Administracinė byla Nr. eA-1311-662/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01608-2022-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. sausio 25 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ ir I. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ ir I. U. skundą atsakovui Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijai (tretieji suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė „LTG Cargo“, akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl išvados dalies panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ferteksos transportas“ (toliau – ir Bendrovė) ir I. U. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. kovo 10 d. posėdžio protokole Nr. PD-11 įformintos išvados (toliau – ir Išvada) 1, 2, 3.1, 3.3, 3.5, 3.7, 4.1 punktus; pareiškėjas I. U. taip pat prašė panaikinti Išvados dėstomosios dalies 47 punkto dalį: „I. U. turimi ryšiai kelia riziką Lietuvos nacionaliniam saugumui“.

2.       Pareiškėjai apžvelgė ginčo aplinkybes. Tvirtino, kad Išvada, kurioje nuspręsta, be kita ko, pripažinti, jog tarp Bendrovės ir akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“ (po reorganizacijos – AB „LTG Cargo“) 2016 m. gruodžio 21 d. sudaryta vežimo organizavimo sutartis Nr. SM(DK)-227 (pakeista ir papildyta 2019 m. gruodžio 12 d. susitarimu Nr. SUTP(CARGO)-485 bei 2021 m. gruodžio 28 d. susitarimu Nr. SUTP(CARGO)-852; toliau – ir Sutartis) ir pagal šią sutartį teikiamos paraiškos dėl OAO „Belaruskalij“ gaminamos produkcijos vežimo kelia riziką Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, ir nustatyti privalomas rekomendacijas, tarp jų – Bendrovei nenaudoti viešosios geležinkelių infrastruktūros, kuria Bendrovė Sutarties pagrindu naudojasi krovinių pervežimui ar ekspedijavimui, OAO „Belaruskalij“ ir su šia bendrove tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių įmonių gaminamos produkcijos, taip pat kitų trečiosiose šalyse veikiančių siuntėjų krovinių, kuriems taikomos nacionalinės ar tarptautinės ribojamosios priemonės, pervežimui (ekspedijavimui), priimta pažeidžiant teisės normas, procedūrinius reikalavimus, neteisingai nustačius ir įvertinus faktines aplinkybes.

3.       Pareiškėjai manė, kad Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 10 dalies 2 punkto, 12 straipsnio 15 dalies normos, suteikiančios teisę valstybės institucijai be teismo sprendimo, vykdant administracinę procedūrą, kurioje neužtikrinama asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir gerą administravimą, pripažinti asmenį ir / ar civilinį sandorį keliančiais riziką nacionalinio saugumo interesams ir nustatyti rekomendacijas, kuriomis visiškai ar iš dalies uždraudžiama vykdyti sutartį jos šalims, pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalies, 1.78 straipsnio 2 dalies, 6.189 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio 3 punktą, neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 41 straipsnio 1 dalies, 2 dalies a, b punktuose nustatytų teisių bei principų, taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, t. y. konstituciniam teisinės valstybės principui (nes nustato administracines procedūras, neatitinkančias gero administravimo taisyklių), 5 straipsnio 1, 2 dalims (pažeidžia valdžių padalijimo principą, nes suteikia teisę Komisijai vykdyti teisminės valdžios funkcijas), 109 straipsniui (pažeidžia nuostatą „teisingumą vykdo tik teismas“), 31 straipsnio 1 daliai (pažeidžia nuostatą „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“), 46 straipsnio 1 daliai (nes įtvirtina galimybę neteisėtos administracinės procedūros būdu apriboti ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą), 48 straipsnio 1 daliai (nes įtvirtina galimybę neteisėtos administracinės procedūros būdu apriboti teisę laisvai pasirinkti verslą) ir 23 straipsnio 1 daliai (nes įtvirtina galimybę neteisėtos administracinės procedūros būdu pažeisti asmens teisę į nuosavybės neliečiamumą). Pareiškėjai tokią poziciją grindė šiais argumentais:

3.1.                      Sutartis yra civilinis sandoris, todėl jos aiškinimui, vykdymui ir nutraukimui taikytinos Civilinio kodekso nuostatos, t. y. teisės aktuose nėra įtvirtintas Įstatymo nuostatų prioritetas prieš Civilinio kodekso nuostatas. Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalimi ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, sandorio galiojimo, sutarčių nutraukimo klausimai privalo būti sprendžiami tik teisme. Be to, Įstatyme įtvirtinta, kad Komisija gali pripažinti asmenį palaikančiu ryšius su nacionaliniam saugumui pavojingais asmenimis ir keliančiu riziką nacionaliniam saugumui (t. y. kaltinti jį priešiškais valstybei veiksmais ir taip padaryti jam turtinę žalą bei pakenkti jo reputacijai), nepaisant to, kad, pagal Konstitucijos 31 straipsnį, asmens kaltumas yra pripažįstamas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o kaltinamo padarius nusikaltimą asmens byla turi būti nagrinėjama teisme.

3.2.                      Pareiškėjai atkreipė dėmesį į skirtumus tarp teismo ir Komisijos priimamų sprendimų, pavyzdžiui, teismo procese užtikrinamas teismo nešališkumas, bylos proceso šalių lygybė ir jų procesinės teisės (įskaitant teises susipažinti su bylos medžiaga, dalyvauti teismo posėdyje, duoti paaiškinimus, reikšti nušalinimus), tačiau teisės aktai nenustato jokių tikrinamo sandorio šalies teisių, kai tokį tikrinimą atlieka Komisija (išskyrus teisę apskųsti jau priimtą sprendimą). Nagrinėjamu atveju pareiškėjams buvo apribota galimybė ir apskųsti Išvadą, nes atsakovas atsisakė pateikti dokumentus, kurių pagrindu ji priimta. Atsakovo pozicija, kad teisės aktai nenumato jam pareigos teikti tokius dokumentus, patvirtina, jog Įstatymas sudaro prielaidas jam nepaisyti gero administravimo taisyklės, įtvirtintos Chartijos 41 straipsnio 2 dalies b punkte, numatančios kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo. Klausimo nagrinėjimas Komisijoje iš esmės vyksta „už akių“, nes sandorio šalis neturi teisės susipažinti su Komisijai pateikta informacija, dalyvauti Komisijos posėdyje, teikti paaiškinimus, prieštarauti ir gintis, o tai akivaizdžiai prieštarauja Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintai teisei būti išklausytam. Dėl duomenų trūkumo sandorio šalis taip pat negali reikšti nušalinimo administracinę procedūrą vykdantiems tarnautojams (Viešojo administravimo įstatymo 22 str. 3 p. pažeidimas) bei įsitikinti, kad posėdyje buvo kvorumas.

3.3.                      Komisijos nariai yra arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, arba valstybės tarnautojai, saistomi pavaldumo santykiais su politinio pasitikėjimo tarnautojais, todėl jie negali būti pripažinti nepriklausomais ir nešališkais (Chartijos 41 str. 1 d. pažeidimas). Nagrinėjamu atveju akivaizdų Komisijos narių šališkumą lėmė dar ir susiklosčiusi tarptautinė padėtis bei nepalankus Komisijos narius kontroliuojančių politikų nusistatymas. Neabejotiną politikų įtaką Komisijai, galbūt nulėmusią Išvados turinį, patvirtina daug publikacijų, kuriose išsakyta kategoriška nuomonė dėl OAO „Belaruskalij“ gaminamų trąšų vežimo tranzitu per Lietuvos teritoriją nutraukimo. Komisijos narių negalėjo nepaveikti ir viešai paskelbta informacija apie AB „Lietuvos geležinkeliai“ vadovo atleidimą iš pareigų būtent dėl to, kad jis neužkirto kelio trąšų tranzitui.

3.4.                      Komisijos nariai neturi reikiamo išsilavinimo ir kompetencijos civiliniams santykiams vertinti. Abejotina ir dėl to, ar visi Komisijos nariai turėjo galimybę nuodugniai susipažinti su visa turima medžiaga, nes Komisija nėra nuolat veikianti institucija, o jos nariai, dirbantys kitose institucijose, atvyksta tik į konkretų Komisijos posėdį.

4.       Pareiškėjai teigė, kad Įstatymo 12 straipsnio 10 dalies 2 punktas, 12 straipsnio 15 dalis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 patvirtintas Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašas (2018 m. kovo 21 d. nutarimo Nr. 266 redakcija; toliau – ir Aprašas) tiek, kiek nenustato jokių reikalavimų rekomendacijų turiniui, pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio 1 dalį, Chartijos 16 straipsnį, 17 straipsnio 1 dalį, 52 straipsnio 1 dalį, taip pat prieštarauja Konstitucijai, t. y. jos 23 straipsnio 1, 3 dalims (nes įtvirtina galimybę apriboti nuosavybės teises, įstatyme nereglamentuojant ribojamųjų priemonių pobūdžio), 46 straipsnio 1 daliai (nes įtvirtina galimybę apriboti ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, įstatyme nereglamentuojant ribojamųjų priemonių pobūdžio), 48 straipsnio 1 daliai (nes įtvirtina galimybę apriboti teisę laisvai pasirinkti verslą, įstatyme nereglamentuojant ribojamųjų priemonių pobūdžio). Be to, Aprašas prieštarauja Įstatymo 12 straipsnio 15 daliai tiek, kiek Apraše nėra nustatyti reikalavimai išvados turiniui, inter alia (be kita ko, įskaitant) rekomendacijų turiniui. Pareiškėjai tokią poziciją grindė tuo, kad nėra jokio teisinio reguliavimo, numatančio Komisijos rekomendacijų pobūdį ir trukmę, taip pat būdus, kuriais sandorio keliama rizika gali būti pašalinama, be to, teisės aktai neriboja Komisijos diskrecijos, todėl rekomendacijų nustatymas paliktas Komisijos savivalei. Atsižvelgiant į Įstatymo 11 straipsnio nuostatas, nustačius rekomendacijų pažeidimą, riziką kėlęs subjektas per se (savaime) tampa keliančiu grėsmę ir neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų. Tokios sunkios rekomendacijų nesilaikymo pasekmės įrodo, jog jos (rekomendacijos) yra absoliučiai privalomos.

5.       Pareiškėjai tvirtino, kad Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto c papunkčio nuostata „sandorio šaliai sandorio pagrindu yra suteikiama teisė <...> atlikti kitus reikšmingus, galinčius kelti riziką ar grėsmę nacionaliniam saugumui veiksmus, galinčius turėti įtakos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiems įrenginiams ir turtui“ tiek, kiek nenumato teisinio reguliavimo „kitų“ veiksmų turiniui, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui (nulemia konstitucines teises ribojančių priemonių taikymą, bet nenustato aiškių ribojimo taikymo sąlygų), Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims (nulemia nuosavybės teisių ribojimą, bet nenustato aiškių ribojimo taikymo sąlygų), 46 straipsnio 1 daliai (nulemia ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ribojimą, bet nenustato aiškių ribojimo taikymo sąlygų) ir 48 straipsnio 1 daliai (nulemia teisės laisvai pasirinkti verslą ribojimą, bet nenustato aiškių ribojimo taikymo sąlygų). Atsakovas nenurodė ir negalėjo nurodyti jokių Bendrovės „kitų“ veiksmų, kurie bent teoriškai galėtų neigiamai paveikti kokius nors geležinkelio įrenginius ar turtą. Minėta teisės nuostata taip pat nesuderinama su aiškumo principu (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 str. 2 d. 6 p.), nes joje neatskleista, kokio pobūdžio turėtų būti asmens galimi atlikti „kiti“ veiksmai, kokio pobūdžio įtaką ir kokiems įrenginiams ar turtui jie turėtų padaryti ir pan., ir tai lemia, kad visi šie veiksmai gali būti laisvai interpretuojami Įstatymą taikančių asmenų.

6.       Pareiškėjų nuomone, Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktas, tiek, kiek jame nenumatytas teisinis reguliavimas riziką didinančių investuotojo ryšių turiniui, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Įstatyme nenurodyti kriterijai, kurie leistų objektyviai įvertinti, kokio pobūdžio, apimties, trukmės ir kt. turėtų būti palaikomi Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte minimi pavojingi ryšiai, kad jų konstatavimo pakaktų nepalankiam sprendimui priimti. Vertinimo kriterijaus formuluotė „ar praeityje turėjo" leidžia bet kokią galbūt kėlusią riziką aplinkybę, nors ji ir akivaizdžiai išnykusi, vertinti kaip pretekstą pripažinti investuotoją neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų. Šiais aspektais teisinis reglamentavimas vertintinas kaip neišsamus, neaiškus ir nepakankamas, neatitinkantis Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų.

7.       Pareiškėjai, tvirtindami, kad Išvada priimta padarant procedūrinius pažeidimus, pakartojo anksčiau nurodytas aplinkybes, jog jie nežinojo, kokie asmenys dalyvavo posėdyje ir pan. Atkreipė dėmesį į tai, jog iš posėdžio protokolo matyti, kad posėdyje dalyvavo ir pasisakė K. D. (manytina, kad tai – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Europos teisės grupės vadovas K. D.), tačiau šis asmuo nėra Komisijos narys, todėl jo dalyvavimas posėdyje neteisėtas. Tikėtina, kad tokių dalyvių posėdyje buvo ir daugiau.

8.       Pareiškėjai teigė, kad Išvados rekomendacijos dėl draudimo pervežti arba ekspedijuoti OAO „Belaruskalij“ produkciją yra ydingos. Bendrovė nėra vežėja, ji tik organizuoja vežimą, kurį vykdo kita Sutarties šalis – AB „LTG Cargo“. Bendrovės teikiamos ekspedijavimo paslaugos savo esme bei pagal Sutarties sąlygas nesuteikia jai net teorinės galimybės kokiu nors būdu paveikti nacionaliniam saugumui svarbius įrenginius ar turtą. Išvadoje nenurodyti kriterijai, pagal kuriuos AB „LTG Cargo“ turėtų identifikuoti, ar įmonės yra tiesiogiai arba netiesiogiai (per tarpininkus) susijusios su OAO „Belaruskalij“. Aptariamos rekomendacijos, kaip administracinis sprendimas, suteikia teisę kitai Sutarties šaliai vienašališkai nevykdyti Sutarties ir tokiu būdu padaryti Bendrovei didelę žalą, nors tokių rekomendacijų vykdymui nėra įstatyme numatyto pagrindo ir procedūros. Be to, nelogiška minėtą draudimą sieti su Bendrovės akcininko I. U. neva keliama rizika nacionaliniam saugumui, nes pastarasis pareiškėjas neturi prieigos prie geležinkelio infrastruktūros, jis ne kartą buvo Komisijos įvertintas kaip atitinkantis nacionalinio saugumo interesus. Toks draudimas negali būti grindžiamas ir Vyriausybės 2022 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 34-K-2, kuriuo OAO „Belaruskalij“ produkcijos gabenimas, vykdant tarp OAO „Belaruskalij“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytą vežimų organizavimo sutartį, buvo pripažintas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, kadangi šis nutarimas yra konfidencialus ir pareiškėjams nebuvo leista su juo susipažinti, įvertinti ryšį tarp Išvados ir šio nutarimo, taip pat, vadovaujantis viešai paskelbta informacija, įvertintų sutarčių šalys yra skirtingos; Vyriausybės nutarimas nėra skirtas visiems vežėjams; Vyriausybės nutarimu uždraustas tik OAO „Belaruskalij“ pagamintų kalio trąšų vežimas; Vyriausybės nutarimas priimtas dėl sutarties, kuri sudaryta pažeidžiant tokių sutarčių sudarymo procedūras, todėl nutarimo priėmimas galbūt nesusijęs su aptariamu draudimu; Vyriausybės nutarimas yra individualaus pobūdžio administracinis sprendimas, kuris neturi prejudicinės galios priimant kitus viešojo administravimo subjektų ar teismų sprendimus.

