Baudžiamoji byla Nr. 2K-264-697/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-59897-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.12.; 1.1.10.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. gynėjo advokato G. I. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį (V. A. sužalojimas) laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (S. D. sužalojimas) laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir V. G. paskirta subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu iki trejų metų keturių mėnesių. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, per kurį asmuo buvo laikinai sulaikytas (dvi paros). Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant visą bausmės atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, taip pat paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 80,82 Eur žalos atlyginimo atmestas.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir V. G. 2016 m. rugpjūčio 23 d. sudaryta sutartis dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo patvirtinta. Procesas dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio dėl 4023,22 Eur žalos atlyginimo nutrauktas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendis pakeistas.

V. G. panaikintas BK 641 straipsnio nuostatų taikymas paliekant jam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu paskirtą 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat V. G. panaikintas BK 75 straipsnio nuostatų taikymas ir penkerių metų laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią V. G. nuspręsta skaičiuoti nuo sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į V. G. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas laikas, per kurį jis buvo laikinai sulaikytas, nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 24 d. (trys dienos), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Pripažinta V. G. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką V. A. atžvilgiu jie su R. M. padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šioje byloje taip pat nuteistas R. M., tačiau kasacinių skundų dėl jo negauta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. V. G. pagal 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad kartu su R. M. 2015 m. gruodžio mėn., laikotarpiu nuo 27 dienos 22.00 val. iki 28 dienos 01.42 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, konflikto metu tyčia sudavė daugybę smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas V. A. (V. A.), o V. G. dar ir vieną smūgį peiliu į pilvo sritį, šiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam daugybinius kūno sumušimus – sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, nosies kaulų lūžimą – sužalojimą, vertinamą kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, kraujosruvas akių vokuose su kairės akiduobės stogo lūžiu, durtinę-pjautinę pilvo sienos žaizdą – sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, ir taip sunkiai sutrikdė sveikatą V. A..

1.1. Taip pat V. G. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. gruodžio mėn., laikotarpiu nuo 27 dienos 22.00 val. iki 28 dienos 01.42 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia dūrė peiliu S. D. (S. D.) ir padarė jam durtinę-pjautinę krūtinės kairės priekinės pusės apatinės dalies žaizdą su kraujo išsiliejimu į krūtinplėvės ertmę, širdiplėvės ir dešinio skilvelio pažeidimu – sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, ir taip sunkiai sutrikdė sveikatą S. D..

2. Kasaciniu skundu nuteistojo V. G. gynėjas advokatas G. Ivoška prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendį.

2.1. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl nusikalstamos veikos padarymo veikiant bendrininkų grupe pripažinimo V. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas įstatymo leidėjo suteikta diskrecijos teise atsižvelgti į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, nusprendė į nuosprendį dėl V. G. šios aplinkybės kaip sunkinančios neįtraukti. Viena iš tokį sprendimą lėmusių aplinkybių, į kurią apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, buvo tai, kad įvykį, kurio metu nukentėjusysis V. A. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą dėl V. G. ir R. M. veiksmų, lėmė prieš tai buvusi situacija, kurioje V. A., siekdamas, kad jam R. M. grąžintų skolą, sudavė į veidą ir pasisavino R. M. telefoną, o vėliau į butą, kuriame ir įvyko konfliktas, V. A. atėjo išgėręs, be to, nenustatyta, kad nuteistieji iš anksto būtų susitarę peiliu sužaloti nukentėjusįjį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas neigiamai įvertino V. G. apibūdinančias aplinkybes (tai, kad nukentėjusysis V. A. buvo ilgą laiką mušamas ir spardomas, kol galiausiai buvo sužalotas peiliu, tą patį vakarą V. G. peiliu sužalojo ir kitą nukentėjusįjį S. D., šie įvykiai vyko išgertuvių metu), tačiau pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į V. G. elgesį po šių nusikaltimų padarymo. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas aptariamą aplinkybę V. G. atsakomybę sunkinančia, iš esmės nepaneigė pirmosios instancijos teismo motyvų, dėl kurių bendrininkavimas nebuvo pripažintas atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

