Civilinė byla Nr. e3K-3-110-1075/2025

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00104-2023-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.6.1; 3.2.4.12

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui S. G. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių skolininko atleidimo nuo prievolės įvykdymo formos reikalavimus ir jo įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 146 258,10 Eur skolą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovas nurodė, kad jis nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. paskolino atsakovui (savo broliui) 505 000 Lt, arba 146 258,10 Eur. Paskolos suteikimo faktą patvirtina 2009 m. birželio 11 d. mokėjimo nurodymas, 2010 m. spalio 11 d. mokėjimo nurodymas, 2012 m. gegužės 31 d. mokėjimo nurodymas, kurių mokėjimo paskirtyse nurodyta „suteikiama beprocentinė paskola“. Atsakovas, nors ir buvo ragintas grąžinti ieškovui paskolintas lėšas, iki 2023 m. birželio 24 d. prievolės grąžinti suteiktą paskolą neįvykdė ir liko skolingas ieškovui 146 258,10 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Šiaulių apygardos teismas 2024 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 146 258,10 Eur skolos, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą (146 258,10 Eur ) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. birželio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5.       Teismas nustatė, kad ieškovas (ūkininkas) 2009 m. birželio 11 d. mokėjimo nurodymu atsakovui pervedė 250 000 Lt (72 405 Eur), 2010 m. spalio 11 d. mokėjimo nurodymu pervedė 215 000 Lt (62 268,30 Eur) ir 2012 m. gegužės 31 d. mokėjimo nurodymu pervedė 40 000 Lt (11 584,80 Eur). Lėšų pervedimo nurodymuose mokėjimo paskirtyje nurodyta „suteikiama beprocentinė paskola“. Teismui pateikta 2015 m. lapkričio 30 d. pinigų dovanojimo sutartis, kurioje nurodoma, kad ieškovas dovanoja savo broliui (atsakovui) 146 258,10 Eur, o atsakovas dovaną iš savo brolio (ieškovo) priima. 2023 m. gegužės 25 d. atsakovui pareikšta pretenzija dėl paskolos grąžinimo, kuria ieškovas pareikalavo ne vėliau kaip iki 2023 m. birželio 1 d. grąžinti skolą, pinigus pervedant į banko sąskaitą.

6.       Byloje nėra ginčo, kad ieškovas atsakovui skolino lėšas (146 258,10 Eur), o šios buvo įtrauktos į atsakovo ūkio apskaitą. Byloje kilo ginčas, ar ieškovas atleido atsakovą nuo prievolės įvykdymo. Atsakovas teigia, kad ieškovas yra atleidęs jį nuo prievolės įvykdymo, nes paskolintus pinigus (146 528,10 Eur) padovanojo, tai patvirtindamas raštu, surašydamas 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartį.

7.       Teismas pažymėjo, kad dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, pagal kokius skolos dokumentus ieškovas atleidžia atsakovą nuo prievolės įvykdymo. Teismas pabrėžė, kad atsakovas, siekdamas įrodyti savo atsikirtimus, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius aiškią ir nedviprasmišką ieškovo valią atleisti atsakovą nuo prievolės įvykdymo.

8.       Teismo vertinimu, vien atsakovui suteiktos paskolos sumos ir dovanojimo sutarties sumos atitikimo, kai ieškovas ginčija atleidęs atsakovą nuo prievolės įvykdymo, nepakanka padaryti išvadoms, jog atsakovas yra atleistas nuo prievolės įvykdymo ieškovui pagal šią 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartį. Teismas neatmetė galimybės, kad dovanojimo sutartis gali rodyti ieškovo valią dėl šalis siejusių paskolos teisinių santykių pasikeitimo ar pasibaigimo, tačiau pažymėjo, kad dovanojimo sutartyje nurodyta pinigų suma yra 146 528,10 Eur, o tokiam sandoriui, atleidžiant atsakovą nuo piniginės prievolės ieškovui vykdymo, turėjo būti taikoma notarinė sandorio forma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.469 straipsnio 2 dalis). Įstatymas imperatyviai nustato, kad notarinės sandorio formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), todėl dovanojimo sutartis, net jei ir būtų vertinama kaip atleidimas nuo prievolės įvykdymo, laikoma negaliojančia dėl įstatyme nustatytos privalomos notarinės sandorio formos nesilaikymo.

