Administracinė byla Nr. eA-1913-556/2022
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03575-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų S. A. T., V. B. A. ir pareiškėjo H. S. A., atstovaujamo pagal įstatymą S. A. T., V. B. A., apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. A. T., V. B. A. ir pareiškėjo H. S. A., atstovaujamo pagal įstatymą S. A. T., V. B. A., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai S. A. T., V. B. A. ir pareiškėjas H. S. A., atstovaujamas pagal įstatymą S. A. T., V. B. A. (toliau – ir pareiškėjai, prieglobsčio prašytojai), skunde prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 21M41657 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 6K-2443 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad prieglobstis jiems nepagrįstai nesuteiktas. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti prieglobsčio prašymą, nors ir surinko dalį aktualios kilmės valstybės informacijos, bet neteisingai įvertino pareiškėjų motyvus ir argumentus. Pareiškėjai akcentavo, kad jie nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių privalėjo bėgti iš savo kilmės šalies ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą. Departamentas nustatė, kad pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini), o pastarajam atsisakius buvo grasinama (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) veikia daugybė valstybės remiamų (duomenys neskelbtini), kurios vykdo persekiojimą bei represijas. Pareiškėjas yra nepageidaujamas (duomenys neskelbtini), savo kilmės šalyje jis negali pasinaudoti nei teisine, nei tinkama medicinine pagalba. Kol (duomenys neskelbtini) valstybė nesugeba suvaldyti jos teritorijoje vykstančių (duomenys neskelbtini) konfliktų, jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės tinkama apsauga ir pagrįstai bijo sugrįžti į savo kilmės šalį.
3. Pareiškėjai nesutiko su atsakovo sprendimu išsiųsti juos į kilmės valstybę ir taikyti maksimalų draudimo atvykti laikotarpį, kuris, pasak pareiškėjų, yra neproporcingas. Pareiškėjai teigė, kad jiems nepagrįstai nebuvo sudaryta galimybė patiems savanoriškai išvykti. Savo elgesiu jie niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Jie bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvams nustatyti, nėra padarę tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jų pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjai visą laiką buvo geranoriški, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jie savanoriškai neišvyktų iš šalies.
4. Pareiškėjai pažymėjo, kad jie atsakovo prašė užtikrinti teisę būti išklausytiems, teisingai išnagrinėti skundą, tačiau Komisija nepagrįstai vertino, kad žodinis skundo nagrinėjimas nebuvo būtinas. Komisija detaliai neįvertino išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos aplinkybių.
5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjų pasakojimas, kuriuo buvo grindžiamas jų prieglobsčio prašymas, nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais. Tyrimo metu neidentifikuotos aplinkybės, sudarančios prielaidą spręsti, kad pareiškėjams gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų). Tyrimo metu Departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Vadovaujantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) duomenimis, buvo nustatyta, kad beatodairiškas smurtas nei vienoje iš (duomenys neskelbtini) nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmenų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai savo prieglobsčio prašymą grindė „(duomenys neskelbtini)“ grasinimais juos (duomenys neskelbtini), jeigu pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Tačiau iš pareiškėjų pasakojimo, kuris buvo neišsamus ir nedetalus, nepatvirtintas jokiais objektyviais įrodymais, nebuvo galima nustatyti nei tariamo jų persekiotojo, nei jų motyvų ar tikslų persekioti pareiškėjus. Atitinkamai nebuvo galima daryti išvados, kad pareiškėjams jų kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjai skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Sprendime padarytas išvadas.
8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, nenustatyta reali rizika, suponuojanti tarptautinės apsaugos poreikį. Pareiškėjai taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame Sprendime. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Nors pareiškėjai iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.
10. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punktą, pareiškėjų prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjai savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas buvo būtinas.
II.
11. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjų S. A.T., V. B. A. ir pareiškėjo H. S. A., atstovaujamo pagal įstatymą S. A. T., V. B. A., skundą patenkino iš dalies – pakeitė Departamento Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti S. A. T. ir V. B. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Departamento Sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti asmenis S. A. T. ir V. B. A. į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjai prieglobsčio prašo, teigdami, kad jiems kyla grėsmė jų kilmės valstybėje, nes pareiškėjui S. A. T. grasina (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) jis bus persekiojamas, o (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos jų neapgins. Departamentas Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti S. A. T., V. B. A., H. S. A. pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos; 2) išsiųsti S. A. T., V. B. A., H. S. A. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti S. A. T. ir A. B. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo S. A. T. ir V. B. A. atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5) neuždrausti H. S. A. atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjai, nesutikdami su Sprendimu, privaloma ikiteismine tvarka pateikė skundą Komisijai, kuri pareiškėjų skundo netenkino.
13. Įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus pirminės apklausos metu, jų pasakojimą apklausos metu Departamento darbuotojui bei teisme duotus paaiškinimus, taip pat Departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje.
