Civilinė byla Nr. 2A-312/2008

Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1.; 25.3.; 30.10.; 30.11.; 33.; 44.5.2.5.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vinco Versecko ir Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

dalyvaujant ieškovo atstovui Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorui Rolandui Kruopiui,

atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Dovilei Veličkaitei,

atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovei Aidai Karolienei,

atsakovo UAB „Baltijos ąžuolas“ atstovams Sauliui Makauskui, advokatui Mariui Grajauskui,

atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovams Emai Būtėnienei, Tomui Šliogeriui,

trečiajam asmeniui E. K. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal, ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro bei atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1110-28/2007 pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos ąžuolas“, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, E. K. dėl sprendimų, įsakymo bei registravimo panaikinimo, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2006 m. gegužės 22 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimai vėliau buvo patikslinti, atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, UAB „Baltijos ąžuolas“, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems asmenims VĮ Registrų centrui, E. K. , prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001m. rugsėjo 13d. sprendimą Nr. 1852 V „Dėl sklypo Nr. 17 Kareivių g. ribų ir dydžio nustatymo“ ir jo teisinę registraciją, panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. įsakymą Nr. 2.3-2884-01 „Dėl žemės sklypo Nr. 17, esančio Kareivių g. Vilniuje, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“, pripažinti 2004 m. rugsėjo 13 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1237PO1/2004-1237 negaliojančia ir panaikinti jos teisinę registraciją, taikyti restituciją natūra – priteisti iš UAB „Baltijos ąžuolas“ Lietuvos Respublikai 2284 m2 ploto žemės sklypą, esantį Kareivių g. Vilniuje, priteisti iš Lietuvos Respublikos UAB „Baltijos ąžuolas“ 2 217 087 Lt, priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės UAB „Baltijos ąžuolas“ 2 232 382 Lt, priteisti iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos UAB „Baltijos ąžuolas“ 531 Lt, įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę savo lėšomis organizuoti ir įvykdyti pradėto statyti statinio nugriovimą, įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę per vienerius metus nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos buvusioje vaikų žaidimų aikštelės vietoje savo lėšomis suprojektuoti ir įrengti vaikų žaidimo aikštelę – daugiafunkcinį kompleksą, pritaikytą vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams ir paaugliams, kuriame būtų ne mažiau kaip 10 vienetų (įrenginių), įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę savo lėšomis suprojektuoti ir pasodinti želdinius, nurodytus kaip persodintinus 2005 m. gegužės 12 d. leidime kirsti, genėti ar pertvarkyti saugotinus želdinius, augančius ne miško žemėje Nr. 333/2005, priteisti iš atsakovų į valstybės biudžetą žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimas, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1181 V „Dėl teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje detaliojo plano tvirtinimo“ ta dalimi, kuria patvirtintas detalusis planas sklypui Nr. 17, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduotas statybos leidimas Nr. GN/169/05-0117. Ieškovo teigimu, panaikinus minėtus administracinius aktus, sklypas Nr. 17 nustoja egzistuoti kaip nuosavybės teisių objektas, nes pagal galiojančius norminių teisės aktų reikalavimus, apskričių viršininkai, kuriems numatyta teisė parduoti valstybinės žemės sklypus, privalo parengti parduodamo sklypo detalųjį planą. Ieškovas nurodė, kad, panaikinus Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimą dėl detalaus plano sklypui, 2004 m. rugsėjo 13 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1237PO1/2004-1237 tampa prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms, todėl laikytina niekine. Ieškovas pažymėjo, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, todėl taikytina restitucija natūra, taip pat naikintina sandorio teisinė registracija. Ieškovas nurodė, kad 4 449 469 Lt suma, gauta iš UAB „Baltijos ąžuolas“ už aukcione parduotą valstybinės žemės sklypą Nr. 17, buvo paskirstyta sekančiai: 2 217 087 Lt pervesta į Lietuvos Respublikos biudžetą, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sąskaitą, 2 217 087 Lt pervesta į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą, Ekonomikos departamento Biudžeto ir finansų skyriaus sąskaitą, 1 650 Lt buvo pervesta į Ekonomikos departamento Biudžeto ir finansų skyriaus sąskaitą aukcionams organizuoti bei vykdyti, 13 646 Lt pervesta į Ekonomikos departamento Biudžeto ir finansų skyriaus sąskaitą detaliesiems planams, žemės sklypų planams bei sklypų pardavimo dokumentams rengti ir 531 Lt į Vilniaus apskrities viršininko administracijos sąskaitą. Ieškovas pažymėjo, kad neteisėto detaliojo plano ir statybos leidimo realizavimo pasėkoje buvo nugriauta vaikų žaidimų aikštelė ir iškirsti medžiai, todėl, likviduojant pasekmes, kilusias iš veiksmų, kuriais buvo realizuojami neteisėti administraciniai aktai, būtina atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį. Ieškovas nurodė, kad, remiantis CK 6.271 straipsniu, žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės, todėl minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nustatyti prejudiciniai faktai, jog pažeisti teritorijų planavimo dokumentų projektų su visuomene svarstymo nuostatai, pažeisti statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 242-243 punktų reikalavimai, leidžia tvirtinti, jog tarp savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių – nugriauta vaikų žaidimų aikštelė ir iškirsti medžiai – yra tiesioginis priežastis ryšys, nes jei tų aktų (veiksmų) nebūtų, minėti želdiniai ir vaikų žaidimų aikštelė nebūtų sunaikinti.

Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras 2007 m. vasario 5 d. bei 2007 m. gruodžio 4 d. pareiškimais atsisakė nuo reikalavimų panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181 V „Dėl teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje detaliojo plano patvirtinimo“ dalį dėl sklypo Nr. 17 bei panaikinti 2005 m. kovo 1 d. statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117, priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės UAB „Baltijos ąžuolas“ 3 553 980,55 Lt žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies; panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 1852 V „Dėl sklypo Nr. 17 Kareivių g. ribų ir dydžio nustatymo“; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. įsakymą Nr. 2.3-2884-01 „Dėl žemės sklypo Nr. 17, esančio Kareivių g. Vilniuje, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“; panaikinti nekilnojamojo daikto – žemės sklypo Nr. 17, esančio Kareivių g., Vilniuje, teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2004 m. rugsėjo 13 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1237PO1/2004-1237, sudarytą tarp Lietuvos Respublikos ir UAB „Baltijos ąžuolas“ dėl 2284 m2 ploto žemės sklypo Nr. 17, esančio Kareivių gatvėje, Vilniuje (Notarinio registro Nr. P1-13691); taikyti restituciją natūra: priteisti Lietuvos Respublikai iš UAB „Baltijos ąžuolas“ 2 284 m2 ploto žemės sklypą Nr. 17, esantį Kareivių gatvėje, Vilniuje; priteisti UAB „Baltijos ąžuolas“ iš Lietuvos Respublikos 4 450 000 Lt; panaikinti UAB „Baltijos ąžuolas“ daiktinių teisių į žemės sklypą Nr. 17, esantį Kareivių g., Vilniuje, teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre; bylos dalį dėl reikalavimų priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės UAB „Baltijos ąžuolas“ 3 553 980,55 Lt žalos atlyginimo, panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1181 V „Dėl teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje detaliojo plano patvirtinimo“ dalyje dėl sklypo Nr. 17, panaikinti 2005 m. kovo 1 d. statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117 nutraukti; kitą ieškinio dalį atmesti.

Teismas atmetė atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės argumentus, kad prokuroro ieškinys nėra pagrįstas viešojo intereso buvimu. Teismas nurodė, kad išnagrinėtuose ginčuose Vilniaus apygardos administraciniame teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimu byloje Nr. I-1462-15/2005 ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartimi byloje Nr. A3-64-07 yra nustatyta, jog neteisėtais administraciniais aktais – sprendimu dėl detaliojo plano patvirtinimo ir išduotu leidimu statybai, buvo pažeistos esančių gretimame su ginčo sklypu namų gyventojų teisės į sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, kas siejama su viešuoju interesu. Dėl to, teismo nuomone, pareikšti reikalavimai nagrinėjamoje byloje, kuriais siekiama, kad valstybės ir savivaldybės institucijos, spręsdamos jų kompetencijai priskirtus klausimus, laikytųsi įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimų, bei reikalavimai, kuriais prašoma panaikinti ar pripažinti negaliojančiais aktus ir sutartį, priimtus ar pasirašytus jau anksčiau teismo sprendimu panaikintų administracinių aktų pagrindu, yra viešojo intereso gynimas.

