Civilinė byla Nr.2A-2447-614/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34860-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 75.4.3; 78.2.1 (S)

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Ona Gasiulytė, Andrius Verikas ir Eglė Surgailienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovui V. S. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir atsakovo V. S. priešieškinį ieškovei R. S. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir dėl santuokos nutraukimo pasekmių, tretieji asmenys L. S., UAB „Vilniaus energija“, UAB „Šiaulių banko lizingas“,  institucija teikianti išvadą - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė: 1) nutraukti šalių santuoką dėl atsakovo kaltės; 2) netaikyti termino susitaikyti; 3) po santuokos nutraukimo ieškovei grąžinti ikisantuokinę C. pavardę; 4) nepilnametės dukters Z. S., gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą nustatyti su motina; 5) nepilnametės dukros išlaikymui priteisti iš tėvo turtu - atsakovui priklausančia ½ buto dalimi, esančio (duomenys neskelbtini) bei priteisti iš tėvo po 150 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės; 6) priteisti iš atsakovo išlaikymo nepilnametei dukrai įsiskolinimą 6000 Lt, skaičiuojant nuo 2012-11-01 iki 2013-11-01; 7) nustatyti  buto, esančio (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarką, nurodytą ieškinyje; 8) nustatyti V. S. su dukra Z. S. bendravimo tvarką, nurodytą ieškinyje; 9) padalinti santuokoje įgytą turtą: R. S. asmeninės nuosavybės teise priteisti automobilį Nisan Primera, o V. S. priteisti automobilius VW Vento, VW Passat, Audi 100 Avant; 9) prievolę UAB „Šiaulių banko lizingas“ pripažinti asmenine ieškovės prievole. Nurodė, kad  po santuokos sudarymo kartu gyveno bute (duomenys neskelbtini), kurio dalis atsakovui priklauso nuosavybės teise, kita buto dalis priklauso atsakovo motinai, tačiau motina tame bute negyveno. Gyvenant santuokoje tarp šalių kildavo nesutarimai dėl šeimos biudžeto tvarkymo. Ieškovė viena rūpinosi buitimi, atsakovas mažai prisidėjo prie šeimos išlaikymo, visada siekė, kad ieškovė jį išlaikytų. Atsakovas visada slėpė savo pajamas, dirbo statybose nelegaliai. Pusantro mėnesio atsakovas buvo išvykęs į Norvegiją užsidirbti, tuo metu su dukra ieškovė gyveno jam dalinės nuosavybės teise priklausančiame bute. Visą laiką atsakovas priekaištavo, kad ieškovė nemoka už butą mokesčių, todėl susidarė įsiskolinimas, kurį atsakovo motina padengė. Atsakovas paliko šeimą 2012-11-01 ir išėjo gyventi pas savo motiną. Per tą laikotarpį išlaikymo vaikui neteikė, atjungė bute, kuriame ieškovė liko gyventi su dukra, elektrą. 2013-09-16 ieškovė kartu su dukra buvo priversta palikti atsakovui ir jo motinai priklausantį butą ir išėjo gyventi pas jos seserį. Ieškovė neturi jokio nekilnojamojo turto, turi nuomotis būstą, o tai sukelia didelius nepatogumus. Mergaitė buvo pripratusi gyventi bute (duomenys neskelbtini), ji ilgisi šios gyvenamosios vietos, nes ten užaugo. Atsakovas niekada neturėjo nuolatinio darbo ir pajamų, užtikrinančių galimybę tenkinti vaiko poreikius, todėl ieškovė prašė vaikui išlaikymą priteisti mišria forma, t.y. turtu - atsakovui priklausančia ½ dalimi buto (duomenys neskelbtini), bei mokamų po 150 Lt periodinių išmokų per mėnesį iki dukters pilnametystės. 

              Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį ir nurodė, kad sutinka maksimaliai bendrauti su dukra, dukra dvi savaites per mėnesį turi praleisti su tėvu. Dėl išlaikymo dukrai priteisimo ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesutiko, nes tai prieštarauja tiek atsakovo, tiek kito bendrasavininko interesams. Pirminiuose ieškiniuose ieškovė prašė dukrai priteisti po 500 Lt mėnesinių periodinių išmokų dukters išlaikymui, po to ši suma išaugo iki 600 Lt, nors jokios aplinkybės per tą laiką nepasikeitė. Dukra ir toliau lanko darželį, specialiųjų poreikių neturi, jai tėra ketveri metai. Prašomas dukters išlaikymui priteisti butas priklauso ieškovui ir jo motinai L. S. po ½ dalį. Šiam butui nėra nustatyta naudojimosi tvarka, turtas nėra ir negali būti atidalintas tarp bendrasavininkų. Ieškovė siekdama nustatyti naudojimosi turtu tvarką, turėtų teikti atskirą ieškinį, kad trečiasis asmuo turėtų realią galimybę apginti savo interesus, nes ieškovė nepagrįstai siekia apriboti trečiojo asmens L. S. galimybę naudotis ir disponuoti savo turtu. Atsakovas dirba, gali mokėti išlaikymą periodinėmis išmokomis per mėnesį.

