Civilinė
byla Nr. 3K-3-77/2011 Procesinio
sprendimo kategorija 30.9.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos
Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. K. kasacinį skundą
dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010
m. rugsėjo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. T.
ir R. T. ieškinį atsakovei D. K. dėl naudojimosi gyvenamuoju namu
tvarkos nustatymo ir įkeldinimo į patalpas bei atsakovės priešieškinį ieškovams
dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo; trečiasis asmuo – VĮ
Registrų centras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai ir
atsakovė yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai.
VĮ Registrų centro 2006 m. liepos 19 d. pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir
daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre duomenimis,
atsakovei nuosavybės teise priklauso 59/100, ieškovams – po 205/1000 nurodyto
gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 131,99 kv. m, dalis; ieškovų
nuosavybės teisės juridiniu pagrindu nurodyti 1981 m. lapkričio 12 d.
paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 2989 ir Rokiškio rajono apylinkės teismo
2005 m. gruodžio 7 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje
Nr. 2-581-233/2005, atsakovės – 1997 m. rugsėjo 2 d. paveldėjimo teisės
liudijimas Nr. 2R-2878 ir 1997 m. spalio 29 d. paveldėjimo teisės
liudijimas Nr. 2R-3559.
Remdamiesi šiuo
pažymėjimu, teigdami, kad nesutaria su atsakove, kuri atsisako įsileisti juos į
gyvenamąją namą, dėl naudojimosi jo patalpomis, kartu pažymėdami, jog
atsižvelgia į faktiškai nusistovėjusią naudojimosi namu tvarką, vadovaujasi
teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, ieškovai prašė: 1) nustatyti
gyvenamojo namo naudojimosi tvarką, jiems paskiriant naudotis 5 kv. m
ploto prieangiu, plane pažymėtu indeksu 2-1, 14,62 kv. m ploto kambariu,
plane pažymėtu indeksu 2-2, ir 10,39 kv. m ploto kambariu, plane pažymėtu
indeksu 2-3, taip pat 9,81 kv. m ir 1,56 kv. m. ploto pastogės patalpomis,
kurios 2008 m. spalio 17 d. kadastrinių matavimų metu sudarytame plane pažymėtos
indeksais 1-6 ir 1-7, o atsakovei – likusiomis šio namo patalpomis; 2) įkeldinti
juos į gyvenamojo namo patalpas, plane pažymėtas indeksais 2-1, 2-2, 2-3, bei
pastogės patalpas, 2008 m. spalio 17 d. kadastrinių matavimų plane pažymėtas
indeksais 1-6 ir 1-7.
Atsakovė priešieškiniu
prašė pakeisti dalis bendrojoje dalinėje gyvenamojo namo nuosavybėje: pripažinti,
kad jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 742/1000, o ieškovams –
kiekvienam po 129/1000 dalis 131,99 kv. m bendro ploto gyvenamojo namo. Atsakovės
teigimu, jos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje padidintina dėl to, kad ji,
laikydamasi teisės aktų nustatytos tvarkos ir turėdama visus reikalingus
leidimus, nuo 1997 m. gruodžio 3 d. (kai buvo išduotas statybos leidimas
Nr. 96/K) iki 2005 m. liepos 29 d. rekonstravo gyvenamąjį namą,
padidindama jo plotą nuo 83,19 kv. m iki 131,99 kv. m,
t. y. 48,80 kv. m arba 58,66 proc. Buvo pertvarkytas
gyvenamojo namo pirmas aukštas – sutvarkyti pamatai, išorinės ir dalis vidinių
sienų, įrengtas židinys, pastatytas priestatas ir kt., taip pat įrengta
mansarda, kurios anksčiau nebuvo. Pasikeitę kadastro duomenys užfiksuoti 2005
m. liepos 11 d., rekonstruotas gyvenamasis namas pripažintas tinkamu naudoti
2005 m. liepos 29 d. aktu. Kadangi viešame registre nebuvo jokių duomenų apie
ginčo namo bendrąją dalinę nuosavybę ir bendraturčių buvimą, ieškovai
nesikreipė į atsakovę ir nereiškė jokių pastabų dėl nuosavybės teisių į namą ar
dėl jo rekonstrukcijos, taigi – gyvenamasis namas buvo jos asmeninė nuosavybė,
tai, atsakovės manymu, nereikėjo gauti jokių kitų asmenų, taip pat ieškovų,
sutikimų jos atliktai gyvenamojo namo rekonstrukcijai. Tai, kad gyvenamasis
namas yra bendroji dalinė ieškovų ir atsakovės nuosavybė, buvo pripažinta
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 7 d. sprendimu civilinėje
byloje Nr. 2-581-233/2005. Taigi ieškovų daiktinės teisės į ginčo
gyvenamojo namo dalį pripažintos ir pagal jų 2006 m. liepos 4 d. prašymą
pirmą kartą 2006 m. liepos 19 d. įregistruotos Nekilnojamojo turto registre jau
po to, kai buvo atlikta gyvenamojo namo rekonstrukcija. Atsakovės teigimu,
ieškovams Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nepagrįstai didelės
gyvenamojo namo dalys, neatitinkančios civilinėje byloje Nr. 2-581-233/2005
priimtų teismų procesinių sprendimų ir dokumentų, kurių pagrindu buvo padaryti
įrašai, turinio. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 7 d.