Dėl reikalavimų panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 1852 V „Dėl sklypo Nr. 17 Kareivių g. ribų ir dydžio nustatymo“ ir jo teisinę registraciją, panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. įsakymą Nr. 2.3-2884-01 „Dėl žemės sklypo Nr. 17, esančio Kareivių g. Vilniuje, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1181V buvo patvirtintas detalusis planas pagal tuo metu galiojusias Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, įtvirtinusias, jog detalus planavimas – tai savivaldybės teritorijos dalių planavimas žemės sklypo naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms, teisėms ir prievolėms nustatyti, pakeisti arba panaikinti, t.y. nebuvo reikalavimo detaliuoju planu nustatyti žemės sklypo ribas, tačiau ribų nustatymas buvo būtinas pagal Žemės įstatymo ir Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai“ reikalavimus. Teismas nurodė, kad ginčijamu Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 1852V buvo nustatytos sklypo Nr. 17 Kareivių g. ribos ir dydis, vadovaujantis minėtu Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692 bei Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1181V patvirtintu detaliuoju planu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1181V, konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Nr. 1852V buvo priimtas neteisėto administracinio akto pagrindu, todėl yra panaikintinas. Teismas nurodė, kad panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu registre registruojamas nekilnojamasis turtas, panaikintinas Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. įsakymas Nr. 2.3-2884-01 „Dėl žemės sklypo Nr. 17, esančio Kareivių g. Vilniuje, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“, kadangi jis priimtas panaikintų administracinių aktų pagrindu. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog nekilnojamųjų daiktų registravimas atliekamas įstatymais nustatytų dokumentų pagrindu, kurie šiuo atveju panaikinami, todėl tenkintinas ieškinio reikalavimas panaikinti žemės sklypo Nr. 17, esančio Kareivių g. Vilniuje, teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre. Dėl nurodytų motyvų teismas atmetė atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės argumentus, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Nr. 1852V galioja, tik jam netaikytinas panaikinto detaliojo plano nustatytas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas.

Dėl reikalavimo pripažinti 2004 m. rugsėjo 13 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1237PO1/2004-1237 negaliojančia ir panaikinti jos teisinę registraciją, taikyti restituciją natūra – priteisti iš UAB „Baltijos ąžuolas“ Lietuvos Respublikai 2284 m2 ploto žemės sklypą, esantį Kareivių g. Vilniuje, priteisti iš Lietuvos Respublikos 2 217 087 Lt UAB „Baltijos ąžuolas“, priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės UAB „Baltijos ąžuolas“ 2 232 382 Lt, priteisti iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos UAB „Baltijos ąžuolas“ 531 Lt. Teismas nurodė, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, todėl parduodamas žemės sklypas turi būti suformuotas kaip kadastrinis vienetas, pažymėtas plane, kuriame nurodytas sklypo plotas, jo ribos ir gretimybės. Teismas pažymėjo, kad ginčijamojoje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog parduodamo žemės sklypo suformavimo juridinis pagrindas yra Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1181V ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Nr. 1852V, tačiau, esant panaikintiems ar panaikintiniems minėtiems aktams, sutartis tampa prieštaraujančia Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 punkto, 10 straipsnio pirmosios dalies reikalavimams bei Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai“ nuostatoms, nes ja yra perleidžiamas neteisėtų administracinių aktų pagrindu suformuotas ir atitinkamai įregistruotas žemės sklypas, todėl sutartis pripažintina negaliojančia nuo sudarymo momento CK 1.80 straipsnio pagrindu. Teismas nurodė, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, todėl taikytina restitucija natūra. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sutarties šalys buvo Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir UAB „Baltijos ąžuolas“, konstatavo, kad Lietuvos Respublikai grąžintinas 2284 m2 ploto žemės sklypas Nr. 17, esantis Kareivių gatvėje, Vilniuje, UAB „Baltijos ąžuolas“ yra grąžintini sumokėti 4 450 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad, esant panaikintai nekilnojamojo turto perleidimo kito asmens nuosavybei sutarčiai, išnyksta pagrindas asmens daiktinių teisių registracijai registre. Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl restitucijos taikymo, priteisiant pirkėjo sumokėtas sumas iš Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos atmestinas, nes šie asmenys nebuvo negaliojančio sandorio šalimis.

