Prieš kelis metus Kaune, ginklų parduotuvėje buvo nusipirkęs revolverį, tam tuo metu nereikėjo specialaus leidimo. Pirkdamas ginklą klausė pardavėjo, ar juo galima sužaloti žmogų, jam buvo paaiškinta, kad ne, o vėliau jis įsitikino tuo pats, nes buvo šaudęs iš to revolverio, užtaisyto šoviniais, į butelius, bet jie nesuduždavo. Įvykio dieną jo bute vartojant alkoholį M. V. ar E. C., kuris iš jų – neprisimena, paprašė jo parodyti tą revolverį. Jis parodė, atidarė revolverio būgną ir į delną iškratė šovinius. Rodydamas ginklą M. V. ir E. C., revolverį visą laiką laikė savo rankoje. Jis pats tuo metu sėdėjo ant fotelio, o M. V. ir E. C. – ant minkšto baldų kampo. M. V. sėdėjo tiesiai prieš jį. Laikydamas revolverį rankoje nuspaudė muštuką, laikė jį prispaudęs nykščiu ir bandė po truputį jį nuleidinėti. Tačiau tuo metu pirštas nuo muštuko nuslydo ir įvyko šūvis. M. V. sudejavo, atsirėmė į baldų kampo atlošą ir jis suprato, kad kulka pataikė jam. Po šūvio E. C. iš karto iš buto pabėgo, o jis pats paskambino pagalbos telefonu Nr. 112 ir pasakė, kad peršovė žmogų. Telefonu apie tai pranešė ir savo patėviui M. J., jam pasakė, kad netyčia sužalojo M. V. ir kad ginklas iššovė netyčia. M. V. atėmė iš jo telefoną ir liepė niekur neskambinti. Netrukus atvyko du policijos pareigūnai, bet pats M. V. jiems pasakė, kad nieko neįvyko ir kad jis (A. Ž.) būdamas išgėręs pajuokavo. Pareigūnai juos įspėjo, pagrasino bauda už melagingą iškvietimą ir išvyko. Į butą atvyko jo patėvis M. J., apžiūrėjo M. V. ir pamatė jo krūtinėje žaizdą, matėsi nedidelė skylutė. Tuo metu vėl atėjo policijos pareigūnai, bet M. V. dar kartą pasakė, kad nieko neįvyko ir pareigūnai vėl išvyko. M. J. ir jis pats įkalbinėjo M. V. važiuoti į ligoninę, bet šis atsisakė ir vienas išėjo iš buto. Dar po to į butą atvyko ir jo tėvas R. Ž.. Praėjus kažkiek laiko M. V. paskambino jo patėviui M. J. telefonu, pasakė, kad jam blogai, sugrįžo į butą ir M. J. su tėvu nuvežė M. V. į ligoninę, ten jį operavo. Po kelių dienų jis aplankė M. V. ligoninėje, su juo draugiškai pasikalbėjo, bet kai jį aplankė dar kartą, ten sutiko M. V. motiną, kuri pasakė, kad jis ten yra nepageidaujamas. Todėl daugiau M. V. jis nelankė, šis jam leido suprasti, kad motina draudžia jiems bendrauti. Teisme A. Ž. taip pat parodė, kad ligoninėje M. V. negrasino, ant jokių popieriaus lapų pasirašyti nereikalavo. To įvykio metu bute turėjo tik vieną ginklą – nurodytą revolverį, kurį, kaip po to paaiškėjo, jo patėvis M. J. sudaužė ir išmetė. Jis dar turėjo įsigijęs ir dujinį pistoletą, bet tuo metu buvo jį palikęs kaime. Įvykio metu niekam negrasino, taburetės nemėtė, po šūvių į M. V. revolveriu E. C. negrasino. Kai sėdėjo ant fotelio, o priešais jį M. V. sėdėjo ant minkšto baldų kampo, buvo vienas į kito pusę pasilenkę ir atstumas tarp jų buvo nedidelis. Pripažįsta, kad tuo metu buvo neblaivus ir su ginklu elgėsi neatsargiai. Kodėl nukentėjusysis M. V. ir liudytojas E. C. nurodo kitokias įvykio aplinkybes, jis nežino, tačiau mano, kad tai jie daro tik tikėdamiesi iš jo gauti pinigų. Vis dėlto iš A. Ž. parodymų teisme matosi, kad ir jis pats  kai kurias įvykio aplinkybes nurodė prieštaringai. Teisme jis taip pat parodė, kad buvo išgėręs du butelius vyno, buvo apgirtęs ir įvykio aplinkybes dėl išgerto alkoholio prisimena miglotai. Nors ir parodęs, kad šūvio metu sėdėjo priešais M. V. ant fotelio, atsakydamas į papildomai užduotus klausimus A. Ž. tos pačios apklausos metu jau parodė, jog to neprisimena. Parodęs, kad alkoholis jo veiksmams įtakos neturėjo, tos pačios apklausos metu jau pripažino, kad išgėręs du butelius vyno buvo gerokai apgirtęs ir alkoholis jam įtakos turėjo, per daug jį atpalaidavo. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nuteistasis nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes. Vėl parodė, kad rodydamas ginklą sėdėjo ant fotelio, o M. V. sėdėjo ant minkšto baldų kampo tiesiai prieš jį. Šūvis įvyko, kai jis neatsargiai nuleidinėjo revolverio muštuką ir nuo jo nusprūdo pirštas. Taip pat parodė, kad bute buvo kilęs mažas konfliktas tarp jo ir E. C., kuris jam priekaištavo dėl anksčiau nuviliotos M. V. merginos, tačiau šis konfliktas greitai pasibaigė. Kai į butą antrą kartą atvyko policijos pareigūnai, tuomet bute jau buvęs jo patėvis M. J. nuėjo į tualetą. Tarp fotelio ir minkšto baldų kampo, ant kurių sėdėjo jis ir nukentėjusysis, stovėjo dar ir kėdė. Kaip ir pirmosios instancijos teisme, šios papildomos apklausos metu A. Ž. ir vėl nurodė aplinkybes, paneigiančias ką tik jo paties duotus parodymus. A. Ž. parodė, kad ginklą rodė, jį rakinėjo, spaudė ir laikė muštuką norėdamas „pasirodyti“, pripažino, kad revolverio gaiduką tikrai paspaudė savo pirštu. Nors ir nemano, jog galėtų neprisiminti, kad buvo atsistojęs ir įrėmęs ginklą į nukentėjusįjį, tačiau pripažino, kad nuo alkoholio buvo apsvaigęs „kaip reikiant“. Apklausos pabaigoje A. Ž. jau parodė, kad jis negali tiksliai pasakyti, ar jis šūvio metu sėdėjo, ar stovėjo. Iš bylos matosi, kad nuteistojo parodymuose yra ne tik jau aptartų prieštaravimų. Ikiteisminio tyrimo pradžioje apklaustas įtariamuoju (t. 1, b. l. 155-156) A. Ž. buvo nurodęs kitokias įvykio aplinkybes. Jis buvo parodęs, kad laikė revolverį savo rankoje, atsisakius ginklą parodyti, E. C. griebė už revolverio, traukė jį į save, tada įvyko šūvis ir buvo sužalotas M. V.. Teisme perskaičius šiuos ankstesnius parodymus, nuteistasis pripažino, kad jie neteisingi ir kad tokiu būdu bandė sušvelninti savo padėtį.