9.       Pareiškėjai manė, kad Išvados 2.1 papunktyje nurodytas draudimas Bendrovei vežti / ekspedijuoti OAO „Belaruskalij“ ir kitų susijusių įmonių produkciją pritaikytas neatsižvelgiant į tai, ar tokiai produkcijai yra taikomos nacionalinės arba tarptautinės ribojamosios priemonės, ar ne. Kita vertus, iš Išvados turinio akivaizdu, jog iš tiesų ribojimai OAO „Belaruskalij“ produkcijos vežimui / ekspedijavimui pritaikyti ne dėl to, kad toks vežimas / ekspedijavimas pats savaime keltų riziką nacionaliniam saugumui, ir ne dėl to, kad tokią riziką keltų konkretus Bendrovės akcininkas, bet tik dėl to, jog atsakovas nusprendė pats pritaikyti Lietuvoje ekonomines ribojamąsias priemones OAO „Belaruskalij“, o tokių priemonių įgyvendinimo tikslu – ir Bendrovei, nors jokiu nacionaliniu ar tarptautiniu teisės aktu Lietuvoje nėra įvestos tokios sankcijos, kurių apimtis pateisintų atsakovo rekomendacijomis nustatytus ribojimus. Nors 2006 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Taryba reglamentu (EB) Nr. 765/2006 (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 765/2006; vėliausi ir šioje byloje aktualūs pakeitimai padaryti 2022 m. kovo 2 d. reglamentu (ES) Nr. 2022/355) įvedė finansines ir ekonomines sankcijas tam tikriems asmenims ir ekonomikos sektoriams Baltarusijoje, tačiau šiame reglamente nėra Komisijos nurodyto draudimo vežti kalio trąšas tranzitu, į sąrašą nėra įtraukta OAO „Belaruskalij“, su ja susijusios įmonės arba kuris nors iš šios įmonės vadovų, darbuotojų. Jeigu teismui kiltų abejonių dėl Reglamento (EB) Nr. 765/2006 taikymo, teismas turėtų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl šio reglamento nuostatų išaiškinimo, užduodamas klausimą: ar Reglamento (EB) Nr.765/2006, pakeisto Reglamentu (ES) Nr. 2022/355, II straipsnio 1 ir 1a dalyse nustatytos ribojamosios priemonės apima draudimą teikti OAO „Belaruskalij“ produkcijos, nurodytos Reglamento VIII priede, ekspedijavimo paslaugas, kai tokie produktai pristatomi iš Baltarusijos į galutinę paskirties vietą trečiojoje šalyje (ne Europos Sąjungos šalyje) per Europos Sąjungos teritoriją, o tokių produktų tiekėjas, pirkėjas ir (arba) importuotojas yra ne Europos Sąjungos bendrovės arba piliečiai. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas tokį savo sprendimą grindė ir tuo, kad sankcijas OAO „Belaruskalij“ produkcijai įvedė Jungtinės Amerikos Valstijos (tik JAV ir tik JAV asmenims), Jungtinė Karalystė ir Kanada (nėra aišku, kokius konkrečiai draudimus įvedė pastarosios dvi valstybės), tačiau, pagal Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos paskelbtą informaciją, į šias sankcijas tik rekomenduojama atsižvelgti, vertinant rizikas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, laikytina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymu, Komisija neturėjo teisės pritaikyti ekonomines sankcijas, ji taip pat nėra ekonominių sankcijų įgyvendinimo priežiūros institucija.

10.       Pareiškėjai, vadovaudamiesi 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) Nr. 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka, bei Vyriausybės 1999 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 617 patvirtintų Informacijos apie techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras teikimo taisyklių nuostatomis, tvirtino, kad Išvada atitinka techninio reglamento sąvoką, nes jos taikymo rezultatas – draudimas vežti / ekspedijuoti visus konkretaus gamintojo ir su juo susijusių gamintojų gaminius, todėl Europos Komisija turėjo būti notifikuota apie tokį techninį reglamentą, tačiau šiuo atveju Europos Komisija nebuvo notifikuota apie Išvados projektą. Toks procedūrinis pažeidimas laikytinas esminiu, nes bet koks prekių ir paslaugų judėjimo ribojimas reiškia laisvo prekių ir paslaugų judėjimo principo ribojimą. Papildomai akcentuota, kad atsakovas neteisėtai pagrindė Išvadą JAV, Jungtinės Karalystės ir Kanados įvestomis sankcijomis, nes tokių sankcijų ekstrateritorialus taikymas Europos Sąjungoje pripažintinas tarptautinės viešosios teisės pažeidimu.

11.       Pareiškėjų įsitikinimu, Išvada buvo pažeistos Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos, priimtos 1982 m. gruodžio 10 d., nuostatos, nes, uždraudus Bendrovei vežti / ekspedijuoti OAO „Belaruskalij“ krovinius, tuo pačiu uždrausta pervežti Baltarusijos – šalies, neturinčios išėjimo į jūrą, – ūkio subjekto prekes tranzitu per Lietuvos teritoriją, apribojant šios šalies susisiekimą su Baltijos jūra. Be to, Lietuva dar iki minėtos konvencijos ratifikavimo sudarė su Baltarusija dvišalį susitarimą – 2000 m. balandžio 3 d. susitarimą tarp Lietuvos ir Baltarusijos Respublikų dėl Baltarusijos Respublikos krovinių tranzito, naudojantis Lietuvos Respublikos uostais ir kita transporto infrastruktūra; Lietuva iki šiol neatliko jokių veiksmų šiam susitarimui nutraukti. Pareiškėjai pabrėžė, kad nei atsakovas, nei kitos kompetentingos institucijos nė nesvarstė galimų kontrolės priemonių, kurios būtų adekvačios galbūt kylančiai rizikai, proporcingos ir kuriomis tranzito laisvė vienai šaliai – Baltarusijai – nebūtų panaikinta. Atsakovas nevertino Išvados atitikties tarptautinių teisės normų reikalavimams, neatsižvelgė į vieną pagrindinių sutarčių laikymosi principų – pacta sunt servanda, Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 26 ir 27 straipsnių, Civilinio kodekso 1.13 straipsnio 2 dalies nuostatas.

12.       Pareiškėjai teigė, kad Išvados 2.2 papunktyje nustatyta rekomendacija Bendrovei nenaudoti viešosios geležinkelių infrastruktūros kitų trečiosiose šalyse veikiančių siuntėjų krovinių, kuriems taikomos nacionalinės ar tarptautinės ribojamosios priemonės, pervežimui (ekspedijavimui) turėtų būti panaikinta dar ir todėl, kad ne bet kurių tarptautinių sankcijų taikymas bus privalomas Lietuvos teritorijoje, t. y. kai kurios sankcijos gali neatitikti Ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 1 dalies kriterijų. Tokia rekomendacija stokoja ir faktinio pagrindo, nes, kaip minėta, Bendrovė užsiima ne krovinių pervežimo, bet ekspedijavimo veikla, kuriai vykdyti nenaudoja geležinkelio infrastruktūros. Atitinkamai, neteisėta ir Išvados 3.5 papunktyje nurodyta rekomendacija AB „LTG Cargo“ sustabdyti Sutarties vykdymą, nustačius, kad Bendrovė naudoja geležinkelių infrastruktūrą tokių siuntėjų krovinių pervežimui ar ekspedijavimui, ypač turint omenyje tai, kad teisės aktai nesuteikia AB „LTG Cargo“ įgaliojimų vykdyti tokias priežiūros funkcijas.

13.       Pareiškėjų manymu, Išvados 2.3, 3.2 ir 3.3 papunkčiuose nustatytos rekomendacijos yra neteisėtos, nes jomis AB „LTG Cargo“ suteikti viešojo administravimo įgaliojimai reikalauti įstatyme nenumatytų deklaracijų ir tvirtinti tokių deklaracijų formą, vykdyti krovinių patikrą įstatyme nenumatytu pagrindu. Pastebėta, kad, pagal įstatymą, įgaliojimus tikrinti krovinius turi Muitinės departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Tokios rekomendacijos nesuderinamos su Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybės įmonėms viešojo administravimo įgaliojimai gali būti suteikti tik įstatymais ar įstatymų įgaliotos institucijos priimtu teisės aktu, taip pat su to paties įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reikalavimu kiekvieną individualų administracinį aktą pagrįsti teisės aktų normomis. Be to, neaišku, kaip AB „LTG Cargo“ turėtų vykdyti tokias rekomendacijas dėl krovinių tikrinimo, pvz., kokioje teritorijoje, pagal kokias procedūras, kokius pildydama dokumentus, kokioje laboratorijoje tirdama krovinio mėginius, kaip atliktų ir įformintų vagonų ar konteinerių perplombavimą. Tokia tvarka nereglamentuota teisės aktuose ir nenumatyta Išvadoje. Pareiškėjai akcentavo ir tai, kad joks teisės aktas nenustato ekspeditoriaus vadovo pareigos pildyti ir teikti minėtas deklaracijas, sutikimus AB „LTG Cargo“ atlikti patikrą (ypač atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė nėra krovinio siuntėja ar gavėja, pati nedisponuoja kroviniu ir negali leisti jo tikrinti, o pati Bendrovė gali patikrinti krovinio kilmę tik pagal siuntėjo pateiktus dokumentus), taip pat atsakomybės už deklaracijos duomenų teisingumą. Be to, aptariamos rekomendacijos priimtos ignoruojant Krovinių vežimo geležinkelių transportu taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 174, bei Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) nuostatas. Pareiškėjai tvirtino, kad Išvados 3.8 ir 4.1 papunkčiuose nustatytos rekomendacijos įpareigoja trečiuosius suinteresuotus asmenis sudaryti kažkokius įstatymu nesureguliuotus susitarimus ir bendradarbiauti, AB „LTG Cargo“ vykdant neteisėtas rekomendacijas dėl Bendrovės, pavyzdžiui, neteisėtai tikrinant jos ekspedijuojamus krovinius.

14.       Pareiškėjai teigė, kad Išvadoje I. U. keliamą riziką bandoma pagrįsti chaotiškai aprašant įvairias faktines aplinkybes, bet galiausiai tokia rizika liko objektyviai nepagrįsta. Atsakovas logiškai nepaaiškino, kokiu būdu geležinkelio infrastruktūrai ir kartu nacionaliniam saugumui gali pakenkti ta aplinkybė, jog minėtas pareiškėjas valdo UAB „Birių krovinių terminalas“, ir tik dirbtinai sukonstravo ilgą sąsajų grandinę: OAO „Belaruskalij“ – UAB „Birių krovinių terminalas“ – I. U. – UAB „Ferteksos transportas“ – geležinkelio infrastruktūra. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimas dėl UAB „Birių krovinių terminalas“ neatitikimo nacionalinio saugumo interesams buvo pagrįstas tik analogišku Komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimu, kuris priimtas dėl to, kad UAB „Birių krovinių terminalas“ akcininkė OAO „Belaruskalij“ 2017 metais gavo kreditą Rusijos banke. Nors 2019 metais kreditas jau buvo grąžintas, tačiau Įstatymas numatė, kad tokio pobūdžio grėsmė nacionaliniam saugumui negali būti pašalinta (dėl pritaikytos Įstatymo nuostatos (buv. 12 str. 15 d., dabar – 12 str. 20 d.) atitikties Konstitucijai įvertinimo pateiktas prašymas Konstituciniam Teismui). Komisijos išvada dėl I. U. turimų akcijų Krymo įmonėse yra nesąžininga ir diskriminuojanti, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 1 proc. bendrovės „Taurus Development“ akcijų įsigijo 2006 metais ir pardavė 2009 metais (pareiškėjas neišsaugojo su sandoriu susijusių dokumentų dėl mažos sandorio vertės, nedalyvavo akcininkų susirinkimuose, negavo pranešimų iš bendrovės ir neturėjo jokios informacijos apie bendrovės veiklą, įskaitant kitų įmonių akcijų įsigijimą); jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad yra įtrauktas į akcininkų sąrašą Rusijos registre; jis neteikė ir negalėjo pateikti duomenų jokiam registrui, nes tai padaryti gali ir privalo įmonės vadovas arba jo įgaliotas asmuo; Ukrainos teisingumo ministerija raštu patvirtino, jog pareiškėjas nėra jokio juridinio asmens, įregistruoto pagal Ukrainos įstatymus, steigėjas; nei Krymo, nei Rusijos valstybės įstaigų išduoti dokumentai apie Kryme galbūt veikiančias įmones (jei atsakovas tokiais rėmėsi) neturi jokios juridinės galios Lietuvoje; Išvadoje nenurodyta, kaip tokie tariami ryšiai gali pavojingai paveikti Lietuvos geležinkelių infrastruktūrą. Pareiškėjai akcentavo, kad Komisija per pastaruosius kelerius metus tokiomis pačiomis aplinkybėmis priėmė ne vieną sprendimą, patvirtinantį, jog pareiškėjas nekelia grėsmės ar rizikos: Komisijos pirmininkas 2018 m. rugsėjo 3 d. rašte Nr. S-2909 nurodė, kad Komisija negavo iš institucijų informacijos, jog yra pagrindas pradėti I. U. atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo procedūrą; Komisija 2018 m. vasario 27 d. išvadoje pripažino, kad UAB „Granmax“, kurios 90 proc. akcijų valdo minėtas pareiškėjas, veikla atitinka nacionalinio saugumo interesus; Komisija 2020 m. rugsėjo 15 d. rašte Nr. S-3917 nurodė negavusi iš institucijų informacijos, kad yra pagrindas pradėti investuotojo – SIA „STARRED INVESTMENTS“ (nuo 2020 m. rugsėjo 2 d. – Fortis Asset Management, SIA), kurios vienintelis akcininkas yra I. U., – atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą; Komisija 2021 m. rugpjūčio 23 d. išvadoje pripažino, kad pareiškėjas atitinka nacionalinio saugumo interesus. Išvadoje nenurodyti jokie motyvai, kodėl nagrinėjamu atveju I. U. atitiktis nacionalinio saugumo interesams buvo įvertinta priešingai, todėl toks administracinis sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų, taip pat to paties įstatymo 3 straipsnio 13 punkte įtvirtintų išsamumo, teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principų.

15.       Pareiškėjų vertinimu, Išvadoje nenurodyti motyvai, todėl ji nesuderinama su iš Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto (administraciniame sprendime turi būti nurodyti motyvai), Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies („valdžios galias riboja Konstitucija“) ir konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiais reikalavimais. Išvadoje atsakovas tik padrikai išvardijo tikrus bei išgalvotus faktus, nenurodė esminių jo sprendimą pagrindžiančių teisinių ir faktinių aplinkybių, pavyzdžiui, Išvadoje nenurodyta, kokiu būdu Bendrovė galėtų atlikti „reikšmingus, galinčius kelti riziką“ veiksmus nacionaliniam saugumui svarbiems įrenginiams ir turtui, kai ji tokių įrenginių ar turto nevaldo, neeksploatuoja ir neturi prieigos prie jų; nenurodyta, kokiu būdu nustatytos rekomendacijos apsaugotų nuo grėsmių. Be to, pareiškėjai teigė, kad Išvada neturi aiškios struktūros, Išvados turiniui nėra nustatyti konkretūs reikalavimai, todėl išvada dėl I. U. keliamos grėsmės neperkelta į Išvados rezoliucinę dalį, tačiau tokie trūkumai negali apriboti minėto pareiškėjo teisės į teisminę gynybą ir būti pagrindu netenkinti jo reikalavimo pašalinti iš Išvados teiginius apie jo keliamą riziką, kurie kenkia jo reputacijai ir geram vardui, gali nulemti jam nepalankių sprendimų priėmimą ateityje.

16.       Atsakovas Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjų skundą.

17.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjų abejonėmis dėl ginčui aktualaus reglamentavimo atitikties Konstitucijai, manė, kad šios abejonės pagrįstos tik bendro pobūdžio teiginiais, savitu teisės normų interpretavimu. Pareiškėjas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas nesusijęs su privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimais, todėl nėra pagrindo Sutartį aiškinti ir jos galiojimą vertinti civilinės teisės prasme, o Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, priimtą Išvadą – per civilinės teisės normas. Išvada atitinka teisės aktų reikalavimus, ja pritaikytos priemonės suderinamos su proporcingumo ir kitais principais.

