Baudžiamoji byla Nr. 2K–539/2011
Teisminio proceso Nr. 1-45-1-01030-2009-6
Procesinio sprendimo kategorija:
2.1.7
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nuosprendžio.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nuosprendžiu D. Š. nuteistas pagal:
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš D. G. sandėliuko) laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams;
BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš Z. S. sandėliuko) laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams;
BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš A. K. sandėliuko) laisvės atėmimu vieneriems metams;
BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš A. L. sandėliuko) laisvės atėmimu vieneriems metams penkiems mėnesiams;
BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš L. T. sandėliuko) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, D. Š. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams dviem mėnesiams.
Priteista iš D. Š. 435 Lt D. G., 150 Lt K. B., 330 Lt S. I., 100 Lt L. T., o Z. S., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 2 dalimi, pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Išieškota iš D. Š. valstybės naudai 20,01 Lt už proceso ( pašto) išlaidų.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu panaikinta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalis, kuria D. Š. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl vagysčių iš D. G., Z. S., A. K. ir A. L. sandėliukų ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. Š. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš D. G. sandėliuko), pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš Z. S. sandėliuko), pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš A. K. sandėliuko) ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš A. L. sandėliuko) išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šias vagystes (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Panaikintas nuosprendžiu D. Š. taikytas bausmių subendrinimas pagal BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis.
Nukentėjusiųjų D. G., K. B., S. I. ir Z. S. civiliniai ieškiniai atmesti.
Kita Panevėžio apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalis, taip pat ir dėl D. Š. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės iš L. T. sandėliuko), palikta nepakeista. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, palaikiusios kasacinį skundą, prašiusios panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
D. Š. apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais, įsibrovęs į penkis gyventojų sandėliukus, esančius Panevėžyje, daugiabučių gyvenamųjų namų rūsiuose, pagrobė įvairaus svetimo turto atitinkamai už 1035 Lt, 900 Lt, 300 Lt , 474 ir 600 Lt.
Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis naikintinas dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, nes teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė priešingas išvadas negu pirmosios instancijos teismas, be to, nesilaikė BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas savo aptartus įrodymus vertino tik kiekvieną atskirai, neatskleisdamas jų tarpusavio ryšio, todėl padarė neteisingas išvadas dėl jų visumos įrodomosios reikšmės. Be to, teismas pernelyg sureikšmino suinteresuoto asmens – nuteistojo D. Š. – parodymus, neva jis iš minėtų keturių sandėliukų vagysčių neįvykdė, bei nepagrįstai nustatė, kad nuteistojo pagrobtų daiktų įsigijimo versija nepaneigta. Teismas savo nuosprendyje rėmėsi nuteistojo parodymais, tačiau išsamios jų analizės neatliko, jų patikimumo neįvertino. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis D. Š. ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino nei dėl vienos vagystės (taip pat ir dėl vagystės iš L. T. sandėliuko). Dėl kratos metu rastų pas jį daiktų D. Š. paaiškino tik tiek, kad juos pirko, bet kada ir iš ko, neprisiminė. Prokurorui akivaizdu, kad tokių nekonkrečių duomenų realiai patikrinti neįmanoma. D. Š. neigiant kaltę dėl vagystės iš L. T. sandėliuko, asmenims, jam tariamai pardavusiems dviratį, atpažinti buvo pateikta policijos nuotraukų kartoteka, tačiau šis veiksmas jokių rezultatų nedavė. Epizoduose dėl vagysčių iš Z. S. bei A. K. sandėliukų D. Š. iš viso neigė tuos daiktus (dviračius, sportinį krepšį, halogeninius žibintus) turėjęs ir kam nors juos pardavęs, nors bylos duomenimis nustatyta, kad minėtus daiktus jis pardavė M. M. Pareiškus D. Š. galutinį įtarimą dėl visų vagysčių, jis teigė, kad įtarime nurodytų daiktų ne tik, kad nevogęs, bet jų niekada neturėjęs ir nėra pardavęs (jau nebenurodė, kad pirko tuos daiktus neaišku iš ko ir kada). Kasatorius pabrėžia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog D. Š. parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklūs, jokių konkrečių daiktų įsigijimo aplinkybių jis nenurodė. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis prašė remtis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir papildomai ėmė teigti, kad daiktus supirkinėdavo aludėse iš nepažįstamų asmenų. Todėl visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas nenuoseklius ir nekonkrečius D. Š. parodymus vertino kritiškai, kaip pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Kasatoriaus manymu, tai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atlikus papildomą įrodymų tyrimą, nebuvo gauta duomenų, tiesiogiai patvirtinančių D. Š. kaltę, dar nereiškia, jog byloje esantys netiesioginiai įrodymai praranda savo vertę. Kasatorius pabrėžia, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės yra nustatomos remiantis tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat galima remtis, jeigu tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje susiję nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, nes ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Bylos duomenys (kratų protokolai, iš kurių matyti, kad dalis daiktų buvo rasta pas D. Š., daiktų atpažinimo protokolai, iš kurių matyti, kad nukentėjusieji atpažino savo daiktus, daiktų pateikimo protokolai, iš kurių matyti, kad liudytojas M. M. pateikė iš D. Š. įsigytus daiktus, paties M. M. parodymų turinys, D. Š. telefono išklotinių duomenys, kurie patvirtina, kad po įvykdytų vagysčių iš Z. S., A. K., A. L. sandėliukų D. Š. telefonu bendravo su M. M. ir po to M. M. iš jo įsigijo pavogtus daiktus) yra susiję nuoseklia ir logiška grandine, tai pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui pripažinti D. Š. kaltu dėl visų vagysčių. Apygardos teismas, konstatuodamas, kad šių duomenų nepakanka pripažinti D. Š. kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, minėtų įrodymų neįvertino ir tik formaliai konstatavo, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad D. Š. atliko kokius nors vagystės objektyvųjį požymį apibrėžiančius veiksmus.
