Civilinė byla Nr. 3K-3-397/2008
Procesinio sprendimo kategorija
95.3
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugpjūčio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos
pirmininkas), Vinco Versecko (pranešėjas) ir Gražinos Davidonienės,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo 519-osios daugiabučio namo
savininkų bendrijos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės
teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo 519-osios daugiabučio namo
savininkų bendrijos ieškinį atsakovui AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ dėl
sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu bei žalos atlyginimo, tretysis
asmuo UAB ,,Vilniaus energija“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas 519-oji
daugiabučio namo savininkų bendrija 1996 m. rugpjūčio 28 d. sudaryta su atsakovu
šilumos vartojimo sutartimi bei 1998 m. birželio 10 d. ir 1999 m. balandžio 9
d. papildomais susitarimais, kurie galiojo iki 2000 m. balandžio 30 d., susitarė,
kad atsakovas parduos bendrijos namo gyventojams šilumą, o bendrija
įsipareigojo sunaudotos šilumos kiekį paskirstyti bendrijos gyventojams ir
surinktus mokesčius pervesti atsakovui. Ieškovas 2002 m. balandžio 16 d.
kreipėsi su ieškiniu į teismą, nurodydamas, kad ginčo sutarties sąlyga
,,Vartotojas įsipareigoja sunaudotos šilumos kiekį paskirstyti bendrijos
gyventojams“ neatitiko tuo metu galiojusių teisės aktų, kurie numatė, jog
kiekvienas gyventojas moka tik už jo sunaudotą šilumos kiekį, todėl šią sąlygą
ieškovas laikė nesąžininga vartotojų atžvilgiu. Be to, atsakovas,
skaičiuodamas mokėjimus už šildymą ir karštą vandenį už 1999 m. gegužės 1 d. –
2000 m. balandžio 30 d. laikotarpį, nesilaikė teisės aktų reikalavimų
(Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 m. spalio 19 d.
nutarimu Nr. 85 nustatytą Centralizuotos šilumos kainų taikymo, nustatant
mokėjimus už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą daugiabučio namo butams,
tvarkos). Pagal šią tvarką šiluma, sunaudota nepaskirstyto karšto vandens
pašildymui, yra tiekėjo nuostoliai, todėl negalėjo būti paskirta mokėti namo
gyventojams. Ieškovas nurodė, kad atsakovas per keturis ginčo mėnesius (nuo
2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. balandžio 9 d.) skaičiavo bendrijai neteisėtai
padidintus mokėjimus už šildymą. Nešildymo sezono metu atsakovas, pažeisdamas
Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 1.4 punkto, Energetikos
ministerijos 1995 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos Atsiskaitymo su
gyventojais už karštą vandenį ir patalpų šildymą metodikos 3.5 punkto
nuostatas, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1998 m.
rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 30 nustatyto karšto vandens Vilniaus mieste
kainas, taip pat neteisėtai paskyrė namo gyventojams sumokėti už nepaskirstytą
karšto vandens šilumą, todėl mokėjimai už karštą vandenį vasaros mėnesiais butų
savininkams buvo taip pat neteisėtai padidinti. Atsakovas neteisėtais veiksmais
bendrijos namo gyventojams padarė 10 106,08 Lt žalą. Kadangi
bendrija jau yra surinkusi iš gyventojų ir sumokėjusi visus atsakovo neteisėtus
priskaitymus, ieškovas šią sumą prašė priteisti bendrijai, nes jai yra padaryta
žala.
Ieškovas,
patikslinęs ieškinį ir remdamasis 1964 m. CK 47, 59, 60 straipsniais, CK 1.138
straipsnio 6 punktu, 6.251 straipsnio 1 dalimi, 6.193, 1.95, 1.96 straipsniais,
1.80 straipsnio 2 dalimi, Energetikos įstatymu, Vartotojų teisių gynimo
įstatymu, Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymu, Vyriausybės 1997 m.
gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1507, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės
komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 85, prašė teismą pripažinti
negaliojančia nuo pasirašymo dienos ieškovo ir AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“
1999 m. balandžio 9 d. papildomo susitarimo 2 p. nuostatą
,,Vartotojas įsipareigoja sunaudotos šilumos kiekį paskirstyti bendrijos
gyventojams“; po šio modifikavimo papildomo susitarimo 2 punkto nuostatą
išdėstyti taip ,,Vartotojas įsipareigoja surinkti iš bendrijos namo gyventojų
mokėjimus už jų sunaudotą šilumą bei karštą vandenį ir pervesti Tiekėjui“;
priteisti iš atsakovo 10 106,08 Lt patirtos žalos atlyginimą.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto
3-asis apylinkės teismas 2007 m. spalio 25 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
Teismas sprendime nurodė, kad prašymas pripažinti papildomą susitarimą 1964 m.
