Civilinė byla Nr. e2A-317-924/2023
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04101-2021-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.2;
2.6.8.12; 3.3.1.20
(S)
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 4 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Edvardo Palioko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Jurgitos Sujetienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Č. patikslintą ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) dėl kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtais, vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais, kredito sutarčių sąlygų pakeitimo, netesybų sumažinimo, tretieji asmenys M. Č., notarė Dainora Jievaitytė, (duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. Č. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašo: 1) pripažinti atsakovės (duomenys neskelbtini) (toliau – ir atsakovė) vienašališką 2007 m. kovo 21 d. kredito sutarties Nr. BP2028070293 ir 2007 m. spalio 16 d. kredito sutarties Nr. KVRSAV100702260 nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu; 2) pripažinti negaliojančiais 2013 m. lapkričio 5 d. notarės Dainoros Jievaitytės (toliau – ir notarė) vykdomuosius įrašus dėl priverstinio išieškojimo pagal 2007 m. kovo 21 d. kredito sutartį Nr. BP2028070293 ir 2007 m. spalio 16 d. kredito sutartį Nr. KVRSAV100702260; 3) pakeisti 2007 m. kovo 21 d. kredito sutarties Nr. BP2028070293 sąlygas ir nustatyti, kad kredito grąžinimo terminas yra 2055 m. gruodžio 1 d.; o taip pat nustatyti, kad kreditas bus grąžinamas lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo teismo sprendimo priėmimo iki 2055 m. gruodžio 1 d., skolos ir palūkanų sumą sumokant kiekvieno mėnesio paskutinę kalendorinę dieną; 4) pakeisti 2007 m. spalio 16 d. kredito sutarties Nr. KVRSAV100702260 sąlygas ir nustatyti, kad kredito grąžinimo terminas yra 2055 m. gruodžio 1 d.; o taip pat nustatyti, kad kreditas bus grąžinamas lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo teismo sprendimo priėmimo iki 2055 m. gruodžio 1 d., skolos ir palūkanų sumą sumokant kiekvieno mėnesio paskutinę kalendorinę dieną; 5) sumažinti atsakovės priskaičiuotas palūkanas pagal 2007 m. kovo 21 d. kredito sutartį Nr. BP2028070293 nuo 214 899,56 Eur iki 13 376,13 Eur; 6) sumažinti atsakovės priskaičiuotas palūkanas pagal 2007 m. spalio 16 d. kredito sutartį Nr. KVRSAV100702260 nuo 18 197,97 Eur iki 8 085,37 Eur.
2. Ieškovė nurodė, kad 2007 m. kovo 21 d. ir 2007 m. spalio 16 d. ieškovė laidavo už dvi kredito sutartis, pagal kurias ieškovės sutuoktinis trečiasis asmuo M. Č. gavo kreditus iš banko. Ieškovė nežinojo, kad sutuoktinis nevykdo įsipareigojimų pagal kredito sutartis. Apie kredito sutarčių nutraukimą ieškovė sužinojo 2017 m. lapkričio 8 d. iš (duomenys neskelbtini) atsiliepimo santuokos nutraukimo byloje. Ieškovė negavo pranešimo apie kredito sutarčių nutraukimą, 2013 m. rugsėjo 4 d. pranešimais apie tai buvo pranešta tik M. Č.. Kredito sutarčių nutraukimas neteisėtas, nes pažeisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217, 6.218 straipsniai. Sužinojusi apie kredito sutarčių nutraukimą ieškovė nesikreipė į teismą dėl kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, nes derėjosi su kreditore, tikėdamasi ginčą išspręsti taikiai. 2018 m. rugsėjo 12 d. buvo sudarytas susitarimas dėl kredito įmokų išdėstymo, kuriuo susitarta, jog sumokėjus sutartu laiku sutartą sumą, bus galima kreiptis dėl naujo grafiko ir atsiskaitymo tvarkos sudarymo su galimybe peržiūrėti skolos likutį. Pagal šį susitarimą ieškovė laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 15 d. sumokėjo atsakovei 8 300 Eur. 2019 m. gruodžio mėnesį ieškovė kreipėsi į kreditorę dėl naujo grafiko ir atsiskaitymo tvarkos sudarymo, bet kreditorė atsisakė tai svarstyti ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą. Ieškovė prašo pakeisti kredito sutarčių sąlygas, nukeliant kreditų grąžinimo terminus, nes kredito sutarčių galiojimo laikotarpiu iš esmės pasikeitė vykdymo aplinkybės ir ieškovei tapo žymiai sudėtingiau vykdyti sutartinius įsipareigojimus. 2018 m. rugsėjo 12 d. susitarimu buvo užfiksuotas palūkanų dydis pagal abi kredito sutartis – 41 102,26 Eur ir numatyta, kad susitarimo vykdymo laikotarpiu palūkanos nebus skaičiuojamos, tačiau jos buvo skaičiuojamos ir šiuo metu vykdomojoje byloje Nr. 0036/20/01320 paskaičiuota palūkanų suma viršija skolos sumą. Palūkanų yra sumokėta daugiau nei dvigubai, todėl kredito kaina yra didesnė nei 75 procentai. Nors kredito sutartys buvo sudarytos iki Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) įsigaliojimo, tačiau teismas gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Palūkanos, kurių dydis sudaro daugiau nei pusę pačios kredito sumos, yra akivaizdžiai per didelės ir nesąžiningos, todėl jos turi būti sumažintos.
3. Atsakovė su patikslintu ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad reikalavimus ieškovės atžvilgiu atsakovė perėmė iš (duomenys neskelbtini) (toliau – ir bankas) pagal 2017 m. gruodžio 29 d. perleidimo sutartį. Pagal minėtos sutarties 5.1.3 punktą, jokia banko atsakomybė skolininkams, garantijos teikėjams ar trečiosioms šalims, kylančios iki perleidimo dienos ar po to tiesiogiai ar netiesiogiai dėl bet kokių aplinkybių, susidariusių iki perleidimo dienos, atsakovei neperduota ir kitokiu būdu neperleista. Atsakovė reikalavimą perėmė jau prasidėjus priverstiniam vykdymo procesui pagal vykdomuosius įrašus Nr. DJ-8455 ir Nr. DJ-8457, kuriuose numatyta išieškoti iš skolininkų po 11 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo prašymo notarui dėl vykdomojo įrašo išdavimo pateikimo momento (2013 m. spalio 14 d.). Vykdomojo įrašo Nr. DJ-8455 atveju palūkanos skaičiuojamos nuo 203 975,29 Eur ir per vieną dieną sudaro 61,47 Eur, vykdomojo įrašo Nr. DJ-8457 atveju palūkanos skaičiuojamos nuo 26 752,26 Eur ir per vieną dieną sudaro 8,06 Eur. Ieškovė buvo informuota apie kredito sutarčių nutraukimą 2013 m. rugsėjo 4 d. banko pranešimu, išsiųstu tuo pačiu adresu, kurį ieškovė nurodo ieškinyje. Apie reikalavimo teisės perleidimą ieškovė informuota rašytiniu pranešimu, išsiųstu paskutiniu žinomu jos gyvenamosios vietos adresu. Be to, tinkamu informavimu laikomas net skolininko informavimas teisme. Sudarant su ieškove susitarimą dėl skolos mokėjimo dalimis iš antstolės Sonatos Vaicekauskienės buvo gauta informacija apie tikslų skolos ir palūkanų likutį, kuris fiksuotas minėtame susitarime ir su juo ieškovė sutiko. Pagal susitarimą atsakovė atsiėmė vykdomuosius dokumentus iš antstolės. Gautomis įmokomis skolininkės naudai buvo dengiamos ne palūkanos, bet pagrindinė skola. Pasibaigus