Civilinė byla Nr. e2A-589-464/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01582-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 3.1.1.2.13; 3.1.3.3; 3.2.4.6; 3.2.4.9.1.3; 3.2.4.9.2 

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovams A. M. ir F. M. dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais ir negaliojančiais bei apsimestinio sandorio pasekmių taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, N. A. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas E. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 

1.1       pripažinti 2014 m. liepos 4 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarės S. K., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp N. A. S. ir A. M., negaliojančia ir taikyti apsimestinio sandorio teisines pasekmes – sandorį laikyti dovanojimo sutartimi, sudaryta tarp dovanotojos N. A. S. ir apdovanotojo ieškovo E. M.; 

1.2       pripažinti 2017 m. sausio 17 d. atsakovų F. M. ir A. M. įgaliojimą, patvirtintą Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarės L. M., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą ieškovui E. M., negaliojančiu; 

1.3       perkelti ieškovui E. M. pardavėjo teises ir pareigas pagal 2017 m. sausio 18 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarės L. M., sudarytą tarp pardavėjų atsakovų F. M. ir A. M. bei pirkėjo V. G. 

2.       Ieškovas nurodė, kad 

3.       Ieškovo teigimu, net ir turėdamas nuosavą nekilnojamąjį turtą jis toliau rūpinosi tetos N. A. S. butu, jį draudė, mokėjo už komunalines paslaugas. Ieškovui išsikrausčius iš ginčo buto, teta gyventi į jį nepersikraustė ir neišreiškė noro pati juo naudotis, taip pat nepasikeitė tetos ketinimai butą perleisti ieškovui. Aplinkybę, kad atsakovai niekada nelaikė savęs ginčo buto savininkais, patvirtina tai, jog jie niekada šiame bute negyveno, buto išlaikymo mokesčių nemokėjo, jo nedraudė. Be to, būtent ieškovo iniciatyva ir pastangomis 2017 m. sausio 18 d. ginčo butas buvo parduotas ieškovo surastam pirkėjui V. G. Visas šio buto pardavimo sąlygas buto pirkėjas derino tik su ieškovu ir nekilnojamojo turto tarpininku, kurį pasamdė taip pat ieškovas. Suderinus visas pardavimo sąlygas, atsakovai jam išdavė įgaliojimą buto pardavimui, kuris 2017 m. sausio 17 d. buvo patvirtintas Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notaro biure. Veikdamas pagal šį įgaliojimą, ieškovas pardavė ginčo butą V. G. už 65 000 Eur. Atsakovai ginčo buto pardavimo metu ne tik sutiko turtą parduoti, bet ir nurodė, kad pinigai už turto pardavimą būtų pervesti ieškovui į sąskaitą, t. y. savo faktiniais veiksmais pripažino ieškovą faktiniu ginčo turto savininku.

4.       Pasak ieškovo,  2014 m. liepos 4 d. buto pirkimo–pardavimo sandoris neatitiko sandorio šalių tikrosios valios, todėl ji pripažintina apsimestine sutartimi, kartu taikant sandorio, kurį iš tiesų šalys turėjo galvoje, taisyklės, tokiu atveju 2017 m. sausio 17 d. ieškovui išduotas įgaliojimas yra negaliojantis ir nesukeliantis teisinių pasekmių. Atitinkamai, atsakovai neturi jokių teisių į pinigines lėšas, kurias ieškovas gavo pardavęs jam faktiškai nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6.       Teismas nurodė, kad teismo posėdyje dėl sveikatos būklės nėra galimybės išklausyti trečiojo asmens N. A. S. paaiškinimų bei nustatyti jos tikrąją valią, sudarant 2014 m. liepos 4 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį, todėl teismas vertins rašytinius įrodymus ir kitus bylos duomenis, patvirtinančius ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes.

7.       Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. S2-29324-779/2013 buvo patenkintas N. A. S. prašymas dėl teismo leidimo parduoti butą jai išdavimo. N. A. S., prašydama išduoti jai leidimą parduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), nustatant ne trumpesnį nei 6 mėnesių terminą šiam veiksmui atlikti, nurodė tokias aplinkybes: butas jai priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise; sutuoktinio G. J. S. sutikimo parduoti butą ji objektyviai negali gauti, nes jis yra išvykęs į užsienį, ryšys su juo yra prarastas jau ilgiau nei 10 metų ir jokių duomenų apie jį rasti nepavyko; butą nori parduoti, kadangi yra garbaus amžiaus ir neturi pakankamai jėgų bei pajamų šį butą išlaikyti.