9.       Teismo vertinimu, atsakovo pateikti įrodymai, susiję su paskolų įtraukimu į buhalterinius dokumentus, neįrodo paskolos grąžinimo, nes byloje esančios pažymos ir balansai nėra pirminiai buhalteriniai dokumentai, pagrindžiantys paskolos sumokėjimo ar atleidimo nuo paskolų sumokėjimo faktą.

10.       Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog ieškovas atleido atsakovą nuo prievolės įvykdymo. Teismas pažymėjo, kad, net ir nustačius tokią ieškovo valią, atleidimo nuo prievolės įvykdymo (dovanojimo) sandoris negaliotų dėl įstatymuose nustatytos privalomos sandorio formos nesilaikymo.

11.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2024 m. gruodžio 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

12.       Kolegija konstatavo, kad atsakovas neįrodė ieškovo aiškiai ir nedviprasmiškai pareikštos valios atleisti atsakovą nuo prievolės grąžinti paskolą įvykdymo. 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartyje nėra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog ieškovas atleidžia atsakovą nuo piniginės prievolės (paskolos sumos grąžinimo) įvykdymo, o vien tik suteiktos paskolos dydžio ir 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartyje nurodytos dovanos (pinigų sumos) dydžio sutapimas nepatvirtina ieškovo valios dėl šalis siejusių paskolos teisinių santykių pasibaigimo. Taigi, priešingai nei teigia atsakovas, 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutarties nuostatos nesudaro pagrindo spręsti apie įvykusį ieškovo aiškiai ir nedviprasmiškai pareikštą atsakovo atleidimą nuo paskolos grąžinimo įvykdymo.

13.       Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutarčiai, kurios dalykas yra 146 258,10 Eur, atleidžiant atsakovą nuo tokio dydžio piniginės prievolės ieškovui įvykdymo, turėjo būti taikoma notarinė sandorio forma (CK 6.469 straipsnio 2 dalis). Notarinės sandorio formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), todėl 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartis laikytina negaliojančia dėl privalomos notarinės sandorio formos nesilaikymo.

14.       Kolegija pažymėjo, kad tinkamu atleidimo nuo prievolės įvykdymo įforminimu, visų pirma, yra suinteresuotas skolininkas (atsakovas), nes būtent jis turi lūkestį ir interesą, kad šios prievolės vykdyti jam nebereikės, o nesilaikius privalomos atleidimo nuo prievolės įvykdymo formos būtent atsakovui tenka neigiamos sandorio negaliojimo pasekmės, t. y. pareiga įvykdyti prievolę, nuo kurios vykdymo buvo atleistas negaliojančio sandorio pagrindu.

15.       Kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad skolos grąžinimas buvo įtrauktas tiek į ieškovo, tiek į atsakovo, kaip ūkininkų, vykdančių individualią žemės ūkio veiklą, ūkių apskaitas, pažymėjo, kad paskolos teisiniai santykiai susiklostė tarp ieškovo ir atsakovo, t. y. tarp fizinių asmenų, ir kad atsakovo, kaip fizinio asmens, tinkamo prievolės grąžinti gautą paskolą ieškovui, kaip fiziniam asmeniui, įvykdymo nepatvirtina ieškovo ir atsakovo ūkių apskaitose fiksuoti duomenys apie lėšų srautus.