susitarimo terminui atsakovė 2020 m. birželio 3 d. vėl kreipėsi dėl priverstinio vykdymo ir buvo atnaujintas palūkanų skaičiavimas, nes ieškovė nesilaikė mokėjimo grafiko, o ieškovės pasiūlytų mokėti įmokų dydis – 200 Eur per mėnesį visiškai neatitinka kreditorės interesų. Ieškovės prašymas pakeisti sutarčių sąlygas turėjo būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo, tačiau ieškovė nesikreipė į kreditorių dėl sutarčių pakeitimo iš karto po atsiradusių kliūčių. Atsakovė prašo taikyti senaties terminą reikalavimui dėl palūkanų sumažinimo, nes palūkanų dydį ieškovė žinojo arba turėjo žinoti nuo laidavimo sutarčių pasirašymo momento (2007 m. kovo 21 d. ir 2007 m. spalio 16 d.). Vartojimo kredito įstatymo reikalavimai, susiję su palūkanų normų ribomis, netaikomi kredito sutartims, kurių įvykdymas užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka. Kredito sutartyse fiksuotos palūkanų normos neprilygsta 75 proc. dydžio palūkanų normai. Pagal kredito sutartį Nr. BP2028070293 numatyta 5,19 proc. dydžio kredito palūkanų norma ir 1,0 proc. dydžio kintamų palūkanų marža, pagal sutartį Nr. KVRSAV100702260 nustatyta fiksuota palūkanų norma 6,63 proc. be kintamos palūkanų maržos. Be to, abiejose kredito sutartyse pasirinktas anuitetinis kredito grąžinimo metodas, kai viso kredito grąžinimo laikotarpiu mokėtina suma išlieka vienodo dydžio, tačiau skiriasi kredito grąžinimui ir palūkanų mokėjimui skirtų lėšų proporcijos – kredito grąžinimo pradžioje didžioji įmokos dalis skiriama palūkanų dengimui ir mažesnė dalis palūkanų mokėjimui, pabaigoje didesnė dalis tenka kredito įmokos grąžinimui ir mažesnė dalis palūkanų mokėjimui. Mokėtinų pavėluoto mokėjimo palūkanų suma susidarė dėl pačių skolininkų elgesio vykdymo proceso metu. Skolininkai visomis priemonėmis vilkino ir vilkina įkeisto turto pardavimą, nededa pastangų sugrąžinti gautą kreditą, todėl pavėluoto mokėjimo palūkanų suma nuolat auga.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2022 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovės J. Č. patikslintą ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad:
5.1. 2007 m. kovo 21 d. (duomenys neskelbtini) ir trečiasis asmuo M. Č. sudarė kredito sutartį Nr. BP2028070293 (toliau – Kredito sutartis Nr. 1), už kurią ieškovė laidavo tos pačios dienos laidavimo sutartimi Nr. FA-BP2028070293. 2007 m. spalio 16 d. (duomenys neskelbtini) ir trečiasis asmuo M. Č. sudarė kredito sutartį Nr. KVRSAV100702260 (toliau – Kredito sutartis Nr. 2 arba Kredito sutartys).
5.2. 2013 m. rugsėjo 4 d. (duomenys neskelbtini) (buvusio (duomenys neskelbtini)) raštais dėl kredito sutarties nutraukimo Nr. dnk 1309011 ir Nr. dnk 1309010 skolininkas M. Č. buvo įspėtas apie įsiskolinimus ir kredito sutarčių nutraukimą nuo 2013 m. spalio 4 d., jei iki tos dienos nebus sumokėti įsiskolinimai.
5.3. 2013 m. rugsėjo 4 d. (duomenys neskelbtini) (buvusio (duomenys neskelbtini)), raštais dėl įsipareigojimų įvykdymo Nr. dnk 1309012 ir Nr. dnk 1309013 ieškovei, kaip laiduotojai pagal laidavimo sutartis 2007 m. kovo 21 d. Nr. FA-BP2028070293 ir 2007 m. spalio 16 d. Nr. FA-KVRSAV100702260, buvo priminta apie 2013 m. liepos 30 d. raginimą jai ir skolininkui M. Č. sumokėti pradelstą įsiskolinimą pagal Kredito sutartį Nr. 1 iki 2013 m. rugpjūčio 29 d., ieškovė buvo informuota apie vėluojamų sumokėti pagal Kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 įsiskolinimų dydžius ir pareikalauta juos sumokėti iki 2013 m. spalio 4 d., taip pat ieškovė informuota apie skolininkui M. Č. išsiųstą pranešimą, kuriuo skolininkas įspėtas apie sutarčių nutraukimus nuo 2013 m. spalio 4 d., jeigu iki tol nebus sumokėti įsiskolinimai.
5.4. 2013 m. lapkričio 5 d. Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro notarė Dainora Jievaitytė sudarė du vykdomuosius įrašus, kuriuose nurodytai siūlymai priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą, įskaitant netesybas ir nuostolius, su priklausančiomis palūkanomis iš skolininko ir įkaito davėjo M. Č. bei subsidiariai atsakingo įkaito davėjo J. Č. hipotekos kreditoriaus (duomenys neskelbtini) naudai: 1) pagal vykdomąjį įrašą, kurio notarinio registro Nr. DJ-8457, negrąžintos skolos dydis 26 752,26 Eur, priklausančių palūkanų dydis 11 proc. metinės palūkanos nuo banko naudai išieškomos sumos už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 14 d. iki faktinio vykdomojo įrašo įvykdymo; 2) pagal vykdomąjį įrašą, kurio notarinio registro Nr. DJ-8455, negrąžintos skolos dydis 203 975,29 Eur, priklausančių palūkanų dydis 11 proc. metinės palūkanos nuo banko naudai išieškomos sumos už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 14 d. iki faktinio vykdomojo įrašo įvykdymo.
5.5. 2013 m. gruodžio 12 d. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į antstolę Sonatą Vaicekauskienę dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro notarės Dainoros Jievaitytės vykdomuosius įrašus Nr. DJ-8455 ir Nr. DJ-8457.
5.6. 2018 m. vasario 14 d. pranešimu (duomenys neskelbtini) informavo ieškovę apie reikalavimo įgijimą iš (duomenys neskelbtini).
5.7. 2018 m. rugsėjo 12 d. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) atstovė) ir ieškovė sudarė susitarimą (toliau – Susitarimas), pagal kurį skolininkai įsipareigojo iki 2019 m. rugpjūčio 15 d. sumokėti 8 300 Eur sumą pagal grafiką ir kitus susitarimus, kurį įvykdžius tinkamai galima tartis dėl naujos atsiskaitymo tvarkos likusiai skolai dengti, įmokos pagal susitarimą skiriamos dengti ne palūkanoms, bet skolai.
5.8. 2018 m. rugsėjo 17 d. (duomenys neskelbtini) pateikė antstolei Sonatai Vaicekauskienei prašymą dėl vykdomųjų dokumentų – Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro notarės Dainoros Jievaitytės vykdomųjų įrašų Nr. DJ-8455 ir Nr. DJ-8457 grąžinimo be tolimesnio vykdymo.
5.9. 2019 m. vasario 11 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-415-877/2019 ieškovės ir trečiojo asmens M. Č. santuoka buvo nutraukta, o galutinai byla išspręsta 2020 m. balandžio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020. Teismo sprendimu prievolės kreditorės (duomenys neskelbtini) teisių perėmėjai (duomenys neskelbtini) pagal Kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 po ieškovės ir trečiojo asmens M. Č. santuokos nutraukimo liko solidariomis jų prievolėmis.
5.10. 2020 m. gegužės 22 d. atsakovė paštu išsiuntė ieškovei pranešimą dėl reikalavimo teisės perleidimo, kuriuo informavo ieškovę, kad perėmė skolinio reikalavimo teises iš (duomenys neskelbtini), o perleisto skolinio reikalavimo teisė kyla iš jos sutarties su pirminiu kreditoriumi (duomenys neskelbtini) pagal sutartis Nr. KVRSAV100702260 ir BP2028070293-P-1.