CK 47 straipsnio pagrindu negaliojančiu nepagrįstas. Ginčijamą sutartį ir
papildomus susitarimus prie jos šalys pasirašė laisva valia, sutarties
įsipareigojimai buvo vykdomi, pretenzijų dėl sutarties ar papildomo susitarimo
sąlygų šalys nereiškė. Ginčijamu laikotarpiu galiojusioje Energetikos ministro
1995 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintoje Atsiskaitymų su gyventojais
už karštą vandenį ir patalpų šildymą metodikoje buvo nustatyta, kad šalims
susitarus ir atsiskaitant pagal tiesiogines bendrijos ir tiekėjo sutartis,
sunaudotos šilumos energijos paskirstymą tarp butų savininkų ir nuomininkų
atlieka savininkas ar bendrijos kooperatyvo tam įgaliotas asmuo, vadovaudamasis
šia metodika arba nustatydamas kitą butų vidaus atsiskaitymo tvarką, tačiau
laiku ir visiškai apmokant už namo sunaudotą šilumos energiją pagal įvadinių
skaitiklių parodymus. Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad
ieškovas skaitiklių parodymų duomenis pateikdavo atsakovui, o šis jų pagrindu
išrašydavo sąskaitas. Teismas taip pat patikrino ginčo laikotarpiu ieškovo
sumokėtų sumų apskaičiavimo teisingumą ir sprendė, kad atsakovo atlikti
skaičiavimai atitinka galiojusių teisės normų reikalavimus. Teismas pažymėjo,
kad šioje byloje prejudicinę reikšmę turi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 9 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004. Šioje byloje išaiškinta, kad sutartys,
kuriomis nustatytas šilumos ir karšto vandens tiekimas į daugiabučius namus,
negali būti traktuojamos vien kaip vartojimo sutartys, nes tiekiama šilumos energija
kartu yra ir resursai daiktui išlaikyti, todėl kaip vartotojai ir daikto
savininkai namo gyventojai turi padengti nuostolius. Šių motyvų pagrindu
teismas abu ieškinio reikalavimus atmetė.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 20 d. nutartimi
atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 3-osios apylinkės teismo
2007 m. spalio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė,
kad ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančia ginčijamą susitarimą CK 47
straipsnio pagrindu nepagrįstas, nes ginčijamas papildomas susitarimas
neprieštarauja ne tik įstatymams, bet ir poįstatyminiams aktams. Pasisakydama
dėl reikalavimo priteisti bendrijai žalą, atsiradusią nepagrįstai suskaičiavus
mokestį už šildymą ir karštą vandenį, kolegija nurodė, kad šis reikalavimas
kilo iš sutartinių teisinių santykių, todėl negali būti vertinamas kaip
deliktas. Kolegija taip pat nurodė, kad reikalavimą dėl žalos atlyginimo
pareiškė reikalavimo teisės neturintis juridinis asmuo. Ieškovas neįrodė, kad
būtent bendrija kaip juridinis asmuo patyrė nuostolius. Namo bendrojo naudojimo
objektų savininkas yra ne bendrija, o butų savininkai, todėl šie asmenys turi
teisę proporcingai jų daliai bendroje nuosavybėje į bendrojo naudojimo objektų
duodamas pajamas, privalo apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti,
mokėti mokesčius, rinkliavas ir reikalauti žalos atlyginimo. Ieškovas CPK 45
straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka nepateikė prašymo pakeisti ieškovą
tinkamu, todėl pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl žalos atlyginimo
atmetė teisėtai. Kolegija, pasisakydama dėl kitų apeliacinio skundo motyvų,
nurodė, kad ginčo dėl matematinių apskaičiavimų teisingumo byloje nėra –
atsakovas ir tretysis asmuo neginčija ieškovo pateiktų skaičiavimų, todėl
pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl
ekspertizės šių skaičiavimų pagrįstumui patikrinti skyrimo. Kaip netinkamo
mokėjimų apskaičiavimo prielaidą ieškovas nurodė aplinkybę, kad atsakovas
nevykdė Vyriausybės 1997 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 1507 1.3 punkte
nustatytos pareigos namo butuose savo lėšomis įrengti šiluminės energijos ir
karšto vandens apskaitos prietaisus. Šiame punkte nurodyta, kad tiekėjas
apskaitos prietaisus įrengia tiems vartotojams, su kuriais yra sudaręs tiekimo
ir vartojimo sutartis. Kolegija nurodė, kad šiuo atveju sutartis buvo sudaryta
su bendrija, todėl atsakovas neprivalėjo butuose įrengti apskaitos prietaisų.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas 519-osios daugiabučio namo savininkų bendrija prašo panaikinti Vilniaus
miesto 3-osios apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d.