              2.2. Taip pat, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino BK 641 straipsnio taikymą V. G.. Kasatorius cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus apie teismų vaidmenį ir funkcijas, baudžiamojo proceso principus, jų svarbą, apie baudžiamojo įstatymo suteiktas galimybes teismui paskirti teisingą bausmę asmeniui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. G. taikė BK 641 straipsnio nuostatas, nurodęs, kad šioje byloje buvo pagrindas taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, kadangi kaltinamieji po kaltinamojo akto paskelbimo prisipažino kaltais, davė parodymus ir sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami. Su tuo taip pat sutiko gynėjai ir nukentėjusieji. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad po kaltinamųjų apklausos teisme nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės iš esmės nekėlė abejonių, o sutrumpintas įrodymų tyrimas nebuvo taikytas vien dėl to, kad su jo taikymu nesutiko prokuroras, taip pat dėl teisiamajame posėdyje apklaustų nukentėjusiųjų ir tiesiogiai įvykyje dalyvavusių liudytojų, palyginus su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, prokuroro akcentuojamos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės netapo aiškesnės. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, vien prokuroro nesutikimas su sutrumpintu įrodymų tyrimu neužkerta kelio šioje byloje taikyti BK 641 straipsnio nuostatas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad iš 2016 m. lapkričio 2 d. teisiamojo posėdžio, vykusio Vilniaus miesto apylinkės teisme, protokolo (t. 3, b. l. 165) matyti, kad prokuroras pripažino, jog „formaliai sąlygos yra atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, bet yra toks reikalavimas (...) kad nusikalstamos veikos aplinkybės neturi kelti abejonių. Iš esmės parodymai, kuriuos davė nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės nepilnai atitinka, ką nurodė kaltinamieji, todėl manau, kad visgi šiuo atveju sutrumpinto įrodymų tyrimo taikyti negalime“. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas BK 641 straipsnio V. G. taikymą, paneigė Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuotą pirmosios instancijos teismo teisę vykdyti teisingumą – teisę vertinti, ar šioje byloje nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir ar vien dėl formalios kliūties, prokuroro nesutikimo, kad procesas vyktų sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, turėtų būti netaikomas 641 straipsnis, taip pat pažeidė V. G. teisę į teisingą teismą.

              2.3. Kasatorius nurodo, kad V. G. savo kaltę dėl inkriminuotų veikų visiškai pripažino, neginčijo, kad nusikalstama veika prieš V. A. padaryta bendrininkaujant. Tai, kad V. G. muštynių metu teigė nematęs R. M., paaiškinama ne V. G. noru neprisipažinti bendrininkavus su R. M., o objektyviomis situacijos, kurioje V. A. buvo sutrikdyta sveikata, aplinkybėmis – V. G. neblaivumu, kilusia sumaištimi po to, kai V. G. V. A. buvo pargriautas. Apeliacinės instancijos teismas, suvaržydamas pirmosios instancijos teismo galimybę V. G. taikyti 641 straipsnio nuostatas, paneigė visų V. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių taikymą: V. G. ankstesni du teistumai santykinai seniai išnykę ir jie nebuvo susiję su smurtinio pobūdžio nusikalstamomis veikomis; V. G. pripažino savo kaltę, gailėjosi dėl savo elgesio, iki teismo atsiprašė nukentėjusiųjų, jie jam atleido ir nurodė, kad jokių pretenzijų neturi, nukentėjusysis V. A. prašė griežtai nuteistųjų nebausti, pripažino, kad yra ir jo kaltės dėl įvykio; V. G. nustatytas 55 procentų darbingumas; jis visiškai atlygino civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl V. A. gydymo; susitarė su civiline ieškove Vilniaus teritorine ligonių kasa dėl žalos atlyginimo už S. D. suteiktas gydymo paslaugas – sudarė žalos atlyginimo sutartį, kuria įsipareigojo atlyginti žalą per 60 mėnesių, ir iki bausmės atlikimo pradžios vykdė šią sutartį – 2017 m. vasario 21 d. ir 2017 m. kovo 10 d. sumokėjo po 67 Eur.

3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jurga Zieniūtė prašo nuteistojo V. G. gynėjo advokato G. I. kasacinį skundą atmesti.

3.1. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. G. kaltu dėl V. A. tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo, konstatavo, jog V. G. šią veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, tačiau šios aplinkybės sunkinančia nepripažino. Priešingai, nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas tokio sprendimo nemotyvavo, tačiau, atsižvelgiant į baudžiamąjį įstatymą ir suformuotą teismų praktiką, tai neprieštarauja BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms. Tačiau šioje dalyje pirmosios instancijos teismo išvadas apeliaciniame skunde ginčijo prokuroras, prašydamas teismo įvertinti V. G. ir R. M. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką laipsnį ir pobūdį bei pripažinti veikos padarymą bendrininkų grupe sunkinančia nuteistųjų atsakomybę aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismas pripažino V. G. ir R. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jie veikė bendrininkų grupe. Prokurorė su šiomis išvadomis sutinka ir nurodo, kad, net pripažinus šią aplinkybę sunkinančia V. G. atsakomybę, apeliacinės instancijos teismas šiuo pagrindu nepadidino ir nesugriežtino V. G. paskirtos bausmės.

