Administracinė byla Nr. eA-1355-662/2023
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00958-2022-3
Procesinio sprendimo kategorija 22.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gegužės 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2022 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 2E-2022-191 „Dėl pateikto prašymo“ (toliau – ir Raštas); 2) priteisti pareiškėjui iš Tarnybos darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. spalio 16 d., kuomet pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama; 3) priteisti pareiškėjui iš Tarnybos vidutinį darbo užmokestį per mėnesį, padaugintą iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip šešių, už nepagrįstą delsimą atsiskaityti nuo 2022 m. spalio 16 d., t. y. kuomet pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jam buvo įteiktas Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymas Nr. P3/2019-308 „Dėl valstybės tarnautojo A. A. nušalinimo nuo pareigų“ (toliau – ir 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymas). Įsakyme nurodoma, kad pareiškėjas nušalinamas nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, vadovaujantis VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, 41 straipsnio 2 dalimi ir 3 dalimi. Minėto Įsakymo 2.1 punktu pareiškėjas įpareigotas perduoti visus su tarnyba susijusius daiktus ir pažymėjimus, 2.2 punktu nurodoma pareiškėjui nušalinimo laikotarpiu nemokėti darbo užmokesčio.
3. Pareiškėjas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2021 m. gruodžio 22 d. priėmus nutarimą Nr. KT201-A-N15/2021 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 41 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimas), pareiškėjas prašė Tarnybą išmokėti jam priklausantį darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį, tačiau Tarnyba 2022 m. balandžio 5 d. Raštu nurodė, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nei nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo priėmimo dienos, nei už laikotarpį po 2021 gruodžio 22 d.
4. Pareiškėjas nurodė, kad jis Tarnybos 2022 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 2E-2022-214 buvo informuotas, kad 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymas dėl pareiškėjo nušalinimo yra panaikintas 2022 m. balandžio 12 dieną Tarnybos direktoriaus 2021 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. P3/2022-38 „Dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymo Nr. P3/2019-308 „Dėl valstybės tarnautojo A. A. nušalinimo nuo pareigų“ pripažinimo netekusiu galios“ (toliau – ir 2021 m. balandžio 12 d. Įsakymas). Nepaisant to, kad 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis VTĮ nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai, minėtas įsakymas buvo panaikintas Tarnybos direktoriaus 2021 m. balandžio 12 d. Įsakymu, nėra jokio pareiškėjo nušalinimo pagrindo nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. balandžio 12 d., tačiau už šį laikotarpį pareiškėjui nėra išmokamas darbo užmokestis. Pareiškėjo įsitikinimu, net ir nepanaikinus 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymo, nebuvo teisinio pagrindo tokį neprotingai ilgą laiką, daugiau nei 2 metus ir 6 mėnesius, nemokėti nušalintam nuo pareigų pareiškėjui darbo užmokesčio.
5. Pareiškėjas vadovavosi VTĮ 41 straipsnio 2 dalimi, Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad VTĮ 41 straipsnio 2 dalis tiek, keik pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, Tarnybos 2022 m. balandžio 5 d. Raštas yra neteisėtas ir nemotyvuotas, pažeidžiantis VTĮ 41 straipsnio 2 dalį, todėl naikintinas.
6. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovui ilgą laiką (nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki šios dienos) nemokant darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį, pareiškėjas ir toliau patiria savo teisių suvaržymus, kurie Konstitucinio Teismo prilyginami tokio valstybės tarnautojo baudimui už nusikalstamą veiką, kurią padarius jis įtariamas ar kaltinamas. Dėl šios priežasties darbo užmokestis priteistinas iki teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo dienos.
7. Patikslintame skunde, reaguodamas į Tarnybos pateiktus įrodymus, pareiškėjas pabrėžė, kad jis buvo 2022 m. spalio 16 d. atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, o ne vadovaujantis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 16 punktu, kaip klaidingai bando teigti Tarnyba. Pareiškėjas jokiu įsiteisėjusiu nuosprendžiu nėra pripažintas padaręs kokią nors nusikalstamą veiką. Pareiškėją atleidus iš tarnybos 2022 m. spalio 16 d., su juo turėjo būti visiškai atsiskaityta, įskaitant ir už nušalinimo laikotarpį. Pareiškėjo teigimu, atsakovas vadovaujasi VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 ir 3 dalių nuostatomis, kurios prieštarauja Konstitucijai ir kurių negali taikyti teismai. Patikslintame skunde pareiškėjas akcentavo, kad jo atleidimas iš valstybės tarnybos pareigų pas atsakovą visiškai nėra susijęs su kokiais nors pareiškėjo galbūt padarytais pažeidimais, nes jis atleistas savarankišku pagrindu, remiantis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punktu, t. y. kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Tarnyba pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 146 straipsnio 2 dalį, kadangi pareiškėjo atleidimo dieną neišmokėjo darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį (nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. spalio 16 d.), todėl, vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalimi, darbdavys už nepagrįstą delsimą atsiskaityti privalo mokėti vidutinį darbo užmokestį per mėnesį, padaugintą iš uždelstų mėnesių skaičiaus.
8. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
9. Tarnyba paaiškino, kad pareiškėjas 2021 m. gruodžio 27 d. Tarnybai pateikė prašymą „Dėl grąžinimo į pareigas ir kompensacijos“, kuriame prašė grąžinti jį į pareigas ir išmokėti kompensaciją ir delspinigius už negautą darbo užmokestį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymo įsigaliojimo dienos. Tarnyba, atsakydama į šį pareiškėjo prašymą, 2022 m. sausio 11 d. rašte Nr. 2E/2022-18 „Dėl pateikto prašymo tenkinimo“, be kita ko, nurodė, jog išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. gruodžio 22 d. nėra teisinio pagrindo. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atsisakius priimti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020, pareiškėjas 2022 m. kovo 4 d. dar kartą pateikė prašymą Tarnybai dėl grąžinimo į darbą ir kompensacijos.
10. Tarnyba 2022 m. kovo 16 d. pareiškėjui išsiuntė raštą, kuriuo informavo, kad yra pakeistas pareiškėjo užimamos Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymas (jis pateiktas su raštu).
11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymui spręsti Tarnybos direktoriaus 2022 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. V1/2022-3 „Dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos darbo grupės-komisijos sudarymo“ buvo sudaryta darbo grupė-komisija (toliau – ir Komisija), kuri 2022 m. balandžio 1 d. pateikė motyvuotą išvadą, kad esant pareiškėjui pareikštiems kaltinimams baudžiamojoje byloje, remiantis Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo nuostatomis, kuriomis Tarnyboje kuriama korupcijai atspari aplinka ir didinamas atsparumas korupcijai, manytina, jog direktoriaus pavaduotojas jo pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų – prireikus vadovauja įstaigai ir prireikus valdo įstaigos išteklius – jei būtų grąžintas į eitas pareigas, negalėtų atlikti, nes būtų pažeisti korupcijos prevencijos stiprinimo, mažinant korupcijos keliamas grėsmes, principai, atsirastų korupcijos rizika, kad Tarnybos veiklos srityje galėtų pasireikšti korupcija ir tai suponuotų neigiamą korupcijai atsparios aplinkos kūrimą. Taip pat Komisija išanalizavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2022 m. vasario 7 d. raštą Nr. (1.11E)7R-64O „Dėl nuomonės pateikimo dėl įstatymo straipsnio dalies pripažinimo prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai pasekmių“ (toliau – ir Teisingumo ministerijos nuomonė) ir atkreipė dėmesį į Teisingumo ministerijos nuomonėje pateiktą informaciją. Komisija konstatavo, kad Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo nušalintas nuo užimamų pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, nemokant darbo užmokesčio, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. gruodžio 22 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsiteisėjimo. Komisija nurodė, kad klausimas dėl kompensacijos ir negauto darbo užmokesčio išmokėjimo direktoriaus pavaduotojui po Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo galėtų būti sprendžiamas tuo atveju, jeigu direktoriaus pavaduotojas būtų grąžintas į pareigas bei atsižvelgiant į aktualią teismų praktiką.
12. Tarnyba pažymėjo, kad 2022 m. balandžio 5 d. Raštu informavo pareiškėją apie Komisijos priimtos motyvuotos išvados rezultatus, bei nurodė, kad pareiškėjo prašymas grąžinti į eitas pareigas tenkinamas, pareiškėjui atitikus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2022 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 3D-146 „Dėl Žemės ūkio ministerijos valdymo srities įstaigų pareigybių, kurias užimantiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 3D-146), Tarnybos direktoriaus 2022 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. P7-8 „Dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo“ patvirtinto Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo V skyriaus „Specialieji reikalavimai” 23.1 papunktyje nustatytą reikalavimą „atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „ Slaptai ”, t. y. pateikus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai”, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) pateiktą informaciją.
13. Tarnybos direktorius 2022 m. balandžio 12 d. Įsakymu pripažino netekusiu galios 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymą, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo išvadas. Tačiau nuo 2022 m. balandžio 12 d. pareiškėjas buvo nušalintas remiantis kitu pagrindu, t. y. Žemės ūkio ministrui 2022 m. kovo 2 d. Įsakymu Nr. 3D-146 pareiškėjo užimamą Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybę įtraukus į Žemės ūkio ministerijos valdymo srities įstaigų pareigybių, kurias užimantiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, sąrašą ir pakeitus šios pareigybės aprašymą, įtraukiant šias pareigas užimančiam valstybės tarnautojui reikalavimą atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“ ir tokio leidimo pareiškėjui neturint.
