Civilinė byla Nr. 2-198-553/2019                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00386-2014-9

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7.1.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Egidijos Tamošiūnienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Norvela“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kenko LT“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Byloje sprendžiamas klausimas dėl G. G. finansinio reikalavimo pagrįstumo.

2.       Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi UAB „Kenko LT“ (toliau – bendrovė) iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankrupta“.

3.       Bendrovės bankroto administratorius kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad UAB „Apskaitos ir verslo sprendimų biuras“ atliko bendrovės ūkinės – komercinės veiklos ir buhalterinės apskaitos tvarkymo patikrinimą už 2011 - 2014 metus, kuris parodė, kad bendrovės bankrotas sukeltas tyčia aktyviais vadovo A. B. ir akcininkės G. G. veiksmais.

4.       G. G. pateikė prašymą patvirtinti 64 110,62 Lt skolos ir 10 000 Lt palūkanų dydžio finansinį reikalavimą, kurį bankroto administratorius dalyje dėl 48 500 Lt ginčijo. Nurodė, kad 2011 m. gegužės 4 d. paskolos sutartimi Nr. 1-1105 ji paskolino bendrovei 96 620,25 Lt, paskolos grąžinimo terminas buvo numatytas iki 2011 m. spalio 30 d. Šiai paskolai užtikrinti 2011 m. gegužės 4 d. išduotas neprotestuotinas paprastasis vekselis. Laiku negrąžinus skolos, paskolos atidavimo terminas buvo pratęstas iki 2013 m. lapkričio 25 d., minėtai pinigų sumai 2013 m. gegužės 25 d. išduotas neprotestuotinas paprastasis vekselis. Bendrovei laiku negrąžinus visos paskolos, G. G. kreipėsi į notarą, gavo vykdomąjį įrašą, kurį pateikė antstoliui. Antstolis G. G. iš bendrovės išieškojo 32 509,63 Lt, todėl likusi skola sudaro 64 110,62 Lt (18 567,72 Eur) . Pagal paskolos sutarties 1 punktą apskaičiuotos palūkanos sudaro 10 000 Lt (2 896,20 Eur).  

5.       Bendrovės bankroto administratorius prašė patvirtinti neginčijamą G. G. finansinio reikalavimo dalį 15 610,62 Lt (4 521,15 Eur) sumai. Kitą dalį bankroto administratorius ginčija, teigdamas, kad 48 500 Lt pagal paskolos sutartį Nr. 1-1105 bendrovė G. G. yra sumokėjusi 2013 m. rugsėjo 20 d. mokėjimo pavedimu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi patvirtino G. G. trečios eilės kreditorinį reikalavimą 18 963,74 Eur sumai bei pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu.

7.       Teismas 2017 m. gruodžio 29 d. ekspertizės akto Nr. 1712-02 duomenimis nustatė, kad į bendrovės sąskaitas per laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 6 d. iki 2013 m. balandžio 5 d. buvo pervesta ir įnešta 182 020,25 Lt, iš jų G. G. pervedė 116 620,25 Lt pagal paskolos sutartis, o A. B. įnešė 65 400 Lt, iš kurių 59 500 Lt bendrovės apskaitoje atvaizduoti kaip G. G. paskola bendrovei, o 5 900 Lt kaip atskaitingo asmens piniginių lėšų įnešimas į bendrovės banko sąskaitą. Ekspertas konstatavo, kad pagal pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, piniginių lėšų trūkumų nenustatyta. Ekspertas nurodė, kad bendrovė tiesiogiai ar per antstolę grąžino G. G. 111 180,43 Lt skolą pagal suteiktas paskolas, išmokėjo 7 687,95 Lt palūkanų, todėl G. G. kreditorinis reikalavimas pagal paskolos sutartis yra 65 424,92 Lt (18 963,74 Eur (3 klausimas). Ekspertas taip pat nurodė, jog buhalterinės apskaitos pagalba negalima identifikuoti, kad bendrovei paskolintos pinigų sumos, prieš jas įmokant į bendrovės sąskaitą ar kasą, buvo iš jos išimtos. Analogiškos išvados padarytos ir Lietuvos teismo ekspertizės 2017 m. kovo 20 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2096 (16), kurioje teigiama, kad bendrovės ir G. G. sudarytos paskolos sutartys neprieštaravo bendrovės veikos tikslams, padidino atsiskaitymų su kreditoriais galimybes. Teismas, įvertinęs bylos rašytinius įrodymus, sprendė, kad yra teisinis pagrindas tenkinti G. G. prašymą ir patvirtinti 65 424,92 Lt (18 948,36 Eur) trečios eilės finansinį reikalavimą (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 26 ir 35 straipsniai).