14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nei Departamento pareigūnui apklausos metu, nei teismo posėdžio metu nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl individualios grėsmės pareiškėjams. Pareiškėjų teiginiai dėl grėsmės yra grindžiami tik jų subjektyvia nuomone. Pareiškėjai nurodė, kad jiems grėsmė kyla dėl to, kad juos persekioja (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad pareiškėjų paaiškinimai nėra nuoseklūs, kelia abejonių jų paaiškinimų patikimumas. Apklausos metu pareiškėjas S. A. T. teigė, kad jam grasinę asmenys nenurodė (duomenys neskelbtini), o teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad jam grasino (duomenys neskelbtini). Teismas pareiškėjų nurodytų aplinkybių nenuoseklumą, pasakojimo abstraktumą vertino kaip esminius trūkumus, kurie užkerta kelią toliau tirti, aiškintis, spręsti teigiamai pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį.
15. Teismas vertino, kad atsakovas surinko aktualią pareiškėjų prieglobsčio prašymo nagrinėjimui kilmės valstybės informaciją ir ją išdėstė skundžiamame Sprendime. Surinkta informacija buvo aktuali pareiškėjų pasakojimui (pareiškėjai nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini), todėl informacija surinkta apie jų nurodytą gyvenamąją vietą). Sprendime pagrįstai padaryta išvada, kad (duomenys neskelbtini) nors ir egzistuoja beatodairiškas smurtas, tačiau jo lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kai „vien buvimo“ šioje teritorijoje pakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Kitokios informacijos pareiškėjai nepateikė ir teismo posėdyje. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
16. Įvertinęs Tvarkos aprašo 222 punkto nuostatas, tai, kad pareiškėjai neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjų skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas, pareiškėjai žodžiu buvo išklausyti apklausos Departamente metu ir teismo posėdyje, teismas konstatavo, kad pareiškėjų teisė būti išklausytiems (įskaitant teisme) buvo užtikrinta.
17. Įvertinęs 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 2008/115/EB 7 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, tai, kad pareiškėjų prašymas pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas bei įvertinęs pareiškėjų atvykimo aplinkybes į Lietuvą (žinojo, kad vyks į Europos Sąjungą nelegaliai, neteisėtai kertant Lietuvos–(duomenys neskelbtini) sieną (duomenys neskelbtini) metu, atvyko be dokumentų ir t. t.), prašymo išnagrinėjimą skubos tvarka, teismas darė išvadą, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, yra pagrįsta ir teisėta. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.
18. Teismas vertino, kad 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas, todėl šį terminą sutrumpino iki 2 metų. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sutrumpinant šį terminą iki 2 metų.
III.
19. Pareiškėjai S. A. T., V. B. A. ir pareiškėjas H. S. A., atstovaujamas pagal įstatymą S. A. T., V. B. A., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti visa apimtimi. Pareiškėjai prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyti.
20. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjai pažymi, kad jie nurodė, jog negali pasilikti kilmės šalyje dėl (duomenys neskelbtini). Remiantis kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini). Turima informacija pagrindžia išvadą, jog (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjų gyvenamoje vietovėje vyksta (duomenys neskelbtini). Dėl (duomenys neskelbtini) veiksmų pareiškėjų saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjai išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl (duomenys neskelbtini) veiksmų. Yra realu, kad pareiškėją galėjo persekioti (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų šeima priskirtina padidintos rizikos grupei pagal kriterijus: moteris bei nepilnamečiai vaikai, todėl jiems suteiktina papildoma apsauga.
21. Pareiškėjai pažymi, kad atsakovas rėmėsi EPPB (duomenys neskelbtini) ataskaita, tačiau ji yra rekomendacinio pobūdžio, o apibendrintoji informacija yra iki (duomenys neskelbtini), t. y. vienerių metų senumo. Atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto. Atsakovas neieškojo informacijos ir neatliko vertinimo, kiek tai yra susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, o tai turėjo tiesioginės įtakos tam, kad nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis ir neišsamiai įvertinti pareiškėjų nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, jie neįvertinti individualiai kilmės valstybės informacijos kontekste.
22. Pareiškėjų teigimu, atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti yra neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
23. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
24. Apeliaciniame skunde pareikštas prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas tokį prašymą tenkinti, nepateikta.
25. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Dėl aptartų priežasčių prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
26. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, kuri buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso. Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.
27. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
28. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
29. Tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021).
30. Minėtose Įstatymo normose yra įgyvendintos, be kita ko, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES).
31. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Ženevos konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.
32. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; (19) būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>.“
33. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje.“
34. Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnyje nustatyta: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga.“
35. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su asmenine pareiškėjų padėtimi ir įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Departamentas, spręsdamas dėl vaikų priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, klausimą nieko nepasisakė ir nevertino, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos, bus deramai užtikrinti geriausi vaiko interesai, kaip to reikalauja Direktyvos 2011/95/ES tikslai, atsižvelgiant į kuriuos turėtų būti aiškinamas ir Įstatymas.
36. Dėl nurodytų priežasčių Departamento Sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimas administracinė byloje Nr. eA-1303-602/2022). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjų S. A. T., V. B. A. ir pareiškėjo H. S. A., atstovaujamo pagal įstatymą S. A. T., V. B. A., apeliacinį skundą patenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 21M41657, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 6K-2443 bei įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų S. A. T., V. B. A. ir pareiškėjo H. S. A., atstovaujamo pagal įstatymą S. A. T., V. B. A., prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius