Civilinė byla Nr. e2A-2797-854/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26377-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.26.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.

    (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

        2022 m. gruodžio 20 d.        

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Jumbo Transport“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Delamode Baltics“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Jumbo Transport“ dėl užmokesčio už krovinio pervežimą atlyginimo ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl baudos ir nuostolių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Delamode Baltics“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Jumbo Transport“ 600 Eur skolą, 40 Eur išieškojimo išlaidas, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė ieškinį grindė šiais argumentais:

2.1.                      Atsakovė 2021 m. birželio 14 d. kreipėsi į ieškovę dėl krovinio pervežimo tarptautiniu maršrutu Serbija–Vokietija, pateikdama krovinio pervežimo užsakymą Nr. 10408. Šalims suderinus krovinio pervežimo kainą, ieškovė, krovinių pervežimui tarptautiniu maršrutu pasitelkdama faktinius vežėjus, pervežė atsakovės nurodytą krovinį sutartu maršrutu ir pristatė jį krovinio gavėjui.

2.2.                      Krovinio pristatymo ir perdavimo krovinio gavėjui metu jokių reklamacijų dėl vėlavimo pristatyti krovinius faktiniam vežėjui iš krovinio gavėjo pareikšta nebuvo.

2.3.                      Atsakovė 2021 m. liepos 26 d. pateikė ieškovei pretenziją, kurioje nurodė, kad persiunčia iš kliento gautą pretenziją 600 Eur sumai ir nurodo, kad ieškovės sąskaita bus sudengta su atsakovės pretenzija ieškovei.

2.4.                      Ieškovė 2021 m. liepos 30 d. pateikė atsakovei atsakymą į pretenziją, kurioje nurodė, kad nesutinka su pretenzija, nes laiko ją nepagrįsta, informavo atsakovę, kad nesutinka ir ateityje nesutiks su jokiais atsakovės vienašaliais įskaitymais.

2.5.                      Ieškovė 2021 m. liepos 20 d. išrašė ir pateikė apmokėjimui atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1812548 – 700 Eur sumai, apmokėjimo terminas iki 2021 m. rugsėjo 3 d.

2.6.                      Atsakovė 2021 m. rugpjūčio 5 d. dar kartą pateikė ieškovei pretenziją, kurioje pareikalavo sumažinti išrašytos sąskaitos sumą (600 Eur suma).

2.7.                      Atsakovė 2021 m. rugsėjo 20 d. sumokėjo ieškovei dalį skolos – 100 Eur, todėl likusi neapmokėta suma sudaro 600 Eur.

2.8.                      Ieškovė taip pat prašė Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – MAPKSVPĮ) 7 straipsnio 1 dalies pagrindu priteisti iš atsakovės 40 Eur kompensaciją skolos išieškojimo išlaidoms.

2.9.                      Atsakovė, teikdama pretenziją dėl nuostolių už vėlavimą pristatyti krovinį atlyginimo, nepateikė įrodymų, kad per 21 diena? nuo krovinio pristatymo dienos faktiniam vežėjui Herber Voigt GmbH & Co krovinio gavėjas Baltik Logistik GmbH būtų pareiškęs tinkamas rašytines pretenzijas. Iš krovinio pervežimo užsakymo Nr. 10408 ir atsakovės pretenzijų matyti, kad atsakovė nėra krovinio gavėja, todėl nėra asmuo, turintis teisę reikalauti nuostolių dėl pavėluoto krovinio pristatymo atlyginimo.

2.10.                      Ieškovė pagrįstai atmetė atsakovės pretenzijas dėl reikalaujamų sumokėti 600 Eur. Atitinkamai atsakovė nepagrįstai atliko įskaitymą. Be to, atsakovė pareiškė apie įskaitymą po to, kai ieškovė nurodė, kad nesutinka su reikalavimu dėl 600 Eur nuostolių atlyginimo.

3.       Atsakovė UAB „Jumbo Transport“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Atsiliepimą į ieškinį grindė šiais argumentais:

3.1.                      Ieškovė nenurodė, jog krovinio pristatymas pagal užsakymą buvo įvykdytas netinkamai – tik 2021 m. liepos 5 d. Kad pristatymas įvykdytas šią datą, ieškovė pranešė atsakovei el. paštu, tačiau be jokių įrodymų. Įrodymus apie pristatymo įvykdymą atsakovė gavo tik 2021 m. liepos 8 d., ir tik po to, kai pateikė ieškovei el. laišką su 2021 m. liepos 8 d. pretenzija.

3.2.                      Ieškovė klaidina teismą, nurodydama, kad atsakovė pretenziją pateikė el. laišku tik 2021 m. liepos 26 d.

3.3.                      Pagal užsakymą ieškovė iki 2021 m. birželio 25 d. turėjo iškrauti krovinį nurodytu adresu – Baltika Logistik GmbH, Taschenmachrstr. 14-16, Lubeck 23556, DE. 11. Tačiau pristatymas buvo įvykdytas tik 2021 m. liepos 5 d., atsiliekant 9 dienomis nuo užsakyme numatyto termino.

3.4.                      Ieškovė pagal užsakymo sąlygas žinojo, kad už nesavalaikį krovinio pristatymą pervežimo kaina vežėjui mažinama 100 Eur už kiekvieną pavėluotą dieną (užsakymo 2 punktas). Šiuo pagrindu ieškovei mokėtina suma turi būti mažinama 900 Eur.

3.5.                      Be to, ieškovė žinojo, jog vežėjas privalo pateikti informaciją apie automobilio buvimo vietą kiekvieną dieną iki 12:00 valandos. Jei tokios informacijos vežėjas nepateikia, bus taikoma 100 Eur bauda už kiekvieną dieną (užsakymo 5 punktas).

3.6.                      Atsakovė pateikė ieškovei savo kliento UAB „Cargo D.C. LT“ gautą pretenziją, kuria atsakovei dėl krovinio vėlavimo pritaikyta sankcija – 600 Eur bauda. Atsakovė tikėjosi, kad ieškovė sureaguos adekvačiai ir prisiims atsakomybę už netinkamai įvykdytas prievoles.

3.7.                      Atsakovė pagrįstai atliko įskaitymą. Egzistuoja visos sąlygos atlikti tokį įskaitymą. Jis nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, taip pat nėra jokių Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.134 straipsnyje nurodytų įskaitymo draudimo pagrindų.

4.       Atsakovė UAB „Jumbo Transport“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 1 100 Eur dydžio baudą, 600 Eur nuostolius, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Atsakovė priešieškinį grindė argumentais, nurodytais atsiliepime į ieškinį, reikalaudama 1100 Eur baudos bei 600 Eur dydžio nuostolių. Papildomai nurodė:

4.1.                      Bauda grindžiama užsakymo 5 punktu už informacijos nepateikimą už 11 dienų (skaičiuoja už šias dienas: 2021 m. birželio 15 d., 2021 m. birželio 16 d., 2021 m. birželio 17 d., 2021 m. birželio 19 d., 2021 m. birželio 20 d., 2021 m. birželio 22 d., 2021 m. birželio 23 d., 2021 m. birželio 24 d., 2021 m. birželio 25 d., 2021 m. birželio 27 d., 2021 m. birželio 29 d. (po 100 Eur per diena x 11 dienų).

4.2.                      Nuostoliai grindžiami UAB „Cargo D.C. LT“ 2021 m. liepos 1 d. raštu ir 2021 m. liepos 8 d. papildomu raštu, kuriuose nurodyta, jog atsakovei pritaikyta 600 Eur bauda. Atsakovė, siekdama išlaikyti komerciškai sėkmingus santykius, savo reputaciją, neprieštaravo tokiai baudos sumai bei sumokėjo ją, sudarydama su UAB „Cargo D.C. LT“ 2021 m. rugpjūčio 21 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. UZ 0006104.