sprendime nenurodyta, su kokiu namo plotu susijusios bendraturčiams tenkančios
namo dalys. Atsakovės vertinimu, nurodytoje civilinėje byloje priimtų teismų
procesinių sprendimų bei kitų joje esančių dokumentų dėl ieškovų ir jos
nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą pagrindų turinys teikia pagrindą manyti,
kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 7 d. sprendimas priimtas
tik dėl 83,19 kv. m, o ne dėl padidinto dėl rekonstrukcijos
131,99 kv. m bendro ploto gyvenamojo namo. Taigi ieškovai įgijo teisę
įregistruoti viešame registre nuosavybės teises tik į 83,19 kv. m
bendro ploto ginčo gyvenamojo namo dalį. Ieškovams priklausanti 41/100 dalis
gyvenamojo namo 83,19 kv. m plote sudarė 34,11 kv. m,
t. y. po 17,05 kv. m kiekvienam ieškovui.
17,05 kv. m plotas 131,99 kv. m plote sudaro 12,92 proc.,
apvalinant iki tūkstantųjų dalių – 129/1000 dalis. Taigi ieškovams priklauso po
129/1000, o jai (atsakovei) – 742/1000 ginčo gyvenamojo namo dalys.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Rokiškio rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio
26 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė; nustatė naudojimosi gyvenamuoju
namu, esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką: ieškovams paskyrė naudotis
prieangiu, plane pažymėtu indeksu 2-1, 14,62 kv. m ploto kambariu, plane
pažymėtu indeksu 2-2, ir 10,39 kv. m ploto kambariu, plane pažymėtu
indeksu 2-3, bei namo pastogės (palėpės) patalpomis, esančiomis virš pirmo
aukšto patalpų, paskirtų naudotis ieškovams; atsakovei – likusiomis šio namo patalpomis;
įkeldino ieškovus į gyvenamojo namo patalpas, plane pažymėtas indeksais 2-1,
2-2, 2-3, ir į pastogės patalpas, esančias virš ieškovams paskirtų naudotis namo
patalpų.
Teismas, remdamasis Rokiškio
rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2006
m. balandžio 11 d., jame nustatytomis aplinkybėmis ir kitais faktiniais
civilinės bylos Nr. 2-581-233/2005 duomenimis, padarė išvadą, kad
atsakovei jau nuo 1997 m. birželio 9 d. buvo žinoma apie ginčo namo bendraturčius
– ieškovus (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Dėl to, pripažinęs atsakovę
atlikusia gyvenamojo namo rekonstrukciją be tam būtino ieškovų sutikimo, teismas
sprendė, kad ji neįgijo reikalavimo teisės padidinti jos dalį bendrame turte,
todėl priešieškinio reikalavimas atmestinas. Nustatęs, kad nagrinėjamo ginčo
atveju nėra galimybės atskirti pagerinto daikto dalį, teismas, vadovaudamasis CK
4.77 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, jog visų ginčo gyvenamojo namo
bendraturčių dalys yra padidėję proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise
turimoms namo dalims. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovės teiginį, kad
ieškovai nuosavybės teises į ginčo pastatą įgijo tik teismo 2005 m. sprendimo
pagrindu, pažymėdamas, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą
praktiką nuosavybės teisė į pastatus atsiranda įpėdiniui paveldėjus turtą, o ne
įregistravus jį viešame registre. Byloje esančios nekilnojamojo turto objekto
kadastrinių matavimų bylos Nr. 73/2903 duomenų, užfiksuotų 2005 m.
liepos 11 d., pagrindu nustatęs, kad ginčo gyvenamasis namas yra dviejų butų
pastatas, teismas, įvertinęs šalių nurodytas ir byloje nustatytas aplinkybes dėl
techninės galimybės užtikrinti kiekvienam bendraturčiui teisę į atskiras
izoliuotas patalpas, nekonstatavo kliūčių paskirti ieškovams naudoti ieškinyje
nurodytas gyvenamojo namo patalpas. Teismas atkreipė dėmesį į atsakovės
argumentą, kad ieškovų prašoma paskirti jiems naudotis gyvenamojo namo patalpa,
plane pažymėta indeksu 2-2, yra vienintelė name esanti virtuvė, tačiau, padaręs
išvadą, jog atsakovė naudojasi kaip virtuve gyvenamojo namo patalpa, plane
pažymėta indeksu 1-2, sprendė, kad, paskyrus ieškovams naudotis ieškinyje
nurodomas gyvenamojo namo pirmo aukšto patalpas, plane pažymėtas indeksais 2-1,
2-2 ir 2-3, iš viso – 30,01 kv. m bendro ploto, be kita ko, daug
mažiau, negu jiems tektų pagal turimos nuosavybės teisės į namą dalį, atsakovės
teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti, todėl ši ieškinio dalis tenkintina
(CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į faktinius bylos duomenis, patvirtinančius,
kad, atsakovei neįsileidžiant ieškovų į ginčo gyvenamąjį namą, nėra realios
galimybės jiems patekti į paskirtas naudotis gyvenamojo namo patalpas, teismas,
remdamasis CK 4.37 straipsnio 1 dalimi, tenkino ieškovų prašymą įkeldinti juos
į jiems paskirtas naudoti gyvenamojo namo patalpas. Spręsdamas dėl ieškovų
prašymo paskirti jiems naudotis 9,81 kv. m ir 1,56 kv. m. ploto
pastogės patalpomis, 2008 m. spalio 17 d. kadastrinių matavimų metu sudarytame
plane pažymėtomis indeksais 1-6 ir 1-7, teismas nurodė, kad ieškovų su
patikslintu ieškiniu pateiktos 2008 m. spalio 17 d. nekilnojamojo daikto
kadastrinių matavimų bylos Nr. 73/2903 duomenimis, pastogėje yra
suformuotos ieškinyje nurodytos patalpos, tuo tarpu atsakovė teismui pateikė nekilnojamojo
daikto kadastrinių matavimų bylą Nr. 73/2903, kurioje 2010 m. kovo 1
d. užfiksuotais duomenimis, ginčo name nėra indeksais 1-6 ir 1-7 pažymėtų
patalpų. Teismo nuomone, tikėtina, kad atsakovė po to, kai 2008 m. spalio 17 d.