8.       Teismas vadovavosi ir byloje esančiu trečiojo asmens N. A. S. 2019 m. lapkričio 5 d. pareiškimu, kuriame nurodyta, kad ieškovas E. M. po ilgo įkalbinėjimo 1994 m. gavo jos sutikimą kurį laiką pagyventi trečiajam asmeniui priklausančiame bute, bet N. A. S. sužinojus, kad jis gyvena ne vienas, buvo paprašytas išsikraustyti. Visgi iškraustyti ieškovo nepavyko, o pyktis su juo nenorėjo, todėl sutiko gauti ieškovo pažadėtus pinigus už šio buto nuomą, kuriuos (300 – 400 Lt) kas pusmetį ieškovas atveždavo. N. A. S. teigimu, būtent ieškovas ją įkalbėjo sutvarkyti skyrybų dokumentus su vyru, daugiau nei prieš 10 metų išvykusiu į užsienį ir su kuriuo ji jokių ryšių nepalaikė, o butą perleisti broliui A. M. Pasak N. A. S., ji broliu pasitikėjo ir ieškovui E. M. niekada nežadėjo atiduoti buto. Aplinkybę, kad ginčo butas jau yra parduotas V. G., N. A. S. tvirtina sužinojusi tik praėjus pusmečiui. 2019 m. lapkričio 30 d. atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo N. A. S. nurodė pinigų už parduotą butą iš pirkėjų, t. y. atsakovų A. M. ir F. M., negavusi.

9.       Šias trečiojo asmens N. A. S. procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes teismas vertino kaip tikėtinai atitinkančias faktinę situaciją, juolab kad jos iš esmės nebuvo paneigtos ir kitų proceso dalyvių paaiškinimais, išskyrus kilusį šalių ginčą dėl N. A. S. valios padovanoti butą ieškovui. Antai atsakovas A. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad 2014 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl seseriai N. A. S. priklausančio buto sudarė dėl to, kad sesuo faktiškai šiame bute negyveno ir nebeplanavo gyventi, išvykusi pas jaunesnę seserį į (duomenys neskelbtini). Atsakovas A. M. taip pat paaiškino, kad jo ir sesers santykiai buvo ir yra paremti tarpusavio pasitikėjimu. Atsakovas A. M. sutartyje nustatytos daikto kainos buto pardavėjai N. A. S. nurodė nemokėjęs, nes savo lėšomis ir darbu suremontavo bei įrengė namą (duomenys neskelbtini), kuriame abi jo seserys gyvena. Todėl pardavėja ir patvirtino, kad neturi pirkėjui pretenzijų dėl atsiskaitymo už parduotą daiktą.

10.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl tokių faktinių aplinkybių, kad N. A. S. 1994 m. išsikraustė iš jai priklausančio buto (duomenys neskelbtini) ir išvažiavo gyventi pas seserį į (duomenys neskelbtini), kad ieškovas nuo 1994 m. iki 2017 m. sausio 18 d. naudojosi ir valdė ginčo butą, jį draudė, mokėjo už komunalines paslaugas, nepaneigta ir tokia aplinkybė, kad ieškovas atliko buto remontą. Tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės savaime nėra pakankamos pripažinti 2014 m. liepos 4 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp N. A. S. ir A. M., negaliojančia, nes neįrodyta, kad juo buvo siekiama pridengti buto dovanojimo ieškovui sandorį. Priešingai, N. A. S. valia buvo butą parduoti savo broliui, o ne perleisti jį kaip dovaną sūnėnui, būtent tokia jos valia išreikšta tiek ruošiantis sandoriui ir pateikiant prašymą teismui dėl leidimo parduoti butą išdavimo, tiek ir pasirašant pačią buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ta valia ir buvo realizuota. Teismo nuomone, jeigu trečiojo asmens N. A. S. valia būtų buvusi jai priklausantį butą perleisti ieškovui, tai buto pirkimo–pardavimo sutartis būtų buvusi pasirašyta su ieškovu, o ne su atsakovu. Be to, nenustatytos ir aplinkybės, kurios leistų suabejoti A. M. valia N. A. S. parduodamą butą įsigyti nuosavybėn, už jį atsiskaitant tokiu būdu, koks buvo priimtinas abiem ginčo sandorio šalims.