4.3.                      Atsakovė neskubino sankcijų taikymo ieškovei pagal užsakymą. Buvo tikimasi, jog ieškovė sureaguos adekvačiai ir prisiims atsakomybę už netinkamą užsakymo vykdymą bei nebereikalaus likusios sumos, nes atsakovė buvo sumokėjusi 100 Eur sumą ieškovei pagal 2021 m. liepos 20 d. sąskaitą.

4.4.                      Ieškovė savo neteisėtais veiksmais / neveikimu sąlygojo nuostolius atsakovei.

5.       Ieškovė atsiliepime į priešieškinį prašė atsakovės priešieškinį atmesti. Ieškovė atsiliepimą į priešieškinį grindė argumentais, nurodytais ieškinyje, ir papildomai šiais argumentais:

5.1.                      Pagal užsakyme pateiktą instrukciją, vežėjas turėjo įforminti eksporto ir T1 deklaracijas priimtam gabenti krovinį. Ieškovė šalių sulygtam pervežimui pasitelkė savo partnerį Vokietijoje – vežėją TKA Transport Kombi AS d.o.o., kuris pasitelkė savo partnerius – vežėją E.L.V.I.S Teillandungssytem GmbH ir vežėją Herbert Voigt GmbH & Co.KG, kuris faktiškai 2021 m. liepos 5 d. pristatė krovinį gavėjui Baltika Logistik GmbH, Vokietijoje.

5.2.                      Krovinio pervežimo vykdymo metu iš susitariančiųjų vežėjų, dalyvavusių pervežime, buvo gauta informacija, kad dėl dokumentų tikrinimo krovinį gabenęs vilkikas užtruko Serbijos pasienyje, vėliau Čekijoje kilus tornadui buvo apribotas transporto judėjimas, o Vokietijos pasienyje dėl krovinį lydėjusių dokumentų kilo trukdžių įforminant T1 deklaraciją.

5.3.                      CMR konvencijos nuostatos nenumato, kad vežėjui gali būti nemokamas atlyginimas už atliktą pervežimą tuo pagrindu, kad vežėjas pavėlavo pristatyti krovinį ar padarė nuostolių dėl savo neteisėtų veiksmų, kad gali būti atliktas baudų už pavėlavimą pristatyti krovinį įskaitymas. Be to, CMR konvencijoje nėra įtvirtintas baudų už pavėlavimą pristatyti krovinį ar vežimo instrukcijų pažeidimą taikymas.

5.4.                      CMR konvencijos 30 straipsnio 3 punkte nurodoma, kad kompensacija už pavėluotą? pristatymą neturi būti mokama, jeigu vežėjui nebuvo pareikštos pretenzijos per 21 diena? nuo to laiko, kai krovinys perėjo gavėjo dispozicijon. Taigi, jei pretenzija nebuvo išsiųsta raštu per 21 dieną po to, kai prekės perduotos gavėjui (sekmadieniai ir švenčių dienos įskaitomos i? ta? laika?), gavėjas netenka teisės reikalauti kompensacijos už pavėluotą pristatymą. Šiais atvejais pretenzija taip pat turi būti pateikta pagrindiniam vežėjui ar jo agentams, o tik vežėjo pretenzija kitam vežėjui neturi jokios teisinės galios.

5.5.                      Pretenziją atsakovei reiškęs UAB „Cargo D.C. LT“ nėra krovinio siuntėjas. Iš rašytinių įrodymų matyti, kad krovinio siuntėju nurodomas Policart Srb doo, o krovinio gavėju – Baltika Logistik GmbH, faktinis vežėjas – Herbert Voigt GmbH & Co.KG, kuris krovinį pristatė ir perdavė jį pervežimo užsakymuose nurodytam krovinio gavėjui – Baltika Logistik GmbH. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad krovinio gavėjas, kurį ji nurodė užsakyme (Baltika Logistik GmbH) būtų pareiškęs reklamacijas ir/ar pretenzijas dėl pavėluoto krovinio pristatymo faktiniam vežėjui ar ieškovei.

5.6.                      Ieškovei pretenziją dėl baudos sumokėjimo pareiškusi įmonė UAB „Cargo D.C. LT“ nėra krovinio gavėjas, todėl nėra tas asmuo, kuris, remiantis CMR konvencijos 30 straipsnio 3 punktu, gali reikšti pretenzijas vežėjui dėl pavėluoto krovinio pristatymo ir reikalauti nuostolių atlyginimo.

5.7.                      Atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad krovinio gavėjas patyrė nuostolius dėl ieškovės laiku nepristatyto krovinio.

5.8.                      Vien tik faktas, jog atsakovė sumokėjo klientui 600 Eur, nereiškia, kad atsakovė įgijo galiojančią ir vykdytiną regresinio reikalavimo teisę į ieškovę.

5.9.                      Atsakovė nepagrįstą 600 Eur baudos sumokėjimą UAB „Cargo D.C. LT“ argumentuoja tuo, kad jų 2021 m. birželio 11 d. sudarytoje parais?koje–pavedime Nr. 8246 buvo nurodytos sankcijos <<....3 punkte nurodyta, jog už transporto priemonės nepristatymą pakrovimui sutartais terminais, vez?e?jas moka 100 Eur bauda? už kiekviena? uždelstą diena?, bet ne didesne? nei frachto verte?....>>. Ieškovės nuomone, tarp pervežimo procese dalyvavusių šalių niekada nebuvo ginčo dėl to, kad transporto priemonė nepristatyta pakrovimui sutartu terminu. Tokių pretenzijų ieškovei atsakovė nereiškė, kaip ir atsakovei tokių pretenzijų nereiškė UAB „Cargo D.C. LT“.

5.10.                      Dėl to, jog ieškovė pavėlavo pristatyti krovinį sutartu laiku, atsakovė nepatyrė nuostolių.

5.11.                      Dėl reikalavimo priteisti baudą – pagal CMR konvenciją visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios konvencijos, laikomi negaliojančiais. Atsakovei į savo rengtą sutartį įtraukus baudų mokėjimą už instrukcijų nevykdymą teismui yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovė nustatė kitokią nei CMR konvencijoje vežėjo atsakomybę. CMR konvencijoje neįtvirtintas baudų už vežimo instrukcijų pažeidimą taikymas, todėl pagal kasacinio teismo praktiką vežėjas gali tuo gintis. 

5.12.                      Kadangi atsakovė neįrodinėja jos patirtų nuostolių dėl ieškovės tariamai nevykdytų instrukcijų teikti informaciją apie automobilio buvimo vietą, atsakovės reikalavimas dėl 1 100 Eur baudos priteisimo, neįrodžius, kokie nuostoliai buvo atsakovės dėl to patirti, yra neteisėtas.

5.13.                      Reikalavimas dėl baudos priteisimo yra pateiktas praleidus senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte, t. y. sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo. Atsakovė grindžia baudą 2021 m. birželio mėn. dienomis, todėl senaties terminai pasibaigė 2021 m. gruodžio mėn. atitinkamomis dienomis.

5.14.                      Sutartinė nuostata dėl baudos niekada anksčiau nebuvo taikoma tarp šalių per jų ilgalaikį bendravimą. Be to, netesybos negali būti priemonė vienai iš šalių piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškovės UAB „Delamode Baltics“ ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Jumbo Transport 600 Eur skolą, 40 Eur kompensaciją nuostolių išieškojimo išlaidoms, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (640 Eur) nuo 2021 m. rugsėjo 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 873,81 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas atsakovės priešieškinį ieškovei atmetė. Teismas taip pat priteisė iš atsakovės valstybei 12,54 Eur bylinėjimosi išlaidas. 

