Baudžiamoji byla Nr. 2K-99-507/2015

Teisminio proceso Nr. 1-33-1-01012-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8.1;

2.9.1;

2.9.3;

2.9.12 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutarties.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendžiu N. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems  metams trims mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 6, 8 punktus, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ir šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Priteista iš N. M. nukentėjusiajai N. M. 490,75 Lt (142,13 Eur) turtinei, 1500 Lt (434,43 Eur) neturtinei žalai atlyginti ir 86,78 Lt (25 Eur) Valstybinei ligonių kasai gydymo išlaidų.

Nuspręsta išieškoti iš N. M. nukentėjusiajai N. M. 2000 Lt (579,24 Eur) advokato atstovavimo išlaidų.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendis pakeistas – iš N. M. priteistas turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai N. M. sumažintas iki 306,10 Lt (88,65 Eur).

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

N. M. nuteista už tai, kad nežymiai sužalojo žmogų, t. y. 2013 m. birželio 6 d., apie 21.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), uždėjusi abi rankas ant krūtinės N. M., stovėjusiai ant ramentų, tyčia ją pastūmė, dėl to ši nugriuvo ir patyrė galvos sumušimą su minkštųjų audinių patinimu pakaušio srityje.

Kasaciniu skundu nuteistoji N. M. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir procesą prieš ją nutraukti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas) arba, konstatavus, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas bei su kaltinamuoju aktu perduotas teismui nesant tam jokio įstatyminio pagrindo, t. y. prokurorui klaidingai interpretuojant bei aiškinant Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatas. Būtent vadovaujantis šiuo įstatymu N. M. buvo nuteista teismo nuosprendžiu už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šiuos apeliacinio skundo argumentus, konstatavo neatitinkančias tikrovės aplinkybes, kad nuteistoji neva nebuvo nuteista už smurtą artimoje aplinkoje, o padaryta nusikalstama veika buvo priskirta prie visuomeninę reikšmę turinčios veikos, todėl dėl šio nusikaltimo ir buvo atliktas ikiteisminis tyrimas. Tokios teismo išvados ne tik kad neatitinka ikiteisminio tyrimo procesiniuose dokumentuose (prokurorų nutarimuose) išdėstytų išvadų dėl apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo taikymo pagrįstumo, bet ir buvo procesinė staigmena, nuo kurios ji neturėjo galimybės gintis. Taip buvo pažeista N. M. teisė gintis nuo visų turinčių esminę reikšmę jos veikos kvalifikavimui argumentų. Nuteistoji atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinio teismo išvada dėl veikos priskyrimo prie turinčių visuomeninę reikšmę prieštarauja imperatyvioms BPK 409 straipsnio nuostatoms, kada veikos turi visuomeninę reikšmę ir kad tokiose bylose reikalavimą pradėti baudžiamąjį procesą turi priimti prokuroras, taip pat suformuotai teismų praktikai.

BPK 407 straipsnis reglamentuoja, kad dėl BPK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų ikiteisminis tyrimas gali būti pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Tačiau šis ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybiniu pranešimu pačiam pareigūnui nustačius nusikalstamos veikos požymius BPK 167 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka, t. y. BPK 407 straipsnyje nenumatytu būdu. Be to, vadovaujantis BPK 409 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais kai BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Taigi pagal nurodytas BPK nuostatas ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, turėjo teisę pradėti ir prokuroras, jeigu buvo konstatuota bent viena iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių: 1) jeigu ši veika turėjo visuomeninę reikšmę arba 2) jeigu žala buvo padaryta asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. birželio 15 d. nutarimuose pabrėžė, kad pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) prokuroras neturi įgaliojimų pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kai nėra nė vienos iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų (ta veika neturi visuomeninės reikšmės ir ja nėra padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų). Taip pat Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad visais atvejais, kai prokuroras įgyvendina savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyje, taip pat visais atvejais, kai prokuroras atsisako šiuos įgaliojimus įgyvendinti, jo sprendimas turi būti pagrįstas teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečiai forma turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytai bent vienai aplinkybei pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau tada, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras turi surašyti motyvuotą sprendimą, paprastai yra priimamas nutarimas (BPK 30 straipsnis), kuriame turi būti nurodyti išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą. Pagal BPK 417 straipsnio 1 dalį, jeigu ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad įtariamojo veika turi BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių, tyrimą atliekantis pareigūnas išaiškina nukentėjusiajam jo teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, o dėl šios nusikalstamos veikos bendra tvarka pradėtas ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Šioje byloje nėra jokių duomenų, kad ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas nukentėjusiajai būtų išaiškinęs teisę, įtvirtintą BPK 417 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą teisme buvo iš esmės pažeisti BPK 407 straipsnio, 417 straipsnio 1 dalies reikalavimai: esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiams nesant prokuroro reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą BPK 409 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, ikiteisminio tyrimo pareigūnas nenutraukė tyrimo, o nukentėjusiajai neišaiškino galimybės dėl nusikalstamos veikos kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Dėl tokių veiksmų buvo pažeista kasatorės teisė į tinkamą jos padarytų nusikalstamų veikų tyrimo procesą: ji neteko galimybės pasinaudoti BPK 413 straipsnyje įtvirtintu tik privataus kaltinimo bylų procesui būdingu susitaikymo institutu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neištaisė šio pažeidimo, bylos dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nenutraukė. Esant tokiai situacijai, baudžiamoji byla turi būti nutraukiama remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-234/2006, 2K-67/2007).