16.       Kolegija nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovas jį atleido nuo prievolės įvykdymo, t. y. nėra nustatyta išreikšta aiški ir nedviprasmiška ieškovo valia atleisti atsakovą nuo prievolės grąžinti skolą įvykdymo, nes 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutarties, kaip rašytinio įrodymo, turinys nepatvirtina ieškovo valios atleisti atsakovą nuo prievolės grąžinti paskolą įvykdymo, o ji pati kaip sandoris neatitinka įstatymo nustatytos privalomos notarinės formos reikalavimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti         Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 17 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2024 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.       Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.125 straipsnį, 6.129 straipsnio 1 ir 2 dalis, susijusias su prievolės pasibaigimu šalių susitarimu ir atleidimu nuo prievolės įvykdymo. Teismai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu, kad CK 6.129 straipsnis nenustato atleidimo nuo prievolės įvykdymo formos, todėl kreditoriaus valia gali būti išreikšta bet kokia forma, išskyrus atvejus, kai jos išraiškos formą nustato įstatymas arba sutartis. Bet kuriuo atveju atleidimas nuo prievolės įvykdymo turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Ši nutartis nelaikytina precedentu nagrinėjamoje byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2012). Pinigų dovanojimo sutartimi pavadintas šalių susitarimas užbaigti paskolos teisinius santykius, atleidžiant atsakovą nuo prievolės grąžinti skolą, atitinka rašytinio susitarimo formą CK 6.125 straipsnio 1 dalies prasme, o įrašai abiejų šalių ūkininkų ūkių apskaitoje apie paskolos suteikimą ir grąžinimą yra savarankiški įrodymai, patvirtinantys prievolės pabaigimą, taip pat atitinkantys rašytinio susitarimo formą CK 6.125 straipsnio 1 dalies prasme. Teismai nusprendė, kad prievolės pasibaigimas šalių susitarimu atleidžiant nuo prievolės įvykdymo neįrodytas, nes 2015 m. lapkričio 30 d. pinigų dovanojimo sutartis yra negaliojanti dėl notarinės formos nesilaikymo ir joje nėra nurodyta, kad ja atsakovas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo. Nagrinėjant šioje byloje kilusį ginčą turėjo būti vertinama įrodymų visuma: 2015 m. lapkričio 30 d. pinigų dovanojimo sutarties sudarymo faktinės aplinkybės, šalių valia pabaigti prievolę, abiejų šalių ūkininkų ūkių buhalterinės apskaitos registrų duomenys, o ne išimtinai sutarties formos trūkumas. Pažymėtina, kad 2015 m. lapkričio 30 d. pinigų dovanojimo sutartis, nors ir nepatvirtinta notarine tvarka, yra rašytinis įrodymas byloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 ir 2 dalys), pagrindžiantis ieškovo valią atleisti atsakovą nuo prievolės grąžinti pinigus ieškovui vykdymo. Tai, kad sutartis buvo sudaryta nesilaikant įstatymų reikalaujamos notarinės formos, nepaneigia paties sandorio sudarymo fakto, šalių valios. 2015 m. lapkričio 30 d. pinigų dovanojimo sutartis įrodo atliktus valingus veiksmus ir išreikštą valią, kuri buvo įforminta rašytine forma. Šio susitarimo pagrindu į ieškovo ir atsakovo ūkių buhalterinę apskaitą (į bylą pateiktos apskaitos programos registrų lentelės taip pat yra rašytiniai įrodymai pagal CPK 197 straipsnio 1 dalį) įtrauktas paskolos grąžinimas patvirtina šalių susitarimą dėl prievolės pabaigimo. Šie rašytiniai įrodymai byloje nenuginčyti, jie aiškiai ir neabejotinai patvirtina prievolės pabaigimą atleidžiant atsakovą nuo prievolės įvykdymo (CK 6.129 straipsnio 2 dalis). CK 6.129 straipsnis nenustato atleidimo nuo prievolės įvykdymo formos, todėl kreditoriaus valia gali būti išreikšta bet kokia forma, svarbiausia, kad tai būtų išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai. Nagrinėjamu atveju nors 2015 m. lapkričio 30 d. pinigų dovanojimo sutartis nėra patvirtinta notarine tvarka, šioje byloje ne 2015 m. lapkričio 30 d. pinigų dovanojimo sutarties galiojimas ar negaliojimas yra ginčo objektas, juolab kad toks sandoris, kaip nurodyta sutarties tekste (pinigų dovanojimas), realiai ir neįvyko, nes pasirašant sutartį pinigai nebuvo perduoti, sutartis buvo pasirašyta ieškovo iniciatyva turint tikslą pabaigti prievolę, kilusią iš 2009–2012 m. mokėjimo nurodymų. Pagal CK 6.125 straipsnio 2 dalį, prievolė gali baigtis vienašaliu prievolės šalies pareiškimu įstatymų ar sutarties nustatytais atvejais. Vienas tokių atvejų ir yra CK 6.129 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas kreditoriaus pareiškimas, kad prievolė neegzistuoja. Šiose teisės normose akcentuojama valia, o ne forma. 2015 m. lapkričio 30 d. pinigų dovanojimo sutartimi buvo išreikšta ieškovo valia atleisti atsakovą nuo prievolės grąžinti jam sumą, kurią ieškovas pervedė atsakovui mokėjimo nurodymais, ir atsakovas tokią ieškovo valią ir jos išraišką priėmė ir patvirtino, ir tokiu būdu šalys užbaigė prievolę, tai įtvirtindamos ir savo ūkių apskaitoje.