nutarties dalis dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo atsiradusią žalą dėl
neteisingai suskaičiuoto mokesčio už šilumą ir priimti naują sprendimą šį
reikalavimą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1) Pripažindamas
bendriją netinkamu ieškovu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Bendrijų
įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą bendrijai ginti jos narių
ekonominius interesus. Tokios pat teisės numatytos ir kasatoriaus bendrijos
įstatuose. Be to, 2001 m. rugpjūčio 14 d. kasatoriaus bendrijos narių
susirinkimas nusprendė siekti susigrąžinti neteisėtai permokėtas ar kitaip
prarastas lėšas.
2) Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai taikė sutarties, nustatančios ginčo šalių ir
butų savininkų tarpusavio santykius, kvalifikavimui reikšmingas teisės normas, todėl
neteisingai kvalifikavo sutartį. Kasatorius mano, kad šalių sudaryta ginčo
sutartis yra vartojimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismas ginčo sutartį
kvalifikavo kaip komercinę sutartį tarp dviejų juridinių asmenų. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas 2003 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-579/2003 yra
pasisakęs, kad bendrijų sutartys dėl šilumos tiekimo pripažintinos ne tik
vartojimo sutartimi, bet ir sutartimi, turinčia atlyginimo už išlaidas, skirtas
bendram turtui išlaikyti, aspektą. Šiuo atveju lieka neaiškus bendrijos, kuri
pasirašo sutartį už savo namo butų savininkus – vartotojus, statusas. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo sutarčių kvalifikavimo klausimu yra nevienoda
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m.
gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų
bendrija v. SP UAB ,,Vilniaus vandenys“, SP AB ,,Vilniaus Energija“, bylos
Nr. 3K-3-579/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje 791-oji
daugiabučio namo savininkų bendrija, Č. K. v. AB ,,Grigiškės“, bylos Nr.
3K-3-211/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje 519-oji
daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB ,,VE“ ir kt, bylos Nr. 3K-3-514/2004).
3) Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai taikė poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius
atsiskaitymo už tiekiamą šilumą ir karštą vandenį teisinius pagrindus.
4) Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad ginčo dėl matematinių apskaičiavimų
teisingumo byloje nėra, nes atsakovas neginčijo ieškovo pateiktų skaičiavimų.
Tokia teismo išvada, kasatoriaus nuomone, leidžia daryti išvadą, kad teismas
laiko ieškovo pateiktą apskaičiavimą teisingu ir įrodytu. Dėl to kasacinės
instancijos teismui reikia tik patikrinti kasatoriaus skaičiavimus teisės
taikymo aspektu.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ prašo ieškovo kasacinį
skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus.
