Civilinė byla Nr. 2A-284-560/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34896-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

35.4.; 121.18.; 121.21

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovams H. P. ir G. P. dėl nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo – 650-oji individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija „Tarandė“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydamas priteisti jam solidariai iš atsakovų nuostolių atlyginimą – 14 284 Lt, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 714 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Nurodė, kad 2005-05-05 ieškovas su atsakovais sudarė nekilnojamo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas iš atsakovų įsigijo 1 503 kv. m  ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Sutarties 4.2 p. nurodyta, jog pardavėjai patvirtina, kad žemės mokestis ir visi kiti su parduodamu daiktu susiję mokesčiai, susidarę iki šios sutarties pasirašymo dienos, yra sumokėti. 2013-09-18 ieškovas gavo pranešimą iš 650-osios individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijos ,,Tarandė“, kuriame nurodoma, kad iki 2005-01-01 yra susidaręs 14 284 Lt įsiskolinimas. Įsiskolinimą ieškovas sumokėjo ir reikalauja jį priteisti iš atsakovų.

2013-11-06 civilinėje byloje Nr. 2-42134-432/2013 buvo priimtas preliminarus sprendimas, kuriuo ieškinys buvo visiškai patenkintas. Atsakovai H. P. ir G. P. pateikė prieštaravimus, kuriais prašė panaikinti 2013-11-06 preliminarų teismo sprendimą.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovų prieštaravimus, kuriuo palaikė ieškinyje nurodytus reikalavimus.