ieškovų prašymu buvo atlikti ginčo namo kadastriniai matavimai, panaikino šias
patalpas. Aktualių kadastrinių matavimų duomenų pagrindu teismas nustatė, kad
virš patalpų, kuriomis pretenduoja naudotis ieškovai, yra neįrengta palėpės
dalis. Atsižvelgdamas į tai, kartu pažymėdamas, kad turi priimti tik įvykdomus
sprendimus, teismas nurodė, jog negali paskirti ieškovams naudotis konkrečiomis
patalpomis, kurios nesuformuotos. Įvertinęs tai, kad virš pirmo aukšto patalpų,
atitenkančių atsakovei, įrengti du kambariai, plane pažymėti indeksais 1-5 ir
1-4, o virš ieškovams atitenkančių naudotis patalpų yra neįrengta pastogė, kuri
atsiradusi ginčo šioje byloje nagrinėjimo metu panaikinus suformuotas patalpas,
pažymėtas indeksais 1-6 ir 1-7, taip pat tai, kad ieškovams paskirtinos
naudotis tik 30,01 kv. m (nors pagal nuosavybės teisės į namą dalį
priklausytų 54,11 kv. m.) bendro ploto patalpos, iš kurių, be kita ko, yra
galimybė patekti į namo pastogę, teismas paskyrė ieškovams naudotis neįrengta
palėpe, esančia virš jiems tenkančių naudotis gyvenamojo namo pirmo aukšto patalpų.
Atsakovės nurodytų aplinkybių, kad ieškovai daugiau kaip dvidešimt metų
visiškai nesirūpino savo daiktu, gyvenamąją vietą yra deklaravę ne Vaštakų kaime,
teismas nepripažino sudarančiomis pagrindą ieškiniui netenkinti, nes, teismo
nuomone, nurodyti faktai nepanaikina ieškovų nuosavybės teisių į ginčo namą.
Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės
apeliacinį skundą, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi Rokiškio rajono apylinkės
teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija
pripažino pirmosios instancijos teismą padariusiu pagrįstą išvadą, kad atsakovė
jau 1997 m. birželio 9 d. žinojo apie ginčo namo bendraturčius – ieškovus (CPK
182 straipsnio 2 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančiame namo pirmo aukšto plane
nurodytas patalpų indeksavimas patvirtina, kad namas turėjo du savininkus; ieškovai
turėjo didesnę (naudojosi patalpomis, pažymėtomis indeksais 2-1, 2-2, 2-3, 2-4,
2-5), o atsakovės tėvas – mažesnę (naudojosi patalpomis, pažymėtomis indeksais
1-1, 1-2, 1-3) dalį. 1988 m. lapkričio 14 d. ieškovai pardavė Juozui Šutui
(atsakovės tėvui) 34/100 dalis gyvenamojo namo, t. y. 30,79 kv. m,
būtent tokį plotą sudaro kambariai, pažymėti indeksais 2-4 ir 2-5. Ieškovams
liko naudotis patalpos, pažymėtos
indeksais 2-1, 2-2, 2-3. Aplinkybę, kad būtent šiomis patalpomis naudojosi, jas
ir palėpę virš jų buvo įsirengę ieškovai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina
byloje esančios nuotraukos, kurių atsakovė neginčijo. Faktą, kad atsakovės
įvardijama namo rekonstrukcija buvo palėpės virš naudojamų patalpų įrengimas,
pagrindžia namo buvusio ir esamo plotų skaičiuotė: iki rekonstrukcijos
namo pirmo aukšto patalpos buvo 90,29 kv. m,
po jos – 88,79 kv. m ploto, t. y. sumažėjo 1,50 kv. m; namo antrame
aukšte virš atsakovės naudojamų pirmo aukšto patalpų buvo įrengtos patalpos,
pažymėtos indeksais 1-5 (17,27 kv. m ploto) ir 1-4 (25,93 kv. m
ploto), iš viso – 43,20 kv. m ploto; taigi gyvenamojo namo bendras
plotas padidėjo 41,70 kv. m (43,20 kv. m – 1,50 kv. m),
t. y. būtent atsakovės įrengtų palėpės patalpų plotu (131,99 kv. m
– 90,29 kv. = 41,70 kv. m). Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios
instancijos teismo aiškinimu dėl CK 4. 77 straipsnio nuostatų taikymo bei
teismo išvada, kad atsakovė, negavusi ieškovų sutikimo namo rekonstrukcijai, negali
reikalauti padidinti jos dalį bendrojoje nuosavybėje. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovė klaidingai nurodo, jog iki
rekonstrukcijos namas buvo 83,19 kv. m bendro ploto. Civilinės
bylos Nr. 2-581-233/2005 duomenimis, namas buvo 90,29 kv. m bendro ploto (83,19 kv. m naudingo, 60,14 kv. m gyvenamojo
ploto). Atsakovės į bylą pateikto gyvenamojo namo plano po rekonstrukcijos
duomenimis, namas yra 131,99 kv. m bendro ploto
