Civilinė byla Nr. 2A-307/2013

Teisminio proceso Nr. 2-07-3-08407-2009-2

Procesinio sprendimo kategorija: 89

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų uždarosios akcinės bendrovės „Senojo bokšto klinika“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Svalbono klinika“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Bokšto klinika“) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Senojo bokšto klinika“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Svalbono klinika“ (ankstesnis pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė „Bokšto klinika“), V. S. dėl neteisėtų veiksmų uždraudimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė: pripažinti, kad atsakovas V. S. atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, įsteigdamas juridinį asmenį su pavadinimu, klaidinančiai panašiu į ieškovo pavadinimą; pripažinti, kad atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktus; uždrausti atsakovams tiesiogiai ar netiesiogiai siūlyti ieškovo darbuotojams nutraukti darbo sutartis ir pereiti dirbti į atsakovų įmonę bei įpareigoti ateityje susilaikyti nuo tokių veiksmų; uždrausti atsakovams tiesiogiai ar netiesiogiai siūlyti ieškovo klientams pereiti pas atsakovą ir sudaryti su jais medicinos paslaugų teikimo sutartis bei įpareigoti ateityje susilaikyti nuo tokių veiksmų.

 Ieškovas nurodė, kad yra medicinos klinika, teikianti medicinos paslaugas nuo 1997 metų. Ieškovo akcijos priklauso dviems asmenims (broliui ir seseriai): Z. L. priklauso 56 % akcijų, V. S. 44 % akcijų. V. S., buvęs ieškovo direktorius, būdamas UAB „Senojo bokšto klinika“ akcininku, 2009 m. spalio 12 d.  įsteigė konkuruojantį ūkio subjektą - UAB „Bokšto klinika“ (dabartinis pavadinimas UAB „Svalbono klinika“), kuris užsiima analogiška veikla kaip ieškovas, atsakovai perviliojo ir pervilioja ieškovo darbuotojus bei klientus. Taigi atsakovai atliko ir atlieka  veiksmus, pažeidžiančius Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą ūkio subjektams atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti.

Atsakovas V. S. sąmoningai atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nes įsteigė juridinį asmenį su pavadinimu klaidinančiai panašiu į ieškovo pavadinimą: ieškovo pavadinimas - UAB „Senojo bokšto klinika“, o naujai įsteigtos bendrovės pavadinimas buvo UAB „Bokšto klinika“. Taigi, pavadinime sutapo net du žodžiai, turintys esminę reikšmę asmenims atskiriant vieną juridinį asmenį nuo kito. Be to, atsakovai atliko ir kitus veiksmus, klaidinančius esamus ir potencialius ieškovo klientus. Interneto svetainėje www.bokstoklinika.lt buvo paskelbta, jog UAB „Bokšto klinika“ adresas yra toks pat kaip ieškovo - Tilžės g. 11, Šiauliai, taip pat buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, kad klinika atidarė naują korpusą, t.y. klientams buvo sąmoningai sudaromas įspūdis, kad UAB „Bokšto klinika“ yra susijusi su ieškovu ir tęsia jo veiklą. Panašaus pobūdžio informacija - kad UAB „Bokšto klinika“ yra susijusi su UAB „Senojo bokšto klinika“, kad tęsia jos veiklą ir kt. - buvo 2009 m. gruodžio 30-31 d. paskelbta ir užsakomuosiuose straipsniuose laikraščiuose „Šiauliai plius“ bei “Šiaulių naujienos“. Ieškovo teigimu, ši informacija neatitinka tikrovės ir pripažintina klaidinančia.  Atsakovai ant ieškovo pastato įrengė reklaminius stendus su informacija, jog atitinkami gydytojai dirba kitame korpuse, priklausančiame atsakovui. Ieškovas nurodė, kad atsakovai perviliojo iš ieškovo visus antro lygio specialistus bei kitus darbuotojus. Daugelis ieškovo antro lygio specialistų tuo pat metu - 2009 m. gruodžio 12-17 d.  pateikė ieškovui prašymus išeiti iš darbo savo noru nuo 2009 m. gruodžio 30 d. ar 31 d. Visi asmenys nutraukę darbo santykius su ieškovu, pradėjo dirbti UAB „Bokšto klinika“. Ieškovo darbuotojų perviliojimas tęsėsi ir vėliau. Po ieškovo darbuotojų perviliojimo, buvo pradėta pervilioti ir ieškovo klientus. Nuo 2010 m. sausio mėn. buvo gauta nemažai klientų prašymų dėl asmens ambulatorinių kortelių išdavimo, nes klientai pradėjo naudotis UAB „Bokšto klinika“ paslaugomis. Be to, atsakovas V. S., nutraukus darbo santykius su ieškovu, tebebūdamas akcininku, siekė surinkti kuo daugiau naudingos informacijos apie ieškovą, reikalavo konfidencialios informacijos.

Atsakovai ieškinio nepripažino. Teigė, kad visų pirma ieškinys procesine prasme yra ydingas, nes juo nėra siekiama apginti pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso. Be to, ieškovas apskritai neįrodė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio pažeidimo. Nurodė, kad nė vienas iš ieškinyje nurodytų atsakovų veiksmų neprieštarauja  konkurencijos tvarką reglamentuojantiems teisės aktams. Ieškovas nurodo, kad UAB „Senojo bokšto klinika“ ir UAB „Bokšto klinika“ pavadinimai yra pakankamai skirtingi, kad suinteresuotas asmuo galėtų identifikuoti tam tikrą juridinį asmenį. Ieškovo verslas yra šeimos verslas, kurį padėjo V. S. su sutuoktine, ieškovui buvo „perduotas“ jų vaistinės pavadinimas „Senasis bokštas“, toks pavadinimas visą laiką buvo siejamas su V. S. šeimos praktika. Be to,  medicinos įstaigos klientai paprastai būna prisirišę ne prie konkrečios medicinos įstaigos, o prie tam tikrų specialistų. Todėl įstaigos pavadinimas nelaikytinas itin reikšmingu faktoriumi sprendžiant dėl konkurencijos sąžiningumo, be to, ieškovo pavadinimas ir atsakovo ankstesnis pavadinimai yra pakankamai skirtingi, jų klaidinimo galimybė byloje nėra įrodyta. UAB „Bokšto klinika“ pavadinimas šiuo metu yra pakeistas į UAB „Svalbono klinika“. Atsakovai nesiekė pasinaudoti ieškovo reputacija, nes pats V. S. yra aukšto lygio specialistas. Stendai su informacija ant ieškovo pastato buvo pakabinti ne tam, kad suklaidintų klientus, o tam, kad jiems padėtų susiorientuoti kur kokie gydytojai dirba. Atsakovų veiksmuose nebuvo sąmoningo siekio sukurti įspūdį, kad UAB „Bokšto klinika“ yra susijusi su UAB „Senojo bokšto klinika“. Iš faktinių aplinkybių matyti, jog abi šias klinikas įkūrė tas pats asmuo - V. S., 2009 m. buvo pastatytas naujas korpusas, atsakovo klinikoje dirba dalis pas ieškovą dirbusių specialistų ir kt. Būtent per šias aplinkybes nepriklausomai nuo kieno nors valios ir pasireiškia klinikų sąsajumas. Tai, kad dalis ieškovo darbuotojų, kuriuos su V. S. sieja ilgamečiai asmeniniai santykiai, perėjo dirbti pas atsakovą, buvo sąlygota asmeniniu ir laisvu kiekvieno iš perėjusių darbuotojų apsisprendimu. Atsakovai taip pat neviliojo ir ieškovo klientų, nes tam objektyviai nėra jokių galimybių - pacientas visada pats pasirenka gydymosi įstaigą.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

             Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – uždraudė atsakovui uždarajai akcinei benrovei “Svalbono klinika“ siūlyti ieškovo UAB „Senojo bokšto klinika“ darbuotojams nutraukti darbo sutartis ir pereiti dirbti pas atsakovą, kitą ieškinio dalį ir ieškinį atsakovui V. S. atmetė, priteisė iš UAB „Svalbono klinika“ 131 Lt žyminį mokestį UAB „Senojo bokšto klinika“, priteisė iš UAB „Senojo bokštoklinika“ ir UAB „Svalbono klinika“ po 80,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

               Pirmosios instancijos teismas iš dalies sutiko su atsakovų argumentais dėl ieškovų suformuluotų reikalavimų  ydingumo, o konkrečiai – dėl pirmųjų dviejų reikalavimų. Šiuo atveju, net ir šalinant ieškinio trūkumus (ir iš dalies juos pašalinus), ieškovas pirmuosius du reikalavimus pateikė ir patikslintame ieškinyje, nors jie yra ne pažeistos teisės gynybos būdas, o viena iš sąlygų, suteikiančių ieškovui teisę reikalauti neteisėtų veiksmų nutraukimo pagal Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalį. Teismas pažymėjo, kad būtent tokį pažeistų teisių gynybos būdą – reikalauti neteisėtų veiksmų nutraukimo – nurodo ieškinyje ir pats ieškovas. Todėl sprendžiant šį ginčą pirmieji du reikalavimai pirmosios instancijos teismo vertintini ne kaip savarankiški materialiniai reikalavimai, o  kaip viena iš sąlygų (ne)tenkinant trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus, kurie vertintini kaip materialiniai reikalavimai Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyto  neteisėtų veiksmų nutraukimo kontekste. Todėl pirmuosius du ieškinio reikalavimus teismas atmetė.

Teismas sprendė, kad ieškinys atsakovui V. S. kaip fiziniam asmeniui, yra apskritai pareikštas nepagrįstai, nes jis negali būti vertinamas kaip ūkio subjektas ir konkurentas aptariamo įstatymo prasme. Jo, kaip naujai įsteigtos bendrovės vadovo, veiksmai sukuria teises ir pareigas bendrovei (CK 2.81 str. 1 d.).  

 Teismas nustatė, kad tarp šalių nėra esminio ginčo dėl to, kad po atsakovo įsteigimo didžioji dalis specialistų, iki tol dirbusių pas ieškovą, perėjo dirbti pas atsakovą. Darbuotojų perėjimas  įvyko faktiškai tuo pačiu metu – 2009 m. pabaigoje (t. 1 b. l. 54-68). Teismas pažymėjo, kad iš atsakovo 2009 m. spalio 23 d. pranešimo Šiaulių teritorinės ligonių kasos direktoriui Nr. S-2 ir jo priedų matyti, kad dar tuomet, kai atsakovas buvo tik įsisteigęs, o specialistai dirbo pas ieškovą, atsakovas teikė duomenis apie pas jį dirbsiančius ieškovo specialistus (t. 1 b. l. 89-95). Jau vien tokia įvykių eiga per se leistų daryti pakankamai tikėtiną išvadą, kad atsakovas buvo organizavęs darbuotojų perėjimą pas jį ir suderinęs tai su jais iš anksto. Dar daugiau, dalis byloje apklaustų liudytojų parodė, kad atsakovo vadovas tiesiogiai siūlė jiems palikti ieškovą ir pereiti dirbti pas jį (t. 3 b. l. 51-52, 82-86), t.y. visiškai patvirtino minėtą išvadą. Todėl esant minėtoms aplinkybėms teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio  1 dalies 4 punkto reikalavimų pažeidimą. Teismas atmetė atsakovo argumentus neva dėl medikų darbo specifikos (specialistai šiuo atveju dirbo kaip valandininkai), jų viliojimas Konkurencijos įstatymo prasme neįmanomas – nepaisant jų darbo trukmės  faktas yra tai, kad pas ieškovą jų nebeliko ir  jie atsidūrė pas atsakovą jo tiesioginės įtakos rezultate. Minėtos teismo išvados apie įstatymo pažeidimą, teismo nuomone, nešalina ir ilgamečių asmeninių V. S. santykių su specialistais pobūdis, nes nėra pateikta jokių įrodymų, kad jie būtų perėję pas atsakovą bet kuriuo atveju (t.y. ir atsakovui nedarant jiems įtakos), be to, bet kuriuo atveju akivaizdu, kad tokiais santykiais buvo siekiama pasinaudoti stiprinant savo prestižą ir menkinant konkurento (ieškovo) statusą.  

Teismas iš esmės sutiko su ieškovo teiginiais, kad atsakovas buvo paskelbęs tikrovės neatitinkančią informaciją 2009 m. gruodžio 31 d. savaitraštyje „Šiauliai plius“, 2009 m. gruodžio 30 d. laikraštyje „Šiaulių naujienos“ (t. 2 b.l. 34-30). Teismas sprendė, kad šių publikacijų turinys leidžia daryti išvadą, kad atsakovas buvo pristatomas ne kaip savarankiškas naujas juridinis asmuo, o siejamas su ieškovo veiklos tęstinumu, jo antrinio lygio paslaugų išskyrimu, taigi, savo reputacijos pakėlimui tam tikra prasme pasitelkiant ieškovo „įdirbį“ medicinos paslaugų rinkoje. Iš esmės tas pat pasakytina ir apie ieškovo nurodomą internetiniame tinklalapyje patalpintą informaciją. Tačiau minėtos aplinkybės, leidžiančios konstatuoti nesąžiningos konkurencijos požymius, teismo nuomone, turint galvoje ieškinyje pareikštų reikalavimų pobūdį, esminės reikšmės konkrečių reikalavimų (ne)tenkinimui neturi. Todėl dėl jų, taip pat dėl kitų ieškovo argumentų, kurie neįtakoja trečiojo ir ketvirtojo ieškinio reikalavimų išsprendimo, teismas išsamiau nepasisakė.