Kasatorė nurodo, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neišnagrinėtas apeliacinis skundas.

Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ar nežymiai jį sužalojo. Ši nusikalstama veika yra materiali, taigi inkriminuojant šią nusikalstamą veiką būtina nustatyti šio straipsnio dispozicijoje išvardytus veiksmus, dėl šių veiksmų kilusius padarinius (t. y. kad žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas, žmogus buvo nežymiai sužalotas) ir nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių. Tačiau šioje byloje nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje nenurodyta, kokiais objektyviais veiksmais pasireiškė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas. Kaip matyti iš kaltinamojo akto bei iš jo perrašyto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kasatorė buvo kaltinama ir nuteista tik dėl kilusių padarinių, t. y. dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo nurodyta, kuris iš alternatyvių objektyviųjų požymių buvo nustatytas nuteistosios veikoje, t. y. ar ji smurtavo prieš nukentėjusiąją, ar teismo nustatyti kasatorės veiksmai – rankų uždėjimas ant krūtinės ir pastūmimas – sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, nes to nukentėjusioji nenurodė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuteistoji smurtavo prieš nukentėjusiąją, nes tokių išvadų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra. Toks vieno iš būtinųjų objektyviųjų požymių nustatymas tik apeliacinės instancijos teismo sprendime suvaržė N. M., kaip kaltinamosios, teisę į gynybą bylos nagrinėjimo teisme metu.

Viso bylos proceso metu buvo prašoma išreikalauti nukentėjusiąją bei liudytoją L. M. (L. M.) (vienintelį šioje byloje) apibūdinančią medžiagą, t. y. duomenis apie nukentėjusios gydymąsi psichiatrinėje įstaigoje ir nustatytą diagnozę, taip pat policijos duomenis apie nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio anksčiau rašytus pareiškimus policijai apie neva tai prieš juos padarytus nusikaltimus bei šių pareiškimų tyrimo rezultatus. Šių asmenų parodymų analizė, neatitiktis vienų kitiems bei objektyviai nustatytoms bylos aplinkybėms taip pat buvo vienas esminių apeliacinio skundo argumentų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas netenkino nuteistosios pareikšto prašymo ir nevertino nukentėjusiosios bei liudytojo L. M. parodymų objektyvumo ir patikimumo aspektu. Abiejų instancijų teismai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji ir vienintelis liudytojas yra nuteistosios buvusio sutuoktinio, kuris prieš pat šį įvykį buvo pripažintas kaltu dėl smurto prieš ją panaudojimo bei grasinimo nužudyti, tėvai. Todėl šie asmenys turėjo akivaizdų motyvą kerštauti už sūnų buvusiai marčiai, apkaltindami ją nusikaltimo padarymu. Beje, tai kad nukentėjusioji proceso metu piktnaudžiauja savo teisėmis, tam tikra prasme pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, mažindamas nukentėjusios pareikštą civilinį ieškinį, kuriuo ši norėjo prisiteisti vaistams išleistas pinigų sumas, tarp jų buvo net ir erekcijos sutrikimą gydančių vaistų, ir tai tik dar kartą patvirtina nukentėjusios pozicijos šioje byloje nepatikimumą.

Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad nors nukentėjusioji atvykusiems greitosios medicinos pagalbos gydytojams skundėsi galvos ir nugaros sumušimu, specialisto išvadoje jokių sumušimo žymių nugaroje neužfiksuota, bet nustatyta nauja papildoma diagnozė – krūtinės sumušimas, kuris negalėjo atsirasti nei nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, nei dėl kokių nors nuteistosios veiksmų. Šios aplinkybės, kaip ir šio sužalojimo susidarymo mechanizmas, kurio padarymo laikas sutampa su inkriminuotu galvos sužalojimu, buvo išdėstytos apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų visiškai netyrė. Taigi šios instancijos teismas esminius apeliacinio skundo argumentus, galėjusius turėti įtakos galutinei išvadai, paliko visiškai nevertintus, taip padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.

Prokurorės manymu, kasatorės argumentai dėl BPK 407 ir 409 straipsnių nuostatų pažeidimų atmestini. N. M. nežymiai sutrikdė sveikatą buvusiai anytai N. M. 2013 m. birželio 6 d. Šios nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo 2011 m. gegužės 26 d. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas (įsigaliojo nuo 2011 m. gruodžio 15 d.), kurio paskirtis – ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje ir kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšme turinčių veikų. Artima aplinka, tai tokia aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystes, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį (2 straipsnio 1 dalis). Santuoka tarp nuteistosios ir nukentėjusios sūnaus S. M. buvo nutraukta 2013 m. balandžio 23 d. teismo sprendimu, todėl nuteistąją ir nukentėjusiąją siejo svainystės ryšiai (Civilinio kodekso 3.136 straipsnis). Taigi pagal šio įstatymo nuostatas, kai nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam padaromas artimoje aplinkoje, tokios veikos laikomos turinčiomis visuomeninę reikšmę, ir prokuroras, vadovaudamasis BPK 409 straipsnio 1 dalimi, privalo pradėti baudžiamąjį procesą ir palaikyti valstybinį kaltinimą byloje.

Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, abiejų instancijų teismų sprendimuose nurodyta, kokiais objektyviais N. M. veiksmais pasireiškė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas.

Pirmosios instancijos nuosprendyje nustatyta, kad kasatorė, uždėjusi rankas N. M., stovėjusiai su ramentais, ant krūtinės, tyčia ją pastūmė, dėl to ši nukrito ir susimušė galvą, nuo galvos sumušimo pakaušio srityje patino minkštieji audiniai. Patirti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Šios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusios ir liudytojo L. M. parodymais, konstatavo, kad tarp nuteistosios veikos ir nukentėjusiosios patirtų sužalojimų yra tiesioginis priežastinis ryšis. Vadovaudamasis patikimais įrodymais teismas konstatavo, kad nukentėjusioji krito ir susižalojo galvą nuo kasatorės tyčinio pastūmimo. Nukentėjusioji judėjo su ramentais, todėl nuteistoji suprato, kad pastūmus ši gali nukristi ir susižaloti. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 1963/13 (03) konstatuota, kad nežymų sveikatos sutrikdymo mastą atitinkantį sužalojimą – galvos sumušimą su minkštųjų audinių patinimu pakaušio srityje nukentėjusioji galėjo patirti 2013 m. birželio 6 d. paros antroje pusėje.

Darydamas išvadas dėl kasatorės kaltės, nusikalstamos veikos padarymo vietos, laiko ir būdo, teismas rėmėsi ne tik nukentėjusios, jos sutuoktinio liudytojo L. M. parodymais ir teismo medicinos specialisto išvada, bet ir kitais bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teismo išvadoms pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Šios instancijos teismas išnagrinėjo visus reikšmingus bylai teisingai išspręsti duomenis ir padarė išvadą, kad N. M. pagrįstai pripažinta kalta nežymiai sutrikdžiusi nukentėjusiajai sveikatą. Nutartyje išsamiai išanalizuoti esminiai apeliaciniame skunde ginčijami įrodymai – nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, specialisto išvada, taip pat aptarti ir motyvuotai įvertinti pačios nuteistosios parodymai. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320  straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Nuteistosios N. M. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 407, 409, 417 straipsnių pažeidimo

Kasacinio skundo argumentai dėl BPK pažeidimų, padarytų pradedant ikiteisminį tyrimą, laikytini pagrįstais, tačiau šie pažeidimai nėra esminiai, todėl nėra pagrindas kasaciniam skundui tenkinti. Kasacine tvarka apskųsti teismų nuosprendžiai bei nutartys gali būti naikinami ar keičiami tik nustačius, kad juos priimant buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad esminiais šio Kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Nagrinėjamoje byloje dėl netinkamai pradėto ikiteisminio tyrimo kaltinamosios teisės nebuvo suvaržytos, šie pažeidimai teismų priimtų sprendimų teisingumui įtakos neturėjo.

