Civilinė byla Nr. e3K-3-227-381/2024
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12888-2020-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1; 2.4.2.2; 2.4.2.5; 2.4.2.12.2; 2.4.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gruodžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovei R. S. dėl metalinės tvoros, betoninio tvoros pamato ir tujų gyvatvorės pašalinimo bei atsakovės R. S. priešieškinį ieškovei A. L. dėl servituto nustatymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. B.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymo sąlygas ir galimybę nustatyti servitutą siekiant naudotis antraeiliais daiktais, taip pat nuosavybės teisės apribojimą paties savininko valia ir jo reikšmę sprendžiant dėl negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygų, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė A. L. (pradinės ieškovės S. G. teisių perėmėja) patikslintu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę R. S. žemės sklype (duomenys neskelbtini), pašalinti visą pastarajai nuosavybės teise priklausančią tujų gyvatvorę, UAB ,,Netkada“ matininko A. G. 2021 m. rugsėjo 6 d. parengtoje želdinių – tujų gyvatvorės kontrolinėje geodezinėje nuotraukoje pažymėtą taškais 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17; metalinę tvorą, UAB ,,Netkada“ matininko A. G. 2021 m. rugsėjo 6 d. parengtoje tvoros betoninio pamato kontrolinėje geodezinėje nuotraukoje pažymėtą taškais 5, 6, 7, 8, ir betoninį tvoros pamatą, UAB ,,Netkada“ matininko A. G. 2021 m. rugsėjo 6 d. parengtoje tvoros betoninio pamato kontrolinėje geodezinėje nuotraukoje pažymėtą taškais 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, neįvykdžius laiku – skirti baudą.
3. Ieškovė nurodė, kad po 2017 m. kilusio teisminio ginčo tarp jos ir kito gretimo sklypo savininko A. M., UAB ,,Netkada“ matininkui parengus ieškovės žemės sklypo ribų planą, paaiškėjo, jog ieškovės ir atsakovės sklypus skiriančios ir atsakovei priklausančios tujos bei tvora yra ieškovės sklype, tvora nuo sklypo ribos atitolusi 1,1 m. Aplinkybė, kad ginčo objektai (tvora ir tujų gyvatvorė), esantys ieškovės sklype, nuosavybės teise priklauso atsakovei, yra konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje. Dėl to ieškovė negali naudotis dalimi jai priklausančio žemės sklypo ir taip yra pažeidžiamos jos kaip žemės sklypo savininkės teisės.
4. Atsakovė patikslintu priešieškiniu prašė: 1) nustatyti neterminuotą 53 kv. m servitutą tarnaujančiajam daiktui – žemės sklypui (duomenys neskelbtini) pagal UAB „Valakas“ 2021 m. lapkričio 24 d. parengtą servituto planą, pažymėtą taškais: 1 (kodas R) (X 6088420.48; Y 494208.89) 2 (kodas R) (X 6088390.56; Y 494284.60) 10 (kodas S) (X 6088392.46; Y 494278.97) 11 (kodas S) (X 6088396.70; Y 494267.73) 12 (kodas S) (X 6088405.17; Y 494245.41) 13 (kodas S) (X 6088413.14; Y 494224.49) 14 (kodas S) (X 6088418.21 Y 494213.61), viešpataujančiųjų daiktų – tvoros ir tujų – naudojimui pagal paskirtį užtikrinti; 2) už nustatytą servitutą nustatyti 5,13 Eur metinį atlyginimą, kuris turi būti sumokėtas esamam žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkui iki kiekvienų metų gruodžio 31 d.
5. Atsakovė nurodė, kad žemės sklypą su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini) įsigijo iš trečiojo asmens J. B. jau su aptverta tvora ir pasodinta gyvatvore. Tvora pastatyta ir gyvatvorė pasodinta buvusių žemės sklypų savininkų susitarimu. Atsakovei ginčo objektai reikalingi, tačiau jų perkėlimo ir persodinimo išlaidos sudarytų 26 063,39 Eur, todėl tam, kad atsakovė galėtų šiais objektais naudotis, būtina nustatyti servitutą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimu patikslintą ieškinį patenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė ? įpareigojo atsakovę per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti nuo ieškovei priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) atsakovei nuosavybės teise priklausančią tujų gyvatvorę, UAB ,,Netkada“ matininko A. G. 2021 m. rugsėjo 6 d. parengtoje želdinių – tujų gyvatvorės kontrolinėje geodezinėje nuotraukoje pažymėtą taškais 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, metalinę tvorą, UAB ,,Netkada“ matininko A. G. 2021 m. rugsėjo 6 d. parengtoje tvoros betoninio pamato kontrolinėje geodezinėje nuotraukoje pažymėtą taškais 5, 6, 7, 8, ir betoninį tvoros pamatą, UAB ,,Netkada“ matininko A. G. 2021 m. rugsėjo 6 d. parengtoje tvoros betoninio pamato kontrolinėje geodezinėje nuotraukoje pažymėtą taškais 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8.
7. Teismas nustatė, kad šalims nuosavybės teisėmis priklausančius sklypus (duomenys neskelbtini) skiria atsakovei priklausanti neįregistruota tvora su pamatu ir gyvatvorė, tačiau šie objektai yra ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype – 1,1 m nuo įregistruotos sklypo ribos. Teismas konstatavo, kad atsakovė yra gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priklausinių (ginčo tvoros ir gyvatvorės) savininkė, todėl jai kyla pareiga pašalinti ieškovės nuosavybės teisių pažeidimą – ginčo objektus.
8. Teismas nurodė, kad ginčo tvoros pastatymo ir gyvatvorės pasodinimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 316 patvirtinto statybos reglamento STR 1.07.01:1999 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ dalies „Privalomieji reikalavimai“ 8 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai statinių statyba arba darbų atlikimas susietas su bendra nuosavybe, būtina turėti notaro patvirtintą bendraturčio sutikimą. Teismas nustatė, kad sutikimo dėl tuometinių sklypo savininkų susitarimo bendrai statyti ginčo tvorą bei sodinti ginčo gyvatvorę nėra ir tai lemia atsakovės pareigą ištaisyti netinkamus padarinius. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo J. B. nurodė, jog ieškovė (jos šeimos nariai, kurie ginčo objektų statymo ir sodinimo metu buvo to sklypo bendraturčiai) neprieštaravo, kad J. B. ir R. B. statytųsi ginčo tvorą ir sodintųsi ginčo gyvatvorę, tačiau neteigė, kad jiems buvo duotas sutikimas tai daryti A. L. ir P. L. priklausančios žemės sklypo dalies sąskaita. Kadangi atsakovei priklausanti ginčo tvora pastatyta ir ginčo gyvatvorė pasodinta pažeidžiant 1995 m. plane nustatytą ribą, tai, nesant nurodyto sutikimo, negalima konstatuoti atsakovės, kaip teisių perėmėjos, teisėto elgesio. Aplinkybė, kad ieškovė (jos šeimos narys) mokėjo pinigus už ginčo tvoros pastatymą, turėjo lemti pačios ieškovės nuosavybės teisę į tą tvorą, tačiau abu ginčo objektai pripažįstami atsakovės nuosavybe.