Trečiasis asmuo 650-oji individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija „Tarandė“ pateikė atsiliepimą į ieškinį. Nurodė, kad atsakovų prieštaravimai dėl preliminaraus sprendimo yra nepagrįsti. Trečiasis asmuo tvirtina, kad atsakovai nuslėpė savo įsiskolinimą bendrijai nuo jų nekilnojamojo turto pirkėjo. Einamieji mokėjimai ir tikslinės įmokos buvo patvirtintos bendrijos įgaliotinių susirinkime 1994-11-15 ir buvo privalomi visiems sklypų bendraturčiams. Ieškovas, įvykdęs atsakovų prievoles, įgijo teisę atgauti iš atsakovų už juos sumokėtas pinigų sumas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-17 galutiniu sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-06 preliminarųjį sprendimą, kuriuo buvo visiškai patenkintas ieškovo V. K. ieškinys atsakovams H. P. ir G. P., panaikino ir ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovui aplinkybės, jog trečiasis asmuo 650-oji individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija ,,Tarandė“ reikalauja iš jo anksčiau aprašytų įmokų, paaiškėjo gavus 2013-07-17 pranešimą dėl nesumokėtų įmokų, o pagal šalių sudarytos sutarties 4.2 ir 4.3 p. nesumokėtas įmokas per 7 dienas privalėjo sumokėti žemės sklypo pardavėjai (atsakovai). Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad 2005-05-05 sutartis numatė, jog pirmiausia neįvykdytas prievoles trečiajam asmeniui (jei jos egzistavo) privalėjo įvykdyti atsakovai, todėl, teismo vertinimu, ieškovas neįgijo teisės be atitinkamų atsakovų veiksmų ir jų tinkamai neinformavęs vykdyti jų prievolių. Nurodė, kad ieškovo išdėstytos aplinkybės, jog jis informavo atsakovus apie atsiradusį įsiskolinimą ir reikalavo, kad jie sumokėtų reikiamas įmokas, o atsakovai šių įmokų nesumokėjo, yra neįrodytos, nė viena šalis nenurodė, kad dėl prievolių bendrijai „Tarandė“ vyko ieškovo ir atsakovo susirašinėjimas, buvo pateikti dokumentai. Taigi, teismo vertinimu, ieškovas neįvykdė 2005-05-05 sutartyje numatytos sąlygos, suteikiančios jam teisę reikalauti, kad atsakovai sumokėtų bendrijai įsiskolinimus, paaiškėjusius po paminėtos sutarties sudarymo. Sąlyga, kuriai esant sklypo pardavėjai (atsakovai) privalėtų sumokėti įsiskolinimus bendrijai, yra tokių įsiskolinimų paaiškėjimas (4.2 sutarties punktas). Sutartyje pavartotas žodis „paaiškėjus“, teismo vertinimu, suprastinas kaip neginčytinas prievolės buvimas (CK 6.193 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad būtent taip šią sutarties nuostatą turėtų suprasti analogiški šalims protingi asmenys, priešingu atveju tokia nuostata reikštų atsakovų prievolę mokėti įmokas pagal bet kurio tokių įmokų užsimaniusio asmens pageidavimus. Pažymėjo, kad atsakovų prievolės, kilusios iki 2005-05-05 sutarties sudarymo, sumokėti įmokas bendrijai „Tarandė“ neginčytinumas nenustatytas, nes atsakovai iki šiol nesutinka, kad turi bendrijai neįvykdytų prievolių. Bendrijos ir atsakovų ginčas dėl neįvykdytų prievolių nėra išspręstas, neįvykdytų prievolių buvimas nepatvirtintas nei atsakovų pripažinimu, nei sutartimi, nei įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Tad, teismo vertinimu, nebuvo sutartyje numatytos sąlygos, suteikiančios ieškovui teisę reikalauti iš atsakovų nuostolių atlyginimo. Ieškovas, pažeisdamas 2005-05-05 nekilnojamo daikto pirkimo-pardavimo sutarties nuostatas, prisiėmė riziką sumokėti tokias įmokas, kurių atsakovai mokėti neprivalo ir kurių jis, be reikalo įvykdęs atsakovų prievoles, neturės teisės iš atsakovų atgauti. Taigi, teismo vertinimu, kadangi CK 6.50 str. 1 d. ir 2005-05-05 sutarties 4.2 ir 4.3 p. nuostatos neleido ieškovui vykdyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)., pardavėjų prievolių 650-ajai individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijai, o ieškovas, nepaisydamas šių nuostatų, prievoles įvykdė, jis neįgijo CK 6.50 str. 3 d. numatytos teisės reikalauti iš atsakovų bendrijai sumokėtų įmokų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-17 galutinį sprendimą ir priimti naują galutinį sprendimą, paliekant galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-06 preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys buvo visiškai patenkintas. Nurodo, kad net paaiškėjus aplinkybei, kad ieškovas tinkamai neinformavo atsakovų apie įsiskolinimo faktą, tačiau tai yra tik procedūrinis pažeidimas, kuris nepanaikina pačios prievolės egzistavimo ir atsakovo pareigos ją įvykdyti. Pažymėjo, kad sutartyje nurodyta, jog visi mokesčiai yra sumokėti, o paaiškėjus, kad tai neatitinka tikrovės, atsakovai turi atlyginti dėl to pirkėjo patirtus nuostolius. Nurodo, kad sutartyje nėra numatytas draudimas pirkėjui įvykdyti pareigą už atsakovus ir po to pareikalauti prievolę įvykdyti tiesiogiai. Kadangi pirkėjas planavo greitai parduoti žemės sklypą, o atsakovai nesutiko įsiskolinimo padengti geranoriškai, tačiau be įsiskolinimo padengimo pirkėjui nebūtų galimybės parduoti žemės sklypo, pirkėjas minėtą prievolę įvykdė pats. Byloje patvirtinta aplinkybė, jog telefonu atsakovai buvo informuoti apie prievolę, tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Tačiau, net jei būtų pagrindas preziumuoti, jog ieškovas netinkamai informavo atsakovus apie prievolę, informavimo momentu laikytinas ieškinio įteikimas atsakovams, po kurio jie per 7 dienas prievolės taip pat neįvykdė. Be to, byloje nebuvo įvertintas faktas, jog atsakovai apie prievolę žinojo jau nuo 2003 m., juos trečiajam asmeniui informavus siųstu pranešimu, tačiau pirkimo-pardavimo sutartyje tai nebuvo nurodyta, kas įrodo, jog atsakovai buvo nesąžiningi. Taip pat skundžiamu sprendimu teismas nevertino byloje esančių įrodymu dėl prievolės pagrįstumo, tuo labiau, kad priimdamas preliminarų teismo sprendimą teismas nekonstatavo įrodymų trūkumo.