Ieškiniu prašoma uždrausti atsakovams tiesiogiai ar netiesiogiai siūlyti ieškovo darbuotojams nutraukti darbo sutartis ir pereiti dirbti į atsakovų įmonę bei įpareigoti ateityje susilaikyti nuo tokių veiksmų, taip pat uždrausti atsakovams tiesiogiai ar netiesiogiai siūlyti ieškovo klientams pereiti pas atsakovą ir sudaryti su jais medicinos paslaugų teikimo sutartis bei įpareigoti ateityje susilaikyti nuo tokių veiksmų. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovo reikalavimų tenkinimo atveju sąvoka „uždrausti siūlyti ...“ visiškai apima tiek tiesioginį, tiek netiesioginį siūlymą (paslėptas siūlymas taip pat yra siūlymas) ir kartu įpareigoja ateityje susilaikyti nuo tokių veiksmų. Todėl tokios reikalavimų formuluotės („...tiesiogiai ar netiesiogiai...“, „...įpareigoti ateityje susilaikyti nuo tokių veiksmų“) yra perteklinės ir nepasako nieko daugiau, ko neapimtų „uždrausti siūlyti ...“.

 Teismas nustatė, kad ieškovas nepateikė iš esmės jokių įrodymų, kad atsakovas pats būtų siūlęs klientams atsisakyti ieškovo teikiamų paslaugų ir pereiti („viliojęs“) pas jį, t.y. tokiu būdu įtakojęs jų apsisprendimą. Galiojantys teisės aktai suteikia pacientams teisę patiems rinktis gydymo įstaigą, vienok paprastai netgi ne gydymo įstaiga (jos pavadinimas, statusas ir pan.), o būtent gydytojas (jo kvalifikacija, patirtis, paciento pasitikėjimas juo, bendravimo trukmė  ir t. t.) lemia paciento pasirinkimą ar tolesnį bendravimą. Juo labiau, tai pasakytina apie tuos atvejus, kai pacientas jau turi „savo“ gydytoją (kaip yra nagrinėjamu atveju), kuris paprastai keičiamas tik tuo atveju, kai gydytoju pradedama nebepasitikėti. Taigi teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pateikta įrodymų, kad buvę ieškovo klientai buvo įtakoti atsakovo pasiūlymo, taip pat nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas būtų atkalbinėjęs nuo ieškovo paslaugų naujus klientus ir įkalbinėjęs jiems savo paslaugas.  Dėl paminėtų aplinkybių teismo nuomonės šiuo atveju nekeitė ir ieškovo pateikti įrodymai -  stendas su informacija, kad specialistai dirba naujame korpuse (t. 2 b. l. 236-237). Priešingu atveju ateityje esamo ieškovo paciento savanorišką kreipimąsi pas „savo“ gydytoją specialistą, šiuo metu dirbantį pas atsakovą, galima būtų įvertinti kaip paciento  perėjimą pagal atsakovo siūlymą, t.y. faktiškai ketvirtojo ieškinio reikalavimo pažeidimą. Dėl to neatmestina, kad dėl dviejų ūkio subjektų ginčų galėtų būti pažeidžiama pacientų teisė pasirinkti gydytoją. Nors specialistų perviliojimas tam tikru laipsniu netiesiogiai reiškia ir ieškovo klientų elgesio, kaip išvestinio iš specialistų perėjimo, įtakojimą, ketvirtasis ieškinio reikalavimas, kaip nepakankamai įrodytas, atmestas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

 Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Senojo bokšto klinika“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-151-178/2011 toje dalyje, kurioje patikslintas ieškinys buvo atmestas ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.

   Apeliantas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1.      Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti iš esmės pagrįstus ieškovo reikalavimus vien dėl jų neva ydingo suformulavimo ir negalėjimo sukelti objektyvias materialias pasekmes. Apeliantas mano, kad patikslintame ieškinyje suformuluoti reikalavimai yra aiškūs, konkretūs, sukeliantys realias teisines pasekmes, todėl jie privalėjo būti tinkamai išnagrinėti ir išspręsti iš esmės. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ūkio subjektas, kurio interesai yra pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, gali ginti savo pažeistas teises tik LR Konkurencijos įstatymo 17 str. nustatytais būdais ir tokio pobūdžio byloje negali reikšti kitų, su ieškinio dalyku susijusių reikalavimų. Apeliantas pabrėžia, kad asmens pažeistų materialinių teisių gynimo būdai yra reglamentuojami ne tik LR Konkurencijos įstatyme, bet ir kitame teisės norminiame akte - LR Civiliniame kodekse (toliau tekste - CK), kurio 1.138 straipsnyje nustatyta, kad civilinių teisių gynimo būdai įgyvendinami civilinio proceso normų reglamentuota tvarka. CK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyti formalūs reikalavimai ieškinio turiniui. Kaip vienas iš būtinų ieškinio elementų jame nurodytas ieškinio dalykas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas).   Būtent ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalykas leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Teismas turi teisę ir privalo reikalauti, kad ieškovas tiksliai suformuluotų ieškinio pagrindą ir dalyką bei aiškiai nurodytų pasirinktą teisės pažeidimo šalinimo būdą. Apeliantas pabrėžia, kad ieškovo pareikštas ieškinys buvo priimtas net dviejų skirtingų teismų (pirma, Šiaulių miesto apylinkės teismo, vėliau - Vilniaus apygardos teismo), tuo pripažįstant, kad tiek jo forma, tiek turinys atitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus. Jei pirmosios instancijos teismas manė, kad dalis iš pareikštų reikalavimų yra suformuluota ydingai arba kad jie nenagrinėtini teisme, jis privalėjo nustatyti terminą šiems trūkumams pašalinti, t.y. tinkamai suformuluoti reikalavimus, atsisakyti ieškinį toje dalyje priimti, arba vėliau palikti ieškinį toje dalyje nenagrinėtu. 