Nuteistojo A. Ž. nurodytas įvykio aplinkybes paneigia pirmiausia nukentėjusiojo M. V. bei liudytojo E. C. parodymai ir balisto-šūvio pėdsakų tyrimo specialisto išvada. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis M. V. parodė, kad su nuteistuoju A. Ž. pažįstamas nuo vaikystės ir jų santykiai buvo normalūs. Įvykio dieną A. Ž. jam paskambino ir pasiūlė susitikti. Susitiko kieme, nuėjo į parduotuvę, ten A. Ž. nusipirko vyno ir abu nuėjo į A. Ž. butą. Paprašius A. Ž. jis paskambino jų bendram pažįstamam E. C. ir šis taip pat atėjo į tą butą. Jis tą dieną jokio alkoholio negėrė nė lašo, A. Ž. gėrė nusipirktą vyną, o degtinės nebuvo iš viso. Iš pradžių trise normaliai kalbėjosi, klausė muzikos, jokių kalbų apie merginas ir konfliktų nebuvo. Jis sėdėjo ant minkšto baldų kampo, E. C. sėdėjo jam iš kairės, o A. Ž. – priešais jį. Po to A. Ž. kažkas atsitiko, nes jis pradėjo elgtis agresyviai, griebė kėdę ir ėmė ja mojuoti. Jis A. Ž. ėmė raminti ir šis kėdę pastatė atgal. Po to A. Ž., nors nei jis, nei E. C. to neprašė, pradėjo jiems demonstruoti savo ginklus, vieną buvo užsikišęs už kelnių, o kitas buvo dėkle. Pirmiausia A. Ž. ėmė mojuoti tuo ginklu, kuris buvo dėkle, ant grindų pabiro šoviniai, A. Ž. juos surinko ir sudėjo atgal į ginklo dėtuvę. Po to išsitraukė kitą ginklą, kuris buvo užkištas už kelnių. Jis paprašė ginklą paslėpti, A. Ž. pakluso ir tai padarė. Kurį laiką viskas buvo lyg ir gerai. Tačiau po to A. Ž. vėl išsitraukė ginklą ir priėjo prie jo, sėdėjusio toje pačioje vietoje ant minkšto baldų kampo. Matė, kad A. Ž. atrodė keistai, buvo įsiutęs, akys atrodė išsprogusios, atrodė, kad iš burnos jam veržiasi putos. Nieko nesakydamas A. Ž. priėjo prie jo, įrėmė į jį ginklą ir iššovė į kairę krūtinės pusę. Nuo šūvio jis atsirėmė į minkšto kampo atlošą. Iš pradžių patyrė šoką, bet sąmonės nebuvo praradęs, viską matė, bet negirdėjo. E. C. ėmė jį gaivinti, bandė daryti jam dirbtinį kvėpavimą. O jis tuomet matė, kad A. Ž. ginklą ir toliau laikė rankoje ir to ginklo vamzdį vedžiojo aplink E. C. galvą. Po to jis prarado sąmonę, o kai atsigavo, E. C. bute jau nebuvo. Jam svaigo galva, o krūtinėje jautė deginantį skausmą. Marškiniai šūvio vietoje buvo papilkėję, po jais krūtinėje pamatė skylutę ir išbėgusį kraują. A. Ž. tuo metu kažkam skambino telefonu ir kalbėjo, antrą kartą telefonu kalbėjo su savo patėviu, lygtai sakė jam, kad peršovė žmogų. Po kažkiek laiko atvyko policijos pareigūnai, klausė, kas nutiko. Jis pats pasakė, kad nieko neįvyko, tada policininkai liepė jiems netriukšmauti, pritildyti muziką ir išvyko. Po to atvyko A. Ž. patėvis, jį apžiūrėjo ir pasakė, kad jis peršautas. Sakė, kad turi pažįstamų gydytojų, kad viską sutvarkys ir niekas nieko nesužinos. Tuo metu dar kartą atvyko policijos pareigūnai ir A. Ž. patėvis pasislėpė vonioje. Pareigūnams jie vėl pasakė, kad bute viskas gerai, ir šie vėl išvyko. Iš vonios išėjo A. Ž. patėvis, jį ramino, o kas vyko toliau, jis jau nelabai prisimena. Ligoninėje gulėjo apie mėnesį laiko, A. Ž. jam paskambino, o po to pas jį atvyko, jie kalbėjosi ir A. Ž. sakė, kad jo motina jam grasina. Po to paaiškėjo, kad A. Ž. jam melavo. Dar kartą pas jį atvažiavęs A. Ž. prašė pasirašyti kažkokius lapus. Jam atsisakius, A. Ž. vėl atvyko kartu su savo patėviu, jis pradėjo jį gąsdinti, sakė, kad turi ryšių su mafija. Jis jokių popierių vėl nepasirašė, tada atvyko jo motina ir juos išvarė. Nuteistasis A. Ž. jo neatsiprašė ir žalos neatlygino, jo gydymo ir kitas išlaidas apmokėjo tik jo paties motina ir brolis. Teisme nukentėjusysis M. V. dar parodė, kad jau neprisimena, ar po šūvio jam į krūtinę buvo išėjęs iš buto į lauką. Tuo metu, kai buvo sužalotas, patyrė šoką ir nemanė, kad A. Ž. į jį šovė tyčia. Dabar mano, kad nuteistasis šovė tyčia, nes tai patvirtina jo veiksmai, A. Ž. išsitraukė ginklą, priėjo prie jo, įrėmė ginklą ir šovė. Iš karto po to įvykio į butą atvykęs A. Ž. patėvis ne tik žadėjo, kad jam padės jo pažįstami gydytojai, bet ir nurodė, ką sakyti apie sužalojimo aplinkybes. Jis sakė jam pasakoti, kad jį peršovė Dainavos parke. Tokią versiją iš pradžių jis ir nurodė pareigūnams. Visą tiesą tyrėjui papasakojo po to, kai nuteistasis su patėviu ligoninėje pradėjo jam grasinti. Tiesą sakyti jį taip pat ragino ir tyrėjas bei motina. Tada jis ir nurodė visas tikrąsias įvykio aplinkybes. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes. Dar parodė, kad A. Ž. buvo girtas jau jų susitikimo kieme metu, po to parduotuvėje nusipirko dar du butelius vyno, kurį vienas gėrė ir savo bute. Jis ir E. C. jokių alkoholinių gėrimų negėrė. Gerdamas vyną A. Ž. turėjo du ginklus – dėkle revolverį, o už kelnių užsikišęs dujinį pistoletą. Jam „kažkas užėjo“ ir jis pradėjo mojuoti kėdute, kuri nufotografuota įvykio vietos apžiūros metu. Po to išsitraukė dujinį pistoletą, bet jam liepus ginklą paslėpti, A. Ž. jį užsikišo už kelnių. Tačiau po to išsitraukė revolverį, žaidė su jo būgnu, iš jo iškrito šoviniai, bet jis juos sudėjo atgal. Dar po to jis ėjo į jo pusę, tuo metu jo žvilgsnis buvo piktas, matėsi baltos seilės. Priėjęs A. Ž. į jį iššovė. Po šūvio E. C. darė jam dirbtinį kvėpavimą, jis matė kaip tuo pačiu revolveriu A. Ž. „pervedė“ E. C. apie galvą. Dar po to įvykių aplinkybes jis jau prisimena miglotai. Tačiau atsimena, kad buvo atvažiavę policijos pareigūnai ir jie su A. Ž. abu sakė, kad nieko neatsitiko. Į butą atvyko A. Ž. patėvis, kuris, dar kartą atvykus pareigūnams, slėpėsi nuo jų tualete. Kad jį kažkas peršovė parke, jam liepė sakyti A. Ž. patėvis ir tai jis iš pradžių ir aiškino pareigūnams. Policijai nesiskundė ir jiems melavo ne tik todėl, kad A. Ž. patėvis aiškino, jog turi pažįstamų gydytojų, bet ir todėl, kad iš pradžių nenorėjo šio įvykio viešinti ir nenorėjo, kad jo draugas A. Ž. būtų patrauktas atsakomybėn. Teisybę sakyti nutarė po to, kai A. Ž. liepė jam pasirašyti ant tuščio popieriaus lapo. Jis pats jokiose derybose dėl žalos atlyginimo nedalyvavo. Jau išėjus iš ligoninės motina jam papasakojo, kad buvo siūloma 20 tūkstančių litų už tai, kad jis pakeistų parodymus. Iki šiol nuteistasis jo net neatsiprašė, atlygino tik 300-400 Lt žalos. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad įvykio metu jie nesipyko, jis nežino, dėl ko A. Ž. galėjo turėti tikslą jį nužudyti, mano, kad jam tikriausiai „kažkas užėjo“ nuo išgerto alkoholio. Iš bylos matosi, kad pirmą kartą apklaustas tą pačią įvykio dieną ligoninėje (t. 1, b. l. 86) M. V. atsisakė paaiškinti jo sužalojimo aplinkybes, prašė įvykio netirti, pareiškė, kad nerašys skundo ir nesikreips į ekspertus. Apie tai, kad buvo peršautas „Draugystės“ parke, M. V. buvo nurodęs tik ligoninės medikams, apie tai nurodoma policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime ir dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Iš bylos matosi, kad visų kitų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu M. V. jau nurodė tokias įvykių aplinkybes, apie kurias nurodė ir teismo posėdžiuose. Savo parodymus jis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1 b. l. 91-93).

Liudytojas E. C. pirmosios instancijos teisme parodė, kad pažįsta ir nukentėjusįjį M. V., ir nuteistąjį A. Ž.. Tą dieną pas A. Ž. SMS žinute jį pakvietė M. V.. Jis ten nuėjo, duris atidarė A. Ž., o viduje buvo ir M. V.. Nukentėjusysis buvo blaivus, o A. Ž. jam atėjus jau buvo girtas, jis vos pastovėjo ant kojų. Jie trise klausėsi muzikos, jis su M. V. nieko negėrė, o ką gėrė A. Ž., jis nematė. Tarp jų jokių ginčų ir konfliktų nebuvo. Tačiau A. Ž. staiga griebė taburetę ir pradėjo ją mėtyti. Paskui jis išsitraukė ginklą, ėmė juo mojuoti ir iš jo pabiro šoviniai. A. Ž. susirinko šovinius ir sudėjo juos atgal į ginklo būgną. Tada priėjo prie sėdinčio M. V. ir į jį iššovė. Negali tvirtinti, kad jis į M. V. ginklą buvo įrėmęs, bet atstumas nuo ginklo iki nukentėjusiojo kūno galėjo būti iki 1 centimetro. Jis pradėjo M. V. daryti dirbtinį kvėpavimą, klausė A. Ž., ką jis daro. Tada A. Ž. priėjo prie jo ir pradėjo ginklo vamzdžiu vedžioti apie kaktą. M. V. atsigavus, jis išsigandęs iš to buto pabėgo. Liudytojas parodė, kad jis pasakoja teisybę, nieko apkalbėti neturi tikslo, nes ir M. V., ir A. Ž. buvo jo draugai. Tik jau po šio įvykio A. Ž. išvadino jį necenzūriniais žodžiais, jo nuomone, taip elgėsi todėl, kad jis davė parodymus šioje byloje. Liudytojas E. C. taip pat parodė, kad įvykio metu pas A. Ž. matė tik tą vieną ginklą. Kad A. Ž. būtų buvęs įsiutęs, jis nepastebėjo, tačiau buvo girtas ir jam du kartus pasikartojo pykčio proveržiai. Pirmą kartą kai pradėjo mojuoti kėde ir ją daužyti, ir antrą kartą, kai išsitraukė ginklą ir šovė į M. V.. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. C. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes. Parodė, kad jis pats A. Ž. bute išbuvo tik maždaug 5 min. laiko. A. Ž. buvo stipriai išgėręs, tačiau kai jis (E. C.) atėjo, bute jau niekas negėrė, butelių jis nepastebėjo. A. Ž. iš pradžių pradėjo mėtyti taburetę, paskui išsitraukė ginklą, M. V. liepė jį įsidėti atgal ir A. Ž. pakluso. Tačiau po kelių minučių ginklą vėl išsitraukė, iš jo pabiro šoviniai, jis juos susirinko ir sudėjo atgal į ginklą. Jis su M. V. tuo metu sėdėjo ant minkšto baldų kampo. A. Ž. priėjo prie M. V., įrėmė į jį ginklą ir iššovė. Jis pradėjo A. Ž. šaukti, ką jis daro, tačiau A. Ž. priėjo prie jo ir tuo pačiu ginklu „pravedė“ jam prie galvos. Jis darė M. V. dirbtinį kvėpavimą, o kai šis atsigavo, išsigandęs iš to buto pabėgo. Liudytojas parodė, kad nėra visiškai įsitikinęs, kad abu kartus A. Ž. buvo išsitraukęs tą patį ginklą. Pirmą kartą galėjo būti išsitraukęs ir kitą ginklą, tačiau gerai prisimena, kad antrą kartą ginklą išsiraukė iš dėklo, tai buvo revolveris, iš jo išbiro šoviniai ir A. Ž. juos sudėjo atgal į revolverio būgną. Kodėl A. Ž. šovė į M. V., negali paaiškinti. Abu kartus ginklą A. Ž. išsitraukė stovėdamas. Liudytojas E. C. dar parodė, kad tą patį vakarą sutiko M. V. išėjusį iš A. Ž. buto, šis jam sakė, kad A. Ž. tėvas ar patėvis padės sutvarkyti reikalus. Tuo metu M. V. pasidarė bloga ir jie telefonu paskambino A. Ž. patėviui. Iš bylos matosi, kad tokias pačias įvykio aplinkybes liudytojas E. C. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose. Tų apklausų metu jis irgi parodė, kad A. Ž., laikydamas ginklą stovėjo, priėjo prie sėdinčio M. V. ir į jį iššovė. Jo nuomone, A. Ž. taip pasielgė dėl to, kad buvo visiškai girtas. Savo parodymus E. C. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 125-127).

Nukentėjusiojo M. V. ir liudytojo E. C. parodymus apie tai, kad A. Ž. šovė į nukentėjusįjį revolverį įrėmęs į M. V. kūną arba laikydamas ginklą visiškai arti M. V. krūtinės, patvirtina dar viena specialisto išvada. Balistinio-šūvio pėdsakų tyrimo specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 39-40) nurodyta, kad tirti pateiktų M. V. marškinių priekinio paviršiaus kairėje pusėje esanti kiaurymė yra šautinis pažeidimas, kurio aplinkoje yra artimo šūvio pėdsakai – intensyvi ir vidutinio intensyvumo homogeninė šūvio metalizacija. Buvo šauta iš artimo, mažesnio negu 10 cm atstumo, matuojant nuo ginklo vamzdžio laibgalio iki kliūties.