5.11. 2020 m. birželio 3 d. atsakovė pateikė prašymą antstolei Audronei Adomaitienei dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal 2013 m. lapkričio 5 d. išduotus Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro vykdomuosius įrašus Nr. DJ-8455 ir Nr. DJ-8457.
Dėl Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu bei notarės išduotų vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais
6. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neginčijo, jog kredito gavėjas Kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 vykdė netinkamai. Vieninteliu argumentu dėl Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 nutraukimo 2013 m. spalio 4 d. pripažinimo neteisėtu ieškovė nurodo aplinkybę, kad ji, būdama Kredito sutarčių laiduotoja, negavo pranešimų apie Kredito sutarčių nutraukimą. Teismas nurodė, kad šį ieškovės argumentą paneigia byloje pateikti 2013 m. rugsėjo 4 d. banko raštai dėl įsipareigojimų įvykdymo Nr. dnk 1309012 ir Nr. dnk 1309013, siųsti ieškovei jos nurodytu korespondencijai adresu. Teismo posėdyje ieškovė patvirtino neinformavusi kreditorės apie savo gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą, o objektyvių įrodymų, kad ji negalėjo gyventi kreditoriui nurodytu adresu ir gauti korespondencijos dėl trečiojo asmens M. Č. veiksmų, byloje nėra. Minėtuose banko raštuose yra nurodytas įsiskolinimų dydis, taip pat iki kada juos būtina sumokėti, jei norima, kad Kredito sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 nebūtų nutrauktos.
7. Teismas konstatavo, kad ieškovės argumentai dėl laiškų negavimo, nes jos pačios sutartyje nurodytu korespondencijai adresu ji negyveno, dėl nežinojimo apie kredito sutarčių nevykdymą, nes trečiasis asmuo M. Č. jai teigė vykdantis sutartis, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, neturi esminės reikšmės. Teismas nurodė, kad įrodymų dėl tinkamo ir savalaikio Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 vykdymo nėra, o byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia tinkamą Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 vykdymą prieš jas nutraukiant; kreditų pagal Kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 gavėjas buvo tinkamai informuotas apie įsiskolinimus ir kredito davėjo ketinimą vienašališkai nutraukti sutartis dėl jų netinkamo vykdymo; dėl kredito gavėjo ir už jį laidavusio asmens asmeninių santykių kredito davėjas ar jo teisių perėmėjas nėra atsakingi; įstatymas numato kreditoriaus pareigą suteikti laiduotojui informaciją apie pagrindinės prievolės vykdymą, o jei šis tokių pareigų nevykdo, laiduotojas savo pažeistas teises gali ginti teisme, tačiau tokių aplinkybės nenurodytos ir įrodymai nepateikti (CK 1.138 straipsnis, 6.80 straipsnio 1 dalis); ieškovei kaip ir kreditų gavėjui M. Č. turėjo būti ir buvo žinomi kreditų įmokų mokėjimo grafikai, kredito įmokų dydžiai, terminai, per kuriuos kredito gavėjas privalėjo atsiskaityti su banku, nes ji patvirtino gavusi Kredito sutartis. Taigi, jai turėjo būti ir buvo žinomos tokių įsipareigojimų nevykdymo pasekmės – kreditų gavėjui tinkamai nevykdant prisiimtų įsipareigojimų pagal Kredito sutartis bankas įgyja teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartis.
8. Teismas pažymėjo, kad kitų aplinkybių ar argumentų dėl Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 nutraukimo neteisėtumo ir negaliojimo ieškovė nenurodė, todėl, įvertinęs tai kas nurodyta, konstatavo, jog ieškovės reikalavimas dėl Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu neįrodytas, todėl netenkintinas (CK 6.217 straipsnio 1 dalis, 6.218 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177, 178, 185 straipsniai). Netenkinęs reikalavimo dėl Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo dėl 2013 m. lapkričio 5 d. notarės Dainoros Jievaitytės vykdomųjų įrašų (notarinio registro Nr. DK-8457 ir Nr. 8455) dėl priverstinio išieškojimo pagal Kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 pripažinimo negaliojančiais.
Dėl Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 sąlygų pakeitimo
9. Ieškovė prašo pakeisti Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 sąlygas, nukeliant kredito sutarčių grąžinimo terminus iki 2055 m. gruodžio 1 d., nes tų Kredito sutarčių galiojimo laikotarpiu iš esmės pasikeitė vykdymo aplinkybės ir ieškovei tapo žymiai sudėtingiau vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Teismas nurodė, kad ieškovės nurodytas teisinis pagrindas pakeisti kredito sutarčių sąlygas – pasikeitusios aplinkybės, iš esmės pakeitusios sutartinių prievolių pusiausvyrą.
10. Teismas pažymėjo, kad netenkinus ieškovės reikalavimo dėl Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 nutraukimo pripažinimo neteisėtu, negali būti tenkinamas ir reikalavimas dėl Kredito sutarčių sąlygų pakeitimo, nes neegzistuojančio objekto modifikavimas nėra galimas, juolab, kad Kredito sutarties Nr. 2 galutinis terminas yra pasibaigęs prieš 5 metus – 2017 m. spalio 16 d.
11. Be to, įstatyme numatyta, jog prašymą pakeisti sutarties vykdymą ieškovė turėjo pareikšti tuoj pat po Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 įvykdymo suvaržymo, o sutartinių prievolių pusiausvyrą pakeičiančios aplinkybės turi būti esminės (CK 6.204 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju ieškovė sudėtingesnį Kredito sutarčių vykdymą grindžia 2012 m. pablogėjusiais sutuoktinių santykiais bei teisminiais jų tarpusavio ginčais, taip pat 2020 m. egzistavusia ekstremalia situacija šalyje, tačiau į kreditorių ji kreipėsi tik 2018 metais, tai yra po 5 metų nuo Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 nutraukimo ir tuo metu, kai jau vyko priverstinis vykdymo procesas. Į teismą ieškovė kreipėsi dar vėliau – 2021 m. kovo 15 d. Dėl ieškovės nurodytų esminių aplinkybių, tai už savo asmeninius santykius su tuomečiu sutuoktiniu M. Č., taip pat finansinę padėtį yra atsakinga pati ieškovė, kuri kaip vidutiniškai protingas ir apdairus žmogus ne tik turėjo, bet ir galėjo numatyti, kad žmonių tarpusavio santykiai bei finansinė padėtis gali keistis – ne tik gerėti, bet ir blogėti dėl įvairiausių aplinkybių, todėl prisiimti įsipareigojimus kiekvienas asmuo turi atsakingai jau tų įsipareigojimų prisiėmimo metu. Dėl ekstremalios situacijos, tai Lietuvoje kaip ir kituose pasaulio regionuose plintant COVID-19 virusui, ši situacija palietė ne tik fizinius, bet ir juridinius asmenis, o konkrečių įrodymų dėl šios situacijos įtakos konkrečiai ieškovės turtinei padėčiai byloje nepateikta, todėl teismas nurodė, kad ieškovės argumentus laiko deklaratyviais (CPK 177, 178, 185 straipsniai).