2.      Konstatavus nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimo faktą, atsirastų realios objektyvios pasekmės – būtų užkirsta galimybė atsakovams ir toliau vykdyti ieškinyje minimus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, būtų tinkamai apginta ieškovo teisė į juridinio asmens pavadinimą ir ieškovas ateityje galėtų, nors ir neprivalėtų pareikalauti padarytos žalos atlyginimo iš atsakovų. Vien aplinkybė, kad ieškovas iš karto nereikalauja žalos atlyginimo, negali būti laikoma pagrindu, leidžiančiu teigti, kad atsakovų atliktų veiksmų neteisėtumas negali būti konstatuotas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo išnagrinėti visus ieškovo pareikštus reikalavimus, ištirti visus byloje surinktus įrodymus ir sprendime dėl jų visų pasisakyti.

3.      Apelianto nuomone, atsakyti už atliktus nesąžiningos konkurencijos ir kitus neteisėtus veiksmus privalo ne tik naujai įsteigtas juridinis asmuo – Valdono klinika, UAB , bet ir pats V. S., kaip konkrečių veiksmų iniciatorius ir atlikėjas. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad konkurentai yra ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija. Ūkio subjektas pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalį- tai įmonės, jų junginiai, įstaigos ir organizacijos, ar kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jei būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Konkurencijos įstatyme galėjimas būti konkurencijos santykio subjektu nesiejamas su ūkio subjekto finansine padėtimi. Pagal šio įstatymo nuostatas subjektai, kurie vykdo ar gali vykdyti veiklą, nepriklausomai nuo to, kokia jų finansinė būklė, gali būti konkurentai, jei jie susiduria ar gali susidurti su tarpusavio konkurencija nagrinėjamoje byloje ieškinys dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo pareikštas dviems subjektams, iš kurių vienas – V. S. – esamas abiejų konkuruojančių bendrovių akcininkas, užsiimantis profesine gydytojo veikla, todėl ne tik galintis konkuruoti su ieškovu, bet ir realiai konkuruojantis subjektas.

4.      Nagrinėjamoje byloje vertinant atsakovo V. S. veiksmus nesąžiningos konkurencijos aspektu ypač svarbu tai, kad šis fizinis asmuo yra kito atsakovo – Svalbono klinika, UAB, tiesioginio ieškovo bendrovės konkurento, steigėjas ir vienintelis akcininkas. Tuo atveju, jei veiksmus, turinčius nesąžiningos konkurencijos požymių, atlieka ne pats konkuruojantis ūkio subjektas, bet jo naudai – kitas subjektas, tai tokie veiksmai gali būti pripažįstami nesąžiningos konkurencijos veiksmais Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio prasme, o pats subjektas – nesąžiningos konkurencijos santykių dalyviu, kuriam visa apimtimi taikytinos Konkurencijos įstatymo III skyriaus normos.

5.      Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (LAT 2005 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2005), esant nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimo faktui, kuomet nesąžiningai konkuruoja buvęs įmonės darbuotojas (akcininkas) per savo naujai įsteigtą juridinį asmenį, atsakomybėn buvo traukiami abu subjektai – tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, kadangi ūkio subjektui realiai kenkianti nesąžiningos konkurencijos veikla yra paprastai vykdoma jų abiejų solidariai ir realiai ne visada yra įmanoma atskirti, kada atitinkamas fizinis asmuo veikia savo interesais, prisidengdamas kitu juridiniu asmeniu, o kada veikia išimtinai to juridinio asmens interesais.

6.      Nagrinėjamu atveju byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad nesąžiningos konkurencijos veiksmus atliko tiek pats V. S., kuris būdamas ieškovo įmonės akcininku, asmeniškai įsteigė naują juridinį asmenį su klaidinančiai panašiu pavadinimu, kuris viliojo ieškovo darbuotojus, tiek ir Svalbono klinika, kuri kartu su atsakovu V. S. viliojo darbuotojus, juos įdarbino bei spaudoje ir internete skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją. 

              Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai V. S. ir UAB „Svalbono klinika“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti.

    Atsiliepimą atsakovai grindžia šiais esminiais argumentais:

1.      Iš patikslinto ieškinio turinio, taip pat iš ieškovo atstovų pasisakymų bylos nagrinėjimo teisme metu matyti, kad ieškovas byloje nekėlė reikalavimo priteisti iš atsakovų galimai kilusios žalos dėl galimai klaidinančiai panašaus pavadinimo naudojimo ar Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 d. 4 ir 6 p. galimo pažeidimo, taip pat nesiekė jų nutraukimo Konkurencijos įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. prasme. Akivaizdu, kad ieškovas šioje bylos dalyje siekė ne ko kito, o būtent pačių galimai neteisėtų veiksmų įvykimo pripažinimo (konstatavimo), kas, vadovaujantis teismų praktika, nesukuria materialinio teisinio reikalavimo. Taigi apelianto argumentai, kad patikslinto ieškinio pirmasis ir antrasis reikalavimai sukelia realias materialines teisines pasekmes ir dėl to turėjo pirmosios instancijos teismo būti tenkinami, akivaizdžiai laikytini nepagrįstais.

2.      Nepagrįstais laikytini ir tie ieškovo teiginiai, kuriais abejojama dėl teismo pastangų, dėtų siekiant pašalinti ieškinio trūkumus, teisėtumo ir atitikimo LR CPK keliamiems reikalavimams. Atsakovų vertinimu, vien ta aplinkybė, kad teismas dėl įpareigojimo šalinti trūkumus priėmė tik vieną, t. y. 2010 m. gruodžio 19 d. nutartį, o ne, kaip norėtų ieškovas, priiminėjo vieną nutartį po kitos, kai tik pastarasis realizuodavo savo teisę į ieškinio dalyko tikslinimą nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas šiuo aspektu būtų pažeidęs CPK 115 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje aiškiai nurodė, kad ieškinio dalykas suformuluotas netinkamai ir įpareigojo pašalinti šį trūkumą. Atitinkamai pareiga reaguoti ir tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką tenka ieškovui, o to nepadarius ar padarius netinkamai, ir visa dėl to galinčių kilti neigiamų pasekmių rizika taip pat tenka pačiam ieškovui.

3.      Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma ir tai, kad iš sprendimo turinio akivaizdu, kad dalies į bylą pateiktų ieškovo įrodymų ir argumentų pirmosios instancijos teismas apskritai nenagrinėjo ir nevertino, tuo pažeisdamas esmines procesines teisės normas. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas vien dėl to, kad iš jo taip ir lieka neaišku, kokių būtent įrodymų pirmosios instancijos teismas neįvertino ir dėl kurių iš jų nepasisakė sprendime.