Kasatorė N. M. baudžiamojon atsakomybėn patraukta už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. BPK 407 straipsnis numato, kad baudžiamosios bylos dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka. BPK 409 straipsnyje numatytos išimtys, kai ir dėl BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų procesas prokuroro sprendimu gali vykti bendra tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra išaiškinta, kad sprendimas pereiti iš privataus kaltinimo proceso į valstybinį kaltinimo procesą turi būti motyvuotas: „Pažymėtina, kad visais atvejais, kai prokuroras įgyvendina savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ar 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), taip pat visais atvejais, kai prokuroras atsisako šiuos įgaliojimus įgyvendinti <...>, jo sprendimas turi būti pagrįstas teisiniais argumentais“. Tokio prokuroro sprendimo nagrinėjamoje byloje nėra.

Pažymėtina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose neteisingai interpretuojamos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatos, šiame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo santykis su BPK nustatytu teisiniu reguliavimu. BPK 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso tvarką nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, galiojantis proceso veiksmų atlikimo metu. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas jokių alternatyvių taisyklių, nustatytų BPK, ikiteisminio tyrimo atlikimui ar baudžiamųjų bylų nagrinėjimui nenumato. Iš Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio, apibrėžiančio įstatymo paskirtį, turinio yra aišku, kad smurtas artimoje aplinkoje priskirtinas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms, tačiau ši nuostata negali būti vertinama kaip leidžianti nesivadovauti BPK numatytomis baudžiamojo proceso pradėjimo, proceso veiksmų atlikimo taisyklėmis. Priešingai – Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 6 straipsnyje numatyta, kad apie smurto faktą turi būti informuojamas prokuroras, jeigu ikiteisminiam tyrimui pradėti būtinas prokuroro reikalavimas. Tai reiškia, kad baudžiamasis procesas dėl smurto artimoje aplinkoje, esant BPK 407 straipsnyje išvardytų nusikalstamų veikų požymiams, išskyrus BPK 409 straipsnio 3 dalyje minėtas nusikalstamas veikas, bendra tvarka gali vykti tik tuo atveju, jei prokuroras surašo reikalavimą. Taigi prokurorui yra pavesta įsitikinti, ar tikrai turima galimo smurto artimoje aplinkoje situacija (nagrinėjamoje byloje dėl šios aplinkybės kyla abejonių, nes konfliktas, kaip matyti iš proceso dalyvių parodymų, įvyko tarp kelerius metus tarpusavyje nebendravusių, bendrai negyvenančių asmenų) ir ar smurtautojo veikoje yra nusikalstamos veikos požymiių. Smurtautojo veikoje įžvelgus nusikalstamos veikos požymių, paprastai turi būti konstatuojama ir tos veikos visuomeninė reikšmė.

BPK 409 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, nustačius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus požymius, negali būti taikoma, nes BPK 409 straipsnio 3 dalyje yra konkrečiai nurodytos trys veikos, dėl kurių procesas turi vykti bendra tvarka – jeigu BK 148, 152 ir 165 straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos turi smurto artimoje aplinkoje požymių, ikiteisminis tyrimas pradedamas, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas. Dėl šių veikų privaloma pradėti baudžiamąjį procesą bendra tvarka (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija). Keičiant BPK 409 straipsnį (papildant nauja 3 dalimi) nebuvo numatyta, kad bendra tvarka baudžiamasis procesas turi vykti ir fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo (BK 140 straipsnio 1 dalis), padarytų panaudojus smurtą artimoje aplinkoje, bylose. Tai reiškia, kad pagal esamą teisinį reguliavimą prokuroras nėra atleistas nuo pareigos spręsti dėl baudžiamojo proceso pradėjimo BPK 407 straipsnyje išvardytų veikų padarymo atvejais net ir tada, kai tos veikos yra padarytos panaudojant smurtą artimoje aplinkoje. Tokios pareigos prokuroras neturi tik tada, kai su smurtu artimoje aplinkoje sietinos BPK 409 straipsnio 3 dalyje išvardytos veikos – žmogaus veiksmų laisvės varžymas (BK 148 straipsnis), seksualinis priekabiavimas (BK 152 straipsnis), neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas (BK 165 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje prokuroras dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nesprendė (prokuroro reikalavimo nesurašė), nors nei veikos padarymo metu galiojusi BPK redakcija, nei vėlesnės BPK pataisos nenumatė, kad prokuroras gali nevykdyti BPK 409 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos spręsti, ar privataus kaltinimo tvarka persekiotinos nusikalstamos veikos turi būti tiriamos ir nagrinėjamos bendra tvarka. Vis tiktai pažeidimas laikytinas formaliu, nes prokuroro reikalavimas nagrinėjamoje situacijoje galėjo būti surašytas tiek įžvelgus veikos visuomeninę reikšmę, tiek dėl vyresnio amžiaus sveikatos problemų turinčios nukentėjusiosios ribotų galimybių ginti savo interesus privataus kaltinimo tvarka. Kita vertus, kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad ikiteisminio tyrimo atlikimas net ir tais atvejais, kai dėl padarytos veikos iš tikrųjų galėjo būti vykdomas tik privatus kaltinimas, nėra besąlygiškas pagrindas teismui tokią bylą nutraukti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-375/2008).