12. Tai, kad vykdymo procese atsakovė buvo sudariusi su ieškove 2018 m. rugsėjo 12 d. Susitarimą dėl kredito įmokų išdėstymo, nereiškia, kad buvo susitarta dėl Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 keitimo ar jos buvo modifikuotos. Kreditorius turi teisę vykdymo procese susitarti su skolininkais dėl skolos sumų mokėjimo gera valia, atsisakant priverstinio išieškojimo, kaip ir buvo šiuo atveju (CPK 629 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau teisinio pagrindo įpareigoti išieškotoją (atsakovę) vykdymo procese sudaryti jai nepalankius susitarimus, nėra. Po 2018 m. Susitarimo termino pabaigos ieškovė prašė atsakovės sudaryti naują susitarimą, pagal kurį ieškovė mokėtų atsakovei įmokas po 200 Eur per mėnesį, todėl vien skolų sumų (210 153,36 Eur) pagal Kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 mokėjimas (be palūkanų) nusitęstų daugiau kaip 87 metus, o tai neabejotinai neatitinka teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų, taip pat sutarčių laisvės, privalomumo ir vykdymo principų atsakovės atžvilgiu, juolab, kad skolininkai turi atsakovės naudai hipoteka įkeistą turtą, kurio įsigijimui lėšos buvo gautos pagal Kredito sutartį Nr. 1 (CK 1.5, 6.189, 6.200 straipsniai).
13. Teismas konstatavo, kad ieškovės pareikštas reikalavimas dėl Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 pakeitimo – Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 įvykdymo termino atidėjimo iki 2055 metų, priskaičiuotų palūkanų sumažinimo atitinkamai apie 95 ir 55 procentus akivaizdžiai pažeistų šalių sutartinių prievolių esmę bei šalių įsipareigojimų pusiausvyrą, neatitiktų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų, nes iš esmės paneigtų atsakovės galimybę atgauti skolą, taip pat gauti palūkanas už laikotarpį, kai skolininkai iš esmės nevykdo savo prisiimtų įsipareigojimų. Ieškovės pateikti duomenys apie gaunamas pajamas rodo ne itin gerą jos finansinę padėtį, nors ji šiuo metu yra darbingo amžiaus, todėl mažai tikėtinas ieškovės finansinės padėties gerėjimas bei tinkamas net jos nurodomo dydžio įsipareigojimų vykdymas, artėjant ar sulaukus pensinio amžiaus. Tai leidžia daryti išvadą, jog ieškovė negalėtų įvykdyti net pakeistų Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 sąlygų, todėl teisinis pagrindas keisti tas sutartis iš viso neegzistuoja. Be to, ieškovė nepaneigė atsakovės nurodytų aplinkybių, kad dėl skolininkų vilkinamo vykdymo proceso nėra realizuojamas hipoteka įkeistas skolininkų nekilnojamasis turtas ir būtent dėl šios priežasties ne tik nemažėja ieškovės bei trečiojo asmens M. Č. skolų atsakovei dydis, bet ir auga mokėtinos pavėluoto mokėjimo palūkanos.
14. Teismas pažymėjo, kad Kredito sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 numatytų buvo pasirinktas anuitetinis kredito grąžinimo metodas, kai viso kredito grąžinimo laikotarpiu mokėtina suma išlieka vienodo dydžio, bet skiriasi kredito grąžinimui ir palūkanų mokėjimui skirtų lėšų proporcijos – kredito grąžinimo pradžioje didžioji įmokos dalis skiriama palūkanų dengimui, mažesnė dalis palūkanų mokėjimui, o pabaigoje didesnė dalis tenka kredito įmokos grąžinimui, mažesnė dalis palūkanų mokėjimui. Palūkanų, kurios išieškomos pagal vykdomuosius dokumentus, mažinimui ar senaties termino taikymui nėra teisinio pagrindo (CK 1.124, 4.192 straipsniai, CPK 587 straipsnio 8 punktas). Ieškinio senatis gali būti taikoma reikalavimų, dėl kurių sprendžiama teisme, atžvilgiu, bet ne tiems reikalavimams, kurie turi būti vykdomi pagal vykdomuosius dokumentus. Pavėluoto mokėjimo palūkanos Kredito sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 buvo aiškiai nurodytos ir ieškovei bei trečiajam asmeniui M. Č. žinomos, o prielaidų, kad jas sumažinus skolininkai bus paskatinti greičiau atsiskaityti su kreditore, nėra.
15. Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 neatitikimo Vartotojų kredito įstatymui, nes šis įstatymas įsigaliojo 2011 m. balandžio 1 d., be to, šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, kurių įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise (Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, įsigaliojimo redakcijos 49 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju netaikomas ir Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas, kuris (išskyrus išimtį) taikomas tik nuo 2017 m. liepos 1 d. kredito sutartims, pagal kurias kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise (šio įstatymo 58 straipsnio 1, 2, 4 dalys).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Apeliaciniu skundu ieškovė J. Č. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, netinkamai ir nevisapusiškai vertino byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos civilinėse bylose, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti visiškai.
16.2. Ieškovė negavo pranešimų apie kredito sutarčių nutraukimą. Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad 2012-2013 m. buvo išsikrausčiusi iš namų, adresu (duomenys neskelbtini), dėl konfliktų su sutuoktiniu. Ieškovė nurodė, jog tuo metu kai prasidėjo ginčai su sutuoktiniu, ji buvo visiškai palūžusi, buvo išvaryta iš namų be jokių daiktų, neturėjo jokių pajamų, todėl buvo susidariusios išskirtinai nepalankios aplinkybės. Tuo metu ieškovė net neįtarė, jog M. Č. nemoka kredito įmokų. Ir juo labiau neįtarė, kad bankas nutrauks kredito sutartis. Skundžiamu sprendimu nurodyta, jog ieškovė turėjo pranešti bankui apie pasikeitusį adresą, tačiau ieškovė net neįtarė, kad bankas siųs jai kokius nors pranešimus ar dokumentus. Iš anksto tokių aplinkybių ieškovė numatyti negalėjo.
16.3. Teismas nepagristai nurodė, jog 2013 m. vyko ieškovės susirašinėjimas su antstole, vykdančia priverstinį išieškojimą, todėl galimai jai buvo žinoma apie pradėtą vykdymo procesą. Minėtas susirašinėjimas vyko ne dėl kredito sutarčių, o dėl Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-19022-454/2015 taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (duomenys neskelbtini) ir jos valdymo organų atžvilgiu bei ieškovė rašė laišką kaip minėto juridinio asmens atstovė. Taigi laiškas negali būti vertinamas kaip susirašinėjimas dėl vykdymo proceso, pradėto atsakovės iniciatyva. Susirašinėjimas su antstole negali būti prilyginamas tinkamam pranešimui apie kredito sutarčių nutraukimą, kuris turi įvykti prieš pradedant priverstinį išieškojimą skolininko atžvilgiu.
16.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog atsakovė pažeidė pareigą bendradarbiauti su ieškove ir nesiekė išsaugoti sutarčių. Po to, kai 2018 m. rugsėjo 12 d. susitarimas buvo įvykdytas, šalys buvo susitarusios sudaryti naują susitarimą, peržiūrėti priskaičiuotas palūkanas, nustatyti naujus mokėjimo terminus, tačiau kreditorius atsisakė tęsti taikų ginčo išsprendimo būdą ir derėtis dėl naujo grafiko. Skundžiamu sprendimu nepagrįstai nurodyta, kad kreditorius atsisakė sudaryti naują susitarimą dėl ieškovės pasiūlytų per mažų įmokų dydžio, t. y. tik po 200 Eur. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad kreditoriui nesutikus su jos pasiūlytu įmokų dydžiu, ji būtų sutikusi svarstyti kreditoriaus nurodytas sąlygas, tačiau kreditorius jokių sąlygų nenurodė ir atnaujino priverstinį išieškojimo procesą.
16.5. Teismas nepagrįstai nevertino faktinės aplinkybės, jog atsakovė nebendradarbiavo su ieškove ir nesiekė išsaugoti sutarties bei neišnaudojusi visų galimybių ieškovei sudaryti sąlygas įvykdyti sutartis, pradėjo priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto.