4.      Atsakovų nuomone, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas padarė teisingą išvadą, kad V. S. negali būti vertinamas kaip ūkio subjektas ir konkurentas ieškovui Konkurencijos įstatymo prasme ir ieškinį jo atžvilgiu atmetė pagrįstai. Tokiai išvadai padaryti pakanka duomenų, kad atsakovą V. S. su atsakovu UAB „Svalbono klinika“ iš esmės sieja tik darbo teisiniai santykiai, todėl nėra jokios galimybės teigti, kad jam, kaip fiziniam asmeniui, ieškovų nurodomais argumentais aptariamoje situacijoje galėtų būti taikoma atsakomybė. Įstatymų leidėjas konkuravimo (taip pat ir nesąžiningo)  veiksmų atlikimą Konkurencijos įstatymo prasme sieja su juridinių ar fizinių asmenų, kurie vykdo visokią gamybinę, komercinę, finansinę  ar profesinę veiklą vienokiu ar kitokiu veikimu toje pačioje atitinkamoje rinkoje. Savo ruožtu V. S., yra UAB „Svalbono klinika“ darbuotojas, kuris jokios ūkinės komercinės veiklos Konkurencijos įstatymo 3 str. prasme nevykdo. Todėl ir vertinti V. S. kaip ūkio subjektą ar juo labiau konkurentą, ieškovo atžvilgiu jokios galimybės nėra.

5.      Atsakovų vertinimu, apeliantas visiškai nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-472/2005 ir Nr. 3K-3-581/2002 suformuota praktika, aiškindamas, kad jau ne kartą, esant nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimo faktui, kuomet nesąžiningai konkuruoja buvęs įmonės darbuotojas per savo naujai įsteigtą juridinį asmenį, atsakomybėn buvo ir yra traukiami abu subjektai – tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Atsakovai teigia, kad tokios teisminės praktikos nėra, ieškovo nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose pateikiamų išaiškinimų ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų ir tiriamų aplinkybių.

Apeliantas UAB „Svalbono klinika“ apeliaciniu skundu teismo prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-222-841/2011 dalyje, kuria atsakovui UAB „Svalbono klinika“ uždrausta siūlyti ieškovo UAB „Senojo bokšto klinika“ darbuotojams nutraukti darbo sutartis ir pereiti dirbti pas atsakovą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį toje dalyje atmesti; Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą pakeisti iš motyvuojamosios dalies šalinant šiuos teiginius: „Teismas iš esmės sutinka su ieškovo teiginiais, kad atsakovas buvo paskelbęs tikrovės neatitinkančią informaciją 2009 m. gruodžio 31 d. savaitraštyje „Šiauliai plius“, 2009 m. gruodžio 30 d. laikraštyje „Šiaulių naujienos“ (t. 2, b. l. 34-30). Šių publikacijų turinys leidžia daryti išvadą, kad atsakovas buvo pristatomas ne kaip savarankiškas naujas juridinis asmuo, o siejamas su ieškovo veiklos tęstinumu, jo antrinio lygio paslaugų išskyrimu, taigi, savo reputacijos pakėlimui tam tikra prasme pasitelkiant ieškovo „įdirbį“ medicinos paslaugų rinkoje. Iš esmės tas pats pasisakytinai ir apie ieškovo nurodomą internetiniame tinklapyje talpintą informaciją“ ir „Teismo nuomone, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovo teiginiai dėl Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4, 6 punktų pažeidimo yra pagrįsti“; Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą pakeisti ir priteisti iš UAB „Senojo bokšto klinika“ 15 035,02 Lt už advokato pagalbą UAB „Svalbono klinika“; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1.      Ieškovas ydingai prašo ginti neapibrėžto asmenų rato galimai pažeistus įstatymo saugomus interesus. Kitaip vertinti ieškovui teismui adresuotą prašymą nustatytą draudimą, t.y. uždrausti vilioti darbuotojus, kuris jau ir taip yra nustatytas pačiose Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 d. 4 p. nuostatose, nėra galimybės.  Apeliacinėje instancijoje nesant galimybės panaudoti trūkumų šalinimo instituto – ieškinys šioje dalyje turi būti atmestas kaip neįrodytas.

2.      Teismas netinkamai įvykdė savo pareigą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti į bylą pateiktus įrodymus, aplinkybėms, kurių objektyvus pasireiškimas a priori nesuponuoja neteisėtų nesąžiningos konkurencijos veiksmų konstatavimo, suteikė prioritetą kitų įrodymų atžvilgiu, tačiau jokių kitų papildomų aplinkybių, rodančiu buvus siūlymus nutraukti darbo sutartis su ieškovu, byloje nenustatė. Dėl šių priežasčių teismo išvada, kad atsakovas atliko Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 d. 4 p. numatytus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, yra nepagrįsta ir neteisėta. Nei ieškovas nuginčijo, nei teismas paneigė ieškovo ir atsakovo įmonių sąsajumo prezumpcijos Konkurencijos įstatymo 3 str. 12 d. 1 p. prasme. Konkurencijos įstatymo 16 str. yra taikomas tik konkuruojantiems subjektams. Kadangi atsakovas V. S. turi 44 proc. ieškovo akcijų, tai pagal Konkurencijos įstatymo 3 str. 12 d. 1 p. įtvirtintą prezumpciją – šie subjektai laikytini susijusiais, o ne konkuruojančiais asmenimis. Teismas skundžiamame sprendime apskritai nepasisakė dėl šios aplinkybės vertinimo, nenurodė jokių motyvų, kodėl aukščiau pateiktas vertinimas galėtų būti neteisingas.

3.      Ta aplinkybė, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 d. 4 p. pažeidimo, pati savaime eliminuoja galimybę taikyti Konkurencijos įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. numatytas sankcijas – imtis priemonių neatliekamo pažeidimo nuraukimui, Vilniaus apygardos teismo sprendimas dalyje, kuria nuspręsta uždrausit atsakovui UAB „Svalbono klinika“ siūlyti ieškovo UAB „Senojo bokšto klinika“ darbuotojams nutraukti darbo sutartis ir pereiti dirbti pas atsakovą yra neteisėtas bei nepagrįstas dar ir dėl to, kad teismas apskritai neanalizavo ir nenustatė visų sąlygų, būtinų civilinės deliktinės atsakomybės taikymui, konkrečiai nesąžiningos konkurencijos veiksmų tęstinumo, kas aptariamoje situacijoje, norint taikyti Konkurencijos įstatymo  17 str. 1 d. 1 p. yra būtina. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad prašymas įpareigoti nutraukti konkurenciją ribojančius veiksmus gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jei yra patvirtinta, kad neteisėti veiksmai yra tęsiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-581). Pats Vilniaus apygardos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad turi būti įrodyta, kad tokie veiksmai buvo ir tebėra atliekami, tačiau tolimesnėje dalyje visiškai netyrė, nevertino ir neanalizavo atsakovų veiksmų tęstinumo šiuo aspektu. Teismo sprendimas nutraukti veiksmus, kurie apskirtai nėra atliekami – yra beprasmis ir juridiškai nerealizuotinas. Pirmosios instancijos teismas, netyręs ir galiausiai nenustatęs atsakovo veiksmų tęstinumo fakto egzistavimo, nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo būtinybę, tokiu būdu nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kuria taikant įstatymus vadovautis būtina.

