Baudžiamoji byla Nr. 2K-298-222/2015

                                                                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-10-1-70263-2006-9

                                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                              1.1.4.4.3;

                                                                                                                              1.2.14.7.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu R. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams. Priteista solidariai iš R. L. V. G. 726 803,97 Lt BUAB „L“ UAB „Bankroto administravimo paslaugos“.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nuosprendžio dalis, kuria R. L. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis – R. L. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria R. L. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį ir dėl šių nusikalstamų veikų byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, R. L. subendrintos bausmės. R. L. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nustatant ją atlikti pataisos namuose. Kita Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nuosprendžio dalis dėl R. L. palikta nepakeista.

Taip pat byloje nuteistas ir V. G., tačiau dėl jo priimti teismų sprendimai kasacine tvarka neskundžiami.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. L. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad kartu su V. G. iššvaistė didelės vertės svetimą turtą, t. y. V. G. nuo 2005 m. liepos 18 d. iki 2006 m. kovo 15 d. būdamas UAB „L“ direktoriumi, ir užimamų pareigų pagrindu būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „L“ turtą ir pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 (toliau – Akcinių bendrovių įstatymas) 37 straipsnio 12 dalį būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, disponuodamas bendrovės kasoje esančiais grynaisiais pinigais, veikdamas bendrininkų grupe su UAB „L“ faktiniu vadovu R. L., nuo 2005 m. liepos 18 d. iki 2006 m. kovo 15 d. Klaipėdoje (tiksli data ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti) vykdydamas UAB „L“ faktinio vadovo R. L. nurodymus, atlikdamas mokėjimus, grynųjų pinigų perdavimus neišrašant buhalterinės apskaitos dokumentų, iššvaistė veikdamas kartu su R. L. jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės turtą – UAB „L“ kasoje buvusius grynuosius pinigus 726 803,97 Lt ir padarė UAB „L“ 726 803,97 Lt turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. L. buvo nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad organizavo tikro dokumento suklastojimą, dėl to buvo padaryta didelė žala: R. L., būdamas faktiniu UAB „L“ vadovu ir veikdamas per V. G., kuris nuo 2006 m. kovo 15 d. buvo nušalintas nuo UAB „L“ direktoriaus pareigų ir neturėjo teisės pasirašinėti UAB „L“ dokumentuose bei naudotis UAB „L“ antspaudu, nurodė V. G. suklastoti tikrą dokumentą. V. G., vykdydamas R. L. žodinius nurodymus, 2006 m. balandžio 14 d. (tikslus laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti) suklastojo tikrą dokumentą – 2006 m. balandžio 14 d. „Sutarties nutraukimo aktą“ dėl statomo buto Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), perleidimo UAB „K“, šiame akte pasirašydamas kaip UAB „L“ direktorius V. G. ir patvirtindamas šį dokumentą bendrovės spaudu. Taip R. L. organizavo tikro dokumento suklastojimą, dėl to UAB „L“ neteko teisės į statomą butą Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), kurio vertė 302 376 Lt, ir dėl to UAB „L“ patyrė šio dydžio žalą.

Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį panaikino ir, padaręs išvadą, kad veika turi BK 24 straipsnio 4 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. L. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už tai, jog organizavo, kad vykdytojas V. G. apgaule UAB „K“ naudai įgytų UAB „L“ priklausančią didelės vertės turtinę teisę, t. y. teisę į statomą butą, esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), kurio vertė 302 376 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, R. L. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį išteisino jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Kasaciniu skundu nuteistojo R. L. gynėjas advokatas Marius Zabita prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir R. L. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį išteisinti nesant nusikaltimo sudėties, o civilinį ieškinį atmesti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Kasatoriaus manymu, nebuvo vadovaujamasi nešališkumo, objektyvumo, teisingumo, nekaltumo prezumpcijos ir rungimosi principais, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose, pažeistos BPK 20 straipsnyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės, neteisingai aiškintos ir taikytos BK 184 ir 300 straipsnių normos, dėl to nepagrįstai konstatuota, kad R. L. veiksmuose yra šių nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Pasak kasatoriaus, kaltinamasis turėjo įrodinėti savo nekaltumą, o visos abejonės, kurias būtų galima pašalinti atlikus papildomus tyrimo veiksmus, buvo aiškinamos jo nenaudai, be to, tenkinant prokuratūros prašymus iškviesti ir apklausti liudytojus, gynybos prašymai buvo atmetami.