14. Tarnybos teigimu, nors pareiškėjas su pakeistu pareigybės aprašymu ir jame nurodytu reikalavimu sutiko, tačiau leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, nepateikė. Todėl Tarnybos direktoriaus 2022 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. P3/2022-39 „Dėl A. A. nušalinimo nuo pareigų“ (toliau ir – 2022 m. balandžio 12 d. Įsakymas dėl nušalinimo) pareiškėjas nuo 2022 m. balandžio 12 d. nušalintas nemokant darbo užmokesčio, vadovaujantis VTĮ 24 straipsnio 6 dalimi, 40 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 41 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 8 dalimi, Žemės ūkio ministro 2022 m. kovo 2 d. Įsakymu Nr. 3D-146, pareiškėjui nepateikus leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, ir nesant pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas.
15. Tarnyba pažymėjo, kad 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų nuo 2019 m. lapkričio 26 d. nemokant darbo užmokesčio, įsigaliojusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Šis įsakymas galiojo iki Tarnybos direktoriaus 2022 m. balandžio 12 d. Įsakymo priėmimo. Pareiškėjo nušalinimas nebuvo pripažintas nepagrįstu, nėra duomenų, kad nušalinimą lėmusios aplinkybės nepasitvirtino, pareiškėjas nebuvo grąžintas į pareigas pripažinus jo nušalinimą nepagrįstu ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą. Todėl nesusidarė nė viena iš VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių, kurioms esant atsakovui kiltų pareiga pareiškėjui išmokėti darbo užmokestį už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos. Taigi, tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo dienos ar iki Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo įsiteisėjimo dienos, nėra teisinio pagrindo.
16. Tarnybos vertinimu, pareiškėjas nuo Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo įsiteisėjimo dienos nerodo iniciatyvos užimti einamas pareigas, be to, įvertinant tai, kad pareiškėjas gali dirbti kitą darbą ne valstybės tarnyboje, ir atkreipiant dėmesį į tai, kad neprašo gražinti į einamas pareigas, nepristato leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, kurios pagrindu skubos tvarka galėtų būti grąžintas į Tarnyboje eitas pareigas, neinformuoja teismo, kad dalyvaudamas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-932/2022 yra puikiai informuotas apie pareiškėjui pateiktus kaltinimus bei prokuroro prašomą skirti sankciją, t. y. skirti laisvės atėmimo bausmę bei priteisti padarytą žalą Tarnybai, atsakovas taip pat mano, kad išmokėti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo dienos nėra teisinio pagrindo.
17. Atsiliepime į patikslintą skundą Tarnyba nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-932/2022 2022 m. liepos 20 d. buvo priimtas nuosprendis pareiškėją pripažinti kaltu, Tarnybos veiksmai atitinka teisės aktų reikalavimus. Remiantis VTĮ 40 straipsnio 2 dalimi, nušalinimo laikotarpiu darbo užmokestis nėra mokamas, o atsižvelgiant į priimtą nuosprendį, pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokestį galėtų būti vertinamas kaip galbūt pagrįstas tik tuo atveju, jei apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo nuosprendis būtų panaikintas ir pareiškėjas būtų išteisintas. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs, tačiau tuo atveju, jeigu nuosprendžio aplinkybės bus patvirtintos apeliacine tvarka, pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 16 punkte nurodytą pagrindą pareiškėjas turėtų būti atleistas iš pareigų, jam nemokant darbo užmokesčio ir (ar) išeitinės kompensacijos. Tai tik dar kartą patvirtina, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai ir skundo reikalavimai yra nepagrįsti.
II.
18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
19. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
19.1. Pareiškėjas A. A., ėjęs Tarnyboje direktoriaus pavaduotojo pareigas, Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymu buvo nušalintas laikinai nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos. Nušalinimo laikotarpiu A. A. darbo užmokestis nebuvo mokamas. Įsakymas priimtas, atsižvelgiant į STT Vilniaus valdybos pranešimą atsakovui, kuriuo informuojama, kad 2019 m. lapkričio 7 d. A. A. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje. Nušalindama nuo pareigų pareiškėją Tarnyba vadovavosi VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 3 dalimi bei 41 straipsnio 2 dalimi ir 3 dalimi.
19.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 nušalinimas (2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymas) buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir privalomas, todėl išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. gruodžio 22 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsiteisėjimo dienos, nėra teisinio pagrindo.