18.       Atsakovas tvirtino, kad jis turėjo teisę pradėti ir atlikti Sutarties bei teikiamų paraiškų dėl kalio chlorido (kalio karbonato) produktų, mineralinių medžiagų ir druskos vežimo per Lietuvos Respublikos teritoriją, kurių ekspeditorius yra Bendrovė, patikrą, nes šį sandorį sudarė nacionaliniam saugumui svarbi įmonė, todėl sandoris pateko į Įstatymo taikymo sritį. Atlikdama minėtų sandorių patikrą, Komisija kreipėsi į kompetentingas institucijas tam, kad šios institucijos pagal savo kompetenciją įvertintų Bendrovę pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, Sutartį ir ketinamus sudaryti sandorius – pagal Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytus kriterijus. Nurodytos institucijos savo išvadas pateikė 2022 m. vasario 21–kovo 8 dienomis. Sutarties šalys buvo informuotos apie pradėtą patikrą. Pareiškėjas I. U. nėra Komisijos vertintų sandorių šalis, todėl nebuvo pagrindo informuoti jį asmeniškai apie pradėtą patikrą. Atsakovas pareiškėjo nusiskundimus dėl nesudarytos galimybės dalyvauti Komisijos posėdyje, Komisijos sudėties ir pan. laikė nepagrįstais. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad reikalavimai išvados turiniui yra išdėstyti Aprašo 58 punkte, ginčijama Išvada atitinka šiuos reikalavimus. Kaip nustatyta teisės aktuose, išvada, kad investuotojas kelia riziką nacionalinio saugumo interesams, per 2 darbo dienas po jos priėmimo buvo įforminta Komisijos posėdžio protokolo išraše ir pateikta investuotojui.

19.       Atsakovas teigė nustatęs, jog AB „LTG Cargo“ 2022 m. sausio 27 d. gavo 17 paraiškų, o vasario 1 d. – dar 1 paraišką dėl galbūt OAO „Belaruskalij“ gaminamų kalio chlorido (kalio karbonato) produktų, mineralinių medžiagų ir druskos vežimo per Lietuvos Respublikos teritoriją, kurių mokėtojas už pervežimo paslaugas (ekspeditorius) yra Bendrovė. Paraiškų siuntėjas – ZAO „BTEFK“ (??????????? ???????????-?????????????? ? ????????? ????????) arba Baltarusijos Respublikos geležinkelių administracija (esant siuntėjo prašymui). Pateiktos informacijos pagrindu padaryta prielaida, jog visos nurodytos paraiškos bus skirtos vežti OAO „Belaruskalij“ gaminamą produkciją, o pagal paraiškose nurodytą ketinamų vežti krovinių apimtį nuspręsta, kad OAO „Belaruskalij“ siekia krovinių vežimo paslaugas užsakinėti per ekspeditorių (Bendrovę) ir tokiu būdu tęsti savo gaminamos produkcijos gabenimą per Lietuvos teritoriją. Sandorių, sudarytų ir ketinamų sudaryti su Bendrove (vežimų pagal pateiktas paraiškas), vertinimas buvo atliktas pagal Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto c papunktyje įtvirtintus vertinimo kriterijus.

20.       Atsakovas akcentavo, kad krovinių vežimas geležinkelių transportu įtrauktas į ūkinių veiklos sričių, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, sąrašą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 556 „Dėl ūkinės veiklos sričių, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, sąrašo nustatymo“). OAO „Belaruskalij“ kroviniai būtų vežami geležinkelių linijomis, kurios, pagal Įstatymo 4 priedo 1 punkto d papunktį, laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strateginę reikšmę turinčia infrastruktūra ir, pagal Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 558 „Dėl Konkrečių nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto sąrašo patvirtinimo“, priskirtinos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros, reikalingos sklandžiam geležinkelių transporto eismui užtikrinti. Geležinkelių linijos, kurias naudojant vykdoma Sutartis ir vežimai pagal pateiktas paraiškas, pagal Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso 15 straipsnio nuostatas ir atsižvelgiant į šių linijų socialinę ir ekonominę reikšmę valstybei, yra priskirtinos prie valstybinės reikšmės magistralinių geležinkelių linijų (Vyriausybės 2004 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. 1244 „Dėl valstybinės reikšmės magistralinių geležinkelių linijų sąrašo patvirtinimo“). Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija pateikė išvadą, kad Sutartis bei ketinami sudaryti sandoriai atitinka Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytą kriterijų, t. y. sandorio šaliai sandorio pagrindu yra suteikiama teisė atlikti kitus reikšmingus, galinčius kelti riziką ar grėsmę nacionaliniam saugumui veiksmus.

21.       Atsakovo nuomone, Komisijai pateikti duomenys leido spręsti, jog, vykdant Sutartis ir ketinamus sudaryti sandorius, per Lietuvos teritoriją bus toliau vykdomas OAO „Belaruskalij“ produkcijos gabenimas. Toks produkcijos gabenimas buvo pripažintas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, be kita ko, dėl OAO „Belaruskalij“ turimų reikšmingų ryšių su autoritariniu Baltarusijos Respublikos valdymo režimu, keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui. Prisiimdama įsipareigojimus vežti OAO „Belaruskalij“ gaminamą produkciją naudojantis Lietuvos geležinkelių infrastruktūra ir rezervuodama tam atitinkamus pajėgumus, AB „LTG Cargo“ suteikė galimybę Bendrovei platinti OAO „Belaruskalij“ produkciją ir tokiu būdu įgalino OAO „Belaruskalij“ užsiimti komercine veikla, iš kurios gautinomis pajamomis galbūt remiamas Baltarusijos autoritarinis ir antidemokratinis režimas bei finansuojami šio režimo veiksmai, nukreipti prieš Lietuvos Respublikos interesus. Be to, Rusijos Federacija 2022 m. vasario 24 d. pradėjo plataus masto karinę operaciją Ukrainos teritorijoje, o Europos Vadovų Tarybos 2022 m. vasario 24 d. pateiktos išvados patvirtina, kad Baltarusija yra tiesiogiai įsitraukusi į nepriimtiną ir neteisėtą Rusijos karinį išpuolį prieš Ukrainą, kuris pagal tarptautinę teisę laikomas karine agresija. Europos Sąjungos Taryba 2022 m. kovo 2 d., atsižvelgdama į Baltarusijos prisidėjimą prie šių neteisėtų veiksmų prieš suverenią Ukrainos valstybę, nustatė papildomas plačios apimties ribojamąsias priemones, kuriomis, be kita ko, visiškai uždraustas kalio trąšų eksportas iš Baltarusijos, įskaitant draudimą vežti šias prekes tranzitu per Europos Sąjungos teritoriją. Atsakovas pabrėžė, kad 2022 m. kovo 2 d. Tarybos Reglamento (ES) Nr. 2022/355 nuostatos Išvadoje nėra pacituotos pažodžiui. Išvados 22 punkte nurodytas draudimas vežti kalio trąšas tranzitu sietinas su Reglamento 1i straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu tiesiogiai ar netiesiogiai iš Baltarusijos importuoti, pirkti ar perduoti Baltarusijos arba ne Baltarusijos kilmės kalio chlorido (kalio karbonato) produktus, išvardytus VIII priede, ir 1i straipsnio 1a dalyje nustatytu draudimu, be kita ko, teikti tarpininkavimo paslaugas. Komisijos vertinimu, šiuo metu bet kokio pobūdžio tiesioginės ar netiesioginės prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros suteikimas ir (ar) ekonominių sąlygų papildomoms pajamoms gauti sudarymas OAO „Belaruskalij“ kelia grėsmę nacionaliniam Lietuvos Respublikos saugumui.

22.       Atsakovas atkreipė dėmesį į Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pateiktą informaciją, kad Bendrovės akcininkai yra I. U. (valdo 80 proc. akcijų) ir jo sutuoktinė O. U. (valdo 20 proc. akcijų). Bendrovė per I. U. turi ryšių su OAO „Belaruskalij“. I. U. taip pat yra UAB „Birių krovinių terminalas“, kuri su OAO „Belaruskalij“ yra sudariusi ilgalaikę sutartį dėl kalio trąšų krovos, pagrindinis akcininkas. I. U. valdo kontrolinį UAB „Birių krovinių terminalas“ akcijų paketą per Latvijos Respublikoje registruotą bendrovę SIA „Fortis Asset Management“. Komisija anksčiau (2017 ir 2019 m.) yra nustačiusi, jog UAB „Birių krovinių terminalas“ turi nacionalinio saugumo riziką didinančių ar keliančių grėsmę ryšių su Europos Sąjungai ir NATO nepriklausančių užsienio valstybių institucijomis ar asmenimis, todėl neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Antrojo operatyvinių tarnybų departamento vertinimu, OAO „Belaruskalij“ siekia rasti galimybių gabenti savo produkciją iš Baltarusijos per Lietuvą, pasinaudodama verslo ryšiais su Bendrove.

23.       Atsakovas pažymėjo, kad, pagal Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadą, I. U. ir OAO „Belaruskalij“ sieja ilgametis bendradarbiavimas bendrai valdomoje UAB „Birių krovinių terminalas“. I. U. per SIA „Fortis Asset Management“ valdo 70 proc., o OAO „Belaruskalij“ – 30 proc. UAB „Birių krovinių terminalas“ akcijų. OAO „Belaruskailj“ UAB „Birių krovinių terminalas“ užtikrindavo kalio trąšų krovinių srautus. Be to, Valstybės saugumo departamento vertinimu, sandoriai sudarytų prielaidas OAO „Belaruskalij“ toliau vykdyti savo veiklą (gabenti savo produkciją, naudojantis Lietuvos Respublikos geležinkelių infrastruktūra). Taip iš esmės būtų apeitas Vyriausybės 2022 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 34-K-2 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ priimtas sprendimas.

24.       Atsakovas akcentavo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pateiktą informaciją, kad I. U. priklausė arba vis dar priklauso 1 proc. Kryme registruotos ir veiklą vykdančios įmonės „Taurus Development“ akcijų. Kadangi įmonei „Taurus Development“ priklauso kitų Kryme registruotų įmonių akcijų, I. U. esant minėtos įmonės akcijų savininku, jam taip pat priklausytų / priklauso dalis Kryme registruotų įmonių OOO „RM“ ir OOO „PRIAM SERVIS“ akcijų. Europos Sąjunga ir kitos demokratinės valstybės yra priėmusios daug ribojamųjų priemonių, atsakydamos į Rusijos įvykdytus Ukrainos suvereniteto ir teritorinio vientisumo pažeidimus – neteisėtą Krymo aneksiją ir sąmoningą Ukrainos destabilizavimą.

25.       Atsakovas pabrėžė, jog AB „LTG Cargo“ yra valstybės kontroliuojama, strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinti įmonė, o infrastruktūra, kuria naudojantis AB „LTG Cargo“ vykdo savo veiklą, priskirta prie nacionaliniam saugumui užtikrinti strateginę reikšmę turinčios infrastruktūros. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesai reikalauja, kad Lietuva palaikytų savo sąjungininkus NATO ir kitose organizacijose bei glaudžiai bendradarbiautų su jais, nes tai yra Lietuvos saugumo ir teritorinio vientisumo garantas. Todėl Lietuvos kontroliuojamos strateginės įmonės tiesioginis ar netiesioginis bendradarbiavimas su Baltarusijos subjektais ir prisidėjimas prie šių subjektų gaminamos produkcijos, kuriai taikomos Lietuvos sąjungininkų sankcijos, platinimo, nepriklausomai nuo to, ar šios sankcijos gali būti tiesiogiai pritaikomos Lietuvos teritorijoje, ar ne, yra nesuderinamas su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais. Nors, atliekant patikrą, Komisija negavo pakankamai duomenų dėl Bendrovės turimų grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančių ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, Bendrovės pagrindinio akcininko ir galutinio naudos gavėjo I. U. turimi ryšiai kelia riziką Lietuvos nacionaliniam saugumui Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto kriterijaus prasme. Todėl, atitinkamai, Sutartis sudarytų prielaidas OAO „Belaruskalij“ toliau vykdyti savo veiklą (toliau gabenti savo produkciją, naudojantis Lietuvos Respublikos geležinkelių infrastruktūra), taip iš esmės apeinant Vyriausybės 2022 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 34-K-2 priimtus sprendimus, todėl tai neatitiktų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų. Dėl to Komisija nusprendė, kad, vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 10 dalies 2 punktu, dėl keliamos rizikos nacionalinio saugumo interesams egzistuoja pagrindas mažiau ribojančių priemonių taikymui, nustatant tam tikras privalomas rekomendacijas sandorio šalims, kurių laikantis Sutartis nekeltų rizikos nacionaliniam saugumui.

26.       Atsakovo įsitikinimu, ginčijamos rekomendacijos yra logiškos, aiškios, išsamios, jos papildo viena kitą ir yra įvykdomos. Rekomendacijose nurodyta, kokių konkrečių veiksmų šalys turi imtis, kad Sutartis nekeltų rizikos nacionaliniam saugumui. Vien tai, kad rekomendacijos sukelia ekonominių (finansiškai nenaudingų) pasekmių pareiškėjams, nepaneigia tokio vertinimo. Be to, atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad šios rekomendacijos nesuderinamos su tarptautinių teisės aktų (pvz., Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, Jungtinių Tautų jūros teisės konvencijos (UNCLOS), Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Baltarusijos Respublikos Vyriausybės susitarimo dėl krovinių tranzito, naudojantis Lietuvos Respublikos uostais ir kita transporto infrastruktūra) nuostatomis, ir pažymėjo, jog tarptautinės sutartys negali būti aiškinamos taip, kad draustų Lietuvos Respublikai, kaip ir bet kuriai kitai valstybei, imtis priemonių, reikalingų esminiams nacionalinio saugumo interesams apginti. Tai, ar Baltarusijos Respublika gali ir (arba) susiduria su tam tikrais tarptautinės prekybos ribojimais, nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Bendrovė sudarė sutartį su strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiu ūkio sektoriumi, todėl negalėjo tikėtis, jog Lietuva nesiims jokių teisinių priemonių, siekdama apsaugoti svarbų strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintį ūkio sektoriaus objektą / infrastruktūrą nuo tikėtino išorinio poveikio iš Lietuvos valstybei geopolitinės orientacijos aspektu nepalankių valstybių ar su jų politika glaudžiai susijusių fizinių bei juridinių asmenų.

27.       Atsakovas manė, kad Išvada neturi tiesiogiai įpareigojančio poveikio I. U., t. y. jam jokie įpareigojimai nenustatyti. Išvadoje nurodyta aplinkybė, kad „I. U. turimi ryšiai kelia riziką Lietuvos nacionaliniam saugumui“, nereiškia, kad tai negali pasikeisti ateityje. Tai, kad ankstesnės Komisijos išvados dėl šio pareiškėjo buvo jam palankios, nepaneigia Išvados teisėtumo ir pagrįstumo. Išvada buvo priimta dėl konkrečios Sutarties ir jos pagrindu gautų paraiškų atitikties nacionalinio saugumo interesams, todėl jokių pasekmių kitiems sandoriams a priori (iš anksto) nesukelia. Be to, nors pareiškėjas I. U. tvirtina, kad jis neturi akcijų Krymo įmonėse, nes jas pardavė 2009 metais, tačiau jis pats pripažįsta, kad neturi šį faktą patvirtinančių dokumentų. Komisijos nurodytos aplinkybės, susijusios su I. U. turimais ryšiais, nustatytos remiantis kompetentingų institucijų pateiktais duomenimis, kuriais abejoti nėra pagrindo.

28.       Tretieji suinteresuoti asmenys AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „LTG Cargo“ atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjų skundą.

29.       AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „LTG Cargo“ nuomone, pareiškėjai neteisingai aiškina nurodytų Europos Sąjungos teisės aktų ir tarptautinių sutarčių taikymo galimybę. 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) Nr. 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka, ir Informacijos apie techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras teikimo taisyklės nėra aktualios šiai bylai, nes Išvada nenustato jokių techninių specifikacijų ar reikalavimų gaminiui ar informacinės visuomeninės paslaugai. Pareiškėjų išvardytos tarptautinės sutartys neturi tiesioginio veikimo efekto: sutartyse teisės ir pareigos nustatomos išimtinai jas pasirašiusiems adresatams – valstybėms; sutartyse nacionaliniams teisės subjektams teisės ir pareigos nenustatomos, veikiau jose numatomi siekiai stiprinti ir plėtoti tarptautinius valstybių ryšius; sutartyse nėra numatyta nacionalinių subjektų teisė inicijuoti ginčus pagal šį susitarimą tvarka. Priešingai, jose nurodyti atskiri forumai, kuriuose turi būti sprendžiami ginčai dėl šių tarptautinių sutarčių normų taikymo ir aiškinimo. Trečiųjų suinteresuotų asmenų įsitikinimu, Išvada atitinka tokiam aktui keliamus reikalavimus

30.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjų skundą.