9. Teismas nurodė, kad tai, jog ieškovė ilgą laiką nereiškė pretenzijų dėl tujų ir tvoros, savaime nereiškia jos sutikimo dėl ginčo objektų buvimo vietos, juolab kad iš bylos medžiagos matyti, jog šios aplinkybės paaiškėjo tik apie 2018 m. ir nuo to laiko ieškovė reiškė atsakovei teritorines pretenzijas. Be to, aplinkybė, jog asmuo faktiškai užvaldė gretimo žemės sklypo dalį, o šio savininkas to neginčijo, nelaikoma tinkamu patvirtinimu, kad vienas asmuo kitam perleido dalį nuosavybės. Nuosavybė iš vieno asmens kitam gali būti perleista tik įstatymui neprieštaraujančiu pagrindu ir būdu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ? CK) 4.47 straipsnis). Byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių pagrindą atsakovei įgyti nuosavybės teisę į ieškovei pagal dokumentus priklausančią žemės sklypo dalį. Niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prieš jo valią, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, o ieškovė nėra išreiškusi sutikimo padidinti atsakovės žemės sklypą savo sklypo sąskaita (CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tai, kad ieškovės žemės sklype yra atsakovei priklausanti ginčo tvora ir gyvatvorė, taip pat nesuteikia atsakovei pagrindo naudotis didesne, negu jai priklauso, žemės sklypo dalimi.
10. Teismas, nustatęs, kad atsakovės tvora ir gyvatvorė patenka į ieškovės žemės sklypą, konstatavo, jog ieškovė įrodė savo teisių pažeidimą, kurį privalėjo įrodyti, pareikšdama negatorinį ieškinį CK 4.98 straipsnio pagrindu. Ieškovės teisės pažeistos – ji yra netekusi teisės valdyti ir naudoti 58 kv. m ploto žemės sklypo dalį, kuri atskirta nuo likusios jos sklypo dalies atsakovei priklausančiais ginčo objektais. Kadangi tokia ieškovės žemės sklypo dalis be teisinio pagrindo patenka į atsakovės valdą ir atsakovė atitinkamai naudojasi tokia ieškovei priklausančia žemės sklypo dalimi, tai yra pagrindas iš atsakovės neteisėto valdymo sugrąžinti ieškovei jos žemės sklypo dalį, pašalinant ginčo tvorą su pamatu bei ginčo gyvatvorę, esančias ieškovės sklype.
11. Pasisakydamas dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo nustatyti servitutą ginčo tvorai ir gyvatvorei naudoti, teismas pažymėjo, kad šie objektai neatlieka savo paskirties, nes jie yra ne ant šalių sklypų ribos, bet užima svetimo (ieškovės) žemės sklypo dalį. Nepagrįstai užimamas plotas negali būti laikomas mažu, nes nukrypimai viršija miestuose leistinas 10 cm paklaidas vienu metru.
12. Teismo vertinimu, ginčo objektus galima pašalinti nuo ieškovės žemės sklypo dalies, juos perkeliant į atsakovės sklypą. Teismas nurodė, kad, esant galimybei iškelti ginčo objektus iš ieškovės sklypo, siekis to nedaryti kito žemės sklypo savininko (ieškovės) sąskaita vertinamas kaip nesąžiningas. Teismas pažymėjo, kad ginčo objektai ieškovės žemės sklype atsidūrė ne dėl pokyčių atliekant kadastrinius matavimus ir ne dėl matininkų klaidų, bet dėl neteisingai parinktos tų objektų įrengimo vietos, nesilaikant sutartų ribų (atstumų). Įsigydama iš ankstesnės savininkės žemės sklypą atsakovė neturėjo tikėtis, kad ji galės naudotis didesniu žemės sklypo plotu, nei pirko.
13. Be to, teismas nurodė, kad tarp šalių kyla ginčai ne tik dėl teritorijos, bet ir dėl minėtos gyvatvorės priežiūros. Ieškovei daryti poveikį ginčo objektams draudžiama teismo sprendimu. Pati atsakovė pripažįsta, jog, net nustačius jos prašomą servitutą, ginčo gyvatvorės priežiūrai būtų reikalinga patekti dar ir į kitą ieškovės žemės sklypo dalį, kurioje neprašoma nustatyti servituto. Tujos yra augalai, turintys savybę sparčiai plėstis ne tik į aukštį, bet ir į plotį, todėl joms reikalinga nuolatinė priežiūra – genėjimas, nuobirų tvarkymas. Prašomo nustatyti servituto ploto ginčo gyvatvorės priežiūrai jau dabar akivaizdžiai nepakanka, todėl teismas padarė išvadą, kad prašomas nustatyti servitutas ne tik neišspręs šalių konfliktų, bet juos kurs ir eskaluos.
14. Teismo vertinimu, prašomas nustatyti servitutas nėra vienintelė ir proporcingiausia galimybė naudotis ginčo objektais, jis neužtikrintų šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei kitų nurodytų principų. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra vienos iš servituto nustatymo teismo sprendimu privalomų sąlygų – servituto nustatymo būtinumo (CK 4.126 straipsnio 1 dalis).
15. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino iš dalies ? nustatė neterminuotą 53 kv. m servitutą tarnaujančiajam daiktui – žemės sklypui (duomenys neskelbtini) pagal UAB „Valakas“ 2021 m. lapkričio 24 d. parengtą servituto planą, pažymėtą taškais: 1 (kodas R) (X 6088420.48; Y 494208.89) 2 (kodas R) (X 6088390.56; Y 494284.60) 3 (kodas R) (X 6088367.54; Y 494281.76) 7 4 (kodas R) (X 6088371.78; Y 494267.90) 5 (kodas R) (X 6088383.36; Y 494230.09) 6 (kodas R) (X 6088402.99; Y 494238.74) 7 (kodas R) (X 6088409.24; Y 494222.94) 8 (kodas R) (X 6088410.48; Y 494223.52) 9 (kodas R) (X 6088416.93; Y 494207.25) 10 (kodas S) (X 6088392.46; Y 494278.97) 11 (kodas S) (X 6088396.70; Y 494267.73) 12 (kodas S) (X 6088405.17; Y 494245.41) 13 (kodas S) (X 6088413.14; Y 494224.49) 14 (kodas S) (X 6088418.21 Y 494213.61), viešpataujančiųjų daiktų – tvoros ir tujų – naudojimui pagal paskirtį užtikrinti ir iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 1708,83 Eur kompensaciją už servitutą.