Teisiamajame posėdyje buvo apklausti taip pat liudytojai, patys nematę nusikaltimo įvykio, buvo apklausti taip pat ekspertas ir specialistas. Jų parodymai irgi turėjo reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nors A. Ž. ir M. V. giminaičių parodymai vieni kitiems prieštarauja, jų parodymai nepaneigia nuosprendyje dėstomų teismo išvadų, o, pavyzdžiui A. Ž. patėvio liudytojo M. J. parodymai, netgi paneigia kai kuriuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus. Pirmosios instancijos teisme M. J. parodė, kad jis yra A. Ž. patėvis. Jis parodė, kad 2008 m. kovo 22 d., apie 18 val., jam paskambino A. Ž. ir pasakė, kad atsitiko nelaimė. Nuvykęs į butą R. Kalantos g., ten rado A. Ž. ir nukentėjusįjį M. V.. Abu buvo neblaivūs, tai suprato iš nuo jų sklindančio alkoholio kvapo, jų judesių. A. Ž. pasakė, kad atsitiko nelaimė ir jis iššovė į žmogų. M. V. jam parodė širdies plote žaizdą, ji nekraujavo. Jis įkalbinėjo M. V. važiuoti į ligoninę, bet šis atsisakė, aiškino, kad nenori skaudinti savo motinos. A. Ž. ir M. V. jam abu pasakojo, kad A. Ž. apžiūrinėjo ginklą ir netyčia nuspaudė mygtuką. Dar sakė, kad buvo atvykusi policija, bet nukentėjusysis juos „atkalbėjo“ ir pareigūnai išvyko. Jam būnant bute policija atvažiavo dar kartą, jis pats tuo metu buvo tualete. M. V. vėl atsiprašė pareigūnų, šie pažadėjo nubausti bauda ir vėl išvyko. Ir posūnis, ir nukentėjusysis jam aiškino, kad viskas įvyko netyčia, A. Ž. netyčia atlaužė revolverio gaiduką, o po to jam nusprūdo pirštas. Jis davė M. V. savo telefono numerį ir pasakė, jei bus blogai, kad paskambintų. M. V. išėjo iš buto, bet po kiek laiko jam paskambino ir pasakė, kad pasijuto blogai. Tada jis pats nuvežė M. V. į ligoninę. Ten nukentėjusiajam pasidarė dar blogiau, todėl teko bėgti ieškoti „ratukų“. Ligoninėje jis pats laukė ilgai, nes norėjo sužinoti, kokia nukentėjusiojo būklė. Liudytojas M. J. taip pat parodė, kad atvykęs į butą ten rado nebaigtus gerti vyno ir degtinės butelius ir revolverį. Tuo metu jam pačiam buvo šokas, todėl tą revolverį jis sudaužė, nuvežė prie hidroelektrinės ir išmetė į vandenį. Jokių dokumentų pasirašyti M. V. jis neprašė. Pripažįsta, kad neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiojo motinai jis siūlė 30000 Lt, bet ši jį iškeikė ir imti pinigus nesutiko. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas M. J. iš esmės pakartojo jau aptartus ankstesnius parodymus, tačiau nurodė ir kai kurias papildomas aplinkybes. Jis parodė, kad atvykus į butą, nors A. Ž. jam sakė, jog įvyko nelaimingas atsitikimas, tačiau pasakė, kad jis šovė į M. V.. Revolverį rado ant stalo ir jį pasiėmė dar iki policijos atvykimo. Nuėjo į tualetą ir iš jo išėjo, kai policijos pareigūnai išvyko, nors nuo pareigūnų nesislapstė. Kai nuvežė M. V. į ligoninę, po to nuvežė revolverį prie elektrinės, ten jį sudaužė akmenimis ir išmetė į vandenį. Maždaug po savaitės laiko M. V. motina pasakė, kad A. Ž. vėl vaikšto su ginklu. Tada jis dar kartą apieškojo tą patį butą, rašomojo stalo stalčiuje rado pistoletą, kurį taip pat išmetė. To pistoleto iš kaimo į butą R. Kalantos g. jis neparvežė. Kieno buvo mintis sakyti, kad M. V. buvo sužalotas ne bute, o parke, jis nežino. Iš teisme perskaitytų M. J. parodymų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 131-132, 139) matosi, kad liudytojas  buvo nurodęs iš esmės tokias pačias aplinkybes. Jis tik neparodė, kad apie neatsargų A. Ž. elgesį su ginklu ir netyčinį sužalojimą jam būtų pasakęs pats nukentėjusysis M. V.. Taip pat parodė, kad tame pačiame bute stalčiuje po kelių dienų rado pistoletą, jį išsivežė į tą pačią vietą prie elektrinės, ginklą irgi sudaužė ir išmetė į vandenį. Parodymų patikrinimo vietoje metu M. J. parodė vietą, kur į upę išmetė bute rastus ginklus (t. 1, b. l. 133-135). Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas R. Ž. parodė, kad yra nuteistojo tėvas. Su sūnumi negyvena kartu, bet palaiko su juo ryšius. Tą vakarą sūnus jam paskambino ir pasakė, kad netyčia sužalojo draugą, prašė atvažiuoti. Kai nuvyko prie buto, pamatė į jį ateinantį M. V., bute jau buvo M. J.. M. V. nesutiko važiuoti į ligoninę, sakė, kad nieko baisaus neatsitiko, bet jį pavyko įkalbėti ir M. J. išvežė M. V. į ligoninę. Atsisakinėdamas vykti į ligoninę M. V. aiškino, kad kaip atrodys, jei ten nuvažiuos išgėręs. Jis matė, kad M. V. neblaivus. Sūnus apie įvykį jam nieko konkretaus nepapasakojo, sakė, kad iššovė netyčia, kad nuleidinėjo muštuką ir ginklas iššovė. Jam pačiam buvo šokas ir jis iš karto išbėgo į lauką. Sakyti, kad buvo peršautas parke, jis M. V. nesiūlė, jokių dokumentų pasirašinėti jam į ligoninę nevežė. Žinojo, kad sūnus turėjo dujinį pistoletą ir revolverį, kam jam buvo reikalingi tie ginklai, jis nežino. Apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 130) liudytojas R. Ž. buvo parodęs, kad neblaivus buvo ne tik M. V., bet ir jo sūnus A. Ž.. Sūnus jam pasakė, kad savo draugą peršovė. Vėliau buvo nuvykęs į ligoninę, siūlė M. V. pagalbą, bet šis atsakė, kad jam nieko nereikia. Jis M. V. nežemino, jam negrasino, pasirašinėti kokius nors dokumentus neprašė. Apie tai, kad M. V. būtų atsisakinėjęs vykti į ligoninę dėl savo girtumo, taip pat apie tai, kad A. Ž. būtų aiškinęs jam konkretesnes iššovimo į nukentėjusįjį aplinkybes, jis nurodė tik teisiamajame posėdyje. Teisme perskaičius aptartus ankstesnius parodymus, R. Ž. tik dar kartą patvirtino, kad nukentėjusysis buvo neblaivus. Teisme apklausti liudytojais policijos pareigūnai M. J. ir A. B. parodė, kad 2008 m. kovo 22 d. buvo nuvykę į butą Petrašiūnuose, buvo gautas pranešimas, kad ten triukšmas, girdėti šūviai. Bute rado du jaunuolius, abu buvo neblaivūs, jautėsi alkoholio kvapas, be to, tai matėsi iš jų judesių. A. B. parodė, kad jaunuoliai apie ginklą kažką kalbėjo, jis ieškojo sužeisto žmogaus, bet nerado, bute nesimatė kraujo, ginklo irgi nematė, detaliau butas nebuvo apžiūrėtas, nes jie neturėjo teisės daryti kratos. Vaikinai buvo įspėti, kad netriukšmautų ir jie iš to buto išvyko. M. J. irgi parodė, kad abu bute buvę jaunuoliai buvo neblaivūs, bendraujant jautėsi alkoholio kvapas, kaip jie buvo apsirengę, neprisimena. Bute nesimatė kraujo pėdsakų, nesijautė parako kvapo. Ant vaikinų smurto žymių irgi nesimatė, jie elgėsi ramiai ir jokių pretenzijų neturėjo. Tada jis su A. B. iš buto išvyko, kas buvo iškvietęs policiją, jis nežino. Liudytojas A. B. teisme taip pat parodė, kad, jam atrodo, jog į tą butą buvo nuvykę tik vieną kartą, paros laiko irgi gerai neatsimena, jam atrodo, kad lygtai buvo rytas. Nukentėjusiojo M. V. motina liudytoja R. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad tą dieną jos sūnus M. V. išėjo į kiemą, apie 18 val. ji pradėjo nerimauti, sūnui skambino, bet jo telefonas buvo išjungtas. Apie 21 val. pas ją atvažiavo T. Ž. ir pasakė, kad jos sūnus peršautas. Kartu nuvažiavo į ligoninę, ten rado nemažai jaunimo ir A. Ž. patėvį. Šis jai iš karto pasakė, kad jos sūnų kažkas peršovė Dainavos parke ir jis jį atvežė į ligoninę. Kai jie atvyko į ligoninę, jos sūnus tuo metu buvo operuojamas. Po operacijos sūnaus būklė buvo bloga ir su juo susikalbėti jai pavyko tik po keleto dienų. Ji pasikvietė į ligoninę tyrėją ir jam dalyvaujant pasakė sūnui, kad šis pasakytų visą teisybę. Tuomet sūnus ir papasakojo, kad jį į namus pasikvietė A. Ž., ten buvo ir E. C.. A. Ž. buvo girtas, mosikavo taburete, po to išsitraukė ginklą, šovė į jos sūnų, o po to dar sukinėjo ginklą prieš E. C. galvą. Vėliau ji pati klausė A. Ž., kodėl šis taip padarė. A. Ž. jai atsakė, kad buvo labai girtas ir kad jam buvo „balti arkliai“. Ji pati, atvykusi į ligoninę, buvo prie sūnaus, alkoholio kvapo nepajautė, kad sūnus nebuvo girtas, jai pasakė ir ligoninės gydytojai. Liudytoja taip pat parodė, kad nuteistąjį A. Ž. pažinojo ir anksčiau, buvo pasakiusi, kad šis jų namuose nesirodytų. Žinojo, kad A. Ž. girtauja ir turi ginklą. A. Ž. jos sūnumi naudojosi, lyg ir užstodavo jį prieš kitus, todėl sūnus laikė jį geriausiu draugu. Tuo naudodamasis A. Ž. įsiūlydavo jos sūnui įvairių menkaverčių daiktų, rūbų, o sūnus visa tai iš jo pirkdavo mokėdamas nemažus pinigus. Sūnaus sveikata po sužalojimo bloga iki šiol, nesiliauja vidinis kraujavimas, gydytojai sakė, kad buvo pažeistas nervas ir sūnus skausmą kentės visą gyvenimą. Po įvykio bandė tartis dėl žalos atlyginimo su A. Ž. advokatais, bet jų pasiūlymas ją šokiravo ir ji bendrauti atsisakė. Žalos nuteistasis neatlygino. Papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja R. V. nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes. Taip pat papildomai parodė, kad tą dieną sūnus iš namų išėjo apie pietus, buvo blaivus, alkoholio jam iš viso negalima vartoti dėl sveikatos. Apie 21 val. atvažiavo T. Ž. ir pasakė, kad jos sūnus peršautas ir yra ligoninėje. Kaimynės vyras, dirbantis policijoje, jai patvirtino, jog buvo gautas pranešimas, kad Petrašiūnuose peršautas žmogus. Nuvykus į ligoninę jos sūnus buvo reanimacijoje, ligoninėje buvo sūnaus draugai ir A. Ž. patėvis. Šis jai aiškino, kad jos sūnų peršovė parke ir kad sūnus pats paprašė jo pagalbos. Jai dėl to kilo įtarimas, o kitą dieną E. C. jai pasakė, kad viskas įvyko A. Ž. namuose. Papasakojo, kad A. Ž. girtas pradėjo kvailioti ir iš ginklo peršovė jos sūnų. Vėliau pats A. Ž. jai sakė, kad jam tada buvo „balti arkliai“. Liudytoja taip pat parodė, jog ir anksčiau yra mačiusi kaip A. Ž. šaudė į kitą žmogų. Ji parodė, kad po įvykio buvo susitikusi su A. Ž. advokatais, jai buvo pasiūlyta 20000 Lt, bet tik su ta sąlyga, jeigu A. Ž. „nesės į kalėjimą“. Ji pasakė, kad tokiu atveju reiktų keisti parodymus, o advokatai jai atsakė, kad ji suprastų kaip nori. Su tokiu pasiūlymu ji nesutiko, o gera valia žalos niekas neatlygino. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas T. Ž. parodė, kad nukentėjusysis yra jo pažįstamas. 2008 m. kovo 22 d. jam paskambino M. V., pasakė, kad yra sužeistas ir paprašė parvežti jį iš ligoninės. Jis nuvyko į klinikas, bet M. V. nepamatė, jis buvo apžiūrimas gydytojų. Kad M. V. peršautas, pasakė ligoninėje buvę nukentėjusiojo draugai. Ligoninėje jis matė ir A. Ž. tėvą ar kitokį giminaitį. Buvo kalbama, kad M. V. ėjo parku, ten jį kažkas užpuolė ir peršovė. Paskui jis atvežė į ligoninę M. V. motiną. Pats M. V. apie jo sužalojimo aplinkybes nieko nepapasakojo ir vėliau, tik po kelių mėnesių apie tai, kad jį peršovė A. Ž., jam pasakė M. V. motina.

Teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausti ir ekspertas J. Vėlavičius bei specialistas A. Urbonavičius. Ekspertas J. Vėlavičius teisme patvirtino teismo medicinos specialisto išvadą. Parodė, kad M. V. kūne kulka buvo surasta besiskverbianti, ji buvo įstrigusi perėjime iš krūtinplėvės į raumenį. M. V. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, o tokio sužalojimo pasekmės, jeigu nebūtų suteikta medicininė pagalba, galėjo būti įvairios. Nukentėjusiajam buvo pažeistas plautis, vyko savaime nestojantis kraujavimas. Plautis buvo spaudžiamas krauju, todėl savaiminio pasveikimo tokiu atveju tikėtis nebuvo galima. Ekspertas J. Vėlavičius taip pat parodė, jog pasakyti, ar sužalojimo metu M. V. buvo neblaivus, pasakyti negali. Tačiau taip pat parodė, kad jeigu ligonio girtumas yra išoriškai matomas arba nuo jo sklinda alkoholio kvapas, apie tai pažymima medicininiuose dokumentuose. Iš KMUK pažymos (t. 1, b. l. 72) matosi, kad M. V. kraujas etilo alkoholio koncentracijos nustatymui nebuvo paimtas. Tuo tarpu teismo medicinos specialisto išvadose (t. 1, b. l. 22, 25), kuriose aprašyta ir M. V. gydymo stacionare ligos istorija, M. V. apsvaigimas nuo alkoholio ar bent kokie nors tokio apsvaigimo požymiai taip pat nepaminėti. Specialistas balistas A. Urbonavičius pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino specialisto išvadą apie tai, kad kulka, surasta M. V. kūne, buvo iššauta iš „D“ kategorijos šaunamojo ginklo. Ar iššovus iš tokio ginklo galima žmogų nužudyti, specialistas neatsakė paaiškinęs, kad tai ne jo kompetencija. Specialistas paaiškino, kad revolveris turi nuleistuką, o ginklo išorėje yra gaidukas. Gaiduką atlenkus ranka galima atleisti nuleistuką, o neatleidus iki galo, jeigu spyruoklė turi didelę jėgą, ginklas gali iššauti. Specialistas dar paaiškino, kad tokio ginklo jėga priklauso nuo šovinio, nuo to, kiek jame yra parako. Butelį sudaužyti iš tokio ginklo galima. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, specialistas papildomai parodė, kad ginklo rūšį, iš kurio buvo šauta, jis nustatė pagal tyrimui pateiktą kulką. Tai turėjo būti 6 mm kalibro šoviniais šaudantis revolveris. Nors tai yra „D“ kategorijos šaunamasis ginklas, tačiau anksčiau tokį revolverį buvo galima legaliai įsigyti be jokio leidimo, parduotuvėje būdavo tik užrašomi pirkėjo duomenys. Norint šaudyti, tokio revolverio perdarinėti nereikia, o šaunant iš tokio ginklo sužaloti žmogų galima. Norint iš revolverio iššauti, reikia atlaužti gaiduką (taip vadinamą „muštuką“) ir nuspausti nuleistuką. Jeigu gaidukas neužfiksuojamas iki fiksavimo padėties ir staiga atleidžiamas, šūvis gali įvykti. Komentuodamas teisme apklaustų asmenų parodymus apie įvykio aplinkybes, specialistas A. Urbonavičius taip pat paaiškino, kad šoviniai išbyrėjo todėl, kad tuo metu revolveris nebuvo užtaisytas, nebuvo kovinėje padėtyje. Norint šaudyti, išbyrėjusius šovinius reikia sudėti atgal, grąžinti į vietą būgnelį, atlaužti gaiduką ir jį nuspausti. Nuteistojo A. Ž. parodymų teisme jis pakomentuoti negali. Jo nuomone, jei asmuo nemoka elgtis su ginklu, tai visko gali atsitikti, juo labiau, jeigu tas asmuo apsvaigęs nuo alkoholio.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Ž. nurodo, kad iš revolverio iššovė netyčia, kai neatsargiai elgėsi su šiuo ginklu ir jo pirštas nusprūdo nuo muštuko. Nurodo, kad teismas besąlygiškai rėmėsi tik nukentėjusiojo M. V. ir liudytojo E. C. parodymais, tačiau neatsižvelgė į tai, kad tie parodymai nenuoseklūs, juose yra esminių tarpusavio prieštaravimų. Apeliantas nurodo, kad jo nuoseklius parodymus apie tai, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis, patvirtina ir liudytojų parodymai, taip pat specialisto balisto paaiškinimai teisme. Šiuos argumentus kolegija atmeta. Iš bylos matosi, kad jau aptartus išnagrinėtus įrodymus tinkamai įvertino ir nuteistojo versiją apie įvykio aplinkybes pagrįstai atmetė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai išnagrinėti įrodymai nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų ne tik nepaneigė, bet jas tik dar kartą patvirtino. Apeliaciniame skunde nuteistasis išdėstė daug argumentų, tariamai patvirtinančių nukentėjusiojo M. V. bei jo liudytojo E. C. parodymų nenuoseklumą ir tų parodymų prieštaravimus. Visus šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti, o daugelis jų akivaizdžiai neatitinka bylos aplinkybių. Apeliantas nurodo, kad M. V. ir E. C. atkakliai neigia įvykio metu buvę neblaivūs, nors tai patvirtina ne tik jo paties (A. Ž.), bet ir liudytojo M. J. bei policijos pareigūnų parodymai. Šie apelianto argumentai nepagrįsti. M. V. ir E. C. visų apklausų metu iš tikrųjų vienodai ir nuosekliai parodė, kad iki įvykio ir jo metu jokio alkoholio nevartojo ir jokių prieštaravimų dėl šios aplinkybės jų parodymuose nėra. Apie tai, kad pas jį į namus M. V. atsinešė degtinės ir tą degtinę gėrė kartu su E. C., parodė tik pats A. Ž., akivaizdžiai suinteresuotas palengvinti savo padėtį ir bet kokiu būdu sumenkinti kitų asmenų jį apkaltinančius parodymus. Laiku neapžiūrėjus įvykio vietos, nuteistojo bute nebuvo surasti ne tik ginklai, bet ir nerasti jokie alkoholinių gėrimų buteliai. Kad atvykęs į tą butą, ant stalo rado nebaigtus gerti degtinės ir vyno butelius, teisme parodė tik vienintelis liudytojas nuteistojo patėvis M. J.. Kad iš karto po įvykio ir nuteistasis, ir nukentėjusysis buvo neblaivūs, parodė ne tik M. J., bet ir nuteistojo tėvas R. Ž., o taip pat į butą atvykę policijos pareigūnai M. J. ir A. B.. Pažymėtina, kad visi šie asmenys nurodo du tuos pačius A. Ž. ir M. V. neblaivumo požymius: nuo jų sklindantį alkoholio kvapą ir nekoordinuotus judesius. Liudytojo M. J. ir R. Ž. parodymų patikimumas dėl šių aplinkybių kelia didelių abejonių. Vienas iš jų yra nuteistojo patėvis, o kitas – jo tėvas, todėl natūralu, kad jie suinteresuoti bylos baigtimi ir duoda parodymus, kuo palankesnius nuteistajam A. Ž.. Jų parodymai kelia abejonių ne tik dėl šios priežasties. Byloje nustatyta, kad nuteistojo patėvis M. J., į butą atvykus policijos pareigūnams, pasislėpė tualete (nors jis ir neigia slėpęsis ten specialiai), pats pripažino, kad į tualetą nusinešė ir prieš tai bute rastą A. Ž. revolverį. Pats M. J. taip pat pripažino ir parodė, kad revolverį, o po kelių dienų ir tame pačiame bute surastą pistoletą jis nuvežė prie elektrinės, ten ginklus sudaužė ir išmetė į vandenį. Tokiu būdu M. J. specialiai sunaikino nusikaltimo įrankį ir dar vieną ginklą. M. J. ir nuteistojo tėvas ne tik nepranešė apie įvykį policijai, bet ir nekvietė greitosios medicinos pagalbos, M. J. pats vežė M. V. į ligoninę, aiškino nukentėjusiojo motinai, kad jos sūnus buvo peršautas nenustatytų asmenų ne A. Ž. bute, o kažkur parke. Įvertinant šias aplinkybes, tiek M. J., tiek R. Ž. parodymai negali būti laikomi patikimais ir objektyviais. Taip pat vertintini ir jų parodymai dėl tariamo nukentėjusiojo M. V. neblaivumo. Policijos pareigūnų M. J. ir A. B. parodymai apie tai, kad jie pajautė ne tik nuo A. Ž., bet ir nuo M. V. sklindantį alkoholio kvapą, taip pat kelia abejonių, tačiau dėl kitų priežasčių. Byloje nustatyta, kad gavę pranešimą apie bute galimai panaudotą šaunamąjį ginklą ir sužalotą žmogų, šie pareigūnai faktiškai buto neapžiūrėjo, nepaėmė tuo metu bute buvusio nusikaltimo įrankio ir net nepastebėjo tuo metu buto tualete su revolveriu pasislėpusio A. Ž. patėvio. Iš bylos taip pat matosi, kad apie buto patikrinimo rezultatus šie pareigūnai nieko neišdėstė tarnybiniuose pranešimuose, o liudytojais pirmą kartą buvo apklausti tik praėjus metams laiko po įvykio. Kad po tiek laiko jie galėjo prisiminti, ar iš kurio nors bute buvusio asmens, o jeigu taip, tai iš kurio, sklido alkoholio kvapas, sunku patikėti, todėl tokie pareigūnų parodymai irgi labai abejotini. Ne tik pareigūnai, bet ir liudytojai M. J. bei R. Ž. taip pat parodė, kad apie M. V. neblaivumą jie sprendė ir iš tariamai nekoordinuotų nukentėjusiojo judesių, tačiau net ir tikint, kad tie judesiai buvo nekoordinuoti, tai galima paaiškinti vien tuo, kad tuo metu M. V. buvo ką tik sunkiai sužalotas, iš šaunamojo ginklo jam buvo iššauta į krūtinę, sužalotas plautis, o jo kūne tuo metu buvo įstrigusi kulka. Kad nukentėjusysis negalėjo būti girtas, patvirtino jo motina R. V., parodžiusi, kad sūnus iš namų išėjo blaivus, degtinės butelio neišsinešė, be to, iš viso negalėjo vartoti alkoholio dėl sveikatos būklės. Jau buvo nurodyta, kad ligoninėje M. V. kraujas alkoholio koncentracijos nustatymui nebuvo imamas, o jo ligos istorijoje, kuri aprašyta specialisto išvadose, jokių duomenų apie nukentėjusiojo girtumą taip pat nėra. Jau buvo aptarti ir eksperto J. Vėlavičiaus parodymai apie tai, kad tais atvejais, kai yra matomi ligonio girtumo požymiai arba kai bent jaučiamas alkoholio kvapas, medicininiuose dokumentuose apie tai pažymima. Aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad M. V. įvykio metu apsvaigęs nuo alkoholio nebuvo. Tas pats pasakytina ir apie E. C., apie kurio girtumą nurodo tik vienintelis A. Ž., pats tuo metu buvęs girtas ir pats pripažinęs, kad išgėręs du butelius vyno, buvo ,,kaip reikiant“ apsvaigęs. Nustatyta, kad E. C. į butą