Kasaciniame skunde nurodomi nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnyje, požymiai, pažymima, jog šio straipsnio dispozicijoje nurodytas patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2012, 2K-630/2013). Kasatorius teigia, kad teismai R. L. įvardijo „faktiniu vadovu“, tačiau iš tiesų nuteistojo su UAB „L“ nesiejo jokie formalūs teisiniai ir darbo santykiai, jis nebuvo bendrovės akcininkas, buhalteris, direktorius ar kitas darbuotojas. UAB „L“ direktoriumi buvo V. G., o akcininkai – UAB „D“ ir M. Č. Be to, nusikaltimo padarymo metu R. L. buvo UAB „O“ vadybininkas. Dėl to abiejų instancijų teismai neteisėtai ir nepagrįstai pripažino R. L. įstatyme (pvz., Akcinių bendrovių įstatyme, CK) nenumatytu Juridinio asmens dalyviu – įmonės faktiniu vadovu, šios išvados paremtos subjektyviais liudytojų parodymais, neatitinkančiais rašytinės bylos medžiagos, iš kurios matyti, jog R. L., dirbusio UAB „O“ vadybininku-konsultantu, veiksmai kilę iš civilinių santykių tarp minėtos bendrovės ir UAB „L“. Svarbu ir tai, kad R. L. negavo nei pelno dalies, nei atlygio, o tą patvirtina liudytojo M. Č. parodymai. Būtent M. Č. ir R. P. B., pagal jų pačių parodymus, sprendė kam kokia pelno dalis turi priklausyti ir kas gaus kokį atlygį. Pasak kasatoriaus, subjektyvus kitų asmenų suvokimas apie fizinio asmens statusą įmonės veikloje dar nereiškia, kad toks asmuo tampa Įmonės direktoriumi, akcininku ar faktiniu vadovu. Kasaciniame skunde cituojami liudytojų A. P., R. A. parodymai ir daroma išvada, kad iš jų akivaizdu, jog UAB „L“ veiklos kryptį ir statybos rangos sutartis organizavo ir sudarinėjo jos akcininkai, tuo tarpu R. L., kaip UAB „O“ darbuotojo, vaidmuo buvo tik konsultacinio pobūdžio. Kasatorius pabrėžia, kad gynyba nuo pat baudžiamojo proceso pradžios reikalavo apklausti UAB „O“ akcininką O. K. apie jam žinomas UAB „L“ steigimo aplinkybes, kad būtų išsiaiškinta, kas su kuo supažindino akcininkus R. P. B. ir M. Č. Bylos baigtimi suinteresuotų minėtų asmenų nepatikimų parodymų teismas objektyviai patikrinti neturėjo galimybių, o to nepadarius buvo pažeistos BPK 7 straipsnio nuostatos ir liko nepaneigtos R. L. nurodytos aplinkybės, kad būtent M. Č. ir R. P. B. bendraujant su O. K. „L“ (pastarasis buvo „L“ savininkas) kilo idėja patiems sukurti visuomeninio maitinimo įstaigų verslą, t. y. barą-naktinį klubą; tada O. K. ir supažindino R. L. su steigiamos bendrovės UAB „L“ akcininkais. Kasatorius nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, jog UAB „L“ prašymą įregistruoti į Juridinių asmenų registrą pateikė UAB „D“. Iš steigimo dokumentų aišku, kad V. G. direktoriumi paskyrė akcininkai R. P. B. ir M. Č. Nors M. Č. teigė, jog registruodamas įmonę sužinojo, kad kitas akcininkas yra UAB „D“ ir kad direktoriumi bus paskirtas V. G., tačiau jo parodymus (duotus teisme) paneigia tai, kad UAB „L“ įregistravo UAB „D“ akcininkas R. P. B. Be to, M. Č. parodymai teisme skiriasi nuo jo paties parodymų ikiteisminio tyrimo pradžioje, kai jis nurodė, kad UAB „L“ direktoriumi buvo paskirtas V. G., rekomenduotas R. L. Kasaciniame skunde pažymima, kad teismai, paneigdami R. L. parodymus (apie tai, jog ateityje išvysčius verslą už konsultacijas jam pažadėta suteikti 10 procentų akcijų), neatskleidė jo motyvo konsultuoti ir vadovauti statybos rangos darbams neatlygintinai, nepaaiškino, kodėl R. L. nebuvo paskirtas direktoriumi, tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad visi pirmiau minėti asmenys turėjo pakankamai žinių apie verslą ir jį reglamentuojančius teisės pagrindus. Kasaciniame skunde pateikiami loginiai samprotavimai, pvz.: R. L., neturėdamas motyvo gauti atlygį, nedirbtų, o akcininkai, žinodami, kad kilus problemoms nebūtų kam atsakyti už pasekmes, neleistų dirbti. Nesutikdamas su L. T. (dirbusios nuo 2006 m. vasario mėn.) parodymų vertinimu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nors ji parodė dirbusi apie 2,5 mėnesio, iš bylos medžiagos matyti, kad ji ir V. G. kartu dirbo tik mėnesį. Be to, L. T. į klausimą apie R. L. vaidmenį atsakė, kad jis prisistatydavo kaip konsultantas-patarėjas. Cituodamas L. T. parodymus dėl pinigų paėmimo aplinkybių kasatorius nurodo ir V. G. parodymus – šis neneigia, kad pinigus perduodavo R. L., tačiau pastarasis juos paimdavo kaip konsultantas ir UAB „O“ vadybininkas, o tai patvirtina ir byloje esančios sąmatos ir PVM sąskaitos faktūros. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai ne tik kad neatskleidė, kuo pasireiškė R. L. kaip faktinio vadovo veikla, koks buvo jos turinys, bet ir kokiu būdu buvo jam patikėtas turtas, taip pat nenustatytas apibrėžtų įgalinimų jiems suteikimas, o dokumentų, pagrindžiančių R. L. dalyvavimą ūkinio subjekto tiesioginėje veikloje – nėra. Dėl to kasatorius daro išvadą, kad teismai, pripažinę R. L. kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nenustatė specialiojo subjekto požymio. Kasaciniame skunde pažymima, kad prie apgaulingo UAB „L“ buhalterijos tvarkymo prisidėjo ir L. T., tačiau dėl jos ikiteisminis tyrimas pradėtas nebuvo, o tai, kad R. L., nors ir pripažintas bendrovės faktiniu vadovu, nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnį, reiškia, jog tos pačios nuostatos (tinkamo specialiojo subjekto) turi galioti ir taikant BK 183, 184 straipsnius, kurių subjektai nustatyti Akcinių bendrovių įstatyme ir CK.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiu būdu ir aplinkybėmis buvo iššvaistytas svetimas turtas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės ištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendį – pripažino, kad R. L. bei V. G. buvo bendravykdytojai, tačiau, kasatoriaus manymu, taip iš esmės pasunkino inkriminuotą veiką, t. y. pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nesant apeliacinio skundo ir tokio kaltinimo. Remiantis kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2013, 2K-411/2012, 2K-373/2013, kasaciniame skunde nurodoma neteisėto turto iššvaistymo esmė, pažymima, kad turto (turtinės teisės) perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai tik deklaratyviai nurodė, kad UAB „L“ turtas – 726 803,97 Lt buvo išvaistytas, tačiau kuo pasireiškė šio turto išvaistymas ir koks buvo turto išvaistymo mechanizmas, nėra nustatyta. Tai iš dalies pripažino ir apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodydamas, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog R. L. ar V. G. pasisavino UAB „L“ kasoje nustatytą 726 803,97 Lt trūkumą. Kasatorius teigia, kad neįrodžius turto pasisavinimo neįrodoma ir tai, kad buvo padarytas turto iššvaistymas. Aplinkybę dėl bendrovei priklausančių lėšų panaudojimo ne jos interesams būtina sukonkretinti bei nurodyti atitinkamus duomenis, tačiau nuosprendyje jie nenurodyti. Be to, kasatorius pažymi, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta, o bylą nagrinėjantis teismas neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo V. G. parodymus vertino sunkinančia prasme ir atkreipia dėmesį, jog kaltinime nurodyta UAB „L“ iššvaistyta suma yra 726 803,97 Lt, o V. G. nurodė R. L. perdavęs 50 000 Lt. Pagal UAB „O“ finansinius dokumentus, kuriais pagrindžiamas ūkinės operacijos realumas, UAB „L“ pirko paslaugas iš UAB „O“ už 56 640 Lt. Šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas vertino R. L. nenaudai ir nurodė, kad V. G., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, neminėjo, jog už UAB „O“ atliktus darbus pinigai buvo perduoti R. L., be to, parodė, kad UAB „L“ priklausantys pinigai R. L. buvo duodami nuolat. Kasatoriaus manymu, V. G. galėjo duoti melagingus parodymus, nes už tai jis neatsako, kita vertus, žodis „neminėjo“ reiškia, kad V. G. apie tai nebuvo klausiama. Be to, pinigus R. L. priėmė kaip UAB „O“ vadybininkas, o šį jo teiginį patvirtina PVM sąskaita-faktūra (tokią aplinkybę galima buvo nustatyti apklausiant ir UAB „O“ savininką bei vadovą O. K.).