4.              Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai dėl įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimo, įstatymai ir kiti teisės aktai, taip pat kiti teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.). Taigi išvadų dėl Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 d. 6 p. pažeidimo ir tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo teismas ne tik kad nemotyvavo, bei ir apskritai netyrė jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti ar paneigti šių išvadų teisingumą. Vienintelis skundžiamame sprendime nuskambėjęs teismo teiginys, iš kurio būtų galima spręsti, kodėl teismas nusprendė konstatuoti tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimo 2009 m. gruodžio 31 d. savaitraštyje „Šiauliai plius“ ir 2009 m. gruodžio 30 d. laikraštyje „Šiaulių naujienos“ bei internetiniame tinklapyje faktą,  yra „šių publikacijų turinys leidžia daryti išvadą“, tačiau abejotina, ar jis gali būti pripažintas pakankamu motyvu konstatuojant faktinę aplinkybę, kuri inter alia yra laikytina ir vienu iš faktinių pagrindų, sprendžiant dėl atsakomybės pagal CK 2.24 straipsnį, įpareigojant tikrovės neatitinkančią informaciją paneigti ar priteisiant žalos už tai atlyginimą.

5.              Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas tik vieną reikalavimą, neteisingai taikė CPK 93 str. 2 d. nuostatas, kuriose numatyta, kad kai ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pripažįstant, kad byloje pirmosios instancijos teismo buvo tenkintas tik vienas reikalavimas iš keturių, o kiti trys atmesti – teismas turėjo atsakovui iš ieškovo priteisti ¾ šio patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 11.276,27 Lt išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Vertinant tai, kad pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo pagrindo tenkinti nei vieno iš ieškovo reikalavimų, o ieškinys turėjo būti visiškai atmestas, apeliaciniu skundu apeliantas prašo pakeisti sprendimą ir priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Senojo bokšto klinika“ 15 035,02 Lt už advokato pagalbą UAB „Svalbono klinika“.

 Atsiliepimu į  apeliacinį skundą ieškovas UAB „Senojo bokšto klinika“ teismo prašo atsakovo UAB „Svalbono klinika“ apeliacinį skundą atmesti.

  Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1.      Ieškovo nuomone, iš trečiojo pareikšto ieškinio reikalavimo formuluotės ir ieškinio pagrindo  yra akivaizdu, kad ieškovas siekia uždrausti atsakovui ir toliau vilioti jo darbuotojus ir tokiu būdu gina išimtinai savo interesus. Šiuo atveju ieškovo interesų pažeidimas pasireiškia tuo, kad jis neteko kvalifikuotų darbuotojų – visų pas jį dirbusių II lygio gydytojų specialistų. Šis veiksnys – ne vieno ir net ne kelių kvalifikuotų darbuotojų netekimas – objektyviai sumažino ieškovo įmonės gebėjimą efektyviai ir pelningai veikti, o visų II lygio specialistų perėjimas į konkuruojantį subjektą  (perviliojimas) į atsakovo įmonę rodo tai, kad dar labiau išauga konkurento galimybės, nors jis tam nedėjo jokių sąžiningų laiko, ir investicijų reikalaujančių pastangų. Atsakovas neieškojo naujų, tinkamų, bet galimai dirbti mažiau parengtų darbuotojų laisvoje darbo rinkoje, o pasinaudojo jau paruoštais specialistais, dirbančiais pas ieškovą, turinčiais patirties ir kvalifikacijos.

2.      Ieškovo nuomone, nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad tuo pačiu metu pas atsakovą perėję dirbti ieškovo antro lygio specialistai tą padarė būtent dėl atsakovo atliktų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas darbuotojų viliojimo faktą, teisingai rėmėsi byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad visi darbuotojai darbo sutartis su ieškovu nutraukė tuo pačiu pagrindu – darbuotojo pareiškimu (t. 1, b. l. 54-68), pareiškimai dėl darbo sutarčių nutraukimo buvo įteikti tuo pačiu metu (gruodžio 15-17 dienomis) ir visi darbuotojai pageidavo būti atleisti nuo tos pačios datos ir visi jie jau paduodami pareiškimus dėl darbo sutarčių nutraukimo turėjo aiškų siekį -  įsidarbinti pas atsakovą, kadangi atsakovo V. S. buvo informuoti apie tai, kad būtent nuo tada pradės veikti naujai įsteigta atsakovo klinika.

3.      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad pas atsakovą perėjo dirbti ne visi II lygio specialistai, o du iš jų liko dirbti ir pas ieškovą. Pažymėtina, kad du gydytojai specialistai – gydytojas V. J. ir gydytoja A. – pas ieškovą liko tik tam, kad teikti I lygio medicinos paslaugas, o II lygio medicinos paslaugas minėti specialistai pradėjo teikti išimtinai atsakovams. Be to, ir apelianto nurodomas argumentas apie tai, kad, nepaisant to, kad bet kuriam iš pas jį dirbančių II lygio specialistų nėra draudžiama tuo pačiu metu dirbti ir pas ieškovą, nepaneigia jo atliktų veiksmų teisėtumo.

4.      Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ginčo šalys yra konkurentai.  Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad ieškovas ir atsakovas yra visiškai atskiri savarankiškai veikiantys juridiniai asmenys, turintys skirtingus vadovus, atskirai vedantys finansinę atskaitomybę. Paneigiant apelianto argumentą dėl ieškovo ir atsakovo sąsajumo, paminėtinas byloje pateiktas įrodymas – Šiaulių apygardos teismo sprendimas, kuriuo nuspręsta įpareigoti atsakovą V. S. parduoti visas jam priklausančias UAB „Senojo bokšto klinika“ akcijas (t. 3, b. l. 20-25).     