atėjo paskutinis, prabuvo ten tik keletą minučių ir pabėgo, kai iššovęs į M. V., A. Ž. pradėjo grasinti šaunamuoju ginklu jam pačiam. Todėl teigti, kad apsvaigęs nuo alkoholio buvo ir E. C., taip pat nėra pagrindo. Kolegija šioje dalyje taip pat pažymi, jog net ir darant prielaidą, kad M. V. ir E. C. kažkiek vartojo alkoholinius gėrimus kartu su A. Ž., tai vis tiek neturėtų jokios reikšmės nei nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nei M. V. bei E. C. parodymų vertinimui. Pats A. Ž. parodė, kad įvykio metu jokių konfliktų nebuvo kilę, M. V. ir E. C. prieš jį smurto nenaudojo, jam negrasino, prie jo turimo šaunamojo ginklo nebuvo net prisilietę ir to ginklo panaudojimo jokiais veiksmais neišprovokavo. Tuo tarpu visas įvykio aplinkybes M. V. ir E. C. nurodė tiksliai ir aiškiai. Nukentėjusysis apklausų metu tikrai buvo parodęs, kad dėl po šūvio jam į krūtinę patirto šoko, dėl chirurginės operacijos ir taikytos narkozės kai kurias įvykio aplinkybes tikrai prisimena ,,miglotai“. Tačiau nukentėjusysis blogai prisimena tik įvykius jau po jo sužalojimo, pavyzdžiui, ką jis sakė į butą atvykusiems policijos pareigūnams arba kaip buvo nuvežtas į ligoninę. Tuo tarpu visas įvykio aplinkybes apie tai, kaip įvykio dieną susitiko su A. Ž., kaip nuėjo pas jį į butą, kas vyko tame bute, kaip elgėsi A. Ž. ir kaip jį sužalojo šaunamuoju ginklu, nukentėjusysis M. V. parodė tiksliai ir aiškiai. Apelianto argumentai apie tariamą M. V. ir E. C. parodymų nenuoseklumą taip pat nepagrįsti, be to, apeliaciniame skunde kai kurie nukentėjusiojo ir nurodyto liudytojo parodymai tiesiog iškraipomi. Skunde nurodoma, kad M. V. ne kartą parodė, kad jam neturi pretenzijų, jam atleidžia, nes jis elgėsi neatsargiai (t. 1, b. l. 86, 88, 99). Iš tikrųjų pirmosios apklausos metu (t. 1, b. l. 86) M. V. nurodė, kad jis iš viso atsisako nurodyti jo sužalojimo aplinkybes, antrosios apklausos metu (t. 1, b. l. 87-88) jau nurodė tikrąsias įvykio aplinkybes, o apklausos pabaigoje iš tikrųjų nurodė, kad A. Ž. atleidžia. Trečiosios apelianto nurodomos apklausos metu (t. 1, b. l. 99) nukentėjusysis buvo parodęs, kad A. Ž. neatsargiai elgiantis su ginklu iš jo buvo išbirę šoviniai. Tačiau ir šios apklausos metu nukentėjusysis nurodė apie A. Ž. veiksmus dar iki nusikaltimo įvykio, o ne apie jo sužalojimo aplinkybes. Nukentėjusiojo parodymai šiame nuosprendyje jau buvo išsamiai aptarti. Nuvežtas į ligoninę M. V. gydytojams nurodė, kad buvo peršautas parke, o pirmosios ligoninėje vykusios apklausos metu atsisakė nurodyti jo sužalojimo aplinkybes. Vėliau nukentėjusysis paaiškino, kad iš pradžių nenorėjo, kad jo draugas A. Ž. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Visų kitų apklausų metu ir ikiteisminiame tyrime, ir nagrinėjant bylą teisme M. V. nurodė tokias pačias įvykių aplinkybes ir vienodai parodė apie tai, kad iš šaunamojo ginklo į jį šovė nuteistasis A. Ž.. Nors vienos iš apelianto nurodytų apklausų metu nukentėjusysis ir nurodė, kad A. Ž. atleidžia, M. V. niekada nepatvirtino nuteistojo versijos apie tai, kad ginklas netyčia iššovė A. Ž. sėdint fotelyje ir bandant pirštu nuleidinėti revolverio muštuką. Nukentėjusysis visų apklausų metu vienodai parodė, kad A. Ž. ginklą rankoje laikė stovėdamas, priėjo prie sėdinčio nukentėjusiojo ir iššovė jam į kairę krūtinės pusę. Todėl apelianto argumentai dėl tariamo M. V. parodymų nenuoseklumo yra visiškai nepagrįsti. Apelianto argumentai apie tai, kad pirminiai M. V. parodymai faktiškai atitinka jo paties (A. Ž.) parodymus, taip pat visiškai neatitinka tikrovės. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad nukentėjusiojo parodymus įtakojo jo motina R. V. po to, kai jiems nepavyko susitarti dėl žalos atlyginimo. Taip pat nurodo, kad R. V. iš dalies pati tai pripažino duodama parodymus teisme. Tokius apelianto argumentus kolegija taip pat atmeta. Byloje tikrai yra duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo giminių, dalyvaujant advokatams, buvo bandoma susitarti dėl A. Ž. nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Atlyginti nusikaltimu padarytą žalą savo noru dar iki nuosprendžio priėmimo įstatymas nedraudžia, tačiau apie tai, kaip vyko derybos dėl tos žalos atlyginimo dydžio ir sąlygų, byloje apklaustų asmenų parodymai prieštaringi. Nuteistojo patėvis liudytojas M. J. parodė, kad siūlė 30000 Lt, tačiau šios sumos buvo atsisakyta nurodžius, kad ji per maža. Tuo tarpu nukentėjusiojo motina liudytoja R. V. parodė, kad A. Ž. advokatai siūlė jai 20000 Lt, bet su sąlyga, kad A. Ž. ,,nesės į kalėjimą“ ir leido jai suprasti, kad dėl to jos sūnus turi pakeisti parodymus. Su tokiomis sąlygomis ji nesutiko. Kaip šios derybos vyko iš tikrųjų, tiksliai nustatyti nėra galimybės, tačiau pažymėtina tai, kad nei pats nuteistasis A. Ž., nei jo giminės nukentėjusiajam žalos taip ir neatlygino, nors turėjo galimybę nors ir dalį tos žalos atlyginti ne tik sumokant grynuosius pinigus nukentėjusiajam ar jo motinai, bet ir išsiunčiant juos paštu ar kitokiu būdu. Kad R. V. įtakojo savo sūnų duoti neteisingus parodymus, byloje jokių duomenų taip pat nėra. Kad M. V. pirminiai aiškinimai apie jo peršovimą parke neatitiko tikrovės, yra akivaizdu, ir tokio savo elgesio priežastį vėliau įtikinančiai paaiškino pats nukentėjusysis, tai jau buvo aptarta. Tuo tarpu liudytoja R. V. parodė, kad ligoninėje sutikto M. J. aiškinimai, jog jos sūnų kažkas peršovė parke, jai iš karto sukėlė įtarimų. Kitą dieną apie tai, kad sūnų peršovė A. Ž. savo namuose, jai papasakojo E. C.. Liudytoja parodė, kad tada ji, pasikvietusi ir tyrėją, ligoninėje sūnui pasakė, kad šis papasakotų visą teisybę. Tokias pačias aplinkybes nurodo ir pats nukentėjusysis, dar parodęs, kad tikrąsias įvykio aplinkybes nurodė dar ir dėl to, kad A. Ž. ir jo patėvis ligoninėje jam pradėjo grasinti ir reikalauti pasirašyti ant popieriaus lapų. Visos šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusysis M. V. tikrąsias įvykio aplinkybes tyrėjams, o po to ir teismui nurodė ne įtakojamas savo motinos ir ne dėl nepavykusių derybų dėl žalos atlyginimo. Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiuoju, kad tikrąsias aplinkybes jis nurodė dėl paties A. Ž. ir jo giminaičių reikalavimų ir grasinimų, o visi M. V. vėlesni parodymai apie tai, kad jį šaunamuoju ginklu sužalojo A. Ž., kaip jau buvo nurodyta, buvo vienodi ir nuoseklūs. Tokie patys nuoseklūs yra ir liudytojo E. C. parodymai, o apeliacinio skundo argumentus apie tariamus esminius M. V. ir E. C. parodymų prieštaravimus kolegija taip pat atmeta. M. V. parodė, kad bute A. Ž. iš pradžių išsitraukė dujinį pistoletą, juo mojavo, bet nukentėjusiajam paprašius nusiraminti, įsikišo šį ginklą už kelnių. Jau po to A. Ž. iš dėklo išsitraukė kitą ginklą – revolverį, kuriuo vėliau ir peršovė nukentėjusįjį. Tuo tarpu liudytojas E. C. irgi parodė, kad A. Ž. ginklą buvo išsitraukęs du kartus, tačiau, jo nuomone, tai buvo tas pats ginklas. Kolegijos nuomone, esminio prieštaravimo M. V. ir E. C. parodymuose šiuo atveju nėra. Pažymėtina dar ir tai, kad apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas E. C. jau pats neatmetė galimybės, kad A. Ž. įvykio metu du kartus išsitraukė ne vieną tą patį, o du skirtingus ginklus. Jis parodė, kad pirmojo ginklo gerai neįsidėmėjo, tačiau gerai prisimena, kad antrasis ginklas tikrai buvo su būgneliu (revolveris), ir tuo ginklu A. Ž. šovė į M. V.. Pats nuteistasis A. Ž. parodė, kad įvykio metu bute turėjo tik revolverį, tačiau buvo įsigijęs ir dujinį pistoletą, kurį tuo metu buvo palikęs pas savo tėvus Užusalių kaime. Tokius nuteistojo parodymus paneigė liudytoju apklaustas paties A. Ž. patėvis M. J.. Jis parodė, kad iš Užusalių kaimo į butą Kaune jokio pistoleto neatvežė, o praėjus kelioms dienoms po įvykio tą pistoletą rado tame pačiame bute stalčiuje. Kaip ir revolverį, šį pistoletą jis nuvežė į tą pačią vietą prie elektrinės, ten jį sudaužė ir įmetė į vandenį. Taigi liudytojas M. J. paneigė nuteistojo versiją, liudytojas E. C. neatmetė galimybės, kad įvykio metu A. Ž. turėjo ir pistoletą, ir revolverį, todėl nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo M. V. nuosekliais parodymais, kad A. Ž. įvykio metu turėjo abu ginklus: dujinį pistoletą užsikišęs už kelnių, o revolverį laikė dėkle. Taip pat nėra jokių abejonių, kad į M. V. A. Ž. iššovė ir jį sužalojo revolveriu. Kitų apelianto nurodomų prieštaravimų tarp M. V. ir E. C. parodymų taip pat nėra. Apie tai, kad bute A. Ž., M. V. ir E. C. iš pradžių ramiai kalbėjosi ir tarp jų nebuvo kilę jokių konfliktų, parodė ne tik E. C., bet ir pats M. V.. Jie abu taip pat vienodai parodė, kad be jokios priežasties A. Ž. iš pradžių pradėjo mojuoti taburete, po to vienu, o dar vėliau kitu ginklu. E. C. neparodė apie tai, kad A. Ž. akys būtų atrodę išsprogusios arba kad jam iš lūpų veržtųsi putos, apie tai parodė tik M. V.. Tai irgi nėra parodymų prieštaravimas, nes nuteistojo veido išraišką prieš pat iššaunant iš revolverio daug geriau galėjo matyti ne E. C., o būtent pats M. V., prie kurio nuteistasis priėjo ir šovė jam į krūtinę. Visas kitas įvykio aplinkybes M. V. ir E. C. nurodė visiškai vienodai ir jokių esminių prieštaravimų jų parodymuose nėra.