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento, tačiau nuosprendyje nenustatyti tretieji asmenys ir turto išvaistymo faktai, o tik tai, kad pagal 2007 m. lapkričio 26 d. specialisto išvadą Nr. 5-3/106, atlikus UAB „L“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nuo 2005 m. liepos 18 d. iki 2006 m. kovo 15 d. nustatytas 726 803,97 Lt kasos trūkumas, nes nėra išlaidas pateisinančių dokumentų. Kasatoriaus manymu, tai nereiškia, kad piniginės lėšos buvo iššvaistytos, be to, iš byloje surinktų duomenų matyti, jog UAB „L“ veikė „vokelių“ mokėjo sistema, t. y. neteisėtais būdais buvo mokami atlyginimai darbuotojams, todėl galėjo susidaryti minėtas kasos trūkumas. Kasatoriaus teigimu, teismai neatsakė į esminį gynybos klausimą – kaip V. G. ir R. L. galėjo iššvaistyti UAB „L“ kasoje turėjusius būti grynuosius pinigus jais nedisponuodami (t.y. neužvaldydami), nors privalu buvo surinkti ir pateikti konkrečius faktinius duomenis apie pinigų perdavimo vietą, laiką, būdą ir kiekius. To nepadarę teismai iš esmės pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir, be to, pateiktas kaltinimas neatitinka BPK 219 straipsnio nuostatų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje, baudžiamoji byla nepagrįstai nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, o ne 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes R. L. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. Kasatorius pažymi, kad apeliaciniu skundu pirmiausia buvo prašoma panaikinti nuosprendį nesant minėto nusikaltimo (BK 300 straipsnio 3 dalis) sudėties. Šią veiką kvalifikuojančio požymio – didelės žalos nebuvimą – apeliacinės instancijos teismas pripažino pasisakydamas dėl R. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje. Kasatorius nurodo, kad 2005 m. rugsėjo 13 d. sutartyje aptarta nekilnojamojo turto kaina – 302 376 Lt, iš kurių 30 000 Lt UAB „L“ sumokėjo 2005 m. rugsėjo 27 d. AB „K“, tačiau ši aplinkybė neįrodo, kad tarp šalių buvo sudaryta pagrindinė buto, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis. UAB „L“ ir UAB „K“ 2006 m. balandžio 14 d. sudarė minėtos sutarties nutraukimo aktą ir AB „K“ tą pačią dieną kasos išlaidų orderiu Nr. 107 grąžino jos pagrindu sumokėtus 30 000 Lt UAB „L“, atstovaujamai V. G.; tos pačios dienos kasos pajamų orderyje Nr. VLVS 0222 nurodyta, kad minėta pinigų suma buvo įnešta į UAB „L“ bendrovės kasą, tai patvirtino bendrovės buhalterė L. T. Be to, 2007 m. lapkričio 26 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/106 užfiksuota, kad UAB „L“ 2006 m. balandžio 15 d. išleido 30 000 Lt bendrovės poreikiams tenkinti. UAB „L“ akcininkas M. Č. 2006 m. gegužės 22 d. pareiškime nurodytas sukčiavimo ir dokumentų klastojimo aplinkybes siejo su 30 000 Lt praradimu, bet nenurodė, kad bendrovė patyrė papildomą turtinę žalą nutraukus 2005 m. rugsėjo 13 d. sutartį su AB „K“. M. Č. ikiteisminio tyrimo metu deklaratyviai teigė, kad dėl minėtos sutarties nutraukimo bendrovė prarado turtinę teisę ir patyrė didelę žalą, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apie tokią žalą neminėjo. Byloje nenustatyta, kad UAB „L“ pagal 2005 m. rugsėjo 13 d. sutartį padarė daugiau įmokų AB „K“, kita pinigų suma (už butą, esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini)) turėjo būti sumokėta tik sudarius pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, o iki tol visos teisės į butą ir namą, kuriame buvo statomas butas, priklausė AB „K“. Kadangi UAB „L“ neįgijo teisės į aptariamą nekilnojamąjį turtą, todėl nutraukus sutartį ji negalėjo prarasti turtinės teisės ir patirti 302 376 Lt žalą, kuri inkriminuota R. L. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad BK 300 straipsnio 3 dalies prasme didelės žalos požymio nėra.

Kasatorius pažymi, kad kaltinime nurodyta, jog V. G. 2006 m. kovo 15 d. buvo nušalintas nuo UAB „L“ direktoriaus pareigų, todėl neturėjo teisės pasirašyti bei naudoti UAB „L“ antspaudo. Po to (2006 m. kovo mėn.) priėmus į direktoriaus pareigas V. J.-G., pagal priėmimo-perdavimo aktą V. G. perdavė jai buhalterinę apskaitą, raktus, kitus daiktus ir antspaudą. Kaip antspaudas grįžo pas V. G. – liko nenustatyta. R. L. parodė, kad V. G. antspaudą perdavė V. Č. Be to, V. G. nušalinimas buvo tik formalus, jo atleidimas – vilkinamas. Iš Juridinių asmenų registro tvirtinamųjų raštų matyti, kad visuotinio akcininkų susirinkimo protokolai (nuo 2014 m. kovo 15 d.) pateikti Juridinių asmenų registrui patvirtinti tik 2014 m. balandžio 23 d., t. y. po V. G. inkriminuoto klastojimo, o jis minėtu laikotarpiu gydėsi depresiją ligoninėje ir galėjo savaip suvokti aplinkybes. Dėl to, pasak kasatoriaus, nepaneigta aplinkybė, jog po to, kai V. G. patvirtino 2006 m. balandžio 14 d. atsisakymo aktą, atgaline data buvo surašytas akcininkų visuotinio susirinkimo protokolas ir jo atleidimas. V. J.-G. parašas Juridinių asmenų registre patvirtintas tik 2014 m. balandžio 26 d. Šią nusikalstamą veiką inkriminuojant R. L. (kaip organizatoriui) remiamasi paties V. G. parodymais, tačiau, kasatoriaus manymu, jo parodymai kelia abejonių, yra nepatikimi, nes iki 2010 m. spalio 18 d. teismo priimtos nutarties grąžinti bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti jis nenurodė jokių R. L. kaltinančių duomenų ir teigė, kad viską organizavo akcininkai ir tik vėliau savo poziciją pakeitė – kaltino R. L. Dėl to, kasatoriaus manymu, apkaltinamasis nuosprendis R. L. priimtas nepašalinus visų prieštaravimų ir jis turi būti išteisintas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Kasaciniame skunde teigiama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, kad pažeistos BPK 256 straipsnio nuostatos. Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu UAB „L“ direktorius V. G. buvo vienintelis įtariamasis ir kaltinamasis, pagal 2010 m. gegužės 6 d. kaltinamąjį aktą byla 2010 m. gegužės 7 d. jis perduota nagrinėti teisme kaltinant tuo, kad būdamas UAB ,,L“ direktorius ir kasininkas nuo 2005 m. liepos 16 d. iki 2006 m. kovo 15 d., atsakingas už kasos pajamų ir išlaidų orderių įforminimą bei priimtų pinigų saugumą, iš įmonės kasos pasisavino užimamų pareigų pagrindu jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės turtą – UAB „L“ priklausančius 726 803,97 Lt. Pirmosios instancijos teismas (tos pačios sudėties, kuri 2013 m. balandžio 2 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį R. L.), 2010 m. spalio 18 d. nutartimi, vadovaudamasis BPK 254 straipsnio 3 dalimi, perdavė šią bylą prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui ir konstatavo, jog V. G. pateiktas deklaratyvus, neaiškus, netikslus kaltinimas, jame iš esmės neatskleistas nusikalstamos veikos turinys, nurodomi nenustatyti duomenys, dėl to V. G. negalėjo tinkamai gintis nuo tokio kaltinimo. Vėliau – 2011 m. gegužės 19 d. – R. L. įteiktas pranešimas apie įtarimą, kurio turinys toks pat kaip kaltinamajame akte (tuo buvo kaltinamas iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. posėdžio), t. y. nurodyta, kad būdamas faktiniu UAB „L“ vadovu ir veikdamas per V. G. – UAB „L“ direktorių, kuris užimamų pareigų pagrindu materialiai buvo atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „L“ turtą, vadovavo UAB „L“ veiklai nuo 2005 m. liepos 16 d. iki 2006 m. kovo 15 d., naktiniame klube „L“, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), nurodė V. G. iš UAB „L“ kasos paimti grynuosius pinigus ir perduoti jam; V. G., vykdydamas R. L. žodinius nurodymus, nuo 2005 m. liepos 18 d. iki 2006 m. kovo 15 d. naktiniame klube „L“, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), pasisavino užimamų pareigų pagrindu jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės turtą – UAB „L“ priklausančius pinigus 726 803,97 Lt, jų neužregistravo UAB „L“ apskaitos registruose ir perdavė šiuos pinigus R. L. Pasak kasatoriaus, šis kaltinimas yra tiek pat deklaratyvus, neaiškus ir netikslus, kaip ir 2010 m. gegužės 6 d. kaltinamajame akte surašytas V. G., nes iš esmės neatskleistas nusikalstamos veikos turinys, nurodyti tie patys nenustatyti duomenys (pvz., dėl tikslaus laiko), o dėl to R. L. neturėjo galimybės tinkamai gintis. Kaltinime pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (palyginus su 2010 m. gegužės 7 d. kaltinimu V. G.), naujai nurodytos aplinkybės tos, kad R. L. nurodė V. G. iš kasos paimti grynus pinigus ir perduoti jam; V. G. pasisavino užimamų pareigų pagrindu jam patikėtą turtą – pinigus, jų neužregistravo bendrovės apskaitos registruose ir perdavė šiuos pinigus R. L. Kasaciniame skunde pažymima, kad, pakeitus kaltinimą iš BK 183 straipsnio 2 dalies į BK 184 straipsnio 2 dalį, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nuosprendžio aprašomosios dalies turinys dėl R. L. inkriminuoto svetimo turto iššvaistymo iš esmės yra analogiškas kaip ir kaltinimų dėl svetimo turto pasisavinimo, tiesiog pakeistas žodis „pasisavinimas“ į „iššvaistymas“ ir pripažįstamos įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybės, kurios prieš tai to paties teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartimi pripažintos nekonkrečiomis ir pan. Šių argumentų, nurodytų ir apeliaciniame skunde, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino.