31.       Valstybės saugumo departamentas sutiko su Išvadoje padarytomis išvadomis ir jų motyvais, akcentavo Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 984-K-7 dėl UAB „Birių krovinių terminalas“ ir 2022 m. sausio 12 d. nutarime Nr. 34-K-2 dėl OAO „Belaruskalij“, taip pat teismų sprendimuose dėl šių nutarimų nustatytas aplinkybes. Trečiasis suinteresuotas asmuo manė, kad akivaizdu, jog, prisidengiant Sutartimi, būtų tęsiamas OAO „Belaruskalij“ produkcijos vežimas per Lietuvos Respublikos teritoriją, o tai neatitinka nacionalinio saugumo interesų, nes iš OAO „Belaruskalij“ komercinės veiklos gautinomis pajamomis būtų remiamas Baltarusijos autoritarinis ir antidemokratinis režimas bei finansuojami šio režimo veiksmai, nukreipti prieš Lietuvos interesus. Išvada buvo priimta laikantis visų procedūrinių reikalavimų, teisinių pagrindų, neviršijant teisės aktuose numatytų įgaliojimų.

 

II.

 

32.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjų UAB „Ferteksos transportas“ ir I. U. skundą.

33.       Teismas nustatė, kad Bendrovė ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2016 m. gruodžio 21 d. sudarė „Vežimų organizavimo sutartis“ Nr. SM(DK)-227, pagal kurią vežėjas įsipareigojo vežti Lietuvos Respublikos geležinkeliais krovinius ir tuščius riedmenis, kurių vežimą organizuoja Bendrovė. Reorganizavus AB „Lietuvos geležinkeliai“, sutarties šalimi tapo AB „LTG Cargo“. Minėta sutartis pakeista ir papildyta 2019 m. gruodžio 12 d. susitarimu Nr. SUTP(CARGO)-485 bei 2021 m. gruodžio 28 d. susitarimu Nr. SUTP(CARGO)-852. Pastaruoju susitarimu sutarties galiojimas pratęstas iki 2022 m. gruodžio 31 d.

34.       AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2022 m. sausio 28 d. raštu Nr. SD(LTG)-290/2022 (toliau – ir Raštas) kreipėsi į Komisiją, prašydama įvertinti jos dukterinės įmonės AB ,,LTG Cargo“ ir Bendrovės sudarytos Sutarties (su vėlesniais susitarimais) ir teikiamų paraiškų dėl galbūt OAO „Belaruskalij“ gaminamų kalio chlorido (kalio karbonato) produktų, mineralinių medžiagų ir druskos gabenimo / pervežimo iš Baltarusijos Respublikos per Lietuvos Respublikos teritoriją, kurių ekspeditorius yra Bendrovė, atitiktį Lietuvos saugumo interesams.

35.       AB „LTG Cargo“ 2022 m. vasario 2 d. raštu Nr. SD(CARGO)-519/2022 informavo Bendrovę, kad, remiantis Komisijos rekomendacijomis, vadovaujantis Įstatymu, AB „LTG Cargo“ negali derinti krovinių vežimo paraiškų dėl OAO „Belaruskalij“ krovinių vežimo per Lietuvos teritoriją, kol Komisija atlieka su šiomis paraiškomis susijusių sutarčių patikrą dėl jų atitikties nacionalinio saugumo interesams.

36.       Vyriausybės kanceliarija 2022 m. vasario 4 d. raštu Nr. S-333 informavo AB „Lietuvos geležinkeliai“, kad Komisija numato savo iniciatyva atlikti Sutarties atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą, todėl paprašė iki 2022 m. vasario 9 d. pateikti Komisijai informaciją. Atkreiptas dėmesys į tai, kad 2022 m. sausio 21 d. posėdyje AB „LTG Cargo“ priimtos rekomendacijos, kurių tikslas – neprisiimti jokių įsipareigojimų dėl OAO „Belaruskalij“ gaminamos produkcijos (sankcionuotų ir nesankcionuotų produktų) vežimo per Lietuvos teritoriją tol, kol Komisija atlieka planuojamų sudaryti ar jau sudarytų sandorių, susijusių su atitinkamomis AB „LTG Cargo“ gautomis paraiškomis dėl OAO „Belaruskalij“ krovinių vežimo.

37.       Komisija 2022 m. vasario 11 d. raštu Nr. S-420 kreipėsi į Įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje nurodytas institucijas, kad šios pagal savo kompetenciją vertintų Sutarties šalį, t. y. Bendrovę pagal Įstatymo 11 straipsnyje nustatytus kriterijus, o Susisiekimo ministerija ir Vidaus reikalų ministerija – pagal Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytus kriterijus. Komisija rašte nurodė, kad tikslinga gauti Užsienio reikalų ministerijos išvadą dėl 2021 m. gruodžio 8 d. įsigaliojusių JAV sankcijų OAO „Belaruskalij“ poveikio Sutarčiai, bei, esant galimybei, gauti Krašto apsaugos ministerijos poziciją dėl Sutarties.

38.       Vyriausybės kanceliarija 2022 m. vasario 11 d. raštu Nr. S-426 informavo AB „Lietuvos geležinkeliai“, o 2022 m. vasario 14 d. Nr. 452 – Bendrovę, dėl Sutarties patikros pradėjimo.

39.       Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos 2022 m. vasario 18 d. raštu Nr. IS-463, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba 2022 m. vasario 23 d. raštu Nr. 25/6-2-12-2964, Vidaus reikalų ministerija 2022 m. vasario 24 d. raštu Nr. 1D-1119, Generalinė prokuratūra 2022 m. kovo 1 d. raštu Nr. 19.2.-22, Specialiųjų tyrimų tarnyba 2022 m. kovo 4 d. raštu Nr. 4-01-1867, Užsienio reikalų ministerija 2022 m. kovo 7 d. raštu Nr. (23.2.18E)3-1416 bei Susisiekimo ministerija 2022 m. kovo 8 d. raštu Nr. 2-1138 pateikė Komisijai prašomą informaciją ir vertinimus.

40.       Komisija 2022 m. kovo 10 d. priėmė ginčijamą sprendimą (įforminta 2022 m. kovo 10 d. protokolu Nr. PD-11), kuriuo nutarė pripažinti, kad AB „LTG Cargo“ ir Bendrovės 2016 m. gruodžio 21 d. sudaryta vežimo organizavimo sutartis Nr. SM(DK)-227 (pakeista ir papildyta 2019 m. gruodžio 12 d. susitarimu Nr. SUTP(CARGO)-485 bei 2021 m. gruodžio 28 d. susitarimu Nr. SUTP(CARGO)-852)) ir pagal šią sutartį teikiamos paraiškos dėl OAO „Belaruskalij“ gaminamos produkcijos vežimo kelia riziką Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Šioje Išvadoje taip pat buvo nustatytos privalomos rekomendacijos Bendrovei, kurių laikantis Sutartis nekeltų rizikos nacionaliniam saugumui: nenaudoti viešosios geležinkelių infrastruktūros, kuria UAB „Ferteksos transportas“ Sutarties pagrindu naudojasi krovinių pervežimui ar ekspedijavimui OAO „Belaruskalij“ ir su šia bendrove tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių įmonių gaminamos produkcijos pervežimui (ekspedijavimui). Ši rekomendacija taikoma visai OAO „Belaruskalij“ ir su šia bendrove tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių įmonių gaminamai produkcijai, nepriklausomai nuo to, ar jos atžvilgiu yra taikomos nacionalinės ar tarptautinės ribojamosios priemonės, ar ne (2.1. p.); nenaudoti viešosios geležinkelių infrastruktūros, kuria UAB „Ferteksos transportas“ Sutarties pagrindu naudojasi krovinių pervežimui ar ekspedijavimui kitų trečiosiose šalyse veikiančių siuntėjų krovinių, kuriems taikomos nacionalinės ar tarptautinės ribojamosios priemonės, pervežimui (ekspedijavimui) (2.2. p.); kartu su paraiškomis dėl krovinių pervežimo (ekspedijavimo) teikti AB „LTG Cargo“ patvirtintos formos UAB „Ferteksos transportas“ vadovo pasirašytas deklaracijas, kuriose būtų nurodytas patvirtinimas, kad prašomi pervežti kroviniai nėra OAO „Belaruskalij“ ir su šia bendrove tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių įmonių gaminama produkcija, bei sutikimą dėl AB „LTG Cargo“ teisės atlikti UAB „Ferteksos transportas“ užsakomų vežti ar ekspedijuojamų krovinių patikrą, siekiant įsitikinti pateiktos deklaracijos teisingumu (2.3. p.).

41.       Privalomos rekomendacijos buvo nustatytos ir AB „LTG Cargo“, kurių laikantis Sutartis nekeltų rizikos nacionaliniam saugumui: nustačius, kad viešoji geležinkelių infrastruktūra, kuria UAB „Ferteksos transportas“ Sutarties pagrindu naudojasi krovinių pervežimui ar ekspedijavimui, yra naudojama OAO „Belaruskalij“ ir su šia bendrove tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių įmonių gaminamos produkcijos pervežimui ar ekspedijavimui (tiek tiesioginiu, tiek netiesioginiu būdu, t. y. per tarpininkus), nepriklausomai nuo to, ar šiai produkcijai yra taikomos nacionalinės ar tarptautinės ribojamosios priemonės, ar ne, nedelsiant sustabdyti Sutarties vykdymą (išskyrus toje apimtyje, kiek tai yra būtina užtikrinti geležinkelio transporto eismo saugumą ir nenutrūkstamumą, tačiau kartu nepaneigiant šių privalomų rekomendacijų tikslo) ir kreiptis į Komisiją dėl pakartotinės Sutarties patikros (3.1. p.); siekiant įgyvendinti 3.1. papunktyje nurodytą rekomendaciją, AB „LTG Cargo“ turėtų nustatyti, kad, UAB „Ferteksos transportas“ teikiant paraiškas dėl krovinių pervežimo (ekspedijavimo), kartu būtų pateikiama UAB „Ferteksos transportas“ vadovo pasirašyta deklaracija, kurioje būtų nurodytas patvirtinimas, kad prašomi vežti kroviniai nėra OAO „Belaruskalij“ ir su šia bendrove tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių įmonių gaminama produkcija, bei sutikimas dėl AB „LTG Cargo“ teisės atlikti UAB „Ferteksos transportas“ užsakomų vežti ar ekspedijuojamų krovinių patikrą, siekiant įsitikinti pateiktos deklaracijos teisingumu (3.2. p.); UAB „Ferteksos transportas“ nustatyta tvarka nepateikus nurodytos deklaracijos arba AB „LTG Cargo“ nustačius, kad pateikta deklaracija neatitinka tikrovės, nedelsiant sustabdyti Sutarties vykdymą (išskyrus toje apimtyje, kiek tai yra būtina užtikrinti geležinkelio transporto eismo saugumą ir nenutrūkstamumą, tačiau kartu nepaneigiant šių privalomų rekomendacijų tikslo) ir kreiptis į Komisiją dėl pakartotinės Sutarties patikros. Laikotarpiu, kol Komisija atlieka pakartotinę Sutarties patikrą, AB „LTG Cargo“ netvirtina UAB „Ferteksos transportas“ teikiamų paraiškų (jų nederina ir (ar) jas atmeta) dėl krovinių pervežimo (ekspedijavimo) (3.3. p.); neturint pakankamai duomenų, tačiau kilus pagrįstiems įtarimams, kad viešoji geležinkelių infrastruktūra, kuria UAB „Ferteksos transportas“ Sutarties pagrindu naudojasi krovinių pervežimui ar ekspedijavimui, galbūt yra naudojama OAO „Belaruskalij“ ir su šia bendrove tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių įmonių gaminamos produkcijos pervežimui ar ekspedijavimui tiek tiesioginiu, tiek netiesioginiu būdu (per tarpininkus), nedelsiant pateikti šią informaciją Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Komisijai (3.4. p.); nustačius, kad viešoji geležinkelių infrastruktūra, kuria UAB „Ferteksos transportas“ Sutarties pagrindu naudojasi krovinių pervežimui ar ekspedijavimui, yra naudojama kitų trečiosiose šalyse veikiančių siuntėjų krovinių, kuriems taikomos nacionalinės ar tarptautinės ribojamosios priemonės, pervežimui ar ekspedijavimui (tiek tiesioginiu, tiek netiesioginiu būdu, t. y. per tarpininkus), nedelsiant sustabdyti Sutarties vykdymą (išskyrus toje apimtyje, kiek tai yra būtina užtikrinti geležinkelio transporto eismo saugumą ir nenutrūkstamumą, tačiau kartu nepaneigiant šių privalomų rekomendacijų tikslo) ir kreiptis į Komisiją dėl pakartotinės Sutarties patikros. Laikotarpiu, kol Komisija atlieka pakartotinę Sutarties patikrą, AB „LTG Cargo“ netvirtina UAB „Ferteksos transportas“ teikiamų paraiškų (jų nederina ir (ar) jas atmeta) dėl krovinių vežimo ar ekspedijavimo maršrutais, kuriais gali būti vežami kitų trečiosiose šalyse veikiančių siuntėjų kroviniai, kuriems taikomos nacionalinės ar tarptautinės ribojamosios priemonės (3.5. p.); vadovautis šiomis rekomendacijomis sudarant naujas vežimo organizavimo sutartis (3.6. p.); bendradarbiauti su Muitinės departamentu prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atliekant veiksmus, reikalingus anksčiau nurodytų rekomendacijų vykdymui, tuo tikslu sudarant atitinkamus bendradarbiavimo susitarimus dėl informacijos, susijusios su šioje Komisijos išvadoje nurodytų krovinių vežimu, teikimo ir fizinių krovinių patikrų atlikimo (3.7. p.).

42.       Muitinės departamentui buvo pateiktos šios rekomendacijos: bendradarbiauti su AB „LTG Cargo“, šiai bendrovei įgyvendinant Komisijos išvadoje nurodytas rekomendacijas, t. y. teikti informaciją, susijusią su šioje Komisijos išvadoje nurodytų krovinių vežimu, bei padėti atlikti fizinę UAB „Ferteksos transportas“ pervežamų ar ekspedijuojamų krovinių patikrą, siekiant sudaryti atitinkamus bendradarbiavimo susitarimus (4.1. p.); atliekant fizinę krovinių patikrą įgyvendinti papildomas technines ir organizacines priemones, leidžiančias užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos viešoji geležinkelių infrastruktūra nebūtų naudojama šioje Komisijos išvadoje nurodytų krovinių vežimui (pavyzdžiui, fizinės patikros metu paimant ir ištiriant vežamos produkcijos mėginius su tikslu identifikuoti jos gamintoją) (4.2. p.).