Nuteistasis A. Ž. apklausų metu parodė, kad iš revolverio iššovė netyčia, kai sėdėdamas ant fotelio priešais M. V. pirštu neatsargiai bandė nuleisti ginklo muštuką. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas be pagrindo besąlygiškai patikėjo nukentėjusiojo M. V. ir liudytojo E. C. parodymais, o atmetė jo paties parodymus. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo versiją apie M. V. sužalojimą dėl neatsargumo patvirtina jo patėvis M. J., o iš dalies ir policijos pareigūnai M. J. ir A. B.. Kad ginklas galėjo iššauti jo nurodytu būdu, patvirtino ir teisme apklaustas specialistas A. Urbonavičius. Tuo tarpu M. V. ir E. C. parodymai, apelianto nuomone, nepaneigia jo nurodyto šūvio mechanizmo, be to jų parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Šie apelianto argumentai taip pat yra nepagrįsti. Liudytojų M. J., R. Ž., policijos pareigūnų M. J. ir A. B. parodymai jau buvo aptarti. Nei vienas iš šių liudytojų įvykio metu bute nebuvo, kaip M. V. buvo sužalotas, nematė, todėl jie parodė tik apie tai, ką vėliau sužinojo iš pačių įvykio metu bute buvusių asmenų. Policijos pareigūnai M. J. ir A. B. parodė tik apie tai, kad atvykus į nurodytą butą, jame buvę du jaunuoliai (M. V. ir A. Ž.) niekam nereiškė jokių pretenzijų ir jie nepastebėjo jokių šaudymo ar kitokio fizinio smurto panaudojimo pėdsakų. Tuo tarpu liudytojai M. J. ir R. Ž. parodė girdėję ir A. Ž. ir M. V. šnekant, kad šūvis įvyko netyčia, A. Ž. neatsargiai elgiantis su ginklu. Šių liudytojų parodymai irgi ir nepatvirtina A. Ž. versijos, ir nepaneigia M. V. bei E. C. parodymų, nes, kaip jau buvo nurodyta, pats nukentėjusysis M. V. iš pradžių slėpė tikrąsias jo sužalojimo aplinkybes nenorėdamas, kad jo draugas A. Ž. būtų patrauktas atsakomybėn. Pažymėtina, kad liudytojų M. J. ir R. Ž. parodymai apie nukentėjusiojo sužalojimą dėl neatsargumo, labai nekonkretūs. Abu liudytojai, kaip ir pats nuteistasis A. Ž., nieko neparodė apie tai, kokiu būdu ant nukentėjusiojo marškinių atsirado artimo šūvio pėdsakai. Teisme apklaustas specialistas balistas A. Urbonavičius irgi nepaneigė, kad ginklas galėjo iššauti tokiomis aplinkybėmis, kurias nurodė A. Ž.. Specialistas nurodė, kad taip galėjo įvykti, kai žmogus nemoka elgtis su ginklu, o juo labiau, kai tas žmogus dar ir apsvaigęs nuo alkoholio. Tačiau šiuo atveju specialistas, papildomai apklaustas dar ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, komentavo tik paties nuteistojo A. Ž. parodymus ir šūvio galimybę paties nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis. Tuo tarpu teismas nustatė visai kitokias nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, kurių nepaneigia nei specialisto paaiškinimai, nei kiti įrodymai. Apie tai, kas iš tikrųjų įvyko nuteistojo bute ir kaip buvo sužalotas nukentėjusysis, parodė tik nukentėjusysis M. V., liudytojas E. C. ir pats nuteistasis A. Ž., todėl jų parodymai iš tikrųjų turi didžiausią reikšmę. M. V. ir E. C. parodymai jau buvo aptarti, o dėl jų dėstomi apeliacinio skundo argumentai taip pat jau buvo aptarti ir atmesti. M. V. ir E. C. vienodai ir nuosekliai parodė, kad įvykio metu bute jie abu sėdėjo ant minkštų baldų kampo, o A. Ž. sėdėjo ant fotelio, tiesiai priešais M. V.. Tarp jų dar stovėjo kėdutė. M. V. ir E. C. parodė, kad apsvaigęs nuo alkoholio A. Ž. be jokios priežasties iš pradžių pradėjo mojuoti kėdute, trenkė ją į grindis. Po kiek laiko išsitraukė ginklą (dujinį pistoletą), stovėdamas ėmė juo mojuoti, tačiau M. V. nuramintas užsikišo tą ginklą už kelnių ir kuriam laikui nurimo. Tačiau po to išsitraukė iš dėklo revolverį, iš jo pabiro šoviniai, bet A. Ž. juos sudėjo atgal į revolverio būgną. Po to su šiuo ginklu priėjo prie sėdinčio M. V., įrėmė jam revolverį į krūtinę arba prikišo šį ginklą prie pat nukentėjusiojo kūno ir iššovė. Dar po to, nukreipė tą patį ginklą į E. C. ir vedžiojo ginklo vamzdžiu apie jo veidą. Tuo tarpu pats A. Ž. parodė, kad sėdėdamas fotelyje išsitraukė revolverį, atlenkė muštuką, po to jį pirštu nuleidinėjo, pirštas nusprūdo, įvyko šūvis ir kulka pataikė į priešais jį sėdintį M. V.. Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai patikėjo M. V. ir E. C. parodymais, o nuteistojo A. Ž. parodymus pagrįstai atmetė dėl keleto priežasčių. Šiame nuosprendyje jau buvo paneigta nuteistojo versija apie M. V. ir E. C. girtumą, o juo labiau apie tokį jų girtumą, dėl kurio jie negalėtų prisiminti įvykio aplinkybių. Šias aplinkybes M. V. ir E. C. visų apklausų metu nurodė vienodai, jų parodymai buvo nuoseklūs ir juose nėra jokių esminių prieštaravimų. Tai jau buvo aptarta. Pats A. Ž. pripažįsta, kad M. V. ir E. C. buvo jo draugai, negalėjo nurodyti jokių aplinkybių, dėl kurių tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas E. C. būtų galėję jį apkalbėti ir melagingai apkaltinti. Apelianto versija, kad tokius parodymus M. V. ir E. C. davė tikėdamiesi pasipelnyti, jau buvo aptarta ir paneigta. Tuo tarpu M. V. atsisakymas paaiškinti jo sužalojimo aplinkybes pirmosios apklausos metu, taip pat ir melavimas gydytojams, kad jį kažkas peršovė parke, tik dar kartą patvirtina, kad specialiai pakenkti A. Ž. nukentėjusysis, o taip pat ir liudytojas E. C. neturėjo nei priežasties, nei tokio tikslo. Tuo tarpu pats nuteistasis apeliaciniame skunde savo parodymus be pagrindo vadina nuosekliais, nes būtent jo parodymuose yra daugiausia prieštaravimų ir jie tikrai esminiai. Jau buvo nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje A. Ž. kaltę iš viso bandė suversti liudytojui E. C., parodęs, kad šūvis įvyko tada, kai E. C. pabandė ištraukti revolverį iš jo rankos. Vėliau A. Ž. pripažino, kad pirmosios apklausos metu melavo ir tokiu būdu siekė išvengti atsakomybės. Kitų apklausų metu nuteistasis jau parodė, kad ginklas iššovė, kai jis, sėdėdamas fotelyje, neatsargiai nuleidinėjo muštuką ir nuo jo nusprūdo jo pirštas. Tačiau jau aptarti skirtingų apklausų metu duoti A. Ž. parodymai rodo, kad nuteistasis ir pats neatmeta kitokių įvykio aplinkybių galimybės. Jau pirmosios instancijos teisme A. Ž. buvo pripažinęs, kad neatsimena, ar šūvio metu sėdėjo, ar stovėjo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis vėl parodė, kad šūvio metu sėdėjo fotelyje, tačiau tos pačios apklausos metu vėl neatmetė galimybės, kad šovė stovėdamas. Jau buvo nurodyta, jog nuteistasis pats pripažino, kad nuo išgerto vyno buvo stipriai apsvaigęs. Kolegijos nuomone, jau vien dėl šių išdėstytų aplinkybių teismas turėjo pakankamą pagrindą patikėti M. V. ir E. C. parodymais, o nuteistojo A. Ž. parodymus atmesti. Tačiau byloje yra ir kitų įrodymų, kurie patvirtina būtent M. V. ir E. C. parodymus, o nuteistojo versiją visiškai paneigia. Nuteistasis nurodo, kad šūvio metu M. V. sėdėjo tiesiai prieš jį, tuo tarpu teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad M. V. kiauryminė šautinė žaizda buvo padaryta kairėje krūtinės ląstos pusėje. Sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiajam būnant įvairiose padėtyse, tačiau į šaunamąjį ginklą atsisukus kairiuoju šonu. Ši specialisto išvada paneigia nuteistojo parodymus, nes A. Ž. sėdint fotelyje tiesiai priešais M. V. šūvio metu kulka negalėjo pataikyti nukentėjusiajam į kairį šoną. Be to, nuteistojo versiją visiškai paneigia dar ir kita specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad ant M. V. marškinių priekinio paviršiaus kairėje pusėje esanti kiaurymė yra šautinis pažeidimas, kurio aplinkoje yra artimo šūvio pėdsakai – intensyvūs ir vidutinio intensyvumo homogeninė švino metalizacija. Buvo šauta iš artimo ir mažesnio negu 10 cm atstumo matuojant nuo ginklo vamzdžio laibgalio iki kliūties. Nuteistasis A. Ž. aiškina, kad šūvio metu jis su M. V. buvo vienas į kito pusę pasilenkę, o ginklą jis laikė ištiestoje rankoje. Tačiau net ir tokiomis apelianto nurodomomis aplinkybėmis sėdėdamas fotelyje A. Ž. negalėjo ginklo įremti ar beveik įremti į nukentėjusiojo kūną, juo labiau ne į krūtinės priekį, o į kairįjį šoną. Tokią galimybę paneigia ne tik jau nurodyta specialisto išvada, bet ir įvykio vietos apžiūros protokolas bei prie jo pridėtos fotonuotraukos, iš kurių matosi, kad tarp fotelio ir minkšto baldų kampo dar stovėjo ir staliukas ar kėdutė. Tokią šūvio galimybę paneigia ir paties A. Ž. parodymai jo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 172-175). Iš prie šio protokolo pridėtų fotonuotraukų matosi, kad sėdėdamas fotelyje A. Ž. revolveriu netgi ištiesta ranka beveik pasiekti priešais sėdinčio M. V. negalėjo. Aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad teismas faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes nustatė teisingai ir pagrįstai savo išvadas pagrindė būtent nukentėjusiojo M. V. bei liudytojo E. C. parodymais ir tuos parodymus patvirtinančiais kitais įrodymais. Byloje įrodyta, kad šūvio metu A. Ž. ne sėdėjo fotelyje, o šūvis įvyko ne dėl nuteistojo neatsargaus elgesio su ginklu. Įrodyta, kad A. Ž. laikė rankoje užtaisytą ginklą stovėdamas, priėjo prie sėdinčio M. V. ir įrėmęs revolverį į nukentėjusiojo krūtinę arba prikišęs šio ginklo vamzdį prie krūtinės ne didesniu negu 10 cm atstumu iš šio ginklo iššovė. Nukentėjusysis M. V. ir liudytojas E. C. parodė, kad nors prieš tai iš revolverio buvo išbyrėję šoviniai, tačiau A. Ž. juos surinko ir sudėjo atgal į revolverio būgną, todėl nuteistasis tikrai suprato, kad ginklas yra užtaisytas. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jokios M. V. ir E. C. nurodomos aplinkybės vis tiek nepaneigia jo nurodomo šūvio mechanizmo, tačiau šie apelianto argumentai taip pat nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. Ž. parodė, kad ginklo gaiduką tikrai paspaudė savo pirštu, norėjo pasirodyti, todėl rodė revolverį, jį rakinėjo, spaudė, laikė pirštu muštuką. Tačiau jau aptarti įrodymai paneigia ir šiuos nuteistojo parodymus bei jo skundo argumentus. Įrodyta, kad A. Ž. priėjo prie sėdinčio M. V. ir nieko nesakydamas iš karto iš revolverio į jį iššovė. Tai patvirtina, kad nuteistasis negalėjo to ginklo nei rakinėti, nei užlenkinėti, o po to pirštu iš lėto nuleidinėti muštuką. Tokiomis aplinkybėmis jis galėjo tik iš karto iš užtaisyto ginklo iššauti. Tokią išvadą patvirtina ir kitos bylos aplinkybės. M. V. parodė, kad prieš iššaunant į jį iš revolverio, A. Ž. akys atrodė lyg išsprogusios, ant lūpų matėsi putos. Be to, ne tik M. V., bet ir E. C. parodė, kad jau po šūvio į nukentėjusįjį A. Ž. nepuolė padėti sužalotam M. V., o tuo pačiu ginklu pradėjo vedžioti apie galvą ir E. C., kuris dėl to išsigandęs ir buto pabėgo. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad nors vėliau A. Ž. pats skambino pagalbos telefonu Nr. 112, kvietė į pagalbą savo patėvį M. J., tačiau prieš tai priėjęs prie sėdinčio M. V. revolverio nuleistuką pirštu paspaudė tyčia.