Atsakovas H. P. ir G. P. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad pagal šalių pasirašytą sutartį būtent pardavėjai (atsakovai) privalo įvykdyti prievoles, o ne pirkėjas už pardavėjus. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad ieškovas nepagrįstai įvykdė prievolę už atsakovus. Teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai taip pat įpareigoja ieškovą informuoti atsakovus apie prievolės faktą, ypač atsižvelgiant į tai, kad nuo daikto pirkimo praėjo dešimtmetis, o šiuo atveju prievolės egzistavimo faktas ginčijamas ir jam galimai taikytina senatis. Ieškovas, siekdamas asmeninių interesų, t. y. turto pardavimo, savo rizika sumokėjo įsiskolinimą, o toks elgesys būtų pateisinamas tik tuo atveju, jei ieškovo turtui būtų grėsęs pavojus. Šiuo atveju tokio pavojaus nebuvo, dėl to ieškovui tenka prievolės įvykdymo už trečiąjį asmenį rizika. Pažymėjo, kad trečiasis asmuo bylos nagrinėjimo metu neįrodė prievolės egzistavimo pagrindo, taigi teismas pagrįstai nustatė, jog prievolės egzistavimas yra ginčytinas. Nurodė, kad ginčijamos sumos atsakovai padengti neprivalo, nes jie niekada nebuvo bendrijos nariais, o tokia įmoka privaloma buvo tik bendrijos nariams, tai reiškia, kad atsakovai neturėjo jokių prievolių trečiajam asmeniui. Atsakovams kiltų pareiga apmokėti bendrijai tik tuo atveju, jei jie prisijungdavo prie bendrijai nuosavybės teise priklausančių objektų, tačiau byloje nėra įrodymų, jog atsakovai būtų prisijungę ar naudojęsi bendrijai nuosavybės teise priklausančiais objektais. Taigi, ieškovas, prieš įvykdydamas prievolę trečiajam asmeniui, ne tik privalėjo apie tai informuoti atsakovus, tačiau ir įsitikinti, ar reikalavimas yra pagrįstas. Nesutinka, kad atsakovai turėjo imtis veiksmų po ieškovo atstovo skambučio, kadangi atsakovams nebuvo pateikti jokie atstovo įgaliojimą patvirtinantys duomenys. Be to, mano, kad ieškovui prieš įvykdant reikalavimą turėjo kilti klausimas, kodėl trečiasis asmuo visą dešimtmetį nesiėmė jokių įsiskolinimo išieškojimo veiksmų, tuo labiau, kad reikalavimo suma yra didelė. Mano, kad ieškinio pateikimo data negali būti laikytina tinkamu atsakovų informavimu, nes ieškinio pareiškimas yra pažeistos teisės gynimo būdas, juo labiau, kad ieškinio pateikimo dieną ieškovas jau buvo be jokio teisinio pagrindo įvykdęs tariamą prievolę trečiajam asmeniui. Nurodo, kad atsakovai iki ieškinio pateikimo teismui apie tariamą prievolę trečiajam asmeniui nežinojo. Mano, kad nesąžiningumą galima būtų įžvelgti ne atsakovių veiksmuose, o būtent ieškovo, nes jis įsiskolinimą trečiajam asmeniui padengė jau tuomet, kai turėjo potencialų sklypo pirkėją. Pažymėjo, kad byloje nepateikti įrodymai apie prievolės pagrįstumą, nes pateikti įrodymai to neįrodo.