11.       Teismas nustatytą byloje faktą, kad ieškovas laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2010 m. gyveno tetos bute, aiškino kaip patvirtinantį jo buto nuomininko, o ne buto savininko statusą. Aplinkybę, kad, naudojantis svetimu butu, už kurį jo savininkei N. A. S. nebuvo mokami nuompinigiai, ieškovui teko pareiga mokėti mokesčius už teikiamas komunalines paslaugas, atlikti einamąjį remontą, rūpintis buto saugumu ir jo priežiūra, teismas pripažino įprasta praktika gyvenant kitam asmeniui priklausančiame bute. Todėl ir šios aplinkybės nepripažino patvirtinimu, kad ieškovas atliko buto savininko pareigas, be kita ko, pažymėjęs, jog analogiškos pareigos tenka ir buto nuomininkui.

12.       Teismas kaip mažai tikėtina vertino ieškovo nurodytą versiją, kad  N. A. S., gavusi teismo leidimą parduoti ginčo butą, bet norėdama išvengti neigiamų teisinių pasekmių ieškovui, pastarajam neturint deklaruotinų lėšų, butą pardavė atsakovui A. M. Teismo vertinimu, tokiu atveju buvo galima susitarti ir dėl mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, taigi objektyvių kliūčių pardavėjai išreikšti kitokią savo valią ir butą perleisti ieškovui nebuvo. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad N. A. S. objektyviai neturėjo galimybės butą padovanoti tam asmeniui, kuriam ji norėjo. Ieškovo teiginys, kad leidimas dovanoti butą N. A. S. nebuvo išduotas, niekuo nepagrįstas.

13.       Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta ir jokių dovanojimo priežasčių (motyvų). Todėl ieškovui neįrodžius, kad N. A. S. tikroji valia buvo jai priklausantį butą padovanoti ieškovui, ieškinio reikalavimo dėl 2014 m. liepos 4 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu bei kitų išvestinių iš jo reikalavimų, teismo vertinimu, negalinčių sukelti jokių savarankiškų teisinių pasekmių, teismas nepatenkino.  

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14.       Ieškovas E. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1       Byloje yra nustatyta, kad ginčo sandorių sudarymo metu N. A. S. buvo ištekėjusi, todėl laisvai disponuoti ginčo butu negalėjo – jai buvo reikalingas teismo leidimas sandoriui sudaryti. Ieškovas buvo nuvykęs pas N. A. S. sutuoktinį, kuris į Lietuvą atvykti atsisakė. Be to, ieškovas rūpinosi teismo leidimo išdavimo klausimu, todėl jis kreipėsi į advokatą, kuris N. A. S. surašė pareiškimą bei nurodė jo motyvus.

14.2       Turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Norint gauti teismo leidimą parduoti turtą ar sudaryti kitą sandorį yra vertinami pareiškimo motyvai, kurie turėtų būti siejami su šeimos interesais. Teismas nurodė, kad N. A. S. galėjo padovanoti butą, tačiau įstatymas nenumato galimybės dovanoti sutuoktinių bendrą turtą be sutuoktinio sutikimo. Ginčo sandoris yra neatlygintinis, todėl tai būtų pažeidę N. A. S. sutuoktinio interesus. Tokiu atveju galėjo būti išduotas tik teismo leidimas parduoti butą, o ne jį dovanoti.

14.3       Turto pardavimas formaliai labiau atitiko šeimos ar vieno šeimos nario interesus. Kadangi įstatymas riboja galimybę perleisti turtą be sutuoktinio sutikimo, buvo nuspręsta prašyti  būtent teismo leidimo N. A. S. butą parduoti išdavimo. Tačiau, kitaip nei savo sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, tai savaime nepatvirtina, kad N. A. S. iš tiesų norėjo butą parduoti. Nei vienas byloje esantis įrodymas ar liudytojų paaiškinimai nepatvirtina šios teismo išvados.

14.4       Jeigu N. A. S. valia buvo parduoti butą, kaip nusprendė teismas, tam ji būtų turėjusi motyvų. Tokiu motyvu galėtų būti ir pareiškime dėl teismo leidimo išdavimo nurodyta aplinkybė, kad N. A. S. neturi pakankamai jėgų ir pajamų butą išlaikyti. Tačiau šioje byloje jau yra nustatyta, kad buto išlaikyti N. A. S. nereikėjo, kadangi jį visiškai išlaikė, remontavo ir draudė ieškovas. Taigi, turto išlaikymo aplinkybė negalėjo būti vertinama kaip N. A. S. motyvas butą parduoti.