Dėl reikalavimų įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę savo lėšomis organizuoti ir įvykdyti pradėto statyti statinio nugriovimą, įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę per vienerius metus nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos buvusioje vaikų žaidimų aikštelės vietoje savo lėšomis suprojektuoti ir įrengti vaikų žaidimo aikštelę – daugiafunkcinį kompleksą, pritaikytą vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams ir paaugliams, kuriame būtų ne mažiau kaip 10 vienetų (įrenginių), įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę savo lėšomis suprojektuoti ir pasodinti želdinius, nurodytus kaip persodintinus 2005 m. gegužės 12 d. leidime kirsti, genėti ar pertvarkyti saugotinus želdinius, augančius ne miško žemėje Nr. 333/2005. Teismas nurodė, kad ieškovas minėtus reikalavimus kildina iš neteisėto detaliojo plano ir statybos leidimo realizavimo pasekmių, dėl kurių atsakovas UAB „Baltijos ąžuolas“ pradėjo statybos darbus ir pastatė dalį statinio, buvo nugriauta vaikų žaidimų aikštelė ir iškirsti medžiai, todėl, ieškovo manymu, likviduojant pasekmes dėl neteisėtų administracinių aktų pagrindu atliktų veiksmų būtina atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį, o reikalavimai grindžiami CK 6.271 straipsniu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar nurodomi susiklostę teisiniai santykiai yra teisingai kvalifikuojami ieškovo ir ar iš šių santykių kilusio ginčo dėl atsiradusių pasekmių išsprendimui turėtų būti taikomas ieškovo nurodytas materialinis pagrindas. Teismas nurodė, kad CK 4.102, 4.105 straipsniai reglamentuoja žalos atlyginimo klausimus statinių savininkui, išnykus teisei naudotis žemės sklypu, kai už žalą yra atsakingas žemės sklypo savininkas, taigi reguliuojami žalos atlyginimo klausimai tarp žemės savininko ir toje žemėje esančių statinių savininko. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nėra to santykio dalyvis, jis nereiškė reikalavimo dėl žalos atlyginimo statinių savininkui, o neteisėtų administracinių aktų pagrindu atsiradusios pasekmės įstatyme nėra įvardijamos kaip privalomas šalių grąžinimas į pradinę iki pažeidimo buvusią padėtį, taip pat tai nėra dėl 2004 m. rugsėjo 13 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia kylančios restitucijos dalykas. Teismas nurodė, kad šiuo atveju santykio šalys turi galimybę spręsti dėl teisės statinių savininkui suteikimo naudotis žeme kitu teisėtu būdu, arba statinių savininko teisės reikšti reikalavimą dėl žalos ir nuostolių atlyginimo ir statinių savininko reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrindą sudarytų CK 6.271 straipsnio nuostatos. Teismas taip pat pažymėjo, kad CK 4.103 straipsnis statytojui, o ne neteisėtą aktą išdavusiam asmeniui, numato pareigą nugriauti statinius, jeigu nėra galimybės įgyvendinti alternatyvius įstatyme numatytus veiksmus. Teismo teigimu, pagal nurodytų straipsnių nuostatas, reikalavimus dėl žalos atlyginimo susiklosčiusiuose santykiuose gali reikšti statinių savininkas žemės savininkui, o nugriauti statinius gali būti įpareigojamas tik statytojas, kuriam nuosavybės teise priklauso statybinės medžiagos, likusios nugriovus statinį, ir kuris atitinkamais atvejais įgyja teisę reikalauti žalos atlyginimo.

Teismas nurodė, kad reikalavimai dėl ginčo sklype buvusios vaikų žaidimo aikštelės atstatymo, dėl augusių želdinių atsodinimo taip pat netenkintini restitucijos principo pagrindu, jie galėtų būti nagrinėjami kaip padarytos žalos atlyginimas, nustačius neteisėtus asmenų veiksmus ir priežastinį ryšį tarp veiksmų ir pasekmių, išanalizavus visų institucijų ir asmenų, dalyvavusių teritorijos planavimo bei valstybinės žemės sklypo pardavimo procese, priskirtų funkcijų atlikimo ir veiksmų teisėtumą, tačiau ieškovas šiuo pagrindu reikalavimų nereiškė ir reikšmingų ginčui aplinkybių neįrodinėjo. Teismas pažymėjo, kad byloje nepaneigti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentai, jog teritorijai, kurioje yra sklypas Nr. 17, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 292 patvirtintas Vilniaus miesto bendrasis planas nustatė daugiaaukščių gyvenamųjų namų naudojimo būdą, dėl ko šis sklypas nelaikytinas bendro naudojimo ar rekreacine zona. Teismas pažymėjo, kad 2004 m. rugsėjo 13 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties 4.2. punkte numatytas apribojimas – išsaugoti sklype esančius medžius. Teismas nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai, jog UAB „Aiža“ pastatė vaikų žaidimo aikštelę, tačiau nėra duomenų, kas ir kokiu pagrindu ją nugriovė, kad UAB „Utvilsta“ buvo išduotas leidimas kirsti želdinius ir įpareigoti persodinti ir pasodinti nurodytus medžius ir krūmus, tačiau ar tas įpareigojimas buvo įvykdytas ir kokia apimtimi – įrodymų nėra. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas likviduoti pasekmes, kilusias iš veiksmų, kuriais buvo realizuojami neteisėti administraciniai aktai, ir atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį yra atmestini.