              Atsakovas pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė: 1) nutraukti šalių santuoką dėl ieškovės kaltės; 2) nepilnametės Z. S. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; 3) priteisti iš atsakovo dukros išlaikymui po 400 Lt periodinėmis išmokomis iki dukros pilnametystės; 4) nustatyti tėvo su dukra priešieškinyje nurodytą bendravimo tvarką; 5) ieškovės reikalavimą priteisti 6000 Lt skolą už vaiko išlaikymo įsiskolinimą atmesti, kaip nepagrįstą; 6) ieškovės reikalavimą nustatyti uzufruktą ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini) atmesti, kaip nepagrįstą; 7) po santuokos nutraukimo R. S. priteisti automobilį Rover 75, valst.Nr.(duomenys neskelbtini) V. S. priteisti automobilį AUDI 100 Avant, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) 8) įsiskolinimus UAB „Vilniaus energija“ po santuokos nutraukimo pripažinti ieškovės ir atsakovo solidaria prievole; 9) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė iškraipo situaciją dėl šeimos išlaikymo. Būtent atsakovas išlaikė šeimą, nes ieškovės pajamos buvo nedidelės. Ieškovei pradėjus dirbti PZU draudime ji pradėjo gauti didesnes pajamas ir jai šeima pasidarė nebesvarbi. Kiekvieną savaitgalį su draugėmis ieškovė praleisdavo naktiniuose klubuose, o atsakovas prižiūrėdavo dukrą. Būtent ieškovės požiūris į šeimą, jos nuolatinis noras linksmintis, buvo pagrindinė skyrybų priežastis, šalys nutarė pagyventi atskirai. Atsakovui išėjus,  ieškovė su dukra liko gyventi atsakovui ir jo motinai dalinės nuosavybės teise priklausančiame bute. Ieškovė nemokėjo mokesčių už butą, ko pasėkoje susikaupė skolos. Atsakovas nesutinka, kad jis neteikė vaikui išlaikymo, jis aprūpino ieškovę ir dukrą būstu, mokėjo už dukros darželį, duodavo ieškovei grynųjų pinigų dukros poreikiams tenkinti, todėl nesutinka, kad yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas. Dėl santuokoje įgytų automobilių ginčo nėra, automobiliai šalims atitenka kieno vardu jie yra įregistruoti. Kompensacijos iš ieškovės už jai tenkančią didesnę turto dalį jis nereikalauja. Prašo prievolę UAB „Vilniaus energija“ pripažinti solidaria ieškovės ir atsakovo prievole, nes skola susidarė ieškovei su dukra gyvenant jam dalinės nuosavybės teise priklausančiame bute, už kurio naudojimąsi ieškovė visiškai nemokėjo jokių mokesčių. Dukros išlaikymui sutinka teikti po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki dukros pilnametystės.

              Ieškovė pateikė atsiliepimą į priešieškinį ir nurodė, jog atsakovo nurodyti motyvai dėl kaltės yra nepagrįsti. Gyvendama santuokoje, negalėjo prarasti draugų, tačiau kartu siekė ir atsakovą įtraukti į savo draugų ratą, norėdavo kartu leisti laisvalaikį, tačiau atsakovui būdavo neįdomu, o kartu švenčiant nuolat padaugindavo alkoholio. Atsakovo teiginiui, kad elektra buvo atjungta dėl skolų, aiškiai prieštarauja Lesto duotam atsakymui, kuriame nurodyta, kad elektra buvo atjungta pagal trečiojo asmens L. S. prašymą. Tokiu būdu ieškovė su dukra buvo išvarytos iš atsakovui dalinės nuosavybės priklausančio buto. Kreditoriniai įsipareigojimai turi būti pripažinti asmenine atsakovo prievole, nes jis nesirūpino šeima ir nemokėjo už savo buto dalį. Išlaikymas vaikui turi būti priteistas turtu. Atsakovo siūloma išlaikymui suma neatitinka netgi būtiniausių vaiko poreikių. Tėvas nežino vaikiškų žaislų, drabužių kainų, vien buto nuoma su mokesčiais už paslaugas sudarytų apie  800-1000 Lt per mėnesį.

              Valstybės institucija teikianti išvadą byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą byloje, nurodė, kad skyrius neprieštarauja, jog nepilnametės Z. S. gyvenamoji vieta būtų nustatyta su motina. Reikalavimas priteisti iš tėvo dukters išlaikymui po 500 Lt (145 Eur)/mėn. atitinka nepilnametės interesus, užtikrintų būtiniausių vaiko poreikių patenkinimą. Taip pat neprieštaravo uzufrukto į buto dalį nustatymui.

Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime nurodė, jog sutinka su atsakovo pozicija, jog prievolė būtų pripažinta solidaria ieškovės ir atsakovo prievole. Nurodė, jog pagal pirmą vekselį R. S. 2014-07-25 liko skolinga 101,39 Lt, pagal antrą vekselį 2014-07-25 liko skolinga 701,50 Lt. Patikslino įsiskolinimo sumą už butui adresu (duomenys neskelbtini) teikiamą šilumos energiją: skolos likutis 2014-09-15 - 606,60 Lt.

Trečiasis asmuo UAB „Šiaulių banko lizingas“ pateikė atsiliepimą dėl prievolės vykdymo ieškovės ir atsakovo atžvilgiu, kuriame nurodė, jog 2014-09-23 tarp Lizingo bendrovės ir ieškovės R. S. buvo sudaryta Turto išperkamosios nuomos sutartis Nr. D-1-307189, kurios pagrindu pastarajai buvo perduotas valdyti ir naudotis Lizingo bendrovės nuosavybės teise priklausantis automobilis NISSAN PRIMERA. Neišpirkta turto vertė pagal sutartį yra 3425,39 EUR (11827,18 Lt). Lizingo bendrovė sutinka, kad po santuokos nutraukimo prievolę vykdytų ieškovė sutartyje nurodytais terminais ir sąlygomis.

Trečiasis asmuo L. S. atsiliepimo nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

              Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Šalių santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Po santuokos nutraukimo ieškovei R. S. grąžino iki santuokos turėtą pavardę - C. Šalių nepilnametės dukros Z. S. gyvenamąją vietą nustatė su motina R. S. (C.). Priteisė iš tėvo V. S. išlaikymą nepilnametei dukrai Z. S. po 188 EUR kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nuo ieškinio teisme padavimo dienos, t.y. 2013-10-22 iki dukros pilnametystės, išskaičiavus V. S. jau sumokėtas išlaikymo dukrai sumas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-09 nutartį, pavedė dukros piniginėmis lėšomis uzufrukto teise disponuoti jo įstatyminei atstovei, - motinai R. S. (C.). Priteisė nepilnametei dukrai Z. S. iš atsakovo V. S. materialinio išlaikymo įsiskolinimą 909 EUR nuo 2012-11-01 iki ieškinio pateikimo teismui dienos - 2013-10-22, nustatant jog šias lėšas uzufrukto teise tvarkys vaiko motina R. S. (C.). Nustatė atsakovo V. S. bendravimo su nepilnamete dukra Z. S. tvarką:

1. V. S. nepilnametę dukrą Z. S. paima iš motinos R. S. gyvenamosios vietos kas antrą mėnesio savaitgalio šeštadienį 11 val. ir grąžina dukrą motinai to paties savaitgalio sekmadienį 19 val.