Pažymėtina, kad dėl netinkamų sprendimų pradedant procesą neturi būti pažeidžiamos ir nukentėjusiojo teisės, įskaitant teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Iš nukentėjusios pareiškimo policijai, iš jos pasisakymų teismo posėdžių metu matyti, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji N. M. siekė, kad baudžiamasis procesas būtų pradėtas, kad kasatorė būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, reikalavo atlyginti jai nusikalstama veika padarytą žalą.

Kasacinio skundo argumentas, kad nuteistoji negalėjo pasinaudoti BPK 413 straipsnyje numatyta susitaikymo su nukentėjusiuoju galimybe, yra nepagrįstas, nes iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad nukentėjusioji taikytis nesutiko.

Dėl kitų kasaciniame skunde nurodomų pažeidimų

Nepagrįstais laikytini kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai išnagrinėto apeliacinio skundo bei proceso metu nenustatytų veikos objektyviųjų požymių. Į esminius apeliacinio skundo argumentus Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartyje yra atsakyta. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomųjų dalių yra aišku, kad iš alternatyvių BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų mušimo ir kitokio smurtavimo nuteistajai buvo inkriminuotas BK 140 straipsnyje numatytų padarinių sukėlimas panaudojant kitokį smurtą. Tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiau nėra paaiškinta, jog rankų uždėjimas nukentėjusiajai ant krūtinės ir tyčinis pastūmimas, nuo kurio nukentėjusioji nukrito, laikytinas smurtavimu, nereiškia, kad kaltinimas buvo neaiškus, kad dėl to kaip nors galėjo būti suvaržytos galimybės gintis nuo pareikštų kaltinimų.

Netenkinant kasaciniame skunde nurodomų prašymų tirti naujus įrodymus esminiai BPK pažeidimai taip pat nebuvo padaryti. Proceso dalyviai turi teisę reikšti tokius prašymus, tačiau bylą nagrinėjantis teismas neprivalo tirti visų proceso dalyvių siūlomų tirti duomenų. BPK nuostatos nėra pažeidžiamos teismui netenkinant prašymų tirti naujus įrodymus, kai nėra tikimybės, jog patenkinus prašymą gali būti gauti reikšmingi teisingam bylos išsprendimui duomenys, kai reikšmingoms bylos aplinkybėms patikimai nustatyti pakanka byloje ištirtų įrodymų, kai yra aišku, kad prašomi naujai tirti duomenys negalės būti pripažinti įrodymais dėl duomenų neatitikties BPK 20 straipsnyje numatytiems reikalavimams, kai prašymo tenkinimas yra neįmanomas dėl negalimumo pakviesti į teismo posėdį prašomus apklausti asmenis, išreikalauti prašyme nurodomus dokumentus ir pan. Nagrinėjamoje byloje reikšti prašymai tirti liudytoją L. M. apibūdinančią medžiagą, šio liudytojo ir nukentėjusiosios anksčiau policijai rašytus pareiškimus atmesti pagrįstai, nes šie duomenys nėra susiję su byloje įrodinėtomis 2013 m. birželi 6 d. įvykusio įvykio aplinkybėmis (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios N. M. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                              Alvydas Pikelis

                                                                                                                                            Audronė Kartanienė

                                                                                                                                            Gintaras Goda