16.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė turėjo ir galėjo numatyti pablogėsiančius santykius su sutuoktiniu ar finansinės padėties pablogėjimą. Ieškovės paaiškinimai ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, jog ieškovės atžvilgiu kilo išskirtinės aplinkybės, sąlygojusios pasunkėjusį prievolių įvykdymą. Nuo 2012 m. iki 2020 m. vyko daugiau nei 10 teisminių ginčų, kurių metu ieškovė bandė apginti savo pažeistas civilines teises – atgauti turtą, kurį neteisėtai siekė užvaldyti sutuoktinis. Su ieškove buvo elgiamasi labai grubiai – išvarant ją iš namų, atimant visus pajamų šaltinius ir apribojant galimybes tiek užtikrinti orų pragyvenimą, tiek tinkamai gintis. Ieškovė neturėjo galimybės nei patekti į būstą, kuriame iki tol gyveno, nei gauti kokius nors dokumentus ar informaciją. M. Č. nemokant kredito įmokų, o ieškovei apie tai nežinant, susidarė situacija, kuomet, kredito sutarčių įvykdymas pasikeitė iš esmės – priskaičiuotos didelės palūkanų sumos, kurios padidino kredito įvykdymo kainą. Taigi kai ieškovė sužinojo, kad kredito sutartys yra nutrauktos, jai teko našta ne tik padengti skolą, tačiau ir sumokėti palūkanas, kurios siekė dar pusę skolos sumos, taigi kredito įvykdymo kaina padidėjo iš esmės.
16.7. 2018 m. rugsėjo 12 d. ieškovė sudarė su kreditoriumi susitarimą, kuriame numatyta, jog palūkanos fiksuojamos. Taigi ieškovė pagrįstai tikėjosi, jog palūkanų suma neaugs, taip sudarant sąlygas geranoriškai įvykdyti prievolę ir išvengti priverstinio įkeisto turto pardavimo, tačiau teismo proceso metu atsakovas patvirtino faktą, jog palūkanų skaičiavimas nebuvo sustabdytas ir per visą laiką nuo kredito sutarčių nutraukimo iki šio momento palūkanų suma jau viršija skolos sumą, o kredito kaina padidėjo dvigubai. Taigi tokia situacija, kai ne dėl ieškovės kaltės nevykdant kredito sutarčių kredito kaina padidėjo dvigubai, dar labiau apsunkino ieškovės galimybes įvykdyti kredito sutartis. Visos nurodytos aplinkybės turėjo būti vertinamos sistemiškai ir sudaro pagrindą išvadai, jog iš esmės pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyra bei kilo pagrindas pakeisti kredito sutartis.
16.8. Teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovės turtinė padėtis nėra pakankama prievolėms įvykdyti. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai bei ieškovės paaiškinimai patvirtina faktą, jog ieškovė ketina ateityje rasti papildomų finansavimo šaltinių: 1) nuomoti įkeistą turtą, arba 2) refinansuoti paskolą. Šiai dienai šios galimybės apsunkintos dėl neprotingo dydžio palūkanų bei atsakovės atsisakymo geranoriškai spręsti situaciją. Taigi nepagrįstai vertintas tik ieškovės darbo užmokestis bei padaryta klaidinga išvada, jog ieškovės turtinė padėtis galimai neleis jai įvykdyti prievolių.
16.9. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybes, sudarančias pagrindą sumažinti neprotingo dydžio priskaičiuotas palūkanas. Iš banko pažymos apie sumokėtas palūkanas matyti, kad pagal Kredito sutartį Nr. 1 yra sumokėta palūkanų laikotarpiu nuo 2007 iki 2012 m. 43 129,02 Eur, o grąžinta kredito 17 592,80 Eur, pagal Kredito sutartį Nr. 2 yra sumokėta palūkanų laikotarpiu nuo 2007 iki 2012 m. 13 677,59 Eur, o grąžinta kredito 21 616,13 Eur. 2018 m. rugsėjo 12 d. susitarimu šalys fiksavo 41 102,26 Eur palūkanų sumą. Iš proceso metu pateiktos 2022 m. birželio 1 d. antstolės Audronės Adomaitienės pažymos Nr. S-22-36-22091 matyti, kad pagal Kredito sutartį Nr. 1 priskaičiuota 214 899,56 Eur palūkanų; o pagal Kredito sutartį Nr. 2 priskaičiuota 18 197,97 Eur palūkanų. Taigi rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, jog sumokėtų ir priskaičiuotų palūkanų sumos viršija kredito sumą.
16.10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog dideles palūkanas sąlygojo ilgas neatsiskaitymo periodas, kuomet negalima skolos dengti realizuojant įkeistą turtą, tačiau tas minimas periodas neviršija net 10 metų (nes sutartys nutrauktos 2012 m.), o per jį priskaičiuota jau daugiau nei 200 000 Eur palūkanų. Vidutiniškai per 5 metus priskaičiuojama 100 000 Eur palūkanų, o per metus priskaičiuojama apie 20 000 Eur palūkanų. Atsakovė teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kuo remiantis taikomas toks apmokestinimas, nepateikė teismui jokių tikslių palūkanų detalizacijų ir nurodė, jog to padaryti negali dėl to, kad prievolę perėmė iš banko. Taigi byloje šios aplinkybės nevertintos.
16.11. Šalys buvo sutarusios, jog jeigu ieškovė įvykdys 2018 m. susitarimą kreditorius geranoriškai sumažins palūkanas, tačiau vėliau atsakovas tai padaryti atsisakė. Taip pat šalys 2018 m. susitarimu fiksavo palūkanas ir susitarė, kad susitarimo vykdymo metu palūkanos bus neskaičiuojamos, tačiau iš antstolės elektroninių laiškų ir pažymos akivaizdu, jog palūkanos buvo skaičiuojamos visą susitarimo vykdymo laikotarpį. Ieškovė buvo sąžininga, bendradarbiavo su atsakove, siekė įvykdyti prievolę, o prievolės neįvykdymas sąlygotas nuo ieškovės nepriklausančių priežasčių.
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė (duomenys neskelbtini) prašo atmesti ieškovės J. Č. apeliacinį skundą ir Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Laidavimo sutarties 23 punkte šalys susitarė, kad visi šalių pranešimai, reikalavimai, informacija, kurią numato laidavimo sutartis, turi būti suformuluoti raštu, pasirašyti įgaliotų atitinkamos šalies atstovų, ir išsiųsti faksu, paštu arba įteikti asmeniškai laidavimo sutartyje nurodytais adresais. Ieškovė laidavimo sutartyse nurodė adresą (duomenys neskelbtini). Vadovaudamasis laidavimo sutarties sąlygomis, 2013 m. rugsėjo 4 d. kreditorius (duomenys neskelbtini) (buvusio (duomenys neskelbtini)), raštais dėl įsipareigojimų įvykdymo Nr. dnk 1309012 ir Nr. dnk 1309013, pranešė ieškovei jos pačios nurodytu korespondencijai adresu apie netinkamą prievolių vykdymą, apie jau anksčiau siųstus pranešimus dėl prievolės nevykdymo ir suteikė papildomą terminą prievolei įvykdyti, bei nurodė, kad sutartys bus nutrauktos iki nustatyto termino nesumokėjus nustatyto dydžio įmokų.
17.2. Jeigu ieškovė nebegyveno nurodytu adresu, ji turėjo pareigą raštu informuoti banką apie savo adreso ir kitų duomenų pasikeitimą. Teismo posėdyje ieškovė patvirtino neinformavusi kreditorės apie savo gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą, o objektyvių įrodymų, kad ji negalėjo gyventi kreditoriui nurodytu adresu ir gauti korespondencijos dėl trečiojo asmens M. Č. veiksmų, byloje nepateikė.