2. Paėmęs dukrą vaiko tėvas pats įsipareigoja dukterį prižiūrėti, organizuoti jai laisvalaikio praleidimą. Kaip konkrečiai bus praleidžiamas savaitgalis, vaiko tėvai susiderina prieš tris dienas.

3. V. S., susirgus dukrai Z. S. įsipareigoja paeiliui lankytis su ja gydymo įstaigoje ir gauti nedarbingumo pažymą dėl dukters ligos.

4. V. S. neporiniais metais švenčia su dukra Kalėdų šventes ir dukters gimimo dieną, poriniais metais švenčia kartu Velykų šventes. R. S. poriniais metais švenčia su dukra Kalėdų šventes ir vaiko gimimo dieną, neporiniais metais-Velykų šventes.

5.  V. S., suderinęs su vaiko motina R. S. ir informavęs ją apie numatomą savo atostogų laiką bei jų praleidimo vietą, turi teisę praleisti su dukra Z. S. dvi savaites atostogų, iš anksto pranešęs vaiko motinai apie atostogas ne vėliau kaip likus dviem savaitėms iki numatomų atostogų bei palikdamas vaiko motinai kontaktinį telefono numerį, kuriuo būtų galima su juo susisiekti atostogų metu.

              Teismas priteisė atsakovui V. S. asmeninės nuosavybės teise: automobilį Audi 100 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pripažino 2014-09-29 su UAB „Šiaulių banko lizingas“ sudarytą išperkamosios nuomos sutartį Nr. D-1-307189 ieškovės R. S. (C.) asmenine  prievole, nustatant, kad įmokas pagal šią sutartį mokės ieškovė ir  įvykdžiusi prievolę perims lizingo dalyką - automobilį NISSAN PRIMERA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Teismas pripažino, kad prievolę UAB „Vilniaus energija“ už buto, esančio (duomenys neskelbtini) susidariusį skolos likutį 606,60 Lt (175,68 EUR), po santuokos nutraukimo turi vykdyti R. S. (C.) ir V. S. solidariai. Teismas priteisė iš atsakovo V. S. ieškovės R. S. (C.) naudai jos turėtas 90,34 EUR bylinėjimosi išlaidas. Priteisė iš R. S. (C.) į valstybės biudžetą 41 EUR žyminio mokesčio ir 8,65 EUR išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Priteisė iš V. S. į valstybės biudžetą 95 EUR žyminį mokestį ir 7,99 EUR išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-09 nutartį dėl nepilnamečio vaiko laikino išlaikymo priteisimo ir uzufrukto nustatymo butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-08-11 nutartį dėl laikinos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo. Panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-27 nutartį dėl įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovui V. S. ½ dalį asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškinį ir priešieškinį kitoje dalyje atmetė.