5.      UAB „Senojo bokšto klinika“ niekada jokios reorganizacijos nevykdė ir antrinio lygio paslaugų neatskyrė. Šioje bendrovėje buvo ir yra teikiamas platus medicinos paslaugų – tiek pirminiu, tiek antrinių – spektras. UAB „Senojo bokšto klinika“ niekaip nėra susijusi nei su UAB „Bokšto klinika“, nei su bet kokia jos vykdoma veikla. UAB „Bokšto klinika“ yra visiškai naujas juridinis asmuo, įkurtas tik 2009 m. spalio 12 d. ir prie jo atsiradimo ir veiklos UAB „Senojo bokšto klinika“ nėra prisidėjusi. Ieškovas veikia daugiau nei penkiolika metų ir iki šiol teikia pacientams tiek pirminio lygio, tiek antrinio lygio kokybiškas medicinos paslaugas. Tuo tarpu UAB „Svalbono klinika“ visiškai naujas ūkio subjektas, veikiantis mažiau nei metus ir įvairiais būdais klaidinantys vartotojus apie savo turimą patirtį, kvalifikaciją, reputaciją ir pan. Pareiškime nurodyti  reklaminiai teiginiai dėl savo klaidinančio pobūdžio paveikia ir gali paveikti asmenų, kuriems jie skirti ar kuriuos jie pasiekia, ekonominį elgesį.             

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

     Teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos - kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniai). Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą - ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Materialiosios teisės požiūriu, pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną ar kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. Civilinių teisių gynimo būdai - tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisės apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Z. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-425/2012). Toks teisės į teisinę gynybą įgyvendinimas atitinka dispozityviškumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai reikia apginti viešąjį interesą (CPK49, 320, 353 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju ieškovas pareikštu ieškiniu, be kita ko, prašė teismo: pripažinti, kad atsakovas V. S. atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, įsteigdamas juridinį asmenį su pavadinimu, klaidinančiai panašiu į ieškovo pavadinimą; pripažinti, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktus. Pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus vertino ne kaip savarankiškus materialinius reikalavimus, o kaip vieną iš sąlygų (ne) tenkinant kitus ieškovo reikalavimus. Tokia išvada yra pagrįsta, nes vien pažeistos teisės konstatavimas, neprašant vienaip ar kitaip pašalinti dėl padaryto pažeidimo atsiradusių padarinių, neapgina pažeistos teisės ir nesukuria teisinių pasekmių, kas reiškia, kad toks reikalavimas, neištaisius jo trūkumų, negalėjo būti nagrinėjamas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Jeigu ieškovas pareiškia reikalavimą, kuris negali sukurti jokių objektyvių teisinių padarinių, teismas, motyvuodamas netiksliu ieškinio dalyko nurodymu, turi nustatyti terminą trūkumams šalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis) arba, priklausomai nuo ieškinio pobūdžio, atsisakyti priimti pareiškimą, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad net ir šalinant ieškinio trūkumus ieškovas paminėtus du reikalavimus pateikė ir patikslintame ieškinyje ne atsisakė šioje dalyje ieškinį priimti, bet ieškinį atmetė. Todėl atsižvelgiant į nurodytą pirmosios instancijos teismo padarytą procesinių teisės normų pažeidimą ši skundžiamo sprendimo dalis panaikinama, o civilinė byla dalyje dėl paminėtų dviejų reikalavimų nutraukiama (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Atitinkamai nutraukus šią bylos dalį iš skundžiamo sprendimo pašalinamas motyvas, kad ieškinys atsakovui V. S., kaip fiziniam asmeniui, apskritai pareikštas nepagrįstai, nes jis negali būti vertinamas kaip subjektas ir konkurentas konkurencijos įstatymo prasme. Atitinkamai kolegija nepasisako dėl ieškovo apeliacinio skundo teiginių, kad pagal formuojamą teismų praktiką, kuomet nesąžiningai konkuruoja buvęs įmonės darbuotojas (akcininkas) per savo naujai įsteigtą juridinį asmenį, atsakomybėn traukiami abu subjektai: tiek fizinis, tiek juridinis asmuo.

Nesutikdamas su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria ieškinys iš dalies buvo patenkintas, atsakovas UAB „Svalbono klinika“, remdamasis cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223, nurodo, kad vien faktas, kad darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir įsidarbino konkuruojančioje, nėra pagrindas daryti išvadą dėl nesąžiningos konkurencijos, bei teigia, kad vertinant tai, kad atsakovas pas jį atėjusiems dirbti specialistams nedarė jokios įtakos ryšium su darbo sutarčių su ieškovu nutraukimu, teismo sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas.

Tačiau sutikti su tokiu teiginiu negalima, nes tenkinant ieškovo reikalavimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma, kuri leidžia labiau tikėti ieškovo, o ne atsakovo teisine pozicija šiuo klausimu. Visų pirma, bylos duomenys rodo, kad atsakovo įmonei dar besisteigiant, norą nutraukti darbo santykius su ieškovu pareiškė ne vienas ir ne du, bet dauguma ieškovo kvalifikuotų specialistų. Visi jie svarių darbo santykių su ieškovu nutraukimo priežasčių nenurodė, kreipėsi į ieškovą beveik tuo pačiu metu (2009 m. gruodžio 12 – gruodžio 16 d.) (1 t 54-68 b. l.), o darbo santykius nutraukus iš karto įsidarbino pas atsakovą. Svarbu yra ir tai, kad dar 2009 m. spalio 23 d. atsakovas pranešime Šiaulių teritorinei ligonių kasai  ieškovo specialistus nurodė kaip dirbsiančius pas jį nuo 2010 m. sausio 1 d. darbuotojus (1 t. 88, 89-95 b. l.). Pastebėtina, kad toks pranešimas buvo surašytas dar tuomet, kai šie darbuotojai nebuvo kreipęsi į ieškovą dėl darbo santykių su juo nutraukimo (1 t. b. l. 34-68), o atsakovas apeliaciniame skunde šio fakto niekaip nekomentuoja. Tai, kad palikti darbą pas ieškovą bei įsidarbinti pas atsakovą ieškovo darbuotojams siūlė naujos įmonės vadovas V. S., patvirtino ir byloje apklausti liudytojai S. M., A. S., S. B. (3 t. 83, 84, 86 b. l.).

Taigi išvardintų aplinkybių visuma, aprašytų veiksmų kryptingumas leidžia teigti, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pažeidė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą draudimą (pažeidimo padarymo metu galiojusio įstatymo redakcija). Tokios išvados pagrįstumo nepaneigia nei atsakovo nuoroda į ieškovo darbuotojų asmeninius santykius su V. S. (pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę aptarė), nei nuoroda į tai, kad šiuo metu pas atsakovą dirbantys V. J. ir A. liko dirbti ir pas ieškovą, nes byloje nepaneigtas liko ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą teiginys, kad šie asmenys šiuo metu pas ieškovą atlieka tik I lygio medicinos paslaugas, kai tuo tarpu II lygio medicinos paslaugas jie atlieka tik pas atsakovą.