3.2. Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo teiginiais dėl BK 641 straipsnio, BPK 273 straipsnio nuostatų taikymo. Prokurorė cituoja BPK 273 straipsnį ir nurodo, kad įstatymas numato, jog, net ir esant (nors ir nemotyvuotam) prokuroro ar gynėjo nesutikimui, atlikti sutrumpinto įrodymų tyrimo byloje, vadovaujantis BPK 273 straipsnio 1 dalies nuostatomis, negalima. Be to, BPK 273 straipsnis numato ne pareigą teismui taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, tačiau teisę (galimybę). Prokurorė sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas šioje byloje negalėjo būti atliekamas ne vien dėl prokuroro prašymo, bet ir dėl to, kad po kaltinamųjų apklausos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nebuvo aiškios. Darydamas tokias išvadas, apeliacinės instancijos teismas jas tinkamai motyvavo, nurodė įrodymus, kuriais rėmėsi ir pagrindė savo sprendimą. Gynėjas kasaciniame skunde iš esmės nesutinka su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu ir pateikia savo subjektyvų bylos aplinkybių vertinimą. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas taikė BK 641 straipsnio nuostatas ir sumažino nuteistiesiems V. G. ir R. M. paskirtas bausmes nesant tam įstatyme numatytų pagrindų, nes byla nebuvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, byla nebuvo baigta teismo baudžiamuoju įsakymu. Šią pirmosios instancijos teismo klaidą, nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą, ištaisė apeliacinės instancijos teismas, nuosprendžiu panaikindamas BK 641 straipsnio taikymą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis teisėtas, konstitucinis teisingumo principas nebuvo pažeistas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas formalius ir akivaizdžiai tik BK 641 straipsnio numatytomis lengvatomis motyvuotus nuteistųjų V. G. ir R. M. kaltės pripažinimus, kurie iš esmės prieštaravo jų pačių ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams bei kitiems byloje surinktiems duomenims, ir nevertindamas byloje atsiradusių esminių prieštaravimų, nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotų reikalavimų, o materialiąsias ir procesines normas taikė formaliai, nesiekdamas visapusiškai ir objektyviai ištirti visą bylos medžiagą, priimti teisingą sprendimą ir paskirti teisingą bausmę. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Taigi, priešingai, nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, taisydamas pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas (fakto ir teisės), ne suvaržė pirmosios instancijos teisę vykdyti teisingumą, bet pats įgyvendino jam deleguotą pareigą įgyvendinti teismų instancinės sistemos paskirtį šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus vykdyti teisingumą.

3.3. Prokurorė nurodo, kad, pirmosios instancijos teismui nepagrįstai pritaikius BK 641 straipsnio nuostatas, tos pačios instancijos teismas dar kartą palengvino nuteistojo V. G. teisinę padėtį ir taikė kitą BK 75 straipsnyje numatytą lengvatą – bausmės vykdymo atidėjimą. BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė yra laisvės atėmimas iki dešimties metų. Apeliacinės instancijos teismas V. G. už dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje, paskyrė trejų ir ketverių metų laisvės atėmimo bausmes, tai yra bausmes, mažesnes nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Į visas kasaciniame skunde išdėstytas aplinkybes skiriant bausmes buvo atsižvelgta.

4. Nuteistojo V. G. gynėjo advokato G. I. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bausmės skyrimą reglamentuojančių įstatymo normų taikymo

5. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

5.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami bausmės rūšį ir dydį, V. G. skirtingai taikė bausmių skyrimą reglamentuojančias įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 641 straipsnio 1 dalimi, paskirtą subendrintą penkerių metų laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu ir V. G. paskyrė galutinę bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams keturiems mėnesiams. Vadovaudamasis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 ir 10 punktais, paskirtos bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams šešiems mėnesiams. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė, panaikino BK 641 ir 75 straipsnių taikymą V. G. ir pirmosios instancijos teismo paskirtą subendrintą penkerių metų laisvės atėmimo bausmę paskyrė atlikti pataisos namuose.

5.2. BK 641 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, minėtas įstatymas taikomas esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltas. Sutrumpintą įrodymų tyrimą reglamentuoja BPK 273 straipsnis. Toks įrodymų tyrimas įmanomas esant šioms sąlygoms: 1) jei kaltinamasis nėra padaręs labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo; 2) jei kaltinamasis visiškai prisipažįsta kaltas; 3) jei sutinka proceso šalys – prokuroras ir gynėjas; 4) sutrumpintas įrodymų tyrimas atliekamas teismo sprendimu. Priėmus sprendimą atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, tiesioginis ir žodinis įrodymų tyrimas nutraukiamas: liudytojai ir nukentėjusieji neapklausiami.                                                                                                                               5.3. BK 641 straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose. Siekiant šio tikslo iš esmės įtvirtinta privilegija atskiroms tos pačios kategorijos (teisiamųjų) asmenų grupėms, nes numatyta galimybė, BK 641 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims prisipažinus, vienu trečdaliu sumažinti bausmę