43.       Teismas, atsižvelgdamas į Įstatymo 1 straipsnį, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalį ir 1.78 straipsnio 2 dalį, sutiko su atsakovo pozicija, kad kilęs ginčas nesusijęs su privatinės teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimais. Iš Išvados akivaizdu, kad Komisija nesprendė dėl sudarytos Sutarties galiojimo ar nutraukimo. Komisijos atliktas Sutarties tikrinimas ir rekomendacijų teikimas pats savaime nereiškia nei Sutarties nuginčijimo, nei jos nutraukimo, todėl pareiškėjų argumentai dėl Civilinio kodekso 1.78 straipsnio nuostatų pažeidimo, pagal kurias sandoriui nuginčyti yra būtinas teismo sprendimas, atmestini. Atitinkamai nuspręsta ir dėl Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalies normos pažeidimo. Teismo vertinimu, pareiškėjų akcentuotos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir Pirmojo protokolo 1 straipsnio bei Chartijos 41 straipsnio 2 dalies nuostatos nepaneigia tokios išvados. Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalyje reglamentuota privačios nuosavybės apsauga, todėl nagrinėjamas atvejis nepatenka į šio straipsnio taikymo sritį. Be to, šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalies nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą. Taigi, net ir taikant šio straipsnio nuostatas ginčo situacijai, valstybei išliktų galimybė naudotis išimtimis, susijusiomis su nacionaliniu saugumu, kurios yra bendrojo intereso dalis. Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisė į gerą administravimą yra procedūrinis standartas (procedūrinė teisė), kuris taikomas pirmiausiai asmenų santykiams su Europos Sąjungos, o ne su nacionalinėmis institucijomis; Išvada priimta sprendžiant nacionalinio saugumo klausimus, todėl ši nuostata neaktuali. Teismas laikė nepagrįstomis ir pareiškėjų pretenzijas dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo, nes pareiškėjų teisė į teisminę gynybą nebuvo suvaržyta. Priešingai, jie šioje byloje teismine tvarka ginčija Išvadą.

44.       Teismas netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste pareiškėjų kvestionuojamas teisinis reguliavimas nekėlė abejonių teismui. Teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, pažymėjo, kad ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisės turi būti suprantamos ne kaip absoliučios laisvės, o analizuojamos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatų kontekste, neatsiejant jų nuo kitų Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių tokias konstitucines vertybes kaip valstybės nepriklausomybė ir jos teritorijos vientisumas, valstybės saugumas, tautos gerovė, viešoji tvarka ir teisingumas. Viena pamatinių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, įtvirtinta Konstitucijos 1 straipsnyje, – yra glaudžiai susijusi su Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitine orientacija. Teisinės priemonės, kurios taikomos svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčio sektoriaus apsaugai nuo tikėtino išorinio poveikio iš Lietuvos valstybei geopolitinės orientacijos aspektu nepalankių valstybių ar su jų politika glaudžiai susijusių fizinių bei juridinių asmenų, yra neatsiejamos nuo Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos užtikrinti bendrą tautos gerovę ir nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo. Be to, teismas akcentavo, kad Aprašo, kurio atitiktį Įstatymui kvestionuoja pareiškėjai, 58 punkte yra nustatyti reikalavimai išvadų turiniui, todėl vien tai, kad pareiškėjai nesutinka su Komisijos padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, jog yra prieštaravimas Konstitucijai arba kad Aprašas prieštarauja Įstatymui.

45.       Teismas, vertindamas Išvados priėmimo procedūrą ir jos esmę, apžvelgė Įstatymo 13 ir 19 straipsnių nuostatas. Pažymėjo, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“, laikydamasi teisės aktuose nustatytos tvarkos, 2022 m. sausio 28 d. raštu kreipėsi į Komisiją. Komisija, nusprendusi pradėti Sutarties patikrą, 2022 m. vasario 11 d. raštu Nr. S-420 kreipėsi į Įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje nurodytas institucijas, kad šios pagal savo kompetenciją įvertintų Sutarties šalį, t. y. Bendrovę. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Sutarties šalys buvo informuotos apie pradėtą patikrą. Pareiškėjas I. U. nebuvo Sutarties šalis, todėl neturėjo būti Komisijos informuotas. Teismas atmetė pareiškėjų nusiskundimus dėl nesudarytos galimybės dalyvauti Komisijos posėdyje ir būti išklausytiems, kadangi, vadovaujantis Aprašo 41 punktu, Komisijos posėdžiai yra uždari. Teismo posėdyje pareiškėjų atstovė atsisakė kitų argumentų dėl procedūrų pažeidimo.

46.       Teismo vidiniu įsitikinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad, pagal Sutartį, AB „LTG Cargo“ prisiėmė įsipareigojimus teikti vežimų organizavimo paslaugas, o pateiktų užsakymų (paraiškų) pagrindu prisiimtų įsipareigojimus vežti OAO „Belaruskalij“ gaminamą produkciją nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame transporto sektoriuje (Įstatymo 6 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjai neneigė, kad, pagal Sutartį bei ketinamus sudaryti sandorius, OAO „Belaruskalij“ kroviniai būtų vežami geležinkelių linijomis, kurios, pagal Įstatymo 4 priedo 1 punkto d papunktį, laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strateginę reikšmę turinčia infrastruktūra ir, pagal Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 558 „Dėl Konkrečių nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto sąrašo patvirtinimo“, yra priskirtinos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros, reikalingos sklandžiam geležinkelių transporto eismui užtikrinti: valstybės siena su Baltarusija–Kena–Vilnius (Vaidotai)–Kaišiadorys–Kaunas (Rokai)–Kybartai–valstybės siena su Rusijos Federacija; Kaišiadorys–Radviliškis–Šiauliai–Klaipėda („Draugystė“); pasienio geležinkelio linijos. Susisiekimo ministerija pateiktoje išvadoje nurodė, kad Sutartis atitinka Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytą kriterijų, t. y. sandorio šaliai sandorio pagrindu suteikta teisė atlikti kitus reikšmingus, galinčius kelti riziką ar grėsmę nacionaliniam saugumui veiksmus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų argumentas dėl minėtos normos taikymo nepagrįstumo atmestinas. Tai, kad Bendrovė teikia tik ekspedijavimo paslaugas, niekaip nepaneigia Komisijos nustatytų aplinkybių, kad pagal Sutartį OAO „Belaruskalij“ kroviniai būtų vežami geležinkelių linijomis, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strateginę reikšmę turinčia infrastruktūra. Teismas pabrėžė, kad Komisija sprendė dėl Sutarties, bet nepadarė analogiškų išvadų dėl Bendrovės (Išvados 47 p.). Bendrovė, kaip sandorio šalis, įgijo teisę atlikti reikšmingus grėsmę nacionaliniam saugumui keliančius veiksmus Lietuvos Respublikos viešosios geležinkelių infrastruktūros atžvilgiu. Bendrovės argumentai, jog ji faktiškai negabena krovinių Lietuvos teritorijoje, tą darė AB „LTG Cargo“, neturi įtakos Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto c papunkčio taikymui. AB „LTG Cargo“ priklauso AB „Lietuvos geležinkeliai“ įmonių grupei. Bendrovė, kaip sandorio šalis, įgijo prieigą prie nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto, t. y. viešosios geležinkelių infrastruktūros. Todėl Bendrovės argumentai, kad Komisija nėra nurodžiusi „kitų“ veiksmų, kurie bent teoriškai galėtų neigiamai paveikti kokius nors geležinkelio įrenginius ar turtą, atmestini.

47.       Teismas pažymėjo, kad Komisija Išvadoje detaliai įvertino iš institucijų gautą informaciją, kuri neabejotinai patvirtina jos padarytas išvadas, kad šiuo metu bet kokio pobūdžio tiesioginės ar netiesioginės prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros suteikimas (pvz., infrastruktūros naudojimas vežant krovinius) ir (ar) ekonominių sąlygų papildomoms pajamoms gauti sudarymas Baltarusijos Respublikos autoritarinio režimo kontroliuojamai OAO „Belaruskalij“ kelia grėsmę nacionaliniam Lietuvos saugumui. Taigi, ir Komisijos išvada, kad Sutartimi, kurios pagrindu per Lietuvos teritoriją būtų gabenama OAO „Belaruskalij“ gaminama produkcija, Bendrovei suteikiama teisė „atlikti kitus reikšmingus, galinčius kelti riziką ar grėsmę nacionaliniam saugumui veiksmus, galinčius turėti įtakos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiems įrenginiams ir turtui“ Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto c papunkčio prasme.

48.       Teismas nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad Išvada atitinka techninio reglamento sąvoką ir dėl to, nesilaikius Europos Komisijos notifikavimo procedūros, buvo pažeistos esminės procedūros. 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) Nr. 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka, nėra tiesioginio taikymo teisės aktas. Ji perkelta į Lietuvos teisės sistemą, Vyriausybei 1999 m. gegužės 20 d. priėmus nutarimą Nr. 617. Išvada neatitinka Informacijos apie techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras teikimo taisyklių 3.8.1 ir 3.8.2 papunkčiuose įtvirtintų techninio reglamento apibrėžimų, o nagrinėjamoje byloje nenustatyta faktinių aplinkybių, leidžiančių sutikti su pareiškėjų argumentais dėl kitokio techninio reglamento apibrėžimo. Be to, tam tikrais atvejais kai kurios nuostatos dėl techninio reglamento netaikomos, jei valstybės narės naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytomis apsaugos sąlygomis.

49.       Teismas, spręsdamas dėl Reglamente (ES) Nr. 2022/355 įtvirtintų draudimų taikymo, sutiko su atsakovo teiginiais, kad Išvados 22 punkte nurodytas draudimas vežti kalio trąšas tranzitu sietinas su Reglamento 1i straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu tiesiogiai ar netiesiogiai iš Baltarusijos importuoti, pirkti ar perduoti Baltarusijos ar ne Baltarusijos kilmės kalio chlorido (kalio karbonato) produktus, išvardytus VIII priede ir 1i straipsnio 1a dalyje nustatytu draudimu, be kita ko, teikti tarpininkavimo paslaugas, kaip jos apibrėžtos Reglamento 1 straipsnio 13 punkte. Pareiškėjų argumentai, kad minėto reglamento nuostatos nedraudžia teikti transportavimo ir ekspedijavimo paslaugų, nepagrįsti. Atitinkamai, pareiškėjų prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl minėto reglamento nuostatų aiškinimo netenkintas.

50.       Teismas pažymėjo, jog iš Išvados matyti, kad Komisija atliko Sutarties vertinimą pagal Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punktą ir 11 straipsnį. Vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 7 dalimi, atliekant sandorio šalies patikrą, sprendžiama, kad sandorio šalis atitinka nacionalinio saugumo interesus, jei juos atitinka tiek ji pati, tiek ir ją kontroliuojantys asmenys. Sisteminė Įstatymo 13 ir 11 straipsnių nuostatų analizė leidžia spręsti, kad šiuo konkrečiu atveju Komisijos atlikta Sutarties patikra turėjo susidėti iš Sutarties šaliai Sutartimi suteikiamų teisių įvertinimo ir Sutarties šalies ar trečiojo asmens patikros pagal Įstatymo 11 straipsnyje nurodytus kriterijus, inter alia (be kita ko, įskaitant) vertinant, ar Sutarties šalis ar trečiasis asmuo turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis; taip pat, ar yra kitų pagrįstų duomenų dėl Sutarties šalies rizikos ar neatitikties nacionalinio saugumo interesams. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Komisija gavo įgaliotų institucijų (Užsienio reikalų ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos, Valstybės saugumo departamento) informaciją, kuri atskleidė, kad Bendrovės pagrindinis akcininkas turi verslo partnerystės ryšių su Baltarusijos Respublikos valstybės kontroliuojama kalio trąšų gamybos įmone OAO „Belaruskalij“. Bendrovės akcininkai: I. U. (valdo 80 proc. akcijų) ir jo sutuoktinė O. U. (valdo 20 proc. akcijų). Bendrovė per jos kontrolinį akcijų paketą valdantį I. U. turi ryšių su OAO „Belaruskalij“. I. U. taip pat yra UAB „Birių krovinių terminalas“, kuri su OAO „Belaruskalij“ yra sudariusi ilgalaikę sutartį dėl kalio trąšų krovos, pagrindinis akcininkas. Kontrolinį UAB „Birių krovinių terminalas“ akcijų paketą I. U. valdo per SIA „Fortis Asset Management“ (Komisija anksčiau (2017 ir 2019 m.) nustatė, jog UAB „Birių krovinių terminalas“ turi nacionalinio saugumo riziką didinančių ar keliančių grėsmę ryšių su Europos Sąjungai ir NATO nepriklausančių užsienio valstybių institucijomis ar asmenimis). Antrojo operatyvinių tarnybų departamento vertinimu, OAO „Belaruskalij“ siekia rasti galimybių savo produkcijai gabenti iš Baltarusijos per Lietuvos teritoriją, pasinaudodama verslo ryšiais su Bendrove. Teismas atkreipė dėmesį ir į Valstybės saugumo departamento Komisijai pateiktą išvadą, kurioje nurodyta, kad I. U. ir OAO „Belaruskalij“ sieja ilgametis bendradarbiavimas bendrai valdomoje įmonėje UAB „Birių krovinių terminalas“. I. U. tiesiogiai per SIA „Fortis Asset Management“ valdo 70 proc., o OAO „Belaruskalij“ – 30 proc. UAB „Birių krovinių terminalas“ akcijų (2021 m. viduryje I. U. dėl leidimo įsigyti OAO „Belaruskalij“ valdomą UAB „Birių krovinių terminalas“ akcijų paketą kreipėsi į Komisiją, tačiau Valstybės saugumo departamentas neturi duomenų apie įvykusį akcijų pirkimo-pardavimo sandorį). OAO „Belaruskailj“ UAB „Birių krovinių terminalas“ užtikrindavo kalio trąšų krovinių srautus. Be to, Valstybės saugumo departamento vertinimu, sandoriai sudarytų prielaidas OAO „Belaruskalij“ toliau vykdyti savo veiklą (gabenti savo produkciją, naudojantis Lietuvos Respublikos geležinkelių infrastruktūra). Taip iš esmės būtų apeitas Vyriausybės 2022 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 34-K-2 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ priimtas sprendimas. Pareiškėjai iš esmės neneigė šios institucijų pateiktos informacijos.

51.       Teismas akcentavo, kad pareiškėjas I. U. kategoriškai nesutiko su Užsienio reikalų ministerijos pateikta išvada, jog jam priklausė ar vis dar priklauso 1 proc. Kryme registruotos ir veiklą vykdančios įmonės „Taurus Development“ akcijų. Teismo įsitikinimu, Užsienio reikalų ministerijos pateiktoje informacijoje nurodyti teiginiai negali būti vertinami kaip konstatuoti, nes Išvadoje nurodyta „priklausė ar vis dar priklauso“. Minėtas pareiškėjas neneigė, kad jam „priklausė“ minėtos įmonės akcijos, todėl pateikta informacija nelaikytina nepagrįsta. Tai, jog Komisija Išvadoje nurodė tokią gautą informaciją, nereiškia, jog tik šios informacijos pagrindu buvo padarytos išvados. Šias aplinkybes patvirtino tiek atsakovo atstovė, tiek Valstybės saugumo departamento atstovas. Taigi, Užsienio reikalų ministerijos pateikta informacija buvo įvertinta visų aplinkybių kontekste.

52.       Teismas konstatavo, kad Komisija pagrįstai padarė išvadą, jog Bendrovės pagrindinio akcininko ir galutinio naudos gavėjo I. U. turimi ryšiai kelia riziką Lietuvos nacionaliniam saugumui Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto kriterijaus prasme. Atitinkamai, Sutartis sudarytų prielaidas OAO „Belaruskalij“ toliau vykdyti savo veiklą (toliau gabenti savo produkciją, naudojantis Lietuvos Respublikos geležinkelių infrastruktūra), taip iš esmės apeinant Vyriausybės 2022 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 34-K-2 priimtus sprendimus, todėl tai neatitiktų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų. Teismas dėl pareiškėjų atstovės iškeltos abejonės, kodėl apskritai buvo atliekama patikra bei sprendžiama dėl Sutarties, kai Vyriausybė jau buvo priėmusi minėtą nutarimą, pažymėjo, jog Vyriausybės 2022 m. sausio 12 d. nutarimas Nr. 34-K-2 ir Komisijos 2021 m. gruodžio 21 d. išvada Nr. PD- 48, priimant šioje byloje ginčijamą Išvadą, dar nebuvo įsiteisėję ir buvo apskųsti teismui. Taigi, Komisija pagrįstai vertino ir sprendė dėl Sutarties.

