Civilinė byla Nr. 2A-86-555/2014;

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-01683-2011-2;

Pirmosios instancijos teismo teisėja: Snieguolė Vilutienė;

(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 75.4.3; 121.18;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Leono Jachimavičiaus ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant A. B., Simonai Neniškytei, dalyvaujant ieškovei A. E., atsakovui K. E., trečiajam asmeniui A. V. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės A. E. ir atsakovo K. E. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1588-748/2013 pagal ieškovės A. E. ieškinį atsakovui K. E., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų: Swedbank, akcinei bendrovei, uždarajai akcinei bendrovei „Bitė Lietuva“, akcinei bendrovei „Lesto“, A. V., I. V., N. O. C., I. G., J. R., B. S., I. J., V. S., A. B., E. V. B., K. K., E. J. M., A. T. B., dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos priteisimo, turto padalijimo ir atsakovo K. E. patikslintą priešieškinį ieškovei A. E., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, „Swedbank“, akcinei bendrovei, uždarajai akcinei bendrovei „Bitė Lietuva“, akcinei bendrovei „Lesto“, A. V., I. V., N. O. C., I. G., J. R., B. S., I. J., V. S., A. B., E. V. B., K. K., E. J. M., A. T. B., dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo.

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

šalys susituokė 2002 m. rugsėjo 19 d. Kauno miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 1900. Sutuoktiniai kartu nebegyvena nuo 2010 m., santuokiniai santykiai yra nutrūkę.

Ieškovė ieškiniu prašė nutraukti santuoką pripažįstant, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovei palikti pavardę – J.; priteisti iš atsakovo 5 000 litų neturtinės žalos; padalinti turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, pripažįstant ieškovei asmeninės nuosavybės teises į gyvenamąjį namą 357,59 kv. m. bendro ploto (vieno buto pastatą), su kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), įpareigojant ieškovę išmokėti atsakovui 196 120,40 Lt kompensaciją už jam priklausančio turto 0,28 dalį per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; po santuokos nutraukimo prievolę atsiskaityti su „Swedbank“ AB pagal 2009-10-05 sudarytą Vartojimo kredito sutartį Nr. 09-079841 pripažinti ieškovės asmenine prievole; prievolę atsiskaityti pagal atsakovo sudarytas sutartis su kreditoriais (trečiaisiais asmenimis) pripažinti atsakovo asmenine prievole; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas priešieškiniu prašė nutraukti santuoką pripažįstant, kad ji iširo dėl ieškovės kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovės santuokoje įgytą pavardę pakeisti į iki santuokos turėtą J. pavardę; priteisti iš ieškovės 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe 0,0830 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe lėšas – 236 000 Lt, gautas už parduotą butą (duomenys neskelbtini); padalinti nekilnojamąjį turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisiant gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), 0,0830 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (vertė 759 030 Lt), įpareigojant atsakovą sumokėti ieškovei piniginę kompensaciją už jai priklausančią 1/3 dalį turto – 253 010 Lt; priteisti iš ieškovės atsakovui 38 789,35 Lt kompensaciją už automobilį Mitsubishi 3000 GT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti iš ieškovės atsakovui 15 803,62 Lt kompensacijos už santuokos metu padarytas įmokas lizinguojant automobilį Toyota Corolla Verso, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti atsakovui asmeninės nuosavybės teise šaldytuvą Liebherr CUPesf35530, lentynas „R737-17“ ir „R-732-34“, odinį minkštų baldų komplektą „Manhatan“, stalo teniso stalą „Outdor Roller“, iš viso turto už 3 200 Lt; priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise odinį minkštą kampą, dvi tachtas, miegamojo baldų komplektą, kavos aparatą „R. A.“, elektrinę duonkepę „Moulinex“, elektrinę kokteilių mašiną „Philips“, DVD grotuvą „Pioneer“, iš viso turto už 3 200 Lt; prievolę atsiskaityti su AB banku „Swedbank“ pripažinti ieškovės asmenine prievole; prievoles kreditoriams N. C., I. G., J. R., B. S., I. J., V. S., A. B., E. V. B., K. K., A. T. B., E. J. M. pripažinti bendrąja sutuoktinių prievole; prievolę atsiskaityti su kreditoriumi UAB „Bitė Lietuva“ už pokalbius nuo 2010 m. lapkričio iki 2011 m. sausio mėnesio pagal telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) sąskaitas pripažinti ieškovės asmenine prievole; prievolę kreditorei J. G. pagal 2007 m. sausio 6 d. paskolos sutartį dėl 20 000 Lt paskolos pripažinti bendrąja sutuoktinių prievole ir priteisti iš ieškovės 1/2 dalį kreditorei įvykdytos prievolės sumos atsakovo naudai; prievolę kreditoriui A. Š. pagal 2005 m. gegužės 10 d. paskolos sutartį dėl 36 000 Lt pripažinti bendrąja sutuoktinių prievole ir priteisti iš ieškovės ½ dalį kreditoriui įvykdytos prievolės sumos atsakovo naudai; prievolę kreditoriui A. S. pagal 2005-10-15 paskolos sutartį dėl 35 000 Lt paskolos, prievolę kreditoriui pagal 2010-12-14 paskolos sutartį dėl 14 000 Lt paskolos pripažinti bendrąja sutuoktinių prievole ir priteisti iš ieškovės ½ dalį kreditoriui įvykdytos prievolės sumos atsakovo naudai; priteisti iš ieškovės atsakovui: 3 671,44 Lt (1/2 dalį AB „Lesto“ susidariusio įsiskolinimo dengimo išlaidų); 2 631,51 Lt (1/2 dalį išlaidų namo (duomenys neskelbtini) išlaikymui nuo 2011m. vasario mėn. iki 2012 m. birželio mėn.); 2 160 Lt už naminio gyvūno priežiūrą nuo 2011 m. vasario iki 2013 m. vasario mėn.; 99,63 Lt (1/2 dalį pinigų, sumokėtų už name (duomenys neskelbtini) nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2012-09-28 sunaudotą vandenį ir registruotos korespondencijos siuntimo išlaidas); bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, nutraukė santuoką, įregistruotą 2002 m. rugsėjo 19 d. Kauno m. Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 1900, tarp K. E. ir A. E. dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo ieškovei paliko pavardę – J., atsakovui – E., sutuoktinių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe valdomą turtą padalino tokiu būdu: priteisė ieškovei: ½ dalį gyvenamojo namo 357,59 kv. m. bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su kiemo statiniais, esančio (duomenys neskelbtini), 700 430 Lt vertės (1/2 dalies vertė 350 215 Lt); odinį minkštą kampą 800 Lt vertės, tachtą 300 Lt vertės, tachtą 200 Lt vertės, miegamojo baldų komplektą 1 200 Lt vertės, elektrinę duonkepę „Moulinex“ 200 Lt vertės, elektrinę kokteilių mašiną „Philips“ 150 Lt vertės, iš viso turto už 353 065 Lt. Priteisė ieškovei iš atsakovo 36 651,38 Lt piniginę kompensaciją už panaudotas asmenines lėšas pastatant gyvenamąjį namą ir įsigyjant namų apyvokos ir apstatymo reikmenis. Priteisė atsakovui: ½ dalį gyvenamojo namo 357,59 kv. m. bendro ploto su kiemo statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), 700 430 Lt vertės (1/2 dalies vertė 350 215 Lt), šaldytuvą Liebherr CUPesf35530 600 Lt vertės, lentynas „R737-17“ ir „R-732-34“ 600 Lt vertės, odinį minkštų baldų komplektą „Manhatan“ 1 500 Lt vertės, stalo teniso stalą „Outdor Roller“ 500 Lt vertės. Iš viso turto už 353 415 Lt. Priteisė atsakovui iš ieškovės 1 531,51 Lt išlaidų namui išlaikyti. Teismas pripažino ieškovės asmeninėmis prievolėmis: prievolę atsiskaityti su kreditoriumi „Swedbank“ AB pagal 2009-10-05 sudarytą Vartojimo kredito sutartį Nr. 09-079841-GV ir 2009-11-04 Kreditinės lanksčiųjų įmokų kortelės sutartį Nr. 09-089257-RK; prievolę atsiskaityti su kreditoriumi UAB „Bitė Lietuva“ už abonento numerio 65251718 skolą 458,68 Lt pagal sąskaitas už laikotarpį nuo 2010-11-15 iki 2011-01-14. Pripažino atsakovo asmeninėmis prievolėmis: 2004-11-19 prievolę dėl 20 000 Lt paskolos iš N. O. C.; 2004-12-17 prievolę dėl 28 000 Lt paskolos iš I. G.; 2005-05-04 prievolę dėl 30 000 Lt paskolos iš J. R.; 2005-05-10 prievolę dėl 36 000 Lt paskolos iš A. Š.; 2005-06-17 prievolę dėl 35 000 Lt paskolos iš A. B.; 2005-10-15 prievolę dėl 35 000 Lt paskolos iš A. S.; 2005-12-15 prievolę dėl 9 500 Lt paskolos iš K. K.; 2006-02-12 prievolę dėl 37 000 Lt paskolos iš E. V. B.; 2006-09-14 prievolę dėl 33 000 Lt paskolos iš A. T. B.; 2007-01-06 prievolę dėl 20 000 Lt paskolos iš J. G.; 2009-11-04 prievolę dėl 7 000 Lt paskolos iš I. J.; 2010-01-11 prievolę dėl 2 000 Lt paskolos iš B. S.; 2011-03-04 prievolę dėl 1 600 Eur ir 480 Lt (6 000 Lt) paskolos iš V. S.; 2010-12-15 prievolę dėl 28 000 Lt paskolos iš E. J. M.; 2010-12-14 prievolę dėl 14 000 Lt paskolos iš M. G.. Atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dėl garbės ir orumo pažeidimo teismas paliko nenagrinėtu, likusioje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė. Teismas priteisė iš atsakovo 2 914,50 Lt ieškovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš ieškovės 229,92 Lt atsakovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš ieškovės valstybei: 1 990,09 Lt už valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimą atsakovui; 1 538,65 Lt žyminio mokesčio; 376,15 Lt pašto išlaidų, trečiojo asmens N. O. C. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetė, atsakovo prašymą dėl baudų skyrimo ieškovei, liudytojoms A. J. ir V. J. už priesaikos sulaužymą atmetė.

Teismas pripažino, kad abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs ir lojalumo pareigą pažeidė iš esmės. Teismo vertinimu atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovė slėpė šeimos lėšas ir jas iššvaistė, kad melavo ir apgaudinėjo ir dėl to pablogėjo jų tarpusavio santykiai. Tačiau teismas nustatė, kad ieškovė palaikė artimus santykius su kitu asmeniu, ir toks jos elgesys, teismo vertinimu, suteikė pagrindą sutuoktiniui abejoti jos ištikimybe. Taip pat teismas pripažino, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas piktnaudžiavo alkoholiu, tačiau ieškovės paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais nustatęs, kad atsakovas laikė užrakintą darbo kambarį ir juo neleido naudotis kitiems šeimos nariams, iš namų buvo išvaręs ieškovės nepilnametę dukrą, atėmęs namų raktą, kad dėl atsakovo reiškiamų nepagrįstų priekaištų, kitų šeimos narių poreikių nepaisymo ir jų ignoravimo šeimos, sprendė, kad santykiai nuolat buvo įtempti, dėl to nuolat blogėjo. Pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, teismas nenustatė pagrindų tenkinti reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovo reikalavimas priteisti 40 000 Lt neturtinę žalą teismo vertintas kaip nenagrinėtinas santuokos nutraukimo byloje (CPK 383 str., 296 str. 11 p.).

Įvertinęs tai, kad vedybų sutartis nebuvo sudaryta, teismas sprendė, kad šalių susitarimas jungtinės veiklos pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę nesukelia teisinių pasekmių, nes prieštarauja įstatymui (CK 3.26 str. 3 d.). Tokiu būdu, santuokoje sutuoktinių įgytam turtui – gyvenamajam namui su priklausiniais, esančiam (duomenys neskelbtini), taikė įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą. Teismas sprendė, jog yra įrodyta, kad ir ieškovė, ir atsakovas iš trečiųjų asmenų A. V. ir I. V. gavo pagal Jungtinės veiklos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 paskolintas lėšas - kiekvienas po 180 000 Lt ir jas investavo į gyvenamojo namo statybą. Už gautas paskolas ieškovė atsiskaitė pardavusi jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, o atsakovas – perduodamas jam priklausiusį asmeninį turtą. Todėl teismas laikė, jog šios lėšos yra jų asmeninė nuosavybė, kuri buvo panaudota bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei sukurti. Atsižvelgiant į tai, kad šalys prieštaravo viena kitai dėl dovanotų lėšų gavimo ir panaudojimo namo statybai, kitiems įrodymams patikimai nepatvirtinus tokių faktinių aplinkybių egzistavimo, teismas sprendė, jog nėra įrodyta, kad ieškovė ir atsakovas į gyvenamojo namo statybą investavo jiems dovanotų asmeninių lėšų. Teismo vertinimu, įrodymų, kad atsakovo pasiskolintos piniginės lėšos iš N. C., I. G., J. R., A. Š., A. B., A. S., E. V. B., A. T. B., J. G. buvo panaudotos namo statybai byloje nėra. Teismo vertinimu atsakovo pateikti medžiagų apmokėjimo dokumentai, liudytojų paaiškinimai apie darbų apmokėjimą patvirtina tik patį apmokėjimo faktą, bet ne lėšų šaltinį. Teismas, vertindamas ieškovei asmenine nuosavybės teise priklausančio buto (duomenys neskelbtini) vertę nustatė, kad neįrodyta, jog šio buto remontas buvo atliekamas šalims gyvenant santuokoje, byloje taip pat nėra duomenų, kad butas buvo rekonstruotas, pertvarkytas ar jame būtų buvęs atliktas kapitalinis remontas. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog ginčo bute iki santuokos buvo atliktas paprastasis remontas, dėl to, įvertinus rinkos pokyčius, jo vertė išaugo iki 278 000 Lt pardavimo sumos. Dėl nurodytos priežasties teismas laikė, kad visos lėšos, gautos pardavus butą, priklausė ieškovei asmeninės nuosavybės teise. Teismas konstatavo, kad likusios 98 000 Lt lėšos ieškovės buvo investuotos į gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybą. Teismas atsakovo darbą ūkiniais pagrindais organizuojant bei dirbant namo statybos darbus ir ieškovės darbą gaunant atlyginimą laikė lygiaverčiais, sukuriančiais tapačias pasekmes – pagal įstatymą lygias dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Taip pat teismas, siekdamas įvertinti ieškovės ir atsakovo finansinius indėlius į gyvenamojo namo statybą, sulygino namo statybos vertę ir sutuoktinių investuotas asmenines bei bendras lėšas. Šalys skirtingai nurodė gyvenamojo namo su priklausiniais statybos vertę, todėl teismas vadovavosi VĮ Registrų centro duomenimis, nustatytais kadastrinių matavimų atlikimo metu 2008-08-06 – atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) 797 000 Lt. Nustačius, kad šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ir priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini), statybai buvo panaudotos ieškovės asmeninės lėšos – 278 000 Lt (180 000 Lt + 98 000 Lt); atsakovo asmeninės lėšos – 180 000 Lt, likusių namo statybai panaudotų lėšų 339 000 Lt kilmė laikyta bendrąja jungtine nuosavybe, kadangi nė vienas iš sutuoktinių neįrodė savo teiginių apie didesnių asmeninių lėšų, negu yra nustatyta sprendimu, panaudojimą. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, kad ieškovės finansinis indėlis į namo statybą sudaro 56 proc. (278 000 + ½ 339 000), o atsakovo – 44 proc. (180 000 + ½ 339 000).