              Teismas konstatavo, jog šalys po santuokos sudarymo gyveno ieškovui ir jo motinai L. S. dalinės nuosavybės teise priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini). 2012 m. lapkričio mėnesį atsakovas V. S. paliko šeimos namus ir apsigyveno pas savo motiną. Nors ieškovė nurodė, jog atsakovas paliko šeimą ir visiškai nusišalino nuo visų pareigų, tačiau šią aplinkybę paneigia byloje esantys mokėjimai už nepilnametės dukros Z. darželį, kai šalys gyveno skyrium. Be to, ieškovė patvirtino, jog atsakovui palikus šeimos namus ji su dukra gyveno atsakovui ir jo motinai priklausančiame būste. Taigi, atsakovas suteikė ieškovei ir šalių dukrai gyvenamąjį būstą. Teismas nesutiko su nuomone, kad santuoka iširo išimtinai dėl atsakovo kaltės, nes aplinkybę, jog atsakovas pradėjo gyventi skyrium, įtakojo ne tik jo veiksmai ir apsisprendimas, tačiau ir pačios ieškovės elgesys ir veiksmai. Teismas sprendė, kad ieškovės teiginiai dėl atsakovo nesugyvenamo elgesio ir alkoholio vartojimo yra neįrodyti, todėl juos atmetė. Atsakovas ieškovę kaltino dėl nuolatinio noro linksmintis, kiekvieną savaitgalį nebuvimo namie, naktinių klubų lankymo, tačiau šių aplinkybių nepagrindė jokiais įrodymais. Teismo sprendė, jog nėra pagrindo laikyti, kad ieškovė yra kalta dėl santuokos iširimo. Byloje surinkti įrodymai nėra pakankami padaryti pagrįstai išvadai, kad šalių bendras gyvenimas tapo negalimas vien tik dėl ieškovės ar atsakovo netinkamo elgesio, priešingai nurodytos aplinkybės patvirtina, kad abu sutuoktiniai pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir kad abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimai ir elgesys nulėmė santuokos iširimą. Abiems šalims pripažįstant ir teismas laikė įrodytu, kad sutuoktiniai skyrium gyvena nuo 2012 metų lapkričio mėnesio. Teismas nustatė, kad atsakovo asmeninės nuosavybės teise turimas  turtas  - ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 2014-01-01 dienai yra 83.500,00 Lt (24.183,00 EUR), kita ½ dalis minėto buto priklauso trečiajam asmeniui L. S., kuri duodama paaiškinimus teismo posėdžio metu nurodė, kad jos santykiai su ieškove yra blogi, o ir pati ieškovė patvirtino, jog minėtame bute gyventi nesiruošia, norėtų jį nuomoti ir gautas pajamas skirti vaiko išlaikymui. Teismas sprendė, kad vaiko interesai nebūtų apsaugoti priteisus išlaikymą turtu, nes tarp ieškovės ir trečiojo asmens kiltų nauji ginčai, susiję su buto nuoma jo tvarkymu, kadangi buto išplanavimas neleidžia patekti į kurią nors patalpą atskirai, nepereinant kitų patalpų, o pirmenybė teikiama šalių ginčui išspręsti ir užkirsti kelią naujų ginčų atsiradimui. Teismas konstatavo, kad priteisus vaikui išlaikymą periodinėmis išmokomis, tai labiau atitiktų vaiko interesus bei jo poreikius, nei išlaikymas minėtu turtu. Teismas atsižvelgdamas į ieškovės ir atsakovo turtinę padėtį, į tai, kad ieškovė neturi nekilnojamojo turto, jai tenka atsakomybė aprūpinti vaiką būstu, o atsakovas 2014-05-07 vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu sutiko mokėti vaikui išlaikymą periodinėmis išmokomis po 650 Lt (188,25 EUR) per mėnesį, kad ieškovė galėtų išsinuomoti butą, iš atsakovo priteistina po 188 EUR (650 Lt) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nepilnametės dukros išlaikymui nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra 2013-10-22, iki jos pilnametystės. Ieškovė prašė priteisti vaiko išlaikymo įsiskolinimą nuo 2012-11-01 iki 2013-11-01 už 12 mėnesių, skaičiuojant po 145 EUR (500 Lt), viso 1740 EUR (145 EUR x 12 mėn.). Teismas pažymėjo, jog išlaikymas dukrai periodinėmis išmokomis priteistas nuo ieškinio padavimo dienos, t.y. 2013-10-22, todėl įsiskolinimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2012-11-01 iki ieškinio pateikimo teismui dienos - 2013-10-22, kas sudarytų 1638 EUR. Atsakovas nesutiko su išlaikymo įsiskolinimu, nes ieškovė su nepilnamete dukra gyveno jam dalinės nuosavybės teise priklausančiame bute, už kurį nemokėjo komunalinių mokesčių, be to atsakovas prie dukros išlaikymo prisidėjo mokėdamas mokesčius už jos darželį. Taip pat atsakovas mokėjo ieškovei grynaisiais pinigais, kartu yra pirkęs dukrai rūbus. Teismas sprendė, jog atsakovo 301 EUR (1037,96 Lt) suma už dukros darželio paslaugas bei jo motinos, trečiojo asmens L. S. 428 EUR (1476,36 Lt) suma už tiekiamą šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuriame ieškovė kartu su nepilnamete dukra gyveno išskaičiuotina iš išlaikymo įsiskolinimo dukrai Zorianai laikotarpiu nuo 2012-11-01 iki 2013-10-22 ir priteisė dukrai išlaikymo įsiskolinimas  909 EUR. Nors atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog jis ieškovei duodavo pinigų vaiko išlaikymui bei pirko dukrai rūbus, tačiau šių aplinkybių nepagrindė jokiais įrodymais. Nagrinėjant bylą teisme ieškovė pardavė jos vardu įregistruotą transporto priemonę ir atsakovas pardavė 3 transporto priemones. Todėl į dalintino turto balansą įtraukiamos realiai egzistuojančios transporto priemonės: Audi 100 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir BMW 525 D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi ginčo tarp šalių dėl automobilių padalijimo nekilo, teismas priteisė atsakovui asmeninės nuosavybės teise automobilį Audi 100 AVANT, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), 3.339,00 Lt vertės. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad šalys skyrium gyvena nuo 2012 metų lapkričio mėnesio, o  transporto priemonė BMW 525 D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2014-11-04 įregistruota atsakovo vardu, t.y. įgyta  laikotarpyje kai šalys jau nevedė bendro ūkio bei į tai, kad ieškovė neprašo padalinti šio turto, teismas nustatė, kad automobilis BMW 525 D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikytinas asmenine atsakovo nuosavybe ir nedalintinas. Bylos duomenimis teismas nustatė, jog už butui, esančiam (duomenys neskelbtini) tiekiamą šilumos energiją skolos likutis 2014-09-15 yra 606,60 Lt (175,68 EUR). Teismas spręsdamas nepilnamečiui vaikui išlaikymo įsiskolinimo priteisimą pasisakė, jog ginčo, kad minėta skola kreditoriui atsirado tą laikotarpį, kai ieškovė su nepilnamečiu vaiku gyveno atsakovui ir trečiajam asmeniui L. S. po ½ dalį priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nėra, teismas nustatė, jog ieškovė už paslaugas nemokėjo, minėtame bute ieškovė su nepilnamete dukra gyveno, prievolė atsirado šeimos namų ūkiui išlaikyti, todėl teismas prievolę - 175,68 EUR (606,60 Lt) UAB „Vilniaus energija“ pripažįsta solidaria abiejų sutuoktinių prievole. 2014-09-29 ieškovė su UAB „Šiaulių banko lizingas“  sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. D-1-307189, kurios dalykas yra lengvasis automobilis NISSAN PRIMERA. Tarp šalių ginčo dėl minėtos prievolės nėra, be to, UAB „Šiaulių banko lizingas“ taip pat sutiko, jog po santuokos nutraukimo prievolę vykdys asmeniškai ieškovė, todėl teismas prievolę būtų pripažino asmenine ieškovės prievole.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

              Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – pripažinti santuoką iširusia dėl atsakovo kaltės, priteisti išlaikymą šalių nepilnametei dukrai iš atsakovo – ½ dalimi buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir pinigine išmoka kas mėnesį po 43 EUR bei išlaikymo įsiskolinimą 1738 EUR. Ieškovė prašo teismo taikyti priverstinį įkeitimą atsakovo turtui dėl prievolės, priteisiamo išlaikymo, vykdymo, taip pat prašo atmesti reikalavimą dėl skolos UAB “Vilniaus energija” priteisimo, pripažįstant prievolę solidaria. Apeliantė nurodo, jog teismas nenustatė nei vienos aplinkybės, jog ji, kaip sutuoktinė, nevykdė savo pareigų. Pabrėžia, kad ji visada rūpinosi šeima, buvo lojali, stengėsi uždirbti daugiau pinigų šeimai, nes reikėjo išlaikyti save, atsakovą ir vėliau vaiką. Atsakovo gaunamos pajamos nebuvo pastovios, dirbti pradėjo tik prasidėjus teismo procesui. Teismas, nesant įrodymų nustatyti vienos iš sutuoktinių kaltę, kaltais dėl santuokos iširimo nusprendė pripažinti abu sutuoktinius. Teismas akcentavo, jog atsakovas suteikė ieškovei teisę kartu su vaiku gyventi jo buto dalyje. Tačiau ieškovė nurodo, jog tai nebuvo kažkokia išimtinė teisė, kurią ji turėtų vertinti. Ieškovė turėjo išlaikyti atsakovą, kęsti jo pažeminimus. Apeliantė nurodo, jog būdami šeima ir neturėdami kito gyvenamojo ploto, gyveno atsakovo buto dalyje, tačiau atsakovui nerūpėjo vaiko gerovė, normalus maitinimasis. Atsakovas yra itin gobšus, paliko šeimą, daugiau nei metus ja visiškai nesirūpino, todėl yra aiški jo kaltė. Į bylą buvo pateikti įrodymai, kad bute buvo atjungta elektra, kadangi vaikui turi būti užtikrintos normalios gyvenimo sąlygos, apeliantė buvo priversta išeiti ir nuomotis būstą. Atsakovas palikęs šeimą pervedė pinigų dukros išlaikymui, tačiau jų nepakako net sumokėti už darželį, o reikėjo ir pirkti maistą, ir nuomotis būstą. Teismas nustatydamas sutuoktinių kaltę bylą išnagrinėjo neišsamiai. Teismo posėdyje apklaustos liudytojos, kurios matė atsakovo nepagarbą ieškovei. Ieškovė nurodo, kad atsakovas ją žemindavo prie svečių. Teismas šiuos parodymus vertino kritiškai, nes liudytojai suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau jie tik liudijo tai, ką matė. Be to, atsakovas minėtų liudijimų neginčijo. Kaltės klausimas įrodytas sudarant sąlygas ieškovei su vaiku išeiti dėl nepakenčiamų gyvenimo sąlygų. Teismas nustatė, jog ieškovė yra konfliktiško būdo, nesirūpino šeima, tačiau tokių duomenų nėra. Ieškovė nurodo, jog ji, kaip išieškotoja pasirinko išlaikymo formą – išlaikymą šalių nepilnametei dukrai priteisimą atsakovui priklausančiu turtu. Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas neturėjo nuolatinių pajamų, buvo laikotarpiai, kai jis visai nedirbo arba dirbdavo trumpą laiką. Tik iškėlus bylą teisme atsakovas įsidarbino. Be to, atsakovas nuolat siekė perduoti kitų nuosavybėn savo turtą, trukdė teismo taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Teismas nepaaiškino argumento, jog priteisiant išlaikymą periodinėmis išmokomis bus geriau užtikrinti vaiko poreikiai. Teismas nurodo, jog priteisus išlaikymą turtu, kiltų ginčai su trečiuoju asmeniu, be to, vaikui reikėtų turtą išlaikyti, tačiau nepasisakė, kaip užteks iš atsakovo priteistos sumos, kai reikės nuomotis būstą. Tai reiškia, kad ieškovei perkeliama pareiga išlaikyti vaiką, nes atsakovo pajamų nebus galima susekti, kadangi jis dirba pagal verslo liudijimą. Atsakovas priteisto išlaikymo įsiskolinimo nemokės, išvyks į užsienį arba nedirbs. Išlaikymo gavimas natūra būtų privalumas, nes būtų gautas iš karto, be to, vaikas turės, kur gyventi. Teismo priteista suma gali vos tenkinti vaiko poreikius, teismas be pagrindo mažino prašomą priteisti išlaikymą, nepasisakė, kaip atsakovas prisidės prie nuomos, nes Vilniaus mieste vien nuomai reikia skirti 600-800 Lt. Teismas turi įvertinti priverstinį įkeitimą, todėl ieškovės atstovė prašė taikyti hipoteką, tačiau hipoteka nebuvo taikyta. Vaiko interesai neginami, atsakovas išlaikymą pradėjo mokėti tik tuomet, kai teismas jį priteisė, iki tol jis išlaikymo vaikui neteikė arba mokėjo nereguliariai, tai patvirtinimą įsiskolinimo priteisimas. Panaikinus turto areštą, atsakovas savo turtą gali perleisti. Atsakovo padėtis yra geresnė, nes ji turi nekilnojamojo turto. Ieškovės pajamos – konkurencinio pobūdžio, nekilnojamojo turto ieškovė neturi. vaiko išlaikymas negali būti skaičiuojamas pagal minimalias pajamas, užtikrinant tik būtiniausius vaiko poreikius. Teismas be pagrindo mažino priteistino išlaikymo įsiskolinimo dydį, išskaičiuodamas iš vaikui priteistinos sumos, kadangi ta suma skirta tik vaiko poreikiams. Trečiasis asmuo L. S. nebuvo pateikęs reikalavimo priteisti iš ieškovės už elektros energiją kokią nors sumą, nebuvo reikalavimo dėl šildymo apmokėjimo pagal vekselį, kurį pasirašė L. S., nereikalavo sumokėti nei ieškovės, nei atsakovo. Atsakovas taip pat nekėlė reikalavimo mokėti už buto šildymą, elektros energiją. Atsakovas turėjo rūpintis šeimos išlaikymu. Ieškovė nėra buto savininkė ir neturi mokėti mokesčių už butą. Teismas nenurodė, kokiais įrodymais vadovaujantis nustatė, jog ieškovė nemokėjo už ūkio išlaikymą ir kokia materialine teisės norma vadovaujantis ieškovė turi atlyginti prievolę. Prievolė mokti už butą tenka jos savininkams – atsakovui ir trečiajam asmeniui. Be to, teismas sumažino išlaikymo įsiskolinimą, bet tuo pačiu priteisė ir skolą UAB “Vilniaus energija”, todėl teismo sprendimas yra keistinas.