53.       Teismas, atmesdamas pareiškėjų pretenzijas dėl ginčijamų rekomendacijų, nustatytų Bendrovei, akcentavo, jog rekomendacijose nurodyta, kokių konkrečių veiksmų turi imtis Sutarties šalys, siekdamos nekelti rizikos nacionaliniam saugumui. Vien tai, kad tokių rizikų pašalinimo priemonės yra ekonomiškai nenaudingos sandorio šaliai, nėra pagrindas tokių rekomendacijų nesiūlyti. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad tikslai, kurių siekiama rekomendacijomis, galėtų būti pasiekti kitomis, mažiau ribojančiomis priemonėmis, todėl, teismo vertinimu, nacionalinio saugumo interesai ir jų apsauga negali būti paneigiami vien todėl, kad verslo subjektui Komisijos nustatytų rekomendacijų laikymasis gali sukelti finansinius nuostolius. Be to, šios rekomendacijos nelaikytinos laisvo prekių judėjimo Europos Sąjungos viduje suvaržymu Europos Sąjungos teisės prasme, nes rekomendacijos yra nukreiptos į Bendrovės iš trečiosios šalies, nepriklausančios Europos Sąjungai, produkcijos vežimą. Teismas taip pat pastebėjo, kad Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo nustato kiekvienos valstybės narės teisę ir diskreciją nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti proporcingus apribojimus, jeigu tai būtina viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo užtikrinimo interesais. Pareiškėjai nėra įgalioti atstovauti Baltarusijos Respublikos interesus, o jų minimi Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija bei Lietuvos ir Baltarusijos dvišalis susitarimas dėl Baltarusijos Respublikos krovinių tranzito, naudojantis Lietuvos Respublikos uostais ir kita transporto infrastruktūra, nėra tiesioginio taikymo teisės aktai, šių tarptautinių sutarčių šalys yra valstybės, o ne ūkio subjektai.

54.       Teismas nesutiko su pareiškėjų nuomone dėl ginčijamų rekomendacijų, nustatytų AB „LTG Cargo“ ir Muitinės departamentui. Pažymėjo, kad tiek Bendrovei, tiek  AB „LTG Cargo“ ir Muitinės departamentui nustatytos rekomendacijos iš esmės tarpusavyje koreliuoja ir nustato aplinkybes, kurių laikantis Sutartis nekeltų rizikos nacionaliniam saugumui. Argumentai, kad AB „LTG Cargo“ yra suteikiami viešojo administravimo įgaliojimai, nepagrįsti. Komisija, nustatydama rekomendacijas AB „LTG Cargo“, kuri priklauso antros kategorijos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbioms įmonėms ir kuri yra vežėjas, kuriam suteikta išimtinė teisė gauti minimalųjį prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros paketą, teikiant tranzito geležinkelių transportu paslaugas, ne suteikė viešojo administravimo įgaliojimus, o, atsižvelgdama į Įstatymo nuostatas, tik sprendė dėl mažiau ribojančių priemonių taikymo Sandorio šalims. Nei AB „LTG Cargo“, nei Muitinės departamentas nepateikė jokių pastabų dėl rekomendacijų ar numanomų sunkumų jas įgyvendinant.

55.       Teismas, vertindamas Išvados atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio ir Aprašo 58 punkto reikalavimams, nustatė, jog Išvadoje nurodytas teisinis pagrindas (Įstatymo 11 str. 1 d. 10 p. ir 2 d., 13 str. 4 d. 1 p. c p., 12 str. 10 d. 2 p., 12 str. 15 d., 13 str. 6 d.), faktinės aplinkybės ir pagrindas, kurie lėmė tokios Išvados priėmimą, todėl pareiškėjų argumentai, kad Išvadoje padrikai išvardyti faktai, trūksta motyvų, yra nepagrįsti. Išvada buvo išsiųsta Bendrovei, kuri detaliai išdėstė savo nesutikimo argumentus skunde bei teismo posėdyje. Tai rodo, kad pareiškėjai aiškiai suprato, kodėl ir kokiais motyvais remiantis buvo priimtas ginčijamas administracinis sprendimas. Tai, kad pareiškėjai nesutinka su nustatytomis aplinkybėmis ar jų vertinimu, nedaro Išvados nemotyvuota ir dėl to naikintina.

56.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Išvada pagrįsta įslaptinta informacija, kuri buvo pateikta teismui ir su kuria teismas susipažino. Įslaptinta informacija, su kuria turėjo galimybę susipažinti tik teismas, nebuvo lemianti teismui priimant sprendimą šioje byloje. Nagrinėjant administracinę bylą, tiesiogiai betarpiškai žodinio proceso tvarka išnagrinėta visa surinkta informacija, faktiniai duomenys ir juos pagrindžianti rašytinė bylos medžiaga, išklausyti šalių paaiškinimai. Pareiškėjai iš esmės turėjo galimybes teisme realizuoti teisę į gynybą, pateikdami savo poziciją, argumentus, juos pagrindžiančius įrodymus, taip pat paneigti atsakovo poziciją ir argumentus, pateiktus įrodymus.

57.       Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjai nepaneigė ginčijamo administracinio sprendimo, priimto pateiktos Komisijai informacijos pagrindu, išdėstytų faktinių aplinkybių, teisinių išvadų, nepateikė teismui pagrįstų ir reikšmingų duomenų, kurie paneigtų Išvados teisėtumą ar pagrįstumą. Teismo vertinimu, kiti ginčo šalių argumentai nėra esminiai ir nekeičia teismo išvadų, todėl nenagrinėtini. Pareiškėjų skundas yra atmestinas. Atitinkamai, netenkintinas ir jų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

 

III.

 

58.       Pareiškėjai UAB „Ferteksos transportas“ ir I. U. apeliaciniame skunde prašo:

58.1.                      panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundą;

58.2.                      kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti:

58.2.1.                      ar Įstatymo 12 straipsnio 10 dalies 2 punkto, 12 straipsnio 15 dalies normos, suteikiančios teisę be teismo sprendimo, valstybės institucijai vykdant administracinę procedūrą, kurioje neužtikrinama asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir gerą administravimą, pripažinti asmenį ir / ar civilinį sandorį keliančiais riziką nacionalinio saugumo interesams ir nustatyti rekomendacijas, kuriomis visiškai ar iš dalies uždraudžiama vykdyti sutartį jos šalims, neprieštarauja:

58.2.1.1.                      konstituciniam teisinės valstybės principui (nes nustato administracines procedūras, neatitinkančias gero administravimo taisyklių);

58.2.1.2.                      Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 daliai (pažeidžia valdžių padalijimo principą, nes suteikia teisę Komisijai vykdyti teisminės valdžios funkcijas);

58.2.1.3.                      Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai (pažeidžia nuostatą „teisingumą vykdo tik teismas“);

58.2.1.4.                      Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai („asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“);

58.2.1.5.                      Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai (įtvirtina galimybę neteisėtos administracinės procedūros būdu apriboti ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą);

58.2.1.6.                      Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai (įtvirtina galimybę neteisėtos administracinės procedūros būdu apriboti teisę laisvai pasirinkti verslą);

58.2.1.7.                      Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai (įtvirtina galimybę neteisėtos administracinės procedūros būdu pažeisti asmens teisę į nuosavybės neliečiamumą);

58.2.2.                      ar Įstatymo 12 straipsnio 10 dalies 2 punktas, 12 straipsnio 15 dalis, Aprašas tiek, kiek nenustato jokių reikalavimų rekomendacijų turiniui, neprieštarauja:

58.2.2.1.                      Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims (įtvirtina galimybę apriboti nuosavybės teises, įstatyme nereglamentuojant ribojančiųjų priemonių pobūdžio);

58.2.2.2.                      Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai (įtvirtina galimybę apriboti ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, įstatyme nereglamentuojant ribojančiųjų priemonių pobūdžio);

58.2.2.3.                      Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai (įtvirtina galimybę apriboti teisę laisvai pasirinkti verslą, įstatyme nereglamentuojant ribojančiųjų priemonių pobūdžio);

58.2.3.                      ar Aprašas neprieštarauja Įstatymo 12 straipsnio 15 daliai tiek, kiek Apraše nėra nustatyti reikalavimai Komisijos išvados turiniui, inter alia rekomendacijų turiniui;

58.2.4.                      ar Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto c papunkčio norma „sandorio šaliai sandorio pagrindu yra suteikiama teisė <...> atlikti kitus reikšmingus, galinčius kelti riziką ar grėsmę nacionaliniam saugumui veiksmus, galinčius turėti įtakos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiems įrenginiams ir turtui,“ tiek, kiek nenumato teisinio reguliavimo „kitų“ veiksmų turiniui, neprieštarauja:

58.2.4.1.                      konstituciniam teisinės valstybės principui (nulemia konstitucines teises ribojančių priemonių taikymą, bet nenustato aiškių ribojimo taikymo sąlygų);

58.2.4.2.                      Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims (nulemia nuosavybės teisių ribojimą, bet nenustato aiškių ribojimo taikymo sąlygų);

58.2.4.3.                      Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai (nulemia ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ribojimą, bet nenustato aiškių ribojimo taikymo sąlygų);

58.2.4.4.                      Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai (nulemia teisės laisvai pasirinkti verslą ribojimą, bet nenustato aiškių ribojimo taikymo sąlygų);

58.2.5.                      ar Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktas tiek, kiek nenumato jokio teisinio reguliavimo riziką didinančių investuotojo ryšių turiniui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui,

58.3.                      kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

58.3.1.                      ar pagal nacionalinės teisės nuostatas, skirtas nacionaliniam saugumui svarbių objektų apsaugai užtikrinti, priimtas specialiai sudarytos vykdomosios valdžios institucijos sprendimas, kuriuo uždraudžiama per tos valstybės narės teritoriją tranzitu pervežti ar ekspedijuoti (organizuoti tokį pervežimą) bendrovės, įsisteigusios trečiojoje šalyje, prekes, tokiu būdu visiškai uždraudžiant tų prekių patekimą į Europos Sąjungą, yra laikytinas techniniu reglamentu Direktyvos (ES) Nr. 2015/1535 prasme? Jei taip, ar valstybė narė turi pareigą atlikti tokio sprendimo notifikavimo procedūrą pagal Direktyvos (ES) Nr. 2015/1535 nuostatas? Jei notifikavimo procedūra neatlikta, ar gali būti taikomos nacionalinės teisės priemonės, kuriomis visiškai uždraudžiama per tos valstybės narės teritoriją pervežti ar ekspedijuoti (organizuoti pervežimą) bendrovės, įsisteigusios trečiojoje šalyje, prekes, tokiu būdu visiškai ribojant tų prekių patekimą į Europos Sąjungą?

58.3.2.                      ar ekspedijavimo (krovinių vežimo organizavimo) paslaugos gali būti laikomos tarpininkavimo paslaugomis pagal Reglamento (EB) Nr. 765/2006 1 straipsnio 13 punktą (redakcija, galiojusi 2022 m. kovo 10 d.)?

58.3.3.                      ar Reglamento (EB) Nr. 765/2006 1i straipsnio 1 ir 1 a dalyse (redakcija, galiojusi 2022 m. kovo 10 d.) nustatytos ribojančiosios priemonės apima draudimą teikti prekių, nurodytų Reglamento VIII priede, ekspedijavimo (vežimo organizavimo) paslaugas, kai tokios prekės yra baltarusiškos kilmės ir vežamos iš Baltarusijos į kitą trečiąją šalį tranzitu per Europos Sąjungos šalies teritoriją?

58.3.4.                      ar valstybės narės vykdomosios valdžios sprendimu nustatytas draudimas teikti ekspedijavimo (vežimo organizavimo) paslaugas, kai Baltarusijos kilmės prekes siekiama gabenti tranzitu iš Baltarusijos į kitą trečiąją šalį tranzitu per Europos Sąjungos šalies teritoriją, laikytinas vienašalėmis Europos Sąjungos valstybės sankcijomis, prieštaraujančiomis Reglamento (EB) Nr. 765/2006 (redakcija, galiojusi 2022 m. kovo 10 d.) ir Europos Sąjungos sutarčių nuostatoms tokiais atvejais: a) jeigu prekės nurodytos Reglamento VIII priede; b) jeigu prekės nenurodytos Reglamento VIII priede?

58.4.                      priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

59.       Pareiškėjai iš esmės pakartoja savo poziciją ir ją patvirtinančius argumentus, tvirtindami, kad teismas neišnagrinėjo arba netinkamai išnagrinėjo jų argumentus, nepagrįstai (nemotyvuotai) atmetė jų abejones dėl ginčui aktualių teisės normų atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Be kita ko, pareiškėjai pakartotinai teigia, kad Sutartis yra komercinė civilinė sutartis, todėl jos aiškinimui, vykdymui ir nutraukimui taikytinos Civilinio kodekso normos (Išvada Sutartis buvo iš dalies nutraukta, iš dalies pakeista, papildant ją naujomis sąlygomis, todėl Komisija pažeidė Civilinio kodekso 1.2 str. 2 d., 1.78 str. 2 d., 4.39 str. 1 d., 6.156 str., 6.189 str. 1 d., 6.217 str. ir 6. 223 str.; teismas Civilinio kodekso nuostatas aiškino nenuosekliai, vėliau pats pasivadovaudamas Civilinio kodekso 1.2 str. 2 d.). Nei Įstatyme, nei Apraše nėra nuostatų, reglamentuojančių rekomendacijų turinį, Komisijos diskreciją ir pan. (priešingai nei nurodė teismas, reikalavimai rekomendacijų turiniui nėra aptarti Aprašo 58 p.), taigi, Bendrovės civilinės teisės buvo apribotos be aiškaus teisinio reglamentavimo ar teismo sprendimo. Šiuo atveju aktualus Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, nes valstybė priimtu teisės aktu (Įstatymu) leido administracinei institucijai (Komisijai) priimti sprendimus, kuriais įsiterpiama į privatinės teisės reguliuojamą sutartinių santykių sritį, Bendrovė yra privatus juridinis asmuo, Išvada jai pritaikytas apribojimas vykdyti veiklą, iš kurios, naudodamasi savo privačiais ištekliais, ji gautų privačias pajamas, ir taip jai padaroma žymi turtinė žala, o tai vertintina kaip teisės į nuosavybės apsaugą pažeidimas. Pareiškėjai nurodo neneigiantys Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 2 dalies nuostatų, bet pabrėžia, jog aptariami ribojimai priimti nesilaikant Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalies ir Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Pareiškėjai pastebi, kad Įstatymas nenumato žalos atlyginimo galimybės, todėl tuo atveju, jei Išvada būtų pripažinta teisėta, jie neturėtų galimybės teismine arba neteismine tvarka gauti patirtos žalos atlyginimą (Civilinio kodekso 6.246 str. 3 d.). Teismas nepagrįstai nesivadovavo ir Chartijos 41 straipsniu, nes Išvada iš dalies pagrįsta Europos Sąjungos teise, susijusia su ribojančiųjų priemonių taikymu (Išvados 18, 22 p.), o ir teismas savo sprendime analizavo Europos Sąjungos ribojančiąsias priemones nustatančius reglamentus ir sprendė dėl Išvados atitikimo tų reglamentų reikalavimams. Pareiškėjai nepritaria teismo motyvui, kad gero administravimo principai neaktualūs taikant Lietuvos nacionalinę teisę. Akcentuoja, kad nors Chartija nėra tiesioginio taikymo aktas, tačiau teismų praktikoje ir teisinėje literatūroje pripažįstama, kad Chartija yra papildomas teisės aiškinimo šaltinis ir kad jos 41 straipsnyje suformuluotas gero administravimo principas yra vienas iš tų imperatyvų, kuris turi būti taikomas įgyvendinant viešąjį administravimą. Dar platesnės apimties asmens teisės, vykdant administracines procedūras, yra įtvirtintos nacionalinėje teisėje – Viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnyje, ir šio įstatymo normos buvo akivaizdžiai pažeistos priimant Išvadą. Tuo, kad pareiškėjų teisių klausimas buvo išspręstas ne teisme, buvo pažeista ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis (teisė dalyvauti administracinėje procedūroje nėra tapati teisei apskųsti priimtą administracinį sprendimą; pareiškėjai skundą teismui turėjo paduoti negavę jokių Komisijos tirtų dokumentų; I. U. teisės buvo pažeistos itin šiurkščiai, nes jis nebuvo informuotas apie atliekamą patikrą ir priimtą Išvadą (Viešojo administravimo įstatymo 13 str. 1 d. ir 22 str.)).

