Civilinė byla Nr. 3K-3-130-687/2017

Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00017-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.5.1; 2.6.2.2; 2.6.2.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. I. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. I. ieškinį atsakovui V. D., trečiasis asmuo AB SEB bankas, dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įkeisto daikto savininko, kuris taip pat yra ir laiduotojas, atgręžtinio reikalavimo teisę į pagrindinį skolininką, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 11 380,11 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė savo reikalavimą grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50 straipsnio 1, 3 dalių, 6.83 straipsnio 2, 3 dalių nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais 2015 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-276-469/2015. Ji nurodė, kad padengė dalį atsakovo skolos trečiajam asmeniui AB SEB bankui (toliau – ir bankas), todėl jai perėjo visos pradinio kreditoriaus teisės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Raseinių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas, atsižvelgdamas į laidavimo instituto paskirtį ir tikslus, faktines bylos aplinkybes, CK įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad CK 6.50 straipsnio 1 dalies nuostatos nagrinėjamu atveju netaikomos, nes ieškovės ir atsakovo prievolė bankui yra solidari. Ieškovė vykdo savo, kaip bendraskolės, prievolę ir negali būti laikoma trečiuoju asmeniu, įvykdžiusiu dalį skolininko prievolės.
6. Teismas pažymėjo, kad toks CK nuostatų aiškinimas, jog reikalavimo teisės į skolininką laiduotojui pereina tik po visiško pagrindinio skolininko (atsakovo) prievolių įvykdymo, yra sąžiningas ir neatima iš ieškovės paprastai laidavimo sutarties suteikiamų teisių ir galimybių. Ieškovė, kaip laiduotoja, nėra pagrindinė atsakovo V. D. kreditorė ir negali įgyvendinti savo teisių iš užtikrinimo priemonių, kol visa apimtimi neįvykdyta skolininko prievolė bankui.
7. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. liepos 11 d. nutartimi Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.
8. Kolegija rėmėsi CK 6.81 straipsnio 1 dalies, 6.83 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis, nurodė, kad kreditorius, priėmęs įvykdymą, privalo laiduotojui perduoti skolos dokumentą ar išduoti pakvitavimą, kurie patvirtina faktą, jog laiduotojas įvykdė prievolę ir įgijo regreso teisę.
9. Kolegija nustatė, kad laidavimo sutartyje nenurodyta išlygų laiduotojai – ieškovė yra įsipareigojusi atsakyti pagrindiniam kreditoriui (bankui) kaip solidarioji skolininkė visu savo turtu už netinkamą atsakovo įsipareigojimų vykdymą, be to, ji ir kreditorius (bankas) yra susitarę, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. Kolegija pažymėjo, kad laidavimo paskirtis yra užtikrinti kreditoriaus galimybę išsiieškoti visą skolą tiek iš pagrindinio skolininko, tiek iš prievolės įvykdymą užtikrinusių asmenų, sprendė, kad logiškas ir leistinas susitarimas, pagal kurį prievolę užtikrinusieji asmenys įgytų galimybę išsiieškoti skolą tik tada, kai padengiamas visas pirminio kreditoriaus reikalavimas. Priešingu atveju būtų neproporcingai suvaržytos pirminio kreditoriaus teisės išsiieškoti skolą. Byloje nesant duomenų, patvirtinančių, kad prievolė bankui būtų pasibaigusi tinkamu jos įvykdymu, kolegija laikė, jog ieškovės, kaip solidariosios bendraskolės, ir pagrindinio kreditoriaus teisiniai santykiai nepasibaigę, todėl kreditoriaus (banko) teisių perkėlimas laiduotojai, įvykdžiusiai tik dalį prievolės, negalimas, nes paneigtų prievolės solidarumą ir nepagrįstai ribotų pagrindinio kreditoriaus teisę į visišką prievolės įvykdymą.
10. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog reikalavimo teisės į skolininką laiduotojui pereina tik po visiško pagrindinio skolininko prievolių įvykdymo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

11. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 11 d. nutartį ir Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai neteisingai aiškino ir taikė CK 6.81 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nors jose nurodyta, kad neįvykdžius prievolės skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, tačiau, remiantis CK 6.76 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės. Taigi laiduotojo prievolė yra šalutinė.  
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi CK 6.83 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Tai, kad, kaip įtvirtinta šioje teisės normoje, laiduotojui, įvykdžiusiam prievolę, pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę, ieškovės įsitikinimu, nereiškia, jog laiduotojo teisė reikšti atgręžtinį reikalavimą skolininkui atsiranda tik tuo atveju, kai prievolė kreditoriui įvykdyta visiškai. Ši laiduotojo teisė yra įtvirtinta CK 6.83 straipsnio 3 dalyje ir ji, priešingai nei šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė, nėra ribojama teismo nurodyta (visiško prievolės įvykdymo) sąlyga. Ieškovė reiškė reikalavimą priteisti skolą regreso tvarka, o ne reikalavimą dėl kreditoriaus teisių perleidimo.
12. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovė nėra prievolės neturintis (trečiasis) asmuo. Ji yra solidariosios prievolės bendraskolė, kartu su atsakovu privalanti visiškai įvykdyti šią prievolę kreditoriui (bankui). Tik įvykdžiusi solidariąją pareigą ieškovė įgis teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovo to, ką yra sumokėjusi. Todėl teismai pagrįstai sprendė, kad šiame etape ieškovės reikalavimas negali būti tenkinamas.
13. Trečiasis asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad tik esant įvykdytai prievolei, už kurią laiduojama, laiduotojas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę. Laiduotojui, įvykdžiusiam dalį prievolės ir esant neįvykdytai likusiai daliai, aptariamos teisės įgyvendinimas lemtų papildomus procesus ir ginčus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo, ieškovės – įkeisto daikto savininkės – atgręžtinio reikalavimo teisę į pagrindinį skolininką reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