              Atsakovas ir trečiasis asmuo L. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą. Nurodo, jog neteisėta sunkinti nepilnametės šalių dukros padėtį – priteisti išlaikymą tik 43 EUR/mėn., kai pirmos instancijos teismas priteisė 188 EUR/mėn. toks apeliantės reikalavimas grubiai pažeidžia nepilnametės dukros interesus bei prieštarauja pagrindiniams teisės principams. Apeliantės prašymas dukros išlaikymą priteisti turtu, taip pat prieštarauja dukros interesams. Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantė gyvendama bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nemokėjo mokesčių, dėl ko susidarė didelis įsiskolinimas UAB “Vilniaus energija”. Apeliantė atsisako padengti įsiskolinimą UAB “Vilniaus energija”. Tai reiškia, kad jei teismas priteistų išlaikymą minėtu butu, o mokesčius apeliantė atsisako mokėti, vaikas atsidurtų gatvėje, nes butą antstoliai už skolas atimtų.

              Trečiasis asmuo UAB “Vilniaus energija” pateikė atsiliepimą į apeliacinė skundą ir prašo jį dalyje, dėl prievolės UAB “Vilniaus energija” sumokėti 175,68 EUR pripažinti solidaria atmesti, šią sprendimo dalį palikti nepakeistą, kitoje dalyje – spręsti teismo nuožiūra. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovui ir trečiajam asmeniui L. S. Pirmos instancijos teismas nagrinėdamas bylą nustatė, jog ieškovė ir atsakovas gyveno minėtame bute po santuokos sudarymo, atsakovas bute negyvena nuo 2012 m. lapkričio mėn., ieškovė naudojosi butu ir jame gyveno po atsakovo išsikraustymo, skolos likutis už šilumos energiją ir karštą vandenį 2014-09-15 dienai buvo 175,68 EUR. Rašytinė šilumos pirkimo – pardavimo sutartis dėl šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo minėtam butui nebuvo sudaryta. Tačiau sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais, kadangi tiek šalys iki 2012 m. lapkričio mėn., tiek ieškovė vėliau su dukra šilumos energiją ir karštą vandenį gavo ir vartojo savo asmeniniams ir šeimos poreikiams. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas pagrįstai nustatė, kad prievolė yra solidari.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Apeliacinis skundas atmetamas.

              Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006,Nr. 102-3957).

              Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

              Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

              Dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės:

              Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl teismo pripažinimo, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

              Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (CK) 3.60 straipsnio 1 dalį, sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką Šio Kodesko IV skyriaus ketvirtame skirsnyje nustatytais pagrindais, jeigu  ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Minimo kodekso straipsnio 2 ir 3 dalys nustato, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

              Apeliantė skundą grindžia būtent pastarąja prezumpcija, tai yra aplinkybe, jog atsakovas paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, sprendžia, kad apeliantės skundas šioje dalyje nėra pagrįstas, kadangi minimos prezumpcijos buvimo faktas nebuvo įrodytas. Šiuo atveju nepakanka įrodyti aplinkybės, jog sutuoktiniai gyveno atskirai. Teisiškai reikšmingų aplinkybių (šeimos palikimo ir visiško nesirūpinimo ja daugiau kaip vienerius metus) įrodinėjimo našta, tenka šaliai, kuri jomis grindžia materialinį reikalavimą, nagrinėjamoje byloje – ieškovei. Kaip nurodė bylos šalys – atsakovas išėjo iš šeimos namų – buto, kurio 1/2 dalis priklausė jo, o antra 1/2 dalis -  jo motinos nuosavybės teise. Byloje nustatyta, jog atsakovas apmokėdavo vaiko darželio mokesčius, šalims gyvenant atskirai šalių dukra Z. būdavo ir su tėvu (atsakovu) ir su senele (trečiuoju asmeniu), kurie gyvena kartu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagristai sprendė, jog šios nustatytos aplinkybės reškia, kad atsakovas rūpinosi vaiku, jo teisės į būstą ir kitų poreikių užtikinimu. Esant nustatytoms tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas paliko šeimą ir visiškai ja nesirūpino daugiau kaip vienerius metus. Apeliantė nurodo, jog teismas nenustatė jokių jos kaltų veiksmų, tačiau su tokiu vertinimu negalima sutikti. Įrodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Teisėjų kolegija nenustatė įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir (ar) vertinimo taisyklių pažeidimo, teismui sprendžiant dėl CK 3.60 straipsnio 3 dalies taikymui reikšmingų aplinkybių egzistavimo, todėl apeliantės argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ieškovės ir atsakovo paaiškinimais (nurodytais procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu), bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis. Teismas pažymėjo, kad pagrindiniai abiejų šalių įrodymai, pagrindžiantys jų nurodytas aplinkybes (dėl sutuoktinių kaltės), yra pačių šalių paaiškinimai, kurie dėl šalių suinteresuotumo, kaip ir liudytojų, kurie yra artimi šalims ir suinteresuoti, negali būti objektyvūs. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog nė vienas iš sutuoktinių neįrodė, kad egzistavo faktai, sudarantys prielaidas taikyti įstatyme nustatytą santuokos iširimo priežasčių prezumpciją. Bylos medžiaga ir apeliantės skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog abu sutuoktiniai iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinių, pareigas ir dėl to tapo negalimas jų bendras gyvenimas. Remdamasis CK 3.61 straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nagrinėjamoje byloje teismas vertino ne tik atsakovo, bet ir ieškovės paaiškinimus (dėl įvairių kaltinimų, atsakovo išsikraustymo iš namų ir nesirūpinimo šeima ir kt.). Abiejų sutuoktinių kaltė teismų nustatyta, vadovaujantis CK 3.60 straipsnio 2 dalimi, konstatavus abiejų šalių pažeistas jų, kaip sutuoktinių, lojalumo vienas kitam, pagarbos pareigas. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta, jog egzistuoja neginčytini, svarūs įrodymai (ieškovė tokių nepateikė), pagrindžiantys ieškovės argumentus dėl vien atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai, vadovaudamiesi CK 3.61 straipsnio 2 dalimi, pripažino šalių santuoką iširus dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ši išvada teismų padaryta nepažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, todėl nėra pagrindo jos kvestionavimui.

Dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo formos ir dydžio bei įsiskolinimo:

Apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalių dukters poreikius geriausiai atitinka iš atsakovo skiriamas išlaikymas piniginėmis lėšomis, o ne turtu. Apeliantė nurodė, kad teismas nepaaiškino šio teiginio. Atsakovas nuolat nedirbdavo, todėl ateityje nebus galima susekti jo pajamų, jis mokėdavo vėluodamas, yra rizika, kad savo turto dalį atsakovas perleis bendraturtei – savo motinai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad parinkdamas išlaikymo formą, teismas turi vadovautis CK 3.196 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias išlaikymas gali būti priteisiamas: 1) periodinėmis išmokomis; 2) vienkartine pinigų suma; 3) tam tikru turtu. Nė vienai šių išlaikymo formų įstatyme nenustatyta prioriteto, tačiau išlaikymo forma turi būti parinkta tokia, kad užtikrintų vaiko teisės į išlaikymą įgyvendinimą vaikui naudingiausiu būdu. Pažymėtina, kad teismas nesaistomas šalių pateiktų reikalavimų dėl išlaikymo formos ir gali savo iniciatyva parinkti tokią išlaikymo formą, kuri konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus (CPK 376 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. C. v. N. C., bylos Nr. 3K-3-49/2010).

Išlaikymas dažniausiai priteisiamas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Jeigu skolininkas yra mokus, tokia išlaikymo forma garantuoja nustatyto dydžio sumas vaiko išlaikymui kas mėnesį, taip užtikrinant jo kasdienių poreikių (maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt.) tenkinimą. Ši išlaikymo forma paprastai taikoma tuo atveju, kai vaiko tėvas (motina) turi nuolatinių pajamų (uždarbį, pensijas, pašalpas ir kt.). Kai teismas nustato, kad tėvo (motinos) gaunamos pajamos nepakankamos išlaikymo prievolės vykdymui užtikrinti, priteisia išlaikymą kitomis formomis: vienkartine pinigų suma, nekilnojamuoju ar kilnojamuoju turtu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad išlaikymas priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą tėvo (motinos) turtą galimas tada, kai jis (ji) turi turto, kurį naudojant ar realizuojant būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-401/2006; 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. P. v. Š. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-513/2011; kt.). Esminis aspektas, kurį teismas turi įvertinti, spręsdamas dėl priteistino išlaikymo formos, minėta, yra tas, kad parinkta išlaikymo forma labiausiai turi atitikti vaiko interesus.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas turi galimybę teikti išlaikymą periodinėmis išmokomis, apeliantė pageidavo, kad išlaikymas vaikui priteistinas turtu ir piniginėmis išmokomis, t. y. atsakovui asmeninės nuosavybės teise buto 1/2 dalimi, kurios vertė 24.183,00 Eur. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad priteisus išlaikymą turtu, vaikui nepagrįstai būtų perkeliamos ne tik turto išlaikymo prievolės, bet ir apsunkinimas dalinę nuosavybę valdant su kitu bendrasavininkiu (trečiuoju asmeniu). Nors butas trijų kambarių, vienas kambarys yra pereinamas (b.l. 190, 1 t.). Ieškovės ir trečiojo asmens santykiai yra konfliktiški, to apeliantė neneigia. Nagrinėjant bylą ieškovė nurodė, kad ji negyventų buto dalyje, o ją kam nors nuomotų. Byloje nustatyta, kad abu sutuoktiniai yra pakankamai jauno amžiaus, sveiki, darbingi ir turi panašias galimybes išlaikymą dukrai teikti. Atsakovo pajamos yra realios, todėl nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad vaikas jo poreikiams patenkinti nustatytą sumą gaus nereguliariai. Teismas negali remtis ieškovės prielaidomis, kad atsakovas ateityje pajamas gali slėpti ar tyčia nedirbti. Kai matyti iš bylos medžiagos, atsakovas nuolat gauna pajamų, o teismo iš atsakovo priteista 188,00 Eur mėnesio periodinė išmoka kas mėnesį yra objektyviai galima mokėti (b.l. 78-83, 93). Šiuo atveju apeliantės nurodoma aplinkybė, kad atsakovui perleidus turtą tretiesiems asmenims, vaikas netektų gyvenamosios vietos, nepagrįsta, nes byloje teismo nustatyta, jog apeliantė minėtame bute su dukterimi negyvena, ji turi kitą gyvenamą vietą, o priteisdamas periodines išmokas teismas įvertino būsto nuomos kainą. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė išlaikymo formos parinkimą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai sprendė, jog išlaikymas šalių nepilnamečiam vaikui iš atsakovo priteistinas periodinėmis išmokomis po 188 Eur kas mėnesį, o ne jam priklausančia nekilnojamojo turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir lėšų dalimi.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo sumos, teisėjų kolegija pažymi, kad tėvams (vienam jų) nevykdant pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką, įstatyme nustatyta galimybė teismui priteisti iš jų (vieno jų) išlaikymą, kurį jie (jis) turės pareigą teikti ateityje (nuo teismo sprendime nurodytos datos), taip pat priteisti išlaikymo skolą. Nors teisė reikalauti išlaikymo atsiranda nuo tada, kai vaiko tėvas (motina) jo nebeteikia, tačiau įstatyme nustatytas ribojimas išlaikymo skolai priteisti, t. y. išlaikymo skola negali būti išieškota daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pateikimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Pažymėtina, kad išlaikymo skola gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, jog jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. R. A. v. A. A., bylos 3K-P-186/2010). Išlaikymo skola gali būti priteisiama CK 3.196 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytomis formomis, t. y. konkrečia pinigų suma arba priteisiant vaikui tam tikrą turtą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009). Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad šalys kartu nebegyvena nuo 2012 m. lapkričio mėnesio. Iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2013-10-22), kaip ir šiuo metu, šalių nepilnametis vaikas gyveno su ieškove. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas kas mėnesį skirdavo dukters išlaikymui lėšų, t. y. apmokėdavo kai kuriuos vaiko poreikius (darželį, už vaiko buvusioje gyvenamoje vietoje teiktas komunalines paslaugas). Atsakovas taip pat nurodė, kad duodavo ieškovei pinigų grynais, tačiau nesant pateiktų tai patvirtinančių įrodymų, teismas sprendė, kad atsakovo teiktas išlaikymas dukrai per minima laikotarpį nebuvo pakankamas ir, įvertinęs abiejų vaikio tėvų galimybes ir vaiko poreikius pagrįstai priteisė  909,00 Eur dydžio įsiskolinimą. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog vaiko darželio ar kitų vaiko poreikių dalinis apmokėjimas (taip pat ir už vaikui suteikiamas komunalines paslaugas) neturėjo būti išskaitomas iš skolos sumos. Kadangi byloje nustatyta, jog vaikas specialiųjų poreikių neturi, vaiko išlaikymui mėnesiui buvo reikalinga iš viso apie 1.200,00 Lt (348 Eur) suma, atsakovui tenkanti išlaikymo dalis buvo 145 Eur per mėnesį, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog iš atsakovo priteistina išlaikymo skola. Teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai, jeigu tėvas (motina) teikia dalį išlaikymo iki ieškinio teisme dėl išlaikymo skolos priteisimo pareiškimo, tai teikto išlaikymo suma turėtų būti įskaičiuojama į bendrą išlaikymo skolos sumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta išlaikymo skolos suma. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl nurodytos priežasties nėra pagrindo keisti pirmos instancijos teismo sprendimo dalies dėl išlaikymo skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, aiškino ir taikė išlaikymo dydžio nustatymą ir formos parinkimą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl nėra teisinio pagrindo pirmos instancijos teismo nutarčiai panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl uzufrukto nustatymo:

Apeliaciniame skunde apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl priverstinio įkeitimo pagal CK 3.197 straipsnį netaikymo. Vertinant apeliantės argumentus taip pat svarbu pažymėti, kad šiuo atveju nagrinėjamas klausimas dėl priverstinės hipotekos taikymo, priimant spendimą dėl išlaikymo priteisimo nepilnamečiam vaikui, kai nekilnojamasis turtas (butas) bendrosios dalinės nuosavybės teise (lygiomis dalimis) priklauso keliems savininkams (atsakovui ir trečiajam asmeniui). CK 3.197 straipsnyje reglamentuojamas priverstinio įkeitimo (hipotekos) nustatymas teismo sprendimu. Priverstinį įkeitimą (hipoteką) teismas nustato išlaikymą pagal įstatymą gaunančios šalies naudai savo iniciatyva ar tos šalies prašymu. Toje pačioje normoje nustatyta, kad tuo atveju, kai teismo sprendimas dėl išlaikymo išieškojimo nevykdomas, tai išieškoma iš įkeisto turto.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog, priimant sprendimą dėl išlaikymo priteisimo, nebuvo teisinio pagrindo vadovaujantis CK 3.197 straipsniu vaiko tėvo (atsakovo) turtui taikyti priverstinę hipoteką. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš atsakovo dukters išlaikymui po 188 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės įvertino atsakovo galimybes tokio dydžio išlaikymą teikti. Atsakovui priklausanti trijų kambarių buto 1/2 dalis (idealioji dalis) neatitinka hipotekos objektui įstatyme nustatytų reikalavimų. Hipotekos objekto sąvoka įtvirtinta CK 4.171 straipsnio 1 dalyje, hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre registruojami nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti varžytynėse. Dėl hipotekos objekto yra pasisakęs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2005 G. K. v. AB „ Sampo bankas“ ir kt.). Šioje nutartyje konstatuota, kad įstatyme nurodytas reikalavimas, jog hipotekos objektu turi būti atskiras daiktas, reiškia ne tik reikalavimą, kad daiktui būtų suteiktas registro individualus identifikavimo kodas, bet ir kad objekto atskyrimas turi būti toks, kuris sudaro sąlygas šiuo objektu naudotis kaip savarankišku, t. y. suformuotas pagrindinis daiktas, galintis būti savarankišku teisinių santykių objektu (CK 4.12 straipsnis). Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normą, apibrėžiančią hipotekos objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2007 D. S. v. S. S. ir kt.), yra pažymėjęs, kad butą padalijus nustatant tik idealiąsias dalis (nenustačius realiųjų dalių) atskiri nekilnojamojo turto objektai nesuformuojami. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis CK 4.171 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apibrėžiančiomis hipotekos objektą, kad įregistruotas viešame registre nekilnojamasis daiktas galėtų būti hipotekos objektu, būtinos dar dvi sąlygos: daiktas turi būti neišimtas iš civilinės apyvartos; jis gali būti pateiktas parduoti viešose varžytynėse. Taigi vien nekilnojamojo daikto įregistravimo viešajame registre, kad jis galėtų būti hipotekos objektu, nepakanka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo šioje dalyje tenkinti nėra pagrindo.

Dėl skolos trečiajam asmeniui:

CK 6.6 straipsnio 3 dalis nustato, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su  paslaugų teikimu. Kaip matyti iš bylos dokumentų ir šalių paaiškinimų, įsiskolinimas trečiajam asmeniui UAB „Vilniaus energija“ už butui (duomenys neskelbtini), teiktas šildymo paslaugas susidarė ieškovei bute gyvenant kartu su vaiku. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įsiskolinimą pagrįstai pripažino sutuoktinių solidaria prievole, kadangi paslaugos sutuoktiniams suteiktos šeimos poreikiams tenkinti.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, tinkamai pritaikęs procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.             

              Procesinių dokumentų siuntimo ar kitų bylinėjimosi išlaidų nesusidarė.

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,             

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą  palikti nepakeistą.