60.       Pareiškėjai pažymi, kad teismo posėdyje jų atstovė atsisakė tik pretenzijų dėl neteisėtos Komisijos sudėties, o ne dėl visų procedūrinių pažeidimų. Pareiškėjai, atsižvelgdami į Išvados apimtį ir atsakovo atstovo paaiškinimus teismo posėdyje, tvirtina, kad arba Išvada buvo nulemta ir surašyta dar prieš Komisijos posėdį, tad realiai priimtas ne Komisijos narių, arba surašyta po posėdžio ir Komisijos nariai jos nepatvirtino. Komisija 2022 m. kovo 10 d. nebalsavo už būtent tokio turinio išsamų, didelės apimties sprendimą, koks vėliau buvo surašytas, o esminius Išvados rezoliucinės dalies punktus vėliau surašė teisės grupės darbuotojas, kuris nėra Komisijos narys, negalėjo dalyvauti posėdyje ir apie tai, ką svarstė Komisija, sužinojo tik iš kažkurio Komisijos nario (narių) žodžių (Įstatymo 12 str. 10 d., Aprašo 58 p. pažeidimas). Atitinkamai, Išvadoje neteisingai nurodyta jos priėmimo data – 2022 m. kovo 10 d. Be to, pareiškėjai pakartotinai teigia, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje nurodytas aplinkybes, nes, pirma, neatsižvelgta į tai, jog Bendrovė realiai neturi prieigos prie geležinkelio infrastruktūros, o šia infrastruktūra naudojasi būtent AB „LTG Cargo“, taigi, neaišku, kokiu būdu Bendrovė galėtų atlikti reikšmingus, galinčius kelti riziką veiksmus ir būtent tokius veiksmus, kurie galėtų daryti įtaką nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiems įrenginiams ir turtui (teismas netinkamai aiškino Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto c papunkčio nuostatas), antra, pats teismas nurodė, kad Komisija sprendė dėl Sutarties, tačiau dėl Bendrovės (jos keliamos grėsmės) analogiškos išvados nėra padarytos. Išvada laikytina techniniu reglamentu, apie kurį turėjo būti notifikuota Europos Komisija pagal Direktyvą (ES) Nr. 2015/1535 ir Informacijos apie techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras teikimo taisykles (aptariamas atvejis nepatenka į minėtų taisyklių 4–8 p. nurodytas išimtis, Išvada atitinka 3.8.2 p. pateiktą apibrėžimą). Pareiškėjai pakartoja ir argumentus, susijusius su Reglamentu (EB) Nr. 765/2006 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, inter alia, Reglamentu (ES) Nr. 2022/355), pavyzdžiui, kad ribojančiosios priemonės pritaikytos ir OAO „Belaruskalij“ produktų, nenurodytų Reglamento (EB) Nr. 765/2006 VIII priede (Reglamento (ES) Nr. 2022/355 redakcija), vežimui / ekspedijavimui arba tranzitui per Europos Sąjungos teritoriją. Mano, kad teismas nepaaiškino, kodėl Bendrovė laikytina tarpininku pagal Reglamento (EB) Nr. 765/2006 1 straipsnio 13 punktą (pareiškėjai tvirtina, jog Bendrovė neteikia jokių tarpininkavimo paslaugų, nurodytų minėtoje teisės normoje. Mano, kad šioje byloje yra akivaizdus poreikis prašyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateikti išaiškinimą. Pareiškėjai laiko, kad teismas nepagrįstai nepasisakė dėl jų argumentų dėl rėmimosi JAV, Jungtinės Karalystės ir Kanados pritaikytomis sankcijomis OAO „Belaruskalij“ produkcijai. Pareiškėjai tvirtina, kad, kaip jie buvo nurodę anksčiau, atsakovo nurodytos aplinkybės nepatvirtina ir I. U. keliamos grėsmės, juolab kad Komisija anksčiau tokiomis pačiomis aplinkybėmis minėtą pareiškėją vertino priešingai, o teismas šias aplinkybes įvertino paviršutiniškai, pavyzdžiui, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas 1 proc. akcijų Krymo įmonėje turėjo prieš keliolika metų, dar iki Krymo aneksijos, todėl neaišku, kodėl dėl šios aplinkybės jis buvo įvertintas kaip keliantis riziką nacionaliniam saugumui. Be to, teismas atvirai pripažino, jog Komisija sprendimą priėmė dėl to, kad Sutartis sudarytų prielaidas OAO „Belaruskalij“ toliau gabenti savo produkciją, naudojantis Lietuvos geležinkelių infrastruktūra, ir, priimant Išvadą, dar nebuvo aišku, ar bus panaikintas tokį vežimą jau uždraudęs Vyriausybės 2022 m. sausio 12 d. nutarimas Nr. 34-K-2. Taigi, I. U. buvo pripažintas keliančiu riziką nacionaliniam saugumui asmeniu, su visomis iš to kylančiomis neigiamomis pasekmėmis jam ir Bendrovei, ne dėl to, kad jie iš tiesų kelia grėsmę geležinkelio infrastruktūrai (kurios realiai paveikti jie niekaip negali), bet tik siekiant pritaikyti sankcijas OAO „Belaruskalij“, tuo atveju, jei sankcijos, jau pritaikytos Vyriausybės 2022 m. sausio 12 d. nutarimu, pasirodytų esančios neteisėtos. Tokią išvadą patvirtina ir tas faktas, kad rekomendacijomis Bendrovei nėra uždrausta pervežti ar ekspedijuoti kitų siuntėjų krovinius, nors, vertinant logiškai, pareiškėjų galbūt keliami pavojai infrastruktūrai negalėtų priklausyti nuo krovinių rūšies ar jų siuntėjo. Pareiškėjai pakartotinai teigia, kad rekomendacijos yra neaiškios (pvz., nenurodyti kriterijai, pagal kuriuos AB „LTG Cargo“ turėtų identifikuoti, ar įmonės yra tiesiogiai arba netiesiogiai susijusios su OAO „Belaruskalij“) ir neproporcingos (be kita ko, neterminuotos ir negrįžtamos, priimtos nesant teisinio mechanizmo, leidžiančio atlikti naują rizikingumo vertinimą), o Išvada neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

61.       Atsakovas Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą.

62.       Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pažymi, kad teismo sprendime yra atsakyta į pagrindinius pareiškėjų reikalavimus, teismo motyvai yra išsamūs ir aiškūs, pagrįsti įrodymais ir konkrečiomis teisės normomis. Tai, kad teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip prašė pareiškėjai, nesuteikia pagrindo teismo sprendimą laikyti nepagrįstu ir (ar) nemotyvuotu. Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės tik pakartoja skundo argumentus, nesutikdami su teismo atliktu aplinkybių vertinimu. Atsakovas papildomai paaiškina, kad pareiškėjų teiginiai dėl Įstatymo 12 straipsnio 10 dalies pažeidimo nepagrįsti, nes Išvada buvo priimta Komisijos posėdyje, vykusiame 2022 m. kovo 10 d., nubalsavus posėdyje dalyvavusiems Komisijos nariams. Vyriausybės kanceliarijos atstovai (įskaitant Teisės grupės atstovą), dalyvavo Komisijos posėdyje, kaip tai numatyta Aprašo 6 punkte, jie paminėti posėdžio protokole. Komisijos išvada buvo įforminta ir pasirašyta Aprašo 37.6 ir 58 punktuose nustatyta tvarka. Posėdžio protokolo išraše nurodyta posėdžio data, o ne protokolo surašymo data. Atsakovas nurodo nekeičiantis savo pozicijos dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, taip pat nematantis pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

63.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą.

64.       Valstybės saugumo departamentas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2556-492/2020 ir 2022 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2764-815/2022 padarytas išvadas, informaciją apie ryšius tarp OAO „Belaruskalij“ ir Baltarusijos režimo. Teigia, kad teismas įrodymus įvertino visapusiškai ir tinkamai, nepažeisdamas nei įrodymų vertinimo, nei kitų administracinio proceso taisyklių, o pareiškėjų pateikta įrodymų interpretacija teismui nebuvo ir nėra privaloma. Teismas neturėjo pareigos detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjų argumentą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjų abejonėmis dėl ginčui aktualių teisės normų atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Valstybės saugumo departamentas pritaria teismo pozicijai, kad byloje yra pakankamai neįslaptintos informacijos, patvirtinančios teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, ir akcentuoja, jog įslaptinta informacija tik detalizuoja, sukonkretina ir papildo neįslaptintus duomenis. Įslaptinta informacija administracinėje procedūroje ir teismo procese yra leistina tiek pagal nacionalinių teismų, tiek pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką.

65.       Tretieji suinteresuoti asmenys AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „LTG Cargo“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą.

66.       AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „LTG Cargo“ iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Tvirtina, kad Komisija Sutarties nei nuginčijo, nei nutraukė. Komisija, priimdama Išvadą ir nustatydama rekomendacijas, užtikrino, kad Sutartis būtų apsaugota nuo visų galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnių, taip pat pašalino tokių veiksnių atsiradimo priežastis ir sąlygas. Komisija išdėstė ginčijamas rekomendacijas, turėdama viešojo administravimo įgalinimus ir siekdama užtikrinti nacionalinį saugumą. Toks sprendimas yra suderinamas su teisiniu reguliavimu (be kita ko, Įstatymo 10 ir 12 str., Konvencijos, 6 str. ir Pirmojo protokolo 1 str., Viešojo administravimo įstatymo 10 str.) ir teismų praktika (įskaitant Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus). Tretieji suinteresuoti asmenys akcentuoja, kad teismo pareiga priimti pagrįstą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl aplinkybė, kad teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl Viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio taikymo, nekeičia teismo sprendimo esmės, nepaneigia jo teisėtumo bei pagrįstumo. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „LTG Cargo“ nuomone, Komisijos 2022 m. kovo 10 d. posėdyje nebuvo padaryti procedūriniai pažeidimai, galėję nulemti Išvados neteisėtumą, o patikra buvo atlikta pagal Apraše nustatytą tvarką (pvz., Sutarties šalys buvo informuotos apie pradėtą patikrą). Be to, tretieji suinteresuoti asmenys pabrėžia, kad ginčijamos rekomendacijos negali būti panaikintos vien todėl, kad jos nenaudingos pareiškėjams. Rekomendacijose nurodyta, kokių konkrečių veiksmų Sutarties šalys turi imtis tam, kad nekeltų rizikos nacionaliniam saugumui. Vien tai, kad tokių rizikų pašalinimo priemonės yra ekonomiškai nenaudingos sandorio šaliai, nėra pagrindas nesiūlyti tokių rekomendacijų. Tretieji suinteresuoti asmenys nemano, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą (Įstatymų leidėjas suteikė Komisijai teisę priimti Išvadą bei nurodyti joje rekomendacijas; teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu) arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (pareiškėjai neįrodė, kokį poveikį nagrinėjamai bylai turėtų prejudicinio sprendimo priėmimas; pareiškėjų suformuluoti klausimai susiję su nacionalinių teisės normų tiesioginiu taikymu, o ne Europos Sąjungos teisės normų aiškinimu).

67.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą.

68.       Muitinės departamentas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

69.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos 2022 m. kovo 10 d. posėdžio protokolu Nr. PD-11 įformintos išvados 1, 2, 3.1, 3.3, 3.5, 3.7, 4.1 punktų bei šios išvados dėstomosios dalies 47 punkto dalies, jog I. U. turimi ryšiai kelia riziką Lietuvos nacionaliniam saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.

70.       Pirmosios instancijos teismas 2022 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ ir I. U. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad teisės normų taikymo pažeidimų ir prieštaravimų Konstitucijai bei Įstatymui nenustatyta, Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „Ferteksos transportas“ pagrindinio akcininko ir galutinio naudos gavėjo I. U. turimi ryšiai kelia riziką Lietuvos nacionaliniam saugumui Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto kriterijaus prasme, t. y. AB „LTG Cargo“ sutartys su UAB „Ferteksos transportas“ sudarytų prielaidas OAO „Belaruskalij“ toliau vykdyti savo veiklą (toliau gabenti savo produkciją naudojantis Lietuvos Respublikos geležinkelių infrastruktūra), taip iš esmės apeinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 34-K-2 priimtus sprendimus, kas neatitiktų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų, taip pat nėra pagrindo pareiškėjų ginčijamas Komisijos sprendime nustatytas rekomendacijas pripažinti neteisėtomis ir panaikinti bei ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytus reikalavimus.  

71.       Pareiškėjai su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir jų skundą patenkinti visiškai, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą bei į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Nurodo, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas aiškiai neteisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes, pažeidus materialinės teisės normas jas taikant, nenurodžius motyvų dėl didelės dalies reikšmingų pareiškėjų skundo argumentų, nesikreipus į Konstitucinį Teismą dėl aktualių šioje byloje teisės normų galimo prieštaravimo Konstitucijos normoms bei principams patikros, nors tokį prieštaravimą pareiškėjai pakankamai pagrindė ir jis yra akivaizdus, nesikreipus į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Europos Sąjungos teisės aktų taikymo išaiškinimo prejudiciniu sprendimu, todėl toks teismo sprendimas nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

72.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

73.       Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 (2018 m. kovo 21 d. nutarimo Nr. 266 redakcija) patvirtinto Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašo nuostatos. Šių teisės aktų normos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime jų nebekartoja.

74.        Byloje nustatyta, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2022 m. sausio 28 d. raštu Nr. SD(LTG)-290/2022 kreipėsi į Komisiją su prašymu įvertinti dukterinės bendrovės AB „LTG Cargo“ ir UAB „Ferteksos transportas“ 2016 m. gruodžio 21 d. sudarytą sutartį su vėlesniais pakeitimais ir papildymais bei 2022 m. sausio 27 d. gautas paraiškas dėl galimai OAO „Belaruskalij“ gaminamo kalio chlorido (kalio karbonato) produktų, mineralinių medžiagų ir druskos gabenimo/pervežimo iš Baltarusijos Respublikos tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją, kurių ekspeditorius yra UAB „Ferteksos transportas“, atitikties Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Komisija, įvertinusi Sutartį,  2022 m. kovo 10 d. priėmė Išvadą, įformintą 2022 m. kovo 10 d. protokolu Nr. PD-11, kuriuo UAB „Ferteksos transportas“ ir vežėjo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2016 m. gruodžio 21 d. sudaryta vežimų organizavimo sutartis Nr. SM(DK)-227 su vėlesniais pakeitimais (pakeista ir papildyta 2019 m. gruodžio 12 d. susitarimu Nr. SUTP(CARGO)-485 ir 2021 m. gruodžio 28 d. susitarimu Nr. SUTP(CARGO)-852) ir pagal ją teikiamos paraiškos dėl OAO „Belaruskalij“ gaminamos produkcijos vežimo pripažinta kelianti riziką Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir nustatytos privalomos rekomendacijos Sutarties šalims, kurių laikantis Sutartis nekeltų rizikos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

 

Dėl teisės normų taikymo pažeidimo

 

75.        Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad Komisija priimdama sprendimą ir nustatydama rekomendacijas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalį, 1.78 straipsnio 2 dalį, 4.39 straipsnio 1 dalį, 6.156 straipsnį, 6.189 straipsnio 1 dalį, 6.217 ir 6.223 straipsnius, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, jos Pirmojo protokolo 1 straipsnį bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies nuostatas.

76.        Pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, šio įstatymo tikslas – užtikrinti, kad valstybės nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbūs objektai (įmonės, įrenginiai ir turtas bei ūkio sektoriai) ir nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių, įrenginių ir turto apsaugos zonose esantis turtas ir teritorija bei ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros valdytojų sandoriai būtų apsaugoti nuo visų galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnių, ir šalinti tokių veiksnių atsiradimo priežastis ir sąlygas. To paties įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai, kaip jie suprantami Nacionalinio saugumo strategijoje, transeuropinės infrastruktūros plėtra bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtinti esminiai visuomenės interesai, įskaitant svarbiausių bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimą ir kita.