17.2.       Tiek ieškovo, tiek atsakovo, kaip fizinio asmens ir ūkininko ūkio savininko, statusas nesiskiria, fizinio asmens ir ūkininko ūkio turtas nėra atskirtas, ūkininko ūkis nėra juridinis asmuo. Pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnį, ūkininko ūkis yra apibrėžiamas kaip ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma, ūkininku yra laikomas fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre. Ūkininko ūkio įstatyme įtvirtintos ūkininko ūkio ir ūkininko sąvokų apibrėžtys bei jame nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad ūkininko ūkis neturi teisinio subjektiškumo. Teisinių santykių subjektas, įgyjantis teises ir pareigas, yra pats ūkininkas, t. y. fizinis asmuo. Ūkininko ūkį galima apibūdinti kaip tam tikrą specifinę verslo formą, kuriai nereikia steigti juridinio asmens, kurią vykdo vienas fizinis asmuo arba su partneriais (pvz., sutuoktiniu) pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį. Ūkininko ūkis nėra juridinis asmuo taip, kaip jis apibrėžtas CK 2.33 straipsnyje (juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-1075/2022). Todėl apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad „fizinio asmens piniginės lėšos ir ūkio finansinėje apskaitoje fiksuojamos lėšos nėra tapačios“, yra nepagrįsti, prieštaraujantys Ūkininko ūkio įstatymui ir kasacinio teismo praktikai. Apeliacinės instancijos teismas padarė ir aiškią įrodymų vertinimo klaidą, teigdamas, kad „paskolos teisiniai santykiai susiklostė tarp ieškovo ir atsakovo, t. y. tarp fizinių asmenų“, nes ieškovo 2009 m. birželio 11 d., 2010 m. spalio 11 d. ir 2012 m. gegužės 31 d. mokėjimo nurodymuose mokėtoju nurodytas ieškovas kaip ūkininkas, o pavedimai padaryti į atsakovo sąskaitą, naudojamą ūkininko ūkio veikloje. Tai, kad 2015 m. lapkričio 30 d. pinigų dovanojimo sutartyje nėra nurodytas šalių ūkininkų statusas, ginčo sprendimui neturi jokios įtakos, nes, kaip minėta, ūkininko ir fizinio asmens turtas nėra atskirtas, pačių šalių valia 2009 m. birželio 11 d., 2010 m. spalio 11 d. ir 2012 m. gegužės 31 d. mokėjimo nurodymais ir 2015 m. lapkričio 30 d. pinigų dovanojimo sutartimi į jų ūkių buhalterinę apskaitą įtrauktas tos pačios prievolės atsiradimas ir pasibaigimas.