16. Kolegija nustatė, kad 0,4128 ha (4128 kv. m) ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) tam tikrais laikotarpiais tam tikromis dalimis nuosavybės teise priklausė ieškovei A. L., jos sutuoktiniui P. L., trečiajam asmeniui J. B., jos buvusiam sutuoktiniui R. B., kitiems asmenims. Po to, kai žemės sklype buvo pastatyta ginčo tvora ir pasodintos ginčo tujos, ieškovė su buvusia žemės sklypo bendraturte sudarė keletą notaro patvirtintų sandorių (2003 m. gruodžio 12 d. sutartį dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo; 2006 m. rugpjūčio 23 d. sutartį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pasidalijimo į 3 sklypus). 2003 m. gruodžio 12 d. sutartimi buvo nustatyta žemės sklypo naudojimo tvarka pagal UAB „Žemėtvarkos darbai“ 2003 m. gruodžio 11 d. planą, šis yra sudėtinė notaro patvirtintos sutarties dalis. Šiame plane yra pažymėta tvoros su kapitalinėmis atramomis centrinę ašį žyminti linija (Sutartinių topografinių ženklų reglamento (toliau ? Reglamentas) 61.1 punktas) ir, pagal Reglamento 32.2 punktą, tujų gyvatvorės žymėjimas (linija, reiškianti krūmų juostą, gyvatvorę), ši tujų linija, pažymėta minėtais sutartiniais ženklais, akivaizdžiai yra ieškovės sklypo dalyje. Be to, 2006 m. birželio 6 d. plane, kuris yra sudėtinė 2006 m. rugpjūčio 23 d. sutarties dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pasidalijimo į 3 sklypus dalis, taip pat yra pažymėta tvoros su kapitalinėmis atramomis centrinę ašį žyminti linija (Sutartinių topografinių ženklų reglamento 61.1 punktas) ir, pagal Reglamento 32.2 punktą, tujų gyvatvorės žymėjimas (linija, reiškianti krūmų juostą, gyvatvorę), ši tujų linija, pažymėta minėtais sutartiniais ženklais, yra ieškovės sklypo dalyje. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gegužės 25 d. įsakymu patvirtintas detalusis planas, pagal kurį žemės sklypas (duomenys neskelbtini) padalijamas į 3 sklypus. Detaliajame plane vienoje iš pastabų (Nr. 2) nurodyta, kad sklypai formuojami prie esamų gyvenamųjų namų, vadovaujantis bendraturčių notarine sutartimi, patvirtinta 2003 m. gruodžio 12 d., notarinio registro Nr. 20426, bendrai naudojamo sklypo pasidalijimu, parodytu sklypo ribų plane. Kaip matyti iš detaliojo plano, jame atitinkamais žymenimis pažymėta gyvatvorė taip pat yra matoma ieškovės sklypo dalyje.
17. Kolegijos vertinimu, ieškovė ir buvusi žemės sklypo bendraturtė J. B. buvo susitarusios ne tik dėl tvoros statybos ir gyvatvorės sodinimo, bet ir notariškai patvirtino jų vietą žemės sklype (žemės sklypų planuose šie objektai nurodyti esantys atsakovės žemės sklype). Kaip galima spręsti iš tokio sandorių turinio, bendraturtės patvirtino, kad natūroje esanti ginčo tvora yra joms abiem priimtinoje vietoje, kurią jos laikė žemės sklypų riba, o natūroje esančios tujos – atsakovės žemės sklype. Be to, šios faktinės aplinkybės buvo nustatytos ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimu, kurį Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-187-230/2020 paliko nepakeistą, todėl turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.
18. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė yra sąžininga žemės sklypo su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini) įgijėja, įgijusi jį iš trečiojo asmens J. B. 2008 m. sausio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, šios sutarties priedas yra tas pats 2006 m. birželio 6 d. planas, esantis sudėtine 2006 m. rugpjūčio 23 d. sutarties dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pasidalijimo į 3 sklypus dalimi. Šiame žemės plane yra pažymėta tvora, ribojanti atsakovės žemės sklypą ir ieškovei priklausantį žemės sklypą. Kolegijos vertinimu, atsakovė, įsigydama žemės sklypą iš trečiojo asmens kaip sąžininga įgijėja, buvo tikra, kad Nekilnojamojo turto registre registruoti duomenys, taip pat trečiojo asmens parduodamo žemės sklypo įsigijimo pagrindas (2006 m. rugpjūčio 23 d. sutartis dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pasidalijimo į 3 sklypus ir jos priedas ? 2006 m. birželio 6 d. žemės sklypo planas) yra teisingi, jame nurodyti duomenys atitinka tikrovę, todėl abejoti buvus trečiojo asmens ir ieškovės notarinį susitarimą dėl ginčo tvoros ir tujų buvimo vietos neturėjo pagrindo.
19. Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė nebuvo davusi notarinio sutikimo dėl tvoros statybos ir tujų sodinimo toje vietoje, kurioje jie yra šiuo metu, o atsakovė neįrodė, kad jos elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus, t. y. ieškovės teisių suvaržymas atliktas pagal susitarimą tarp jos ir trečiojo asmens J. B., kuri yra buvusi atsakovės žemės sklypo savininkė. Kolegijos vertinimu, ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas neproporcingai apribotų atsakovės nuosavybės teises. Ginčo statinys ir gyvatvorė yra teisėtai įrengti (pasodinta) kur kas anksčiau, nei atsakovė tapo šių objektų savininkė, ji niekaip neprisidėjo prie konkrečios situacijos sukūrimo. Ginčo statinio statybos ir gyvatvorės sodinimo metu ieškovė, kaip pakankamai apdairi ir rūpestinga sklypo savininkė, turėjo žinoti, kur yra statoma ginčo tvora ar sodinama gyvatvorė, šie objektai pažymėti visuose planuose, vykdant žemės sklypų atidalijimo ar perleidimo procedūras, be to, yra akivaizdžiai matomi. Kolegija pažymėjo ir tai, kad ieškovės suinteresuotumo ginti savo pažeistas teises stoką rodo tai, kad ji ėmėsi ginti savo teises praėjus daugiau kaip dvidešimt metų nuo ginčo objektų atsiradimo. Be to, ieškovės pasirinktas nuosavybės teisių gynimo būdas nulemtų atsakovei ypač didelius netekimus, šalinant prašomus suvaržymus. Kolegija nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti negatorinį ieškinį, nes atsakovė įrodė, kad ieškovės, kaip žemės sklypo savininkės, teisės suvaržymai atlikti teisėtai.
20. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog civilinėje byloje Nr. e2-240-848/2021 yra konstatuotas prejudicinis faktas, kad matininkas S. Š., atlikdamas kadastrinius matavimus, nepadarė klaidų, dėl kurių šios bylos ginčo objektai (tvora ir gyvatvorė) atsidūrė ieškovės žemės sklype, yra nepagrįsta, nes kitoje civilinėje byloje yra nustatytas priešingas prejudicinis faktas. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovei priklausantys objektai (tvora ir gyvatvorė), turint ieškovės sutikimą, atsirado jos žemės sklype dėl matininko padarytos techninės klaidos, konstatavo, jog būtina rasti balansą tarp ieškovės nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį, užimtą atsakovei priklausančiais objektais, ir atsakovės nuosavybės teisės į šiuos objektus. Konkuruojant dviem skirtingiems subjektiniams interesams, būtina užtikrinti tinkamą, protingą tokių interesų pusiausvyrą (tiek, kiek tokios pusiausvyros užtikrinimas yra objektyviai įmanomas), kad vienas interesas nebūtų suabsoliutintas ir be pagrindo iškeltas virš kito konkuruojančio intereso.
21. Kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo atsakovę įpareigoti pašalinti jai priklausančius objektus, esančius ieškovei priklausančiame žemės sklype (tenkinti negatorinį ieškinį), nes atsakovės elgesys suvaržant ieškovės teises buvo teisėtas. Be to, toks įpareigojimas prieštarautų teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principams, kartu suponuotų esminį bylos šalių subjektinių teisių disbalansą atsakovės teisių nenaudai. Savininkui priklausančių objektų įsiterpimas į kito asmens žemės sklypą dėl matininko padarytų klaidų pats savaime nėra pakankamas pagrindas įpareigoti savininką pašalinti objektus, t. y. taikyti kraštutinę nuosavybės teisės ribojimo priemonę. Šios priemonės taikymas vieno asmens nuosavybės teisei į žemės sklypą apginti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio prasme reikštų ginčo objektų (tvoros ir gyvatvorės) savininko nuosavybės teisės suvaržymą peržengiant protingai suvokiamas ribas ir kartu būtų konstituciškai nepagrįstas.
22. Kolegija konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja abi servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygos: bylos šalys nesutaria dėl ieškovės žemės sklypo dalies, užimtos atsakovei priklausančiais ginčo objektais, naudojimo, o servituto nustatymas yra būtinas, kad atsakovė galėtų užsitikrinti tinkamą (normaliomis sąnaudomis pagrįstą) objektų naudojimą pagal paskirtį. Kolegija pažymėjo, kad dėl nustatyto servituto ieškovės patiriami nuosavybės teisės į žemės sklypą ribojimai bus kompensuojami atsakovės periodiškai mokamu atlyginimu už servitutą, todėl šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra bus užtikrinta. Kolegija taip pat pažymėjo, kad servituto nustatymu ieškovės nuosavybės teisės į žemės sklypą nebus suvaržytos daugiau, nei buvo suvaržytos iki servituto nustatymo, nes ginčo objektai (tvora ir gyvatvorė) toje vietoje yra jau daugiau kaip dvidešimt metų.
23. Kolegija nurodė, kad atsakovės siūloma mažiau kaip 5,13 Eur metinė kompensacija už servituto nustatymą, atsižvelgiant į žemės sklypo paskirtį, jo vietą mieste, servituto ploto santykį su visu žemės sklypo plotu, yra akivaizdžiai per maža. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dydis yra 0,1405 ha, šio sklypo vidutinė rinkos vertė yra 45 300 Eur. Kadangi pagal UAB „Valakas“ 2021 m. lapkričio 24 d. parengtą servituto planą prašoma nustatyti 53 kv. m servitutą, tokiu atveju kompensacija apskaičiuotina pagal užimamos sklypo dalies vertę (45 300 Eur / 1405 kv. m × 53 kv. m = 1708,83 Eur). Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad neterminuotas servitutas nustatytinas kraštinėje sklypo dalyje, servituto plotas sudaro nežymią sklypo dalį (53 kv. m), vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei šalių interesų pusiausvyros principu, nusprendė nustatyti viešpataujančiojo daikto savininkei (atsakovei) prievolę sumokėti ieškovei, kaip tarnaujančiojo daikto savininkei, už jos teisių suvaržymą dėl nustatyto servituto vienkartinę 1708,83 Eur kompensaciją.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
24. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 16 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, nes nustatydamas servitutą iš esmės atėmė ieškovės nuosavybės dalį be jos sutikimo (įteisino jai priklausančios žemės sklypo dalies užgrobimą). Taip pat pažeidė materialiosios teisės normas, įtvirtintas CK 4.111 straipsnio 1 dalyje, 4.126 straipsnio 1 dalyje, nes šiuo atveju nebuvo būtinųjų sąlygų servitutui nustatyti, toks sprendimas neatitinka servituto tikslų ir paskirties. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad ginčo objektus galima pašalinti nuo ieškovės sklypo dalies, juos perkeliant į atsakovės sklypą. Ieškovės sklypo vertė sumažėjo, nes dėl nustatyto servituto ieškovės sklypo plotas sumažėjo 58 kv. m; taip pat sumažėjo leistinas ieškovės gyvenamojo namo atstumas iki tvoros; sudarytos kliūtys įvažiuoti nuotekas valančioms transporto priemonėms, taip pat ugniagesių transportui; dėl aukštų tujų ieškovės namo sienos drėksta, pelija, samanoja, šaknys ardo statinių pamatus, žiemą nuo tujų krentantys suledėję sniego gabalai kelia sužeidimų pavojų; tam, kad atsakovė galėtų prižiūrėti gyvatvorę, jai reikės patekti ir į tą ieškovės sklypo dalį, kuriai servitutas nenustatytas.
24.2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės vien dėl to, kad viešpataujančiojo daikto savininkas siekia servituto nustatymo tam, kad jam taip yra naudingiau ir patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2005; 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007); teismas turi siekti protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2007). Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas servitutą, neatsižvelgė į lygiateisiškumo ir proporcingumo principus, priimtu sprendimu iš esmės apribojo ieškovės nuosavybės teisę į sklypo dalį vien dėl to, kad atsakovei būtų nepatogu jai priklausančias tujas ir tvorą persikelti į savo sklypą, nors ieškovė ankstesniu teismo sprendimu kitoje byloje kaip atsakovė buvo įpareigota būtent taip pasielgti ir šį sprendimą yra įvykdžiusi.
24.3. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CK 1.93 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį, plačiai aiškino šią teisės normą, nes notarinės formos susitarimo sudarymo faktą konstatavo remdamasis išvestiniais duomenimis, nors byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, jog ieškovė davė notarinį ar bet kokį kitą sutikimą įrengti tvorą ir sodinti tujas jos sklype. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-443-701/2015 pažymėta, kad aplinkybė, jog asmuo faktiškai užvaldė kaimyninio žemės sklypo dalį, o šio savininkas to neginčijo, negali būti laikoma tinkamu patvirtinimu, jog vienas asmuo kitam perleido dalį nuosavybės.
24.4. Skundžiamu sprendimu nustatyta per maža kompensacija už servitutą. Byloje pateikta UAB „JG Valuations“ įgalioto asmens I. A. 2022 m. birželio 10 d. konsultacija patvirtina, kad ieškovės sklypo vieno aro kaina 16 600 Eur. Taigi protinga kompensacija sudarytų 9628 Eur (16 600 / 100 × 58), o ne 1708,83 Eur. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad VĮ Registrų centro masinis vertinimas neatspindi realios nekilnojamojo turto rinkos kainos. Be to, teismas kompensaciją apskaičiavo už 53 kv. m ploto servitutą, nors atsakovei priklausantis turtas užima 58 kv. m ieškovės sklypo. Be to, teismo nustatytas servitutas netikslus, nes servitutas nustatytas ir tai tvoros daliai, kuri jau yra nugriauta.
25. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
25.1. Ieškovės žemės sklypui nustatytas servitutas naudotis ginčo tvora ir tujomis, ieškovei nuosavybės teise išlaikant tokio ploto žemės sklypą, kokį ji buvo įgijusi. Už ieškovės žemės sklypui nustatytą servitutą buvo priteista piniginė kompensacija. Be servituto atsakovė negalėtų naudotis jai nuosavybės teise priklausančia tvora ir tujomis. Ginčo tvoros neįmanoma perkelti į kitą vietą, nes jos betoninis pamatas yra giliai įkastas po žeme. Griaunant tvoros pamatą gali būti pažeistos ir ieškovės trinkelės, nes jos priglaustos prie tvoros pamato. Ginčo tujas būtų sudėtinga perkelti į kitą vietą, nes tujos toje vietoje auga virš 20 metų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad bendra tvoros išmontavimo ir perkėlimo kaina – 26 063,39 Eur. Taip pat byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad ginčo tvora ir tujos netrukdo į ieškovės sklypą įvažiuoti nuotekų ištraukimo mašinai ir suteikti šias paslaugas. Kasaciniame skunde nurodomi Gaisrinės saugos pagrindiniai reikalavimai kelio pločiui netaikytini vertinant ieškovės įvažiavimo į jos žemės sklypą plotį, nes jie buvo patvirtinti 2010 m., o ieškovės namas buvo pastatytas ir įvažiavimas į jį įrengtas 1996 m.
25.2. Apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes nustačius servitutą buvo išlaikytas abiejų šalių interesų balansas. Faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad savininkui priklausančių statinių įsiterpimas į kito asmens žemės sklypą dėl taip padarytų žemės sklypo kadastrinių matavimų per se (pats savaime) nėra pakankamas pagrindas įpareigoti savininką nugriauti statinių dalis, t. y. taikyti kraštutinę nuosavybės teisės ribojimo priemonę. Šios priemonės taikymas vieno asmens nuosavybės teisei į žemės sklypą apginti Konstitucijos 23 straipsnio prasme reikštų statinio savininko nuosavybės teisės į statinius suvaržymą peržengiant protingai suvokiamas ribas ir kartu būtų, inter alia (be kita ko), konstituciškai nepagrįstas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-695/2019).
25.3. Ieškovė ir jos sutuoktinis buvo jiems priklausančio žemės sklypo savininkai tuo metu, kai buvo atliekami tvoros statybos ir tujų sodinimo darbai, jie šiems darbams neprieštaravo, todėl tai patvirtina jų sutikimą dėl tokių darbų atlikimo.
25.4. Jeigu Lietuvos Aukščiausiais Teismas nuspręstų, kad servitutas skundžiamu sprendimu nustatytas nepagrįstai ir ginčo tvora bei tujos turi būti pašalintos, tą turėtų daryti ne atsakovė, o trečiasis asmuo J. B. – ginčo tvoros statytoja ir ginčo želdinių sodintoja.
25.5. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo UAB „JG Valuations“ konsultacija, kadangi joje nurodyta, kad „ji yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, neturintis juridinės galios. Ji negalioja turto įkeitimo, draudimo, teisminiais bei kitais nenumatytais atvejais, kai turi būti parengiama pilna turto vertinimo ataskaita, atitinkanti Lietuvos Respublikos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo reikalavimus.“
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl servituto nustatymo sąlygų ir galimybės nustatyti servitutą siekiant naudotis antraeiliais daiktais
26. Servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybę jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal CK 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nurodytais atvejais – administracinis aktas. CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.
27. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismo sprendimu nustatomo servituto, kaip daiktinės teisės, esmė – sudarymas galimybės normaliomis sąnaudomis naudoti nekilnojamąjį daiktą (viešpataujantįjį), kartu suvaržant kito nekilnojamojo daikto (tarnaujančiojo) savininko teises naudoti šį daiktą (jo dalį) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-403/2024 43 punktą). Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis).
28. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-916/2021 23 punktą). Kadangi servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, be pakankamo pagrindo nevaržyti tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės, viešpataujančiojo daikto savininkui kilusių daikto naudojimo problemų nespręsti išimtinai kito asmens (tarnaujančiojo daikto savininko) teisių sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-701/2024 35 punktą).
29. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ? ir CPK) 178 straipsnyje, būtent ieškovui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-94-248/2016, 14 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021, 57 punktas; 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021, 24 punktas). Tai, ar viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį, nenustačius servituto, sąnaudos yra normalios, yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-381/2023, 50 punktas).
30. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad objektai, dėl kurių kilęs ginčas, t. y. tvora su betoniniu pamatu ir tujų gyvatvorė, nuosavybės teise priklauso atsakovei. Taip pat teismų nustatyta, kad minėti ginčo objektai yra ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, nutolę per 1,1 m nuo įregistruotos ribos, skiriančios ieškovės ir atsakovės sklypus. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad nurodyti objektai neatlieka savo paskirties, nes jie yra ne ant šalių sklypų ribos, bet užima svetimo (ieškovės) žemės sklypo dalį. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja abi servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygos: bylos šalys nesutaria dėl ieškovės žemės sklypo dalies, užimtos atsakovei priklausančiais ginčo objektais, naudojimo, o servituto nustatymas yra būtinas, kad atsakovė galėtų užsitikrinti tinkamą (normaliomis sąnaudomis pagrįstą) objektų naudojimą pagal paskirtį.
31. Teisėjų kolegija tokiai apeliacinės instancijos teismo išvadai nepritaria. Nustatant servitutą jo turinį nulemia viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, sprendimu nustatydamas servitutą ieškovės žemės sklypo daliai naudoti kaip tarnaujančiajam daiktui, ginčo objektus (tvorą su betoniniu pamatu ir tujų gyvatvorę) vertino kaip viešpataujančiuosius daiktus. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, jog nurodyti daiktai yra atsakovės įsigyto žemės sklypo ir gyvenamojo namo priklausiniai, t. y. antraeiliai daiktai.