Apeliaciniu skundu ieškovas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę savo lėšomis organizuoti ir įvykdyti pradėto statyti statinio nugriovimą; įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę per vienerius metus nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos buvusioje vaikų žaidimų aikštelės vietoje savo lėšomis suprojektuoti ir įrengti vaikų žaidimo aikštelę – daugiafunkcinį kompleksą, pritaikytą vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams ir paaugliams kuriame būtų ne mažiau kaip 10 vienetų (įrenginių); įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę savo lėšomis suprojektuoti ir pasodinti želdinius, nurodytus kaip persodintinus 2005 m. gegužės 12 d. leidime kirsti, genėti ar pertvarkyti saugotinus želdinius, augančius ne miško žemėje Nr. 333/2005; priteisti iš atsakovų į valstybės biudžetą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje prokuroras procesiškai atstovauja aptariamų civilinių teisinių santykių pasėkoje nukentėjusiąją šalį – gretimybių gyventojus, kurių teisės į sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką buvo pažeistos, todėl nėra svarbu, kad prokuroras nėra to santykio dalyvis ir jis nereiškė reikalavimo dėl žalos atlyginimo statinių savininkui. Apeliantas pažymi, kad ieškiniu siekė visiškai atstatyti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, t.y. taikyti restitutio in integrum ne tik ginčyto valstybės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, bet viso teisinio santykio, kuris susideda iš sklypo suformavimo, jo nuosavybės teisių perleidimo ir jo būklės pakeitimo statybų pasėkoje. Be to, apeliantas pažymi, kad šiuo atveju ginant viešąjį interesą nepakanka panaikinti ginčytus administracinius aktus ir sklypo perleidimo sutartį, kadangi pastarųjų išraiška, kuri realiai ir sukėlė neteisėtas neigiamas pasekmes gretimybių gyventojams, buvo 2005 m. gegužės 12 d. leidime kirsti, genėti ar pertvarkyti saugotinus želdinius, augančius ne miško žemėje Nr. 333/2005 nurodytų medžių ir medinių konstrukcijų vaikų žaidimų aikštelės sunaikinimas. Apelianto nuomone, atmetus ieškinio reikalavimus atstatyti iki nustatytų teisės pažeidimų buvusią padėtį, viešajam interesui kyla grėsmė, pasireiškianti galimu neteisėtu praturtėjimu valstybės sąskaita asmenims, įgysiantiems teisę ne aukciono tvarka įsigyti ar nuomotis ginčo žemės sklypą, kadangi 2004 m. rugsėjo 13 d. valstybės žemės pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta po aukciono, kurio metu sklypo kaina, lyginant ją su pradine, išaugo daugiau nei du kartus. Apeliantas nurodo, kad restitucijos, kaip civilinių teisių gynimo instituto, socialinė prigimtis ir paskirtis yra teisinės padėties, buvusios iki teisės pažeidimo, atstatymas ir kad šiuo atveju, esant aiškiam įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytam teisės pažeidimui (administraciniams aktams, kuriais buvo patvirtintas sklypo detalusis planas ir statybos leidimas) ir už tai atsakingam asmeniui (aktus išleidusiam viešojo administravimo subjektui – Vilniaus miesto savivaldybei), būtina taikyti išimtinai restitutio in integrum ir, vadovaujantis CK 6.152 straipsnio antrąja dalimi, visas išlaidas priskirti civilinio santykio šaliai, dėl kurios kaltės taikoma restitucija.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, priteisiant iš Lietuvos Respublikos UAB „Baltijos ąžuolas“ 4 450 000 Lt, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas, nenurodymas teisės aktų, nepateikdamas išsamių motyvų, taip pat nevertindamas surinktų įrodymų, susijusių su sutarties kainos sumokėjimu, nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos sumas, kurias jos buvo gavusios pagal Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 nuostatas už valstybinės žemės sklypo pardavimą, ir nepaisant to, kad ieškiniu buvo reikalaujama iš Lietuvos Respublikos UAB „Baltijos ąžuolas" priteisti 2 217 087 Lt, nepagrįstai priteisė daug didesnę sumą – 4 450 000 Lt.
2. Teismas nevertino ir nenurodė motyvų, kodėl nepriima Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 23 d. atsiliepime išdėstyto atsakovo sutikimo su vienu iš ieškinio reikalavimų, t. y. taikant restituciją priteisti iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 531 Lt, kurie buvo pervesti į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriaus sąskaitą už žemės sklypo individualų vertinimą.
3. Taikant restituciją natūra 2 232 382 Lt suma, kurią Vilniaus miesto savivaldybė gavo iš UAB „Baltijos ąžuolas“, turi būti priteista tik iš Vilniaus miesto savivaldybės, nes šia pinigų suma Lietuvos Respubliką niekada nedisponavo. Teismas, priteisdamas iš valstybės biudžeto 100 procentų valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo kainos, kuri buvo paskirstyta atitinkamomis dalimis valstybės ir savivaldybės biudžetams, neteisingai taikė restitucijos institutą.
4. Teismas nenagrinėjo aplinkybių, jog taikant restituciją natūra Lietuvos Respublikai priteisiamo žemės sklypo Nr. 17, esantis Kareivių g. Vilniuje, būklė ir naudojimo sąlygos yra iš esmės pakitusios. Teismas, siekiant atskleisti bylos esmę ir tinkamai taikyti restitucijos institutą, turėjo įvertinti minėtas aplinkybes bei CK 6.149 straipsnio nuostatas.