18.       Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1.       Teismai, pripažindami ieškovo ieškinio pagrįstumą, nusprendė, kad atsakovas neįrodė, jog buvo atleistas nuo prievolės grąžinti ieškovui paskolą vykdymo, kadangi tokia ieškovo valia dovanojimo sutartyje nebuvo išreikšta, be to, atsižvelgiant į tai, kad dovanojimo sutartis nebuvo patvirtinta notaro, teismai laikė ją negaliojančia. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, jog dovanojimo sutartis turi būti vertinama kaip rašytinis įrodymas, jog taip šalys iš esmės išreiškė valią – ieškovas atleido atsakovą nuo prievolės grąžinti paskolą ieškovui įvykdymo, t. y., atsakovo teigimu, prievolė grąžinti paskolą pasibaigė atleidimu nuo prievolės įvykdymo pagal CK 6.129 straipsnį. Priešingai nei teigia atsakovas, į bylą pateikta dovanojimo sutartis nepatvirtina atsakovo įrodinėjamų aplinkybių. Pažymėtina, kad dovanojimo sutarties nuostatose nėra jokios nuorodos, patvirtinančios, jog šalys susitarė dėl paskolos sumos pagal mokėjimo nurodymus dovanojimo ar atleidimo nuo paskolos grąžinimo. Vien ta aplinkybė, kad paskolos suma ir dovanojimo sutartyje nurodyta suma sutampa, nepatvirtina ieškovo valios atleisti atsakovą nuo prievolės grąžinti paskolą įvykdymo. Nors sutiktina su atsakovo pozicija, kad dovanojimo sutartimi apdovanotoji šalis gali būti atleista nuo turtinės prievolės dovanotojui, tačiau ginčo dovanojimo sutartyje tokių duomenų nėra. Iš dovanojimo sutarties turinio matyti, kad ieškovas aiškiai ir nedviprasmiškai neišreiškė valios atleisti atsakovą nuo prievolės įvykdymo. Atsakovo teiginius, kad ieškovo valią atleisti atsakovą nuo paskolos grąžinimo patvirtina ir ta aplinkybė, jog dovanojimo sutartis, kaip paskolos grąžinimą patvirtinantis dokumentas, buvo įtraukta tiek į ieškovo ūkio, tiek į atsakovo ūkio buhalterinę apskaitą, paneigia ieškovo pateikta auditorės 2024 m. balandžio 11 d. ataskaita, kurioje nurodyta, kad, pagal dovanojimo sutarties esmę, ji negalėjo būti traukiama į ūkininko (atsakovo) apskaitos registrus (ataskaitos 6.4 punktas). Pažymėtina, kad atsakovo pateikti buhalteriniai duomenys yra atspausdinti iš buhalterinės programos, nėra pasirašyti nei ieškovo, nei atsakovo, todėl jų įrodomoji reikšmė vertintina kritiškai.

18.2.       Nagrinėjamoje byloje spręstina, kad įstatymas nustato atleidimo nuo prievolės įvykdymo formos reikalavimus. Kadangi tariamas atleidimas nuo prievolės įvykdymo įformintas dovanojimo sutartimi, todėl šiuo konkrečiu atveju yra taikomos ir dovanojimo sutartį reglamentuojančios įstatymo normos. Atsižvelgiant į tai, kad dovanojimo sutarties suma yra 146 258,10 Eur, ši sutartis privalėjo būti tvirtinama notarine tvarka. Kadangi dovanojimo sutartis nebuvo patvirtinta notarine tvarka, todėl, kaip teisingai nustatė bylą nagrinėję teismai, vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 1 dalimi, yra negaliojanti. Ieškovas neišreiškė valios atleisti atsakovą nuo paskolos grąžinimo. Tokią išvadą patvirtina tai, kad dovanojimo sutartyje nėra nuorodos, jog atleidžiama nuo prievolės grąžinti paskolą įvykdymo, ar nurodoma, kad dovanojama pinigų suma, kuri atsakovui jau yra sumokėta mokėjimo pavedimais, dovanojimo sutartis nepatvirtinta notarine tvarka. Pažymėtina, kad įstatymo nustatyta sandorio notarinė forma nėra savitikslė, jos laikymasis, be kita ko, leidžia užtikrinti, kad sandorio šalys aiškiai supranta sandorio pasekmes ir išreiškia valią sudaryti tokio turinio sandorį. Priešingas aiškinimas neatitiktų civilinių teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo. Dovanojimo sutartis, vertinama kaip atleidimas nuo prievolės vykdymo, stokoja ieškovo valios išraiškos ne tik turinio, bet ir formos prasme.