Kasatorius pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo papildomai apklaustas liudytojas M. M., kuris patvirtino savo ankstesnius parodymus ir papildomai parodė, jog D. Š. jam sakęs, kad daiktus, kuriuos jam siūlydavo, atsiveždavo iš užsienio (tai dar kartą patvirtina D. Š. parodymų apie daiktų įgijimą nenuoseklumą). Tačiau, pasak kasatoriaus, šio liudytojo parodymų apygardos teismas tinkamai neįvertino. Iš liudytojo M. M. parodymų matyti, kad nuo 2009 m. spalio mėnesio iki gruodžio mėnesio pabaigos D. Š. jam siūlė pirkti ne tik tuos daiktus, kuriuos jis įsigijo, bet ir daug kitų daiktų, taip pat nurodė, kad rašydavo žinutes ir naktimis, o dieną susitardavo dėl daiktų pirkimo. Šias aplinkybes patvirtina ir D. Š. telefono išklotinė, iš kurios matyti, kad D. Š. po vagystės iš Z. S. sandėliuko kitą dieną bendravo su M. M., po to šis įsigijo pavogtus daiktus (halogeninį šviestuvą ir krepšį). Iš minėtos išklotinės taip pat matyti, kad po vagystės iš A. K. sandėliuko D. Š. anksti ryte siuntinėjo žinutes M. M., kuris vėliau nusipirko iš A. K. pagrobtą dviratį. Tuoj pat po vagystės iš A. L. sandėliuko D. Š. vėl siuntė žinutes M. M. Teismas neįvertino, kad žinutės M. M. buvo siunčiamos po įvykdytų vagysčių ir naktį, ir anksti ryte, po to buvo siūloma pirkti daiktus, tai rodo, jog buvo skubama atsikratyti vogtais daiktais. Nei D. Š., nei M. M. nenurodė turėję kokių nors kitų bendrų reikalų, išskyrus daiktų įsigijimą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai – ikiteisminio tyrimo tyrėjai – paaiškino, kad iš pradžių buvo įtarimų, kad vagystes iš S. L. ir Z. S. sandėliukų padarė kiti asmenys, tačiau tai buvo tik pirminė informacija ir vėliau ji nepasitvirtino. Todėl, kasatoriaus manymu, visiškai nepagrįstai apygardos teismas teigia, kad minėta informacija buvo nei patvirtinta, nei paneigta.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. Š. kaltu padarius visas nusikalstamas veikas, rėmėsi anksčiau aptartais duomenimis, o apygardos teismas, priešingai, telefonų išklotinių duomenų neanalizavo, jų netyrė, negretino su liudytojo M. M. parodymais. Teismas tik konstatavo, tačiau nenurodė jokių motyvų, kodėl šių įrodymų nepakanka D. Š. kaltei pagrįsti. Taip padarydamas priešingas išvadas ir nenurodydamas įtikinamų motyvų, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo
Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadą dėl D. Š. kaltumo, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė jo parodymus, esą jis nepadarė nė vienos iš jam inkriminuotų vagysčių. Buvo rasta ir paimta daiktų, kuriuos visi penki nukentėjusieji atpažino kaip pagrobtus iš jų sandėliukų. Dalis šių daiktų rasta kratos metu pas nuteistąjį D. Š., dalį pateikė liudytojas M. M., pirkęs juos iš nuteistojo, o iš L. T. sandėliuko pagrobtas dviratis buvo paimtas po to, kai D. Š. jį pakrovė į kito asmens automobilio bagažinę. Ant L. T. sandėliuko durų staktos ir D. Š. drabužių rastos vienodos mikrodalelės. Sugretinęs šiuos ir kitus bylos duomenis tarpusavyje, vagysčių bei D. Š. telefoninio bendravimo su liudytojais M. M. ir V. V. laiką, teismas D. Š. kaltumą laikė nustatytu ir atmetė nenuoseklius jo parodymus apie tų daiktų atsiradimo pas jį aplinkybes.