7.       Teismas nustatė, kad 2021 m. birželio 14 d. atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl krovinio pervežimo tarptautiniu maršrutu Serbija – Vokietija, pateikdama krovinio pervežimo užsakymą Nr. 10408. Pakrovimo data – 2021 m. birželio 15 d.; iškrovimo data – 2021 m. birželio 25 d., vieta – (duomenys neskelbtini). Faktiškai ginčo krovinys iškrautas – 2021 m. liepos 5 d. Ieškovei nesumokėto užmokesčio už krovinio pervežimą suma sudaro 600 Eur (atėmus atsakovės sumokėtą 100 Eur sumą).

8.       Teismas nustatė, kad užsakymo 2 punktas numatė, kad už nesavalaikį krovinio pristatymą pervežimo kaina vežėjui mažinama 100 Eur už kiekvieną pavėluotą dieną, o užsakymo 5 punktas – vežėjas privalo pateikti informaciją apie automobilio buvimo vietą kiekvieną dieną iki 12:00 valandos. Jei tokios informacijos vežėjas nepateikia, taikoma 100 Eur bauda už kiekvieną dieną.

9.       Teismas taip pat nustatė, kad 2021 m. rugpjūčio 21 d. atsakovė sudarė su UAB „Cargo D.C. LT“ tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. UZ 0006104UAB, kuriuo įskaityta „Cargo D.C. LT“ 2021 m. liepos 1 d. raštu ir 2021 m. liepos 8 d. papildomu raštu atsakovei numatyta 600 Eur bauda už vėlavimą pristatyti krovinį.

10.       Spręsdamas, ar šalys susitarimu dėl minėtų baudų nustatė kitokią nei CMR konvencijoje vežėjui reglamentuojamą atsakomybę (CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalis), teismas pažymėjo tai, jog nagrinėjamu atveju numatytas užmokesčio mažinimas už nesavalaikį krovinio pristatymą ar informacijos nepateikimas apie automobilio vietą yra tiesiogiai susiję ir su krovinio pristatymo termino pažeidimu, nes iš esmės būtent dėl krovinio pristatymo termino viršijimo atsakovė taiko šias sutartines netesybas. Tokios aplinkybės teismui leido vertinti, kad ginčo sutartinių baudų taikymas gali lemti CMR konvencijoje nenustatytą dvigubą atsakomybę; susitarimas dėl vežėjo didesnės nei CMR konvencijos nustatytos atsakomybės neatitinka Konvencijos 23 straipsnyje įtvirtintų taisyklių.

11.       Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad nagrinėjamu atveju atsakovė nepagrįstai prašė taikyti sutartines baudas.

12.       Teismas nurodė, kad jeigu pagal CMR konvencijos 19 straipsnio sąlygas krovinys pristatytas, atsakovė turi įrodyti pavėlavimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp pavėluoto krovinio pristatymo ir žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2009). Žalos atlyginimo suma už pavėluotą pristatymą negali viršyti sumokėto arba sutarto mokėti užmokesčio vežėjui už vežimą (CMR konvencijos 23 straipsnio 5 punktas), išskyrus tuos atvejus, kurie nurodyti CMR konvencijos 24 ir 26 straipsniuose.

13.       Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jei yra pareikštas priešieškinio reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo už pavėlavimą atvežti krovinį, atsakovė turi įrodyti, kokių nuostolių buvo patirta. Vien lėšų sumokėjimas (įskaitymas) trečiajam asmeniui negali būti laikomas tinkamu nuostolių, patirtų dėl pavėluoto krovinio pristatymo, įrodymu, nes tai yra pačios atsakovės rizika atlikti veiksmai, neturintys įtakos ieškovės atsakomybei. Tuo pačiu teismas pažymėjo, kad atsakovė nepagrindė prašomų 600 Eur nuostolių kilmės, sudėties bei dydžio, nes neaišku, kuo realiai (faktiškai) buvo grindžiamas prašymas atsakovei sumokėti baudą, kuri kaip minėta, negali būti taikoma CMR konvencijos kontekste; byloje nėra įrodymų, kad krovinio gavėjas, krovinio savininkas ar baudą prašęs sumokėti asmuo patyrė nuostolius,

14.       Teismas nurodė, kad atsakovės įskaityti priešpriešiniai reikalavimai yra neapibrėžti ir nelygiaverčiai vykdytinumo bei akivaizdumo požiūriu, nes prievolė kildinama iš nuostolių, kurie nėra pagrįsti. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė sutiko su atsakovės atliktu įskaitymu; priešingai – ieškovė nuo pat ginčo pradžios nesutiko su įskaitymu.

15.       Teismas pažymėjo, kad jis išaiškino šalims teisę teikti papildomus įrodymus, tarp jų ir atsakovei pateikti įrodymus, pagrindžiančius nuostolių pagrįstumą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnis). 

16.       Teismas konstatavo, kad atsakovė atliko neteisėtą įskaitymą ir tuo nepagrįstai atsisakė mokėti ieškovei visą užmokestį už pervežimą.

17.       Teismas darė išvadą, kad ieškovė pagrįstai reikalavo priteisti 600 Eur skolą už krovinio pervežimą ir tuo pačiu 40 Eur kompensaciją nuostolių išieškojimo išlaidoms (MAPKSVPĮ 7 straipsnio 1 dalis), 8 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. rugsėjo 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37, 6.210 straipsniai); atitinkamai teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimų dėl baudos, nuostolių ir procesinių palūkanų priteisimo.

18.       Ieškinį patenkinus visiškai, o priešieškinį atmetus, iš atsakovės ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos: 2 843,50 Eur už advokato pagalbą, 17 Eur žyminis mokestis, 13,31 Eur už dokumentų vertimą; į valstybės biudžetą – 12,54 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; atsakovei nepriteistos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88, 92, 93, 96, 98 straipsniai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19.       Atsakovė UAB „Jumbo Transport“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1.                      Atsakovė ilgoje pervežimo grandinėje turėjo sudariusi sutartis tik su UAB „Cargo D.C. LT“ bei ieškove. Jokių kitų sutarčių ji nebuvo sudariusi, todėl ir negalėjo gauti atitinkamos informacijos, daryti tiesioginės įtakos pervežimo grandinės pradžiai (santykiams su krovinio siuntėju) ir pabaigai (santykiams su krovinio gavėju).

19.2.                      Nepagrįsti teismo argumentai kad ginčo sutartinių baudų taikymas gali lemti CMR konvencijoje nenustatytą dvigubą atsakomybę. Šiuo atveju, jokia dviguba atsakomybė ieškovei objektyviai nekilo /negali kilti. Galutinis krovinio gavėjas nepareiškė pretenzijų. Visgi net jei ir būtų tokios pareikštos, atsakovė apie tai arba galėtų net nesužinoti, arba bent jau negalėtų daryti tam įtakos. Todėl susiklosto ydinga situacija, sprendime buvo palikta spraga: nors ieškovė netinkamai įvykdė užsakymą, tačiau absoliučiai jokių sankcijų, netesybų ar nuostolių nepatyrė. 

19.3.                      Teismas neanalizavo, kodėl šalių teisėtai laisva valia sudarytas užsakymas neturėjo būti vykdomas sutartinių baudų taikymo apimtyje. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai; tai reiškia, kad neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine.

19.4.                      Remiantis teismų praktika, jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). 

19.5.                      Reikalavimus vežėjui dėl krovinio pavėluoto pristatymo gali reikšti tiek krovinio siuntėjas, tiek ir jo gavėjas. Taip pat, be kitų asmenų, teisę reikšti tokį ieškinį turi ir asmuo, net jei ir nebūtų sudaręs sutarties su vežėju, jei to asmens nuosavybei padarytas nuostolis. Dėl to, kad ieškovė pavėlavo pristatyti krovinį, atsakovė patyrė realų nuostolį, todėl ji reiškė savarankiškus reikalavimus.