Trečiasis asmuo 650-oji individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija „Tarandė“ atsiliepimo į ieškovo V. K. apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-17 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2899-432/2014, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo V. K. ieškinį atmetė ir konstatavo, jog ieškovas, pažeisdamas 2005-05-05 nekilnojamo daikto pirkimo-pardavimo sutarties nuostatas, prisiėmė riziką sumokėti tokias įmokas, kurių atsakovai mokėti neprivalo ir kurių jis, be reikalo įvykdęs atsakovų prievoles, neturės teisės iš atsakovų atgauti. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2005-05-05 ieškovas V. K. su atsakovais H. P. ir G. P. sudarė Nekilnojamo daikto pirkimo-pardavimo sutartį (toliau –Sutartis), pagal kurią ieškovas iš atsakovų įsigijo 1 503 kv. m  ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 8-11). Sutarties 4.2. p. nurodyta, jog pardavėjai (atsakovai) patvirtina, kad žemės mokestis ir visi kiti su parduodamu daiktu susiję mokesčiai, susidarę iki šios sutarties pasirašymo dienos, yra sumokėti. Sutarties 4.3 p. numatyta, jog paaiškėjus, kad šios Sutarties 4.1-4.2 punktuose nurodyti pareiškimai ir (ar) garantijos neatitinka tikrovės, pardavėjai įsipareigoja savo sąskaita ir rizika atlikti visus veiksmus trūkumams pašalinti ir atlyginti visus su tuo susijusius nuostolius. Trečiasis asmuo ieškovui V. K. pateikė priminimą, jog nesumokėtos įmokos 2013 m. balandžio 1 dienai yra 17 748 Lt (b. l. 13). Iš trečiojo asmens 2013-09-18 pažymos (b.l. 12) matyti, jog skola 2005-01-01 dienai sudarė 14 284 Lt. Ieškovas trečiajam asmeniui 17 748 Lt skolą sumokėjo 2013-08-16 pavedimu (b. l. 14) ir prašo šią sumą priteisti iš atsakovų. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinio netenkino aukščiau nurodytais motyvais, kuriems apeliacinės instancijos teismas pritaria, todėl papildomai jų neatkartoja.