19.3. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Vilniaus apygardos teisme išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-30-932/2022, kurioje kartu su kitais kaltinamaisiais pareiškėjui pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, kaltinimai susiję su eitomis pareigomis Tarnyboje 2014–2017 metais. Vilniaus apygardos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (kuriuo nuteistas ir pareiškėjas) nėra įsiteisėjęs, byla nagrinėjama apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniame teisme (bylos Nr. 1A-380-843/2022, teisminio proceso Nr. 1-01-7-00015-2017-5).
20. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu. Buvo pažymėta, kad pagal ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos VTĮ 41 straipsnio 2 dalį, už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas.
21. Teismas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažinta, kad: 1) Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018 m. liepos 16 d., Nr. 12037) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018 m. liepos 16 d., Nr. 12037) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
22. Teismas taip pat nustatė, kad: pareiškėjas 2022 m. kovo 4 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu „Dėl skubaus grąžinimo į pareigas ir kompensacijos”; Tarnyba 2022 m. kovo 16 d. raštu Nr. 2E/2022-142 „Dėl pateikto prašymo“ informavo pareiškėją, kad jo prašymui išnagrinėti yra sudaryta Komisija; Komisija, susipažinusi su pareiškėjo prašymu, 2022 m. balandžio 1 d. pateikė išvadą Nr. R23/2022-3, kurioje aptarė pareigybės aprašyme Tarnybos direktoriaus pavaduotojui nustatytas funkcijas, vertino aplinkybę, kad dėl pareiškėjo galbūt padarytų nusikalstamų veikų yra nagrinėjama baudžiamoji byla, tad jei pareiškėjas būtų grąžintas į eitas pareigas, negalėtų atlikti nustatytų funkcijų, nes būtų pažeisti korupcijos prevencijos stiprinimo, mažinant korupcijos keliamas grėsmes, principai ir pan.
23. Teismas išsamiai aptarė Tarnybai pateiktos Teisingumo ministerijos nuomonės esmines išvadas (vertinimą), kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymas buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. gruodžio 22 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsiteisėjimo; klausimas dėl kompensacijos ir negauto darbo užmokesčio išmokėjimo direktoriaus pavaduotojui po Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo galėtų būti sprendžiamas tuo atveju, jeigu direktoriaus pavaduotojas būtų grąžintas į pareigas bei atsižvelgiant į aktualią teismų praktiką.
24. Teismas nustatė, kad Tarnyba 2022 m. balandžio 5 d. Raštu nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nei nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki Konstitucinio Teismo nutarimo 2021 m. gruodžio 22 d. priėmimo dienos, nei už laikotarpį po 2021 gruodžio 22 d.
25. Teismas pažymėjo, kad Žemės ūkio ministro 2022 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 3D-146 Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotojo pareigybė įtraukta į Žemės ūkio ministerijos valdymo srities įstaigų pareigybių, kurias užimantiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, sąrašą, į užimamos Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo specialiuosius reikalavimus įtrauktas reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“.
26. Teismas vertino, jog Tarnyba pagrįstai ir motyvuotai teisiškai paaiškino pareiškėjui, kad jo prašymas grąžinti į eitas pareigas tenkinamas tuo atveju, jei pareiškėjas atitinka jo pareigybei keliamą reikalavimą, susijusį su galėjimu dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai”, t. y. pateikus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai”, taip pat atsižvelgiant į STT pateiktą informaciją.
27. Buvo pažymėta, kad 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymas buvo pripažintas netekusiu galios, tačiau Tarnybos 2022 m. balandžio 12 d. Įsakymu dėl nušalinimo pareiškėjas nušalintas laikinai nuo pareigų nuo 2022 m. balandžio 12 d., nurodyti pareiškėjo nušalinimo teisiniai pagrindai, taip pat nurodyta Nacionaliniam bendrųjų funkcijų centrui nušalintam nuo pareigų A. A. už nušalinimo laikotarpį nemokėti darbo užmokesčio.
28. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad šis Tarnybos direktoriaus 2022 m. balandžio 12 d. Įsakymas dėl nušalinimo būtų ginčytas ar panaikintas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nušalintas minėtu įsakymu nuo pareigų, vadovaudamasis VTĮ 41 straipsnio 2 dalimi, teismas nenustatė, kad Tarnybai kilo pareiga pareiškėjui išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2022 m. balandžio 12 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nušalintas nemokant jam darbo užmokesčio Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 8 dalyje nustatytam asmens kandidatūros tikrinimo laikotarpiui, kuris negali būti ilgesnis nei 120 darbo dienų, t. y. konkrečiam įstatyme apibrėžtam terminui. Teismas pažymėjo, kad toks nušalinimas Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostatų nepažeidė, Konstitucinis Teismas prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui pripažino VTĮ 41 straipsnio 2 dalį tiek, kiek tai susiję su 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu.