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Š. ginčijo keturias iš penkių vagysčių, laikydamas, kad jo dalyvavimas padarant šias nusikalstamas veikas neįrodytas. Vagystės iš L. T. sandėliuko jis neginčijo, sutikdamas, kad jo kaltumą įrodo specialisto išvada dėl mikrodalelių ant durų staktos ir jo drabužių tapatumo bei kiti bylos duomenys, nors pirmosios instancijos teisme nepripažino ir šio nusikaltimo.
Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Įpareigojęs prokurorą atlikti papildomus tyrimo veiksmus, kurių metu buvo gautos dvi specialistų išvados, papildomai apklausęs kaip liudytojus M. M. ir du policijos pareigūnus, tikrinusius versiją, ar šių vagysčių nėra padarę kiti jiems žinomi asmenys, daugiau duomenų, negu pirmosios instancijos teismas, nesurinko. Konstatavęs, kad vien tik to, kad pas nuteistąjį ir liudytoją buvo rasta tam tikrų iš sandėliukų pagrobtų daiktų, nepakanka nuteistojo versijai paneigti pirkus šiuos daiktus iš įvairių asmenų, negavęs papildomų duomenų nuteistąjį buvus vagysčių vietose bei atlikus kokius nors vagystės objektyviuosius požymius sudarančius veiksmus, teismas laikė, jog nenustatyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.
Taigi, priimdami priešingus sprendimus, teismai rėmėsi tais pačiais baudžiamosios bylos proceso metu gautais įrodymais. Skirtingos teismų išvados dėl D. Š. kaltumo nulemtos nevienodo BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo įvertinant bylos duomenų įrodomąjį turinį, kuriuo pagrįstas kaltinimas D. Š. Kasacinės instancijos teismo užduotis šioje byloje yra įstatymo taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus.
Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Tai reiškia, kad įstatymas nesuteikia jokio prioriteto vienai įrodymų rūšiai prieš kitas. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, pažeisdamas šią nuostatą, suteikė prioritetą vienai įrodymų rūšiai – duomenims, kurie tiesiogiai patvirtintų, kad nuteistasis D. Š. buvo vagysčių vietose ir atliko kokius nors vagystės objektyviuosius požymius sudarančius veiksmus, t. y. tiesioginiams įrodymams.
BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.
Byloje iš tiesų nėra tiesioginių įrodymų, kad nuteistasis D. Š. buvo ginčijamų vagysčių vietose, tačiau įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su D. Š. kaltumo klausimu, nesilaikė šių BPK reikalavimų, nėra pagrindo. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, laikydamas įrodymus nepakankamais, nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo pateikto vagysčių laiko ir nuteistojo telefoninio bendravimo su daiktų pirkėjais laiko sugretinimo bei paties nuteistojo parodymų prieštaringumo. Ne iki galo ištirta viena iš pradinių versijų, kad nusikaltimus galėjo padaryti kitas asmuo, kai buvo gauti duomenys, kuriais prokuroras kaltinamuoju aktu grindė kaltinimą D. Š. ir kartu atmetė tą versiją, gali daryti įtaką tų duomenų vertinimui tik jų pakankamumo aspektu. Tas pats pasakytina ir dėl apeliacinės instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių, kad viename iš sandėliukų rasti biologiniai pėdsakai palikti ne D. Š., kitame – dviejų asmenų, bet jie netinkami asmens tapatybei nustatyti, o trasologinio tyrimo metu nebuvo galimybės nustatyti, ar sandėliukų užraktų pažeidimai padaryti iš nuteistojo paimtais metalo pjovimo pjūklu ir žnyplėmis. Pirmosios instancijos teismas nustatytus bylos duomenis pripažino pakankamais. Minėta, kad priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta nepagrįstai suteikiant prioritetą vienai iš įrodymų rūšių – byloje nenustatytiems tiesioginiams įrodymams, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą dėl D. Š. kaltumo įrodymų nepakankamumo, neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, neįvertinęs visų bylos duomenų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, ir neteisingai įvertinęs savo paties nustatytas bylos aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindė bylos proceso duomenimis, kurie atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nuosprendžio dalį, kuria D. Š. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl vagysčių iš D. G., Z. S., A. K. ir A. L. sandėliukų, ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Vytautas Greičius
Antanas Klimavičius
Vladislovas Ranonis