32. Tvoros (gyvatvorės) kaip daikto naudojimas yra siejamas su žemės sklypo ir jame esančio turto apsauga. Tikslas, kurio siekiama statant tvoras, sodinant gyvatvores, yra sudaryti fizinę kliūtį patekti į tvora ir (ar) gyvatvore atitvertą žemės sklypą, apsaugoti jame esantį turtą. Tvora (gyvatvorė) gali būti naudojama asmenų saugumui, jų privatumui užtikrinti. Įprastai tvora ir (ar) gyvatvorė yra naudojamos ir kaip žemės sklypo ribas žymintys nekilnojamieji daiktai. Taigi šie daiktai, kaip antraeiliai, neturi pagrindiniams daiktams būdingos savarankiškos funkcinės paskirties. Antraeilis daiktas yra tiesiogiai susijęs su pagrindinio daikto funkcine paskirtimi. Dėl to tokių antraeilių daiktų kaip tvoros ir (ar) gyvatvorės naudojimas, siejant juos su pagrindinio daikto funkcine paskirtimi, galimas tik tuo atveju, kai šie nekilnojamieji daiktai yra tame žemės sklype, kurį pagrindinio daikto savininkas siekia atitverti, arba ant to sklypo ribos. Pažymėtina, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą sklypo savininko teisė statyti tvoras ar sodinti gyvatvores ant sklypo ribos yra apribota. Nagrinėjamu atveju atsakovė prašo nustatyti servitutą ginčo tvorai ir gyvatvorei naudoti pagal paskirtį. Ji siekia atitverti ne tik savo sklypą nuo ieškovės sklypo, bet ir ieškovei priklausančio sklypo dalį, kad ši būtų priskirta atsakovės naudojimui.
33. Įvertinusi visa tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje servitutą nustatė nesant vienos iš CK 4.126 straipsnyje įtvirtintų sąlygų nustatyti servitutą teismo sprendimu – negalėjimo normaliomis sąnaudomis naudoti nekilnojamąjį daiktą pagal paskirtį nesinaudojant kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu daiktu (jo dalimi). Kadangi, kaip minėta, tvora ir gyvatvorė, būdamos antraeiliai daiktai, neturi savarankiškos funkcinės paskirties (jų paskirtis yra siejama su pagrindiniais daiktais: žemės sklypu, jame esančiais pagrindinio daikto sampratą atitinkančiais statiniais), apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl servituto nustatymo, nepagrįstai tvoros ir gyvatvorės perkėlimo į atsakovės žemės sklypą kainą vertino CK 4.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normalių sąnaudų sampratos aspektu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė patenkinti atsakovės priešieškinio reikalavimą nustatyti neterminuotą servitutą ieškovei priklausančiam žemės sklypui kaip tarnaujančiajam daiktui atsakovei priklausančioms tvorai ir tujų gyvatvorei kaip viešpataujantiesiems daiktams naudoti.
34. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: antraeiliams daiktams, kurie, būdami kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype, praranda sąsajumą su pagrindiniu daiktu ir kurie, kaip neturintys savarankiškos funkcinės paskirties, negali tapti pagrindiniais daiktais (pvz., tvora, gyvatvorė), servitutas negali būti nustatomas, kadangi nėra vienos iš CK 4.126 straipsnyje įtvirtintų sąlygų nustatyti servitutą teismo sprendimu – negalėjimo normaliomis sąnaudomis naudoti nekilnojamąjį daiktą pagal paskirtį nesinaudojant kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu daiktu (jo dalimi). Tokie antraeiliai daiktai (tvora, gyvatvorė), kaip savarankiškos funkcinės paskirties, nesusietos su pagrindinio daikto funkcine paskirtimi, neturintys nuosavybės teisės objektai, paprastai negali būti pripažinti viešpataujančiaisiais daiktais kitam asmeniui priklausančio gretimo žemės sklypo ar jo dalies atžvilgiu.
35. Kadangi skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu servitutas nustatytas nepagrįstai, kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai, susiję su kompensacijos už servitutą nustatymu, jos dydžiu, nebeturi teisinės reikšmės sprendžiant šalių ginčą, todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų nepasisako.
Dėl nuosavybės teisės apribojimo paties savininko valia ir jo reikšmės sprendžiant dėl negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygų
36. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas yra išplėtoti bei detalizuoti CK normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).
37. Savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 4.95–4.99 straipsniuose. Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, pagal CK 4.98 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą savininkas pažeistas teises gali ginti reikšdamas negatorinį ieškinį (lot. actio negatoria).
38. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems savininko teisės, nors nesusijusios su valdymo netekimu, pažeidimo faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012). Vadinasi, bylose, kuriose pareikštas negatorinis ieškinys, atsakovo veiksmų, kuriuos ieškovas nurodo kaip pažeidžiančius jo nuosavybės teisę, (ne)teisėtumą teismai privalo vertinti tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jo nuosavybės teisė yra pažeista (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-403/2023 36 punktą).
39. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad savininko teisė naudotis daiktu, be kita ko, reiškia jo galimybę gauti naudos iš daikto naudingų vartojamųjų savybių. Tai pasiekiama daiktą netrukdomai naudojant pagal paskirtį. Atitinkamai jeigu savininkui yra trukdoma ar kitaip suvaržoma daiktą pagal paskirtį naudoti, tai yra pagrindo spręsti, kad yra pažeidžiamos savininko teisės ir jos teismo turi būti ginamos patenkinant negatorinio ieškinio reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019 30 punktą).
40. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad žemės sklypo savininko teisių pažeidimas dėl aplinkybių, nesusijusių su valdymo netekimu, gali pasireikšti kaip galimybės naudotis daiktu pagal jo paskirtį visiškai ar iš dalies praradimas, apribojimas ar kitoks apsunkinimas. Teismui aiškinantis, ar buvo pažeistos savininko teisės, svarbus yra savininko teisių turinys (apimtis). Gintinų savininko teisių apimtis gali priklausyti nuo to, kokie apribojimai ar naudojimosi daiktu sąlygos yra nustatyti savininko daiktui tiek jo sukūrimo, tiek įgijimo, tiek naudojimosi metu. Jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka, todėl savininko teisių suvaržymas laikytinas teisėtai įvykdytu. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Ar savininko teises suvaržęs asmuo elgiasi teisėtai, gali būti sprendžiama ir pagal tai, ar jis elgiasi pagal sutikimus, susitarimus, leidimus ar kitokius sandorius, kurie sudaryti ir galioja tarp savininko ir savininko teises varžančio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019, 36, 38 punktai).
41. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė negatorinį ieškinį – prašė įpareigoti atsakovę pašalinti iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo atsakovei nuosavybės teise priklausančią tujų gyvatvorę ir metalinę tvorą su betoniniu pamatu. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ieškovė įrodė savo teisių pažeidimą, t. y. kad ji yra netekusi teisės valdyti ir naudoti 58 kv. m ploto žemės sklypo dalį, kuri atskirta nuo likusios jos sklypo dalies atsakovei priklausančiais ginčo objektais. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovės elgesys suvaržant ieškovės teises buvo teisėtas, nes ginčo objektai ieškovės žemės sklype atsirado teisėtai, esant ieškovės sutikimui.
42. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad 0,4128 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) tam tikrais laikotarpiais tam tikromis dalimis nuosavybės teise priklausė ieškovei A. L., jos sutuoktiniui P. L., trečiajam asmeniui J. B., jos buvusiam sutuoktiniui R. B., kitiems asmenims. Po to, kai žemės sklype buvo pastatyta ginčo tvora ir pasodintos ginčo tujos, ieškovė su buvusia žemės sklypo bendraturte sudarė šiuos notaro patvirtintus sandorius: 2003 m. gruodžio 12 d. sutartį dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo; 2006 m. rugpjūčio 23 d. sutartį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pasidalijimo į 3 sklypus. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad minėtų sutarčių sudėtinėmis dalimis esančiuose planuose tvoros su kapitalinėmis atramomis centrinę ašį žyminti linija ir tujų gyvatvorę žyminti linija akivaizdžiai yra ieškovės sklypo dalyje. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė ir buvusi žemės sklypo bendraturtė J. B. susitarė ir notarine forma patvirtino tvoros statybos ir gyvatvorės sodinimo vietą žemės sklype.
43. Ieškovė, nesutikdama su tokia apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvada, kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas sutikimo, kuris turėjo būti notarinės formos, davimo faktą konstatavo remdamasis išvestiniais duomenimis, nors byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, jog ieškovė davė notarinį ar bet kokį kitą sutikimą įrengti tvorą ir sodinti tujas savo sklype. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šiais argumentais.
44. CK 4.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota.
45. Savininko valia apriboti savo nuosavybės teisę gali būti išreiškiama duodant sutikimą, leidimą, sudarant susitarimą ar kitokį sandorį. Atsižvelgiant į minėtą CK 4.39 straipsnio 2 dalies nuostatą, darytina išvada, kad savininko valia apriboti savo nuosavybės teisę turi būti aiškiai išreikšta tam, kad nekiltų abejonių dėl tokio nuosavybės teisės apribojimo. Be to, pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę daiktinių teisių ir nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis).
46. Byloje nėra duomenų ir bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad ieškovė su ankstesne atsakovei priklausančio žemės sklypo savininke (trečiuoju asmeniu J. B.) sudarė atskirą notarinės formos susitarimą, kuriuo ieškovė aiškiai išreiškė savo sutikimą ar leidimą dėl ginčo objektų statymo (sodinimo) jos pagal bendraturčių susitarimą naudojamoje sklypo dalyje ar, vėliau padalijus bendrą sklypą į 3 atskirus sklypus, jai priklausančiame sklype. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė byloje nuosekliai laikėsi pozicijos, jog ji sutiko su tvoros statymu ir tujų sodinimu, tačiau ne savo naudojamoje sklypo dalyje, nustatytoje pagal bendraturčių susitarimą. Ieškovės teigimu, tvora turėjo būti pastatyta ant sklypo dalių, bendraturčių susitarimu priskirtų naudotis ieškovei ir buvusiai bendraturtei J. B., ribos. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad tik po 2017 m. kilusio teisminio ginčo tarp jos ir kito gretimo sklypo savininko A. M., matininkui parengus naują ieškovės žemės sklypo ribų planą, paaiškėjo, jog ieškovės ir atsakovės sklypus skiriančios ir atsakovei priklausančios tujos bei tvora yra ieškovės sklype, tvora nuo sklypo ribos atitolusi 1,1 m.
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė šios nutarties 44–45 punktuose nurodytas teisės normas, todėl nepagrįstai 2003 m. gruodžio 12 d. sutartį dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo ir 2006 m. rugpjūčio 23 d. sutartį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pasidalijimo į 3 sklypus bei šių sutarčių sudėtinėmis dalimis esančius planus, kuriuose, be kita ko, pažymėti ginčo objektai, prilygino tinkamai įformintai ieškovės valios išraiškai dėl jos sutikimo apriboti savo, kaip žemės sklypo savininkės, nuosavybės teises. Minėtuose sandoriuose nėra jokių nuostatų, iš kurių būtų galima spręsti apie ieškovės sutikimą ar leidimą statyti ginčo tvorą ir (ar) sodinti ginčo tujų gyvatvorę jai priskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje (po sklypo pasidalijimo – jai priklausančiame žemės sklype). Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas prie nurodytų sutarčių pridėtuose sklypo (-ų) planuose pažymėtą ginčo objektų vietą vertino kaip aiškiai patenkančią į ieškovei priskirtą sklypo dalį (po sklypo pasidalijimo – į jai priklausantį žemės sklypą), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šių sandorių šalys tokiu būdu siekė susitarti dėl ieškovės kaip sklypo savininkės teisių apribojimo nagrinėjamu aspektu.
48. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendime neteisingai nurodė, kad minėtos faktinės aplinkybės buvo nustatytos įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais kitoje civilinėje byloje (t. y. Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2574-962/2019 ir Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-187-230/2020), todėl turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Nurodyta byla buvo nagrinėjama pagal ieškovės R. S. prevencinį ieškinį atsakovams S. G., A. L., P. L., E. L. dėl uždraudimo griauti tvorą ir kirsti tujas. Toje byloje, be kita ko, tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl to, kam nuosavybės teise priklauso tie patys objektai, t. y. tvora ir tujų gyvatvorė, dėl kurių kilęs ginčas ir nagrinėjamoje byloje. Sprendžiant šį ginčo klausimą, minėtais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad 2006 m. birželio 6 d. UAB „Geodezininkai“ parengtas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) planas, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. A-1930 patvirtintas detalusis planas, UAB „Geodezininkai“ parengti šio žemės sklypo kadastro duomenys patvirtina, jog tujos ir tvora pažymėti būtent ieškovei R. S. (t. y. atsakovei nagrinėjamoje byloje) priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Taigi apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje padarė išvadą, neatitinkančią įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais kitoje anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje konstatuotų aplinkybių.
49. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovės elgesys suvaržant ieškovės teises buvo teisėtas.
50. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė nurodo, kad ieškovė ir jos sutuoktinis buvo jiems priklausančio žemės sklypo savininkai tuo metu, kai buvo atliekami tvoros statybos ir tujų sodinimo darbai, jie šiems darbams neprieštaravo, todėl tai patvirtina jų sutikimą dėl tokių darbų atlikimo. Teisėjų kolegija šį argumentą taip pat atmeta kaip nepagrįstą, nes, kaip jau minėta, savininko valia apriboti savo nuosavybės teisę turi būti aiškiai išreikšta (žr. šios nutarties 44–45 punktus). Be to, kaip minėta, ieškovė neprieštaravo, kad ginčo tvora būtų statoma ant sklypo dalių (vėliau atidalytų į atskirus sklypus) ribos, o ne jai priskirtoje naudotis sklypo dalyje (jai priklausančiame sklype po atidalijimo). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog aplinkybė, kad asmuo faktiškai užvaldė kaimyninio žemės sklypo dalį, o šio savininkas to neginčijo, negali būti laikoma tinkamu patvirtinimu, jog vienas asmuo kitam perleido dalį nuosavybės, nes nuosavybė iš vieno asmens kitam gali būti perleista tik įstatymui neprieštaraujančiu pagrindu ir būdu (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443-701/2015).
51. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą kaip vieną iš argumentų nurodo tai, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą 2019 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-695/2019.
52. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
53. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020 61 punktą; 2021 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021 58 punktą). Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022 62 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
54. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos ir atsakovės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-298-695/2019 aplinkybių, kurių pagrindu pastarojoje byloje 2019 m. spalio 16 d. priimtoje teismo nutartyje buvo suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, atitiktį jų tapatumo arba esminio panašumo aspektais, konstatuoja, kad nurodyta nutartis nelaikytina precedentu sprendžiant ginčą šioje byloje.
55. Nurodytoje byloje teismai konstatavo, kad ieškovei priklausantis žemės sklypas buvo netinkamai suformuotas dėl netiksliai atliktų žemės sklypų ribų matavimų ir todėl gretimame valstybiniame žemės sklype esančių atsakovei priklausančių statinių (asfalto dangos aikštelės ir tvoros) dalis yra įsiterpusi į ieškovės žemės sklypą. Nurodytą bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo statiniai pastatyti žymiai anksčiau, nei buvo suformuotas ieškovės sklypas. Kasacinis teismas minėtoje byloje nusprendė, kad, tokiomis faktinėmis aplinkybėmis įpareigojus atsakovę nugriauti jai priklausančių statinių dalis, įsiterpusias į ieškovei priklausantį žemės sklypą, būtų be pakankamo teisinio pagrindo iš esmės paneigta (sunaikinant savininkui priklausančių daiktų dalį) atsakovės nuosavybės teisė į statinius. Be to, toks įpareigojimas prieštarautų teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principams, kartu suponuotų esminį bylos šalių subjektinių teisių disbalansą atsakovės teisių nenaudai (žr. nurodytos nutarties 26 punktą).
56. Nagrinėjamoje byloje, skirtingai nei nurodytoje byloje, teismų nėra konstatuota, kad ieškovei priklausantis žemės sklypas suformuotas netinkamai. Kaip minėta, teismai šioje byloje nustatė, kad ginčo objektai buvo pastatyti (pasodinti) tuometiniams 0,4128 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendraturčiams faktiškai nusistačius naudojamas sklypo dalis ir susitarus, kad tvora bus statoma ant jiems priskirtų sklypo dalių ribos, o vėliau sudarius minėtus notaro patvirtintus sandorius dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo ir dėl žemės sklypo pasidalijimo. Aplinkybė, kad ginčo objektai yra ne ant sklypų ribos ar atsakovės sklype, o būtent ieškovės sklype, paaiškėjo vėliau, matininkui parengus naują ieškovės žemės sklypo ribų planą. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad, esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, įpareigojimas pašalinti ginčo objektus iš ieškovės žemės sklypo prieštarautų teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principams bei suponuotų esminį bylos šalių subjektinių teisių disbalansą atsakovės teisių nenaudai.
57. Atsakovės procesiniuose dokumentuose akcentuojamas ginčo objektų perkėlimo į jai priklausantį žemės sklypą išlaidų dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo atmesti ieškovės negatorinio ieškinio reikalavimus, nes taip iš esmės būtų paneigta jos, kaip žemės sklypo savininkės, nuosavybės teisė. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje analogiški negatorinio ieškinio reikalavimai (dėl tvoros ir tujų gyvatvorės pašalinimo) pripažįstami pagrįstais ir nėra vertinami kaip neproporcingi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-403/2024).
58. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodytu argumentu, kad teismui nusprendus, jog ginčo objektai turi būti pašalinti iš ieškovės žemės sklypo, tą turėtų padaryti ne atsakovė, o trečiasis asmuo J. B. – ginčo tvoros statytoja ir ginčo želdinių sodintoja. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo objektai nuosavybės teise priklauso būtent atsakovei. Konstatavus, kad ginčo objektų buvimas ieškovės sklype pažeidžia jos kaip sklypo savininkės teises, pareiga šiuos objektus pašalinti tenka būtent jų dabartinei savininkei – atsakovei.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
59. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė šioje nutartyje nurodytas teisės normas, netinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais ginčui aktualiais klausimais, todėl nepagrįstai pripažino, kad atsakovės elgesys suvaržant ieškovės teises buvo teisėtas ir kad šiuo atveju yra pagrindas nustatyti servitutą. Dėl šių pažeidimų ginčas išspręstas neteisingai, todėl tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovės patikslintas ieškinys patenkintas iš dalies, o atsakovės priešieškinis atmestas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 3 dalis).
60. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
61. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos teisme šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis) ir paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos kasaciniame teisme.
62. Patenkinus ieškovės kasacinį skundą, ji įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tiek apeliacinės instancijos, tiek kasaciniame teisme.
63. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme turėjo 3650,30 Eur išlaidų, kurias sudaro 105 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą, 3303,30 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti ir 242 Eur už antstolio suteiktas faktinių aplinkybių konstatavimo paslaugas.
64. Pažymėtina, kad ieškovė byloje teikė apeliacinį skundą, prašydama pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl sankcijos pobūdžio už sprendimo nevykdymą ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą atsakovės naudai, ieškovės apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, tačiau kasaciniu skundu ieškovė prašo palikti galioti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. nebeprašo pakeisti šio sprendimo dalies, kurią ji skundė apeliaciniu skundu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad 105 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės nepriteistinas.
65. Ieškovės turėtas 3303,30 Eur dydžio išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme sudaro: 2456,30 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą; 847 Eur už 5 val. trukusį pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Šios ieškovės turėtos išlaidos neviršija priteistinų užmokesčių už atitinkamas advokato teisines paslaugas maksimalių dydžių, nustatytų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos).
66. Kasaciniame teisme, pagal pateiktus duomenis, ieškovė turėjo 1310 Eur išlaidų, kurias sudaro: 110 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už kasacinį skundą, ir 1200 Eur už advokato teisinę pagalbą rengiant ir teikiant teismui kasacinį skundą. Pastarųjų išlaidų dydis taip pat neviršija Rekomendacijose nustatyto priteistino užmokesčio už tokias advokato teisines paslaugas maksimalaus dydžio.
67. Taigi, patenkinus kasacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteistinas 4855,30 Eur (3303,30 Eur + 242 Eur + 1310 Eur) apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
68. Apeliacinės instancijos teismo turėtos 17,52 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, atsižvelgiant į galutinį bylos išnagrinėjimo rezultatą, priteistinos iš atsakovės valstybės naudai (CPK 92, 96 straipsniai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).
69. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 16 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovės R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 4855,30 Eur (keturis tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt penkis Eur 30 ct) bylinėjimosi išlaidoms, turėtoms apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, atlyginti.
Priteisti iš atsakovės R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 17,52 Eur (septyniolikos Eur 52 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą valstybės naudai. Ši suma turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.
Nutarties kopiją išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims ir valstybės įmonei Registrų centrui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Artūras Driukas
Algirdas Taminskas
Egidija Tamošiūnienė