29. Buvo konstatuota, kad nesusidarė nė viena iš VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių, kurioms esant Tarnybai kiltų pareiga pareiškėjui išmokėti darbo užmokestį už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos.
30. Teismas nustatė, kad Žemės ūkio ministro 2022 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 3D-502 „Dėl žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 3D- 260 „Dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“, keičiant Tarnybos struktūrą, nuo 2022 m. spalio 17 d. panaikinta pareiškėjo užimama Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybė. Pareigybę panaikinus, pareiškėjas iš Tarnybos atleistas, jam išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir keturių mėnesių iki pareigybės panaikinimo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.
31. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų nuo 2022 m. balandžio 12 d., jam darbo užmokestis nebuvo mokamas, nušalinimo pagrindas buvo teisėtas, todėl Tarnybai nekilo pareiga ir atleidimo iš tarnybos metu sumokėti pareiškėjui prašomą darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui priklausanti kompensacinė išeitinė išmoka buvo sumokėta, laikantis darbo įstatymų nuostatų.
32. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, Tarnybai nepažeidus Valstybės tarnybos įstatymo, Darbo kodekso nuostatų, teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti (priteisti) pareiškėjui iš Tarnybos darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. spalio 16 d., kai pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų, panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę.
33. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, konstatavo, kad Tarnybos 2022 m. balandžio 5 d. Raštas yra pagrįstas ir teisėtas, jo panaikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais pagrindais nebuvo teisinio pagrindo. Teismas taip pat darė išvadą, kad Tarnyba, atleisdama pareiškėją 2022 m. spalio 16 d., su juo pilnai atsiskaitė ir neturi pareigos mokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį. Tarnybos įvykdyta pareiškėjo atleidimo procedūra atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo panaikinti ginčijamą administracinį aktą ir priteisti pareiškėjui jo pageidaujamas sumas.
III.
34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
35. Pareiškėjo įsitikinimu, teismo sprendimas yra formalus. Pareiškėjas pakartoja faktines aplinkybes, susijusias su nušalinimais nuo pareigų, pažymi, kad Tarnybos direktoriaus 2022 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. P3/2022-82 (toliau – ir 2022 m. spalio 10 d. Įsakymas) jis nuo 2022 m. spalio 16 d. buvo atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų. Pareiškėjas atleistas savarankišku, su pareiškėjui taikytais nušalinimais nesusijusiu, VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Po atleidimo pareiškėjui nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už abu nušalinimo laikotarpius.
36. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjo nušalinimas tęsėsi nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. spalio 16 d. Šiuo atveju teismas sprendime turėjo atsakyti į šiuos klausimus: 1) ar pirmojo nušalinimo laikotarpiu, t. y. 2 metus, 4 mėnesius ir 17 dienų, Tarnybai nemokant nušalintam nuo pareigų pareiškėjui darbo užmokesčio toks laikotarpis gali būti laikomas protingu, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimus, ir ar toks atsakovo elgesys laikytinas teisėtu; 2) ar pasibaigus pirmojo nušalinimo pagrindui, t. y. Tarnybai pačiai 2022 m. balandžio 12 d. panaikinus 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymą, ir toliau Tarnybai nemokant už minėto nušalinimo laikotarpį darbo užmokesčio pareiškėjui, Tarnyba elgėsi teisėtai; 3) ar pareiškėjui, pasibaigus pirmojo nušalinimo pagrindui, o Tarnybai vėl nušalinus pareiškėją savarankišku pagrindu ir toliau nemokant darbo užmokesčio už pasibaigusį nušalinimą ir už paskesnį nušalinimą, toks Tarnybos elgesys nelaikytinas piktnaudžiaujančiu, siekiant formaliai vengti draudimo neprotingai ilgai nemokėti darbo užmokesčio pareiškėjui; ar tokiu atveju vertinant laikotarpio protingumą, už kurį nemokamas darbo užmokestis, neturėtų būti įvertinamas visas nušalinimų laikotarpis už kurį pareiškėjui faktiškai nėra mokamas darbo užmokestis; 4) ar Tarnybai atleidus pareiškėją savarankišku, su pareiškėjui taikytais nušalinimais nesusijusiu teisiniu pagrindu, atsiskaitymą reglamentuoja DK 146 straipsnio 2 dalis, ar tokiu atveju pareiškėjui neturėtų būti išmokamas darbo užmokestis už nušalinimo laikotarpius (kuri iš normų laikytina lex specialis šioje situacijoje – DK 146 straipsnio 2 dalis ar VTĮ 40 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nei į vieną iš šių klausimų Teismas sprendime motyvuotai ir vadovaudamasis teisės aktais neatsakė.