(122,84 kv. m naudingo, 103,03 kv. m gyvenamojo ploto). Atsakovė
skaičiuoja dalis nuo 83,19 kv. m naudingo ploto ir nuo 131,99 kv. m
bendro ploto, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, turi būti skaičiuojama nuo
90,29 kv. m (41/100 dalis šio ploto – 37,02 kv. m) ir nuo
131,99 kv. m (41/100 dalis šio ploto – 54,11 kv. m) bendro
ploto. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovams paskirta naudotis 30,01 kv. m,
o kartu su palėpės patalpomis – 41,38 kv. m gyvenamojo namo ploto,
teisėjų kolegija konstatavo, jog ieškovai nepretenduoja į atsakovės papildomai
įsirengtą plotą, taigi ir į jos nuosavybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovams paskirtų patalpų naudojimas
nepažeidžia atsakovės teisių, nes ginčo gyvenamasis namas turėjo du savininkus,
iš planų matyti, kad name buvo įrengta ir kita virtuvė, ir atskiras įėjimas, o
jeigu šiuo metu jų nėra, neatmetama galimybė įsirengti, šios nepaneigia atsakovės
pateiktos pažymos. Dėl atsakovės argumentų, kad pirmosios instancijos
teismas nepagrįstai nepriėmė jos patikslinto priešieškinio, teisėjų kolegija
nurodė, jog dėl patikslinto
priešieškinio priėmimo išspręsta neskundžiama teismo nutartimi, todėl šis
klausimas negali būti apeliacinio nagrinėjimo dalykas.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą
bei nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį
patenkinti. Šis kasatorės prašymas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję
teismai, tik formaliai konstatavę, kad atsakovė jau 1997 m. birželio 9 d.
žinojo apie ginčo namo bendraturčius – ieškovus, ir visiškai neįvertinę bei
nepasisakę dėl esminę reikšmę turinčių atsakovės (kasatorės) nurodytų ir
oficialiaisiais rašytiniais įrodymais pagrįstų aplinkybių, jog ieškovų
nuosavybės teisės į ginčo gyvenamojo namo dalį pirmą kartą buvo įregistruotos
tik 2006 m. liepos 19 d., padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovų sutikimo kasatorės
atliktai gyvenamojo namo rekonstrukcijai būtinumo. Kasatorės teigimu,
nagrinėjamos bylos duomenys, kurių, pažeisdami CPK 185 straipsnio, 197
straipsnio 2 dalies reikalavimus, neištyrė ir neįvertino bylą nagrinėję
teismai, patvirtina, kad per visą ginčo namo rekonstrukcijos atlikimo
laikotarpį (1997 m. gruodžio 3 d.–2005 m. liepos 29 d.) viešame registre
nebuvo jokių duomenų ir ji nežinojo apie gyvenamojo namo bendrosios dalinės
nuosavybės, taigi ir bendraturčių, iš kurių būtų reikėję gauti sutikimą
rekonstrukcijai, egzistavimą. Oficialiais nurodyto laikotarpio duomenimis,
ginčo gyvenamojo namo savininkas buvo J. Š. (kasatorės tėvas). Teismai
taip pat neatsižvelgė į tai, kad ieškovai niekada neginčijo nei statybos
leidimo, nei namo rekonstrukcijos, nereiškė dėl jos jokių pretenzijų,
neinformavo nei kasatorės, nei valstybės institucijų apie jų nuosavybės teises
į ginčo namo dalį, be to, daugiau kaip dvidešimt metų visiškai nesirūpino jiems
priklausančiu nekilnojamuoju turtu, taigi neįgyvendino savo kaip bendraturčių
teisių ir pareigų (CK 4.76 straipsnis). Nurodyti proceso teisės normų
pažeidimai lėmė netinkamą CK 4.77 straipsnio nuostatų taikymą ir
nepagrįstą teismų išvadą dėl ieškovams priklausančių gyvenamojo namo dalių
padidėjimo. Kasatorės teigimu, namo rekonstrukcijos metu atlikti darbai
patvirtina, kad ginčo namas buvo visiškai restauruotas, taip sukurtas naujas
daiktas su nauju plotu ir nauja verte. CK 4.77 straipsnio normų turinys
leidžia teigti, kad bendraturčiai, visiškai nedalyvavę pagerinant daiktą,
negali naudotis kito bendraturčio lėšomis pagerintu daiktu. Be to, CK 4.77 straipsnis
gali būti taikomas, tik jeigu bendraturčio nuosavybės teisės įstatyme nustatyta
tvarka įregistruotos viešame registre. Dėl to teismų procesinių sprendimų
motyvai, kuriais teigiama apie bendraturčių buvimą 1997 metais, prieštarauja Nekilnojamojo
turto registro įstatymo nuostatoms dėl daiktinių teisių įregistravimo tvarkos.