19.6.                      Atsakovė pagrindė patirtų nuostolių pagrindą ir dydį.

19.7.                      Teismas nevertino atsakovės į bylą teiktų paaiškinimų, kuriuose atsakovė grindė, kodėl, kaip užsakovė, reikalauja iš ieškovės kaip vežėjos, 600 Eur nuostolių atlyginimo: i) ši suma yra pagrįsta, protinga bei neviršija pervežimo sumos; ii) visos susiklosčiusios situaciją lydinčios aplinkybės (ieškovės informacijos neteikimas paslaugų teikimo metu, krovinio vieta ilgą laiką išvis buvo neaiški), suponuoja netgi išvadą, jog ieškovė pristatymo terminą viršijo tyčia ir/ar dėl didelio neatsargumo; iii) atsakovė pateikė ieškovei, kaip vežėjai, pagrįstą ir savalaikę rašytinę pretenziją; iv) nuostoliai buvo faktiškai patirti; v) egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys – dėl ieškovės vėlavimo pristatyti krovinį atsakovė patyrė nuostolius. Taigi atsakovė patyrė nuostolių, sąlygotų būtent ieškovės netinkamai atliktų veiksmų (pavėluotas krovinio pristatymas, neinformavimas apie krovinio buvimo vietą ir t. t.).

19.8.                      Ieškovė neįrodė, kad egzistavo teisės aktuose numatytos aplinkybės (CMR konvencijos 17 straipsnis), dėl kurių ji atleidžiama nuo atsakomybės. Teismas taip pat tokių aplinkybių arba netyrė, arba tyrė tik labai paviršutiniškai.

19.9.                      Ieškovė teigė, kad atsakovė, teikdama pretenziją dėl nuostolių už vėlavimą pristatyti krovinį atlyginimo, nepateikė įrodymų, kad per 21 dieną nuo krovinio pristatymo dienos faktiniam vežėjui krovinio gavėjas būtų pareiškęs tinkamas rašytines pretenzijas. Taigi teismas turėjo pasisakyti bei įvertinti tai, jog dėl ilgos pervežimo grandinės, atsakovė objektyviai negalėjo daryti jokios įtakos galutinio krovinio gavėjo elgesiui bei veiksmams. Atsakovė gali/galėjo nežinoti/nesužinoti apie tai, pvz., ieškovė tiesiogiai inicijavo bei susitarė su krovinio gavėju bei kompensavo jo nuostolius (pilnai arba dalinai) dėl krovinio pristatymo vėlavimo.

19.10.                      Teismas neįvertino atsakovės argumentų dėl atlikto įskaitymo. Skirtingai nei nurodo ieškovė, egzistuoja visos sąlygos atlikti tokio tipo įskaitymą. Jis nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, o taip pat, nėra jokių CK 6.134 straipsnyje nurodytų įskaitymo draudimo pagrindų.

19.11.                      Teismas turėjo įvertinti aplinkybę, jog ieškovės nesutikimas su atliktu įskaitymu nesukelia jokių teisinių pasekmių. Be to, ieškovė tik deklaratyviai nurodė CK 6.130 straipsnį, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad įskaitymą atlikusios šalys neatitinka šio straipsnio reikalavimų.

19.12.                      Teismas ignoravo atsakovės poziciją. Nebuvo atsižvelgta į daugumą atsiliepimo į ieškinį, priešieškinio, papildomų rašytinių paaiškinimų aplinkybių. Taip pat nebuvo vertinti ir atsakovės atstovo pasisakymai žodžiu. Išskirtinis bei padidintas dėmesys buvo skiriamas ieškovei bei jos pozicijos pagrindimui. Tai atsispindi skundžiamame sprendime, kur apie atsakovės argumentus pasisakoma ypač trumpai ir lakoniškai. 

20.       Ieškovė UAB „Delamode Baltics“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1.                      Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bei teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

20.2.                      Vien tai, kad atsakovė, siekdama išsaugoti gerus santykius, sutiko su kito vežėjų grandinėje dalyvaujančio susitariančiojo vežėjo UAB „Cargo D.C. LT“ pretenzija ir joje nepagrįstai reikalaujama 600 Eur bauda ir ją sumokėjo, nereiškia, kad krovinio gavėjas faktiškai patyrė nuostolius dėl pavėluoto krovinio pristatymo. Atsakovė šiuo atveju pati prisiėmė savo riziką dėl iš tokio nepagrįstai atlikto mokėjimo kylančių padarinių, tačiau nereiškia, kad atsakovė savaime įgijo galiojančią ir vykdytiną regresinio reikalavimo teisę į ieškovę.

20.3.                      Teismas, atsižvelgdamas į CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį, pagrįstai sprendė, kad atsakovė nepagrįstai prašo taikyti ieškovei sutartinę baudą.

20.4.                      CMR konvencijoje neįtvirtintas baudų už vežimo instrukcijų pažeidimą taikymas, todėl pagal kasacinio teismo praktiką vežėjas gali tuo gintis.

20.5.                      Teismas, atmesdamas atsakovės reikalavimą ieškovei dėl 1 100 Eur baudos priteisimo, pagrįstai sprendė, kad bylos šalių susitarimas dėl baudų taikymo už vežimo instrukcijų pažeidimą pagal CMR konvencijos normas yra negalimas, ir pagrįstai pripažino, kad atsakovė neturėjo teisės reikalauti iš ieškovės baudos už išankstinių vežimo instrukcijų nevykdymą.

20.6.                      Jei pretenzija nebuvo is?siu?sta raštu per 21 dieną po to, kai prekės perduotos gavėjui (sekmadieniai ir švenčių dienos įskaitomos i? ta? laika?), gave?jas netenka teisės reikalauti kompensacijos už pavėluotą pristatymą. Šiais atvejais pretenzija taip pat turi būti pateikta pagrindiniam vežėjui ar jo agentams. Krovinio gavėjo pretenzija dėl pavėluoto krovinio pristatymo, adresuota vieno vežėjo kitam vežėjui, neturi jokios teisinės galios.

20.7.                      Jei tokia pretenzija nebuvo pareikšta ir terminas jai pareikšti yra praėjės, teismas byla? turėtų nutraukti vadovaujantis CPK 243 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2011 m. birželio 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu Nr. 31 patvirtinta teismu? praktikos apžvalga).

20.8.                      CMR konvencija nenumato jokių išlygų, kad pretenziją dėl pavėluoto krovinio pristatymo kokiais nors atvejais vežėjui galėtų reikšti ne krovinio savininkas, o kiti vežimo grandinėje dalyvaujantys susitariantys vežėjai.

20.9.                      Vien to fakto, kad krovinys buvo pristatytas pavėluotai, neužtenka tam, kad vežėjui būtų taikoma atsakomybė. Atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų realiai pagrindžiančių faktą, kad krovinio gavėjas patyrė nuostolius dėl ieškovės laiku nepristatyto krovinio, t. y. byloje nėra jokių duomenų apie krovinio gavėjo patirtas išlaidas ir to sąsają su ieškovės vėlavimu pristatyti krovinį. 

20.10.                      Atsakovė nepagrįstai atliko įskaitymą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė nuo pat ginčo pradžios laikėsi pozicijos, kad atsakovės pretenzija nepagrįsta, ieškovė su ja nesutinka ir neketina jos vykdyti. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovei buvo žinoma, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atsakovės reikalaujamų atlyginti nuostolių dydžio ir reikalavimo pagrįstumo ir kad yra didelė tikimybė, jog dėl atsakovės reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas.