Teismas nustatė, kad nuo 2004 m. atsakovas niekur nedirbo ir pajamų neturėjo, tretieji asmenys A. V. ir I. V. pervesdavo į dukters sąskaitą pinigines lėšas, kurios buvo naudojamos įsigyti baldams bei kitiems buities reikmenims ir nurodė, kad šių lėšų nereikalauja grąžinti, jas dovanojo ieškovei, todėl teismas darė išvadą, kad labiau tikėtina, jog lentynos „R737-17“ ir „R-732-34“ 600 Lt vertės, stalo teniso stalas „Outdor Roller“ 500 Lt vertės, odinis minkštas kampas 800 Lt vertės, tachta 300 Lt vertės, miegamojo baldų komplektas 1200 Lt vertės, elektrinė duonkepė „Moulinex“ 200 Lt vertės, elektrinė kokteilių mašina „Philips“ 150 Lt vertės, buvo įgyti iš ieškovės asmeninių lėšų. Tačiau faktinės aplinkybės patvirtina, kad turtas buvo skirtas naudotis šeimai, todėl teismo vertinimu nėra pagrindo išvadai, jog turto įgijimo metu buvo ieškovės aiškiai išreikšta valia jį įgyti savo asmeninėn nuosavybėn. Todėl vertino, kad minėti daiktai yra bendroji jungtinė nuosavybė, kuriai įgyti buvo panaudotos ieškovės asmeninės 3 750 Lt lėšos. Odinis minkštų baldų komplektas „Manhatan“ 1 500 Lt vertės laikytas bendru sutuoktinių turtu nesant kitų įrodymų, šaldytuvas Liebherr CUPesf35530 600 Lt vertės ir tachta 200 Lt vertės taip pat laikyti bendra sutuoktinių nuosavybe todėl įtraukti į dalintino turto masę, kadangi tachta pirkta 2003 metais, o šaldytuvas dovanotas šeimai įkurtuvių proga. Tokiu būdu, teismo nustatyta priklausančių šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise daiktų bendra vertė yra 6 050 Lt, jų įsigijimui panaudota dalis ieškovės asmeninių lėšų – 3 750 Lt.

Teismas atsisakė pripažinti ieškovės asmeninės nuosavybės teise įregistruotą 0,0830 ha ploto žemės sklypą sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, nes nenustatė, jog žemės sklypas buvo iš esmės pagerintas ir tik dėl to jo rinkos kaina išaugo.

Teismas nustatė, kad sutartyse su kreditoriais N. C., I. G., J. R., A. Š., A. B., A. S., K. K., E. V. B., A. T. B., J. G. yra pasirašęs tik atsakovas, nors paskolos sutartys buvo sudarytos namo statybos laikotarpiu. Teismas atsižvelgė į tai, kad paskolas davę tretieji asmenys nurodė, kad paskolų prašė vienas atsakovas arba kartu su savo motina I. J., ieškovė į juos nesikreipė ir su ieškove dėl paskolų jokios kalbos nebuvo. Be to, visi tretieji asmenys nurodė, kad dėl paskolų grąžinimo kreipėsi tik į atsakovą, o ieškovei pretenzijų nereiškė. Teismas vertino, kad atsakovas savo teiginių apie minėtų paskolų panaudojimą gyvenamajam namui statyti neįrodė, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad paskolos sutartys buvo sudarytos šeimos interesais, šias prievoles pripažino asmeninėmis atsakovo prievolėmis. Atsakovo ir trečiojo asmens K. K. paaiškinimai, teismo vertinimu, patvirtina, kad 2005 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartis dėl 9 500 Lt pasirašyta neperduodant pinigų, todėl priešieškinio reikalavimas pripažinti prievolę pagal šią paskolos sutartį bendrąja sutuoktinių prievole ir ją padalinti netenkintas. Įvertinęs liudytojos A. J. paaiškinimus, kad ieškovė ir atsakovas jai nupirko automobilį Audi už senelio A. V. duotus 6 300 Lt bei paskolos sutartį, teismas darė išvadą, kad nėra įrodytas atsakovo teiginys, jog ieškovė sutiko imti paskolą iš I. J., kad žinojo apie šią skolą ir jai pritarė, kad skolintos lėšos panaudotos šeimos interesais. Ieškovės parašo nebuvimas sutartyse ir atsakovo bei trečiųjų asmenų paaiškinimai leido teismui spręsti, kad paskolos sutartis su kreditoriais B. S., V. S., E. J. M., M. G. atsakovas pasirašė nedalyvaujant sutuoktinei. Todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog paskolos sutartis sudarė ieškovei pritariant ir kad jis skolintas lėšas išleido šeimos reikmėms, todėl vertinta, jog prievolės kreditoriams B. S. ir V. S. yra atsakovo asmeninės prievolės. Paskolos sutartys su kreditoriais E. J. M., M. G. sudarytos sutuoktiniams gyvenant skyrium, atsakovo paaiškinimu - avansui už perkamą namą taikių derybų dėl santuokos nutraukimo metu. Teismas įvertinęs atsakovo ir trečiųjų asmenų E. J. M. bei M. G. paaiškinimus, nurodė, kad šioms paskolos sutartims sudaryti ieškovės valia nebuvo išreikšta, ji neprisiėmė prievolės atsakyti pagal tokias sutartis. Teismo vertinimu, atsakovo siekis įsigyti sau asmeniškai turtą nelaikytinas šeimos interesu. Nustačius, kad įsiskolinimas už naudojimąsi telefono abonentu atsirado šalims gyvenant atskirai, ieškovei pripažinus, kad tai buvo jos naudojamas telefono numeris, kreditoriui neprieštaraujant, kad prievolė tektų vienam sutuoktiniui, teismas atsakovo reikalavimą tenkintino, laikydamas, kad įsiskolinimas kreditoriui UAB „Bitė Lietuva“ yra ieškovės asmeninė prievolė. Nustačius, kad ieškovė su „Swedbank“, AB sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 09-079841 dėl 10 000 Lt vartojimo kredito, tačiau nesant duomenų, kad atsakovas žinojo apie šią sutartį ir sutiko imti kreditą, bei kad skolintos lėšos panaudotos šeimos poreikiams tenkinti, kreditoriui ir atsakovui sutinkant su ieškovės reikalavimu, prievolė kreditoriui „Swedbank“, AB pagal 2009 m. spalio 5 d. sudarytą Vartojimo kredito sutartį Nr. 09-079841 pripažinta ieškovės asmenine prievole.

Teismas nurodė, kad vieno iš sutuoktinių laimėtos loterijoje lėšos yra laikytinos bendra sutuoktinių nuosavybe, todėl sprendė, kad už jas pirktas automobilis Mitsubishi 3000 GT , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Ieškovei, pardavus automobilį buvo sumažinta sutuoktinių bendro turto apimtis ta verte, kokios vertės buvo automobilis, todėl teismo vertinimu pusę vertės privalo kompensuoti atsakovui (CK 98 str. 3 d.). Šalims nepateikus automobilio įkainojimo, teismas vadovavosi VšĮ „Emprekis“ skelbiama analogiško automobilio vidutine rinkos verte 2011 m. sausio mėn. – 21 890 Lt pažymėdamas, kad atsakovo automobilių remonto išlaidas patvirtinantys dokumentai neįrodo automobilio Mitsubishi vertės padidėjimo daugiau, nei yra vidutinė rinkos kaina. Todėl sprendė, kad ieškovė privalo kompensuoti 10 945 Lt už automobilį Mitsubishi 3000, v/n (duomenys neskelbtini). Iškilus ginčui dėl automobilio Toyota Corolla Verso, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad automobilis buvo skirtas naudotis šeimai, tačiau ieškovei įrodžius, kad ji iš savo tėvo gavo 24 700 Lt lėšų automobiliui Toyota pirkti negrąžintinai, likusi lizingo įmokų dalis (6 907,24 Lt) (31 607,24 Lt – 24 700 Lt) laikyta bendru sutuoktinių turtu, todėl ieškovė privalo kompensuoti atsakovui 3 453,62 Lt automobilio Toyota Corolla Verso, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) lizingo įmokų.

Teismas nustatė, kad sutuoktinių bendro turto rinkos vertė bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje yra 706 480 Lt (700 430 Lt vertės namas, 6 480 Lt vertės kilnojamieji daiktai), bendrų prievolių kreditoriams nėra. Byloje nesant aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, vertino, kad ieškovei ir atsakovui priklauso po 1/2 dalį bendro turto. Iškilus ginčui dėl namo padalijimo teismas nustatė, kad namas yra didelio bendro ploto (357,59 kv. m.) ir didelio gyvenamojo ploto (135,82 kv. m.), jame yra du sanitariniai mazgai, izoliuoti kambariai, todėl teismas darė išvadą, kad šalys gali rasti būdą nustatyti naudojimosi tvarką arba atsidalinti priklausančias nuosavybės dalis. Teismo vertinimu tai, kad gyvenamasis namas yra pastatytas ieškovei nuosavybės teise priklausančiame sklype, nesuteikia jai pranašumo vertinant namo priskyrimo jai natūra klausimą, kadangi yra įvairių teisinių būdų išspręsti naudojimosi žemės sklypu klausimus. Nustatęs, kad ir ieškovės, ir atsakovo yra vienodos teisės į nuosavybę, todėl sprendė, kad nei vienas iš jų neturi svaresnių objektyvių poreikių gauti visą turtą natūra. Įvertinęs VĮ Registrų centro duomenimis, kad visas gyvenamasis namas yra įregistruotas pagrindinės tikslinės paskirties - gyvenamosios (vieno buto pastatai) paskirties patalpomis, todėl atsakovo argumentą, kad garažas yra pritaikytas jo individualiai veiklai, todėl visas namas priteistinas jam, atmetė. Teismas sprendė, kad vienam iš sutuoktinių priteisus piniginę kompensaciją pinigais, o kitam – turtą natūra būtų pažeista jų poreikių ir interesų pusiausvyra, todėl, esant principiniam ginčui tarp šalių dėl ginčo namo priskyrimo natūra, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), nustatytas turto padalijimo natūra būdas. Teismas nustatė, kad ieškovė turi pareigą atlyginti atsakovui už bendro turto vertės sumažinimą 14 398,62 Lt, t. y. privalo kompensuoti 10 945 Lt už automobilį Mitsubishi 3000, ir 3 453,62 Lt automobilio Toyota Corolla Verso, lizingo įmokų. Teismas sprendė, kad be to ieškovė turi teisę į piniginę kompensaciją dėl ½ dalies 98 000 Lt ir ½ dalies 3 750 Lt asmeninių lėšų panaudojimo sukuriant bendrą turtą - pastatant gyvenamąjį namą ir įsigyjant namų apyvokos ir apstatymo reikmenis. Įvertinus šių kompensacijų balansą, teismas vertino, kad ieškovei lieka teisė į 36 476,38 Lt dydžio piniginę kompensaciją už panaudotas asmenines lėšas. Todėl dalijant turtą natūra, šalims po ½ dalį priteista gyvenamojo namo su kiemo statiniais, esančio (duomenys neskelbtini), 700 430 Lt vertės (1/2 dalies vertė 350 215 Lt); padalinti buities ir apyvokos daiktai. Iš atsakovo ieškovei priteista 36 476,38 Lt piniginė kompensacija už panaudotas asmenines lėšas ir 175 Lt už mažesnę turto dalį, iš viso 36 651,38 Lt. Atsakovui piniginė kompensacija už bendro turto sumažinimą nepriteista, nes bendro turto vertės sumažinimas atsakovui buvo kompensuotas sumažinant iš jo ieškovei priteistinos piniginės kompensacijos dydį dėl ieškovės panaudotų asmeninių lėšų pastatant gyvenamąjį namą ir įsigyjant namų apyvokos ir apstatymo reikmenis.

Byloje nustačius, kad ieškovė ginčo name negyveno nuo 2010 m. pradžios, teismas vertino, kad ji, negyvendama patalpose, nesinaudojo ir tiekiama elektros energija, todėl teismas sprendė, kad ieškovė negali būti įpareigota grąžinti atsakovui ½ dalį lėšų, sumokėtų AB „Lesto“ kai paslaugas realiai gavo atsakovas, o ne ieškovė. Teismas sprendė, kad nustačius, jog sutuoktinių turto dalys yra po ½ dalį, ieškovė privalo atsakovui atitinkamai proporcingai atlyginti jo patirtų išlaidų namui išlaikyti dalį, todėl iš jos priteista 1 531,51 Lt (1/2 dalis nuo 3 063,02 Lt). Teismas netenkino atsakovo reikalavimo atlyginti už jo atliktus namo tvarkymo darbus (1 100 Lt), nes sprendė, kad sutuoktiniai neturi teisinio pagrindo reikalauti vienas kito atlyginti už sutuoktinio pareigų atlikimą vykdant namų ūkio darbus. Teismas taip pat atmetė atsakovo reikalavimą priteisti iš ieškovės 99,63 Lt už name (duomenys neskelbtini) nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. sunaudotą vandenį ir registruotos korespondencijos siuntimo išlaidas, kadangi reikalavimas nėra pagrįstas įrodymais. Teismo vertinimu atsakovo patirtos 5,63 Lt išlaidos dėl registruoto laiško persiuntimo ieškovei nesusijusios su ieškovės prievolėmis, todėl ieškovė negali už jas atsakyti. Dėl šuns išlaikymo išlaidų teismas nurodė, kad šalims pasidalinus šunis po vieną, kiekvienas tapo atskirai už juos atsakingas, todėl atsakovas turėjo galimybę priimti sprendimą dėl šuns tolesnio laikymo, įvertinęs, ar išlaikymo kaina nėra aiškiai per didelė ir neprotinga. Nustačius, kad atsakovo prižiūrimas šuo yra bevertis, dėl ko nelaikytinas sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu turtu, teismas atsakovo patirtoms išlaidoms dėl šuns išlaikymo ir priežiūros netaikė sutuoktinių civilinę atsakomybę reguliuojančių teisės normų.

Teismas sprendė, kad atsakovo patirtos išlaidos automobilio kurui, troleibuso talonėliams, stovėjimo aikštelės paslaugoms yra nesusijusios su bylos nagrinėjimu, todėl bylinėjimosi išlaidomis pripažino tik 1 045,07 Lt. Teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimai buvo patenkinti 67 proc., priešieškinio reikalavimai – 22 proc., todėl ieškovei iš atsakovo priteista 2 914,50 Lt jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, atsakovui iš ieškovės priteista 229,92 Lt jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, valstybei iš ieškovės priteista 1 990,09 Lt išlaidų už valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimą atsakovui ir 376,15 Lt pašto išlaidų. Teismas pažymėjo, kad ieškovei buvo atidėtas likusio žyminio mokesčio sumokėjimas iki sprendimo priėmimo, todėl sprendimu nustačius ieškovės reikalaujamo padalinti turto vertę (700 430 Lt), laikytina, kad ieškovė paduodama ieškinį turėjo mokėti 11 146,3 Lt žyminį mokestį. Įvertinus, kad ieškinio reikalavimai patenkinti 67 proc. ir kad ieškovė buvo sumokėjusi žyminio mokesčio dalį 1 025 Lt, iš jos priteista nesumokėta žyminio mokesčio dalis 1 538,65 Lt.

Teismas atmetė atsakovo reikalavimą taikyti liudytojoms A. J. ir V. J. atsakomybę, kadangi teismas nenustatė, kad jos būtų tyčia sakiusios netiesą ir šitaip sulaužiusios teismui duotą priesaiką.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai

Ieškovė A. E. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą iš dalies ir pripažinti atsakovą kaltu dėl santuokos nutraukimo, priteisti iš atsakovo 5 000 Lt neturtinės žalos ieškovei, priteisti jai gyvenamąjį namą su kiemo statiniais (duomenys neskelbtini), įpareigojant ją-ieškovę išmokėti atsakovui 196 120,40 Lt kompensaciją už jam priklausančio turto 0,28 dalį per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, visus ginčijame sprendime namų apyvokos ir apstatymo daiktus pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe, atmesti atsakovo reikalavimą dėl išlaidų namo išlaikymui priteisimo, dėl išlaidų kreditoriui UAB „Bitė Lietuva” už telefono abonento 865251718 pokalbius priteisimo, dėl kompensacijų priteisimo už automobilius Mitsubichi 3000GT, ir Toyota Corolla Verso, pakeisti pirmos instancijos teismo priteistas šalims bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė dėl abipusės kaltės, nepagrįstai pripažino, kad gyvendama šeimoje ieškovė palaikiusi artimus santykius su kitu asmeniu. Pateiktos fotonuotraukos darytos kai šalys jau nebegyveno kartu, telefono skambučių išklotinė, tarp kurių yra užfiksuoti skambučiai R. J. ir S. R., taip pat neįrodo neištikimybės atsakovui. Atsakovas vartojo alkoholį, ir dideliais kiekiais, tą patvirtino ne tik liudytojai, tačiau ir jo paties pateikti kvitai byloje dėl šuns ėdesio ir kitų prekių pirkimo (8 t. b. l. 141, 142). Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas nesiskaitė su šeima, ypač su ieškovės dukromis. Joms namuose buvo išjungiama elektra, neleidžiama naudotis kompiuteriu, atjungiamas žiemą šildymas jų kambariuose, jas pastoviai filmuodavo, rakindavo kambarius, neleisdavo prieiti prie šildymo sistemos, užrakindavo garažą, atimdavo raktus nuo namo lauko durų, sudarydavo kitus nepatogumus, varydavo iš namų, pastoviai girtavo, nesirūpino šeima bei jos išlaikymu, pastoviai įžeidinėdavo, norėdavo būti išlaikomas ieškovės ir jos tėvų - tai buvo pagrindinės priežastys, dėl ko iširo šeima. Pripažinus atsakovą kaltu dėl santuokos iširimo, iš jo priteistina 5 000 Lt neturtinė žala.