2. Teismai, nustatydami
ieškovų siūlomą naudojimosi ginčo gyvenamuoju namu tvarką, netinkamai taikė CK
4.81 straipsnį. Tokia namo naudojimo tvarka pažeidžia kasatorės teises ir
teisėtus interesus, neatitinka CK 1.5 straipsnyje reglamentuojamų teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principų.
Kasatorės
tvirtinimu, paskyrus ieškovams naudotis patalpa, plane pažymėta indeksu 2-2, ji
neteko galimybės naudotis vienintele name esančia ir tik jos lėšomis įrengta
virtuve. Byloje esančių oficialiųjų rašytinių įrodymų (Panevėžio visuomenės
sveikatos centro 2010 m. kovo 30 d. rašto Nr. S(R)(1.23)-855,
Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir paveldosaugos
skyriaus 2010 m. balandžio 19 d. rašto Nr. 115-1) duomenimis (CPK 197
straipsnio 2 dalis), ginčo gyvenamasis namas yra vieno aukšto su neapšildyta
palėpe ir skirtas gyventi vienai šeimai; namo patalpų naudojimas pagal ieškovų
siūlymą negalimas, nes tokia naudojimosi tvarka prieštarautų teisės aktų
reikalavimams: name nėra reikalingos inžinerinės sistemos, būtinų namo
priklausinių ir privalomų pagalbinių patalpų, todėl nebūtų užtikrinta higienos,
sveikatos ir aplinkos apsauga; name yra tik viena virtuvė ir vienas sanitarinis
mazgas. Pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė, kad kasatorei
atitenkančioje patalpoje, plane pažymėtoje indeksu 1-2, yra įrengta krosnis,
nepatvirtina, jog ši patalpa gali būti naudojama kaip virtuvė.
Nepagrįstas
teismų sprendimas paskirti ieškovams naudotis virš jiems tenkančių namo pirmo
aukšto patalpų esančia pastoge (palėpe). Bylos duomenys patvirtina, kad
pirmosios instancijos teismo įvardytos pastogės patalpos, plane pažymėtos
indeksais 1-6 ir 1-7, niekada neegzistavo kaip atskiros patalpos. Kasatorės
tvirtinimu, nei namo rekonstrukcijos projekte, nei jos turimoje namo
kadastrinių matavimų byloje niekada nebuvo nurodytos patalpos, teismo įvardytos
pastogės (palėpės) patalpomis. Taigi visiškai neaišku, kokios patalpos teismų
paskirtos naudotis ieškovams ir į kokias patalpas jie įkeldinti. Kasatorė
pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta pastogės (palėpės)
patalpa yra konstrukcinė namo dalis, kuri niekaip negalėjo būti paskirta
naudotis ieškovams, nes ji neįrengtina (dėl per žemo aukščio), neapšildyta ir,
be to, nėra galimybės į ją patekti per jokias kitas, išskyrus kasatorei
paliktas naudotis, patalpas.
3. Kasatorės manymu,
atsižvelgiant į tai, kad dėl jos atliktos gyvenamojo namo rekonstrukcijos iš
esmės pasikeitė daiktas, jo plotas ir vertė, tik jai ir jos motinai priklauso
nuosavybės teise po namu esantis žemės sklypas, taip pat į tai, kad ieškovai
daugiau kaip dvidešimt metų nesirūpino namu ir neįgyvendino savo kaip
bendraturčių teisių, vienintelis protingas šio ginčo išsprendimo būdas yra jai
(kasatorei) priklausančių gyvenamojo namo dalių atidalijimas. Būtent tokį
reikalavimą – atidalyti jai priklausančias 742/1000 gyvenamojo namo dalis iš
bendrosios dalinės jos ir ieškovų nuosavybės, priteisiant jai natūra
131,99 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą, o ieškovams – po
845,41 Lt kompensacijos už kiekvieno jų turimas 129/1000 namo dalis, – ji
ir buvo suformulavusi patikslintame priešieškinyje, tačiau šį pirmosios instancijos
teismas nepagrįstai, remdamasis tik formaliais pagrindais ir taip pažeisdamas
CPK 5, 17, 21 straipsnius, atsisakė priimti. Apeliacinės instancijos teismas,
neišnagrinėdamas ir nepasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų patikslinto
priešieškinio nepriėmimo klausimu, pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalies
reikalavimus. Nepriėmus ir neišnagrinėjus kasatorės pateikto patikslinto
priešieškinio, bendraturčių, nesutariančių dėl bendrosios dalinės nuosavybės
įgyvendinimo, ginčas liko iš esmės neišspręstas. Pirmosios instancijos teismas,
atsisakydamas priimti patikslintą priešieškinį, nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kad, esant skirtingiems šalių
reikalavimams (nustatyti naudojimosi tvarką ir atidalyti), prioritetas teikiamas
atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).