17.3. Vienašališkas Kredito sutarties Nr. 1 ir Kredito sutarties Nr. 2 nutraukimas buvo vykdomas 2013 m. rugsėjo 4 d. banko raštais dėl įsipareigojimų įvykdymo Nr. dnk 1309012 ir Nr. dnk 1309013. Per šiuose pranešimuose nurodytą terminą skolininkams neįvykdžius prievolės, minėtos sutartys buvo nutrauktos ir 2013 m. gruodžio 12 d. bankas kreipėsi į antstolę Sonatą Vaicekauskienę dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro notarės Dainoros Jievaitytės išduotus vykdomuosius įrašus Nr. DJ-8455 ir Nr. DJ-8457.
17.4. Ieškovė apeliaciniu skundu (beje ir ieškiniu) teigia, jog dėl to, kad atsakovė 2020 metais atsisakė pratęsti susitarimą, kuris buvo pasiektas vykdymo procese, kaip kreditoriaus ir skolininko taikus ginčo sprendimo būdas sudarant sąlygas ieškovei dengti skolą, netaikant priverstinio vykdymo priemonių, yra pagrindas pripažinti neteisėtais kredito sutarčių nutraukimą, įvykusį dar 2013 metais. Akivaizdu, kad tik 2013 metais atliktų kreditoriaus veiksmų teisėtumas nutraukiant sutartis gali turėti teisinės reikšmės vertinant tokių veiksmų teisėtumą ir sutarčių nutraukimo pagrįstumą. 2020 metais atsakovės veiksmai nebuvo ir nėra ta faktinė aplinkybė, kuri reikšminga vertinant 2013 metais įvykusį kredito sutarčių nutraukimą.
17.5. Apeliantės teiginiai, kad atsakovė nebendradarbiavo su ieškove ir nesiekė išsaugoti sutarties bei neišnaudojusi visų galimybių ieškovei sudaryti sąlygas įvykdyti sutartis, pradėjo priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto, atmesti kaip nepagrįsti. Ieškovės siūlomas skolos grąžinimo grafikas netenkina kreditoriaus interesų. Ta aplinkybė, kad apeliantė jau ilgą laiką vykstant šalių tarpusavio deryboms bei, vykstant bylinėjimosi procesui, iki šiol neatliko jokių mokėjimų atsakovei, parodo, kad ieškovė nėra suinteresuota realiai atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyros, jos tikslas yra išsaugoti įkeistą turtą, vilkinant jo priverstinio realizavimo procedūras.
17.6. 2017 metais ieškovė santuokos nutraukimo byloje buvo gavusi banko atsiliepimą į ieškinį, kuriame pateikiama visa informaciją apie kredito sutarčių nutraukimą, tačiau tuo metu ieškovė nesikreipė į banką su prašymu modifikuoti prievoles pagal kredito sutartis, jokių pretenzijų dėl netinkamo sutarčių nutraukimo ar pasunkėjusio jų vykdymo kreditoriui nereiškė.
17.7. Tiek ieškovė, tiek jos sutuoktinis dėjo visas pastangas skundžiant antstolės Sonatos Vaicekauskienės veiksmus, kad dar 2013 metais antstolės Sonatos Vaicekauskienės pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš įkeisto turto būtų stabdomas skundžiant kiekvieną antstolės procesinį veiksmą, siekiant, kad turtas nebūtų realizuotas. Visą priverstinio vykdymo laikotarpį, skolininkai nedengė kredito ir geranoriškai. Taigi, susidarė tokia faktinė padėtis, kai skola nebuvo dengiama beveik 10 metų, o visą šį laikotarpį buvo skaičiuojamos palūkanos nuo visos įsiskolinimo pagal kredito sutartis sumos.
17.8. Atnaujinus vykdymo procesą, apeliantė ir toliau vilkina išieškojimo procesą, pavyzdžiui, neįleidžia turto vertinimo eksperto, atvykusio apžiūrėti įkeistą turtą siekiant nustatyti jo rinkos vertę, dėl tokių veiksmų antstolė buvo priversta kreiptis į teismą, kad būtų išduotas leidimas patekti į skolininkams priklausančias patalpas priverstinai; atlikus turto vertinimą, apeliantė teikia prašymą skirti pakartotinę ekspertizę; galiausiai kreipiasi į teismą su ieškiniu ginčo byloje ir prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti priverstinį skolos išieškojimą. Akivaizdu, kad dėl palūkanų sumos augimo yra kalti tik patys skolininkai, kurie turėdami galimybę padengti skolą realizuojant įkeistą turtą, elgiasi priešingai, t. y. deda visas pastangas siekdami išvengti įkeisto turto pardavimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
19. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės (solidarios skolininkės/laiduotojos) ieškinys dėl vienašališko Kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, dėl Kredito sutarčių sąlygų pakeitimo, dėl palūkanų sumažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
20. Trečiasis asmuo M. Č. likus vienai dienai iki paskirto teismo posėdžio (2023 m. kovo 6 d.) pateikė prašymą bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, taip sudarant galimybę pateikti paaiškinimus byloje. Nurodė, kad neturėjo galimybės pateikti savo paaiškinimų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nes atlikinėjo paskirtą bausmę.
21. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas ir žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014 ir kt.). Pažymėtina, kad trečiasis asmuo, teikdamas prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamas išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas bei kuo jo paaiškinimai būtų reikšmingi nagrinėjamai bylai, tačiau to nepadarė.
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu bylą nagrinėjęs teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, tam, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju trečiojo asmens, kuris neteikė nei apeliacinio skundo, nei atsiliepimo į jį, pateiktas deklaratyvus prašymas bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, tik nurodant, kad nori pateikti paaiškinimus byloje, nėra pakankamas pagrindas nukrypti nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), todėl prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl vienašališko Kredito sutarčių nutraukimo teisėtumo
23. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį šalims suteikiama teisė nutraukti sutartį vienašališkai, kai sutartyje aptarti konkretūs jos nutraukimo pagrindai, t. y. šioje normoje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia šalims galimybę susitarti dėl bet kokių sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, jei toks susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2009; 2012 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2012; kt.).
24. Byloje nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 4 d. (duomenys neskelbtini) (buvęs (duomenys neskelbtini)), skolininką M. Č. įspėjo apie įsiskolinimus ir kredito sutarčių nutraukimą nuo 2013 m. spalio 4 d., jei iki tos dienos bankui nebus sumokėti įsiskolinimai. Taip pat bankas apie tai išsiuntė pranešimus ir ieškovei, kaip laiduotojai bei bendraskolei.
25. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad kredito sutarties nutraukimo tvarka nebuvo pažeista (CK 6.881 straipsnio 1 dalis; Kredito sutarties Nr. 1 49, 50 punktai, Kredito sutarties Nr. 2 47, 48 punktai) ir bankas turėjo pagrįstą pagrindą Kredito sutartis nutraukti vienašališkai. Byloje nėra ginčo dėl to, jog pagal Kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 kredito gavėjas trečiasis asmuo M. Č. tinkamai nevykdė šių sutarčių, nors jis tinkamai buvo informuotas kredito davėjos (duomenys neskelbtini) apie ketinimą nutraukti minėtas sutartis, jeigu ir toliau nevykdys prisiimtų įsipareigojimų bei nesumokės susidariusios skolos.