14.5       Teismas neįvertino ir byloje esančių įrodymų, kad N. A. S. pinigų už buto pardavimą atsakovai nemokėjo ir tai pripažino. Aplinkybę apie atliktą remontą sesers Z. J. name (duomenys neskelbtini) atsakovas A. M. nurodė tik teismo posėdyje. Liudytoju apklaustas ieškovo brolis E. M. tokios aplinkybės nepatvirtino, tokia aplinkybė nebuvo nurodyta nei viename atsakovų teiktame procesiniame dokumente, todėl ieškovas negalėjo dėl šio motyvo pateikti savo paaiškinimų, kurie galėtų paneigti minėtus atsakovo teiginius. Taigi, teismas faktiškai rėmėsi neištirta aplinkybe kaip nustatytu faktu, pagrindžiančiu šalių valią sudaryti sandorį.

14.6       Byloje visos proceso šalys patvirtino faktą, kad ginčo sandorio sudarymu rūpinosi išimtinai ieškovas, t. y. jis iš kaimo atvežė N. A. S. ir atsakovą pas ieškovui pažįstamą notarę, sumokėjo atlygį notarei už ginčo sandorio sudarymą. Teismas nepasisakė dėl ieškovo aktyvaus dalyvavimo, sudarant ginčo sandorį, ir dėl galimų tokio jo elgesio motyvų bei tikslų, kurie, savaime suprantama, reiškė daugiau nei pagalba tėvams ir tetai sudarant ginčo sandorį.

14.7       Ieškovas 23 metus nepertraukiamai rūpinosi butu ir naudojo jį savo poreikiams. N. A. S. jokių pretenzijų dėl ieškovo naudojimosi turtu nereiškė, kadangi visiems giminaičiams buvo žinoma aplinkybė, kad N. A. S. minėtą butą nori perleisti būtent ieškovui. Byloje yra rašytinis įrodymas, kuris patvirtina, kad ieškovas N. A. S. reikmėms ir jos prašymu nupirko automobilį „Subaru Forester“, kad kartu su ja gyvenanti sesuo Z. J. galėtų vežti pas gydytoją ar nupirkti produktų. Faktą, kad automobilis tikrai yra nupirktas ir yra jo seserų žinioje, pripažino ir atsakovas A. M.. Taip pat, tetai paprašius, ieškovas jai nupirko televizorių ir pastatė anteną, veždavo vaistus ir maistą, pinigus. Šias aplinkybes galėjo paliudyti ieškovo nurodyti liudytojai, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos kviesti į teismo posėdį. Be to, teismas nevertino ir N. A. S. bei kartu gyvenančios Z. J. 2020 m. lapkričio 15 d. pasirašyto procesinio dokumento, kuriame jos patvirtino nurodytas aplinkybes.

14.8       Teismo argumentai, kad ieškovas galėjo pasirinkti susitarimą dėl mokėjimų atidėjimo bei sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį ir savo paties vardu, nepagrįsti. Net ir sandoriui su mokėjimo atidėjimu yra reikalingos oficialios pajamos, o ieškovas nurodė, kad lėšų įsigyti dar vieną nekilnojamojo turto objektą jis neturėjo, atitinkamai, negalėjo įforminti teismo nurodyto sandorio. Be to, ginčo sandorio sudarymo metu ieškovo santykiai su tėvais buvo geri, todėl, jiems sutikus tariamai pirkti ginčo butą iš N. A. S., buvo pasirinktas būtent toks turto perleidimo būdas.

14.9       Atsakovas A. M. teismo posėdžio metu pripažino, kad 2014 m. liepos 4 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris. Be to, A. M. pripažino faktine buto savininke esant N. A. S. ir nurodė, kad jis buto nepirko. Taigi atsakovas A. M. nepatvirtino teismo nustatytos aplinkybės, kad jis laiko save buto savininku ir jo valia buvo įgyti butą pirkimo–pardavimo sutartimi. Priešingai, atsakovas A. M., atsakydamas į tokį ieškovo atstovės klausimą, ar pinigai už buto pardavimą priklauso jam, nurodė, kad pinigai priklauso N. A. S., kadangi parduotas butas buvo jos.