Kasaciniame skunde pažymima, kad civilinis ieškinys yra įrodinėjimo dalykas ir dėl jo turi būti motyvuotai pasisakyta, nes priešingu atveju įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam nesudaroma galimybė ginti savo teisių įstatymo nustatyta tvarka.

Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistajam R. L. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, neatitinka bausmės skyrimo tikslų bei paskirties, be to, aiškiai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Pasak kasatoriaus, teismai pažeidė bausmės skyrimo taisykles ir neatsižvelgė į R. L. apibūdinančius duomenis, jų nevertino. Kasatorius nurodo, kad skiriant bausmę turi būti vadovaujamasi BK 54 straipsnio nuostatomis, ir pažymi, kad R. L. nuteistas už vieną nusikaltimą (kurį jis neigia padaręs), o ankščiau neteistas. Be to, R. L. yra įregistravęs ūkininko ūkį, kuriame dirba ir iš kurio išlaiko visą faktinę šeimą, augina mažametę dukrą, prižiūri invalidumą turinčią, sunkios sveikatos būklės ir nuolatinės priežiūros reikalaujančią motiną. BK 55 straipsnyje nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes; pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokią bausmę galima skirti ir nesmurtinius nusikaltimus padariusiam asmeniui, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, BK 59 straipsnio 1 dalyje nurodytų lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, teismas tokiomis aplinkybėmis gali pripažinti ir kitas. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas plenarinėje sesijoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012, be kita ko, pažymėjo, jog proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir kriterijus, konkrečiai – į bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei valdžios institucijų, tiriančių bylą, elgesį. Šioje byloje nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo 2006 m. gegužės 25 d. iki kaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo 2014 m. lapkričio 17 d. praėjo aštuoneri metai ir šeši mėnesiai. R. L. niekada baudžiamojo proceso nevilkimo ir netrukdė. Net ir vertinant bylos sudėtingumą bei apimtį, jo teisė į greitą teisminį procesą vis tiek buvo suvaržyta. Atsižvelgiant į tai, ši aplinkybė taip pat turėtų būti pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pasak kasatoriaus, terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principų įgyvendinimui.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas prašo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), R. L. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams. Kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Prokuroras nurodo, kad, priešingai negu teigia kasatorius, R. L. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės svetimo – UAB „L“ – turto (726 803,97 Lt) iššvaistymo. Kaip ir apeliaciniame skunde, kasatorius teigia, kad neįrodyta, jog R. L. buvo faktinis UAB „L“ vadovas, galėjęs ir duodavęs nurodymus dėl bendrovės lėšų panaudojimo bendrovės vadovui V. G. bei pats disponavęs šiomis lėšomis. Be to, kasatoriaus teigimu, byloje nebuvo nustatyta, kokiu būdu ir aplinkybėmis bendrovės turtas buvo iššvaistytas. Šie skundo argumentai nepagrįsti.

Ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu visi be išimties byloje apklausti liudytojai parodė, kad faktinis UAB „L“ vadovas buvo ne V. G., o R. L. Iš liudytojų parodymų matyti, kad R. L. buvo pristatomas kaip UAB „L“ akcininkas, jis priimdavo svarbiausius sprendimus, derino visus statybos darbus su bendrovių „E“, „K“ vadovais. Nuteistasis V. G. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad besąlygiškai vykdė visus R. L. nurodymus. Apklausti teisme kaip liudytojai UAB „L“ akcininkai M. Č. ir R. P. B. parodė, kad visus steigiamos ir pradėjusios veiklą UAB „L“ reikalus tvarkė R. L., kad jis surado bendrovei tinkamus direktorių ir buhalterį. Jis taip pat dalyvavo visuose pasitarimuose sprendžiant bendrovės veiklos klausimus. Liudytojas R. P. B. parodė, kad direktorių V. G. matė tik vieną kartą – pasirašant darbo sutartį Vilniuje. Visus klausimus derino tik su R. L. kaip šio projekto vadovu ir didelę patirtį šioje verslo srityje turinčiu asmeniu. Atvykęs į Klaipėdą, įsitikino, kad, pradėjus veikti „L“ barams, gaunamos geros pajamos, nes buvo pateikta informacija, jog darbo dienomis gaunama 5000 Lt, o savaitgaliais – 15 000 Lt pelno, todėl buvo nutarta paimti ir antrą kredito dalį. Liudytojas M. Č. parodė, kad su direktoriumi V. G. bendravo mažai, daugiausia bendravo su R. L., juo pasitikėjo. Įtarimas, kad bendrovėje netinkamai tvarkomi finansai, atsirado „S“ atstovui pranešus, kad bendrovė „L“ neatsiskaito už gautas prekes, kad yra labai didelė skola. Direktorius V. G. apie skolas nieko neaiškino, teigdamas, kad apie tai nieko nežino, ir siūlė tai aiškintis su R. L. Kad UAB „L“ faktiškai vadovavo ir bendrovės piniginėmis lėšomis disponavo nuteistasis R. L., patvirtino ir liudytoja V. G. (J.). Ji apklausta teisme parodė, kad UAB „L“ direktorės pareigas pradėjo eiti 2006 m. kovo 15 d. Jai susidarė įspūdis, kad šioje bendrovėje viskam vadovauja R. L., ją nustebino jo elgesys, kai jis atvykęs pareikalavo visų kasoje esančių pinigų. Liudytoja L. T., apklausta teisme, parodė, kad UAB „L“ pradėjo dirbti pasikalbėjusi su R. L., anksčiau dirbo pas jį „L“. Jai buvo mokamas R. L. pažadėtas 1800 Lt atlyginimas. Iš kasos aparatų ir pagal „Z“ ataskaitą administratorių surinktus pinigus perduodavo direktoriui. Kam ir kiek išduoti grynųjų pinigų, nurodydavo direktorius. Grynuosius pinigus išduodavo ir tiesiogiai R. L., juos R. L. perduodavo ir pats V. G. V. G. neaiškindavo, kokiam tikslui pinigai turėdavo būti perduodami R. L. Liudytojos G. parodymai patvirtina, kad R. L., nebūdamas oficialiu vadovu, faktiškai vadovavo ir kitai bendrovei – UAB „L“.

Įvertinęs šiuos nuteistojo V. G. ir liudytojų parodymus, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. L., nors ir nebūdamas UAB „L“ akcininku ar šios bendrovės administracijos darbuotoju, realiai disponavo bendrovės lėšomis. Šie parodymai taip pat paneigia kasacinio skundo teiginius, kad R. L. niekada nesinaudojo UAB „L“ pinigais, o V. G. ir liudytojai jį apkalba.

BK 184 straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis jos požymis yra turtinės žalos padarymas. Atlikusi UAB „L“ finansinės veiklos patikrinimą specialistė konstatavo, kad V. G., būdamas atsakingas už kasos pajamų ir išlaidų orderių įforminimą, priimtų pinigų saugumą, nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 30 punkto reikalavimų, nepagrindė piniginių lėšų – 726 803,97 Lt – panaudojimo už 2005 m. liepos 18 d. – 2006 m. kovo 15 d. laikotarpį, t. y. padarė UAB „L“ didelės vertės turtinę žalą. Savo išvadas specialistė patvirtino ir apklausta teisme. Iš tiesų byloje nustatyta, kad 2006 m. sausio 14, 15, 16, 22, 23, 28, 29, 30 d., vasario 4, 5, 6, 11, 12, 13, 16, 17, 18, 19, 20, 25, 26, 27 d., kovo 3, 4, 5, 6, 9, 10, 11, 12, 13, 14 d. kasos pajamų orderius pasirašė ne V. G. Tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo teigti, kad pagal šiuos kasos pajamų orderius piniginės lėšos nebuvo gautos. Vertinant kartu su kitais bylos įrodymais, minėti kasos pajamų orderiai patvirtina ūkinių operacijų buvimą. Neginčijamai nustatyta, kad nuosprendyje nurodytu laikotarpiu abu UAB ,,L“ barai savo veiklą sėkmingai vykdė, buvo gaunamos pajamos, jos buvo fiksuojamos kasos registruose. Nors jie nebuvo pasirašyti, tačiau, atlikdama patikrinimą, specialistė jais pagrįstai vadovavosi, nes piniginių įplaukų buvimą patvirtino ir pirminiai apskaitos dokumentai – pirkimo kvitai, dienos ataskaitos, piniginių lėšų kontrolės juostos, be to, nustatyta, kad mokesčiai valstybei buvo apskaičiuoti bei sumokėti įvertinus ir šiuose pajamų orderiuose nurodytas bendrovės pajamas. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės įrodo, kad šios bendrovės lėšos realiai egzistavo, tačiau buvo panaudotos nesilaikant buhalterinės apskaitos taisyklių reikalavimų. Teismų praktikoje laikoma, kad sąžiningas ir protingas įmonės vadovo pareigų atlikimas suponuoja ir tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, laikymąsi. Tais atvejais, kai bendrovės vadovas ar kitas tam įgaliotas administracijos darbuotojas bendrovės pinigus panaudoja nesilaikydamas buhalterinės apskaitos taisyklių reikalavimų ir nepateikdamas išlaidas pagrindžiančių finansinių dokumentų, tai jo veiksmai vertinami kaip patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas ar jo iššvaistymas. Todėl V. G., kaip ir R. L., nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Kasatorius teisus teigdamas, kad už svetimo turto iššvaistymą atsako tik toks asmuo, kuriam svetimas turtas yra patikėtas arba yra jo žinioje. Iš tiesų V. G., kaip oficialaus bendrovės vadovo, žinioje buvo svetimas UAB „L“ turtas ir jis buvo atsakingas už tinkamą bendrovės turto tvarkymą. Nuteistasis R. L., skirtingai negu V. G., nėra specialus subjektas, nes oficialiai jam nebuvo suteikti įgaliojimai disponuoti bendrovės lėšomis, tačiau iš jau minėtų nuteistojo V. G., liudytojų parodymų matyti, kad žodinio susitarimo su bendrovės akcininkais pagrindu jis bendrovės lėšomis disponavo kaip specialus subjektas, t. y. iš esmės būtent jis vadovavo įmonei per V. G. Todėl teismo išvada, kad V. G. ir R. L. bendrininkavo naudodami UAB „L“ pinigines lėšas savo nuožiūra kaip bendravykdytojai, yra pagrįsta.