20.11.                      Atsakovė net ir žinodama apie kilusį ginčą ir ieškovės nesutikimą nei su pretenzija, nei su joje reikalaujamų atlyginti nuostolių dydžiu, t. y. neturėdama galiojančio ir vykdytino reikalavimo ieškovės atžvilgiu, vis tiek tyčia atliko įskaitymą; pavedimu sumokėjo ieškovei tik 100 Eur užmokesčio sumą, išminusavusi 600 Eur pagal pretenziją.

20.12.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė atliko neteisėtą įskaitymą ir tuo nepagrįstai atsisakė mokėti ieškovei visą užmokestį už pervežimą, nes atsakovės įskaityti priešpriešiniai reikalavimai yra neapibrėžti ir nelygiaverčiai vykdytinumo bei akivaizdumo požiūriu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

 išvados

21.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

22.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas. 

23.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys atsakovei dėl užmokesčio už krovinio pervežimą atlyginimo ir atmestas atsakovės priešieškinis ieškovei dėl baudos ir nuostolių priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų aplinkybių ir ginčo ribų

24.       Byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „Jumbo Transport“ 2021 m. birželio 14 d. pateikė ieškovei UAB „Delamode Baltics“ krovinio pervežimo užsakymą Nr. 10408, pagal kurį ieškovė turėjo nuvežti užsakyme nurodytą krovinį maršrutu Serbija–Vokietija (pakrovimo data – 2021 m. birželio 15 d.; iškrovimo data – 2021 m. birželio 25 d.), o atsakovė už krovinio pervežimą įsipareigojo ieškovei sumokėti atlygį, paskaičiuotą tokiu principu: 650 Eur + EX + T1, per 45 kalendorines dienas po originalo sąskaitos ir CMR gavimo.

25.       Byloje ginčo dėl to, kad krovinys buvo pristatytas užsakyme nurodytu adresu nėra. Ginčo nėra ir dėl to, kad krovinys buvo pristatytas pavėluotai, t. y. 2021 m. liepos 5 d. 

26.       Atsakovė 2021 m. liepos 2 d. elektroniniu laišku kreipėsi į ieškovę, nurodydama, kad negauna iš jos jokios informacijos apie krovinio buvimo vietą.

27.       Atsakovė 2021 m. liepos 8 d. ieškovei adresuotoje pretenzijoje nurodė, kad krovinys 2021 m. liepos 8 d. dar nėra pristatytas, prašė ieškovės nedidinti nuostolių ir jį pristatyti. Informavo, kad neįvykdžius šio reikalavimo/per protingą terminą nepadengus patirtų užsakovo nuostolių (kurių pradinė suma bus detalizuota po krovinio pristatymo momento), užsakovas savo pažeistas teises gins teismine tvarka.

28.       Ieškovė už suteiktas krovinio pervežimo paslaugas atsakovei 2021 m. liepos 20 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Serija DB Nr. 1812548, pagal kurią atsakovės ieškovei mokėtina suma sudaro 700 Eur (650 Eur + 50 Eur (EX) + 0 Eur T1); apmokėjimo terminas – 2021 m. rugsėjo 3 d.

29.       Atsakovė 2021 m. liepos 26 d. elektroniniame laiške ieškovei nurodė, kad persiunčia iš savo kliento gautą pretenziją su 600 Eur suma, nurodydama, kad sąskaita bus sudengta su atsakovės pretenzija ieškovei; likutis po sudengimo – 100 Eur.

30.       Ieškovė 2021 m. liepos 30 d. rašte atsakovei nurodė, kad nesutinka su atsakovės pretenzija dėl pavėluoto krovinio pristatymo ir reikalavimo kompensuoti 600 Eur sumą, laiko ją nepagrįsta ir atmeta. Papildomai nurodė, kad ieškovė nesutinka ir ateityje nesutiks su jokiais atsakovės vienašaliais įskaitymais dėl piniginių sumų, susijusių su šia krovinio vežimo sutartimi.

31.       Atsakovė 2021 m. rugpjūčio 5 d. atsakyme į ieškovės 2021 m. liepos 30 d. pretenziją išdėstė savo reikalavimo atlyginti 600 Eur argumentus ir nurodė, kad ieškovei geranoriškai sutikus sumažinti galutinę užsakymo kainą 600 Eur suma (iki 100 Eur), ji nebereikalaus jokių papildomų sumų iš ieškovės.

32.       Ieškovė 2021 m. rugpjūčio 6 d. elektroniniame laiške, atsakydama į atsakovės 2021 m. rugpjūčio 5 d. raštą, nurodė, kad nesutinka keisti savo pozicijos dėl atsakovės pretenzijos nepagrįstumo.

33.       Atsakovė su savo užsakove UAB „Cargo D.C. LT“ jų 2021 m. birželio  11 d. sudarytos paraiškos–pavedimo Nr. 8246 dėl krovinio pervežimo maršrutu Serbija–Vokietija pagrindu, 2021 m. rugpjūčio 21 d. sudarė tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. UZ 0006104UAB, kuriuo įskaityta UAB „Cargo D.C. LT“ 2021 m. liepos 1 d. raštu ir 2021 m. liepos 8 d. papildomu raštu atsakovei numatyta 600 Eur bauda už vėlavimą pristatyti krovinį.

34.       Atsakovė 2021 m. rugsėjo 20 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo ieškovei 100 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad „Pagal sask. Nr. DB1812548 ir pretenzijos – 600 Eur“.

35.       Nagrinėjamu atveju ieškovė šioje byloje prašė priteisti iš atsakovės nesumokėtą užmokesčio už krovinio pervežimą dalį – 600 Eur, pagal šalių sudarytą 2021 m. birželio 14 d. sutartį (užsakymą) ir 2021 m. liepos 20 d. atsakovei išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, o atsakovė pateiktu priešieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 1 100 Eur baudą pagal užsakymo 5 punktą bei 600 Eur nuostolius (savo užsakovei UAB „Cargo D.C. LT“ sumokėtą 600 Eur baudą).

36.       Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį patenkino, o atsakovės priešieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad atsakovė nepagrįstai prašo taikyti sutartines baudas, kadangi tai nėra suderinama su CMR konvencijos nuostatomis (CMR konvencijos 23 straipsnis, 41 straipsnio 1 dalis) ir reikštų dvigubos atsakomybės taikymą, todėl atsakovės reikalavimą dėl baudos priteisimo atmetė. Teismas taip pat atmetė atsakovės reikalavimą priteisti iš ieškovės 600 Eur nuostolius, padaręs išvadą, kad atsakovė nepagrindė prašomų priteisti nuostolių kilmės, sudėties bei dydžio. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovės įskaityti priešpriešiniai reikalavimai yra neapibrėžti ir nelygiaverčiai vykdytinumo bei akivaizdumo požiūriu, nes prievolė kildinama iš nuostolių, kurie nėra pagrįsti, konstatavo, kad atsakovė atliko neteisėtą įskaitymą 600 Eur sumos dydžiui ir tuo nepagrįstai atsisakė mokėti ieškovei visą užmokestį už pervežimą. Kadangi ieškovė krovinį pervežė, teismas sprendė, kad yra pagrindas ieškovei priteisti iš atsakovės likusią nesumokėtą užmokesčio dalį (600 Eur).

37.       Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodydama, kad teismas netinkamai ir neišsamiai vertino byloje esančius įrodymus, nevertindamas dalies atsakovės pateiktų įrodymų, ir nepagrįstai didesnę reikšmę suteikdamas ieškovės paaiškinimams bei pateiktiems įrodymams. Atsakovė pažymi, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo sutartinių baudų taikymas gali lemti CMR konvencijoje nenustatytą dvigubą atsakomybę. Nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, kodėl šalių teisėtai laisva valia sudarytas užsakymas neturėjo būti vykdomas sutartinių baudų taikymo apimtyje. Atsakovės teigimu, šalys užsakyme–sutartyje susitarė dėl sutartinės atsakomybės taikymo – baudos, todėl toks susitarimas šalims turi įstatymo galią, yra galimas ir vykdytinas; netesybos gali būti mažinamos tik kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta.