37. Pareiškėjas skunde buvo pateikęs argumentus dėl Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo ir nurodęs, kad net nepanaikinus 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymo, nebuvo teisinio pagrindo tokį ilgą laiką, daugiau nei 2 metus ir 4 mėnesius, nemokėti darbo užmokesčio, tačiau šių argumentų teismas nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Teismas taikė VTĮ 41 straipsnio 2 dalį ir nurodė, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, tačiau toks aiškinimas neatitinka Konstitucinio Teismo pateiktų išaiškinimų, teismas į juos neatsižvelgė ir pažeidė konstituciniu lygmeniu įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą.
38. Pareiškėjo vertinimu, pirmojo nušalinimo atveju nušalintam pareiškėjui galėjo būti nemokamas darbo užmokestis tik protingą laiką, tačiau minėtas nušalinimo laikotarpis neatitinka protingo laiko reikalavimo, taigi pareiškėjui Tarnyba privalėjo mokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį, net ir tuo atveju, jei 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymas nebūtų pačios Tarnybos panaikintas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į DK 49 straipsnyje nustatytus darbuotojo nušalinimo laikotarpius ir vertina, kad šios nuostatos pagal analogiją gali būti taikomos ir valstybės tarnautojui.
39. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pačiai Tarnybai panaikinus 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymą, nebuvo jokio teisinio pagrindo nemokėti darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. balandžio 12 d. VTĮ 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybės tarnautojas, kuris nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai, ne tik grąžinamas į eitas pareigas, bet jam išmokamas ir darbo užmokestis už nušalinimo laikotarpį. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė minėtas VTĮ nuostatas, neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, be pagrindo rėmėsi Komisijos išvadomis, kurios neturi jokios teisinės galios ir neatitinka Konstitucinio Teismo išaiškinimų.
40. Pareiškėjo vertinimu, atvejis, kai teismas ne pats savarankiškai priima motyvuotą ir teisėtą sprendimą, remdamasis bylos medžiaga ir teisės aktais, o perrašo Komisijos teiginius, leidžia pagrįstai teigti, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnį ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, padarė neteisingą išvadą, kad Tarnybos 2022 m. balandžio 5 d. Raštas yra teisėtas.
41. Dėl antrojo nušalinimo laikotarpio (nuo 2022 balandžio 12 d. iki 2022 spalio 16 d.) vertinimo pareiškėjas nurodo, kad teismas taip pat netinkamai taikė VTĮ 41 straipsnio 2 dalį, nesivadovavo Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kad valstybės tarnautojui už nušalinimo laikotarpį gali būti nemokamas darbo užmokestis tik protingą laiką, darbo užmokesčio nemokėjimas negali trukti ilgą laiką. Teismas visiškai nevertino, kad iš viso pareiškėjo nušalinimas truko beveik 2 metus ir 11 mėnesių, kurį Tarnyba pareiškėjui nemokėjo darbo užmokesčio, negali būti laikomas protingu. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino, kad abiem atvejais nušalindama pareiškėją Tarnyba piktnaudžiavo nušalinimo institutu, itin ilgą laiką nemokėjo pareiškėjui darbo užmokesčio, neatsižvelgiant, kad antrojo nušalinimo teisinis pagrindas skiriasi nuo ankstesnio nušalinimo pagrindo.
42. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nepasisakė dėl patikslintame skunde nurodytų argumentų, susijusių su DK 146 ir 147 straipsnių taikymu ir su aplinkybe, kad pareiškėjas atleistas iš pareigų dėl to, kad valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama (VTĮ 51 str. 1 d. 9 p.), šis atleidimo pagrindas nėra susijęs su jokiais galbūt pareiškėjo padarytais pažeidimas.
43. Pareiškėjas pakartoja, kad Tarnyba privalėjo pilnai atsiskaityti su pareiškėju jo atleidimo dieną (DK 146 str. 2 d.), o uždelsus tai padaryti – mokėti netesybas (DK 147 str. 2 d.). Atleidus pareiškėją VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, neturėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į eitas pareigas, o turėtų būti išspręstas pilno atsiskaitymo su pareiškėju klausimas, t. y. sumokant ir nuo 2019 m. lapkričio 26 d. neišmokėtą darbo užmokestį. Tarnyba pati pripažįsta, kad su pareiškėju jo atleidimo dieną pilnai neatsiskaitė, t. y. neišmokėjo darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. spalio 16 d., tačiau jokio teisinio pagrindo neatsiskaityti su pareiškėju nebuvo. Pareiškėjas akcentuoja kad jo nušalinimų teisiniai pagrindai skyrėsi. Teismas sprendime vadovavosi VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies ir 3 dalies, 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kurios prieštarauja Konstitucijai. Pažymima, kad Tarnyba nėra įgaliota papildomai taikyti kokias nors pareiškėjo teises varžančias priemones dėl vykstančios baudžiamosios bylos.