8.       Teismo vertinimu, neįrodyta, kad ginčijami sandoriai yra fiktyvūs, sutartys suklastotos ar kad jie iš esmės nenaudingi bendrovės veiklai bei jų sudarymas galėjo sąlygoti ir būti priežastiniame ryšyje su bankrotu. Tačiau teismas laikė įrodytu, kad bendrovė kryptingais vadovo veiksmais buvo vedama prie nemokumo, kreditoriams užkirstas kelias gauti savo reikalavimų patenkinimą. Jau esant bendrovei nemokiai tolesnė jos veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti turtinę padėtį. Teismas sprendė, kad byloje nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatyti tyčinio bankroto požymiai – netinkamas bendrovės vadovo pareigų vykdymas (turto nepagrįstas nurašymas, neišsaugojimas), netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, todėl bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai

9.       Kreditorė UAB „Norvela“ (toliau – apeliantė) atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas G. G. 18 963,74 Eur finansinis reikalavimas, ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą palikti nenagrinėtą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Teismas turėjo sustabdyti klausimo dėl G. G. finansinio reikalavimo nagrinėjimą iki bus užbaigtas tyčinio bankroto ištyrimas Vilniaus apygardos prokuratūroje arba palikti G. G. pareiškimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo nenagrinėtą, nes G. G. tiesiogiai yra susijusi su bendrovės vadovo A. B. neteisėtais veiksmais ar neveikimu, sukėlusiu tyčinį bendrovės bankrotą.

9.2.                      2016 m. balandžio 8 d. baudžiamajame įsakyme konstatuotas aplaidus bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymas, A. B. savo kaltę pripažino bei patvirtino, kad jis ir G. G. bendrovę laikė savo šeimos verslu. Šis baudžiamasis įsakymas turi prejudicinę galią.

9.3.                      Bankroto pripažinimo tyčiniu vienas iš argumentų buvo neteisėti A. B. ir G. G. bendri veiksmai, sudarant bendrovei nenaudingus sandorius (nuomos bei paskolų), dėl ko iš bendrovės prieš bankrotą išmokėtos bendrovės realių sąnaudų neatitinkančios lėšos. A. B. ir G. G. bendrais veiksmais išiminėjo grynais ar per bankomatą bendrovės lėšas, po to prieš bankrotą atbuline data sudarė paskolos sutartis, lėšas įformindami kaip G. G. paskolas bendrovei.

9.4.                      G. G. neįrodė esminės paskolos sutarties sąlygos – pinigų perdavimo. Todėl jos kreditorinis reikalavimas negali būti patvirtintas, nes nepateikti įrodymai, pagrindžiantys pinigų perdavimą bendrovei. 18 963,74 Eur lėšos bendrovėje nėra apskaitytos kaip G. G. paskolintos, jokie buhalterinės apskaitos dokumentai šio fakto nepatvirtina, yra tik atbuline data sudarytos paskolos sutartys.

9.5.                      Bendrovės bankrotą pripažinus tyčiniu, G. G. kreditorinis reikalavimas negali būti tvirtinamas iki bus ištirtas jos vaidmuo ir atsakomybė dėl bendrovei padarytos žalos. Paskolos sutartys su G. G. buvo sudaromos tuo metu, kai bendrovėje jau buvo tyčinio bankroto požymius atitinkančios aplinkybės.

9.6.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad G. G. pagal sudarytas ir atgaline data į apskaitą įtrauktas automobilio ir įrangos nuomos sutartis lėšos išmokėtos pagrįstai. Tai prieštarauja baudžiamojo įsakymo, turinčio prejudicinę reikšmę, išvadoms. Dėl sutarčių pagrįstumo ir teisėtumo abejones išreiškė visi trys ekspertizes atlikę ekspertai: UAB „Apskaitos ir verslo sprendimų biuras“, teismo ekspertas R. B., Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistai.

9.7.                      Teismas netinkamai vertino G. G. nuomos sutarčių pagrindu išmokėtas sumas bei ignoravo jos vaidmenį bendrovės veikloje. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 18 963,74 Eur perdavimas neįformintas pagal kasos operacijų vedimo taisykles.

9.8.                      Teismas nepagrįstai patvirtino G. G. finansinį reikalavimą ir visą atsakomybės naštą perkėlė bendrovės vadovui A. B..