Atsiliepime nurodoma, kad Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1507
1.3 punktu šilumos, karšto vandens tiekėjas buvo įpareigotas įrengti tik namo
ar jo dalies įvadinį apskaitos prietaisą, o ne apskaitos prietaisą kiekvieno
vartotojo bute. Šiuo metu galiojantis Šilumos ūkio įstatymas taip pat numato,
kad šilumos ir karšto vandens tiekėjas privalo savo lėšomis įrengti ir
užtikrinti tinkamą techninę būklę tik tų atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų,
kurie yra įrengiami šilumos pirkimo-pardavimo vietoje, t. y namo įvadiniai
apskaitos prietaisai. Taigi ginčo laikotarpiu teisės aktai nenumatė šilumos
tiekėjui pareigos įrengti vartotojams apskaitos prietaisus, todėl jis neprivalo
prisiimti nuostolių, atsiradusių dėl neįrengtų apskaitos prietaisų butuose ar
netinkamos jų priežiūros. Ginčo sutarties kvalifikavimas kaip vartojimo ar
kitokios sutarties šios bylos išsprendimui neturi jokios reikšmės, nes ginčo
sutarties nuostatos atitinka jos vykdymo metu galiojusius teisės aktus,
neblogino nė vienos šalies padėties labiau nei leido teisės aktai. Be to, ginčo
sutartis nėra vartojimo sutartis nei pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004
m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-514/2004 pateiktą
išaiškinimą, nei pagal Vartotojų teisių gynimo įstatymo nuostatas. Atsiliepime
sutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas yra netinkama
šalis. Reikalavimo dalyje dėl nuostolių atlyginimo kasatoriui turėtų tekti
atsakovo procesinė padėtis, o butų savininkai proporcingai jų daliai turi teisę
į bendrojo naudojimo objektų duodamas pajamas. Atsiliepime taip pat nurodoma,
kad ne patys matematiniai skaičiavimai yra šios bylos esmė ir ginčo dalykas, o
pagal kokius teisės aktus privalo būti apmokestintas ir paskirstytas pateiktos
šilumos energijos kiekis. Teismai pagrįstai nustatė, kad visą šilumos energijos
dalį privalo apmokėti gyventojai.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą tretysis asmuo UAB ,,Vilniaus energija“ prašo kasacinį skundą
atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus.
Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad Centralizuotos šilumos kainų
taikymo, nustatant mokėjimus už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą
daugiabučio namo butams, tvarka buvo privaloma visiems centralizuotos šilumos
tiekėjams, paskirstantiems centralizuotą šilumą ir karštą vandenį
daugiabučiuose namuose. Pagal ginčo sutarties sąlygas suvartotos šilumos paskirstymą
atlikdavo ne tiekėjas, o kasatorius, todėl, skaičiuojant mokesčius, atsakovas
neturėjo laikytis Tvarkos reikalavimų. Atsakovas nepažeidė ir Metodikos
reikalavimų. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad ieškovas yra netinkama šalis
byloje, nes neįrodė, kad bendrija kaip juridinis asmuo patyrė nuostolius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniu
skundu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos
teismo nutarties dalys, kuriomis atmestas reikalavimas dėl žalos atlyginimo.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas
teisėtai atmetė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nes šį reikalavimą pareiškė
reikalavimo teisės neturintis juridinis asmuo. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje
byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė
daugiabučių namų savininkų bendrijų teisinę padėtį reglamentuojančias teisės
normas ir ar pagrįstai suvaržė jų teisę reikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo.
Apeliacinės
instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į
žalos atlyginimą, nurodė, jog bendrija neįrodė patyrusi nuostolių, nes ne
bendrija, o butų savininkai yra bendro naudojimo objektų savininkai, ir šie
asmenys, proporcingai jų daliai bendroje dalinėje nuosavybėje, turi teisę į
bendrojo naudojimo objektų duodamas pajamas, privalo sumokėti išlaidas namo
išlaikymui, mokėti mokesčius ir kitas įmokas. Tokią išvadą pagrindė Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika civilinėse bylose L. B., I. V., I.
Z. A. v. DNSB ,,Medvėgalis“ , UAB ,,Telšių šilumos tinklai“, bylos Nr.
3K-7-345/2007, 257-oji DNSB v. UAB ,,Vilniaus vandenys“, bylos Nr. 3K-3-579/2003.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino, jog
minimose civilinėse bylose buvo nagrinėjami kitokio pobūdžio reikalavimai. Šiose
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pasisakyta dėl bendrijų civilinės
atsakomybės aspektų ir konstatuota, kad žalą, atsiradusią bendrijos nariams
įgyvendinant savo bendrojo naudojimo objektų disponavimo teisę, turi atlyginti
bendraturčiai, o ne bendrija. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškė
bendrija, siekdama išieškoti žalą, atsiradusią vykdant ieškovo ir atsakovo
sudarytą sutartį.
Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį
daugiabučio namo savininkų bendrija yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti
šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius
su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto
žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Teisėjų kolegija
pažymi, kad bendrija yra bendraturčių susivienijimas, turintis
ypatumų, kuriuos sąlygoja tai, kad namo bendrojo naudojimo objektų savininkas
yra ne Bendrija, o butų savininkai, kurie turi disponavimo šiais objektais
teisę. Šie asmenys, o ne Bendrija, proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje
nuosavybėje turi teisę į bendrojo naudojimo objektų duodamas pajamas (CK 4.83
straipsnio 6 dalis), privalo apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti,
mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti
atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti (CK
4.82 straipsnio 3 dalis). Įgyvendinant šias teises ir vykdant pareigas, tarp
butų savininkų, kaip bendraturčių, susiklosto vidiniai bendrosios dalinės
nuosavybės teisiniai santykiai, o tarp Bendrijos, kuri įgyvendina šių
bendraturčių bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo
bendrojo naudojimo objektų valdymu ir naudojimu, ir trečiųjų asmenų susiklosto
išoriniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai. Taigi bendrija yra
bendrasavininkių įsteigtas juridinis asmuo bendrai dalinei nuosavybei valdyti,
naudoti ir tvarkyti. Vykdydama savo funkcijas bendrija su atsakovu sudarė 1996
m. rugpjūčio 28 d. sutartį ir 1998 m. birželio 10 d. bei 1999 m. balandžio 9 d.
papildomus susitarimus prie šios sutarties. Vykdydama sutarties ir susitarimų
sąlygas, bendrija skirstė sunaudotos šilumos kiekį bendrijos gyventojams, rinko
iš jų mokesčius už šilumą ir karštą vandenį bei pervesdavo juos tiekėjui (bendrijos
išoriniai teisiniai santykiai). Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 26
straipsnio 1 dalies 4 punktu bendrija įpareigojama saugoti ir ginti bendrijos
ir jos narių teises bei ekonominius ir kitus teisėtus interesus, susijusius su
namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir kitokiu tvarkymu. Dėl to,
manydama, kad iš savo narių surinko ir sumokėjo atsakovui daugiau mokesčių už
šildymą ir karštą vandenį nei priklausė pagal teisės aktus, ir gindama savo
narių turtinius interesus, bendrija turi teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti
žalą, atsiradusią dėl neteisingo mokesčių skaičiavimo. Teisėjų
kolegija pažymi, kad reikalavimo tenkinimo atveju grąžintų pinigų panaudojimo
bendrijos interesams ar paskirstymo tarp jos narių klausimas sprendžiamas
pagal bendrijos narių vidinių teisinių santykių tvarką.
Teisėjų kolegija sutinka su
ieškovo kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai
aiškino Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo nuostatas ir nepagrįstai
pripažino, kad bendrija neturi reikalavimo teisės dėl žalos, kuri kilo iš šalių
sudarytos sutarties, atlyginimo, todėl įvertinusi tai, kas išdėstyta, naikina
apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl žalos atlyginimo ir perduoda
šią bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl
ieškinio šio reikalavimo esmės ir su juo susijusių kasacinio skundo argumentų,
nes apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino apeliacinio skundo
argumentų dėl faktinių aplinkybių, sutarties teisinio kvalifikavimo ir
suskaičiuotų bei sumokėtų už šildymą ir karštą vandenį mokesčių atitikties
teisės aktų reikalavimams. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad,
nagrinėjant ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš esmės, būtina aiškintis,
dėl kokių priežasčių susidaro nepaskirstyto pašildyto vandens tarp įvado ir
butų karšto vandens apskaitos prietaisų skirtumas, kas buvo atsakingas už namo
tinklų ir apskaitos prietaisų priežiūrą, kontrolę ir tinkamą funkcionavimą, ir
priklausomai nuo to, kokios bus nustatytos faktinės aplinkybės, spręsti, ar
atsakovas pagal galiojusius teisės aktus privalo atlyginti reikalavimu prašomą
priteisti sumą.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20
d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo
2007 m. spalio 25 d. sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas dėl žalos
atlyginimo, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Vilniaus apygardos teismui
nagrinėti iš naujo.
Kitą Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20
d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Aloyzas Marčiulionis
Vincas
Verseckas
Gražina
Davidonienė