18.3.       Atsakovas, įrodinėdamas, kad fizinio asmens ir ūkininko turtas nėra atskirtas, nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-1075/2022, nes šioje byloje kasacinis teismas vertino ūkininko ūkio teisinio subjektiškumo nebuvimą ir negalėjimą būti dalyvaujančiu byloje asmeniu, tačiau nevertino fizinio asmens ir ūkininko ūkio turto (ne)atskirumo. Nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 26 d. galiojęs teisinis reglamentavimas patvirtina, kad, priešingai nei teigia atsakovas, ūkininko ūkis yra atskiras apskaitos vienetas ir jo buhalterinėje apskaitoje registruojamas tik ūkio veikloje naudojamas turtas (Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo dvejybine apskaitos sistema rekomendacijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 3D-491). Pažymėtina, kad ieškovas paskolą atsakovui suteikė kaip ūkininkas, tą byloje patvirtina su ieškiniu pateikti mokėjimo nurodymai, iš kurių matyti, kad mokėtojas yra ieškovas kaip ūkininkas, o gavėjas – atsakovas, o dovanojimo sutartyje aiškiai nurodyta, kad ieškovas pinigus dovanoja savo broliui (atsakovui), t. y. kaip fizinis asmuo savo asmenines lėšas, ne ūkininko ūkio. Dovanojimo sutartyje nėra nuorodos, kad dovanojama pinigų suma yra ūkio turtas. Taigi, šiuo atveju dovanojimo sutartis net negalėjo būti įtraukta į ieškovo ūkio buhalterinę apskaitą, nes yra nesusijusi su ūkio turtu. Ieškovo ūkio apskaitoje paskolos nurašymas dovanojimo sutarties pagrindu reikštų lėšų netekimą, todėl turėjo būti privalomai pagrįstas apskaitos dokumentu dėl patirtų finansinės veiklos sąnaudų, paaiškinant tokio atsisakymo priežastį, tačiau tokias aplinkybes patvirtinančių dokumentų į bylą nebuvo pateikta. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad, priešingai nei įrodinėja atsakovas, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog fizinio asmens lėšos ir ūkio finansinėje apskaitoje fiksuojamos lėšos nėra tapačios.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl skolininko atleidimo nuo prievolės įvykdymo formos reikalavimų ir jo įrodinėjimo

19.       Pagal CK 6.129 straipsnio 1 dalį, prievolė baigiasi, kai kreditorius atleidžia skolininką nuo jos įvykdymo arba pareiškia, kad prievolė neegzistuoja, jeigu atleidimas nuo prievolės įvykdymo nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių į kreditoriaus turtą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, atleidimas nuo prievolės įvykdymo turi būti pareikštas aiškiai ir neabejotinai.

20.       Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis).

21.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai kreditorius skolininką atleidžia nuo visos neįvykdytos prievolės arba prievolės neįvykdytos dalies įvykdymo, tai prievolė baigiasi ne įvykdymu (CK 6.123 straipsnis), o skolininko atleidimu nuo prievolės įvykdymo (CK 6.129 straipsnis). Prievolei pasibaigti šiuo pagrindu, jeigu atleidimas nuo prievolės įvykdymo nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių į kreditoriaus turtą, pakanka vien kreditoriaus valios, išskyrus atleidimo nuo prievolės vykdymo už atlyginimą atvejį. CK 6.129 straipsnis nenustato atleidimo nuo prievolės įvykdymo formos, todėl kreditoriaus valia gali būti išreikšta bet kokia forma, išskyrus atvejus, kai jos išraiškos formą nustato įstatymas arba sutartis. Bet kuriuo atveju atleidimas nuo prievolės įvykdymo turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). 