Atsiliepime į ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nurodo, kad minėtame skunde išdėstytiems reikalavimams iš esmės neprieštarauja, tačiau, atsižvelgiant į atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniame skunde nurodytus motyvus, mano, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimas turėtų būti panaikintas, o byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepime į ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nurodo, kad su minėtu apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o minėtą apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras nurodo, kad su minėtu apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nurodo, kad su minėtu apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o minėtą apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodo, kad sutinka, kad būtų tenkintas atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas iš dalies ir taikant restituciją būtų priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės pinigai, kurie šiai buvo sumokėti, ir prašo apeliacinės instancijos teismą nagrinėti ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą teismo nuožiūra.

Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovas UAB „Baltijos ąžuolas“ nurodo, kad su apeliaciniais skundais nesutinka, ir prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinius skundus atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti atsakovui UAB „Baltijos ąžuolas“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kiti dalyvaujantys byloje asmenys įstatymo nustatyta tvarka atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikė.

Ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimas pakeistinas.

Teisėjų kolegija nagrinėja bylą pagal CPK 320 straipsnio reikalavimus dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir konstatuoja, kad nėra įstatyme  nurodytų pagrindų neapskųstos apeliaciniais skundais Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalies panaikinimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, kad po ieškiniu ginčijamos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atsakovas UAB „Baltijos ąžuolas“ nupirktą žemės sklypą įkeitė AB SAMPO bankui. CK 4.193 straipsnio, reglamentuojančio hipotekos kreditoriaus teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto, trečiojoje dalyje nurodyta, kad, jeigu įkeistas daiktas paimamas visuomenės poreikiams tenkinti ar konfiskuojamas, hipotekos kreditoriaus reikalavimą patenkina atitinkamai naujasis daikto valdytojas ar valstybė, bet ne daugiau nei yra įkeisto daikto vertė. Minėto straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyta, kad, jeigu įkeistas daiktas pereina valstybės ar savivaldybės nuosavybėn paveldėjimo teise ar įkeistas bešeimininkis daiktas perduodamas teismo sprendimu valstybės arba savivaldybės nuosavybėn, hipotekos kreditoriaus reikalavimą patenkina valstybė ar savivaldybė, bet ne daugiau nei yra įkeisto daikto vertė. Teisėjų kolegijos nuomone, sistemiškai aiškinant nurodytas teisės normas ir CK 4.105 straipsnio, reglamentuojančio teisės į žemės sklypą praradimo pasekmes, normas tuo atveju, kai teismo sprendimu valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis pripažįstama negaliojančia ir taikant restituciją žemės sklypas grąžinamas valstybei, panaikinami sprendimas dėl žemės sklypo ribų bei dydžio, įsakymas dėl įregistravimo Nekilnojamojo turto registre bei panaikinama žemės sklypo registracija Nekilnojamojo turto registre, žemės sklypo hipotekos kreditoriui reikalavimą patenkina valstybė, bet ne daugiau nei yra įkeisto daikto vertė. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime nenusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje ieškiniu ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi parduoto žemės sklypo hipotekos kreditoriaus teisių bei pareigų, kadangi nurodytą atvejį bei hipotekos kreditoriaus teises ir pareigas reglamentuoja teisės normos. Tokią išvadą patvirtina ir pateikti į bylą hipotekos kreditoriaus raštai, kurių viename nurodyta, kad hipotekos kreditorius žinojo apie bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, bei aplinkybė, kad hipotekos kreditorius, žinodamas apie bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, nepateikė  pirmosios instancijos teismui pareiškimo dėl dalyvavimo byloje.