10.       G. G. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties dalį dėl jos kreditorinio reikalavimo patvirtinimo palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Atskirasis skundas grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis ir įrodymais, kurie buvo išnagrinėti pirmosios instancijos teismo. 

10.2.                      Apeliantė nenurodo teisinių pagrindų, dėl ko dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, negalėtų būti tvirtinamas G. G. kreditorinis reikalavimas ar bent jo tvirtinimas turėtų būti stabdomas.

10.3.                      Teismo išvada dėl G. G. finansinio reikalavimo pagrįstumo grindžiama rašytiniais įrodymais – ekspertizės bei specialistų išvadomis, kuriose konstatuota, kad G. G. pagal paskolos sutartis perdavė bendrovei 176 120,25 Lt sumą. Apeliantė šių specialistų išvadų nepaneigė, o jos pateiktas byloje esančių įrodymų vertinimas įrodymais nepagrįstas.  

10.4.                      2016 m. balandžio 8 d. teismo įsakymas neturi prejudicinės galios, nes G. G. nebuvo baudžiamosios bylos dalyvė ir šios bylos nagrinėjimo klausimas nesusijęs su jos kreditorinio reikalavimo patvirtinimu bei suteiktomis bendrovei paskolomis. Konstatuoti buhalterinės apskaitos pažeidimai neturi reikšmės G. G. suteiktoms paskoloms.

10.5.                      Apeliantė neskundė nutarties dalies, kuria teismas sprendė, kad apeliantė neįrodė sandorių (nuomos) fiktyvumo, paskolos sutarčių suklastojimo bei kad jie buvo nenaudingi bendrovės veiklai.

11.       BUAB „Kenko LT“ bankroto administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti. Nurodo, kad sutinka su jame išdėstytais argumentais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

13.       Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nėra skundžiama, apeliacijos dalyką sudaro nutarties dalies, kuria patvirtintas G. G. finansinis reikalavimas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).

14.       G. G. prašymą patvirtinti 64 110,62 Lt (18 567,72 Eur) skolos ir 10 000 Lt (2 896,20 Eur) palūkanų finansinį reikalavimą grindė 2011 m. gegužės 4 d. paskolos sutartimi, kuria ji paskolino bendrovei 96 620,25 Lt (išieškota iš bendrovės suma 32 509,63 Lt). Bankroto administratorė nesutikimą su G. G. pareikšto reikalavimo 48 500 Lt (14 046,57 Eur) suma grindžia tuo, kad 48 500 Lt pagal 2011 m. gegužės 4 d. paskolos sutartį bendrovė G. G. yra sumokėjusi 2013 m. rugsėjo 20 d. mokėjimo pavedimu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra teisinis pagrindas tenkinti G. G. prašymą ir patvirtinti 65 424,92 Lt (18 948,36 Eur) trečios eilės finansinį reikalavimą. Apeliantė, nesutikdama su šia teismo išvada, padavė atskirąjį skundą.

15.       Apeliantė atskiruoju skundu prašo skundžiamos nutarties dalį pakeisti ir G. G. prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo palikti nenagrinėtą (atskirojo skundo dalykas). Apeliantė taip pat teigia, kad iki bus užbaigtas bendrovės tyčinio bankroto ištyrimas, teismas turėjo stabdyti klausimo dėl G. G. finansinio reikalavimo nagrinėjimą. Tačiau teisėjų kolegija su šia apeliantės pozicija neturi pagrindo sutikti.

16.       Ieškinio palikimo nenagrinėto pagrindai pagal juos sudarančių sąlygų atsiradimo momentą skirstomi į egzistavusius bylos iškėlimo metu ir atsiradusius po teisėtai iškeltos bylos. Nors ieškinio palikimas nenagrinėto ir neužkerta kelio ieškovui pakartotinai paduoti tapatų ieškinį, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokį bylos užbaigimo nepriimant teismo sprendimo būdą, nesuteikia teismui įgaliojimų nutartimi ieškinį palikti nenagrinėtą nesant įstatyme nurodyto konkretaus pagrindo. t. y. įstatymuose nustatytas ieškinio palikimo nenagrinėtu sąrašas yra baigtinis. Ieškinio palikimo nenagrinėto pagrindai yra įtvirtinti CPK 296 straipsnio 1 dalies 1-11 punktuose bei kitose CPK ir CK normose (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Pažymima, kad CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas nesudaro savarankiško pagrindo ieškinį (pareiškimą) palikti nenagrinėtą, o tik nukreipia į kitas CPK bei CK normas, kuriose gali būti įtvirtinti savarankiški ieškinio (pareiškimo) palikimo nenagrinėto pagrindai. Tai reiškia, kad teismas neturi teisės ieškinį palikti nenagrinėtą tokiu pagrindu, kuris neįtvirtintas CPK ar CK. (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2180/2011).