38.       Atsakovė taip pat nurodo, kad teismas, nepagrįstai sprendęs, jog atsakovė neįrodė patirtų 600 Eur nuostolių, atmetė šį jos reikalavimą ieškovei. Pasak atsakovės, egzistuoja visos sąlygos nuostoliams iš ieškovės priteisti. Atsakovės teigimu, šiuo atveju ieškovė, kaip vežėja, turėjo įrodyti, kad egzistavo aplinkybės, dėl kurių ji atleidžiama nuo atsakomybės, tačiau to nepadarė.

39.       Atsakovė taip pat pažymi, kad ieškovės argumentai, jog ji, teikdama ieškovei pretenziją dėl nuostolių už vėlavimą pristatyti krovinį atlyginimo, nepateikė įrodymų, kad per 21 dieną nuo krovinio pristatymo dienos faktiniam vežėjui krovinio gavėjas buvo pareiškęs tinkamas pretenzijas, nepagrįsti. Atsakovė teigia, kad dėl ilgos pervežimo grandinės, ji negalėjo daryti jokios įtakos galutinio krovinio gavėjo elgesiui bei veiksmams.

40.       Be to, atsakovė nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad atliktas įskaitymas neteisėtas. Ieškovės vertinimu, spręsdamas dėl atlikto įskaitymo, teismas turėjo įvertinti ir aplinkybę, jog ieškovės nesutikimas su atliktu įskaitymu šiuo atveju nesukelia jokių teisinių pasekmių. Be to, nepaneigta ir tai, kad nebuvo sąlygų CK 6.130 straipsnyje numatytam įskaitymui atlikti.

41.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl atsakovės apeliacinio skundo ir ieškovės atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl sutarties kvalifikavimo ir subjekto, turinčio teisę reikšti pretenzijas netinkamų sutartinių įsipareigojimų vykdymo atveju

42.       Pagal CK 6.807 straipsnio 1 dalį kroviniai vežami pagal vežimo sutartis. Krovinio vežimo sutartimi vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 straipsnio 1 dalis).

43.       Pagal 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR konvencija) vežimo sutartis yra susitarimas, kurio viena šalis (vežėjas) įsipareigoja pervežti krovinį (pristatyti jį į paskirties vietą gavėjui), o kita šalis – sumokėti vežimo užmokestį. CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta jos taikymo sritis – ji taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra Konvencijos narė. Ši Konvencija taikoma nepriklausomai nuo sutartį pasirašančių šalių gyvenamosios vietos ir tautybės.

44.       CMR konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti ir kvalifikuoti teisinį sutartinį santykį, nustatydamas sutarties turinį ir jos šalis, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis CMR konvencijos nuostatomis (CMR konvencijos 4, 9 straipsniais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018).

45.       Nagrinėjamu atveju byloje ginčo dėl to, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2021 m. birželio 14 d. buvo sudaryta krovinio vežimo sutartis (užsakymas) dėl krovinio vežimo tarptautiniu maršrutu, kuriai taikytinos CMR konvencijos nuostatos, nekilo. Tačiau ieškovė teigia, kad atsakovė neturi teisės jai reikšti pretenzijų dėl pavėluoto krovinio pristatymo, kadangi vieno vežėjo kitam vežėjui adresuota pretenzija neturi teisinės galios. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais ieškovės argumentais.

46.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutartis, sudaryta pagal CMR konvencijos nuostatas, laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnis), todėl šios sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas. Faktinis krovinio siuntėjas, nurodomas CMR važtaraštyje, ir siuntėjas, kaip vežimo sutarties šalis, ne visada gali sutapti. Tai priklauso nuo to, kas su vežėju sudarė krovinio vežimo sutartį, įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį ir kam vežėjas įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (CK 6.808 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013, 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013).

47.       Būtent siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir garantuoja siuntėjui (gavėjui), kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui (gavėjui) už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-210/2010; 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013).

48.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju šalims 2021 m. birželio 14 d. sudarius krovinio vežimo užsakymą–sutartį, nepriklausomai nuo to, kiek pervežimo grandinėje buvo kitų vežėjų (t. y. subjektų, kuriuos sutarties šalys galimai pasitelkė ir/ar jos pačios vežimui buvo pasitelktos), jos pagal CMR konvencijos nuostatas savo sudarytos sutarties kontekste veikia kaip siuntėjas/užsakovas (atsakovė) ir vežėjas (ieškovė) ir disponuoja joms suteiktomis teisėmis. Todėl ieškovės teiginiai, kad atsakovė neturi teisės jai reikšti jokių pretenzijų dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir/ar netinkamo vykdymo krovinio gabenimo/pristatymo procese (krovinio pavėlavimo), teigdama, kad jų tarpusavio santykis vežimo procese yra tik vežėjas–vežėjas, atmestini kaip nepagrįsti.

49.       Nepriklausomai nuo to, ar atsakovė yra kito siuntėjo (užsakovo) vežėja jų sudarytos sutarties atžvilgiu, tačiau pagal atsakovės ir ieškovės 2021 m. birželio 14 d. sudarytą sutartį (užsakymą) ji veikia kaip siuntėja (užsakovė), todėl turėjo teisę reikšti pretenziją savo vežėjai – šiuo atveju ieškovei, kuri, įsipareigodama pervežti krovinį ir turėdama teisę už tai gauti užmokestį, veikė kaip susitariančioji vežėja su siuntėja – atsakove.

50.       Įvertinus tai, kad krovinys pristatytas 2021 m. liepos 5 d. (ginčo dėl to nekilo), o atsakovė (siuntėja) 2021 m. liepos 26 d. pareiškė pretenziją ieškovei (vežėjai), spręstina, kad CMR konvencijos 30 straipsnio 3 dalyje numatytas 21 kalendorinės dienos pretenzijos pareiškimo terminas pavėluoto krovinio pristatymo atveju nebuvo pažeistas. Šiuo atveju termino skaičiavimas sietinas su atsakovės 2021 m. liepos 26 d. pretenzija ieškovei, o ne 2021 m. liepos 8 d. pretenzija, kadangi pastaroji nėra pakankamai apibrėžta reikalavimo prasme (suma ir pan.).

51.       Tokiu būdu nustačius, kad atsakovė turėjo teisę reikšti pretenziją ieškovei, ką ir padarė, yra pagrindas toliau pasisakyti dėl šalių viena kitai pareikštų reikalavimų (dėl ieškovės prašomos priteisti iš atsakovės skolos (dalies užmokesčio už krovinio pervežimą) priteisimo bei atsakovės reikalavimo priteisti iš ieškovės baudą ir nuostolius) (ne)pagrįstumo.

Dėl pagrindo priteisti baudą už informacijos apie automobilio buvimo vietą neteikimą ir nuostolius, viršijus krovinio pristatymo terminą, (ne)buvimo

52.       Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 1 100 Eur baudą pagal užsakymo 5 punktą ir 600 Eur nuostolius, kuriuos kaip baudą atsakovė sumokėjo savo pačios užsakovei (atliko tarpusavio skolų užskaitymą) jų sudarytos krovinio vežimo sutarties pagrindu. Pirmosios instancijos teismas atsakovės reikalavimus atmetė, sprendęs, kad baudų taikymas lemia CMR konvencijoje nenustatytos dvigubos atsakomybės taikymą, o be to, atsakovė neįrodė patirtų nuostolių ir jų dydžio. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

53.       Iš į bylą pateikto 2021 m. birželio 14 d. užsakymo matyti, kad jo 2 punkte įtvirtinta tai, kad už nesavalaikį krovinio pristatymą pervežimo kaina vežėjui mažinama 100 Eur už kiekvieną pavėluotą dieną, o užsakymo 5 punkte numatyta, kad vežėjas privalo pateikti informaciją apie automobilio buvimo vietą kiekvieną dieną iki 12:00 valandos. Jei tokios informacijos vežėjas nepateikia, taikoma 100 Eur bauda už kiekvieną dieną.