Taip pat atsiliepime pažymima, kad, priešingai negu teigia kasatorius, Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai pripažino, kad R. L. organizavo dokumento (2006 m. balandžio 14 d. preliminariosios sutarties nutraukimo akto) suklastojimą. Šiuo aktu buvo nutraukta 2005 m. rugsėjo 13 d. preliminarioji daugiabučio namo buto pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 1-54 tarp AB „K“ ir UAB „L“ ir atsisakyta visų „L“ teisių į perkamą butą, perleidžiant sutartyje numatytas teises bei pareigas UAB „K“. Kasaciniame skunde gynėjas teigia, kad R. L. neorganizavo dokumento suklastojimo, kad sutarties nutraukimu buvo suinteresuotas ne jis, o pats UAB „L“ akcininkas M. Č., kuris prašė R. L. surasti asmenį, galintį perimti įsipareigojimus dėl buto pirkimo iš UAB „L“, ir pats organizavo, kad 2006 m. balandžio 14 d. dokumentus pasirašytų V. G., teigdamas, jog V. J. sutarties pasirašyti negali, nes dar nepatvirtintas jos parašo pavyzdys dėl teisės sudaryti sandorius. Šie skundo teiginiai paneigti byloje surinktais ir teismo tinkamai įvertintais įrodymais. Teisme apklaustas V. G. parodė, kad UAB „L“ buvo sudariusi sutartį su „K“ dėl buto įsigijimo statomame pastate Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini). Po nušalinimo nuo „L“ direktoriaus pareigų kitą darbą jam pasiūlė R. L. Būdamas UAB „K“ direktoriumi, jis pasirašė buto perdavimo sutartį kaip UAB „L“ direktorius. Už butą UAB „L“ buvo sumokėjusi 30 000 Lt avansą, kuris sudarius sutartį su UAB „K“ buvo grąžintas UAB „L“. Teismas pagrįstai rėmėsi šiais V. G. parodymais, nes jų teisingumą patvirtino ir kiti bylos įrodymai. Iš 2006 m. balandžio 14 d. sutarties nutraukimo akto matyti, kad ir už AB „K“, ir už UAB „L“ kaip direktorius pasirašė V. G., ant jo uždėtas UAB „L“ antspaudas. Byloje esantis UAB „L“ akcininkų susirinkimo 2006 m. kovo 15 d. protokolas patvirtina, kad V. G. nuo 2006 m. kovo 15 d. atleistas iš direktoriaus pareigų; šiame susirinkime V. G. įpareigotas visus dokumentus ir turtą perduoti iki 2006 m. balandžio 1 d. Taigi akivaizdu, kad 2006 m. balandžio 14 d. V. G. neturėjo jokių įgaliojimų valdyti UAB „L“ turtą, pasirašyti su jos valdymu susijusius dokumentus ir tai puikiai žinojo tiek R. L., tiek ir akcininkas M. Č., kuris pats ir inicijavo vadovo pakeitimą. Apklaustas teisme liudytojas M. Č. parodė, kad apie tai, jog buvo nutraukta 2005 m. rugsėjo 13 d. preliminarioji daugiabučio namo buto pirkimo–pardavimo sutartis tarp AB „K“ ir UAB „L“ bei atsisakyta visų UAB „L“ teisių į perkamą butą ir jos perleistos UAB „K“, sužinojo iš direktorės V. J., apie šios sutarties nutraukimą su R. L. nekalbėjo. Taigi, bylos įrodymų visuma patvirtina, kad R. L., žinodamas, jog V. G. nebeturi jokių UAB „L“ įgaliojimų atstovauti bendrovei teisiniuose santykiuose su kitais asmenimis, negali pasirašyti dokumento pats su savimi, atnešdamas V. G. dokumentą (sutarties nutraukimo aktą) į gydymo įstaigą, organizavo šio dokumento suklastojimą. BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai toks dokumentas patenka trečiojo asmens žinion, tai ir įvyko šiuo konkrečiu atveju. Ši nuteistojo R. L. nusikalstama veika atitiko nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 4 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, tačiau byla buvo nutraukta suėjus senaties terminams.

Taip pat nepagrįsti nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentai ir dėl R. L. procesinių teisių suvaržymo. Priešingai negu teigia kasatorius, teisiamajame posėdyje prokurorei pakeitus R. L. pateiktą kaltinimą, jo teisės gintis nuo jo nebuvo suvaržytos. Vadovaujantis BPK 256 straipsnio nuostatomis, jam buvo įteikta prokurorės prašymo pakeisti kaltinimą kopija ir jo prašymu padaryta pertrauka pasiruošti gynybai. Iš tiesų teisminio nagrinėjimo metu R. L. nebuvo apklaustas dėl pakeisto kaltinimo, tačiau tai nereiškia, kad teismas negalėjo jo nuteisti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Savo poziciją dėl kaltinimo iššvaisčius UAB „L“ turtą nuteistasis pateikė baigiamųjų kalbų metu, sakydamas paskutinį žodį, paduodamas apeliacinį skundą, taip pat apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Taigi, jis visiškai realizavo savo teises gintis nuo pakeisto kaltinimo. Negalima sutikti ir su kasacinio skundo teiginiais, jog R. L. buvo pateiktas nekonkretus kaltinimas, dėl to buvo suvaržytos jo teisės į gynybą. R. L. pateikto kaltinimo esminės aplinkybės (nusikaltimo padarymo laikas, vieta, jo padarymo būdas) buvo nurodytos taip konkrečiai, kiek tai leido nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Kad nuteistasis puikiai suprato, kuo yra kaltinamas, rodo tai, kad jis nuo pateikto kaltinimo realiai gynėsi, t. y. neigė bet kokį ryšį ir sąsajas su kitu nuteistuoju V. G. bei UAB „L“ piniginėmis lėšomis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigti, kad baudžiamojo proceso metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, suvaržę nuteistojo teisės į gynybą bei sukliudę teismui priimti teisingą nuosprendį, nėra pagrindo. Kadangi R. L. ir V. G. buvo pripažinti kaltais dėl svetimo UAB „L“ turto išvaistymo, teismas pagrįstai būtent iš jų priteisė 726 803,97 Lt padarytai žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas nuosprendžio dalį, kuriuo R. L. buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, kartu sušvelnino ir jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas bausmę teismas baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. R. L. įvykdė sunkų nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, tyčia iššvaistytas daug kartų 250 MGL viršijantis svetimas turtas. Už šį nusikaltimą numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas, todėl, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas R. L. paskyrė žymiai mažesnę negu sankcijos vidurkis bausmę. Bausmė yra tinkamai individualizuota ir nėra aiškiai per griežta. Tačiau, pasikeitus BK 75 straipsnio nuostatoms, yra faktinis ir teisinis pagrindas atidėti R. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Nuteistojo R. L. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu (PBK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo ir BPK 7, 20 straipsnių pažeidimų

Kasatorius prašo R. L. išteisinti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį arba, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatymas nenumato galimybės kasacinės instancijos teismui priimti išteisinamąjį nuosprendį, o pagal BPK 382 straipsnį viena iš priimamų nutarčių išnagrinėjus kasacinę bylą gali būti – panaikinus žemesnių instancijų teismų priimtus sprendimus (nuosprendį, nutartį) bylą nutraukti; iš kasacinio skundo argumentų teigtina, kad kasatorius neteisingai suformulavo prašymą išteisinti, iš esmės jis reiškia prašymą nutraukti baudžiamąjį bylą.