22.       Taigi, apibendrinant nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, pagal CK 6.129 straipsnį skolininkui nuo prievolės įvykdymo atleisti pakanka kreditoriaus vienašalio sandorio. Kita vertus, šalys gali pasirinkti atleidimą nuo prievolės įvykdymo įforminti ir dvišaliu sandoriu. Kreditoriaus valia atleisti skolininką nuo prievolės įvykdymo gali būti išreikšta bet kokia forma, išskyrus atvejus: 1) kai kreditoriaus valios išraiškos formą nustato įstatymas arba 2) kai kreditoriaus valios išraiškos formą nustato sutartis. Kai nurodytų išimčių nenustatyta, kreditoriaus valia atleisti skolininką nuo prievolės įvykdymo gali būti išreikšta bet kokia forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan.). Svarbu, kad kreditoriaus valia būtų išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai.

23.       Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodyti, kad prievolė baigėsi dėl to, kad kreditorius aiškiai ir nedviprasmiškai atleido skolininką nuo prievolės įvykdymo, turi tas asmuo, kuris remiasi šia aplinkybe (CPK 178 straipsnis). Paprastai tokia aplinkybe remiasi skolininkas. Todėl jam ir tenka našta šią aplinkybę įrodyti.

24.       Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Pagal bendrąją taisyklę, faktiniai duomenys gali būti įrodinėjami visomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus atvejus, kai tam tikroms faktinėms aplinkybėms nustatyti įstatymas riboja konkrečių įrodinėjimo priemonių naudojimą arba reikalauja konkrečių įrodinėjimo priemonių. Tais atvejais, kai kreditoriaus valia atleisti skolininką nuo prievolės įvykdymo gali būti išreikšta bet kokia forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan.), kreditoriaus valią galima įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis, nurodytomis CPK 177 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgiant į tai, kad įstatyme nenustatyti šios aplinkybės įrodinėjimo ribojimai ir nenustatyta, kad ši aplinkybė turi būti įrodinėjama tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis.

25.       Nagrinėjamoje byloje atsakovas faktą, kad ieškovas atleido jį nuo prievolės grąžinti 146 258,10 Eur paskolą įvykdymo, be kita ko, įrodinėjo rašytine 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartimi. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2015 m. lapkričio 30 d. rašytinėje pinigų dovanojimo sutartyje nurodyta, jog ieškovas padovanoja savo broliui (atsakovui) 146 258,10 Eur, o atsakovas dovaną iš savo brolio (ieškovo) priima. Teismai nustatė ir tą faktą (ir šalys jo neginčija), kad pinigai pagal dovanojimo sutartį nebuvo perduoti. Bylą nagrinėję teismai, iš esmės atsižvelgdami į aplinkybę, kad buvo dovanojama 146 258,10 Eur suma, dovanojimo sutartis buvo sudaryta rašytine forma, o pagal CK 6.469 straipsnio 2 dalį dovanojimo sutartis turėjo būti sudaryta notarine forma, kurios nesilaikant dovanojimo sutartis laikytina negaliojančia dėl privalomos notarinės sandorio formos nesilaikymo (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), padarė išvadą, kad, net ir nustačius ieškovo valią atleisti atsakovą nuo prievolės grąžinti paskolą įvykdymo, atleidimo nuo prievolės įvykdymo, (dovanojimo) sandoris negaliotų dėl įstatymuose nustatytos privalomos sandorio formos nesilaikymo. Taigi, bylą nagrinėję teismai iš esmės remdamiesi vien dovanojimo sutarties formos nesilaikymo pasekmėmis konstatavo, kad atsakovas (skolininkas) neįrodė savo atleidimo nuo prievolės įvykdymo fakto.