54.       Atsakovė, remdamasi užsakymo 5 punktu, ieškovei paskaičiavo 1 100 Eur dydžio baudą už 11 dienų (2021 m. birželio 15 d., 2021 m. birželio 16 d., 2021 m. birželio 17 d., 2021 m. birželio 19 d., 2021 m. birželio 20 d., 2021 m. birželio 22 d., 2021 m. birželio 23 d., 2021 m. birželio 24 d., 2021 m. birželio 25 d., 2021 m. birželio 27 d., 2021 m. birželio 29 d.).

55.       Visų pirma, paminėtina tai, kad taikant CMR konvenciją turi būti atsižvelgta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. CMR Konvencijos, kaip specialiojo teisės akto, pobūdis lemia tai, kad CMR Konvencijoje įtvirtintais pagrindais atsirandanti vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė laikytina reglamentuota išsamiai tiek atsakomybės sąlygų, tiek atsakomybės ribų požiūriu. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009).

56.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus dėl nepagrįstai netenkinto jos priešieškinio reikalavimo, kaip prieštaraujančius CMR konvencijos 41 straipsniui, pagal kurį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais.

57.       Nors visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos, laikomi negaliojančiais, tačiau tokio susitarimo negaliojimas nesukelia kitų sutarties nuostatų negaliojimo. Taigi, sprendžiant, ar šalys susitarimu dėl baudos už informacijos apie automobilio buvimo vietos nepateikimą, nustatė kitokią nei CMR konvencijoje vežėjui atsakomybę, pažymėtina tai, jog šalys CMR konvencijos 1 straipsnio 1 punkto prasme susitaria dėl prievolės atlikti pervežimą. Nagrinėjamu atveju šalys ginčo sutartyje (užsakyme) nustatė kitokią nei CMR konvencijoje vežėjo atsakomybę (netesybas). Tokio pobūdžio sąlygos kvalifikuotinos kaip išankstinė vežimo instrukcija. Kadangi CMR konvencijoje neįtvirtintas baudų už vežimo instrukcijų pažeidimą taikymas, tokiu atveju, kaip teisingai nurodė ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, vežėjas gali tuo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009). 

58.       Pabrėžtina tai, kad sutarties šalių laisvės principas yra ribojamas CMR konvencijos nustatytomis ribomis, todėl atsakovės apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad šiuo atveju šalių sutartyje (užsakyme) įtvirtinta nuostata dėl baudos šalims turi įstatymo galią ir vykdytina, įvertinus anksčiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išdėstytus motyvus, atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys CMR konvencijos nuostatoms (CMR konvencijos 41 straipsnis). Krovinio siuntėjo (atsakovės) reikalavimas sumokėti baudą už informacijos apie automobilio buvimo vietos nepateikimą, pats savaime, neįrodžius, kokie realūs nuostoliai dėl to atsakovės buvo patirti, yra neteisėtas, nes kyla iš krovinio pervežimo sutarties nuostatos, kuri prieštarauja imperatyviam CMR konvencijos reguliavimui šioje srityje.

59.       Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, jog netesybų už pavėluotą transporto priemonių pateikimą taikymas gali lemti CMR konvencijoje nenustatytą dvigubą atsakomybę, todėl susitarimas dėl vežėjo didesnės nei CMR konvencijos nustatytos atsakomybės neatitinka Konvencijos 23 straipsnyje įtvirtintų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2009).

60.       Kadangi bylos šalių susitarimas dėl baudos taikymo už vežimo instrukcijų pažeidimą pagal CMR konvencijos normas yra negalimas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovė neturėjo teisės reikalauti iš ieškovės 1 100 Eur baudos pagal užsakymo 5 punktą, dėl ko tokį jos priešieškinio reikalavimą atmetė.

61.       Šioje byloje atsakovė taip pat prašė priteisti iš atsakovės 600 Eur nuostolius, t. y. atsakovės savo užsakovei pagal šios pretenziją sumokėtą baudą už pavėluotą krovinio pristatymą.

62.       Pasisakant dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo esant tarptautinio krovinio vežimo (pervežimo) teisiniams santykiams pažymėtina, jog pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalį vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs (CPK 4 straipsnis), jog: i) bendroji krovinio vežėjo atsakomybė sureguliuota CMR konvencijos 17 straipsnyje; ii) CMR konvencijos 17 straipsnyje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nurodytų CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 punkte; iii) jeigu vežėjo atsakomybei taikomas CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktas, tai jo civilinės atsakomybės prievolei atsirasti pakanka dviejų reikšmingų aplinkybių – byloje turi būti nustatytas žalos faktas ir nuostolių dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016; 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019).

63.       Pagal CMR konvencijos 19 straipsnį laikoma, kad krovinys pristatytas ne laiku, kai jis nepristatomas suderintais terminais. Tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą (CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalis). Jeigu pagal CMR konvencijos 19 straipsnio sąlygas krovinys pristatytas, ieškovas turi įrodyti pavėlavimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp pavėluoto krovinio pristatymo ir žalos. Šiuo atveju įrodinėtina ne žala, padaryta kroviniui (jo sugadinimas), o nuostoliai, patirti dėl pavėlavimo. Pažymėtina tai, kad vien fakto, jog krovinys buvo pristatytas pavėluotai, neužtenka tam, kad vežėjui būtų taikoma atsakomybė, turi būti įrodytos visos nepreziumuojamos vežėjo civilinės atsakomybės sąlygos: nuostolių faktas, dydis ir priežastinis ryšys tarp nuostolių ir vėlavimo pristatyti krovinį (CK 6.245-6.249 straipsniai). Taigi, turi būti patirti realūs nuostoliai dėl krovinio pavėluoto pristatymo.

64.       Pažymėtina tai, kad susitarimas dėl netesybų dėl vėlavimo pristatyti krovinį laikytinas susitarimu, kuriuo nukrypstama nuo konvencijos nuostatų (CMR konvencijos 41 straipsnis), kadangi minėtoji 23 straipsnio 5 dalis numato, kad atlyginama dėl vėlavimo faktiškai padaryta žala, o ne iš anksto numatyti nuostoliai (netesybų forma).

65.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė šioje byloje neįrodė nuostolių padarymo fakto ir nuostolių dydžio, nes nepateikė įrodymų, kad dėl ieškovės pavėluoto krovinio pristatymo ji patyrė nuostolius ir būtent tokioje apimtyje (CPK 178 straipsnis). Vien fakto, kad krovinys buvo pavėluotai pristatytas, nepakanka.

66.       Šiuo atveju atsakovės pateikti įrodymai – jos užsakovės 2021 m. liepos 1 d. ir 2021 m. liepos 8 d. pretenzijos, 2021 m. rugpjūčio 21 d. sudarytas tarpusavio skolų užskaitymas, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, neįrodo prašomų 600 Eur nuostolių kilmės, sudėties bei dydžio, nes neaišku, kuo faktiškai buvo grindžiamas prašymas atsakovei sumokėti baudą; byloje nėra įrodymų, kad krovinio gavėjas, krovinio savininkas ar baudą prašęs sumokėti asmuo patyrė nuostolius (CPK 178, 185 straipsnis). Kaip jau minėta, susitarimas dėl baudų už vėlavimą pristatyti krovinį pagal CMR konvenciją negalimas, todėl priešingai nei netesybų atveju, realiai dėl vėlavimo pristatyti krovinį patirtų nuostolių pobūdis ir dydis byloje turėjo būti įrodytas.  

