Administracinė byla Nr. eAS-217-662/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00512-2024-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos N. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja N. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 24S41001 (toliau – ir Sprendimas). 

Pareiškėja skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą. Savo prašymą pareiškėja argumentavo tuo, jog šiuo metu jos paso galiojimas yra pasibaigęs ir ji gali išvykti tik į savo kilmės valstybę, t. y. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)), kur jai gresia nepataisoma žala. Pareiškėja prašė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 14 d. nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjos skundas.

Atsakovas Migracijos departamentas pateikė rašytinę nuomonę, kurioje prašė pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas rašytinėje nuomonėje nurodė, kad pareiškėja savo skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo, taip pat nepagrindė, kad, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.

II.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. vasario 27 d. nutartimi atmetė pareiškėjos N. S. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nurodo, jog negali išvykti iš Lietuvos Respublikos, nes neturi galiojančio paso, todėl jai tektų vykti į (duomenys neskelbtini), kur jai gresia nepataisoma žala, tačiau pareiškėja niekaip nepagrindžia tokių savo teiginių, nenurodo, kokia nepataisoma žala jai kiltų išvykus į (duomenys neskelbtini). Prielaida, jog pareiškėja gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, kad pareiškėja jų neįvardijo ir neįrodė, kad neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėja, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, patirs skunde minimų nepatogumų, t. y. jog pareiškėjai išvykus į (duomenys neskelbtini) jai grės nepataisoma žala.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 23S152411 nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti minėtą Migracijos departamento sprendimą. Taigi, pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl jos baimės grįžti į kilmės šalį jau buvo išanalizuotos ir nenustatyta realios grėsmės jai būti persekiojamai. Todėl šiuo metu nesant įrodymų, patvirtinančių apie realų pareiškėjos persekiojimą, nėra pagrindo pripažinti, kad jai gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašo vadovautis teismų praktika, nurodo atitinkamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bei jas pacituoja, tačiau minėtą teismų praktiką niekaip nesusieja su jos individualia situacija. Todėl tokie pareiškėjos argumentai negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Įvertinęs pareiškėjos pateiktus įrodymus bei argumentus, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėja, kuriai tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Pareiškėja N. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – sustabdyti Sprendimo (pareiškėja atskirajame skunde klaidingai nurodo Sprendimo datą – 2023 m. rugsėjo 13 d.) vykdymą iki kol bus priimtas galutinis sprendimas pareiškėjos administracinėje byloje.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad ji išsamiai pagrindė grėsmę patirti kankinimus, žiaurų, nežmonišką ir / ar orumą žeminantį elgesį, kuri jai kiltų, jei ji grįžtų ar būtų išsiųsta į kilmės valstybę, inter alia (be kita ko) bylos nagrinėjimo metu iki jos skundo išnagrinėjimo iš esmės. Pareiškėjos pateikti objektyvūs įrodymai patvirtina, kad tokio profilio asmenims kaip ji vien grįžimas į (duomenys neskelbtini) kelią didelę riziką susilaukti didesnio teisėsaugos institucijų dėmesio ir persekiojimo. Pirmosios instancijos teismas neatliko tokios rizikos vertinimo, skundžiamoje nutartyje klaidingai nurodė, kad pareiškėja galėtų patirti tam tikrų nepatogumų. Tokia teismo nutartis yra nepagrįsta ir neatitinka teisingumo principo.