17.       Nagrinėjamu atveju apeliantė prašo G. G. prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo palikti nenagrinėtą, nes esą G. G. yra susijusi su bendrovės vadovo A. B. neteisėtais veiksmais (neveikimu), sukėlusiu tyčinį bendrovės bankrotą. Visų pirma, jokia teisės norma – nei ĮBĮ, nei CPK ar CK, nenumato prašymo dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo apeliantės nurodomu atveju palikimo nenagrinėtu pagrindo. Antra, bendrovės tyčinio bankroto priežasčių bei prie to prisidėjusių asmenų nustatymas neturi reikšmės G. G. finansinio reikalavimo pagrįstumo nustatymui. Juolab, kad nėra ginčijamas sutarties, iš kurios kildinamas G. G. prašymas patvirtinti kreditorinį reikalavimą, teisėtumas. Trečia, net ir tuo atveju, jei būtų nustatyti G. G. neteisėti veiksmai, sudarant bendrovei nenaudingus sandorius, lėmusius bendrovės tyčinį bankrotą, būtų pagrindas spręsti klausimą tik dėl žalos atlyginimo. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo pareiškimą dėl G. G. kreditorinio reikalavimo palikti nenagrinėtu (CPK 296 straipsnis).

18.       Taip pat nebuvo pagrindo ir stabdyti prašymo dėl G. G. finansinio reikalavimo patvirtinimo nagrinėjimą. Byloje nėra pagrindo nei privalomajam (CPK 163 straipsnis), nei fakultatyviniam bylos sustabdymui (CPK 164 straipsnis). Sprendimas dėl veiksmų byloje sustabdymo, t. y. neatlikimo joje jokių procesinių veiksmų, turi būti priimamas esant tam pagrindui. Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatyme nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali išnagrinėti civilinės bylos (nagrinėjamu atveju – prašymo dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo). Teisėjų kolegija minėtų kliūčių nenustatė, nes apeliantės nurodytos aplinkybės – bendrovės tyčinio bankroto tyrimas bei G. G. vaidmens ir atsakomybės dėl žalos bendrovei nustatymas, nėra taip susiję su nagrinėjamu ginču, kad sudarytų pagrindą stabdyti ginčo klausimo nagrinėjimą. Juo labiau, kad šiuo atveju teismas ginčo klausimą gali išnagrinėti pagal byloje esančius įrodymus, t. y. tyčinio bankroto tyrimas netrukdo G. G. pareikšto kreditorinio reikalavimo pagrįstumo nustatymui bei bendrovės įsipareigojimų pagal 2011 m. gegužės 4 d. paskolos sutartį vykdymo įvertinimui.

19.       Pirmiau išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo atskirojo skundo tenkinimui – G. G. prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo palikti nenagrinėtą bei šiuo aspektu keisti pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis). Nors atskirojo skundo dalykas (reikalavimas) iš esmės apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, tačiau jas numato ir skundo pagrindas (aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai). Nors apeliantė atskirojo skundo dalyką įvardija G. G. prašymo palikimą nenagrinėtu, tačiau iš skunde dėstomų argumentų (skundo pagrindo) matyti, kad apeliantė taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas tenkinti G. G. trečios eilės 18 963,74 Eur (65 424,92 Lt) dydžio finansinį reikalavimą.

20.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patvirtino G. G. kreditorinį reikalavimą, nes neįrodyta esminė paskolos sutarties sąlyga – pinigų perdavimas, 18 963,74 Eur suma bendrovėje nėra apskaityta kaip G. G. paskolintos lėšos bei 18 963,74 Eur perdavimas neįformintas pagal kasos operacijų vedimo taisykles. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