4. Bylą nagrinėjusių
teismų sprendime ir nutartyje išdėstyti argumentai yra formalūs ir deklaratyvūs,
o išvados – nepagrįstos bylos įrodymais. Dėl to, kasatorės manymu, yra pagrindas
konstatuoti CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktuose teismų procesinių
sprendimų turiniui keliamų reikalavimų pažeidimą, dėl kurio byloje priimti teismų
sprendimas ir nutartis negali būti palikti galioti.
Atsiliepime į
kasacinį skundą ieškovai prašo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu
skundu argumentus:
1. Kasacinio skundo
argumentai, kad kasatorė neprivalėjo gauti ieškovų sutikimo gyvenamojo namo
plotui padidinti dėl to, jog jie nebuvo įregistravę savo nuosavybės teisių
viešame registre, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai
praktikai, kad nuosavybės teisė atsiranda ne nuo jos įregistravimo viešame
registre, bet nuo nuosavybės teisės pagrindų atsiradimo momento.
2. Kasacinio skundo
argumentai, kuriais teigiama, kad namo rekonstrukcija buvo pradėta (turint
statybos leidimą) ir baigta (pripažinus namą tinkamu naudoti) teisėtai, neturi
teisinės reikšmės šalių ginčui šioje byloje išspręsti, nes bendraturčio teisė
reikalauti padidinti jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje atsiranda ne
statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų, o CK 4.77 straipsnio pagrindu
ir siejama su šiame straipsnyje nurodytu kitų bendraturčių sutikimo padidinti namo
plotą gavimu. Ieškovų teigimu, nors jie ir nedavė kasatorei sutikimo nei
rekonstrukcijos projektinei dokumentacijai parengti, nei statybos leidimui
gauti, tačiau neginčija rekonstrukcijos, nes jų dalys bendrame turte dėl jos
nesumažėjo.
3. Kasacinio skundo
argumentas, kad ginčo namo rekonstrukcijos rezultatas – iš esmės naujas daiktas
su nauju plotu ir nauja verte, prieštarauja faktiniams bylos duomenims: namo
pirmo aukšto plotas liko toks pats, tik iš kiemo pusės buvo pristatyta veranda,
pakeltas stogas, pastatas apkaltas naujomis dailylentėmis, dalyje pastogės
įrengtos gyvenamosios patalpos, kurių, ieškovų teigimu, jie neprašė paskirti
jiems naudotis. Be to, net ir sutikus su kasatorės tvirtinimu dėl naujo daikto
sukūrimo, šis faktas negali būti vertinamas kaip darantis jos reikalavimą
pagrįstą ir teisėtą, nes tai buvo padaryta be kitų bendraturčių sutikimo, taip
kasatorei prisiimant ir visą galimą tokio jos elgesio neigiamų padarinių
riziką.
4. Kasatorės
argumentai, kuriais grindžiamas netinkamas CK 4.81 straipsnio taikymas,
neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Ieškovų teigimu, ginčo gyvenamajame name
yra įrengtos dvi virtuvės (patalpose, pažymėtose indeksais 1-2 ir 2-2). Taigi,
patvirtinus ieškovų siūlytą naudojimosi namu tvarką, kasatorė turi galimybę naudotis
virtuve. Nurodydama, kad name negali gyventi dvi šeimos, kasatorė remiasi tik
neargumentuota sveikatos ir higienos įstaigos pažyma, tačiau nepagrindžia šio
tvirtinimo jokiomis teisės normomis, pagal kurias būtų draudžiama gyventi ginčo
name daugiau kaip vienai šeimai. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde,
patekti į ieškovams paskirtas naudotis palėpės (pastogės) patalpas buvo galima
iš jiems paskirtų namo pirmo aukšto patalpų. Dėl neteisėtų kasatorės, nuo 2005
metų trukdžiusios ieškovams realiai įgyvendinti naudojimosi daiktu teisę,
veiksmų, jai savavališkai pakeičiant patalpų išplanavimą, neturėtų atsirasti
neigiamų padarinių kitiems bendraturčiams. Ieškovų teigimu, jie, laikydamiesi
teisės aktų nustatytos tvarkos, galės iš naujo įsirengti patekimą į palėpės
patalpas iš jiems paskirtų naudotis namo pirmo aukšto patalų. Ieškovų įsitikinimu,
teismai, atsižvelgdami į gyvenamojo namo plotą ir patalpų jame išsidėstymą,
nustatė optimaliausią ir racionaliausią naudojimosi daiktu tvarką – šalys turės
atskirus įėjimus, izoliuotas patalpas, tai neabejotinai leis išvengti galimų
konfliktų ir nesutarimų.
5. Kasatorės
patikslintas priešieškinis pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas po
nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, todėl teismas
pagrįstai, remdamasis CPK 143 straipsnio 1 dalimi, atsisakė priimti šį
procesinį dokumentą. Teismų priimtais procesiniais sprendimais šalių ginčas
buvo išspręstas iš esmės – nustatyta naudojimosi ginčo namu tvarka, kuri,
ieškovų teigimu, nepažeidžia nė vienos iš šalių teisių ir teisėtų interesų.