14.10       Teismas visiškai nesiaiškino atsakovo A. M. neva atlikto remonto aplinkybių bei jo masto, todėl nepagrįsta ir teismo išvada, kad remontas galėjo būti adekvatus A. M. atlygis N. A. S. už jam parduotą ginčo butą.

14.11       Pažeisdamas šalių lygiateisiškumo ir įrodinėjimo principus, pirmosios instancijos teismas ieškovo nurodytą aplinkybę, kad tai jis atliko remontą ginčo bute, remonto mastą pagrindžiant ir atitinkamais  įrodymais, neteisingai įvertino kaip eilinę nuomininko pareigą atlikti einamąjį remontą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas iš esmės pagerino buto būklę, nupirko naujus baldus ir buitinę techniką, pateikę ir tai patirtinančias nuotraukas. Teismas vertino, kad ieškovas turėjo pareigą butą remontuoti ir jam kompensuoti įdėtų lėšų N. A. S. neprivalėjo. Tačiau atsakovo atliktą remontą, kurį N. A. S. neva kompensavo savo 39 677 Eur vertės butu, nors nežinomas nei jo mastas, nei yra duomenų, kad toks remontas apskritai buvo atliktas, teismas vertino kaip pakankamą atsakovo valią sudaryti ginčo sandorį pagrindžiančią aplinkybę.

14.12       Byloje nustatyta, kad atsakovas A. M. realiai nesinaudojo ginčo butu nei anksčiau, nei po 2014 m. liepos 4 d pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, neperėmė nuomotojo teisių, negavo nuomos mokesčio iš šio buto nuomininkų, nedraudė buto. Tuo tarpu ieškovas nuo 2010 m. pats negyveno bute, taigi, kitaip nei teigiama teismo sprendime, nebuvo buto nuomininkas. Po ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ieškovas toliau faktiškai ginčo butu rūpinosi, mokėjo komunalinius mokesčius, jį draudė. Taigi, turtu realiai disponavo tik ieškovas, todėl akivaizdu, kad ginčo sandoryje išreikštoji valia neatitiko tikrųjų šalių ketinimų.

14.13       Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovų pasirašyto 2017 m. sausio 17 d. įgaliojimo parduoti ginčo butą, minėto veiksmo logikos. Įgaliojimas yra nedidelės apimties, todėl abu atsakovai, nepaisant jų amžiaus, galėjo ir turėjo įsitikinti, kokio turinio dokumentą sudaro, taip pat apsvarstyti galimus savo veiksmų teisinius padarinius. Sudarant 2014 m. liepos 4 d pirkimo–pardavimo sutartį bei 2017 m. sausio 17 d. įgaliojimą, atsakovas A. M. dokumentus pasirašė vos ieškovui paprašius. Jeigu atsakovas būtų laikęs save buto savininku, minėto įgaliojimo išdavimo klausimas nebūtų net kilęs, kadangi ginčo buto naudojimo, valdymo ir disponavimo juo klausimus atsakovas A. M. būtų galėjęs spręsti arba savarankiškai, arba su sutuoktine F. M., arba pasitelkęs kitą sūnų E. M.

14.14       Teismas nevertino ir tokios aplinkybės, kad šiuo metu atsakovo A. M. santykiai su ieškovu yra blogi, o su kitu sūnumi E. M. – geri. Visų skundų, pareiškimų, atsiliepimų iniciatorius yra būtent ieškovo brolis E. M., kuris pats yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi. Būtent jis įkalbėjo atsakovus pradėti kitą teisme nagrinėjamą civilinį ginčą ir reikalauti pinigų iš ieškovo už parduotą ginčo butą. Aplinkybę, kad visi dokumentai yra ruošiami E. M. iniciatyva, patvirtino ir pats atsakovas. Atsakovas patvirtino taip pat  tai, kad gali skaityti ir rašyti, tačiau nei vieno dokumento nerašė pats, visus dokumentus surašė vyresnysis jo sūnus (E. M.).