Pareiškėja pažymi, kad Sprendime nurodoma, jog per šiame sprendime nustatytą terminą (šis terminas baigiasi kovo 8 d.), neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo. Taigi, tuo atveju, jei pareiškėjos skundas būtų tenkintas, tačiau pareiškėjos grąžinimas į kilmės šalį jau būtų įvykdytas, dėl ko ji patirtų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio draudžiamą elgesį, tokia jos patirta žala būtų vertintina kaip nepataisoma, o ir teismo sprendimas, panaikinantis Sprendimą, nebegalėtų būti įvykdytas (įvykdyto sprendimo panaikinimas nebesukeltų teisinių pasekmių). Tik sustabdžius Sprendimo vykdymą iki byla bus iš esmės išnagrinėta, o pareiškėjai kylančios grėsmės bus visapusiškai ir motyvuotai įvertintos, būtų užkirstas kelias Konvencijos 3 straipsnio bei negrąžinimo principo pažeidimui. Pareiškėjai kylanti grėsmė patirti elgesį, priešingą Konvencijos 3 straipsniui, nusveria tikslą kuo greičiau įvykdyti atsakovo Sprendimą. Byloje nėra jokių aplinkybių, pagrindžiančių viešą interesą dėl Sprendimo įvykdymo nedelsiant, pareiškėja viso buvimo Lietuvos Respublikoje metu bendradarbiavo su Lietuvos Respublikos institucijomis, nesislapstė, savo teises gina teisėtomis priemonėmis, nekelia grėsmės visuomenės saugumui ir pan. Todėl prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė vertintina kaip adekvati ir proporcinga.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad riziką patirti žalą didina faktas, jog yra pasibaigęs pareiškėjos paso galiojimo laikas. Ši aplinkybė, kuri atsirado atsakovui laiku neišnagrinėjus pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį, skunde nurodoma kaip papildoma riziką didinanti aplinkybė, tačiau klaidingai teismo buvo įvertinta kaip neva pagrindinė aplinkybė, kuria pareiškėja grindė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pareiškėjai kylančią grėsmę. Pareiškėja neišvengiamai tiesiogiai susidurs su (duomenys neskelbtini) pasieniečiais, kuriems teks aiškinti savo buvimo aplinkybes Lietuvoje. Kadangi (duomenys neskelbtini) pasienio pareigūnai jau dabar nuodugniai tiria grįžtančius asmenis, jų telefonus, socialinių tinklų paskyras ir jų biografijas bei sugeba per internete esantį paveikslėlį identifikuoti protestuose dalyvaujantį asmenį, pareiškėja bus atskleista kaip opozicijos aktyvistė. Maža to, pareiškėja turės atskleisti, kad Lietuvoje kreipėsi dėl prieglobsčio, o vien šis faktas bus pagrindas imtis veiksmų prieš pareiškėją.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pareiškėja tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo, nes skundą iš esmės grindžia analogiškais argumentais kaip ir savo prieglobsčio prašymą. Minėtos aplinkybės jau buvo išanalizuotos ne tik Migracijos departamento, bet ir visų instancijų teismuose, t. y. nenustatyta grėsmė būti persekiojamai (duomenys neskelbtini). Nesant šiuo metu patvirtinančių įrodymų apie individualų pareiškėjos persekiojimą, nėra pagrindo pripažinti, jog jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, pareiškėja nepagrindė nei vienos iš dviejų būtinų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, todėl Regionų administracinis teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstą nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 27 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumas ir teisėtumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Pažymėtina ir tai, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galinčias kilti neigiamas pasekmes ateityje; be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja teismo prašė laikinai sustabdyti ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo vykdymą. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą pareiškėja grindė tuo, jog šiuo metu jos paso galiojimas yra pasibaigęs ir ji gali išvykti tik į savo kilmės valstybę, t. y. (duomenys neskelbtini), kur jai gresia nepataisoma žala (ji priklauso sistemingai persekiojamai grupei, todėl, grįžus į (duomenys neskelbtini), ji patirs elgesį, priešingą Konvencijos 3 straipsniui).

Migracijos departamento Sprendimu nuspręsta: įpareigoti pareiškėją išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jai neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš šalies; neuždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendimas priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi, 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei atsižvelgus į aplinkybes, jog: pareiškėjos teisėtas buvimas Lietuvos teritorijoje buvo siejamas išskirtinai su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūra; pasibaigus šiai procedūrai bei Migracijos departamentui atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, ji prarado teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje; pareiškėja prašo leisti jai savanoriškai išvykti į kilmės valstybę; nėra pagrindo manyti, kad ji gali pasislėpti vengdama grąžinimo.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 23S152411 nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Šį Migracijos departamento sprendimą pareiškėja apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. sausio 17 d. nutartimi minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjos nurodytus argumentus, kuriais grindžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, įvertinusi byloje ginčijamą Sprendimą ir byloje esančius duomenis, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pakankamo pagrindo taikyti pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – Sprendimo vykdymo sustabdymo. Pažymėtina, kad atsakovo sprendimas nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio buvo ginčijamas teisme, tačiau ir pirmosios instancijos teismas, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė pareiškėjos skundą. Taigi, šiuo metu nesant įrodymų, patvirtinančių apie realų pareiškėjos persekiojimą, nėra pagrindo pripažinti, kad jai gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjos argumentai, susiję su pasieniečių veiksmais jos savanoriško grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju, yra grindžiami prielaidomis ir taip pat nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019; ir kt.).

Tuo atveju, jeigu užsienietis savanoriškai neišvyksta iš Lietuvos Respublikos, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisinis pagrindas Migracijos departamentui priimti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo, kuris gali būti skundžiamas teismui ir reiškiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.). Taigi, šioje proceso stadijoje pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas (Sprendimo vykdymo sustabdymas) reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir nebūtų proporcingas, kadangi pareiškėja nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, atskirojo skundo argumentai nesuteikia pagrindo šią teismo nutartį panaikinti, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. S. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                     Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

                                        Milda Vainienė