Kasatorius pirmiausia nesutinka su teismų išvadomis, kad faktinis bendrovės (UAB „L“) vadovas, kokiu įvardytas nuteistasis R. L., nėra BK 184 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas, nes jis neturėjo jokių teisiškai apibrėžtų įgalinimų vadovauti bendrovei, įstatymiškai nebuvo nei jos direktorius, nei akcininkas ar pan. Pažymėtina, kad pagal BK 184 straipsnį atsakomybė numatyta tam, kas iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi, šios nusikalstamos veikos subjektas svetimam turtui turi tam tikrus įgalinimus, pvz., tai gali būti asmuo, kuriam tas turtas patikėtas einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių pagrindu, kai asmuo turtą turi savo žinioje, pvz., kai dėl savo užimamų pareigų turi teisę duoti nurodymus dėl turto panaudojimo ir pan. Bet kokiu atveju reikšminga tai, kad kaltininkas neteisėtai iššvaisto svetimą, jam nepriklausantį turtą pasinaudodamas situacija, kai teisėto savininko turtas yra patikėtas kitam asmeniui ar yra kito asmens žinioje. Jei turtas iššvaistomas bendrininkaujant keliems asmenims, taikomos BK 24 straipsnio nuostatos. Tai reiškia, kad, nustačius bendrininkavimą, nusikalstamos veikos bendrininkai atsako už bendromis pastangomis padarytą turto iššvaistymą. Nagrinėjamoje byloje pagal BK 184 straipsnio 2 dalį R. L. nuteistas kartu su V. G., kuris turto iššvaistymo metu buvo UAB „L“ direktoriumi ir šių pareigų pagrindu buvo atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį minėtos bendrovės turtą. Nustatyta, kad abu jie veikė kaip bendrininkai: R. L. davė atitinkamus nurodymus V. G., o šis juos vykdė ir, pasinaudodamas užimamomis pareigomis, t. y. tuo, kad UAB „L“ turtas formaliai buvo jam patikėtas ir buvo jo žinioje, atliko veiksmus, dėl kurių bendrovė neteko jai priklausančio turto – grynųjų pinigų. Taigi, nagrinėjamu atveju neteisėtas svetimo turto iššvaistymas padarytas dviejų asmenų bendromis pastangomis (BK 24 straipsnis), todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad bent vienas iš bendrininkų (šiuo atveju – V. G.) svetimam turtui, kaip direktorius, turėjo atitinkamus įgalinimus. Tai, kad R. L. buvo faktinis UAB „L“ vadovas, o V. G. iš esmės jo statytinis direktorius, vykdęs paties R. L. priimtus sprendimus, teismai pripažino įrodyta. Kasatorius su tuo nesutinka ir teigia, kad šiuo atveju buvo pažeistos BPK 20 straipsnyje nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės. Dėl to nuteistojo R. L. gynėjas apeliacine tvarka buvo apskundęs ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą pagal paduotą apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis): iš naujo įvertino bylos įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo, taip pat nurodė argumentus, paneigiančius nuteistojo (ir jo gynėjų versiją), kad esą R. L. tebuvo UAB „L“ konsultantas, jo atsakomybė negalima ir pan. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nurodytų BPK 20 straipsnio pažeidimų buvimas daugiausia argumentuojamas neigiant įrodytomis pripažintas faktines aplinkybes apie R. L. vaidmenį ir pateikiant savo išvadas, kaip turėjo būti įvertinti įrodymai, tačiau pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas įrodymų nevertina, faktinių aplinkybių nenustato, todėl teisėjų kolegija minėtus kasacinio skundo argumentus nagrinėja tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK – šiuo atveju 20 straipsnio – pažeidimais. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino su UAB „L“ veikla susijusių liudytojų M. Č., R. P. B., K. B., A. P., L. T., V. G., nuteistojo V. G. parodymus, kurių pagrindu nustatė, kad R. L. per V. G. realiai disponavo UAB „L“ piniginėmis lėšomis bei atskleidė tai parodančius faktus. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje argumentuotai pasisakyta dėl paminėtų asmenų parodymų, taip pat ir kitų įrodymų patikimumo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde pateikti loginiai samprotavimai dėl galimų R. L. motyvų (esą jis neturėjo tikslo dirbti be atlygio), dėl tikrųjų UAB „L“ akcininkų ar darbuotojų galimybės patiems spręsti bendrovės veiklos klausimus ir pan. nėra teisiniai argumentai, leidžiantys teigti apie teismo padarytų išvadų nepagrįstumą. Be to, deklaratyviais laikytini kasacinio skundo teiginiai, esą teismai neatskleidė nuteistojo R. L., kaip faktinio bendrovės vadovo, veiklos (kuo ji pasireiškė). Šie teiginiai prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui; tiek iš inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymo, tiek iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nustatytos faktinės aplinkybės, parodančios R. L. vaidmenį UAB „L“ veikloje, konkretūs V. G., per kurį veikė R. L., veiksmai, iš jų ir tai, kaip minėta bendrovė neteko piniginių lėšų. Beje, teismai nustatė, kad nors formaliai, kaip bendrovės direktorius, dokumentus pasirašydavo V. G., tačiau būtent R. L. sprendė UAB „L“ verslo, darbuotojų priėmimo (netgi prisistatydavo direktoriumi ar akcininku), iš jų – ir disponavimo piniginėmis lėšomis, klausimus, pateikdavo sąskaitas-faktūras, jam (R. L.) buvo perduodami grynieji pinigai ir t. t.

Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeistas BPK 7 straipsnio įtvirtintas rungimosi principas, nes teismai netenkino gynybos prašymo apklausti kaip liudytoją O. K. – UAB „O“, kurioje dirbo R. L., akcininką, kad jis paaiškintų UAB „L“ steigimo aplinkybes (t. y. kad O. K. supažindino R. L. su M. Č., R. P. B. kilo idėja sukurti verslą (barą-naktinį klubą), įsteigti bendrovę). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kodėl netikslinga ir nebūtina apklausti minėtąjį O. K., kad, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes, tokio liudytojo parodymai įrodomosios reikšmės neturi. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotas išvadas dėl bylos įrodymų pakankamumo R. L. kaltei pagrįsti ir tai grindė išsamiu tiek kaltinančių, tiek teisinančių aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, vien tai, kad ne visi gynybos prašymai buvo tenkinami, nereiškia įrodinėjimo taisyklių, taip pat ir rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) pažeidimo.