14.15       Ieškovas, teikdamas į bylą dubliką, prašė kviesti liudytojus, kurie turėjo paliudyti bylai svarbias aplinkybes. Teismas į bylos nagrinėjimą iš esmės liudytojų nekvietė, nors liudytojų iškvietimas nebūtų užvilkinęs bylos nagrinėjimo. Teismas sprendė, kad liudytojų nurodytos aplinkybės nėra ginčijamos ir papildomo tyrimo apklausiant liudytojus nereikalauja. Tačiau esant akivaizdžių prieštaravimų tarp šalių pozicijų, teismas turėjo apklausti ieškovo prašomus asmenis liudytojais ir taip pašalinti šiuos prieštaravimus. 

15.       Atsakovas A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1       Teismo leidimas buto pardavimui bei notaro patvirtinta buto pirkimo–pardavimo sutartis ir yra įrodymai, kurie patvirtina, kad N. A. S. ir atsakovas turėjo valią / norėjo sudaryti būtent buto pirkimo–pardavimo sutartį. Notaro patvirtinta sutartis ir joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais bylos įrodymais.

15.2       Ieškovas pernelyg siaurai traktuoja ginčo sandorio šalių motyvus ir naudą. Vien tai, kad pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta iš karto po teismo leidimo parduoti butą gavimo, ar tai, kad ginčo sandorio sudarymu rūpinosi išimtinai ieškovas, neleidžia konstatuoti, kad N. A. S. turėjo tikslą butą padovanoti ieškovui.

15.3       Ieškovo minima aplinkybė, kad jo ir trečiojo asmens N. A. S. santykiai yra artimi ir šilti, taip pat neleidžia daryti vienareikšmės išvados, jog trečiasis asmuo 2014 m. liepos 4 d. sutarties sudarymo metu turėjo kitų, negu deklaravo sandorio sudarymu, motyvų.

15.4       Nuosavybės teisė į butą buvo įregistruota atsakovo vardu, kol ieškovas, išgavęs atsakovų įgaliojimą ir jiems nežinant, 2017 m. sausio 18 d. savavališkai pardavė ginčo butą, o lėšas pasiėmė sau. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-416-467/2021, kurioje iš ieškovo reikalaujama priteisti daugiau kaip 73 000 Eur, gautus už buto pardavimą. Iškėlus ieškovo atžvilgiu minėtą civilinę bylą, ieškovas inicijavo nagrinėjamą  bylą dėl 2014 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu. Be to, ieškovas bandė parduoti ir kitą savo tėvams priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi, ginčas šioje byloje kilo ne dėl ieškovo noro apginti savo pažeistas teises dėl jam nepadovanoto buto, o dėl ieškovo siekio negrąžinti savininkams lėšų už parduotą turtą.

16.       Trečiasis asmuo N. A. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

16.1       Ieškovas yra N. A. S. sūnėnas ir krikšto sūnus. N. A. S. santykiai su ieškovu buvo artimi bei šilti ir tokie išliko iki šiol. Ieškovas rūpinasi ne tik teta N. A. S., bet ir jos seserimi Z. J. Buvo susitarta, kad ieškovas pasirūpins N. A. S. ir teiks jai paramą, todėl ji ir sutikusi perleisti butą ieškovui neatlygintinai.

16.2       Buto pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta su A. M. ir F. M., buvo apsimestinė, kadangi faktiškai butą N. A. S. norėjo dovanoti ieškovui, tačiau jam pačiam prašant buvo sudaryta ginčijama 2014 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sutartis.

16.3       N. A. S. nenorėjo buto parduoti broliui ir taip įskaityti atlikto remonto jos bute ar sesers sodyboje vertę į buto kainą. Priešingai, N. A. S. tikėjosi paramos iš ieškovo. Ieškovas tokią paramą teikia iki šiol, t. y. nupirko automobilį, televizorių, vežė ir tebeveža vaistus, maistą.

16.4       Kitas atsakovų sūnus E. M. įkalbėjo N. A. S. pasirašyti įgaliojimą dėl jos atstovavimo nagrinėjamoje byloje, tačiau minėto įgaliojimo pagrindu pasisavino N. A. S. santaupas ir gaunamą senatvės pensiją. E. M. be jokio pagrindo atstovavo N. A. S. ir teisme. N. A. S. tokio pavedimo šiam asmeniui nesuteikė ir jo dalyvauti konkrečioje byloje neįgaliojo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl byloje dalyvaujančių asmenų procesinės padėties