Byloje nustatyta, kad kilusių nesutarimų priežastis – neteisėtas kasatorės
elgesys, nes ji, nuslėpusi faktą dėl kitų bendraturčių buvimo, atliko namo
rekonstrukciją be jų sutikimo, o nuo 2005 metų nebeįsileidžia ieškovų į namą.
Dėl to kasatorės prašymo dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės patenkinimas reikštų
jos neteisėto elgesio įteisinimą, o ne nuosavybės teisės gynimą. Be to,
kasatorė yra pateikusi Rokiškio rajono apylinkės teismui ieškinį, kuriame
suformuluotas reikalavimas atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant
ieškovams kompensaciją (byla, kol bus išnagrinėtas kasacinis skundas šioje
byloje, yra sustabdyta).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde
keliami du klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako. Pirmasis klausimas
susijęs su materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendraturčių dalių
pasikeitimą, padidinus bendrą daiktą, aiškinimu ir taikymu, antrasis – su
materialiosios teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi bendru daiktu
tvarkos nustatymą, aiškinimu ir taikymu.
Dėl bendraturčių
dalių pasikeitimo, padidinus bendrą daiktą
Byloje nustatyta, kad
bendraturtė (atsakovė) D. K. laikotarpiu nuo 1997 m. gruodžio 3 d. iki
2005 m. liepos 29 d. padidino bendrosios dalinės nuosavybės objektą –
rekonstravo gyvenamąjį namą, įrengdama patalpas palėpėje, ir taip padidino namo
bendrąjį plotą nuo 90,29 kv. m iki 131,99 kv. m. Šiuo
aspektu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendraturčio dalies bendrojoje
dalinėje nuosavybėje pakeitimas, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, reiškia
teisių apimties pasikeitimą esant įstatymo nustatytoms sąlygoms (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m.
balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. A. Š.,
bylos Nr. 3K-3-494/2003; 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje M. A. M.
v. V. V., bylos Nr. 3K-3-8/2006; 2009 m. lapkričio 3 d.
nutartis civilinėje byloje Z. Č. v. G. P. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-476/2009). Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį yra pagrindas
padidinti bendraturčio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir atitinkamai
pakeisti naudojimosi tvarką, jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis
sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų
nustatytų taisyklių bendraturčio lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 24 d. nutartis
civilinėje byloje T.K. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-406/2003;
2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Z. Č.
v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-476/2009). Pagal CK 4.72
straipsnio 2 dalį, jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę,
neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, ir jeigu padidinto daikto ar jo vertės
dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių
dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims.
Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir 1964 m. CK 128 straipsnyje,
galiojusiame pradedant atlikti ginčo gyvenamojo namo rekonstrukciją. Taigi
nagrinėjamoje byloje buvo svarbu nustatyti ir įvertinti ginčo namo pagerinimo
sąlygas, nes nuo jų priklauso ieškovų ir atsakovės, kaip namo bendraturčių,
bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalių pasikeitimas. Byloje nustatyta, kad
atsakovė bendrosios dalinės nuosavybės teise jai su ieškovais priklausantį
gyvenamąjį namą rekonstravo savo lėšomis. Atsakovė leidimo dėl namo
rekonstrukcijos atlikimo išdavimo metu žinojo apie esamus namo bendraturčius,
tačiau nebuvo gavusi jų sutikimo rekonstrukcijai atlikti. Teisėjų kolegija daro
išvadą, kad bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė,
negavusi bendraturčių (ieškovų) sutikimo namo rekonstrukcijai, neįgijo teisės į
reikalavimo padidinti jos dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje patenkinimą (CK
4.77 straipsnio 1 dalis).
Atsakovė
kasaciniame skunde teigia, kad teismai neįvertino aplinkybių, kad per visą
ginčo namo rekonstrukcijos laikotarpį (1997 m. gruodžio 3 d.–2005 m. liepos 29
d.) viešame registre nebuvo jokių duomenų apie kitus namo bendraturčius
(ieškovus), iš kurių būtų reikėję gauti sutikimą rekonstrukcijai, o ieškovai,
nesirūpindami jiems priklausančiu nekilnojamuoju turtu, niekada neginčijo nei
statybos leidimo, nei atliekamos namo rekonstrukcijos. Kasatorės teiginys, kad
ji nežinojusi apie kitus namo bendraturčius, iš kurių turėjusi gauti sutikimą
namo rekonstrukcijai, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.
Pagal CPK 182
straipsnio 2 punkto, 279 straipsnio 4 dalies nuostatas nereikia įrodinėti
aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos įsiteisėjusiu
teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, jeigu
nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys (nepriklausomai nuo
jų teisinės padėties) ar jų teisių perėmėjai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
išaiškinta, kad tam tikras faktas pripažįstamas prejudiciniu pagal CPK 182
straipsnio 2 punktą, kai jis atitinka tokias sąlygas: 1) faktas nustatytas
teismo; 2) teismo sprendimas ar nutartis, kuriais nuspręsta dėl bylos
esmės, yra įsiteisėję; 3) teismo sprendimas ar nutartis priimti kitoje,
negu nagrinėjama, byloje; 4) teismo sprendimas ar nutartis priimti
civilinėje arba administracinėje bylose; 5) kitoje byloje dalyvavo tie
patys asmenys arba teismo sprendimas sukėlė teisinių padarinių ir
nedalyvaujantiems byloje asmenims; 6) aplinkybė buvo įrodinėjimo dalykas
kitoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje DnB Nord bankas
v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2008 m. balandžio 7 d.
nutartis civilinėje byloje A. N. v. L. R., bylos
Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB
„Vakario transportas“ v. UAB „SEB VB Lizingas“, bylos
Nr. 3K-3-125/2009; 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje R. Ž.
v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-546/2009).