Kasaciniame skunde teigiama, kad nenustačius trečiųjų asmenų, kuriems buvo perleistos UAB „L“ priklausančios piniginės lėšos, taip pat vien neįrodžius jų pasisavinimo fakto, negalima daryti išvados apie turto iššvaistymą. Be to, kasatoriaus manymu, specialisto išvada apie nustatytą 726 803,97 Lt kasos trūkumą dar nereiškia, kad šios lėšos buvo iššvaistytos. Iš tiesų, vien tik specialisto, atlikusio turto savininko (šiuo atveju – UAB „L“) ūkinės finansinės veiklos tyrimą, išvada nelėmė teismo išvadų apie nusikalstamos veikos buvimą. Išnagrinėjęs šiuos gynybos argumentus (nurodytus tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame skunduose) apeliacinės instancijos teismas, kaip ir kitais klausimais dėl R. L. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, įrodytumo, padarė motyvuotas išvadas, kurių paneigti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, remiantis įrodymais pripažintais bylos duomenimis (BPK 20 straipsnio 1-4 dalys), specialisto paaiškinimais, iš jų – minėta specialisto išvada, UAB „L“ aktu ir liudytojų parodymais (apie pinigų nebuvimą kasoje ją patikrinus 2006 m. kovo 16 d.), įvertinus įrodymų visumą, pateiktos išsamios išvados dėl UAB „L“ padarytos realios žalos, jos dydžio bei nustatytas iššvaistymo fakto tikrumas. Teisėjų kolegijai nėra būtinybės pakartoti apeliacinės instancijos teismo išvadų tam, kad paneigtų kasacinio skundo teiginius, ir kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas juos yra paneigęs įrodymų vertinimu, atitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Be to, pažymėtina, kad UAB „L“ priklausančiais grynaisiais pinigais, buvusiais ir bendrovės kasoje, nuteistasis R. L. realiai disponavo. Dėl to tai, kad nėra įvardyti asmenys, kurie galėjo įgyti UAB „L“ prarastas pinigines lėšas, šiuo atveju neturi esminės reikšmės sprendžiant nuteistojo atsakomybės už iššvaistymą klausimą, t. y. šios atsakomybės nepaneigia. Reikšminga tai, kad, kaip nustatė teismai, R. L. (bendrininkavusio su V. G.) neteisėti tyčiniai veiksmai lėmė, jog turto savininkas UAB „L“ neteko jam priklausančių piniginių lėšų. Taigi, pagal byloje nustatytas ir teismų nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes R. L. veika pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai.

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pasunkino nuteistojo R. L. padėtį, nes nurodė, kad jis ir V. G. buvo bendravykdytojai, taip esą pripažino esant atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas tokios aplinkybės, kaip atsakomybę sunkinančios BK 60 straipsnio prasme, nepripažino. Antra, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad R. L. ir V. G. pripažinti kaltais pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl aptariamos nusikalstamos veikos kaip ją padarę veikdami grupe, V. G. vykdant R. L., kaip faktinio UAB „L“ vadovo, nurodymus. Taigi, kasatoriaus teiginiai dėl R. L. teisinės padėties pasunkinimo neatitinka tikrovės, todėl atmestini (šias prasme kasatorius konkrečių esminių teisės pažeidimų ir neįvardija).

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 20 straipsnio, taip pat kitų BPK normų, reglamentuojančių bylos išnagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, esminių pažeidimų nebuvo padaryta, todėl nėra pagrindo tenkinti kasatoriaus prašymą naikinti teismų nuosprendžius ir bylą R. L. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nutraukti arba, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies, 219, 256 straipsnių pažeidimų

Kasaciniame skunde teigiama, kad pažeisti BPK 219, 256 straipsniai, reglamentuojantys kaltinamojo akto turinį ir kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimą teisme. Didžioji dalis šį teiginį grindžiančių argumentų yra apie tai, kokie kaltinimai ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikti V. G., kokia buvo šių kaltinimų nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eiga (pvz., kad teismas buvo perdavęs bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti ir konstatavęs, jog kaltinimas neaiškus, netikslus), be to, pateikiami palyginimai dėl V. G. anksčiai pateiktų kaltinimų (įtarimų) ir R. L. pateiktų kaltinimų. Tokių palyginamojo pobūdžio argumentų teisėjų kolegija nenagrinėja ir atkreipia dėmesį į tai, kad aktualus klausimas – ar kaltinimas R. L. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Pasak nuteistojo gynėjo kasatoriaus M. Zabitos, šis kaltinimas nekonkretus ir kad BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka ir pagrindais teisme kaltinimą pakeičiant iš BK 183 straipsnio 2 dalies į 184 straipsnio 2 dalį (iš svetimo turto pasisavinimo į iššvaistymą) inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės taip ir liko nesukonkretintos, o to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino. Iš tiesų apeliacinės instancijos teismas visus esminius su tuo susijusius nuteistojo R. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentus išnagrinėjo ir tai matyti iš šio teismo nuosprendžio, kuriame yra išsamiai pasisakyta tiek dėl kaltinimo, tiek dėl BK 256 straipsnio taikymo turinio. Pažymėtina, kad BPK 255 straipsnyje nustatyta, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šias nagrinėjimo teisme ribas suponuoja kaltinamojo akto turinys, kuriam keliami reikalavimai įtvirtinti BPK 219 straipsnyje. Šio straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas, t. y. nurodyta nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Taigi, nusikalstamos veikos aprašymas turi būti pakankamai konkretus ir aiškus, atskleidžiantis tuos požymius, kurie sudaro baudžiamojo įstatymo numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Iš R. L. pateikto (teisme BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka pakeisto) kaltinimo (pagal BK 184 straipsnio 2 dalį), taip pat iš įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių, išdėstytų apkaltinamajame nuosprendyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), matyti, kad jos yra pakankamai konkrečios. Tai, kad byloje nepavyko nustatyti ir įvardyti, kada ir kokiems tretiesiems asmenims buvo perleistas nuteistųjų iššvaistytas UAB „L“ turtas, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nereiškia, kad kaltinimas ir šio nusikaltimo aprašymas nuosprendyje yra nekonkretus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodytų esminių BPK pažeidimų nepadaryta, kaltinime buvo nurodytos aplinkybės, atskleidžiančios konkrečios BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą bei leidusios teismui teisingai spręsti R. L. baudžiamosios atsakomybės klausimą. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju padarė teisingas išvadas, atmesdamas R. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktų taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad nutraukdamas R. L. bylą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas turėjo nurodyti ne BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, o BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas pagal BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikalstamos veikos požymius bylą R. L. nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasatoriaus manymu, R. L. dėl šios nusikalstamos veikos turėjo būti išteisintas, nes jos nepadarė (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir nurodo bylos faktines aplinkybes, liečiančias žalos UAB „L“ atsiradimą. Kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas R. L. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad organizavo tikro dokumento suklastojimą ir dėl to UAB „L“ buvo padaryta didelė žala, nepagrįstai inkriminavo didelės žalos požymį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus ir jų pagrindu padaręs išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo, nurodė, kad veika atitinka BK 24 straipsnio 4 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies požymius, tačiau, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje numatytam apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, šią bylos dalį nutraukė. Šiuo atveju taikyti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kaip to prašoma kasaciniame skunde, nėra pagrindo.

Dėl bausmės

Kasacinio skundo argumentai dėl R. L. paskirtos bausmės švelninimo taikant BK 54 straipsnio 3 dalį nenagrinėtini. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde bausmės, paskirtos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu (pagal BK 184 straipsnio 2 dalį), teisingumas nebuvo ginčijamas, šiuo klausimu apeliantas nesiskundė, o apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo, ar nuteistajam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra teisinga, tuo tarpu pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, skundžiami teismų nuosprendžiai neperžengiant kasacinio skundo ribų paliktini nepakeisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. L. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                                           Artūras Pažarskis

Armanas Abramavičius

                                                                                                                 Dalia Bajerčiūtė