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinio skundo argumentų. Neteisėtos statybos civilines teisines pasekmes reglamentuoja CK 4.103 straipsnis ir teisės į žemės sklypą praradimą pasekmes reglamentuoja CK 4.105 straipsnis, t.y. specialiosios teisės normos. Todėl teisės normos, reglamentuojančios žalos atlyginimą ir restituciją, negali pakeisti ir negali būti  taikomos vietoje nurodytų specialiųjų teisės normų. Jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu ne dėl statinių savininko kaltės, tai statinių savininkui atlyginama CK 4.102 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis žemės sklypo savininko lėšomis (CK 4.105 str. 2 d.). Žemės, statinių ar sodinių vertė, paėmimo sąlygos dėl žemės sklypo paėmimo atsiradusių nuostolių dydis nustatomi naujojo žemės sklypo naudotojo ir statinių savininko sutartimi, o ginčus dėl statinių ar sodinių vertės, paėmimo sąlygų ir dėl žemės sklypo paėmimo atveju atsiradusių nuostolių dydžio sprendžia teismas (CK 4.102 str. 3, 4 d.). Teismas sprendimu gali tik statytoją įpareigoti per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį, įpareigoti per nustatytą terminą statinį nugriauti ir, jeigu statytojas per nustatytą terminą neįvykdo reikalavimo nugriauti statinį, statinys teismo sprendimu nugriaunamas statytojo lėšomis (CK 4.103 str.). Nagrinėjamo ginčo atveju neteisėtos statybos civilinės teisinės pasekmės atsirado dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V dalies, kuria patvirtintas detalusis planas sklypui Nr. 17, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduoto statybos leidimo Nr. GN-169/05-0117 panaikinimo, t. y. dėl žemės sklypo netinkamumo pagal teisės aktų reikalavimus nurodytai statybai bei statybos leidimo neatitikino teisės aktų reikalavimams. Teisėjų kolegijos nuomone, kadangi CK 4.102 straipsnyje reglamentuojamos statinių paėmimo sąlygos, tai sistemiškai aiškinant teisės normas CK 4.103 straipsnyje numatytos neteisėtos statybos civilinės teisinės pasekmės gali būti taikomos ir naujajam statinių savininkui. Todėl nagrinėjamo ginčo atveju tik išsprendus CK 4.102 straipsnio trečiosios ir ketvirtosios dalies nustatyta tvarka statinio paėmimo sąlygų bei dėl žemės sklypo paėmimo atsiradusių nuostolių klausimą gali būti CK 4.103 straipsnio nustatyta tvarka sprendžiamas neteisėtos statybos civilinių teisinių pasekmių klausimas. Nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodinėjo, kad sandoris, kurio pagrindu naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu dėl žemės sklype esančio statinio savininko kaltės, ir pagal pateiktus į bylą įrodymus tokios aplinkybės nėra nustatytos. Pateikti į bylą įrodymai bei byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad statinio paėmimo sąlygų ir dėl žemės sklypo paėmimo atsiradusių nuostolių klausimas nebuvo sprendžiamas CK 4.102 straipsnio trečiosios ir ketvirtosios dalies nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje nepareikšti ieškinio reikalavimai dėl statinio paėmimo sąlygų bei dėl žemės sklypo paėmimo atsiradusių nuostolių sprendimo CK 4.102 straipsnyje nustatyta tvarka, taip pat nepareikšti ieškinio reikalavimai atsakovui UAB „Baltijos ąžuolas“, kuris yra statinio minėtame žemės sklype statytojas, dėl CK 4.103 straipsnyje nurodytų neteisėtos statybos civilinių teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismo sprendimu atmestus ieškinio reikalavimus ieškovas pareiškė ir CK 6.271 straipsnio pagrindu. CK 6.281 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimo būdą ir dydį, pirmojoje dalyje nurodyta, kad, priteisdamas žalos atlyginimą, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įpareigoja atsakingą už žalą asmenį atlyginti ją natūra (pateikti tos pat rūšies ir kokybės daiktą, pataisyti sužalotą daiktą ir pan.) arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius. Ieškinio reikalavimai dėl žemės sklype buvusių vaikų žaidimų aikštelės, želdinių atstatymo gali būti tenkinami tik patenkinus reikalavimą dėl žemės sklype nebaigto statyti statinio nugriovimo, tačiau pagal CK 4.103 straipsnio, t.y. specialiosios normos, reikalavimus Vilniaus miesto savivaldybė teismo sprendimu negali būti įpareigota nugriauti statinį, nes nėra šio statinio statytojas ir nėra nei žemės sklypo, kuriame yra statinys, nei šio statinio savininkas. Pažymėtina, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio (CK 6.280 str. 1 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus, kuriuos prašoma tenkinti ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliaciniame skunde, ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškinio dalies atmetimo yra pagrįsta (CK 1.1, 1.8, 1.9, 1.137, 4.102, 4.103, 4.105, 6.271, 6.281 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, tai nereiškia, kad, pirmosios instancijos teismo sprendimu atmetus nurodytą ieškinio dalį, dėl neteisėtos statybos galimai pažeistos asmenų teisės ar viešasis interesas negali būti ginami teismine tvarka pareiškiant ieškinį bei tinkamai formuluojant ieškinio reikalavimus ir pagrindus. Pažymėtina, kad ieškinio reikalavimai buvo ne kartą tikslinami. Viešojo intereso gynimas nepaneigia civilinio proceso principo dėl teismo nešališkumo, t.y. teismas negali už ieškovą suformuluoti ieškinio dalyko ir pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, ginant viešąjį interesą, negali būti pažeistas pats viešasis interesas, t. y. viešajam interesui negali būti padaryta didesnė žala nei žala, padaryta neteisėtais veiksmais, todėl įstatymas nustato įvairius civilinių teisių gynimo būdus ir teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Teisėjų kolegija iš dalies pripažįsta pagrįstais atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo argumentus. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai šaliai, visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, – atlyginti to turto vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 str. 2 d.). Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 str. 1 d.). Ieškiniu ginčijamos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu lėšų paskirstymą už parduotus naujus valstybinės žemės sklypus reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.10 punktas. Pateikti į bylą įrodymai (t.3, b.l. 85-91) patvirtina, kad, vadovaujantis minėtu nutarimu, lėšos, gautos už ieškiniu ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi parduotą valstybinės žemės sklypą, buvo paskirstytos taip: į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą – 2 217 087 Lt suma, į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą – 2 217 086 Lt suma, į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Biudžeto ir finansų skyriaus sąskaitą – 1 650 Lt suma (aukcionams organizuoti bei vykdyti) bei 13 646 Lt suma  (detaliesiems planams, žemės sklypų planams bei sklypų pardavimo dokumentams rengti) ir į Vilniaus apskrities viršininko administracijos sąskaitą – 531 Lt suma. Teisėjų kolegijos nuomone, sistemiškai aiškinant minėtas teisės normas ir nagrinėjamoje byloje taikant restituciją, priteistinos atsakovui UAB „Baltijos ąžuolas“ piniginės sumos iš atsakovų, kuriems šios sumos buvo paskirstytos minėto nutarimo nustatyta tvarka ir kurie šias sumas gavo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteista UAB „Baltijos ąžuolas“ iš Lietuvos Respublikos 4 450 000 Lt, pakeistina ir priteistina UAB „Baltijos ąžuolas“ iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2 217 087 Lt suma, iš Vilniaus miesto savivaldybės 2 232 382 Lt suma (2 217 086 Lt + 1 650 Lt + 13 646 Lt = 2 232 383 Lt) ir iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 531 Lt suma (CK 1.9, 1.80, 6.145 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo argumentai, kad žemės sklypo būklė ir naudojimo sąlygos yra pasikeitusios, kad sklypo naudojimas yra apsunkintas savavališkais statiniais ir kad siekiant atskleisti bylos esmę ir tinkamai taikyti restituciją turėjo būti įvertintos CK 6.149 straipsnio nuostatos, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo reikalavimą – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, priteisiant iš Lietuvos Respublikos UAB „Baltijos ąžuolas“ 4 450 000 Lt, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka buvo pripažintas negaliojančiu ne dėl statinių savininko kaltės (CK 4.105 str. 2 d.), todėl statinių savininkui atlyginama CK 4.102 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis žemės savininko lėšomis, o neteisėtos statybos civilinės teisinės pasekmės sprendžiamos CK 4.103 straipsnyje nustatyta tvarka. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nagrinėjamoje byloje ieškinio reikalavimų nepareiškė.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų sprendžia, kad ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimas pakeistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 96 straipsnio ketvirtąja dalimi, 98 straipsniu, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, į atsakovo UAB „Baltijos ąžuolas“ atstovo advokato darbo bei laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, į aplinkybę, kad vienas apeliacinis skundas atmetamas ir kitas apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, sprendžia, kad iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistina UAB „Baltijos ąžuolas“ 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 96 straipsnio ketvirtoji dalis numato bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą iš valstybės biudžeto lėšų, tačiau tokios išlaidos pagal įstatymo reikalavimus gali būti priteistos iš biudžeto vykdymą organizuojančios, vykdančios institucijos, bet ne iš biudžeto.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo rezoliucinę dalį, kuria nuspręsta priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos ąžuolas“ iš Lietuvos Respublikos 4 450 000 Lt, pakeisti ir šią sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos ąžuolas“ iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2 217 087 Lt (dviejų milijonų dviejų šimtų septyniolikos tūkstančių aštuoniasdešimt septynių litų) sumą, iš Vilniaus miesto savivaldybės 2 232 382 Lt (dviejų milijonų dviejų šimtų trisdešimt dviejų tūkstančių trijų šimtų aštuoniasdešimt dviejų litų) sumą ir iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 531 Lt (penkių šimtų trisdešimt vieno lito) sumą. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos ąžuolas“ iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2 000 Lt (du tūkstančius litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Teisėjai                                                                                     Kazys Kailiūnas

Vincas Verseckas

Vigintas Višinskis