77.        Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatas kilusio ginčo kontekste, teisingai konstatavo, kad Komisija nesprendė dėl sudarytos Sutarties galiojimo ar nutraukimo. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Įstatymo ir Aprašo nuostatomis, buvo atliktas tokio sandorio vertinimas tik dėl atitikties Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Komisijos atliktas sandorio tikrinimas ir rekomendacijų teikimas pats savaime nereiškia nei sudaryto sandorio nuginčijimo, nei jo vykdymo sustabdymo ar nutraukimo, todėl Civilinio kodekso nuostatos nagrinėjamu atveju nėra aktualios. Atitinkamai netaikytinos bei nevertintinos anksčiau minėtos Konvencijos, Pirmojo protokolo ir Chartijos nuostatos.

 

Dėl sprendimo priėmimo procedūros ir sprendimo esmės

 

78.        Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes, atsižvelgdamas į nustatytų faktinių aplinkybių visumą bei aktualias teisės aktų nuostatas, nustatė, jog sandorių patikros procedūra nebuvo pažeista. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su patikros procedūros inicijavimu, atlikimu ir skundžiamų sprendimų priėmimu. Teismas atmeta apeliantų argumentus dėl esminių procedūrinių pažeidimų, nes teisės aktai nustato, kokiems sandoriams turi būti atlikta patikra, kokie subjektai ir kaip atlieka patikrą ir priima sprendimą.

79.        Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis sprendimus Įstatymo pagrindu, vadovaujasi šiame Įstatyme ir Apraše įtvirtintomis normomis, reglamentuojančiomis nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos teisinius santykius ...> (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5177-602/2018).  Įstatymo 12 straipsnio 5–14 dalyse įtvirtinta savarankiška Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, kompetencija atlikti investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą ir vertinimą, kuris pateikiamas Išvadoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-280-556/2018).

80.        Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad jiems nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti administracinėje procedūroje, susipažinti su Komisijai pateiktais dokumentais, kurie vėliau buvo pateikti teismui su Komisijos atsiliepimu. Pagal Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo aprašo nuostatų 41 punktą, visi Komisijos posėdžiai yra uždari, o Komisijos posėdžiuose nagrinėjama konfidenciali ir valstybės paslaptį sudaranti medžiaga. Įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog investuotojas, pareiškėjas ar šio straipsnio 4 dalyje nurodytas subjektas, teikdami Komisijos darbo tvarkos apraše nurodytus dokumentus ir informaciją, raštu gali nurodyti, kad ši informacija sudaro komercinę (gamybinę) paslaptį ar yra konfidenciali, o Vyriausybė ir (arba) Komisija privalo užtikrinti šios informacijos konfidencialumą. Tai reiškia, kad Įstatymo ir Aprašo nuostatos nenumato vertinamų sandorių šalims susipažinti su Komisijai pateikta bei jos posėdžiuose nagrinėjama medžiaga. Taip pat pagrįstai apie pradėtą sandorio patikros procedūrą ir priimtą sprendimą nebuvo informuotas I. U., nes jis kaip fizinis asmuo nebuvo Sutarties šalis, jam atsakovo Išvada nenustatė jokių teisių ar pareigų, jo atžvilgiu jokios rekomendacijos nesuformuluotos. 

81.        Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto c papunktyje reglamentuota, kad atliekant sandorio patikrą yra vertinama, ar sandorio šaliai sandorio pagrindu yra suteikiama teisė eksploatuoti ar valdyti nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbius įrenginius ir turtą arba atlikti kitus reikšmingus, galinčius kelti riziką ar grėsmę nacionaliniam saugumui veiksmus, galinčius turėti įtakos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiems įrenginiams ir turtui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sandorį, Susisiekimo ministerijos išvadą dėl sutarties, Įstatymo ir ginčui aktualių Vyriausybės nutarimų kontekste, nustatė, jog pagal sudarytas Sutartis AB „LTG Cargo“ Bendrovės atžvilgiu yra prisiėmusi įsipareigojimus teikti vežimų organizavimo paslaugas, o Bendrovės pateiktų užsakymų (paraiškų) pagrindu – prisiimtų įsipareigojimus vežti OAO „Belaruskalij“ gaminamą produkciją nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame transporto sektoriuje (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktas); kad pagal sudarytas Sutartis bei ketinamus sudaryti sandorius OAO „Belaruskalij“ kroviniai būtų vežami geležinkelių linijomis, kurios pagal Įstatymo 4 priedo 1 punkto (d) papunktį laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strateginę reikšmę turinčia infrastruktūra ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 558 „Dėl Konkrečių nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto sąrašo patvirtinimo“ priskirtinos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros, reikalingos sklandžiam geležinkelių transporto eismui užtikrinti; naudojamos geležinkelio linijos, o Bendrovė, kaip sandorio šalis, įgijo prieigą prie nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto, t. y. viešosios geležinkelių infrastruktūros. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad institucijų pateikta informacija neabejotinai patvirtina Komisijos padarytas išvadas, kad šiuo metu bet kokio pobūdžio tiesioginės ar netiesioginės prieigos prie viešosios geležinkelių infrastruktūros suteikimas (pavyzdžiui, infrastruktūros naudojimas vežant krovinius), ir (ar) ekonominių sąlygų papildomoms pajamoms gauti sudarymas Baltarusijos Respublikos autoritarinio režimo kontroliuojamai OAO „Belaruskalij“ kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Taigi AB „LTG Cargo“ ir UAB „Ferteksos transportas“ sudarytomis Sutartimis, kurių pagrindu per Lietuvos Respublikos teritoriją būtų gabenama OAO „Belaruskalij“ gaminama produkcija, sandorio šaliai UAB „Ferteksos transportas“ suteikiama teisė „atlikti kitus reikšmingus, galinčius kelti riziką ar grėsmę nacionaliniam saugumui veiksmus, galinčius turėti įtakos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiems įrenginiams ir turtui“ Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto c papunkčio prasme. Iš išdėstyto seka, kad  priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais ir jais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pagrįstai konstatavo, kad Komisija turėjo juridinį pagrindą taikyti Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto c papunktį.

82.        Nustatytos faktinės aplinkybės taip pat pagrįstai leido tiek atsakovui, tiek pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, jog UAB „Ferteksos transportas“ pagrindinio akcininko ir galutinio naudos gavėjo I. U. turimi ryšiai kelia riziką Lietuvos nacionaliniam saugumui Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto kriterijaus prasme (investuotojas kelia riziką nacionalinio saugumo interesams arba neatitinka nacionalinio saugumo interesų, jeigu jis kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis). 

83.        Pareiškėjai apeliaciniame skunde pažymi, kad Komisija 2022 m. kovo 10 d. nebalsavo už būtent tokio turinio išsamų, didelės apimties sprendimą, koks vėliau buvo surašytas, o esminius sprendimo rezoliucinės dalies punktus vėliau surašė Teisės grupės darbuotojas, kuris net nėra Komisijos narys, posėdyje dalyvauti negalėjo ir tai, ką svarstė Komisija, sužinojo tik iš kažkurio Komisijos nario (narių) žodžių. 

84.        Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 (2018 m. kovo 21 d. nutarimo Nr. 266 redakcija) patvirtinto Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašo 6 punkte nustatyta, jog Komisijos veiklą užtikrina Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, o 58 punkte – Komisijos išvada, kad investuotojas kelia riziką nacionalinio saugumo interesams, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas po jos priėmimo įforminama Komisijos posėdžio protokolo išrašu ir pateikiama investuotojui. Anot atsakovo Vyriausybės kanceliarijos atstovai, užtikrinantys Komisijos veiklą, ir Teisės grupės atstovas dalyvauja posėdyje. Be to, posėdžio protokole nurodoma Komisijos posėdžio, o ne protokolo surašymo data. Iš Komisijos 2022 m. kovo 10 d. posėdžio protokolo matyti, kas Komisijos posėdyje kalbėjo. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo išvadai, kad sprendimas buvo surašytas pažeidžiant Aprašo nuostatas.

 

                  Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

 

85.        Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 12 straipsnio 10 dalies 2 punkto, 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 12 straipsnio 15 dalies, 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto c papunkčio ir Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašo normų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 23 straipsnio 1 ir 3 dalims, 31 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.

86.        Lietuvos Respublikos  administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

87.        Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

88.        Taigi klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į konstitucinį teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012, 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P14-822/2017).

89.        Visų pirma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą ir faktines aplinkybes, taip pat įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir taikytinas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, jokių pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų nurodytų nuostatų konstitucingumo nekyla. Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai, siekdami pagrįsti savo abejones dėl Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo ir Aprašo nuostatų atitikties Konstitucijai, nepateikė svarių ir pakankamų teisinių argumentų, pagrindžiančių būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad administracinė byla būtų teisingai išnagrinėta. 

90.        Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad teismas privalo kreiptis į ESTT tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį būtina išnagrinėti tam, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I146-5/2014). 

91.        Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su jų prašymu kreiptis į ESTT, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad nustatytas nacionalinis teisinis reglamentavimas pažeidžia esminius Europos Sąjungos teisės principus, yra nesuderinamas su tam tikromis Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis. Be to, pareiškėjų ESTT formuluojami klausimai nėra aktualūs šioje byloje (nagrinėjamo ginčo apimtyje nekyla joks Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjų prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Nacionaliniuose teisės aktuose ginčo santykiai reglamentuojami pakankamai išsamiai, nacionalinė Įstatymo nuostatų aiškinimo praktika, yra pakankamai aiški ir nuosekliai taikoma, jog šalių ginčą būtų galima išnagrinėti be papildomo specialios institucijos sprendimo.

92.        Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į ESTT pagal minėtą nuostatą nėra absoliuti ir teismas gali nuspręsti nesikreipti prejudicinio sprendimo, pirma, kai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje jau yra išaiškinęs iš esmės identišką klausimą panašioje byloje (ESTT 1963 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Da Costa, sujungtos bylos C-28/62, C-29/62, C-30/62), antra, kai vadovaujamasi acte clair doktrina (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT, C-283/81). Šiame sprendime Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad galutinės instancijos teismai, kaip ir visi kiti teismai, turi teisę patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikalinga atsakyti į Europos Sąjungos teisės klausimą, siekiant išspręsti bylą (t. y. nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo iniciatyva (ex officio)). Taigi, tokie teismai nėra įpareigoti kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei šalių keliamas Europos Sąjungos teisės klausimas yra neaktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo ESTT išaiškinimo.

 

Dėl nustatytų rekomendacijų

 

93.        Pagal Įstatymo 12 straipsnio 10 dalį, Komisija, įvertinusi investuotojo atitiktį šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1–5, 9 ir 10 punktuose nustatytiems kriterijams ir šio straipsnio 7 dalyje nurodytų institucijų pateiktas išvadas ir Ryšių palaikymo punkto pateiktą informaciją, ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo patikros pradėjimo dienos priima išvadą dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams (toliau – Išvada), kurioje konstatuojama, kad investuotojas: 1) atitinka nacionalinio saugumo interesus; 2) kelia riziką nacionalinio saugumo interesams – tokiu atveju nustatomos rekomendacijos, kurių laikantis jo ketinami sudaryti sandoriai ar ketinami vykdyti veiksmai nekeltų rizikos nacionaliniam saugumui; 3) investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Taip pat Aprašo 58 punkte reglamentuota, jog Komisijos išvadoje, kuria investuotojas pripažįstamas keliantis riziką nacionalinio saugumo interesams, turi būti nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas ir nustatomos rekomendacijos, kurių laikantis investuotojo ketinami sudaryti sandoriai ar ketinami vykdyti veiksmai nekeltų rizikos nacionaliniam saugumui. Tokioje Komisijos išvadoje taip pat turi būti nurodyta, kad tai yra galutinis sprendimas dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams. Taigi atmestini UAB „Ferteksos transportas“ ir I. U. apeliacinio skundo argumentai, kad Apraše nėra nustatyti reikalavimai Komisijos išvados turiniui.  

94.        Įstatymų leidėjas, suteikdamas Komisijai įgaliojimus priimti sprendimą, įtvirtintą Įstatymo 12 straipsnio 10 dalies 2 punkte, suteikė Komisijai teisę bei pareigą nustatyti ir rekomendacijas, kurių laikantis investuotojo ketinami sudaryti sandoriai ar ketinami vykdyti veiksmai nebekeltų rizikos nacionaliniam saugumui. Komisijai suteikta diskrecija priimti rekomendacijas, tačiau tai nereiškia, kad pastarosios galėtų būti tokios, kurios negalėtų užkardyti potencialios rizikos nacionaliniam saugumui, būtų prasilenkiančios su teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3672-556/2022).

95.        Kaip matyti iš atsakovo sprendime suformuluotų rekomendacijų (2 ir 4 punktai), visos rekomendacijos buvo nukreiptos siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą. Priimtos rekomendacijos, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti siejamos su teigiamu galimu civilinių teisių ribojimu. Šiuo atveju, Komisija, turėdama viešojo administravimo įgalinimus ir siekdama užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, išdėstė rekomendacijas, kurių pagrindu, tikėtina, tokios grėsmės būtų išvengta, taip pat nėra jokių sąsajų su galimu civilinių teisių ribojimu, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini. Nenustatyta, kad taikytos priemonės būtų neproporcingos ar nesuderinamos su kitais principais.  

 

Dėl sprendimo atitikties VAĮ 10 straipsnio reikalavimams

 

96.        Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai administracinio sprendimo turiniui. Administraciniame sprendime turi būti nurodyta: atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos (VAĮ 10 str. 5 d. 4 p.); administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.); administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.); administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką (VAĮ 10 str. 5 d. 7 p.).

97.        Vertinant šioje byloje ginčijamo atsakovo Išvados atitiktį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008; 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008; ir kt.). Tokiu teisiniu reglamentavimu iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai.

98.        Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2565-968/2019). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).

99.        Iš bylos medžiagos matyti, kad 2022 m. kovo 10 d. posėdžio protokolu Nr. PD-11 įformintą išvadą sudaro 14 puslapių. Vien tik išvados motyvuojamoji dalis apima 8 puslapius (3-11 puslapiai), o vertinimas atliktas pagal konkrečias Įstatymo nuostatas. Taigi atsakovas nurodė sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes ir aktualias Įstatymo nuostatas, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadai, kad aptariamas sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Įvertinusi atsakovo sprendimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu vertinimu, jog iš skundžiamo sprendimo išvadų matyti, kad jame nurodytas teisinis pagrindas (Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 10 punktas ir 2 dalis, 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto c papunktis, 12 straipsnio 10 dalies 2 punktas, 12 straipsnio 15 dalis, 13 straipsnio 6 dalis), faktinės aplinkybės ir pagrindas, kurios lėmė tokios išvados priėmimą, <...> pareiškėjai aiškiai suprato, kodėl ir kokiais motyvais remiantis buvo priimtas skundžiamas sprendimas.

100.        Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytais argumentais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo Išvada yra teisėta ir pagrįsta, taip pat patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo surinkta pakankamai faktinių duomenų, leidusių padaryti išvadą, kad Sutartis kelia riziką Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

101.       Įslaptintos informacijos aspektu pirmosios instancijos teismas pastarąją informaciją administracinėje byloje įvertino kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais, taigi nenukrypo nuo nustatytų įrodymų įvertinimo taisyklių. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis neįtvirtina absoliutaus draudimo valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančius duomenis naudoti kaip įrodymus administracinėje byloje. Naudojant neišslaptintus duomenis kaip įrodymus administracinėje byloje būtina atsižvelgti į tai, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4143-442/2018; 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4548-502/2018). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai ir teisėtai rėmėsi ir įslaptintais Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis.

102.        Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl techninio reglamento apibrėžimo, dėl transportavimo ir ekspedijavimo paslaugų draudimo, dėl I. U. ryšių su Baltarusijos Respublika ir Rusijos Federacija. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išnagrinėjo bylos proceso dalyvių argumentus, kurų dauguma buvo pakartoti apeliacinės instancijos teismui, o likę pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi esminės reikšmės bylai teisingai išspręsti, todėl plačiau netirtini.

103.        UAB „Ferteksos transportas“ ir I. U. apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jų naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. 

104.        Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a: 

 

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ ir I. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

 

 

        Jolanta Malijauskienė

 

 

        Milda Vainienė