14. Ieškovas privalo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, t. y. faktinio pobūdžio aplinkybes, kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 2 dalis). Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes parinkdamas ir taikydamas teisės normas, teismas yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ir nurodymų; teismas yra ribojamas tik faktinio ieškinio pagrindo, t. y. aplinkybių, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bet jokiu būdu ne ieškinyje nurodytų materialiųjų teisės normų. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016 20 punktą).
16. Nagrinėjamu atveju ieškovė savo ieškinį grindė CK 6.50 straipsnio 1, 3 dalių, 6.83 straipsnio 2, 3 dalių nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šių normų išaiškinimais 2015 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-276-469/2015.
17. Teismai bylą išnagrinėjo, remdamiesi CK 6.81 straipsnio 1 dalies, 6.83 straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatomis, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pagrindo taikyti CK 6.50 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas nebuvimo.
18. Kasacinis teismas pažymi, kad teismai nustatė šias teisiškai reikšmingas bylai išnagrinėti faktines aplinkybes: 2006 m. balandžio 25 d. atsakovas su AB SEB banku sudarė kredito sutartį, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas kreditas; užtikrinant kredito gavėjo prisiimtus įsipareigojimus bankui buvo įkeistas ieškovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – dviejų kambarių butas (duomenys neskelbtini); taip pat prievolės, kilusios iš kredito sutarties, įvykdymas užtikrintas laidavimu pagal 2006 m. balandžio 25 d. laidavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atsakyti trečiajam asmeniui kaip solidarioji skolininkė visu savo turtu už netinkamą atsakovo įsipareigojimų vykdymą (laidavimo sutarties 1, 8.2 punktai), laidavimo sutartis galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo (laidavimo sutarties 6 punktas); ieškovės bankui įkeistas butas 2014 m. sausio 31 d. buvo parduotas iš varžytynių; kreditoriui AB SEB bankui iš parduoto ieškovės turto yra padengta didesnė dalis paskolos, t. y. 11 380,11 Eur, skolos likutis bankui – 11 063,23 Eur.
19. Nustatę šias faktines aplinkybes, teismai netinkamai kvalifikavo teisinius santykius, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nepagrįstai jomis remdamiesi sprendė šalių ginčą. 
20. Pagal CK 6.70 straipsnio, reglamentuojančio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, 1 dalį, prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Su įkeitimu (hipoteka) susijusius santykius reglamentuoja šio kodekso ketvirtosios knygos normos.
21. Sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai gali prievolės įvykdymo užtikrinimui taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugetą. Nagrinėjamu atveju prievolė bankui buvo užtikrinta, kaip nustatė teismai, nekilnojamojo turto hipoteka ir laidavimu.
22. Hipoteka – tai daiktinės teisės institutas. Hipotekos sandorio esmė – nekilnojamojo daikto įkeitimas, siekiant užtikrinti kreditoriaus reikalavimų patenkinimą tuo atveju, jeigu skolininkas per nustatytą terminą neįvykdo prisiimtų įsipareigojimų. Hipotekos sandorio objektas gali būti tiek pačiam skolininkui, tiek ir tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausantis daiktas. Nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai skolininkas yra kitas asmuo negu įkeisto daikto savininkas, pagal CK 4.181 straipsnį kvalifikuojamas kaip svetimo daikto hipoteka. Pagal CK 4.195 straipsnio 4 dalies nuostatas, jeigu įkeisto daikto savininkas įvykdė skolininko įsipareigojimą arba jeigu jo daiktas buvo parduotas iš viešųjų varžytynių, jis įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo.
23. Kasacinio teismo dėl pirmiau nurodytų daiktinės teisės nuostatų išaiškinta, kad, kai skolininko prievolės įvykdymą kreditoriui trečiasis asmuo užtikrina jam priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka, tarp kreditoriaus ir trečiojo asmens, užtikrinusio skolininko prievolės įvykdymą, susiklosto daiktiniai teisiniai santykiai, todėl prievolės neįvykdymo atveju kreditorius įgyja ne teisę reikalauti iš trečiojo asmens įvykdyti skolininko prievolę, o teisę išieškoti skolininko skolą iš trečiojo asmens įkeisto turto. Jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo neįvykdo, hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų pinigų visiškai atlyginta jam priklausanti suma, kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus kreditorius. Asmuo, įkeitęs nekilnojamąjį daiktą kito asmens prievolei užtikrinti, skolinio įsipareigojimo neįvykdymo atveju atsako tik įkeistu savo daiktu, ir, įvykdęs prievolę už skolininką arba jeigu įkeistas turtas parduotas iš viešųjų varžytynių, įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo (CK 4.195 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2013).