67.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog atsakovės prašomi priteisti nuostoliai yra atsakovei taikytos jos užsakovės netesybos (bauda). Tai, kad atsakovė šias netesybas laiko savo nuostoliais, nepadaro šių netesybų nuostoliais, kurie gali būti priteisiami iš ieškovės, kaip vežėjos, CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies pagrindu. Tarp atsakovės ir kitų asmenų ir jos užsakovės sudarytų sutarčių sąlygos negali pakeisti, padidinti ar kitaip nulemti tarp ieškovės ir atsakovės susiformavusių teisinių santykių ir iš jų kylančios atsakomybės. Todėl nepriklausomai nuo to, kokia atsakomybė kyla atsakovei pagal jos sudarytas sutartis su užsakove, ieškovei atsakomybė gali kilti tik tokioje apimtyje, kiek yra nustatyta jos su atsakove sudarytose sutartyse bei šiuos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Taigi tai, kad atsakovė sutiko su jos užsakovės reikalavimu sumokėti baudą, savaime nelemia to, kad šią sumą ieškovė turi kompensuoti atsakovei, kaip jos patirtus ir pagrindimo nereikalaujančius nuostolius.

68.       Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismų praktiką šiuo klausimu bei konkrečias šios bylos faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą priteisti iš ieškovės 600 Eur nuostolius. 

Dėl įskaitymo (ne)teisėtumo ir ieškovės teisės gauti užmokesčio dalį už krovinio vežimą (ne)pagrįstumo

69.       Sprendžiant dėl atsakovės atlikto įskaitymo teisėtumo, pažymėtina, kad pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-916/2015).

70.       Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu, dėl kurių vykdymo šalys aiškiai nėra sutarę, vienašališkai negalima įskaityti ir reikalavimų, kurių vykdytinumas remiasi vien materialiosios teisės normomis, ypač kai faktinės aplinkybės tokios, kad yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2012; 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014).

71.       Nagrinėjamu atveju nustatyta tai, kad atsakovė savo prievolę sumokėti ieškovei užmokestį už atliktą krovinio pervežimą, dėl ko ginčo tarp šalių nekilo, t. y. kad krovinys faktiškai buvo pristatytas, įskaitė su savo pretenzija ieškovei atlyginti jai 600 Eur dydžio nuostolius, t. y. su atsakovės savo užsakovei sumokėta bauda. Įvertinus abiejų reikalavimų prigimtį ir pobūdį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju šie priešpriešiniai šalių reikalavimai yra nelygiaverčiai vykdytinumo bei akivaizdumo požiūriu, kadangi atsakovės prievolė kildinama iš nuostolių, kurie nėra pagrįsti ir įrodyti.

72.       Pažymėtina tai, kad atsakovė neginčijo to, kad ieškovė įvykdė savo sutartines pareigas – pristatė krovinį į paskirties vietą, todėl turi teisę gauti už tai sutartyje sulygtą užmokestį (700 Eur) pagal 2021 m. liepos 20 d. ieškovės atsakovei išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Visgi atsakovė 2021 m. liepos 26 d. elektroniniame laiške nurodė, kad ieškovės sąskaitą sudengs 600 Eur suma su savo pretenzija ieškovei, kurią tuo pačiu metu ir pateikė ieškovei, nesuteikdama teisės prieš tai ieškovei į ją atsakyti ir išdėstyti savo poziciją, nors, akivaizdu, kad šiuo atveju ieškovės reikalavimas atsakovei dėl skolos sumokėjimo ir atsakovės reikalavimas ieškovei dėl nuostolių atlyginimo negali būti laikomi lygiaverčiais vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu. Šalys dėl nuostolių atlyginimo ir jų dydžio, priešingai nei dėl užmokesčio už krovinio vežimą dydžio,  nebuvo sutarusios, o ši aplinkybė, neabejotinai, turi įtakos ir didesnei teisminio ginčo kilimo tikimybei, kas pagal kasacinio teismo praktiką lemia tai, kad tokie reikalavimai vienašališkai negali būti įskaitomi.

73.       Kaip matyti iš ieškovės pozicijos gavus 2021 m. liepos 26 d. atsakovės pretenziją, ji nei savo 2021 m. liepos 30 d. rašte atsakovei, nei 2021 m. rugpjūčio 6 d. rašte, kuriuo atsakė į atsakovės 2021 m. rugpjūčio 5 d. raštą, pagal kurį atsakovė dar ragino ieškovę sumažinti galutinę užsakymo kainą 600 Eur suma (iki 100 Eur), nei vėliau nesutiko su atsakovės prašomais atlyginti 600 Eur nuostoliais. Priešingai, 2021 m. liepos 30 d. rašte ieškovė nurodė, kad ji nei dabar, nei ateityje nesutiks su jokiais atsakovės vienašaliais įskaitymais, susijusiais su 2021 m. birželio 14 d. krovinio vežimo sutartimi.

74.       Tokiu būdu įvertinus tai, kas išdėstyta, jau minėtą aplinkybę dėl šalių reikalavimų nelygiavertiškumo vykdytinumo bei akivaizdumo požiūriu atsakovės atlikto įskaitymo metu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės atliktas įskaitymas negali būti pripažintas teisėtu ir atitinkančiu kasacinio teismo formuojamą praktiką. Kadangi ieškovė savo įsipareigojimus atsakovei įvykdė, o krovinio vėlavimas nėra aplinkybė, atleidžianti nuo užmokesčio vežėjai sumokėjimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė turi pareigą sumokėti ieškovei likusią užmokesčio už pristatytą krovinį dalį – 600 Eur, todėl šią sumą priteisė ieškovei iš atsakovės.  

75.       Kadangi atsakovė neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl 40 Eur išieškojimo išlaidų, 8 procentų metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl to šioje nutartyje nepasisako.

Dėl įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme

76.       Nors atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai vertino byloje esančius įrodymus, nevertindamas dalies atsakovės pateiktų įrodymų, ir nepagrįstai didesnę reikšmę suteikdamas ieškovės paaiškinimams bei pateiktiems įrodymams, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti.

77.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog: i) įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius šaliai gali atsirasti neigiamų padarinių; ii) skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis; iii) civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes; iiii) teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-378/2020).

78.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino abiejų šalių pateiktus rašytinius įrodymus, išklausė šalis, jų atstovus teismo posėdžių metu, visas bylai reikšmingas aplinkybes susiejo su byloje esančiais įrodymais. Teismo išvados padarytos įvertinus tiek teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, tiek byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus, remiantis įrodymų pakankamumo taisykle. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pranašumą būtų suteikęs tik vienam kuriam įrodymui, nevertindamas kitų byloje esančių įrodymų ir/ar dėl jų nepasisakydamas ir/ar vertindamas tik vienos iš šalių įrodymus. Pažymėtina tai, kad įstatymas nenumato teismui pareigos pasisakyti dėl kiekvieno šalių dėstomo argumento, net ir nesusijusio su ginčo esme ar nekeičiančio teisinės situacijos vertinimo.

79.       Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso teisės normas, netinkamai jas aiškinęs ir/ar taikęs. Atsakovė iš esmės tik siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą.

Dėl bylos baigties

80.       Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

81.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60;  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

82.       CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata, numatanti, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

83.       Ieškovė pateikė prašymą priteisti iš atsakovės 1 694 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

84.       Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (8.11 punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, priteistinos ieškovei iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

85.       Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Jumbo Transport“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Jumbo Transport“, juridinio asmens kodas 300574941, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Delamode Baltics“, juridinio asmens kodas 300614485, 1 694 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų devyniasdešimt keturių eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                              Giedrė Čėsnienė

                Rūta Petkuvienė

Andrius Verikas