Teismas sprendime nurodė, kad vadovaujasi VĮ „Registrų centras“ duomenimis, nustatytais kadastrinių matavimų atlikimo metu - 2008 08 06, kur statybos vertė nurodyta 797 000 Lt, nors rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodė kitą vertę – 700 430 Lt.

Ieškovės paskaičiavimais gyvenamojo namo su garažu statybai ir jų įrengimui išleista faktiškai 629 768,69 Lt ir ši suma paskaičiuota pagal teismui pateiktus rašytinius įrodymus dėl turėtų išlaidų statybai bei įrengimui. Šios išlaidos pateiktos suvestinėje, kurioje nurodyti ir jas patvirtinantys įrodymai (3 t. b. l. 34). Pagal ieškovės įdėtas asmenines lėšas į gyvenamojo namo statybą (449 768,69 Lt), jai priklausytų 0,72 dalys, o atsakovui - 0,28 dalys. Šios nuosavybės dalys neturėtų keistis, net ir vadovaujantis teismo sprendime nurodyta verte 700 430 Lt. Teismui pripažinus, kad ieškovė gyvenamojo namo statybai panaudojusi 180 000 Lt asmeninių lėšų pagal 2005 - 2006 m. Jungtinės veiklos sutartis, kad 98 000 Lt yra jos asmeninės lėšos, gautos pardavus butą (duomenys neskelbtini) ir investuotos kaip asmeninės lėšos į šią statybą, o atsakovo yra investuota tik 180 000 Lt, gautų taip pat pagal 2005 - 2006 m. Jungtinės veiklos sutartis ir teismui konstatavus, kad atsakovo prievolės kreditoriams (15 asmenų) pagal atsakovo sudarytas paskolos sutartis yra atsakovo asmeninės prievolės ir nebuvo jos panaudotos šeimos poreikių tenkinimui, apeliantė kelia klausimą, iš kokių lėšų šalys galėjo pasistatyti ginčo gyvenamąjį namą, nes visos teismo nurodytos ieškovės asmeninės lėšos ir atsakovo asmeninės lėšos sudaro bendrai tik 360 098 Lt, kai pateiktais skaičiavimais statybos vertė - 629 768,69 Lt, o teismo nurodymu – 700 430 Lt. Teismas nepagrįstai, spręsdamas nuosavybės teisių pripažinimo į gyvenamąjį namą klausimą, nesivadovavo rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad namo statyba, išskyrus atsakovo 180 000 Lt, ir ieškovės 360 098 Lt, buvo atlikta tik tėvų ieškovei dovanotomis lėšomis. Teismas nepagrįstai nesivadovavo dovanotomis pinigų sumomis, byloje esančiais kitais rašytiniais įrodymais, išrašais iš bankų sąskaitų apie pinigų pervedimus, deklaracijomis, kurie patvirtina pinigų ieškovei pervedimą ginčo gyvenamojo namo statybai ir įrengimui, gerbūvio tvarkymui. Ieškovės teigimu teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ieškovė į gyvenamojo namo statybą bei jo įrengimą iš tėvo A. V. 2004 - 2009 m. laikotarpyje gavusi papildomai 449 768,69 Lt, ir tai patvirtinama banko pavedimais bei dovanojimo sutartimis. Teismas sprendime nurodė, kad laiko, jog neįrodyta, kad šios lėšos buvo investuotos į namo statybą. Ši teismo išvada neteisinga, nes lieka neaišku, kaip tada buvo pastatytas ginčo gyvenamas namas. Teismas nepagrįstai nesivadovavo dovanojimo sutartimis, kuriomis ieškovei pervesta (padovanota) mamos I. V. bei tėvo A. V. kartu viso 200 000 Lt. Dovanota rašytinėmis sutartimis bendrai 86 000 Lt buvo panaudota tik gyvenamojo namo vidaus įrengimui. Šios dovanų gautos pinigų sumos statybai nurodytos ir šeimos deklaracijoje (11 t. b. l. 110-112). Garažo įrengimui, esančiam gyvenamojo namo 1-me aukšte, buvo panaudotos taip pat tik tėvo A. V. dovanotos lėšos, kurios pervestos iš A. V. sąskaitos, viso 16 300 Lt. Garažo įrangai ieškovės asmeninių lėšų panaudota 27 099 Lt (3 t. b. l. 34). Teismas visiškai neatsižvelgė į byloje paties atsakovo pateiktus dokumentus, patvirtinančius, kad jis neturėjo jokių kitų galimybių prisidėti nei prie gyvenamojo ar jo priklausinių statybos, gerbūvio tvarkymo, nes jo gautos pajamos nuo 2005 m. sausio iki 2011 m. sausio mėn. buvo mažesnės nei turėtos išlaidos, o išlaidas sudarė tik išlaikymo mokėjimas savo vaikui iš kitos santuokos. Atsakovo gautos pajamos per minėtus 6 metus sudarė 14 641,22 Lt, o išlaidos – 14 935,35 Lt (2 t. b. l. 75, 115, 2 t. b. l. 73 - 76, 4 t. b. l. 90-95). O ieškovės gautos pajamos iš darbo santykių per šį laikotarpį buvo 180 135,98 Lt (11 t. b. l. 16, 101 - 104). Kadangi teismas nepagrįstai nesivadovavo minėtais byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, jų iš viso nevertino arba vertino netinkamai, todėl nepagrįstai nustatė ieškovei nuosavybės teises tik į l/2 gyvenamojo namo. Kadangi gyvenamojo namo su garažu statybai iš 629 768 Lt investuota yra 444 768,69 Lt, tai sudaro 0,72 dalis viso nekilnojamojo turto, todėl ieškovei turėjo būti pripažintos nuosavybės teisės į 0,72 dalis, o atsakovui - į 0,28 dalis gyvenamojo namo bei priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini).

Ieškovės vertinimu teismas nepagrįstai sprendė, kad namas šalims padalintinas natūra. Ieškovė teigia, kad du metus negalėjusi gyventi savo namuose su dukromis dėl atsakovo netinkamo elgesio. Po teismo sprendimo paskelbimo grįžusi į namus, tačiau juose negalinti gyventi be apsaugos. Pateikiamas antstolio A. Z. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad name kaip ir anksčiau viskas rakinama, užsukamas karštas vanduo, todėl nusiprausti nėra galimybės. Kauno apylinkės teisme nagrinėjamos net kelios administracinės bylos, į kurių nagrinėjimą atsakovas įtraukė ir ieškovės dukras. Grįžus ieškovei į namus, atsakovas kreipėsi į policijos nuovadą su nepagrįstais kaltinimais. Byloje prijungta 11-ka policijos medžiagų dėl tarpusavio ginčų, kurie ir šiuo metu nesibaigę. Namas dar nėra pilnai įrengtas dėl prasidėjusių ginčų. Ieškovei pripažinus nuosavybės teises į 0,72 dalis gyvenamojo namo, iškiltų dar vienas konfliktas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Atsakovas jau turi sugyventinę, kuri gyvena name ir konfliktuoja su ieškovės dukromis. Ginčas kiltų ir dėl žemės sklypo, kuris yra ieškovės asmeninė nuosavybė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, turtas turėtų būti padalintas taip: ieškovei pripažintos nuosavybės teisės į visą gyvenamąjį namą su priklausiniais, įpareigojant ją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sumokėti 196 120,40 Lt kompensaciją atsakovui.

Dėl namų apyvokos ir apstatymo daiktų padalijimo, ieškovė nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad dalį daiktų atsakovas yra išsivežęs ir tai pats pripažino. Teismas atsakovui paskyrė nuosavybėn lentynas (spintos) ir „R737-17“, ir „R-732-34“, kurias iš savo asmeninių lėšų pirkusi ieškovė (4 t. b. l. 53, 55 ir 56). Nurodė, kad jos buvo įgytos gavus 41 000 Lt. dovanų pagal 2009-11-20 dovanojimo sutartį. Pats atsakovas pripažino, kad iš namų be ieškovės žinios išvežė daiktus, kurių vertė 3 992,33 Lt. (nors su tokia verte ieškovė nesutinkant), todėl teismas turėjo šia suma sumažinti atsakovui paskirtą turtą. 7 t. gale esančioje medžiagoje yra duomenys apie tai, kad (b. l. 62) iš V. P. atsakovas gavo 680 Lt už išvežtą televizorių LG 42LC2RR, tačiau teismas šių įrodymų nevertino. Atsakovui pasisavinus dalį daiktų, likusi namų apyvokos ir apstatymo daiktų dalis turėjo teismo sprendimu likti ieškovei. Teismui nustačius, kad dalintinų daiktų vertė yra 6 050 Lt, o ieškovės asmeninėmis lėšomis įsigyta daiktų už 3 750 Lt, tai atsakovui priklauso daiktų lieka tik už 1 150 Lt, tačiau jis išsivežė, jo paties teigimu, daiktų už 3 992,33 Lt.

Ieškovės teigimu, teismas nepagrįstai prievolę kreditoriui UAB „Bitė Lietuva“ pripažino asmenine ieškovės prievole, nors telefono abonentas +37065251718 buvo perrašytas ieškovei tik 2011-01-10, o skola susidarė 2010-11-15 – 2011-01-14, t. y. kai šalys negyveno kartu ir kai šio abonento savininku buvo atsakovas. Todėl prievolė atsiskaityti su minėtu kreditoriumi turi būti pripažinta pačiam atsakovui.

Ieškovė nesutinka su teismo sprendimo dalimi pripažinti automobilį Mitsubichi 3000 GT bendra sutuoktinių nuosavybe, nes teismas neįvertino to, kad ieškovė buvo laimėjusi loterijoje 16 000 Lt ir už juos buvo įsigytas automobilis Mitsubichi 3000GT, A. V. už šio automobilio įsigijimą padovanojo 19 000 Lt. Šią aplinkybę patvirtina teismui pateikta dovanojimo sutartis (rašytinis dokumentas) 2005 08 23 (6 t. b. l. 84) bei iš A. V. banko sąskaitos 2005 08 23 padarytas pavedimas dėl 40 000 Lt, į kurį įeina ir 19 000 Lt už šį automobilį (1 t. b. l. 62). Dėl automobilio Toyota Corolla Verso ieškovė taip pat nesutinka su teismo sprendimu, kuriame konstatuota, jog dalis lėšų lizingo įmokoms mokėti buvo panaudota iš bendrasantuokinių lėšų, tačiau ieškovės teigimu, automobilis buvo įsigytas tik už A. V. padovanotas lėšas ir tai patvirtina byloje esantys dokumentai (6 t. b. l. 72 – 75, 78, 1 t. b. l. 75, 77, 78, 9, 81).

Dėl atsiskaitymo už namo išlaikymo išlaidas ieškovė taip pat nesutinka, nes atsakovas, reikalaudamas priteisti išlaidas, patirtas už vandens šildytuvo name sumontavimą, nepateikia įrodymų, kad šis šildytuvas tikrai yra name sumontuotas. Karšto vandens patalpa, kurioje turėtų būti įmontuotas vandens šildytuvas, užrakinta ir į ją patekti neįmanoma ir tai patvirtina su apeliaciniu skundu pateikiamas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Teismas, nagrinėdamas šią bylą privalėjo įvertinti atsakovo nesąžiningą elgesį, siekiant sau asmeninės turtinės naudos. Tai patvirtina teismui pateikiamos 15-ka tariamų paskolos sutarčių, kurių tariami kreditoriai nei vienas tokį ilgą laikotarpį nesikreipė dėl skolų grąžinimo, negynė savo teisių teisme, atvyko į teismo posėdį tik jiems paskyrus baudas už neatvykimą į posėdį, kai teismas jų dalyvavimą pripažino būtinu. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai nevertino šių aplinkybių ir nesprendė atsakovo nesąžiningumo klausimo.

Atsakovas K. E. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priešieškinį patenkinti, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas be pagrindo įtraukė į bylą trečiaisiais asmenimis ieškovės tėvus A. V. ir I. V.. Aiškiai pagrįstą prašymą pašalinti juos iš bylos teismas atmetė tuo pažeisdamas CPK 47 straipsnio nuostatas.

Apelianto vertinimu, teismas nepagrįstai atsisakė priimti svarbius įrodymus, kuriais atsakovas grindė savo atsikirtimus į ieškovės ir jos atstovų paaiškinimus, tuo sudarydamas sąlygas ieškovei palankaus sprendimo priėmimui.

Atsakovas nurodo, kad byloje yra akivaizdūs ieškovės, liudytojų A. J. ir V. J. melo įrodymai. Ieškovė kaltino atsakovą neva ji turėjo per atsakovą sveikatos sutrikimų, dėl to buvo pašalinta iš tarnybos, tačiau nuslėpė, kad iš tarnybos atleista dėl jos atžvilgiu pradėto baudžiamojo proceso Nr. 20-2-00133-11 (pagal BK 182 str. „sukčiavimas“). Ieškovė yra teigusi, kad jaunesnioji ieškovės dukra konsultavosi su mokyklos psichologe dėl situacijos šeimoje, tačiau Kauno Maironio gimnazijos 2012 m. gruodžio 20 d. raštas rodo, kad į mokyklos psichologą V. J. nesikreipė, nebuvo jo konsultuota. Ieškovė teigė, kad atsakovas buvo užsukęs šildymą abiejuose vaikų kambariuose, tačiau jos nurodomu laikotarpiu atsakovas kartu su ieškove buvo Italijoj, Livigno. Tariamo elgesio data 2010 m. sausio 27 d. nurodyta sąmoningai, siekiant pagrįsti ieškovės versiją, neva santykiai pablogėjo nuo 2010 m. pradžios. Ieškovė teismui melavo duodama paaiškinimus ir apie jos tėvo A. V. 2009 m. jai tariamai padovanotus 200 000 Lt. Į įrengtą namą šeima įsikėlė gyventi 2006 m. gruodžio 15 d., bylos medžiaga įrodo, kad vidaus įrengimas buvo jau atliktas 2005-2007 m. (t. 4, b. l. 53-58, 156-178; liudytojo A. Š. parodymai). Vėliau bylos nagrinėjimo metu pačios ieškovės ir A. V. parodymais nustatyta, kad tų pinigų ieškovė iš vis negavo, neva buvo kažkas pirkta tiesiogiai A. V., o po to suformintos dovanojimo sutartys. Ieškovė teigė, kad dalį pinigų gautų už butą (duomenys neskelbtini) (98 000 Lt) ji panaudojo namo statyboms. Ieškovė teigė, kad šulinio iškasimas, betoniniai pamatai, finansuoti jos asmeninėmis lėšomis, gautomis pardavus asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, tačiau šulinys sklype iškastas 2004 m. gruodžio mėn. tikslu turėti vandens statybose naudojamiems mineraliniams mišiniams ruošti, namo pamatai padaryti 2004 m. rugpjūtį, betoninė grunto sulaikymo konstrukcija pabaigta 2005 m. vasarą (įrodyta liudytojo P. A. parodymais), o butas parduotas 2007 m. rugsėjo 12 d. Iš ieškovės sąskaitos 2007 m. rugsėjo 17 d. buvo 180 000 Lt pervesta A. V. kaip skolos grąžinimas, tą pačią dieną padaryti 4 pavedimai po 20 000 Lt į A. E. terminuotus indėlius, 8 pavedimai (13 000 Lt) pervesti į kitą ieškovės sąskaitą, iš terminuotų indėlių grįžę pinigai su palūkanomis buvo pervesti į kitą ieškovės sąskaitą, nuo 2008-11-05 iki 2008-11-10 buvo padaryti 4 pavedimai A. V. (15 000 Lt); 2008-12-01 pervesta 5 059 Lt į kitą ieškovės sąskaitą. Ieškovė aktyviai neigė atsakovo indėlį prie namo statybos, tačiau visi įrodymai ir liudytojų parodymai patvirtina priešingas aplinkybes. Nors ieškovė tvirtino, kad turto deklaracijas pildė kartu, ieškovė jas teikė viena iš savo darbo vietos, kurioje atsakovas niekada nėra buvęs. Taip pat ir liudytojų A. J. ir V. J. parodymai neatitinka tikrovės, jos melavo apie ieškovės santykius su kitu asmeniu, nors Prevencijos skyriaus medžiaga patvirtina priešingus parodymus. Buvo melagingai teigiama, kad atsakovas vartojo alkoholį net statybose, nors statybose nėra buvę.