CK 6.50 str. 1 d. nurodyta, kad trečiojo asmens teisė įvykdyti skolininko prievolę galima tik tuomet, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė nereikalauja, kad skolininkas prievolę įvykdytų asmeniškai. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame teismo sprendime, Sutartis numatė, jog pirmiausia neįvykdytas prievoles trečiajam asmeniui (jei jos egzistavo) privalėjo įvykdyti atsakovai savo lėšomis, todėl ieškovas neįgijo teisės be atitinkamų atsakovų veiksmų ir jų tinkamai neinformavęs vykdyti jų prievolių. Minėta, žemės sklypas ieškovui buvo parduotas dar 2005-05-05, ieškovui apie susidariusią skolą tapo žinoma gavus 2013-07-17 pažymą, tačiau atsakovai apie tokį įsiskolinimą informuoti nebuvo, nors Sutarties 4.2 p. numatė, jog paaiškėjus minėto pobūdžio įsiskolinimams, atsakovai per 7 d. juos privalo apmokėti savo lėšomis. Todėl vadovaujantis šia Sutarties nuostata ieškovas neturėjo jokio teisinio pagrindo sumokėti trečiajam asmeniui pažymoje nurodytą sumą. Apeliantas skunde nurodo, jog teismas atmetė jo ieškinį iš esmės dėl to, jog jis tinkamai neinformavo atsakovų, jog jie turi įvykdyti prievolę trečiajam asmeniui dėl įsiskolinimo už daiktą, kurį jam pardavė ir pats tą prievolę ieškovas įvykdė. Teigia, jog net paaiškėjus aplinkybei, kad ieškovas tinkamai neinformavo atsakovų apie įsiskolinimo faktą, tai yra tik procedūrinis pažeidimas, kuris nepanaikina pačios prievolės egzistavimo ir atsakovų pareigos ją įvykdyti, o tokią atsakovų pareigą suponuoja CK 6.237 str. 3 d. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka. CK 6.237 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai parduodamam daiktui, o šio straipsnio 3 d. yra nurodyta, jog pardavėjas pagal sutartį ir šį kodeksą atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau. Teismas pažymi, jog ši įstatymo nuostata šiuo atveju negali būti taikoma, kadangi ji reguliuoja visiškai kitus teisinius santykius. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog kaip pagrįstai nurodė atsakovai atsiliepime į skundą, būtent teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai įpareigojo ieškovą informuoti atsakovus apie prievolės faktą, ypač atsižvelgiant į tai, kad nuo daikto pirkimo praėjo dešimt metų. Informavimas atsakovų telefonu, kai neaišku kas skambina atsakovams, neaiškūs ieškovo ir skambinusio asmens tarpusavio santykiai, nesuteikė atsakovams pareigos rūpintis ir domėtis susidariusia skola, o tuo labiau ją, neišsiaiškinus jos kilmės, apmokėti. Kaip nurodė ieškovas, jis norėdamas parduoti šį žemės sklypą, turėjo apmokėti bendrijai įsiskolinimą. Tokiu būdu jis skolą bendrijai sumokėjo savo rizika. Toks jo elgesys būtų pateisinamas tik tuo atveju, jei ieškovo turtui būtų grėsęs pavojus, tačiau šiuo atveju tokio pavojaus nebuvo, dėl to ieškovui tenka prievolės įvykdymo už trečiąjį asmenį rizika.

Apeliantas skunde taip pat nurodė, jog informavimo momentu laikytinas ieškinio įteikimas atsakovams, po kurio jie per 7 dienas prievolės taip pat neįvykdė. Su šiuo apelianto argumentu taip pat negalima sutikti, kadangi teismas neprivalo ieškinio pareiškimo teisme laikyti sutarties šalių informavimo priemone. Pažymėtina, jog ieškinio pareiškimo dieną – 2013-10-22 ieškovas jau buvo apmokėjęs tariamą skolą trečiajam asmeniui.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamu sprendimu teismas nevertino byloje esančių įrodymu dėl prievolės pagrįstumo, tuo labiau, kad priimdamas preliminarų teismo sprendimą teismas nekonstatavo įrodymų trūkumo. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas įvertino byloje trečiojo asmens pateiktus dokumentus - 650- osios individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijos ,,Tarandė“ įgaliotinių susirinkimų protokolus, kuriuose nustatyti sklypų savininkų įmokų dydžiai ir tikslai, kuriems skiriamos sklypų savininkų lėšos ir iš kurių matyti, kad sklypų savininkų lėšos buvo skirtos teritorijos, kurioje yra bendrijos narių sklypai, infrastruktūrai vystyti (b. l. 62- 81). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog teismas įrodymų dėl prievolės pagrįstumo nevertino. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikri reikšmingi faktai byloje nustatomi, ištyrus ir įvertinus įrodymus, kurių pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Taigi, įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Toks įrodymams keliamas reikalavimas vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Įrodymų sąsajumo taisyklės turi laikytis ne tik teismas, bet ir dalyvaujantys byloje asmenys. Teismas, vykdydamas savo pareigas įrodinėjimo procese, tikrina, ar įrodymus teikiantys asmenys vadovavosi CPK 180 straipsnio, kuriame yra sąsajumo taisyklė, nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. D. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-378/2011). Taip pat teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą, nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų reikšmingų nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybių.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo, vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

n u t a r i a :             

Ieškovo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                       Laima Gerasičkinienė

                                                                               Jūratė Varanauskaitė

                                                                               Dainius Rinkevičius