Visi jau aptarti įrodymai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir patvirtina, kad teismas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė teisingai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad sužalojo nukentėjusįjį dėl neatsargumo ir prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 137 str. 1 d. Apeliantas nurodo, kad nerūpestingai elgdamasis su ginklu nenumatė savo veiksmų  padarinių arba numatė tik abstrakčią tokių padarinių galimybę, tačiau lengvabūdiškai pasitikėjo, kad tie padariniai nekils. Visus apelianto argumentus dėl jo neatsargios kaltės kolegija atmeta, nes juos paneigia visuma jau aptartų įrodymų. Nusikalstama veika laikoma padaryta esant neatsargiai kaltės formai tada, kai kaltininkas nesuvokia savo veiksmų pavojingumo, nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti, arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį, bet lengvabūdiškai tikisi išvengti  galinčių kilti padarinių (BK 16 str. 2, 3 d.). Jau aptartų įrodymų šioje byloje visuma patvirtina, kad tyčia paspausdamas užtaisyto šaunamojo ginklo nuleistuką ir iššaudamas iš revolverio nukentėjusiajam į krūtinę nuteistasis veikė suvokdamas savo veiksmų pavojingumą kito žmogaus sveikatai ir net jo gyvybei. Sąmoningas iššovimas šaunamuoju ginklu kitam žmogui į gyvybiškai svarbią kūno vietą – krūtinę patvirtina ir tai, kad nuteistasis numatė ir galinčius kilti padarinius – sunkų sveikatos sutrikdymą ar net nukentėjusiojo mirtį. Apeliantas nurodo, kad jis lengvabūdiškai tikėjo, kad BK numatyti padariniai (šiuo atveju – sunkus sveikatos sutrikdymas arba nukentėjusiojo mirtis) nekils, tačiau esant nusikalstamam pasitikėjimui, kaltininko tikėjimas turi būti paremtas aplinkybėmis, kurios, jo manymu,    turi užkirsti kelią konkrečių padarinių kilimui. Be to, tos aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio. Tikėjimas abstrakčiomis aplinkybėmis – sėkme ir pan., kurios neturi objektyvaus pagrindo ir iš esmės negali užkirsti kelio žalingiems padariniams atsirasti, nelaikomos tikėjimu, kaip nusikalstamo pasitikėjimo kaltės elementu. Pats nuteistasis jokių objektyvaus pobūdžio aplinkybių, dėl kurių jis tikėjosi išvengti kilsiančių padarinių, nenurodė, o išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad tokių aplinkybių iš viso nebuvo. Tai reiškia, kad A. Ž. sunkiai sutrikdė M. V. sveikatą ne dėl neatsargumo (nei dėl nusikalstamo pasitikėjimo, nei dėl nusikalstamo nerūpestingumo), o tai padarė veikdamas tyčia. Todėl perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką į BK 137 str. 1 d.  nėra pagrindo.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nes nors ir padaręs teisingą išvadą, kad A. Ž. sunkiai sužalojo M. V. tyčia, pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, neteisingai nustatė kaltininko tyčios rūšį, o dėl to ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad A. Ž. tyčia įrėmė ir šovė nukentėjusiajam M. V. į gyvybiškai pavojingą kūno vietą – kairę krūtinės ląstos pusę „D“ kategorijos šaunamuoju ginklu siekdamas M. V. nužudyti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusiajam buvo suteikta skubi ir kvalifikuota medicininė pagalba. Padaręs tokią išvadą, teismas A. Ž. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o teismo išvada, kad jis veikė kryptingai ir turėdamas išankstinę tyčią nukentėjusįjį nužudyti, yra nepagrįsta įrodymais. Tokia teismo išvada neatitinka bylos aplinkybių. Kolegijos nuomone, apelianto argumentai dėl teismo išvadų nustatant nuteistojo tyčios rūšį iš dalies yra pagrįsti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Tais atvejais, kai kaltininkas veikia suvokdamas, kad žmogui gyvybė bus atimta neišvengiamai, tai toks asmuo veikia tiesiogine tyčia. Nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant ar sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Šių tyčios rūšių nustatymas ypač svarbus atribojant pasikėsinimą nužudyti nuo tyčinio sveikatos sutrikdymo kaip panaudoto smurto padarinių. Veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Taip pat pagal atsiradusius padarinius kvalifikuojama veika ir tada, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė netiesiogine tyčia. Tame pačiame nutarime taip pat išaiškinta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, spręsdamas A. Ž. tyčios turinio klausimą, vadovavosi tais pačiais jau išdėstytais AT senato nutarimo išaiškinimais, tačiau nuosprendžio motyvuose šiuos išaiškinimus klaidingai interpretavo. Nuosprendyje nurodoma, jog svarbiausiu apibrėžtos tyčios elementu yra tai, kad kaltininkas turi galimybę iš anksto numatyti savo nusikalstamos veikos pasekmes. Jas numatyti žmogus gali tiesiog iš gyvenimo patirties. Iš tikrųjų tiesioginės apibrėžtos tyčios atveju kaltininkas ne tik numato savo veikos pasekmes, bet ir tų pasekmių siekia. Toliau nuosprendyje nurodoma, kad neapibrėžtos tyčios atveju priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių nėra dėsningas, todėl jis negali būti ir iš anksto numatomas. Toks teismo tiesioginės neapibrėžtos tyčios sąvokos interpretavimas irgi klaidingas, nes tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems pavojingos veikos padariniams taip pat numato, tačiau juos numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Galima teigti, kad toks klaidingas tiesioginės apibrėžtos ir neapibrėžtos tyčios sąvokų interpretavimas turėjo reikšmės ir teismo išvadoms apie nuteistojo A. Ž. tyčios rūšį. Nuosprendyje teismas, vadovaujantis tuo pačiu AT senato nutarimu, išvardino ir visas jau nurodytas aplinkybes, į kurias atsižvelgiama sprendžiant apie kaltininko tyčios turinį. Tačiau nuteistojo apeliaciniame skunde iš dalies pagrįstai nurodoma, kad teismas šiuo atveju nors ir išvardino visas nutarime nurodytas aplinkybes, tačiau kai kurių šios konkrečios bylos aplinkybių neįvertino arba į jas neatsižvelgė.Iš nuosprendžio matosi, kad nuteistojo A. Ž. nusikalstamos veikos motyvai išdėstyti nors ir plačiai, tačiau painiai ir nenuosekliai. Tuose motyvuose yra prieštaravimų, o kai kurie teismo teiginiai tiesiog neatitinka bylos aplinkybių. Nuosprendyje nurodoma, kad į nukentėjusįjį buvo šauta iš artimo atstumo, nusikaltimo įrankis – pistoletas yra pavojingas žmogaus gyvybei. Nusikaltimas padarytas mažoje patalpoje, kur be kaltinamojo buvo dar du vaikinai ir jų gyvybei grėsė pavojus. Kaltinamasis sunkių pasekmių siekė kryptingai, nes elgėsi įžūliai, parodydamas savo pranašumą. Nukentėjusysis ir E. C. ramino kaltinamąjį, nes priešingu atveju būtų sukeltos dar sunkesnės pasekmės. Toliau nuosprendžio motyvuose teismas nurodė apie prieštaravimus nuteistojo A. Ž. parodymuose, o po to padarė išvadą, kad kaltinamasis veikė kryptingai ir turėdamas išankstinę tyčią nužudyti nukentėjusįjį, nes buvo piktas, elgėsi įžūliai, priekabiai, buvo kelis kartus raminamas, kol pasiekė savo tikslą. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad keisdamas parodymus kaltinamasis nenorėjo atskleisti nusikaltimo motyvų ir tikslų. Teismas padarė išvadą, kad nuteistasis numatė galimas savo veikos pasekmes ir veikė suvokdamas, jog nukentėjusiajam gyvybė bus atimta neišvengiamai.