Rokiškio rajono
apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-581-233/2005,
kurioje dalyvavo tiek ieškovai, tiek atsakovė, buvo įrodinėjamas abiejose
bylose reikšmingas faktas – kada atsakovė sužinojo apie kitų namo bendraturčių
buvimą. Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir atsakovės
paaiškinimais, teismas 2005 m. gruodžio 7 d. sprendime nustatė, kad atsakovė
apie namo bendraturčius sužinojo 1997 m. rugsėjo 2 d. Šis teismo sprendimas,
įsiteisėjęs 2006 m. balandžio 11 d., ir jame nustatytas faktas dėl atsakovės
sužinojimo apie kitus namo bendraturčius turi nagrinėjamoje byloje prejudicinę
galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas), todėl iš naujo joje negali būti
nustatinėjamas.
Teismai,
nustatę, kad atsakovė padidino bendrą namą, neturėdama kitų bendraturčių
sutikimo, o padidintos dalies negalima atskirti nesužalojant namo, padarė
pagrįstą išvadą, jog toks padidėjimas nesudaro pagrindo tik jai padidinti
tenkančią nuosavybės dalį. Tokiomis aplinkybėmis pripažintina, kad visų namo
bendraturčių dalys yra padidėjusios proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise
turimoms dalims (CK 4.77 straipsnio 2 dalis).
Dėl
bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuojančių teisės
normų aiškinimo ir taikymo
CK 4.75
straipsnio 1 dalies nuostata, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas
valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia
įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu
susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo,
savitarpio supratimo principais. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir
disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių
ieškinį. Ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos
sprendžiamas, vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad,
nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis,
turimas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, į galimybę skirti kiekvienam
bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi
bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės
aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.);
teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas
atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir
teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti.
Nagrinėjamoje
byloje, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatyta, kad
ieškovams nuosavybės teise priklauso 41/100, o atsakovei – 59/100 dalys ginčo
gyvenamojo namo. Bendraturčiams nesusitarus dėl naudojimosi gyvenamojo namo
patalpomis tvarkos, ieškovai siūlė nustatyti naudojimosi patalpomis tvarką
pagal jų pateiktą projektą. Pažymėtina, kad atsakovė, nesutikdama su ieškovų
pasiūlyta naudojimosi namo patalpomis tvarka, esą jų siūloma nustatyti
naudojimosi tvarka pažeidžia jos turtines teises, neteikė teismui projekto,
pagal kurį, nustačius naudojimosi namo patalpomis tvarką, nebūtų pažeistos nė
vieno bendraturčio teisės.
Teismai,
nustatydami naudojimosi namo patalpomis tvarką pagal ieškovų pateiktą projektą,
sprendimą motyvavo tuo, kad yra techninė galimybė izoliuoti šalims naudoti
paskirtas patalpas, kuriomis jos naudojosi iki ginčo kilimo; ieškovai iš jiems
paskirtos namo pirmo aukšto patalpos turi galimybę patekti į namo pastogėje
neįrengtą patalpą, esančią virš jiems tekusių naudotis namo pirmo aukšto
patalpų; ieškovams paskirtų naudotis patalpų plotas (30,01 kv. m) yra
daug mažesnis, negu jų turima dalis bendrosios nuosavybės teisėje
(54,11 kv. m). Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad, paskyrus
ieškovams naudotis vienintele virtuvės patalpa, plane pažymėta indeksu 2-2,
pažeidžiama jos turtinė teisė. Teismai, paskirdami ieškovams naudotis nurodyta
virtuvės patalpa, atsižvelgė į tai, kad atsakovė naudojasi kaip virtuve
patalpa, plane pažymėta indeksu 1-2, kurioje yra įrengta krosnis, todėl padarė
pagrįstą išvadą, jog atsakovės teisės nepažeidžiamos.
Teismai,
nustatę, kad atsakovė trukdo ieškovams naudotis gyvenamojo namo patalpomis,
pagrįstai pašalino trukdymą, įkeldindami ieškovus į jiems paskirtas naudotis
patalpas (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 1.138 straipsnio 2 punktas).
Kiti kasacinio
skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos apeliacinės
instancijos teismo nutarties teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų
nepasisako.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad pagal kasaciniame skunde
išdėstytus argumentus nėra teisinio pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės
instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Netenkinus
kasacinio skundo, iš kasatorės į valstybės biudžetą priteistina 53,93 Lt
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88
straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362
straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 23
d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš
atsakovės D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės
biudžetą 53,93 Lt (penkiasdešimt tris litus 93 ct) išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus
Grabinskas
Janina
Stripeikienė
Pranas
Žeimys