26. Ieškovė ieškinį dėl Kredito sutarčių nutraukimo neteisėtumo iš esmės grindė tik tuo, jog ji, būdama laiduotoja, negavo pranešimų apie kredito sutarčių nutraukimą. Tačiau, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, šią ieškovės ginčijamą aplinkybę paneigia atsakovės į bylą pateiktas 2013 m. rugsėjo 4 d. kreditoriaus raštas dėl įsipareigojimų įvykdymo (Nr. dnk 1309012), siųstas ieškovei jos pačios nurodytu korespondencijai adresu ((duomenys neskelbtini)). Kaip galima spręsti iš šio rašto turinio, tikėtina, kad tai ne buvo vienintelis banko pranešimas apie nevykdomus įsipareigojimus, nes taip pat buvo siųstas 2013 m. liepos 30 d. raštas Nr. dnk1307929. Nors ieškovė byloje teigė, jog iš banko laiškų negavo ir apie nevykdomus skolininko įsipareigojimus nežinojo, nes sutartyje nurodytu adresu dėl konfliktų su sutuoktiniu ji negyveno, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, kredito davėjui dėl skolininkų tarpusavio konfliktinių santykių negali kilti neigiami padariniai, juolab, kai ieškovė neginčija to, kad kreditoriaus apie pasikeitusią jos gyvenamąją vietą net neinformavo. Akcentuotina ir tai, kad šiuo atveju apeliantė net neįrodinėja, kad turėjo bei turėtų galimybę sumokėti įsiskolinimą pagal ginčijamas Kredito sutartis. Priešingai, iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad ji tokių finansinių galimybių neturėjo bei neturi iki šiol, prašo kreditų grąžinimo terminą pratęsti iki 2055 m. gruodžio 1 d. Pažymėtina ir tai, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų su tuo susijusių teisinių, prievolės pagal Kredito sutartis, kurios prisiimtos santuokos metu ir susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, po šalių santuokos nutraukimo liko solidariomis sutuoktinių prievolėmis (CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Ieškovė neginčijo to, kad apie Kredito sutarčių nutraukimą nagrinėjant šią bylą ji žinojo (ieškovės teigimu, nuo 2017 m. lapkričio 8 d.), tačiau vis viena liko pasyvi ir nedėjo pakankamai pastangų sutartinių santykių išsaugojimui. Ieškovė į teismą, ginčydama sutarties nutraukimą, kreipėsi tik 2021 m. kovo 12 d., ir tik po to, kai reikalavimo teises perėmęs kreditorius (atsakovė) nesutiko su ieškovės pasiūlytu skolos, išieškomos vykdymo procese, grąžinimo grafiku. Taigi, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visetą, nėra jokio pagrindo spręsti, kad kreditoriaus pažeidė bendradarbiavimo ir sąžiningumo principų reikalavimus, o priimtas sprendimas nutraukti Kredito sutartis buvo neproporcingas padarytam Kredito sutarčių pažeidimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent skolininkai nebuvo pakankamai rūpestingi siekiant išsaugoti Kredito sutartis bei neišnaudojo visų objektyviai įmanomų galimybių užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai.
27. Kadangi bylos aplinkybės patvirtina egzistavusį esminį Kredito sutarčių pažeidimą, nes pagal Kredito sutartyse numatytą mokėjimo grafiką mokėjimai nebuvo atliekami, o kredito sutarties sąlygų laikymasis turėjo esminės reikšmės, bei įvertinus tai, kad ieškovei kaip bendraskolei galėjo būti žinoma apie kreditų grąžinimo įmokų dydį, mokėjimo terminus, nevykdymo ir vienašališko nutraukimo pasekmes, tačiau ji nebuvo pakankamai rūpestinga siekiant išsaugoti Kredito sutartis bei neišnaudojo visų objektyviai įmanomų galimybių užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai, laikytina, kad kredito davėja pagrįstai ir teisėtai nutraukė Kredito sutartis. Apibendrindama tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės ieškinio reikalavimas pripažinti 2007 m. kovo 21 d. kredito sutarties Nr. BP2028070293 ir 2007 m. spalio 16 d. kredito sutarties Nr. KVRSAV100702260 vienašališką nutraukimą neteisėtu yra nepagrįstas bei neįrodytas, taigi, skundžiamu sprendimu netenkintas pagrįstai.
28. Ieškovės reikalavimas dėl 2013 m. lapkričio 5 d. notarės Dainoros Jievaitytės vykdomųjų įrašų dėl priverstinio išieškojimo pagal Kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 pripažinimo negaliojančiais, yra išvestinis iš pirmojo jos reikalavimo. Todėl nepripažinus ieškovės ginčijamos 2007 m. kovo 21 d. kredito sutarties Nr. BP2028070293 ir 2007 m. spalio 16 d. kredito sutarties Nr. KVRSAV100702260 vienašališko nutraukimo neteisėtu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino ir šio ieškinio reikalavimo.
Dėl Kredito sutarčių sąlygų pakeitimo
29. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nėra pagrindo pakeisti: 1) 2007 m. kovo 21 d. kredito sutarties Nr. BP2028070293 sąlygas ir nustatyti, kad kredito grąžinimo terminas yra 2055 m. gruodžio 1 d.; o taip pat nustatyti, kad kreditas bus grąžinamas lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo teismo sprendimo priėmimo iki 2055 m. gruodžio 1 d., skolos ir palūkanų sumą sumokant kiekvieno mėnesio paskutinę kalendorinę dieną; 2) 2007 m. spalio 16 d. kredito sutarties Nr. KVRSAV100702260 sąlygas ir nustatyti, kad kredito grąžinimo terminas yra 2055 m. gruodžio 1 d.; o taip pat nustatyti, kad kreditas bus grąžinamas lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo teismo sprendimo priėmimo iki 2055 m. gruodžio 1 d., skolos ir palūkanų sumą sumokant kiekvieno mėnesio paskutinę kalendorinę dieną.
30. Pirma, Kredito sutartys atsakovės vienašališkai nutrauktos pagrįstai ir teisėtai, todėl vien dėl to negali būti keičiamos nutrauktų sutarčių sąlygos. Be to, Kredito sutarties Nr. 2 galutinis terminas net jau yra pasibaigęs 2017 m. spalio 16 d. Antra, tai, kad vykdymo procese atsakovė (pirminio kreditoriaus teisių perėmėja) 2018 m. rugsėjo 12 d. su ieškove sudarė susitarimą dėl kredito įmokų išdėstymo, nereiškia, kad buvo susitarta dėl nutrauktų Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 keitimo. Trečia, Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 pakeitimas (kredito grąžinimo termino prailginimas iki 2055 metų) akivaizdžiai pažeistų šalių sutartinių prievolių esmę bei šalių įsipareigojimų pusiausvyrą, neatitiktų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų. Ketvirta, nors apeliantė 2018 m. rugsėjo 12 d. pagal susitarimą grąžindavo dalį kredito, tačiau įmokas mokėti vėluodavo, be to ir šiuo metu išlieka pagrįstos abejonės dėl apeliantės finansinių galimybių grąžinti kreditą, nes jau ilgą laiką negrąžina nei dalies skolos. Apibendrinusi tai kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu sprendimu pagrįstai netenkintas ieškinio reikalavimas – pakeisti Kredito sutarčių sąlygas.
Dėl palūkanų sumažinimo
31. Byloje nustatyta, kad šalių sudarytos Kredito sutarties Nr. 1 Specialiosios dalies 4 punkte buvo susitarta, jog kintamų palūkanų norma (marža) yra 1 proc. metinių palūkanų plius 6 mėnesių VILIBOR. Kredito sutartyje taip pat buvo numatyta, kad už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomi 0,08 procento per dieną dydžio netesybos. Kredito sutarties Nr. 1 Bendrosios dalies 53 punkte buvo susitarta, kad tais atvejais, kai kredito gavėjo prievolės bankui vykdomos priverstine tvarka pagal teismo sprendimą (nutartį), kredito gavėjas įsipareigoja mokėti 11 procentų dydžio metų palūkanas nuo banko naudai išieškomos sumos už laikotarpį nuo pareiškimo dėl skolos išieškojimo pateikimo teismui dienos iki faktinio teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo. Kredito sutarties Nr. 2 Specialiosios dalies 3 punkte buvo susitarta, jog visam (10 metų) kredito grąžinimo terminui fiksuota palūkanų norma yra 6,63 proc. metinių palūkanų (mokėjimo palūkanos). Kredito sutartyje taip pat buvo numatyta, kad už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomi 0,08 procento per dieną dydžio netesybos. Kredito sutarties Nr. 2 Bendrosios dalies 50 punkte buvo susitarta, kad tais atvejais, kai kredito gavėjo prievolės bankui vykdomos priverstine tvarka pagal teismo sprendimą (nutartį), kredito gavėjas įsipareigoja mokėti 11 procentų dydžio metų palūkanas nuo banko naudai išieškomos sumos už laikotarpį nuo pareiškimo dėl skolos išieškojimo pateikimo teismui dienos iki faktinio teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo.