Atsakovo vertinimu, teismas spręsdamas klausimą dėl kaltės dėl santuokos iširimo neįvertino liudytojų interesų byloje. Teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytoja A. J. atvirai pasisakė už šeimą be atsakovo, išreiškė akivaizdžią antipatiją jam, todėl šios liudytojos parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs. Liudytojos A. J. bei V. J., kurių paaiškinimų pagrindu teismas pripažino atsakovą kaltu dėl santuokos iširimo yra ieškovės dukros. Ikiteisminio tyrimo metu buvo patvirtinta, kad A. ir V. J. atsakovo nekenčia, todėl akivaizdu, kad duodamos melagingus parodymus kerštauja. Abi ieškovės dukros yra paveldėtojos, todėl jų interesas akivaizdus, kad mama prisiteistų kuo daugiau turto. Be to, pats teismas pripažino, kad liudytojos prieš teismo posėdį buvo paruoštos ką ir kaip turi sakyti. Teismas darė nepagrįstą išvadą, kad „šeimos santykiai nuolat buvo įtempti“, nes yra pakankamai duomenų, kad šeima tvarkėsi puikiai. Ieškovės laiškai (t. 6, b. l. 143-148; 12-16 priedai) įrodo, kad 2010 rugsėjį dar nebuvo net kalbos apie skyrybas. Santuoka iširo 2010 m. rudenį, po to, kai paaiškėjo ieškovės neištikimybė ir bendras gyvenimas pasidarė negalimas. Kaltinimai, kad atsakovas laikė užrakintą savo darbo kambarį, išvaręs ieškovės nepilnametę dukterį iš namų yra niekuo nepagrįsti ir neatitinka įstatymų reikalavimų ir teismų formuojamos praktikos. Byloje gausu įrodymų (t. 6, b. l. 117-119, t. 8, b. l. 12, 119; t. 11, visa prijungta medžiaga, t. 16, b. l. 12-14, 16; 2, 4 priedas), kad ieškovė (ir jos tėvai bei dukros) iki faktinio santuokos iširimo jos pačios dirbtinai sukurtas problemas sprendė rašydama skundus, kuriais siekė iškelti baudžiamąsias bylas atsakovui, išgyvendinti iš namų naudodama psichologinį smurtą, kenkimą, šmeižimą (t. 15, b. l. 7-11). Tai rodo, kad ji nebandė išsaugoti santuokos. Atsakovas įrodė sutuoktinės neištikimybę, kuri buvo pakankamas teisinis pagrindas teismui padaryti išvadą, kad ieškovė yra kalta dėl santuokos iširimo; byloje nebuvo pateikta kitų įrodymų, kurie būtų paneigę nurodytas aplinkybes; ieškovė nepaneigė šios prezumpcijos, todėl santuoka turi būti nutraukta CK 3.60 str. 1 d. pagrindais dėl ieškovės kaltės. Vadovaujantis CK 3.70 str. 2 d., nutraukus santuoką dėl ieškovės kaltės atsakovui priteistina 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Teismas nepagrįstai paliko nenagrinėtą atsakovo reikalavimą dėl 40 000 Lt neturtinės žalos priteisimo. Teismas netinkamai pritaikė CPK 383 str. normas. Be to, teismas ignoravo teismų praktiką nurodytu klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-03-23 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-140/2007).

Apeliantas nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl žemės sklypo pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes šis turtas santuokos metu buvo iš esmės pagerintas atsakovo darbu, atsakovo ir santuokinėmis lėšomis, netinkamai taikė teisės normas. Nors teismas pripažino, kad žemės sklypo vidutinė rinkos vertė neatspindi jo realios rinkos vertės, sklypo vertės klausimas byloje nebuvo nagrinėjamas. Vidutinė rinkos vertė buvo nurodyta teismui dėl kompensacijos apskaičiavimo pagrįstumo, nes kito vertinimo nėra. Tačiau net ir vadovaudamasis pateiktais duomenimis apie žemės sklypo vidutinę (mokestinę) rinkos vertę (58 600 Lt), teismas pripažino akivaizdų vertės padidėjimą, konstatavo, kad atsakovas neįrodė, kad žemės sklypas buvo iš esmės pagerintas. Tačiau byloje yra pateikti duomenys, kad būtent atsakovas statė gyvenamąjį namą, baseiną, įrengė komunikacijas, nuotekų valymo sistemas (t. 2, b. l. 100-102, 105-112; t. 3, b. l. 102-170; t. 4, b. l. 3-58, 84-85, 106-107, 116-119, 156-178, t. 7, b. l. 132, 135-148, 150-151), aptvėrė akmenų tvoromis (t. 8, b. l. 119), sklypą performavo iš šlaitinio į terasinį (t. 4, b. l. 84-85), tam išleido 461 540 Lt (t. l, b. l. 50-55; t. 2, b. l. 77-93). Teismas neatsižvelgė į lėšas, investuotas į sklypo pagerinimą, namo, kuris yra neatsiejama sklypo dalis (priklausinys), baseino statybą, bei įrengimą. Tai, kas santuokinėmis ir atsakovo asmeninėmis lėšomis bei darbu yra atlikta sklype (duomenys neskelbtini), neabejotinai yra esminiai pagerinimai. Teismas neteisingai sprendžia, kad vieši VĮ Registrų centras duomenys patvirtina žemės sklypo vertės pokyčius tik dėl rinkos pasikeitimų. Žemės sklypo 2004 m. kadastro duomenys nurodo, kai tai yra „žemės sklypas“, kurio vertė 9 362 Lt. (t. 4, b. l. 86-87). 2012 m. spalio 9 d. nekilnojamojo turto registro išraše nurodoma: „Žemės sklypas su statiniais“ (t. l, b. l. 30; t. 10, b. l. 114-116). Tai patvirtina, kad nustatant vidutinę sklypo vertę 2013-01-01 jame esantys statiniai buvo įvertinti, o vidutinė sklypo vertė kilo ne tik dėl rinkos pasikeitimų, bet taip pat ir dėl sklype atsiradusių statinių. Kad sklypas yra priskirtinas bendram turtui akivaizdu, nes iš esmės atsakovas jį pagerino, be to sklypas buvo padovanotas ne asmeniniam naudojimui, o šeimos reikmėms tenkinti. Be to teismas neįvertino atsakovo asmeninių lėšų, investuotų į ginčo žemės sklypo pagerinimą sukuriant jame sodybą šeimai gyventi: 740 00 Lt (t. 2, b. l. 92-93) atsakovui asmeniškai dovanotų pinigų, 180 000 Lt atiduotų A. V. pagal sutartį (t. l, b. l. 50-55). Tam buvo išleistos ir lėšos, kurias atsakovas pasiskolinęs iš bylos kreditorių 283 500 Lt (t. 2, b. l. 77-91).

Be to, atsakovo nurodymu, teismas nepagrįstai atleido ieškovę nuo pareigos įrodyti savo teiginius (CPK 178 str.), netinkamai įvertino įrodymus. Byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų nustatyti, kad A. V. piniginės lėšos pagal jungtinės veiklos sutartis buvo perduodamos grynais pinigais. Teismo nurodyti A. V. sąskaitų išrašai (t. l, b. l. 84) įrodantys, kad jis paėmė grynus pinigus iš bankomato (Zarasuose), negali būti įrodymu, kad šios lėšos kaip nors buvo perduotos ir panaudotos ginčo sodybos įrengimui. A. V. 2013-02-05 teismo posėdyje (2:29:04) paaiškino, kad neturi įrodymų, patvirtinančių grynųjų pinigų perdavimą ieškovei. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad kaip nors tuos pinigus investavo į statybas ar davė atsakovui. Tarp teismo nurodytų A. V. pervedimų ieškovei ar tiekėjams, traktuojamų kaip jo paskola pagal Jungtinės veiklos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2, yra A. V. 2008-05-15 pavedimas 1 999 Lt, padarytas į UAB „Kelionių akademija“ sąskaitą paskirtimi už stovyklą Italijoje už A. J. (t. l, b. l. 98), kuris negali būti priskiriamas kreditui pagal šias sutartis. Išvadą, kad A. V. paskolos pagal minėtas sutartis perdavimas ieškovei yra nustatytas, teismas grindžia ir kituose bylos lapuose nurodytais A. V. pervedimais, kurie dubliuojasi. Suskaičiavus teismo paminėtuose bylos lapuose nurodytų pervedimų sumas, 360 000 Lt (tiek A. V. teigė paskolinęs) nesigauna. Teismas nenurodė įrodymų byloje, kurie pagrįstų teismo išvadą, kad visos lėšos pagal minėtas sutartis buvo pervestos ar duotos grynais. Ieškovė savo banko sąskaitų ar kokių nors kitų dokumentų, kuriais teismas galėtų remtis priimdamas tokį sprendimą, į bylą nepateikė, atsakovo prašymą juos išreikalauti (t. 15, b. l. 61) atmetė, todėl teismo išvada „kad atsakovas prieštaravo, kad visos piniginės lėšos pagal Jungtinės veiklos sutartis <...> jam buvo perduotos, tačiau neįrodė šio atsikirtimo“ prieštarauja CPK 178 str. nuostatoms, kad pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Faktą, kad atsakovui lėšas perdavė (ar kaip nors kitaip panaudojo statyboms) turėjo įrodyti ieškovė, o ne atsakovas, kad lėšų negavo ar kad ieškovė jų nepanaudojo sodybos įrengimui. Tai, kad ieškovė būdama santuokoje, atsakovui nežinant pirko butą, įrodo aiškios A. V. pervedimų jai paskirtys (t. l, b. l. 59, 59-2 p., 60, 60-2 p.; t. 6, b. l. 19; t. 16, b. l. 100-101). Tokiu būdu tai, „kad ir ieškovė, ir atsakovas iš trečiųjų asmenų A. V. ir L. V. gavo pagal Jungtinės veiklos sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 paskolintas lėšas - kiekvienas po 180 000 Lt ir jas investavo į gyvenamojo namo statybą“ nėra įrodyta ir pagrįsta.

Atsakovas nesutinka su teismo išvada dėl A. V. ieškovei padovanotų lėšų dovanojimo sutartimis. Apelianto vertinimu, procese išsiaiškinta, kad A. V. pervedinėjo lėšas į ieškovės sąskaitą kaip kreditą pagal jungtinės veiklos sutartis abiems sutuoktiniams, po to jas neva padovanojo tik ieškovei. Duodami paaiškinimus apie šių tariamai dovanotų lėšų gavimo datas, perdavimo būdus bei panaudojimą, ieškovė ir A. V. nuolat painiojosi, prieštaravo vienas kitam ir patys sau. Ieškovė į bylą nepateikė nė vieno dokumento (čekio, sąskaitos faktūros, sutarties darbų atlikimui ir pan.), kuris kaip nors įrodytų jos ir jos tėvo A. V. melagingus teiginius apie jų tariamas išlaidas ginčo sodybos įrengimui. Baigiant nagrinėti bylą A. V. pateikė keletą dokumentų apie savo reikmėms padarytas išlaidas (t. 15, 138-143), sąmoningai klaidingai teismui teigdamas, neva tuo jis finansavo ginčo namo statybas. Teismas rėmėsi tik ieškovės ir A. V. paaiškinimais, kurie dėl aukščiau išvardintų priežasčių turi būti atmesti, kaip nepatikimi. 2009 m. dovanojimo sutartys yra tariamieji sandoriai, t. y., sudaryti dėl akių, siekiant sumažinti dalintino turto vertę, todėl turi būti teismo ex officio pripažinti negaliojančiais (CK 1.86 str.). Ieškovės išlaidos ginčo sodybos įrengimui, namo statybai jos nurodoma apimtimi neįrodytos. Atsakovo asmeninių dovanotų jam lėšų investuotų į ginčo objektą įrodymai yra byloje (t. 2, b. l. 92-99, 100-102, 105-112; t. 3, b. l. 102-170; t. 4, b. l. 3-58, 84-85, 106-107, 116-119, 156-178, t. 7, b. l. 132, 135-148, 150-151). Visa tai patvirtinta liudytojų T. J., P. A., R. R., R. L., G. S., D. B., S. P., A. Š., A. S., trečiųjų asmenų K. K., E. V. B., A. T. B., A. B., J. R., I. J. parodymais. Tokiu būdu, patys faktai, kad ginčo sodybą atsakovas įkūręs, ji buvo įteisinta ir joje gyveno šeima, yra įrodymai, kad atsakovas tam panaudojo ir jam padovanotas lėšas. Ieškovė šių faktų jokiais objektyviais duomenimis nepaneigė, neįrodė, kad ji ką nors išleido šioms reikmėms, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad „nėra įrodyta, kad ieškovė ir atsakovas į gyvenamojo namo statybą investavo jiems dovanotų asmeninių lėšų“.

Dėl lėšų, pasiskolintų iš kreditorių N. C., I. G., J. R., A. Š., A. B., A. S., K. K., E. V. B., A. T. B., J. G. atsakovo pasiskolintų lėšų panaudojimo sodybos įrengimui atsakovas nurodo, kad byloje yra pateikti medžiagų apmokėjimo dokumentai, sutartys su darbininkais dėl statybos darbų atlikimo, statybinių medžiagų pristatymo, liudytojų, trečiųjų asmenų paaiškinimai apie darbų užsakymą, atlikimą bei apmokėjimą. Teismas neįvertino atsakovo paaiškinimų, kurie yra pagrįsti dokumentais. Lėšų šaltinį taip pat įrodo ta aplinkybė, kad kito sodybos įrengimo finansavimo šaltinio įrodymų byloje nėra, o rezultatas, numatytas Jungtinės veiklos sutartyje (t. 2, b. l. 71), pasiektas. Teismas neatsižvelgė į faktą, jog ieškovė apie paskolas namo statybai žinojo nuo pat jų gavimo dienos. Tą įrodo jos laiškas atsakovui (t. 6, b. l. 147).

Atsakovas taip pat nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl buto remonto. Nurodo, kad šaldytuvas buvo nešamas į suremontuotą butą 2002 m. spalio pradžioje - lapkričio pabaigoje, kai šalys persikraustė į butą gyventi iš atsakovo būsto Žaslių g. Todėl, jo vertinimu, teismo išvada „Laikytina, kad neįrodyta, jog ieškovei asmenine nuosavybės teise priklausančio buto remontas buvo atliekamas šalims gyvenant santuokoje” nepagrįsta ir neteisinga. Tai, kad šildymo sistema bute buvo perdaroma iš esmės, patvirtina ir teismo atmesti AB „Kauno energija“ dokumentai, vamzdynų keitimas be abejonės yra rekonstrukcija. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams, neva buto rekonstrukciją atliko kažkas kitas o ne atsakovas, pagrįsti. Byloje yra visi pagrindai spręsti, kad atsakovo pastangomis ir pagrinde jo lėšomis (nes ieškovė tuo metu niekur nedirbo) buvo atliktas esminis turto pagerinimas, kuris ir sąlygojo ženklų buto vertės padidėjimą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas pripažino, jog lėšos, gautos pardavus butą buvo panaudotos namo statybai. Atsakovas teigia, jog niekada to nepripažinęs, bylos nagrinėjimo metu tai neigęs ir pateikęs akivaizdžius įrodymus, kad ieškovė dėl 98 000 Lt investavimo į statybą meluoja (t. 4, b. l. 98-101). Išrašas iš ieškovės sąskaitos banke, į kurią įplaukė pinigai už parduodamą butą rodo, kad likutis pervedus A. V. 180000 Lt buvo paskirstytas taip: 4 pervedimai į terminuotus indėlius po 20 000 Lt; 10 000 Lt iki 2008 m. kovo mėn. buvo dalimis paimti grynais neaiškiais tikslais; paskui į sąskaitą buvo grąžinamos lėšos iš terminuotų indėlių, pervedinėjamos į kitas A. E. sąskaitas, į A. V. sąskaitas, vėl dedamos į terminuotus indėlius ir tik 7 656,52 Lt yra mokėta UAB „Daitaka” už baseino įrangą. Tai, kad atsakovas sodybos įrengimui, namo statybai kartu su kiemo statiniais bei įrenginiais 2004-2010 m. išleidęs 461 540 Lt patvirtina faktas, kad 2010 m. pabaigoje mėginant išsiskirti savitarpio susitarimu ieškovė siūlė 400 000 Lt dydžio kompensaciją. 461 540 Lt sudaro: 104 040 Lt gauta iš A. V. per ieškovę viso (kartu su apmokėjimu už baseino komponentus, vaikų kambarių baldus ir žaliuzes); 283 500 Lt pasiskolinta statyboms (t. 2, b. l. 77-91); 74 000 dovanota asmeniškai (t. 2, b. l. 92-93). Kad šie pinigai investuoti į statybas, rodo atsakovo 6-erių metų intensyvaus darbo rezultatas - pilnai įrengtas ir apstatytas gyvenamasis namas su geoterminiu šildymu ir visais priklausiniais. Byloje nėra jokių įrodymų apie ieškovės išlaidas ar investicijas, išskyrus atsakovo pateiktą į bylą informaciją.