44. Pareiškėjas apibendrina, jog teismo išvada, kad Tarnyba neturi pareigos mokėti pareiškėjui darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį, kuomet pareiškėjas yra atleidžiamas VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, nesusijusiu su nušalinimais, yra kilusi dėl teismo netinkamai taikytų VTĮ 41 straipsnio 2 dalies ir neanalizuotų (netaikytų) DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatų. Kadangi VTĮ nereglamentuoja atsiskaitymo su valstybės tarnautoju už nušalinimo laikotarpį, kai nušalintas valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų darbdavio iniciatyva, nesusijusia su nušalinimo pagrindais, taikytina DK 146 straipsnio 2 dalis.
45. Be to, pareiškėjas nėra jokiu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs kokią nors nusikalstamą veiką, todėl šiomis aplinkybėmis teismas sprendime remtis negalėjo.
46. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
47. Atsakovas, akcentuodamas Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo išvadas, pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymas buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teismo procesinio sprendimo privalomumas. Tarnybos direktoriaus 2022 m. balandžio 12 d. Įsakymu ankstesnis 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymas pripažintas netekusiu galios, taigi Tarnyba 2022 m. balandžio 12 d. užbaigė pareiškėjui VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu taikyto laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpį. Tarnybos vertinimu, jai nekilo pareiga išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už visą nušalinimo laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. balandžio 12 d. Toks nušalinimo laikotarpio užbaigimas neatitinka VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų nepagrįsto nušalinimo teisinių pasekmių atsiradimo sąlygų. Pagal VTĮ 41 straipsnio 2 dalį darbo užmokestis už nušalinimo laikotarpį nušalintam valstybės tarnautojui išmokamas tik tada, kai jis buvo nušalintas nepagrįstai arba nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, ir jį grąžinus į pareigas.
48. Tarnyba teigia, kad Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas visa apimtimi nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir nebuvo paneigta valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens teisė nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų, gavus informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams. Pareiškėjo nušalinimą Tarnyba panaikino 2022 m. balandžio 12 d., nelaukdama baudžiamojo proceso pabaigos, atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, Teisingumo ministerijos nuomonę ir aktualią teismų praktiką bei įvertinusi nušalinimo aktualumą.
49. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad Tarnyba neproporcingai ilgai nemokėjo pareiškėjui darbo užmokesčio už abu nušalinimo laikotarpius, atsakovas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nušalinimų pagrindai buvo skirtingi, antruoju atveju pareiškėjas buvo nušalintas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 8 dalyje nustatytam asmens kandidatūros tikrinimo laikotarpiui, kuris negali būti ilgesnis kaip 120 darbo dienų, nušalinimo laikotarpiu pareiškėjui darbo užmokestis nebuvo mokamas. Toks nušalinimas Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostatų nepažeidė, nes šiuo nutarimu VTĮ 41 straipsnio 2 dalis pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui tiek, kiek tai susiję su VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu.
50. Dėl Darbo kodekso nuostatų taikymo Tarnyba nurodo, jog atleidimo dieną su pareiškėju buvo visiškai atsikaityta. Taigi atsakovui įvykdžius DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą visiškai atsiskaityti su pareiškėju ne vėliau kaip iki tarnybos santykių pabaigos, jai negalėjo kilti DK 147 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga mokėti netesybas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
51. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2022 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 2E-2022-191 teisėtumo ir pagrįstumo, darbo užmokesčio už nušalinimo nuo pareigų laikotarpius ir už nepagrįstą delsimą atsiskaityti priteisimo.
52. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimu A. A. skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad nesusidarė nė viena iš VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių, kurioms esant atsakovui kiltų pareiga pareiškėjui išmokėti darbo užmokestį už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, todėl Tarnybai nekilo pareiga ir atleidimo iš tarnybos metu sumokėti pareiškėjui prašomą darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį.
53. Pareiškėjas su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą ir patikslintą skundą tenkinti. Nurodo, kad teismas iš esmės neteisingai ir klaidingai nustatė bylos faktines aplinkybes, neteisingai taikė teisės aktus dėl atsakovo atsiskaitymo su pareiškėju už nušalinimo laikotarpį ir atleidus jį iš valstybės tarnautojo pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, kas rodo, jog teismas neįsigilino į pareiškėjo skundą bei jo iš esmės neišnagrinėjo, netinkamai taikė VTĮ 41 straipsnio 2 dalį ir iš viso neanalizavo ir nesprendė dėl Darbo kodekso 146 straipsnio 2 dalies taikymo, taip pat vadovaudamasis Komisijos Išvada, o ne siekdamas pats nustatyti faktines aplinkybes ir taikyti teisės aktus, pažeidė ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus ir Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, nes priimdamas sprendimą vadovavosi neįsiteisėjusiu teismo sprendimu baudžiamojoje byloje.
54. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
55. VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2018 m. birželio 29 d. redakcija, galiojusi iki 2021 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo) nustatė, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas, jeigu šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys gauna informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas iki baudžiamojo proceso pabaigos. Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažinta, kad VTĮ (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018 m. liepos 16 d., Nr. 12037) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
56. VTĮ 41 straipsnio 2 dalis (2018 m. birželio 29 d. redakcija, galiojusi iki 2021 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo) nustatė, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras. Delspinigiai nemokami, jeigu valstybės tarnautojui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka. Delspinigių dydį socialinės apsaugos ir darbo ministras tvirtina kiekvienais metais iki vasario 1 dienos, atsižvelgdamas į Lietuvos statistikos departamento paskelbtą vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus (lygindamas praėjusių metų gruodžio mėnesį su užpraeitų metų gruodžio mėnesiu). Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažinta, kad VTĮ (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018 m. liepos 16 d., Nr. 12037) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
57. Nagrinėdamas analogišką ginčą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, matyti, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. P3/2019-307, rėmėsi teisiniu reguliavimu, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Toks individualus administracinis aktas negali būti pripažintas teisėtu, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 2 p.). Be to, atsakovas, priimdamas skundžiamą 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. P3/2019-307, neįvertino individualios pareiškėjos situacijos, nenustatė ir nepagrindė, kad konkrečiu atveju yra būtina taip ir tokiai trukmei riboti pareiškėjos teises, neužtikrino, kad pareiškėja galėtų pasinaudoti įstatymų nustatyta tvarka valstybės suteikiama socialine apsauga nedarbo atveju bei būtų tenkinami pareiškėjos minimalūs socialiai priimtini poreikiai (žr., pvz., 2022 birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1935-552/2022).
58. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktorius 2022 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. P3/2022-38 pripažino netekusiu galios Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymą Nr. P3/2019-308 „Dėl valstybės tarnautojo A. A. nušalinimo nuo pareigų“. Šis įsakymas iš esmės grindžiamas aplinkybe, jog atitinkamos VTĮ nuostatos Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui, kas būtent ir suponavo 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymo Nr. P3/2019-308 pripažinimą netekusiu galios. Pažymėtina, kad Tarnyba ir po Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo paskelbimo nesiėmė jokių veiksmų dėl minėto nutarimo įgyvendinimo pareiškėjo atžvilgiu.
59. Taigi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimus dėl atsakovo 2022 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 2E-2022-191 panaikinimo ir darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį priteisimo, neteisingai taikė teisės aktų nuostatas, vadovavosi Konstitucinio Teismo nutarimu ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1932-552/2022). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nušalinimas nuo pareigų gali būti teisėtas, jei jis taikomas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3400-1047/2022). Tai reiškia, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo turinį, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atliktas individualus situacijos vertinimas.
60. Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2022 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. P3/2022-39 „Dėl A. A. nušalinimo nuo pareigų“ pareiškėjas nušalintas laikinai nuo pareigų nuo 2022 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 8 dalyje nustatytam asmens kandidatūros tikrinimo laikotarpiui. Byloje nėra duomenų, kad šis įsakymas būtų ginčytas ar panaikintas. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nušalintas minėtu įsakymu nuo pareigų, vadovaujantis VTĮ 41 straipsnio 2 dalimi, nenustatyta pagrindų atsakovo pareigai pareiškėjui išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2022 m. balandžio 12 d.
61. Apibendrinus, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį nuo 2022 m. balandžio 12 d. iki 2022 m. spalio 16 d. priteisimo, tačiau be teisinio pagrindo atmetė pareiškėjo reikalavimus – panaikinti 2022 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 2E-2022-191 ir priteisti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. balandžio 12 d. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keičiama, pareiškėjo reikalavimas dėl darbo užmokesčio už minėtą laikotarpį ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą (pavėluotą) atsiskaityti laiką priteisimo perduodami iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjant bylą iš naujo, būtina išsireikalauti iš atsakovo duomenis apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį.
62. Pareiškėjas yra pateikęs prašymą priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, tačiau šis prašymas nenagrinėjamas, nes bylos nagrinėjimas pagal pareiškėjo skundą nėra baigtas. Klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo turi išnagrinėti pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl perduotos iš naujo nagrinėti bylos dalies (ABTĮ 41 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktais, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti Žuvininkystės tarnybos direktoriaus prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2022 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 2E-2022-191 „Dėl pateikto prašymo“.
Bylos dalis dėl darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. balandžio 12 d. ir dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ernestas Spruogis