5.4. Sprendžiant iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio, nagrinėjamoje byloje, viena vertus, nebuvo sąlygų atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą – su tuo nesutiko prokuroras, kita vertus, tiesioginis ir žodinis įrodymų tyrimas po kaltinamųjų apklausos pagal numatytą proceso teisme tvarką nutrauktas nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad V. G. visų jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų aplinkybių nepripažino, o padarytų veikų aplinkybės, neapklausus liudytojų ir nukentėjusiųjų, nebuvo aiškios, nuteistieji neprisipažino veikę bendrininkų grupe, todėl prokuroras ir siekė apklausti nukentėjusįjį bei liudytojus, kad visi netikslumai būtų pašalinti. Taigi ši baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą ir buvo užbaigta ne baudžiamuoju įsakymu, o apkaltinamuoju nuosprendžiu. Nesant bent vienos iš būtinų BK 641 straipsnio taikymo sąlygų, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai jo taikymą V. G. panaikino.

6. Pirmosios instancijos teismas, V. G. bausmę sumažinęs vienu trečdaliu, paskirtos trejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo diskrecijos sritis, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusią BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija). Panaikinus BK 641 straipsnio taikymą, galimybės V. G. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nėra, nes galutinė subendrinta jam skirta bausmė yra penkerių metų laisvės atėmimas. Taigi, nesant būtino formaliojo pagrindo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino BK 75 straipsnio nuostatų taikymą V. G..

7. Kasaciniame skunde ginčijama ir apeliacinės instancijos teismo pripažinta V. G. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką prieš V. A. jis padarė veikdamas bendrininkų grupe su R. M. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas šią aplinkybę atsakomybę sunkinančia, nepaneigė pirmosios instancijos teismo motyvų, dėl kurių bendrininkavimas nebuvo pripažintas nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tokie kasacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir neatitinka tikrovės. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jame nėra jokių motyvų, dėl kurių teismas tariamai nutarė nepripažinti atsakomybę sunkinančios aplinkybės veikimo bendrininkų grupe V. G.. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, konstatuoja, kad jų visiškai pakanka išvadai, jog kaltinamieji, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, konflikto metu tyčia sudavė daugybę smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam V. A.. Nors, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas pripažino vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir vieną sunkinančią (veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui – BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir iš tiesų bausmės skyrimo motyvuose nėra nieko pasisakyta dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės veikimo bendrininkų grupe, tačiau kasacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kodėl nepripažįsta šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės, yra visiškai nepagrįsti. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą, šią klaidą ištaisė ir pripažino V. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe su R. M.. Šį savo sprendimą apeliacinės instancijos teismas tinkamai pagrindė.

7.1. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Kiekvieno bendrininkavimo atveju turi būti konstatuota, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą pačią vertybę, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013, 2K-49/2014 ir kt.). Pagal teismų praktiką bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja tik dalį jų. Baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytus pavojingos veikos požymius. Susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis, be to, įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo išsamiai aptarę visas nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo įvykio pradžią, eigą, abiejų nuteistųjų konkrečius veiksmus, nustatė, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo abu nuteistieji, V. A. padarytų sužalojimų pobūdis, jų kiekis, nukentėjusiojo parodymai dėl smurto trukmės rodo, kad V. G. ir R. M. veikė bendrininkų grupe. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti išdėstytas aplinkybes. Be to, pripažinęs V. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką prieš V. A. padarė veikdamas bendrininkų grupe, bausmės nuteistajam nesugriežtino, o paliko pirmosios instancijos teismo paskirtą subendrintą galutinę bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams. Taip pat į visas kasaciniame skunde nurodomas aplinkybes, susijusias su nuteistojo asmenybe, sveikatos būkle, atsakomybę lengvinančia bei sunkinančia aplinkybėmis, veikų pobūdžiu skiriant bausmę buvo atsižvelgta. Ir nors šioje skundo dalyje nuteistojo gynėjas nurodo, kad V. G. neginčijo, kad veika prieš V. A. padaryta bendrininkaujant, iš bylos medžiagos matyti, kad yra priešingai – V. G. nepripažino veikęs bendrininkų grupe su R. M., šią aplinkybę ginčijo ir kasaciniame skunde. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo tiek BK bendrosios nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, tiek BK 135 straipsnio 1 dalies (dvi nusikalstamos veikos) nuostatos pritaikytos tinkamai, todėl įstatymo taikymo aspektu bausmė paskirta teisingai.

8. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą šioje byloje pritaikė tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nepadaryta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. G. gynėjo advokato G. I. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai              Aurelijus Gutauskas

              Rima Ažubalytė

              Alvydas Pikelis