21.       Pirmosios instancijos teismas 18 963,74 Eur dydžio G. G. finansinį reikalavimą grindė byloje esančių įrodymų visuma, be kita ko, 2017 m. gruodžio 29 d. teismo ekspertizės išvadomis bei Lietuvos teismo ekspertizės 2017 m. kovo 20 d. specialisto išvada. Teismo ekspertizės akte nurodyta, kad į bendrovės sąskaitas per laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 6 d. iki 2013 m. balandžio 5 d. pervesta ir įnešta 182 020,25 Lt, tarp jų G. G. pervedė 116 620,25 Lt pagal paskolos sutartis, o A. B. įnešė 65 400 Lt, iš kurių 59 500 Lt bendrovės apskaitoje atvaizduoti kaip G. G. paskola bendrovei, o 5 900 Lt  – kaip atskaitingo asmens įnešimas į bendrovės banko sąskaitą. Ekspertas konstatavo, kad pagal pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, piniginių lėšų trūkumų nenustatyta. Ekspertas nurodė, kad bendrovė tiesiogiai ar per antstolę grąžino G. G. 111 180,43 Lt skolą pagal suteiktas paskolas, išmokėjo 7 687,95 Lt palūkanų, todėl G. G. kreditorinis reikalavimas pagal paskolos sutartis sudaro 65 424,92 Lt, kas atitinka 18 963,74 Eur. Lietuvos teismo ekspertizės specialisto išvadoje iš esmės padarytos tapačios išvados, t. y. kad pagal bendrovės ir G. G. sudarytas paskolos sutartis, G. G. bendrovei paskolino 176 120, 25 Lt, bendrovė grąžino 111 180,43 Lt, liko negrąžinta 65 424,92 Lt suma (18 963,74 Eur).

22.       Kasacinio teismo praktikoje dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ekspertizės akto ir kitų įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo nurodyta, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialiąja įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-219/2018).

23.       Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė jokių argumentų, kvestionuojančių byloje atliktos teismo ekspertizės išvadas. Teismo ekspertizės išvadų nėra pagrindo vertinti kritiškai, nes tyrimas atliktas išsamiai įvertinus bendrovės dokumentus, abejonių dėl tyrimo eigos ir rezultatų nekyla, išvados išplaukia iš tyrimo eigos, nėra prieštaravimų kitiems bylos įrodymams. Be to, ir Lietuvos teismo ekspertizės specialisto išvadoje nagrinėjamu aspektu pateiktos tos pačios išvados, t. y. kad pagal bendrovės apskaitos duomenis bendrovės įsiskolinimas G. G. pagal paskolos sutartis sudaro 65 424,92 Lt (18 963,74 Eur). 

24.       Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-219/2018).

25.       Apeliantės skunde nurodomi argumentai išsamiai paneigti teismo ekspertizės aktu, kuriuo konstatuota, kad įnešti ir pervesti G. G. ir A. B. 176 120, 25 Lt yra apskaityti kaip G. G. paskola bendrovei bei visi pinigų pervedimo, įnešimo bei grąžinimo įrašai pagrįsti pinigų sumokėjimo dokumentais. Todėl apeliantės argumentai, kad patvirtinta kreditorinio reikalavimo suma bendrovėje nėra apskaityta, vertintini nepagrįstais. Apeliantei nepateikus įrodymų, paneigiančių teismo ekspertizės akto duomenis ir išvadas, teisėjų kolegija apeliantės argumentus, kad nėra įrodytas 18 963,74 Eur sumos perdavimo bendrovei faktas, vertina deklaratyviais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai), todėl pagrįstai pripažino, kad yra pagrindas patvirtinti G. G. 65 424,92 Lt (18 963,74 Eur) trečios eilės kreditorinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje (Įmonių bankroto įstatymo 26 ir 35 straipsniai).

26.       Pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nėra skundžiama, todėl apeliantės pateikti argumentai dėl A. B. ir G. G. bendrų neteisėtų veiksmų, sudarant bendrovei nenaudingus sandorius (nuomos bei paskolų), bei paskolos sutarčių sudarymo aplinkybių nesudaro apeliacijos dalyko, dėl to minėti apeliantės argumentai apeliacinės instancijos teisme nėra nagrinėjami (CPK 320, 338 straipsniai). Taip pat ir apeliantės nurodomas 2016 m. balandžio 8 d. baudžiamasis įsakymas, kuriame konstatuotas aplaidus bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymas, iš esmės nėra susijęs su apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamu klausimu – G. G. kreditorinio reikalavimo patvirtinimu, t. y. nagrinėjamoje byloje nagrinėjamos aplinkybės nebuvo baudžiamosios bylos įrodinėjimo dalyku ar jo dalimi (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Todėl sutiktina su G. G. argumentu, kad minėtas baudžiamasis įsakymas neturi prejudicinės galios apeliacine tvarka nagrinėjamam ginčui, juolab, kad bendrovės ir G. G. sudarytų paskolų teisėtumas nėra ginčijamas.

27.       Apibendrinus išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                             Danguolė Martinavičienė

                                        Egidija Tamošiūnienė

                                        Aldona Tilindienė