26.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta dovanojimo sutartimi ir faktine aplinkybe, kad pinigai pagal dovanojimo sutartį nebuvo perduoti, kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais atsakovas įrodinėja ne dovanojimo sutarties, kurios objektas būtų skolininko atleidimas nuo prievolės įvykdymo, sudarymo faktą, o kreditoriaus vienašalio pareiškimo apie skolininko atleidimą nuo prievolės įvykdymo (vienašalio sandorio sudarymo) faktą. Kaip minėta pirmiau, kreditoriaus valia atleisti skolininką nuo prievolės įvykdymo gali būti išreikšta bet kokia forma; įstatymas nenustato specialios kreditoriaus vienašalio pareiškimo (vienašalio sandorio) formos. Tai reiškia, kad ieškovo valia atleisti atsakovą nuo prievolės grąžinti skolą galėjo būti išreikšta bet kokia forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan.) ir atsakovas šį faktą galėjo įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis, nurodytomis CPK 177 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamoje byloje nustatant, ar ieškovas atleido atsakovą nuo prievolės grąžinti 146 258,10 Eur paskolą įvykdymo vienašalio sandorio pagrindu, dovanojimo sutarties formos nesilaikymas ir šio nesilaikymo pasekmių taikymas nėra teisiškai reikšmingas, o rašytinė 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartis, kurioje nurodyta, kad ieškovas padovanojo atsakovui 146 258,10 Eur, turėjo būti vertinama kaip rašytinis įrodymas kartu su kitais įrodymais. Bylą nagrinėję teismai, netinkamai pritaikę CK 6.129 straipsnio nuostatas ir, remdamiesi iš esmės vien dovanojimo sutarties formos nesilaikymo pasekmėmis, konstatavę, kad atsakovas (skolininkas) neįrodė savo atleidimo nuo prievolės įvykdymo fakto, galimai netinkamai nustatė šį faktą.

27.       Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktą).

28.       Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024 106 punktą). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; ir kt.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą).

29.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, daro išvadą, kad siekdami nustatyti, ar ieškovas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią atleisti atsakovą nuo prievolės grąžinti 146 258,10 Eur paskolą įvykdymo, bylą nagrinėję teismai turėjo įvertinti įrodymų visumą (rašytinę 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartį, buhalterinės apskaitos duomenis, liudytojų parodymus ir kitus įrodymus). Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad vien atsakovui suteiktos paskolos sumos ir dovanojimo sutarties sumos atitikimo, kai ieškovas ginčija atleidęs atsakovą nuo prievolės įvykdymo, nepakanka padaryti išvadoms, jog atsakovas yra aiškiai ir nedviprasmiškai atleistas nuo prievolės įvykdymo ieškovui. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad šis faktas turi būti vertinamas kartu su kitais byloje nustatytais faktais ir tik tuomet, įvertinus įrodymų visumą, padaroma išvada, ar atsakovas įrodė, kad ieškovas jį aiškiai ir nedviprasmiškai atleido nuo prievolės įvykdymo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti ūkininkų ūkių buhalterinės apskaitos duomenis, padarydamas išvadą, jog paskolos teisiniai santykiai susiklostė tarp ieškovo ir atsakovo, t. y. tarp fizinių asmenų, nes apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas proceso teisės normas, savo išvados neargumentavo ir nenurodė įrodymų, kuriais grindžia savo išvadą, atsižvelgiant į tai, kad ši išvada prieštarauja abiejų šalių pripažintam faktui, jog paskolą suteikė ieškovas kaip ūkininkas atsakovui kaip ūkininkui, ir pirmosios instancijos teismo nustatytai aplinkybei, kad ieškovas kaip ūkininkas suteikė paskolą atsakovui (CPK 331 straipsnio 4 dalis).

30.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo prievolės įvykdymo, pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, todėl galimai tinkamai nenustatė, ar ieškovas atleido atsakovą nuo prievolės grąžinti 146 258,10 Eur paskolą įvykdymo. Šis klausimas yra fakto klausimas ir jis negali būti išspręstas kasaciniame teisme, nes, pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus, o faktinių aplinkybių nustatymas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, turinčiam teisę spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Iš naujo bylą nagrinėsiantis apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti visus byloje esančius įrodymus (rašytinę 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartį, buhalterinės apskaitos duomenis, liudytojų parodymus ir kitus įrodymus) ir tuomet spręsti, ar ieškovas atleido atsakovą nuo prievolės grąžinti 146 258,10 Eur paskolą įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31.       Kasaciniam teismui nusprendus perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir valstybės turėtų išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         Danguolė Bublienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Artūras Driukas

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Algirdas Taminskas