24. Pagal CK 6.76 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas iš kelių laiduotojų turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko savo sumokėtos sumos (CK 6.83 straipsnio 3 dalis). Kai laiduotojas įvykdo prievolę, kreditorius privalo perduoti jam reikalavimą skolininkui patvirtinančius dokumentus, taip pat šį reikalavimą užtikrinančias teises (CK 6.83 straipsnio 4 dalis).
25. Šioje byloje esant nustatytoms aplinkybėms, kad AB SEB bankui dalis prievolės pagal kredito sutartį buvo įvykdyta iš įkeisto ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto (pardavus įkeistą butą iš varžytynių), bankas dalies prievolės įvykdymą priėmė, padengta paskolos dalis – 11 380,11 Eur, ieškovės atgręžtinis reikalavimas atsakovui buvo pareikštas būtent dėl šios sumos priteisimo, teismai šalių ginčą turėjo spręsti taikydami pirmiau nurodytas daiktinės, o ne prievolių teisės normas.
26. Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK normos svetimo turto hipoteką ir laidavimą, kaip sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, reglamentuoja netapačiai, taip pat netapačiai reglamentuoja trečiojo asmens, įkeitusio nekilnojamąjį daiktą kito asmens prievolei užtikrinti, ir laiduotojo teises. Kai skolininko prievolę kreditoriui (visiškai arba iš dalies) įvykdo trečiasis asmuo (įkaito davėjas), įkeitęs nekilnojamąjį daiktą kito asmens (skolininko) prievolei užtikrinti, arba kai toks įkeistas turtas parduodamas iš viešųjų varžytynių, įkaito davėjo teises į skolininką reglamentuoja CK 4.195 straipsnio nuostata, pagal kurią šis asmuo įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo. Jeigu skolininkui neįvykdžius svetimo turto hipoteka užtikrintos prievolės įkeistas daiktas parduodamas iš varžytynių, įkaito davėjas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo, t. y. jis turi teisę reikalauti, kad skolininkas jam atlygintų daikto vertę, taip pat praradus daiktą patirtus nuostolius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2013).
27. Taigi nagrinėjamu atveju išieškojęs iš svetimo (ieškovės) hipoteka įkeisto turto, bankas, kaip hipotekos kreditorius, įgyvendino ne teisę reikalauti ieškovės, kaip laiduotojos, įvykdyti skolininko (atsakovo) prievolę, o teisę išieškoti šio skolininko skolą iš ieškovės įkeisto turto. Teismai tokį prievolės vykdymą nepagrįstai kvalifikavo kaip laiduotojos prievolės įvykdymą, aiškino ir taikė CK 6.83 straipsnio nuostatas nesant tam teisinio pagrindo. Teismai nenustatė, kad ieškovė reikalautų iš atsakovo jos, kaip laiduotojos, pagal laidavimo sutartį įvykdytos prievolės dalies. Priešingai, nustatyta, kad ieškovė šioje byloje reikalauja vien tik iš įkeisto turto patenkintos prievolės bankui dalį sudarančios sumos. Iš bylos duomenų matyti, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. 2-157-903/2014), kuris Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2A-451-524/2015) paliktas nepakeistas, likusi skolos dalis (nepadengta iš kasatorės bankui įkeisto turto) priteista AB SEB bankui iš ieškovės, kaip laiduotojos. 
28. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą dėl šios nutarties 25 punkte nurodyto pažeidimo ir bylą grąžinti šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus (CPK 320 straipsnio 1 dalis), taigi gali ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus – nustatytus teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus. Bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant iš naujo, spręstina, ar yra pagrindas, vadovaujantis CK 4.195 straipsnio 4 dalimi, tenkinti ieškovės atgręžtinį reikalavimą, ar ieškovė turi teisę į nuostolių, patirtų dėl prarasto daikto (iš varžytynių parduoto buto), atlyginimą ir kokio dydžio. 
29. Kasacinis teismas 2016 m. birželio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-220-687/2016 yra išaiškinęs, kad draudimas apeliacinės instancijos teisme pateikti naujus įrodymus nėra absoliutus. Jis negali būti taikomas, kai įrodymų pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikta dėl pirmosios instancijos teismo klaidos, kai įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis; nutarties 38 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje dalyvaujantiems asmenims teismo turi būti sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus, išdėstyti teisinius argumentus, atsižvelgiant į šioje nutartyje teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 47 straipsnio 2 dalis, 302, 314 straipsniai), taip įgyvendinant teisminės gynybos, rungimosi, šalių lygiateisiškumo bei teisės būti išklausytam principus (CPK 5, 12, 17 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 9,98 Eur tokių išlaidų. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti šiam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Sigitas Gurevičius

              Janina Januškienė

              Donatas Šernas