Atsakovo vertinimu teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai sprendė, kad kavos aparato „Roventa Adagio”, 150 Lt vertės, ir DVD grotuvo „Pioneer”, 200 Lt vertės, nebėra tarp dalintinų daiktų, todėl juos iš dalintino turto masės išjungė. Teismui teiktas garso įrašas, kuriame užfiksuotas ieškovės patvirtinimas, kad minimus daiktus ji užrakino miegamajame (jos) kambaryje namo 2 aukšte. Be to teismas, nepriimdamas pateikiamų įrodymų neįvertino atsakovo išėjimo iš darbo priežasčių, t. y. įrodymai apie gautas pajamas iš pašalpų ir darbo santykių 2004 - 2009 m. Neįvertinus įrodymų teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas nuo 2004 m. niekur nedirbęs ir pajamų neturėjęs. Teismas netinkamai vertino ir tą faktą, kad atsakovas 2007 - 2008 m. buvo gavęs dovanų 74 000 Lt sodybos įrengimui, namo apstatymui (t. 2, b. l. 92-93), yra į bylą pateikęs namų apstatymo reikmenų įsigijimo už jo asmenines bei santuokines lėšas rašytinius įrodymus (t. 4, b. l. 53-56, 58, 156, 161, 177, 178 ir kt.). Jokių dokumentų, įrodančių, kad ieškovė ką nors būtų pirkusi už asmeninius pinigus, byloje nėra. Teismas ne kartą buvo informuotas, kad ieškovės paaiškinimai yra klaidinantys, neatitinkantys tikrovės, nurodomos tariamai panaudotos lėšos dubliuojasi, tie patys pavedimai yra priskiriami ir namo statybai, ir automobilių, padangų pirkimui (t. 16, b. l. 101), kaip lėšos namo vidaus įrengimui yra nurodomi pavedimai į kelionių agentūrų sąskaitas (t. 7, b. l. 33; t. 16, b. l. 104-105), tos pačios sumos įvardijamos ir kaip dovanotos fiktyviais rašteliais (duotos grynais), ir kaip A. V. neva sumokėtos tariamiems tiekėjams (t. 16, b. l. 11-112), visa tai keletą kartų įtraukiama į menamą statybų biudžetą ir galiausiai nurodoma visų statybų išlaidų tariama suma 629 768,69 Lt. Teismas to neįvertino, buvo ieškovės suklaidintas, netinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus, todėl atsakovo teigimu, pažeidė CPK 178, 185 str. nuostatas. Tokiu būdu nėra jokio pagrindo nustatyti kitokią dalintino turto vertę, nei nurodyta priešieškinyje, vertinti, kad minėtiems daiktams įgyti buvo panaudotos ieškovės asmeninės lėšos bendroje sumoje 3 750 Lt ir kuriuos nors namų apyvokos daiktus pripažinti asmeniniu turtu. Vadovaujantis tuo, jokia kompensacija dėl namų apyvokos daiktų padalijimo, ieškovei nepriklauso. Be to, 11 000 Lt lėšos nebuvo panaudotos nei teismo, nei ieškovės nurodyta paskirtimi. Šie pinigai ieškovei buvo padovanoti apmokėjimui už stomatologo paslaugas. Teismas ex officio šios informacijos nepatikrino.

Apelianto teigimu byloje neteisingai nustatyta, kad „atsakovas savo teiginių apie minėtų paskolų panaudojimą gyvenamajam namui statyti neįrodė”. Tą patvirtina ir byloje esantys pajamų bei išlaidų statyboms įrodymai, faktas, kad namas pastatytas, sodyba įrengta (t. 2, b. l. 77-93, 100-102, 105-112; t. 3, b. l. 102-170; t. 4, b. l. 3-58, 84-85, 106-107, 116-119, 156-178, t. 7, b. l. 132, 135-148, 150-151 ir kt.). Byloje nėra jokių įrodymų apie ieškovės kokias nors išlaidas namo statyboms, įrengimui, sklypo gerinimui. Ieškovės turto deklaracijose 2004 - 2010 m. laikotarpiu uždeklaruotos didėlės sumos ne banke, kas aiškiai rodo, kad ji statybų laikotarpiu jokių išlaidų nedarė, o lėšas, gautas iš A. V. nuslėpė ir kaupė (t. l, b. l. 113-133). Be to, teismas nepagrįstai nusprendė dėl paskolų tretiesiems asmenims, nurodydamas, kad atsakovas šias lėšas skolinosi ne šeimos interesais. Tokius duomenis paneigia byloje surinkti rašytiniai įrodymai ir šalių paaiškinimai. Visi kreditoriai patvirtino, kad skolino pinigus namo statyboms. Kitų pinigų statyboms nebuvo. Be to, apelianto teigimu, nepagrįsti teismo argumentai, dėl „sąžiningo sutuoktinio”, nedalyvaujančio santykiuose su kitais asmenimis. Teismas neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, kad ieškovė apie paskolas namo statybai žinojo, nors teismui aiškino, neva sužinojusi apie jas iš atsiliepimo į ieškinį. Tai, kad paskolos sutartyse nėra ieškovės parašo, nesudaro pagrindo spręsti, kad ji apie paskolas nežinojo. Ieškovė pati liepė skolintis ir net nurodė iš ko, o nedalyvavo sudarant paskolos sutartis ir jų vėliau nepripažino sąmoningai siekdama išvengti prievolės atsiskaityti su kreditoriais.

Atsakovo teigimu, teismas netinkamai vertino įrodymus apie tai, kad ieškovė sumažino bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto apimtį, todėl atsakovas turi teisę į piniginę kompensaciją. Nors teismas nustatė, kad „Ieškovė, parduodama automobilį, sumažino sutuoktinių bendro turto apimtį ta verte, kokios vertės buvo automobilis”, tačiau netinkamai taikė materialinės teisės normas. Apskaičiuodamas kompensaciją teismas neteisingai rėmėsi vien tik CK 3.98 str. 3d. nuostatomis (kurios nenurodo, kad kompensacija turi būti 1/2 turto vertės dydžio), todėl teismo sprendimas neteisingas. Be to, atsakovo vertinimu, teismo išvada dėl A. V. ieškovei pervestų pinigų automobilio lizingo įmokoms pripažinimo ieškovės asmeninėmis lėšomis nepagrįsta. Byloje esantys duomenys rodo, kad iš A. V. sąskaitų į ieškovės sąskaitas iš viso buvo pervesta 24 700 Lt, tačiau nėra pagrindo spręsti, kad visos šios lėšos buvo ieškovei pervestos negrąžintinai, ieškovės asmeninėmis lėšomis gali būti pripažįstama tik 1 000 Lt, nes pervedant kitas lėšas nėra nurodyta, kad jos dovanojamos, yra nurodoma, kad skolinamos.

Atsakovas mano, kad teismas neteisingai įvertino jo indėlį asmeninėmis lėšomis į šeimos gerovę, bendro turto sukūrimą, neatsižvelgė į bylos aplinkybes, įsipareigojimus kreditoriams, todėl neteisingai vertino, kad nėra pagrindo dalijant turtą nukrypti nuo lygių dalių principo. Atsakovo įsitikinimu, turto padalijimo būdas pasirinktas netinkamai. Padalijus gyvenamąjį namą natūra, skiriant kiekvienam sutuoktiniui po 1/2 dalį nuosavybės, teismas neišsprendė galutinai šalių ginčo dėl turto, nes ieškovė geranoriškai turto nesidalys. Teismas yra informuotas apie itin konfliktišką ieškovės būdą, byloje yra objektyvūs duomenys leidžiantys daryti išvadas, kad ieškovė stengiasi visais būdais atsakovui kenkti, jos elgesys nesuderinamas su įstatymų nuostatomis ir moralės normomis (t. 6, b. l. 115-119, 125-127; 142, t. 8, b. l. 119; t. 11, prijungta medžiaga iš policijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Aplinkos apsaugos ministerijos ir t. t.). Byloje yra aiškūs ir objektyvūs duomenys, kad sodybą įrengė, namą pastatė atsakovas, pagrinde už savo lėšas. Dėl to atsisakęs karjeros, su tuo ieškovė sutikusi (t. 2, b. l. 71). Dirbdamas minėtus darbus praradęs sveikatą (t. 2, b. l. 117-118). Tai yra teisiniai pagrindai priteisti namą natūra atsakovui ir nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant turtą. Be to, yra aiškios kitos svarbios aplinkybės: statydamas namą specialiai įsirengęs jame dirbtuves, kuriose dirba, naudodamasis specialia stacionaria įranga, gauna pajamas. Tai yra atsakovo pragyvenimo šaltinis, už ką jis valstybei moka mokesčius.

Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas netinkamai sprendė dėl kitų įsipareigojimų, tarp jų – elektros energijos. Atsakovas nurodo, kad 3 435,23 Lt įsiskolinimas už suvartotą elektros energiją susidarė todėl, kad ieškovė 2010-2011 m. žiemą gavusi iš atsakovo jo dalį už sunaudojamą elektros energiją (viso 600 Lt) AB Lesto nemokėjo, o pinigus pasisavino. Teismas neįvertino, kad elektros energija naudojosi kiti ginčo name gyvenę asmenys - ieškovės dukros, ieškovės draugė Raimonda bei jų svečiai. Ieškovė iki išvykdama gyventi į Vilnių 2011 m. vasarą nuolat rengdavo gausius vakarėlius. Jai išvykus vakarėlius rengdavo jos dukros. Be to, elektros energija reikalinga namo šildymui, siekiant jį apsaugoti nuo drėgmės poveikio, irimo, nepriklausomai nuo to ar jame kas nors gyvena. Ginčo namas turi būti ir visada buvo šildomas, sistema yra automatinė, šildymo išjungimo niekas nepatvirtino, tai neįmanoma techniškai ir prieštarauja logikai. Kadangi pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui, abu sutuoktiniai atsako solidariai (CK 3.109 straipsnio 2 dalis), prievolė AB „Lesto” yra solidari. Šiuo metu ieškovė privalo papildomai sumokėti 760,70 Lt, iš viso – 4 432,13 Lt.

Atsakovas nesutinka su teismo aiškinimu dėl prievolės padengti jam l/2 sumos, kuria įvertintas jo darbas namų ūkyje. Atsakovo darbas, atliktas po skyrybų bylos iškėlimo teisme, buvo būtinas bendro turto, į kurio dalį ieškovė pretenduoja, apsaugai nuo gamtos reiškinių poveikio, išlaikymui. Ieškovė ne tik niekuo neprisidėjo prie šių darbų, o aktyviai trukdė. Taip pat atsakovo teigimu, teismas buvo suklaidintas dėl mokesčių už vandenį, nes ieškovė name gyveno iki 2011 m. rugpjūčio (jos pačios teigimu), iki 2012 m spalio pabaigos gyveno jos dukros (t. 14, b. l. 141), todėl už sunaudotą vandenį susimokėti privalo. Be to, atsakovo patirtos 5,63 Lt išlaidos dėl registruoto laiško persiuntimo ieškovei yra tiesiogiai susijusios su ieškovės prievolėmis, todėl ieškovė privalo jas kompensuoti. Atsakovas nesutinka su teismo išvadomis dėl šuns išlaikymo išlaidų. Teismas neįvertino to, kad šuo buvo dovanotas turto apsaugai ir šią funkciją atlieka iki šiol, todėl jo išlaikymas susijęs su bendro turto išlaikymu.

Atsakovas nesutinka ir su sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Nurodo, kad į ieškovės bylinėjimosi išlaidas nepagrįstai įskaičiuodamas 300 Lt antstolio darbo apmokėjimas, nors prašymas priimti 2010 m. išduotą kvitą, teismo žodine nutartimi buvo atmestas (t. 16, b. l. 41, 24 eilutė). Taip pat atsakovas nesutinka su teismo sprendimu, kad jo 700,31 Lt išlaidos automobilio kurui, troleibuso talonėliams, stovėjimo aikštelės paslaugoms yra nesusijusios su bylos nagrinėjimu, nes ne kartą buvo teismo įpareigotas įteikti procesinius dokumentus bylos kreditoriams, užtikrinti jų dalyvavimą teismo posėdyje (t. 6, b. l. 82; t. 13, b. l. 128), teko vykti į kitus miestus, todėl nurodytos išlaidos yra realios.

Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas K. E. atsiliepimu į ieškovės A. E. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą apeliacinį skundą prašo ieškovei skirti 20 000 Lt dydžio baudą, 1/2 šios sumos priteisiant atsakovo naudai, patirtų nuostolių at­lyginimui.

Tretieji asmenys V. S., E. J. M., B. S., A. B., N. C., I. J., K. K., E. V. B., A. T. B., I. G. su atsakovo apeliaciniu skundu sutinka, prašo jį tenkinti.

Tretieji asmenys I. V. ir A. V. su ieškovės apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti, su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, todėl pasisako dėl apskųstos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 straipsnis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys susituokė 2002 m. rugsėjo 19 d. Į teismą, dėl santuokos nutraukimo kreipėsi ieškovė A. E., prašydama nutraukti santuoką pripažįstant, kad ji nutrūko dėl atsakovo kaltės, priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą, taip pat padalinti santuokoje įgytą turtą. Atsakovas pareiškė priešieškinį prašydamas nutraukti santuoką pripažįstant, kad ji iširo dėl ieškovės kaltės; priteisti iš ieškovės neturtinę žalą; pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe 0,0830 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe lėšas – 236 000 Lt, gautas už parduotą butą (duomenys neskelbtini); padalinti nekilnojamąjį turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalinti buities daiktus, paskirstyti tarp šalių prievoles kreditoriams bei priteisti iš ieškovės bendro turto išlaikymo išlaidas.

Apeliaciniai skundai grindžiami argumentais, kuriais nesutinkama su sprendimo dalimis dėl kaltės dėl santuokos iširimo, dėl turto kuris yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, dėl nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo.

Dėl sutuoktinių kaltės iširus santuokai

CK 3.60 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinio teisė reikalauti nutraukti santuoką, kai ji iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tokį reikalavimą teismas gali patenkinti, kai nustato, kad sutuoktinis pažeidė santuoka prisiimtas pareigas taip, kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo nebeįmanomas. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Įstatymo leidėjas CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus, kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė. Vienas tokių atvejų, kai preziumuojama sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo, yra jo neištikimybė. CK 3.27 straipsnio 1 dalyje įvardytos esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos – pirmiausia jie privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti. Neištikimybė, kaip viena iš santuokos dėl kito sutuoktinio kaltės nutraukimo priežasčių, reiškia ne tik lojalumo pareigos pažeidimą, bet ir faktą, kad nebėra galimybių atkurti santuokinių ryšių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės ieškinio reikalavimą – pripažinti santuoką iširus dėl atsakovo kaltės ir atsakovo priešieškinio reikalavimą – pripažinti santuoką nutrūkus dėl ieškovės kaltės – konstatavo abiejų sutuoktinių kaltę. Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovas nesirūpina šeima, sistemingai vartoja alkoholį, trukdo naudotis jai ir jos dukroms būstu, tuo tarpu atsakovas įrodinėjo, kad ieškovė yra neištikima, nes dar nenutraukusi santuokos su atsakovu, bendrauja su kitu vyru, be to, švaisto šeimos lėšas, nesugeba atsiriboti nuo tėvo.

Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, sprendė, kad nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad dėl santuokos nutraukimo kaltas tik vienas iš sutuoktinių. Abi šalys nesutinka su šia teismo išvada, nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nesirėmė byloje surinktais įrodymais, byloje pateiktomis nuotraukomis ir telefoninių pokalbių išklotinėmis.

Kolegija laiko nepagrįstais šalių apeliacinių skundų argumentus, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus apie šalių kaltę dėl santuokos iširimo. Pirmosios instancijos teismo sprendime atlikta įrodymų analizė ir įvertinimas. Pagal CPK 185 straipsnį įtvirtintą laisvo įrodymų vertinimo principą jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis; teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs proceso metu įrodinėjamas aplinkybes, vadovaudamasis įstatymais, įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visetą. Nagrinėjamos bylos atveju teismas vertino surinktus įrodymus – ieškovės ir atsakovo paaiškinimus, liudytojų parodymus, susirašinėjimą, kurių pagrindu darė išvadą apie tai, kad ieškovė bendravo su kitu asmeniu, taip pat nustatė, kad atsakovas vartojo alkoholį, konfliktavo su ieškovės dukterimis iš pirmosios santuokos, darė įvairias kliūtis namuose (patekti į patalpas, užsukdavo vandenį ir pan.), todėl sprendė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių nelojalumo vienas kitam. Kolegijos vertinimu, byloje, be paties apelianto samprotavimų apie ieškovės kaltę bei galimą jos neištikimybę turinčių patvirtinti fotonuotraukų, nėra jokių kitų patikimų duomenų, galinčių objektyviai patvirtinti, kad ieškovė iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, kad buvo nelojali šeimai ar gyvendama kartu su apeliantu bendravo dar ir su kitais vyrais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių santuokiniai santykiai nutrūkę nuo 2010 metų, todėl byloje pateiktos nuotraukos, kuriose ieškovė užfiksuota bendraujanti su kitu vyru 2010 m. rugsėjo-2011 m. sausio mėn. (b. l. 58-68, 2 t. ) įgalina spręsti, kad atsakovo nurodytos aplinkybės įvyko jau faktiškai nutrūkus šalių santuokiniams ryšiams.

Pripažintina, kad teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktus, kad ieškovė, bendraudama su kitu vyru, vėliau išvykdama gyventi kitur, nepaliko galimybės sutuoktiniams atkurti santuokinių ryšių, taip pat atsakovas minėtu savo elgesiu sudarė prielaidas dėl santuokinių ryšių galutinio nutrūkimo, todėl teisiškai pagrįstai konstatavo abipusę sutuoktinių kaltę iširus santuokai (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Apibendrinus byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad abu sutuoktiniai yra reiklios ne tik sau, bet ir kitiems asmenybės, kas išryškina akivaizdų charakterių ir požiūrio į gyvenimo vertybes skirtumą, todėl šalys nesutaria dėl bendro gyvenimo principų, abu skirtingai vertina šeimyninius bendro gyvenimo kriterijus, nevienodai supranta sutuoktinių pareigas. CK 3.61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas gali pripažinti, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas; nustatęs, kad ieškovė ir atsakovas netinkamai vykdė sutuoktinio pareigas, pagal CK 3.61 straipsnio 2 dalį galėjo pripažinti, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Toks CK 3.60 ir 3.61 straipsnių teisės normų aiškinimas ir taikymas atitinka jų turinį ir neprieštarauja teismų praktikai, todėl naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo šioje dalyje nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

CK 3.70 straipsnio 2 dalies norma suponuoja kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio pareigą tokią žalą atlyginti. Tai yra sutartinės atsakomybės rūšis, kai žala atsiranda specifinėje srityje – šeimoje, tarp sutuoktinių, nutraukiant santuoką, kuria buvo įformintas savanoriškas jų susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Tam, kad būtų galima šią civilinę atsakomybę įgyvendinti, be žalos elemento, turi būti nustatytos visos kitos bendrosios atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys bei kaltė (CK6.245-6.250 straipsniai). Atsiradus teisiškai reikšmingai aplinkybei, t. y. sutuoktinio prašymu teismui sprendime konstatavus santuokos nutraukimą dėl kito sutuoktinio kaltės, kitam sutuoktiniui įstatymas garantuoja teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu. Nesant pagrindo nagrinėjamos bylos atveju spręsti, jog dėl santuokos nutraukimo kaltas vienas iš sutuoktinių, nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinių skundų argumentais dėl netinkamo CK 3.70 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo.

Dėl turto, kuris yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe

Atsakovas reiškė reikalavimą pripažinti ieškovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kuriame santuokos metu pastatytas šeimos gyvenamasis namas su priklausiniais, bendrąja jungtine nuosavybe, teigdamas, kad jis buvo pagerintas iš esmės. Taip pat atsakovas reikalavo pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe lėšas – 236 000 Lt, gautas už parduotą butą (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad bute buvo atliktas kapitalinis remontas, keisti vamzdynai, taip pat, kad remontas buvo atliekamas iš esmės atsakovo pastangomis ir lėšomis, t. y. byloje įrodinėjama, kad ginčo buto vertė išaugo dėl žymaus atsakovo indėlio.

Pirmosios instancijos teismui netenkinus šių atsakovo reikalavimų, atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir visiškai be pagrindo nepripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe lėšas, kurios buvo gautos pardavus butą (duomenys neskelbtini), pakartodamas iš esmės tuos pačius priešieškinyje išdėstytus argumentus, jog santuokos metu butas buvo rekonstruotas – pakeisti vamzdynai, butas buvo suremontuotas.

Turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Kad turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, būtų galima pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti įstatyme įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą. Reikalavimas nustatyti, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės yra vertinamasis kriterijus, kuris įstatyme detaliau neapibūdinamas, tačiau pažymima, kad esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, asmeninio turto esminio pagerinimo faktinė aplinkybė nustatoma konkrečioje nagrinėjamoje byloje.

Nustatyta, kad ginčo butas (duomenys neskelbtini) ieškovės įgytas iki santuokos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (b. l. 46-47, 1 t. ).  Pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančius VĮ „Registrų centras“ duomenis apie buto (duomenys neskelbtini) vidutinės rinkos vertės pokyčius nuo buto pirkimo iki pardavimo momento ir nustatė, kad buto vertė išaugo daugiau nei du kartus, tačiau sprendė, kad šie vertės pokyčiai įvyko dėl objektyvių priežasčių, t. y. ne tik dėl to, kad butas buvo remontuojamas. Spręsdamas, ar butas buvo remontuotas santuokos metu, iš kokių lėšų tai buvo atliekama, kieno darbu, teismas vertino tai, kad buto remontas pradėtas po jo įsigijimo, šalims dar nesusituokus.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad nekilnojamojo turto kainų pokyčiai, kurie įvyko nuo buto įsigijimo iki jo realizavimo, yra visiems žinoma aplinkybė, todėl aplinkybės, jog minėtu laikotarpiu butų kainos kelis kartus padidėjo nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2010). Be to, apelianto nurodyti buto remonto darbai: langų, grindų dangos pakeitimas, vamzdyno remontas, sienų dažymas, nelaikytini pagerinimais, kokybiškai ar kiekybiškai iš esmės pakeičiančiais daiktą. Kolegijos vertinimu, pripažintina pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas jokiais įrodymais nepagrindė atliktų pagerinimų vertės, įtakojančios buto kainos padidėjimą. Atsakovui nurodžius, kad visa šeima bute kartu apsigyveno 2002 m. spalio mėn. pabaigoje (santuoka sudaryta 2002 m. rugsėjo 19 d.), yra pagrindas pripažinti, kad butas buvo tinkamas gyventi, t. y. kad esminiai buto remonto darbai iki šio laikotarpio jau buvo atlikti, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms apie tai, kad nėra pagrindo vertinti, kad remontas bute užsitęsė ir buvo atliktas santuokos metu. Taip pat byloje nėra pateikta įrodymų ir apie tai, kiek atsakovas savo asmeninių lėšų investavo į ginčo buto remontą. Liudytojų S. P., R. R., A. A. parodymai, patvirtinantys aplinkybes, kad bute buvo atliekami remonto darbai, neatskleidžia aplinkybių, kieno lėšomis šie darbai buvo atliekami, o atsakovui pačiam pripažįstant, kad ieškovę rėmė jos tėvas ir apmokėdavo už statybines medžiagas, patvirtina tai, kad atsakovo darbo indėlis ir remontui panaudotų asmeninių lėšų apimtis byloje nėra įrodyta. Prie apeliacinio skundo pateikti AB „Kauno energija“ dokumentai apie atliktus darbus bute (duomenys neskelbtini) taip pat patvirtina aplinkybę, kad darbai buvo atlikti iki santuokos sudarymo, t. y. 2002 m. gegužės mėnesį (18 t. b. l. 16-18), todėl pagrįstai spręsta, kad aplinkybė, kad darbai buvo atlikti santuokos metu ir iš santuokinių lėšų ar atsakovo asmeninių lėšų, yra neįrodyta.

Dėl nurodytų priežasčių pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad butas iš esmės buvo pagerintas santuokos metu sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu, todėl lėšos, gautos pardavus šį turtą, pagrįstai nepripažintinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Ginčas byloje kyla ir dėl asmeninės nuosavybės teisėmis ieškovei priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini)e pripažinimo bendra sutuoktinių nuosavybe ir jo įtraukimo į dalintino turto balansą. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad žemės sklypas 2005 m. sausio 20 d. dovanojimo sutartimi ieškovei padovanotas jos tėvų. Sutartyje nurodyta sklypo vertė – 14 979 Lt, VĮ „Registrų centras“ duomenimis vertė – 9 362 Lt, vidutinė rinkos vertė – 15 673 Lt (t. 1, b. l. 30, 33-37). 2013 m. sausio 1 d. duomenimis vidutinė rinkos vertė – 58 600 Lt, tokia vertė VĮ „Registrų centras“ duomenimis yra ir šią dieną (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro vieši duomenys apie vidutines rinkos vertes pagal unikalų numerį (duomenys neskelbtini), žr. adresu: http://www.registrucentras.lt/masvert/paieska_un.jsp). Ginčo dėl dabartinės žemės sklypo vertės, tarp šalių nėra. Atsakovas prašė žemės sklypą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, motyvuodamas, kad žemės sklypas santuokos metu buvo iš esmės pagerintas, jo vertė pakito todėl, jog buvo pastatytas gyvenamasis namas, baseinas, įrengtos komunikacijos. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį reikalavimą, pažymėjo, kad žemės sklypo vertės augimas iš dalies yra susijęs su rinkos pokyčiais aštuonių metų laikotarpyje, tačiau iš dalies ir su žemės sklypo pagerinimo darbais, tačiau pagerinimų nelaikė esminiais, sudarančiais pagrindą turtą priskirti bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei. Teismas įvertino, kad gyvenamojo namo ir kitų statinių pastatymas (šiuo atveju baseino), komunikacijų įvedimas laikomas žemės sklypo pagerinimu, kadangi šitokiu būdu buvo sukurta namų valda (Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Namų valdos sukūrimas atitinka nustatytą žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį, todėl teismo pagrįstai laikyta, kad žemės sklypas buvo pagerintas.

Nors byloje yra įrodymai apie šalių atliktus darbus tvarkant žemės sklypą, investuotas lėšas šiems darbams atlikti, tačiau, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, šie įrodymai nepatvirtina, kad būtent tokia pat suma, koks lėšų kiekis buvo investuotas į namo statybas ir sklypo tvarkymą, išaugo sklypo vertė. Be to, šalys savo paaiškinimuose patvirtino, kad žemės sklypas yra nebaigtas tvarkyti. Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, kad baseinas buvo įrengtas išimtinai asmeninėmis ieškovės lėšomis. Trečiasis asmuo A. V. patvirtino, kad už baseino įrangą jis ieškovei yra pervedęs 28 700 Lt, už medžiagas grynais pinigais sumokėjęs 25 000 Lt. Lėšos paskirtos 2009 m. sausio 1 d. dovanojimo sutartimi (25 000 Lt), 2009 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutartimi (38 000 Lt suma baseinui ir gerbūviui). Liudytojas D. B. parodė, kad UAB „Daitaka“ atliko montavimo darbus, už baseiną sumokėjo A. V., A. E., iš esmės aplinkybes, jog baseinas buvo įrengtas už asmenines ieškovės lėšas pripažino ir atsakovas. Įvertinus nustatytas aplinkybes spręstina, kad žemės sklypo vertė iš dalies daugiau pakilo dėl ieškovės indėlio asmeninėmis lėšomis į baseino statybą. Dėl nurodytos priežasties, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstai nustatyta, jog atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų pripažinti, kad žemės sklypo pagerinimai turėjo esminę reikšmę jo rinkos vertės pokyčiams. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina asmeninių ieškovės lėšų panaudojimą žemės sklypui pagerinti, todėl laikytina, kad nesant įrodymų apie atsakovo įdėtas pinigines lėšas, atsakovo darbas nevertintinas kaip turintis esminės reikšmės žemės sklypo vertės padidėjimui, todėl laikytina, kad žemės sklypas pagrįstai nepripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Dėl nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo

Nutraukiant santuoką, kartu su kitomis santuokos nutraukimo pasekmėmis visais atvejais išsprendžiamas ir santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas (CPK 385 straipsnio 1 dalis).

CK 3.127 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį, kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos; turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti; jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo (kai jam taikomas pagal įstatymus nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas) yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių asmeninio indėlio sukuriant turtą preziumuojama, jog jų dalys yra lygios (CK 3. 117 straipsnio 1 dalis). Iš tokio teisinio reglamentavimo spręstina, kad bendrosios jungtinės nuosavybės institutu siekiama užtikrinti sutuoktinių turtinį lygiateisiškumą, nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių veiklos pobūdžio ir asmeninio indėlio sukuriant bendrą turtą, bei teisinį apibrėžtumą turtinių teisių atžvilgiu. Tačiau Civilinio kodekso normose nustatytos ir šios taisyklės išimtys. Viena tokių išimčių nurodyta CK 3.117 straipsnyje. Nors šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, tačiau to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti šio kodekso numatytais atvejais. Sąlygos, kai sutuoktinių turtas gali būti padalytas nelygiomis dalimis, aptartos CK 3.123 straipsnio 1 dalyje. Joje pateikiamas pavyzdinis aplinkybių, kurioms esant galimas nukrypimas nuo lygių dalių principo (nepilnamečių vaikų interesai, vieno sutuoktinio sveikatos būklė ar turtinė padėtis), sąrašas. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, galimybė kitas aplinkybes pripažinti reikšmingomis ir dėl jų nukrypti nuo minėto principo palikta teismo diskrecijai, jam įvertinus kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje kaip svarbios aplinkybės, leidžiančiomis nukrypti nuo lygių dalių principo, be kita ko, pripažįstama vieno iš sutuoktinių giminaičių prisidėjimas įgyjant santuokinį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006); vieno iš sutuoktinių iki santuokos įgytų asmeninių lėšų panaudojimas kuriant bendrąją jungtinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2006; 2007 m. birželio 20 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-220/2007). Nustatinėjant, ar egzistuoja aplinkybės, sudarančios pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, taikytinos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos CPK XIII skyriaus pirmajame skirsnyje.

              Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ieškovė nuosavybės teise įgijo 2005 m. sausio 20 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Šiame žemės sklype šalys pasistatė gyvenamąjį namą. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nurodytas nekilnojamasis turtas – namas yra įgytas santuokos metu; tai, kad šis turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, tarp šalių iš esmės ginčo nebuvo, šalių siekį įgyti turtą bendrosios nuosavybės teise patvirtina ir šalių, prieš pradedant statybas, sudaryti susitarimai (b. l. 71, 2 t.). Tačiau ieškovė, prašydama teismo priteisti jai ginčo turtą natūra, o atsakovui – kompensaciją, nurodė, kad šio turto įsigijimui buvo panaudotos jos asmeninės lėšos, gautos paskolų, dovanojimo sutarčių pagrindu bei pardavus jai – ieškovei asmeninės nuosavybės teise turėtą butą. Atsakovas byloje taip pat įrodinėja, kad namas pastatytas jo jėgomis, kad namo pastatymui buvo panaudotos jam asmeniškai trečiųjų asmenų dovanotos ir paskolintos pinigų sumos. Spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo turtas pripažintinas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, yra pagrįsta byloje esančiais duomenimis, tačiau šioje byloje yra aktuali šalių asmeninių lėšų panaudojimo, įsigyjant ginčo turtą, reikšmė sprendžiant dėl nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir padalijimo būdo nustatymo.

              Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas pripažino, kad abi šalys, sandorių, sudarytų su ieškovės tėvais, pagrindu gavo pinigines lėšas, kurias panaudojo namo statybai, be to teismas sprendė, kad namo statybai ieškovė panaudojo ir asmenines lėšas, kurias gavo pardavusi nuosavybės teise valdytą butą. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovės finansinis indėlis į namo statybą sudaro 56 proc., o atsakovo 44 proc., tačiau argumentavęs, kad prisidėjimas prie bendro turto sukūrimo asmeninėmis lėšomis nėra didelis, sprendė, kad pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, nenustatytas; ginčo turtą pirmosios instancijos teismas dalijo sutuoktiniams lygiomis dalimis. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja byloje esantiems duomenims, kasacinio teismo formuojamai praktikai.

Bylos duomenimis, kaip jau minėta, atsakovas pripažino, kad namo statybai buvo panaudotos ir lėšos, kurios buvo gautos pardavus ieškovei nuosavybės teise priklausiusį butą. Dėl pinigų sumos, gautos pardavus šį butą, nagrinėjamojoje byloje kilęs ginčas, nes atsakovas, pripažinęs lėšų panaudojimą faktą, siekė įrodyti, jog ieškovei nuosavybės teise priklausantis butas santuokos metu buvo iš esmės pagerintas, panaudojant kito sutuoktinio lėšas ir todėl tapo bendrosios jungtinės nuosavybės objektu. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui pagrįstai pripažinus, jog šis atsakovo reikalavimas nėra įrodytas, yra pagrindas spręsti, kad namo statyba buvo vykdoma už ieškovės asmenines lėšas, šiai pardavus asmenine nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Dėl nurodytų ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančių lėšų panaudojimo tiek ieškovės, tiek ir atsakovo paaiškinimai iš esmės sutampa, būtent – atsakovas įrodinėjo, jog pardavus butą, gautos lėšos taip pat tapo bendrąja jungtine nuosavybe. Ši aplinkybė kartu su šalių paaiškinimais patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo turtas – gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) buvo įsigytas panaudojant ieškovės asmenines lėšas, gautas pardavus jos nuosavybe priklausantį butą, yra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pagrindų nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, kaip jau minėta, nenustatė. Minėta, kad vienas iš kriterijų, leidžiančių nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo, be kita ko, pripažįstamas ir vieno iš sutuoktinių iki santuokos įgytų asmeninių lėšų panaudojimas kuriant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant byloje nustatytai ir šalių pripažįstamai aplinkybei dėl ieškovės asmeninių lėšų panaudojimo įsigyjant ginčo turtą, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti CK 3.98 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad sutuoktinis turi teisę į kompensaciją tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos, atitinkamai nukrypstant nuo bendro turto lygių dalių principo ir nustatant sutuoktinių dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustačius, kad ieškovės indėlis į namo statybą sudaro 56 procentus, o atsakovo 44 procentus, teisėjų kolegijos požiūriu, šie teisiškai reikšmingi faktai sudaro pagrindą, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas, nustatyti nelygias sutuoktinių dalis dalijant gyvenamąjį namą.

Dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo būdo

              Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalies nuostatas, dalijant sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą, prioritetas teikiamas turto padalijimui natūra. Turtas padalijamas natūra (jei toks padalijimo būdas yra galimas), atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis), remiantis VĮ „Registrų centras“, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais; šalys taip pat gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilėje byloje Nr. 3K-3-251/2006; plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; kt.). Galimybę konkretų turtą buvusiems sutuoktiniams padalyti natūra gali eliminuoti tiek objektyvios (pvz., turto nedalumas), tiek subjektyvios (pvz., itin konfliktiški sutuoktinių santykiai) priežastys.

              Nagrinėjamoje byloje abi šalys išreiškė norą, kad teismas priteistų nekilnojamąjį turtą natūra vienai iš šalių, kitam sutuoktiniui priteisiant kompensaciją pinigais. Sprendžiant dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo būdo, pagrindinis ginčas iškilo dėl nekilnojamojo turto padalijimo. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad tiek ieškovė, tiek ir atsakovas pageidavo gauti gyvenamąjį namą natūra ir nė vienas iš jų nepasirinko gauti piniginės kompensacijos. Teismas spręsdamas iškilusį ginčą dėl namo padalijimo nurodė, kad ginčo gyvenamąjį namą techniškai įmanoma padalinti, nes jis yra didelio bendro ploto (357,59 kv. m.) ir didelio gyvenamojo ploto (135,82 kv. m.), vertino, kad name yra du sanitariniai mazgai, izoliuoti kambariai (t. 4, b. l. 126-130), todėl darė išvadą, kad šalys gali rasti būdą nustatyti naudojimosi tvarką arba atsidalinti priklausančias nuosavybės dalis. Tai, kad gyvenamasis namas yra pastatytas ieškovei nuosavybės teise priklausančiame sklype, teismo vertinimu, nesuteikė jai pranašumo, sprendžiant namo priskyrimo jai natūra klausimą, kadangi, teismo vertinimu, yra įvairių teisinių būdų išspręsti naudojimosi žemės sklypu klausimus. Be to, teismas nurodė, kad šalių nenorėjimas gyventi viename name neįpareigoja teismo namą natūra priskirti tik vienam iš jų, o kitam paskirti piniginę kompensaciją. Teismo vertinimu, nustačius, kad šalys jau pakankamai ilgai – daugiau nei dveji metai gyvena atskirai, spręsta, kad įtampa jų bendravime akivaizdžiai sumažėjusi. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinės instancijos teisme išsakytus šalių argumentus, nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis.

Abiejų šalių apeliaciniuose skunduose teigiama, kad teismas, vertindamas ginčo turto sukūrimo aplinkybes, asmeninių lėšų panaudojimą namui su priklausiniais pastatyti ir jų gerbūviui sutvarkyti, šalių konfliktiškus santykius turėjo taikyti išimtinį turto padalijimo būdą ir šį turtą paskirti vienam iš sutuoktinių. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais nurodytus argumentus ir akcentuoja, kad bylos medžiaga patvirtinama, jog namų valdoje esantys statiniai (nors ir didelis savo plotu gyvenamasis namas, taip pat garažas, baseinas) yra tarpusavyje susiję, į žemės sklypą yra vienas įvažiavimas, viena elektros apskaitos ir šildymo sistema, o dėl byloje nustatytų akivaizdžiai konfliktiškų šalių tarpusavio santykių, namą paskyrus natūra abiems sutuoktiniams dalimis, galimybė šalims toliau konfliktuoti ne tik, kad išliktų, bet ir aštrėtų. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nors pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalies nuostatas dalijant sutuoktinių bendrąja nuosavybe esantį turtą, prioritetas teikiamas turto padalijimui natūra, spręsdamas dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo būdo, teismas šioje byloje visų pirma turi pagrindą atsižvelgti į sutuoktinių reikalavimus turtą – namą priskirti tik vienam iš sutuoktinių. Kai dėl to sutuoktiniai nesutaria, teismas, įvertinęs visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir konstatuotas konkrečios bylos svarbias aplinkybes, parenka sutuoktinių turto padalijimo būdą.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad abu sutuoktiniai pareiškė reikalavimus, kad namas būtų priskirtas natūra, taip pat byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad abi šalys būtų pajėgios mokėti kompensaciją už jam tenkančią turto dalį. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai parinko nekilnojamojo turto padalijimo būdą. Byloje nustačius, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kuriame yra namų valda, taip pat nustačius, kad sukuriant bendrą turtą ieškovės indėlis sudaro didesnę nei atsakovo dalį, kad žemės sklype pagerinimai buvo atlikti ieškovės giminaičio – tėvo ir pačios ieškovės asmeninėmis lėšomis, kad ginčo turtu iki konflikto su atsakovu naudojosi ir pilnametės ieškovės dukros, todėl yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo parinktą turto padalijimo būdą, turtą natūrą priskiriant ieškovei, įpareigojant ieškovę išmokėti atsakovui kompensaciją už jam priklausančią turto dalį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovei turtas nėra reikalingas, ji gyvena Vilniuje, todėl turtą ketina parduoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką aplinkybė, jog vienas iš sutuoktinių yra išvykęs gyventi ir dirbti į kitą vietovę, savaime nelemia objektyvaus reikalingumo visą daiktą natūra priteisti kitam sutuoktiniui, nesant galimybės turto dalies kompensuoti kitu sutuoktinių turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2009). Be to, apeliacinės instancijos teisme pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė yra grįžusi gyventi į ginčo turtą, tačiau galimybė naudotis turtu dėl daromų kliūčių, šalių konfliktinių santykių yra apribota. Taip pat atmestini atsakovo argumentai apie tai, kad ginčo namo garaže jis yra įsirengęs dirbtuves, kuriose vykdo veiklą, todėl namo natūra nepriteisimas jam sukliudys gauti darbines pajamas. Teisėjų kolegija šiuos atsakovo argumentus vertina kaip gynybinę poziciją, siekiant, jog turtas natūra būtų priteistas jam – atsakovui, ir pažymi, kad nors atsakovas teigia, kad dirbtuves jis įsirengęs bendrame šeimos garaže, siekiant vykdyti individualią veiklą šeimos būste, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas 2012 metais atliktų patikrinimų metu neigė vykdantis bet kokią individualią veiklą (b. l. 60-72, 12 t.), byloje įrodymų, patvirtinančių apie tai, kad pradėjus šalims gyventi skyrium garažo patalpos buvo pritaikytos individualiai veiklai vykdyti ar įranga pirkta atsakovo lėšomis, byloje nėra. Priešingai, A. V. parodymais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad garažo įranga buvo pirkta ieškovei dovanotomis lėšomis (27 099 Lt pervesta suma banko pavedimais). Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja L. R. C.

Kaip jau minėta, dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis), remiantis VĮ „Registrų centras“, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais; šalys taip pat gali sutarti dėl dalijamo turto vertės. Abi šalys apeliacinės instancijos teisme išsakė prieštaravimus dėl pirmosios instancijos teisme nustatytos ginčo namo vertės ir pareiškė prašymą dėl specialių žinių poreikio nustatant turto vertę (CPK 212 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis), o apeliacinėje instancijoje buvo atliktas nekilnojamojo turto vertinimas, namo vertė laikytina eksperto išvadoje nurodyta vertė – 352 206 Lt, su kuria šalys sutiko, todėl atsižvelgiant į kiekvieno sutuoktinio indėlį bendrame turte, ieškovei priteistinas namas natūra, o atsakovui kompensacija, už jam tenkančią šio turto dalį (44/100 vertės, sudarančios 154 971 Lt).

Dėl kitų reikalavimų

Ginčas byloje kilęs ir dėl namų apyvokos daiktų padalijimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2004 m. atsakovas niekur nedirbo ir pajamų neturėjo, šią aplinkybę pripažino ir pats atsakovas, susitarimuose nurodęs, kad tik fiziniu darbu prisidės prie bendro turto sukūrimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad tretieji asmenys A. V. ir I. V. pervesdavo į dukters sąskaitą pinigines lėšas, kurios buvo naudojamos įsigyti baldams bei kitiems buities reikmenims ir nurodė, kad šių lėšų nereikalauja grąžinti, jas dovanojo ieškovei, todėl teismas darė išvadą, kad labiau tikėtina, jog lentynos „R-737-17“ ir „R-732-34“ 600 Lt vertės, stalo teniso stalas „Outdor Roller“ 500 Lt vertės, odinis minkštas kampas 800 Lt vertės, tachta 300 Lt vertės, miegamojo baldų komplektas 1200 Lt vertės, elektrinė duonkepė „Moulinex“ 200 Lt vertės, elektrinė kokteilių mašina „Philips“ 150 Lt vertės, buvo įgyti iš ieškovės asmeninių lėšų. Turtą skyrus naudotis šeimai, teismas sprendė, kad ieškovės aiškiai išreikštos valios jį įgyti savo asmeninėn nuosavybėn nebuvo. Todėl teismas vertino, kad minėti daiktai yra bendroji jungtinė nuosavybė, kuriai įgyti buvo panaudotos ieškovės asmeninės 3 750 Lt lėšos. Odinis minkštų baldų komplektas „Manhatan“ 1 500 Lt vertės, šaldytuvas Liebherr CUPesf35530 600 Lt vertės ir tachta 200 Lt vertės įtraukti į dalintino turto masę, argumentuojant tuo, jog tachta pirkta 2003 metais, o šaldytuvas dovanotas šeimai įkurtuvių proga. Tokiu būdu, nustatyta priklausančių šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise daiktų bendra vertė – 6 050 Lt, taip pat spręsta, kad jų įsigijimui panaudota dalis ieškovės asmeninių lėšų – 3 750 Lt. Minėtus daiktus teismas padalino sekančiai: ieškovei paskyrė odinį minkštą kampą 800 Lt vertės, tachtą 300 Lt vertės, tachtą 200 Lt vertės, miegamojo baldų komplektą 1200 Lt vertės, elektrinę duonkepę „Moulinex“ 200 Lt vertės, elektrinę kokteilių mašiną „Philips“ 150 Lt vertės, o atsakovui – šaldytuvą Liebherr CUPesf35530 600 Lt vertės, lentynas „R737-17“ ir „R-732-34“ 600 Lt vertės, odinį minkštų baldų komplektą „Manhatan“ 1 500 Lt vertės, stalo teniso stalą „Outdor Roller“ 500 Lt vertės. 

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad lentynas (spintas) „R-737-17“ ir „R-732-34“, pirko iš savo asmeninių lėšų, jos buvo ieškovės įsigytos gavus 41 000 Lt dovanų pagal 2009 m. lapkričio 20 d. dovanojimo sutartį. Be to, ieškovė nurodo, kad dalį apyvokos daiktų iš namų be ieškovės žinios išvežęs atsakovas, tačiau teismas tokių duomenų neįvertino. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus, kadangi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl daiktų padalinimo įvertino ieškovės asmeninių lėšų panaudojimą namų apyvokos daiktams įsigyti, ir daiktų padalinimo klausimą išsprendė tinkamai, atsižvelgdamas į jų vertę. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad kavos aparato „Roventa Adagio”, 150 Lt vertės, ir DVD grotuvo „Pioneer”, 200 Lt vertės, nebėra tarp dalintinų daiktų, todėl juos iš dalintino turto masės išjungė. Be to atsakovas nurodo, kad jis po 2004 metų gavo pajamų, todėl teismas nepagrįstai nurodė, jog jis niekur nedirbo ir pajamų neturėjo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išvada dėl kavos aparato ir DVD grotuvo išjungimo iš dalintinų daiktų sąrašo buvo padaryta atsižvelgiant į pačių šalių paaiškinimus, o teismo nustatytas aplinkybes apie atsakovo gautas pašalpas ir turėtas išlaidas dėl atliekamų mokėjimų nepilnamečiui vaikui iš buvusios santuokos išlaikyti po 2004 metų, patvirtina tai, kad atsakovo gaunamos pajamos buvo mažesnės už išlaidas. Kadangi kitokių duomenų byloje nėra, apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo vertinimu, kad paskolos sutartys su kreditoriais N. C., I. G., J. R., A. Š., A. B., A. S., K. K., E. V. B., A. T. B., J. G. buvo sudarytos ieškovei nežinant, todėl laikytinos asmeninėmis atsakovo prievolėmis. Atsakovas skunde nurodo, kad byloje yra pateikti medžiagų apmokėjimo dokumentai, sutartys su darbininkais dėl statybos darbų atlikimo, statybinių medžiagų pristatymo, liudytojų, trečiųjų asmenų paaiškinimai apie darbų užsakymą, atlikimą bei apmokėjimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepagrįstai nurodo, kad minėti duomenys įrodo lėšų šaltinį, nes jie patvirtina tik atliktus darbus ir pirktas statybines medžiagas, tačiau ne tai, kokiomis lėšomis už darbus ir medžiagas buvo atsiskaityta. Taip pat atmestina kaip nepagrįsta apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog kito sodybos įrengimo finansavimo šaltinio įrodymų byloje nėra, o rezultatas, numatytas Jungtinės veiklos sutartyje, pasiektas. Pažymėtina, kad ieškovė nurodo kitus duomenis ir pateikia kitus įrodymus apie statybų finansavimą, todėl atsakovo teiginiai apie tai, kad įrodymų apie gautas lėšas be minėtų paskolos sutarčių nėra, laikytini nepagrįstais ir neatitinkančiais bylos medžiagos. Taip pat teismas atmeta atsakovo argumentus dėl ieškovės žinojimo apie sudarytas sutartis, kadangi sutartys pasirašytos vieno atsakovo, tai, kad dėl paskolų su kreditoriais tarėsi tik jis, patvirtino ir byloje apklausti liudytojai, todėl bylos duomenimis nepagrįstas tvirtinimas, jog ieškovė žinojo apie paskolas, atitinka CK 3.109 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad solidarioji atsakomybė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą.

Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo dalimi dėl skolos už UAB „Bitė Lietuva“ paslaugas priskyrimo jos asmenine prievole. Byloje nustatytos aplinkybės, kurias pripažino ir pati ieškovė, kad įsiskolinimas už naudojimąsi telefono abonentu atsirado šalims gyvenant atskirai, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors formaliai telefono abonentas buvo perrašytas ieškovei tik 2011 m. sausio 10 d., juo besinaudojanti ieškovė privalo atlyginti susidariusį įsiskolinimą kreditoriui asmeniškai, nepaisant to, kad sutartį su UAB ,,Bitė Lietuva” buvo sudaręs atsakovas. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.

Ieškovė nesutinka su teismo sprendimo dalimi pripažinti automobilį Mitsubichi 3000 GT bendra sutuoktinių nuosavybe, nes jos teigimu, teismas neįvertino to, kad ieškovė buvo laimėjusi loterijoje 16 000 Lt ir už juos buvo įsigytas automobilis Mitsubichi 3000GT, A. V. už šio automobilio įsigijimą padovanojo 19 000 Lt. Dėl automobilio Toyota Corolla Verso ieškovė taip pat nesutinka su teismo sprendimu, kuriame konstatuota, jog dalis lėšų lizingo įmokoms mokėti buvo panaudota iš bendrasantuokinių lėšų, tačiau ieškovės teigimu, automobilis buvo įsigytas tik už A. V. padovanotas lėšas. Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad A. V. ieškovei pervesti pinigai automobilio lizingo įmokoms pripažintini ieškovės asmeninėmis lėšomis, nes byloje esantys duomenys rodo, kad ne visos A. V. pervestos lėšos ieškovei buvo pervestos negrąžintinai. Pažymėtina, kad CK 3.98 straipsnio 3 dalis įpareigoja sutuoktinį kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su šio kodekso 3.109 straipsnyje numatytų prievolių vykdymu (prievolės, vykdomos iš bendro sutuoktinių turto), išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti. Byloje nustatyta, kad ieškovė pati pripažino (tą nurodė ir apeliaciniame skunde), kad automobilis Mitsubishi GT3000 buvo nupirktas už lėšas, laimėtas loterijoje, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo vertintas kaip turtas, priklausęs sutuoktiniams bendrosios nuosavybės teise, tad ieškovei, pardavus automobilį, buvo sumažinta sutuoktinių bendro turto apimtis ta verte, kokios vertės buvo automobilis, todėl spręstina, kad teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovė pusę automobilio vertės privalo kompensuoti atsakovui. Iškilus ginčui dėl automobilio Toyota Corolla Verso, nustatyta, kad automobilis buvo skirtas naudotis šeimai, tačiau ieškovei įrodžius, kad ji iš savo tėvo gavo 24 700 Lt lėšų automobiliui Toyota pirkti negrąžintinai, likusi lizingo įmokų dalis (6 907,24 Lt) (31 607,24 Lt – 24 700 Lt) pirmosios instancijos teismo pagrįstai laikyta bendru sutuoktinių turtu, todėl ieškovė privalo kompensuoti atsakovui 3 453,62 Lt automobilio Toyota Corolla Verso, lizingo įmokų. Aplinkybes, kad nurodytos lėšos automobilio įsigijimui A. V. buvo dovanotos, patvirtino ir trečiasis asmuo A. V..

Atsakovas priešieškiniu buvo pareiškęs reikalavimus ieškovei atlyginti su turto išlaikymu susidariusių išlaidų dalį. Byloje nustačius, kad ieškovė ginčo name negyveno nuo 2010 m. pradžios, pirmosios instancijos teismas vertino, kad ji, negyvendama patalpose, nesinaudojo ir tiekiama elektros energija, todėl negali būti įpareigota grąžinti atsakovui  dalį lėšų, sumokėtų AB „Lesto“. Teismas sprendė, kad nustačius, jog turtą privalo išlaikyti abi šalys, todėl ieškovė privalo atsakovui atitinkamai proporcingai atlyginti jo patirtų išlaidų namui išlaikyti dalį, iš ieškovės priteisė 1 715,29 Lt (54/100 dalis nuo 3 063,02 Lt). Pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovo reikalavimo atlyginti už jo atliktus namo tvarkymo darbus (1 100 Lt), nes teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, kad sutuoktiniai neturi teisinio pagrindo reikalauti vienas kito atlyginti už sutuoktinio pareigų atlikimą vykdant namų ūkio darbus. Pagrįstai atmestas ir atsakovo reikalavimas priteisti iš ieškovės 99,63 Lt už name nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. sunaudotą vandenį, kadangi reikalavimas nėra pagrįstas įrodymais.

Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su būsto išlaikymo išlaidomis nurodydama, kad išlaidos, patirtos už vandens šildytuvo name sumontavimą nepagrįstos įrodymais. Šis argumentas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atmestinas kaip nepagrįstas, nes byloje pateikti įrodymai apie šildytuvo pirkimą ir sumontavimą, todėl tai, kad ieškovės nurodymu, patalpa, kurioje šis prietaisas sumontuotas, yra užrakinta, nepaneigia atliktų darbų, kurie patvirtinami rašytiniais įrodymais, fakto. Nors atsakovas skundu ginčija tai, kad jo reikalavimas dėl elektros energijos ir vandens išlaidų priteisimo iš ieškovės, teismo buvo nepagrįstai atmestas, tačiau aplinkybei, kad po to, kai ieškovė name jau nebegyveno, ji naudojo ten elektros energiją ir vandenį, nėra pagrįstas jokiais duomenimis. Tai, koks kiekis elektros energijos buvo reikalingas namo šildymui, siekiant jį apsaugoti nuo drėgmės poveikio, iš byloje pateiktų duomenų nėra galimybių nustatyti. Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu dėl prievolės padengti jam l/2 sumos, kuria įvertintas jo darbas namų ūkyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį atsakovo reikalavimą, padarė pagrįstą išvadą, kad vadovaujantis CK 3.117 straipsniu Ir CK 3.27 straipsnio 1 dalimi sutuoktiniai neturi teisinio pagrindo reikalauti vienas kito atlyginti už sutuoktinio pareigų atlikimą vykdant namų ūkio darbus. Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, kad atsakovo patirtos 5,63 Lt išlaidos dėl registruoto laiško persiuntimo ieškovei nėra susijusios su ieškovės prievolėmis, todėl ieškovė jų neprivalo kompensuoti. Atsakovo argumentai dėl šuns, kaip namų sargo, išlaikymo išlaidų taip pat atmestini, kaip nepagrįsti, nes tiesiogiai su bendro turto išlaikymu patirtos išlaidos nėra susijusios.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimas keistinas parenkant kitą santuokinio turto padalijimo būdą, t. y. ieškovei priskiriant gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini), o atsakovui išmokant kompensaciją. Todėl turto padalijimas tarp šalių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra toks: ieškovei priteistinas gyvenamasis namas su kiemo statiniais (duomenys neskelbtini) (352 206 Lt vertės), odinis minkštas kampas (800 Lt vertės), tachta (300 Lt vertės), tachta (200 Lt vertės), miegamojo baldų komplektas (1200 Lt vertės), elektrinė duonkepė „Moulinex“ (200 Lt vertės), elektrinė kokteilių mašina „Philips“ (150 Lt vertės), iš viso turto už 355 056 Lt. Atsakovui: šaldytuvas Liebherr CUPesf35530 (600 Lt vertės), lentynos „R737-17“ ir „R-732-34“ (600 Lt vertės), odinis minkštų baldų komplektas „Manhatan“ (1 500 Lt vertės), stalo teniso stalas „Outdor Roller“ (500 Lt vertės), iš viso turto už 3 200 Lt. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, jog ieškovė turi pareigą atlyginti už bendro turto sumažinimą 14 398,62 Lt (10 945 Lt už automobilį Mitsubishi ir 3 453,62 Lt už automobilio Toyta Corolla įmokas), atlyginti atsakovui bendro turto išlaikymo išlaidas 1 715,29 Lt (54/100 dalis nuo 3 063,02 Lt) bei turi teisę  į 3 750 Lt piniginę kompensaciją už ieškovės panaudotas asmenines lėšas įsigyjant namų apyvokos ir apstatymo reikmenis, atsižvelgiant į atsakovui priteistų nekilnojamųjų daiktų vertės skirtumą 350 Lt (atsakovui priteistų daiktų vertė 3 200 Lt-ieškovei priteistų daiktų vertė 2 850 Lt) atsakovui išmokėtina kompensacija už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį sudarytų 166 980,93 Lt (352 206 Lt:100x44 proc.)+10 945 Lt+3 453,62 Lt+1715,29 Lt-3 753,62 Lt-350 Lt) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

CK 1.137 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji nuostata, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas piktnaudžiauti savo teise bei pasekmės tokio piktnaudžiavimo atveju - teismas gali atsisakyti ginti asmens subjektinę teisę. Piktnaudžiaujantis savo teise asmuo nebūtinai turi turėti tiesioginį tikslą padaryti žalą kitų asmenų interesams, tačiau žala kitiems asmenims gali atsirasti asmeniui nesąžiningai siekiant savo interesų patenkinimo. Įpareigojimas civilinių teisinių santykių subjektams, įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas, inter alia įgyvendinant teisę į teisminę gynybą, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus nustatytas  ir CK 1.5 straipsnio 1 dalyje bei CPK 7, 42, 95 straipsniuose.

Atsakovas prašo ieškovei paskirti baudą už piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis. Šis prašymas netenkintinas, kadangi įstatyme įtvirtina ieškovės teisė skųsti jos netenkinančius teismo sprendimus, be to, kolegijos vertinimu, yra pagrindas apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad apeliantė piktnaudžiauja procesu, ir spręsti dėl CPK 95 straipsnyje įtvirtintų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis padarinių taikymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylos duomenimis pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 4 350 Lt bylinėjimosi išlaidų (žyminis mokestis – 1 025 Lt t. 1, b. l. 12, 13, 14, advokato atstovavimo išlaidos – 3 025 Lt t. 11, b. l. 132, antstolio darbo apmokėjimas 300 Lt (t. 16, b. l. 43), atsakovas – 1 745,38 Lt kopijavimo paslaugų, banko sąskaitų išrašų išdavimo, nuotraukų darymo, registrų išrašų, medicininės pažymos gavimo, troleibuso (autobuso) talonėlių, automobilio kuro, stovėjimo aikštelės paslaugų išlaidas (t. 4, b. l. 133-144, 190, t. 8,  b. l. 145-156, t. 15, b. l. 33-37), valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas sudarė 6 030,58 Lt (t. 16, b. l. 39), pašto išlaidos – 1 139,86 Lt. Pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas priteisė atsižvelgdamas į atmestų ir patenkintų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dalį (patenkinta 67 procentai ieškinio reikalavimų, 22 procentai priešieškinio reikalavimų), atsakovo prašymą dėl išlaidų troleibuso (autobuso) talonėlių, automobilio kuro, stovėjimo aikštelės paslaugų atmetė, kaip neusisjusias su bylos nagrinėjimu.

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinio ir priešieškinio atmestų ir patenkintų reikalavimų proporcijos iš esmės nesikeičia (keičiasi labai nežymiai), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje paliktinas nepakeistas. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, konkrečiai dėl išlaidų automobilio kurui, troleibuso talonėliams, stovėjimo aikštelės paslaugoms (700,31 Lt sumoje) priteisimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pakeisti teismo sprendimą šioje dalyje, nes vadovaujantis CPK 88 straipsniu, prie bylinėjimosi išlaidų atsakovo nurodytos išlaidos nėra priskiriamos, o minėto straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu išlaidos automobilio kurui, troleibuso talonėliams, stovėjimo aikštelės paslaugoms nelaikytinos būtinomis išlaidomis.

Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys patyrė šias išlaidas apeliacinės instancijos teisme: ieškovė – 500 Lt žyminio mokesčio už paduodamą apeliacinį skundą, 4 000 Lt atstovavimo išlaidų, 1 200 Lt už turto vertinimą (18 t. b. l. 141, 19 t. b. l. 99), atsakovas už procesinių dokumentų rengimą – 690 Lt, už faktinių aplinkybių konstatavimą – 300 Lt, gyvenamojo namo sąmatinės kainos apskaičiavimą – 150 Lt, tretieji asmenys patyrė 1 000 Lt atstovavimo išlaidų (18 t. b. l. 168), procesinių dokumentų sauntimo išlaidos – 27 Lt. Ieškovės apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, o atsakovo apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovo priteistina 67 procentai ieškovės ir jos pusėje buvusių trečiųjų asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų, apeliacinės instancijos teisme, kurios sudaro 335 Lt žyminio mokesčio, 3 015 Lt atstovavimo išlaidų, 804 Lt išlaidų už turto vertinimą ieškovei ir 670 Lt tretiesiems asmenims, taip pat 18 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 80 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 punktas, 6 punktas, 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.2, 8.9, 8.10, 8.17 punktai), iš ieškovės išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei nepriteistinos, kadangi nesudaro Vyriausybės nustatytos minimalios sumos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

pakeisti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe valdomo turto dalyje ir šią dalį išdėstyti taip:

Priteisti ieškovei A. E. (a. k. (duomenys neskelbtini)

• gyvenamąjį namą 357,59 kv. m. bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su kiemo statiniais (valymo įrengimu k1), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini),      352 206 Lt vertės;
• odinį minkštą kampą 800 Lt vertės,
• tachtą 300 Lt vertės,
• tachtą 200 Lt vertės,
• miegamojo baldų komplektą 1200 Lt vertės,
• elektrinę duonkepę „Moulinex“ 200 Lt vertės,
• elektrinę kokteilių mašiną „Philips“ 150 Lt vertės,

Iš viso turto už 355 056 Lt.

Priteisti atsakovui K. E. (a. k. (duomenys neskelbtini)

• šaldytuvą Liebherr CUPesf35530 600 Lt vertės,
• lentynas „R737-17“ ir „R-732-34“ 600 Lt vertės,
• odinį minkštų baldų komplektą „Manhatan“ 1500 Lt vertės,
• stalo teniso stalą „Outdor Roller“ 500 Lt vertės.

Iš viso turto už 3 200 Lt. 

Priteisti atsakovui K. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės A. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) 166 980,93 Lt (vieno šimto šešiasdešimt šešių tūkstančių devynių šimtų aštuoniasdešimt litų, 93 ct) kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį.

Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovo K. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) 335 Lt (tris šimtus trisdešimt penkis litus) žyminio mokesčio, 3 015 Lt (tris tūkstančius penkiolika litų) atstovavimo išlaidų, 804 Lt (aštuonis šimtus keturis litus) išlaidų už turto vertinimą apeliacinės instancijos teisme ieškovei A. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) 670 Lt (šešis šimtus septyniasdešimt litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme trečiajam asmeniui A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo K. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) 18 Lt (aštuoniolika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (mokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM (įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Teisėjai              Dalė Burdulienė

                                                                      Leonas Jachimavičius

              Egidijus Tamašauskas