32. 2013 m. lapkričio 5 d. Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro notarė D. Jievaitytė sudarė du vykdomuosius įrašus, kuriuose nurodyti siūlymai priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą, įskaitant konkretaus dydžio palūkanas ir netesybas, su palūkanomis už laikotarpį nuo pareiškimo dėl skolos išieškojimo pateikimo notarui dienos iki faktinio vykdomojo įrašo įvykdymo iš skolininko ir įkaito davėjo M. Č. bei subsidiariai atsakingo įkaito davėjo J. Č. hipotekos kreditoriaus (duomenys neskelbtini) naudai: 1) pagal vykdomąjį įrašą, kurio notarinio registro Nr. DJ-8457, negrąžintos skolos dydis 26 752,26 Eur (iš jų 328,19 Eur palūkanos ir 16,41 Eur netesybos), priklausančių sutartinių palūkanų dydis 11 proc. metinės palūkanos nuo banko naudai išieškomos sumos už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 14 d. iki faktinio vykdomojo įrašo įvykdymo; 2) pagal vykdomąjį įrašą, kurio notarinio registro Nr. DJ-8455, negrąžintos skolos dydis 203 975,29 Eur (iš jų 508,36 Eur palūkanos ir 20,64 Eur netesybos), priklausančių sutartinių palūkanų dydis 11 proc. metinės palūkanos nuo banko naudai išieškomos sumos už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 14 d. iki faktinio vykdomojo įrašo įvykdymo. 2013 m. gruodžio 12 d. (duomenys neskelbtini) pasikreipus į antstolę S. Vaicekauskienę prasidėjo priverstinis skolos išieškojimas pagal Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro notarės D. Jievaitytės vykdomuosius įrašus Nr. DJ-8455 ir Nr. DJ-8457.
33. Pažymėtina, kad tiek teismo sprendimo pagrindu išduoto vykdomojo rašto, tiek notaro išduoto vykdomojo įrašo sukeliami teisiniai padariniai dėl priverstinio vykdymo iš esmės sutampa. Abiejų šių dokumentų pagrindu gali būti atliekamas priverstinis skolos išieškojimas, nes pagal CPK 587 straipsnio 1 ir 8 punktus šie dokumentai pripažįstami vykdomaisiais dokumentais. Kreditoriaus kreipimasis į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo pagal hipotekos (įkeitimo) ar notarine forma patvirtintą sandorį reiškia, kad kreditorius siekia gauti vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu turės teisę pradėti priverstinius vykdymo veiksmus. Tai viena iš kreditoriaus pažeistų teisių gynybos priemonių, sudarant galimybes išieškoti iš skolininko skolą priverstiniu būdu supaprastinta tvarka.
34. Kauno apylinkės teismas ginčijamu sprendimu atmetė ieškovės prašymą dėl palūkanų pagal Kredito sutartį Nr. 1 sumažinimo nuo 214 899,56 Eur iki 13 376,13 Eur ir pagal Kredito sutartį Nr. 2 palūkanų sumažinimo nuo 18 197,97 Eur iki 8 085,37 Eur, kurį ieškovė iš esmės grindė tuo, kad palūkanos yra neprotingo dydžio bei prieštarauja Vartotojų kredito įstatymo nuostatoms.
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti apeliantės argumentai, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas sumažinti priskaičiuotas palūkanas, kurios, apeliantės teigimu, yra neprotingo dydžio bei viršija kredito sumą.
36. Visų pirma, toks apeliacinio skundo argumentas vertinamas kaip nepagrįstas, nes pats savaime faktas, kad antstolio paskaičiuotos palūkanos viršija kredito sumą, nėra pagrindu palūkanas, paskaičiuotas antstolio pagal notaro sudarytus vykdomuosius įrašus (11 proc.), laikyti neprotingomis ir nepagrįstomis. Juolab, kad palūkanų suma antstolio yra paskaičiuota nuo didelių skolos sumų (9316,74 Eur ir 200 839,62 Eur) ir gana už ilgą laikotarpį, t. y. nuo 2013 m. spalio 14 d. iki 2022 m. birželio 1 d. (2022 m. birželio 1 d. antstolės pažyma) bei išieškomų palūkanų suma priklauso išimtinai nuo pačios skolininkės aktyvių veiksmų, t. y. pagrindinės skolos grąžinimo laikotarpio. Skolininkai iki šiol naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo mokėti sutartines palūkanas nuo kreipimosi į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo iki faktinio vykdomojo įrašo įvykdymo. Antra, sutartinės palūkanos yra šalių susitarimo rezultatas, o apeliantė neginčijo ir nepateikė tokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti dėl Kredito sutarties sąlygos dėl sutartinių palūkanų yra nesąžiningos. Trečia, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas bei ko neginčija apeliantė, Vartotojų kredito įstatymas netaikomas kredito sutartims, kurių įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka (Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kredito sutarčių sudarymo metu dar negaliojo ir specialus Su nekilnojamojo turtu įkeitimu susijusio kredito įstatymas (įsigaliojo nuo 2017 m. liepos 1 d.). Taigi, konstatuotina, kad Vartojimo kredito įstatymas ir Su nekilnojamojo turto įkeitimu susijusio kredito įstatymas nagrinėjamoje byloje netaikytini. Ketvirta, nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas ex officio turėjo mažinti prašomas priteisti palūkanas. Teismas pagrįstai nenustatė pakankamo pagrindo Kredito sutarčių sąlygą, apibrėžiančią palūkanų mokėjimą, t. y. šalių susitarimą dėl kredito gavėjo įsipareigojimo mokėti 11 procentų dydžio metų palūkanas nuo banko naudai išieškomos sumos už laikotarpį nuo pareiškimo dėl skolos išieškojimo pateikimo teismui dienos iki faktinio teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo, pripažinti nesąžininga (neskaidria). Ši Kredito sutarčių sąlyga, apeliacinio teismo vertinimu, apibrėžianti palūkanų mokėjimą, buvo aiški (aiškiai gramatiškai apibrėžta, aiškiai nurodytas fiksuotas palūkanų dydis ir aiškus laikotarpis, per kurį reikės mokėti nustatyto dydžio palūkanas) ir suprantama vartotojui, todėl nėra pagrindo vertinti šią sąlygą nesąžiningumo aspektu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliantės (ieškovės) apeliacinio skundo argumentu, kad antstolio paskaičiuotos bei išieškomos palūkanos turi būti mažinamos, juolab, kai apeliantė net neįrodinėjo šios sąlygos nesąžiningumo.
37. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų, kaip neįtakojančių skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020 ir kt.).
Dėl procesinės bylos baigties
38. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti (ar pakeisti) apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl ieškovės apeliacinis skundas yra atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus skundą, apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
40. Atsakovė nepateikė išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo negali būti tenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
41. Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 28 d. nutartimi atidėtas ieškovei J. Č. 2 813,00 Eur žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą sumokėjimas, kuris, apeliacinį skundą atmetus, priteistinas iš apeliantės valstybei (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės J. Č. valstybei 2813,00 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus trylika eurų) žyminio mokesčio (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Evaldas Burzdikas
Edvardas Paliokas
Jurgita Sujetienė