Atsakovas teismo išvados dėl Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų pažeidimo nepagrįstumo taip pat grindžia nuoroda į Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalies 1 punktą (ginčo metu galiojusi   įstatymo redakcija), pagal kurį, atsakovo nuomone, šalys yra susijusios įmonės, nes atsakovas V. S. turi 44 procentus ieškovo akcijų. Tačiau taip teigdamas atsakovas nutyli, kad 2010 m. gruodžio 22 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimu atsakovas V. S. buvo įpareigotas parduoti jam nuosavybės teise priklausančias 44 UAB „Senojo bokšto klinika“ paprastąsias vardines akcijas ieškovei Z. L. už kainą, kurią nustatys teismo paskirti ekspertai (t. 3, b.l. 20-25). Be to, bylos duomenys akivaizdžiai parodo, kad atsakovas veikia kaip ieškovo konkurentas (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalis 2009 m. balandžio 25 d. redakcija).

Negalima sutikti ir su atsakovo teiginiais, kad nagrinėjamu atveju nebuvo veiksmų tęstinumo sąlygos taikyti Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nes ieškovo reikalavimas buvo pareikštas dar 2009 m. gruodžio 18 d., kuomet vėliau pas atsakovą perėję ieškovo darbuotojai dar dirbo pas ieškovą (1 t. 35-36 b. l.). Be to, dalis darbuotojų dirbti pas atsakovą perėjo 2010 metais (2 t. 11-12 b. l.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nepatenkinus ieškovo reikalavimo dėl uždraudimo atsakovui siūlyti ieškovo darbuotojams nutraukti darbo sutartis ir pereiti dirbti pas atsakovą, tokie konkurencijos įstatymo pažeidimai gali pasikartoti.

Atsakovas taip pat prašo pašalinti iš skundžiamo sprendimo teiginį, kad ,,teismas iš esmės sutinka su ieškovo teiginiais, kad atsakovas buvo paskelbęs tikrovės neatitinkančią informaciją 2009 m. gruodžio 31 d. savaitraštyje „Šiauliai plius", 2009 m. gruodžio 30 d. laikraštyje „Šiaulių naujienos" (t. 2 b. l. 34-30). Šių publikacijų turinys leidžia daryti išvadą, kad atsakovas buvo pristatomas ne kaip savarankiškas naujas juridinis asmuo, o siejamas su ieškovo veiklos tęstinumu, jo antrinio lygio paslaugų išskyrimu, taigi, savo reputacijos pakėlimui tam tikra prasme pasitelkiant ieškovo „įdirbį" medicinos paslaugų rinkoje. Iš esmės tas pat pasakytina ir apie ieškovo nurodomą internetiniame tinklapyje talpintą informaciją".

Apelianto nuomone toks teiginys nėra paremtas bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Tačiau pažymėtina, kad aukščiau paminėtą išvadą pirmosios instancijos teismas padarė išanalizavęs publikacijų turinį, iš kurio akivaizdžiai matyti, kad naujai sukurta ,,Bokšto klinika“ pristatinėjama ne kaip savarankiškas ir su ,,Senojo Bokšto“ klinika konkuruojantis subjektas, o siejama su pastarosios bendrovės veiklos tęstinumu ją reorganizavus.

Nurodytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesąžiningos konkurencijos požymius.

Pastebėtina, kad atsakovas, prašydamas pašalinti minėtą  motyvą iš teismo sprendimo, jokių patikimų įrodymų ir konkrečių argumentų, paneigiančių jo pagrįstumą, apeliaciniame skunde nenurodė. Apeliantas taip pat nurodo, kad padaręs tokią išvadą teismas galimai pasisakė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialinių pareigų. Tačiau kokių konkrečiai asmenų teisės buvo pažeistos, atsakovas nenurodo, o sprendime jokių įpareigojimų tretiesiems asmenims nėra. Be to, teismo sprendimas, priimtas byloje, kurioje asmuo nedalyvavo, prejudicinių faktų pastarajam nesukuria (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo šalinti iš skundžiamo sprendimo tiek anksčiau nurodytus motyvus, tiek teismo teiginį, kad: ,,Teismo nuomone bylos duomenys patvirtina, kad ieškovo teiginiai dėl konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4, 6 punktų pažeidimo yra pagrįsti“. Atitinkamai nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentu dėl ieškovo netinkamai suformuluoto materialinio teisinio reikalavimo uždrausti atsakovams tiesiogiai ar netiesiogiai siūlyti ieškovo darbuotojams nutraukti darbo sutartis ir pereiti dirbti į atsakovo įmonę bei įpareigoti ateityje susilaikyti nuo tokių veiksmų.

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ketvirtasis ieškinio reikalavimas ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Tačiau skunde svarių argumentų paneigiančių teismo išvadas, kurių pagrindu buvo atmestas reikalavimas uždrausti siūlyti ieškovo klientams pereiti pas atsakovą ir sudaryti su jais medicinos paslaugų teikimo sutartis bei įpareigoti ateityje susilaikyti nuo tokių veiksmų, ieškovas nenurodė (CPK 320 straipsnio 1 dalis).             

  Apeliantas UAB „Svalbono klinika“ prašo panaikinti skundžiamą sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti iš UAB „Senojo bokšto klinika“ 15 035,02 Lt už advokato pagalbą UAB „Svalbono klinika“ ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus (t. 3, b. l. 190, 193, 203). Ieškovas UAB „Senojo bokšto klinika“ taip pat prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus (t. 3, b. l. 172, 218). Atsižvelgiant į tai, kad civilinės bylos dalis dėl pirmų dviejų ieškinio reikalavimų nutraukiama, o kiti likę du reikalavimai vienas iš jų tenkintas, kitas atmestas, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios bylinėjimosi išlaidos šalims neatlygintinos. 

    Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo  2011 m. spalio 3 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo dalį, kuria patikslinto ieškinio pirmi du reikalavimai „pripažinti, kad atsakovas V. S. atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, įsteigdamas juridinį asmenį su pavadinimu, klaidinančiai panašiu į ieškovo pavadinimą; pripažinti, kad atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktus“ atmesti ir civilinę bylą dėl šių dviejų reikalavimų nutraukti.

 Pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo motyvuojamosios dalies motyvą, kad ieškinys atsakovui V. S., kaip fiziniam asmeniui, pareikštas nepagrįstai, nes jis negali būti vertinamas kaip subjektas ir konkurentas konkurencijos įstatymo prasme.

 Kitą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.