Iš to, kas išdėstyta jau nurodytuose motyvuose, matosi, kad teismas taip konkrečiai ir neįvardijo, kokią nuteistojo tyčios rūšį nustatė – tiesioginę apibrėžtą ar neapibrėžtą. Neišdėstyta ir pati išvada, kad A. Ž. norėjo būtent atimti A. V. gyvybę ir kad siekė būtent tokių padarinių. Nuosprendžio motyvuose neteisingai nurodyta, kad į nukentėjusįjį buvo šauta pistoletu, nes byloje ir pačioje nuosprendžio nustatomojoje dalyje nustatyta, kad A. Ž. į M. V. šovė iš revolverio.

Tai, kad A. V. buvo sužalotas į jį šaunant iš šaunamojo ginklo, be to, buvo šauta iš visiškai artimo atstumo ir į gyvybiškai svarbią ir pavojingą kūno vietą -  krūtinės sritį, sprendžiant klausimą apie kaltininko tyčios turinį tikrai turi labai svarbią reikšmę. Tačiau teismas neatsižvelgė ir į kitas svarbias bylos aplinkybes. Byloje nustatyta, kad revolveris, iš kurio buvo šauta į nukentėjusįjį, buvo „D“ kategorijos šaunamasis ginklas, kurį nuteistasis įsigijo parduotuvėje ir kurio galia buvo žymiai mažesnė negu kovinio šaunamojo ginklo. Apelianto argumentus apie tai, kad šaudant iš šio ginklo netgi nesuduždavo stikliniai buteliai ir kad nuteistasis tariamai nežinojo, kad tokiu ginklu galima nužudyti žmogų, kolegija atmeta. Vis dėlto į šaunamojo ginklo, kaip nusikaltimo įrankio, rūšį, kategoriją ir šio ginklo galią teismas turėjo atsižvelgti. Teismo išvada, kad nuteistasis veikė kryptingai ir netgi turėjo išankstinę tyčią nužudyti M. V., kolegijos nuomone, taip pat nepagrįsta, be to, teismas neišdėstė ir jokių įtikinančių tokią išvadą pagrindžiančių argumentų. Nuosprendyje nurodoma, kad keisdamas parodymus A. Ž. nenorėjo atskleisti savo padaryto nusikaltimo motyvų ir tikslų. Nuteistasis to iš tikrųjų nenurodė, nes neigė savo tyčią, aiškino, kad sužalojo nukentėjusįjį dėl neatsargumo ir tai buvo jo pasirinktas gynybos būdas. Tačiau pažymėtina tai, kad A. Ž. nusikalstamos veikos motyvų nenustatė ir pats teismas. Jokie nusikaltimo motyvai nenurodyti nei nuosprendžio nustatomojoje, nei aprašomojoje dalyse. Nuosprendyje nurodoma apie įžūlų A. Ž. elgesį, jo siekį parodyti savo pranašumą ir viršenybę prieš kitus bute buvusius asmenis. Šios aplinkybės galėtų reikšti, kad nusikaltimas buvo padarytas dėl chuliganiškų paskatų, tačiau tokio nusikalstamos veikos motyvo teismas nenustatė, be to, apie tai nebuvo nurodyta ir pranešimuose apie įtarimą bei kaltinamajame akte. Ikiteisminiam tyrimui ir pirmosios instancijos teismui nenustačius jokių nusikaltimą kvalifikuojančių aplinkybių, šiuo atveju daroma išvada, kad A. Ž. M. V. sužalojo tik dėl asmeninių paskatų, nes šovė į nukentėjusįjį iš įniršio ir staigaus pykčio proveržio, kurį kaltininkui sukėlė stiprus apsvaigimas nuo alkoholio.Tuo tarpu apie tai, kad A. Ž. turėjo netgi išankstinę tyčią atimti M. V. gyvybę, kolegijos nuomone, byloje jokių duomenų nėra. Teismas šiuo atveju neatsižvelgė į nuteistojo nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Būtent apie šias aplinkybes pagrįstai nurodoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Byloje nustatyta, kad iki iššaudamas į M. V. A. Ž. dar ir mojavo kėde ar taburete, demonstravo kitą ginklą, t. y. dujinį pistoletą, tačiau iš revolverio jis į nukentėjusįjį iššovė tik vienintelį kartą. Nors po to jis dar ir pagrasino tuo pačiu ginklu E. C., tačiau daugiau jokio fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nepanaudojo. Norėdamas atimti M. V. gyvybę, A. Ž. turėjo galimybę šį savo tikslą realizuoti, nes galėjo į nukentėjusįjį dar kartą šauti arba atimti jam gyvybę kitokiu būdu, ypač įvertinant tai, kad liudytojas E. C. iš buto netrukus pabėgo, o sunkiai sužalotas M. V. jau nebūtų galėjęs aktyviai pasipriešinti. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta, turėdamas galimybę nukentėjusiajam atimti gyvybę, nuteistasis šia galimybe nepasinaudojo, o savo nusikalstamus veiksmus nutraukė pats. Nuosprendyje nurodoma, kad A. Ž. nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusiajam buvo suteikta skubi ir kvalifikuota medicininė pagalba. Su tokia teismo išvada irgi galima sutikti tik iš dalies ne tik dėl jau nurodytų aplinkybių, bet ir dėl to, kad nukentėjusiajam medicininė pagalba skubiai nebuvo suteikta. Nustatyta, kad jau po M. V. sužalojimo nukentėjusysis kartu su nuteistuoju buvo tame pačiame bute, melavo atvykusiems policijos pareigūnams, kad tame bute nieko neįvyko, o sužalotą M. V. į ligoninę nuvežė nuteistojo patėvis po sužalojimo padarymo praėjus jau nemažam laiko tarpui. Ne tik pats A. Ž., bet ir M. V. vienodai parodė, kad nuteistasis ir nukentėjusysis buvo geri draugai, tai patvirtino liudytojas E. C. ir netgi nukentėjusiojo motina R. V., nors jai ši draugystė ir nepatiko. Taip pat nustatyta, kad iki nusikaltimo įvykio ir netgi įvykių A. Ž. bute metu tarp A. Ž. ir M. V. nebuvo kilę jokių konfliktų. Būtina įvertinti ir nuteistojo elgesį po nusikaltimo padarymo, nes sužalojęs nukentėjusįjį jis pats apie įvykį pranešė bendruoju pagalbos telefonu 112, pasikvietė į pagalbą savo patėvį ir šis nugabeno nukentėjusįjį į ligoninę. Visos aptartos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad išankstinės tyčios nužudyti M. V. A. Ž. neturėjo ir specialiai būtent šio tikslo nesiekė. Būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, dėl girtumo kilusio pykčio proveržio metu nuteistasis šovė į krūtinę savo draugui nukentėjusiajam, tačiau tai nepatvirtina jo veikimo tiesiogine apibrėžta tyčia. Kolegijos nuomone, jau aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad vieną kartą iššaudamas iš „D“ kategorijos šaunamojo ginklo nukentėjusiajam į krūtinę, A. Ž. galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numatė bendrai, tos veikos metu tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Tai reiškia, kad A. Ž. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl nuteistojo veika turėjo būti įvertinta ir kvalifikuota kaip tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl nurodytų aplinkybių nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.), o nuteistojo A. Ž. nusikalstama veika iš BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d. perkvalifikuojama į BK 135 str. 1 d.

Netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas kvalifikuojant nusikalstamą veiką nulėmė ir neteisingos bausmės paskyrimą, todėl ši nuosprendžio dalis taip pat keičiama (BPK 328 str. 2 p.). Skiriant A. Ž. bausmę pagal BK 135 str. 1 d. pirmiausia atsižvelgiama į tai, kad šis nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl atidėti už šį nusikaltimą paskirtos bausmės vykdymą taikant BK 75 str., kaip to prašoma apeliaciniame skunde, įstatymas galimybės nenumato. Nurodyto baudžiamojo įstatymo sankcija numato tik terminuoto laisvės atėmimo iki 10 metų bausmę, o skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę taikant BK 62 str. arba BK 54 str. 3 d. nuostatas, nėra nei įstatyme numatytų sąlygų, nei jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skiriant A. Ž. bausmę baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose, kolegija vadovaujasi BK 41 str. 2 d. numatyta bausmės paskirtimi bei BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Taip pat vadovaujasi didžiąja dalimi skundžiamame nuosprendyje jau išdėstytų bausmės skyrimo motyvų. Teismas, vadovaujantis BK 59 str. 2 d., jau pripažino A. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atlygino dalį žalos. Tačiau pagrįstai buvo nustatyta ir nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad nusikalstamą veiką A. Ž. padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Byloje nustatyta, kad nors po nusikaltimo padarymo praėjo jau keli metai, nukentėjusysis iki šiol atlygino tik nežymią dalį žalos, tuo tarpu A. Ž. girtumas ne tik turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bet ir, kaip rodo bylos aplinkybės, buvo pagrindine nusikaltimo padarymo priežastimi. Todėl skiriant bausmę atsakomybę sunkinanti aplinkybė lengvinančią aplinkybę nusveria pagal savo reikšmę. Iš bylos matosi, kad A. Ž. nusikalto būdamas jauno amžiaus, anksčiau neteistas, šiuo metu dirba ir darbovietėje gerai charakterizuojamas (t. 2, b. l. 156). Tačiau skiriant bausmę atsižvelgiama ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes: nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją ir kt. iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d. teismas buvo paskyręs A. Ž. minimalią BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę. Tai teismas pirmiausia motyvavo tuo, kad nusikaltimas pasibaigė pasikėsinimo stadijoje ir šiai aplinkybei skyrė ypač didelę reikšmę. A. Ž. nusikalstamą veiką perkvalifikavus į BK 135 str. 1 d., šio įstatymo sankcija numato švelnesnę bausmę.  Tačiau tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas irgi yra sunkus nusikaltimas, o jo pavojingumo laipsnis, įvertinant konkrečias bylos aplinkybes ir M. V. sužalojimo būdą bei panaudotą įrankį – šaunamąjį ginklą, taip pat yra didelis. Be to, šis nusikaltimas yra pabaigtas, juo nukentėjusiajam yra padaryta turtinė ir neturtinė žala, o kūno sužalojimo pasekmes nukentėjusysis jaučia iki šiol. Įvertinusi visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, kolegija pagal BK 135 str. 1 d. nuteistajam A. Ž. skiria terminuoto laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį.

Skundžiamu nuosprendžiu teismas taip pat priteisė iš nuteistojo 311,83 Lt turtinės žalos ir 60000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam M. V. bei 8497 Lt nukentėjusiojo gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai. Padarytos turtinės žalos ir gydymo išlaidų dydis pagrįstas bylos dokumentais, todėl ši nuosprendžio dalis jokių abejonių nekelia. Nors nuteistojo A. Ž. nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, kolegijos nuomone, keisti nuosprendžio dalį dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio pagrindo taip pat nėra.  Iš dalies patenkinęs M. V. civilinį ieškinį ir priteisdamas jam 60000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad M. V. dėl sužalojimo neteko sveikatos, buvo operuotas ir planuojama dar viena operacija, nukentėjusysis iki šiol jaučia fizinį skausmą, nepasitiki savimi, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Iš bylos matosi, kad M. V. buvo sužalotas dar būdamas moksleivis, teismas atsižvelgė į tai, kad dėl A. Ž. padaryto nusikaltimo susitrukdė nukentėjusiojo mokslas, jis neteko galimybės studijuoti pasirinktoje aukštojoje mokykloje. Kolegijos nuomone, šie teismo jau išdėstyti motyvai yra pagrįsti, o nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka CK 6.250 str. 2 d. nurodytus kriterijus. Kolegija taip pat pažymi, kad pagal jau įtvirtintą ir galiojančią teismų praktiką vertinant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju žalą padariusio asmens turtinė padėtis nelaikoma lemiančiu kriterijumi. Be to, nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje (pvz., žalą padaręs jauno amžiaus asmuo gali įsidarbinti, įgyti turto ir pan.). Tokios aplinkybės nustatytos ir šioje byloje. Nuteistasis A. Ž. yra jauno amžiaus, darbingas, todėl ateityje iš jo priteistą neturtinę žalą atlyginti turės galimybę. Įvertinusi visas šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad net ir perkvalifikavus A. Ž. nusikalstamą veiką pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, jo padaryta nukentėjusiajam neturtinė žala dėl to nesumažėjo, teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma atitinka visus CK 6.250 str. 2 d. numatytus, taip pat ir sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl mažinti priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį pagrindo nėra. Šios nuosprendžio dalies apeliaciniame skunde neginčija ir pats apeliantas.

Vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo A. Ž. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d. į BK 135 str. 1 d. ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

 

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                             Linas Šiukšta

 

Teisėjai                                                                                    Elena Vainienė

 

                                                                                    Jonas Algimantas Venckus