17.       Civilinio proceso tikslai apibrėžti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 2 straipsnyje. Teismas, kaip teisingumą vykdanti institucija, taip pat turi atitinkamas teises ir pareigas, nukreiptas civilinio proceso tikslų įgyvendinimo link. Taikant civilinio proceso nuostatas, teismo pareiga – dalyvauti, nepažeidžiant konstitucinio teismo nešališkumo principo, sprendžiant tinkamos – turinčios atsakyti pagal ieškinį – šalies nustatymo klausimą. Tokia teismo pareiga atsiranda jau pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje. Pagal CPK 228 straipsnio 1 dalį ir 230 straipsnio 1 dalį, pagal kurias teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo dalyką ir nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja iš jų įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas išsprendžia procesinę byloje dalyvaujančių asmenų padėtį (CPK 159, 179, 225 straipsniai). Ši teismo pareiga išlieka ir bylos nagrinėjimo teisme stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2011; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-701/2020).

18.       Pirmuoju savo ieškinio reikalavimu apeliantas teismo prašė pripažinti 2014 m. liepos 4 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp N. A. S. ir A. M., negaliojančia ir taikyti apsimestinio sandorio teisines pasekmes – sandorį laikyti dovanojimo sutartimi, sudaryta tarp N. A. S. ir apelianto; antruoju – pripažinti negaliojančiu 2017 m. sausio 17 d. atsakovų F. M. ir A. M. įgaliojimą, išduotą apeliantui; trečiuoju – perkelti apeliantui pardavėjo teises ir pareigas pagal 2017 m. sausio 18 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp F. M. ir A. M. bei V. G.

19.       Apeliantas pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu atsakovais nurodė savo tėvus A. M. ir F. M., o trečiaisiais asmenimis – buvusią turto savininkę N. A. S. ir esamą šio turto savininką V. G.

20.       Pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008).

21.       Pagal civilinio proceso normas tiek atsakovas, tiek tretieji asmenys priskiriami dalyvaujantiems byloje asmenims, t. y. proceso dalyviams, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 37 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovas civiliniame procese yra asmuo, kuriam pateikiami materialieji teisiniai reikalavimai. Būtent atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio subjektui, teismas gali priimti sprendimą, sukeliantį teisinius padarinius. Ieškinys gali būti pareiškiamas keliems atsakovams, jeigu juos visus su ginčo dalyku sieja materialusis teisinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2011).

22.       Tuo tarpu tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialiojo teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiaisiais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-2004).

23.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal pirmąjį ieškinio reikalavimą tiek A. M., tiek jo sesuo N. A. S. turi akivaizdų teisinį santykį su ginčo dalyku, nes būtent jie buvo pirmojo apelianto ginčijamo sandorio šalimis (pardavėja ir pirkėjas), atitinkamai, šiuos asmenius su apeliantu sieja tiesioginis materialusis teisinis ryšys – į juos ir turėjo būti nukreiptas pirmasis ieškinio reikalavimas. Todėl akivaizdu ir tai, kad N. A. S. procesinė padėtis ieškinyje nurodyta neteisingai, nes į nagrinėjamą bylą N. A. S. turėjo būti įtraukta ir joje dalyvauti ne trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, o atsakovės procesine padėtimi. 

24.       Kaip matyti, apeliantas, ginčydamas 2014 m. liepos 4 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį ir siekdamas apsimestinio sandorio teisinių pasekmių – pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo dovanojimo sutartimi, iš esmės kvestionuoja A. M. ir N. A. S. teises ir pareigas, atsiradusias šio ginčijamo sandorio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių asmenų teisės ir pareigos nagrinėjamos bylos kontekste yra neabejotinai susijusios, todėl jų turinio atskiras vertinimas, kaip ir teismo sprendimo priėmimas pagal pirmąjį ieškinio reikalavimą tik vienos iš sandorio šalių atžvilgiu, negalimas, o tai reiškia absoliutaus privalomojo procesinio bendrininkavimo tarp ginčijamo sandorio šalių – atsakovų A. M. ir N. A. S. atvejį (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25.       Pažymėtina, kad kai iš materialiojo teisinio reikalavimo turinio matyti, jog materialiojo teisinio santykio subjektai yra ne tik atsakovu nurodytas, bet ir kiti asmenys, ir tokio reikalavimo patenkinimas sukels teisinių padarinių ir šiems asmenims (nagrinėjamu atveju galėtų būti paneigta dviejų sandorio šalių valia, sudarant atitinkamos rūšies sandorį, sprendžiama, kad viena šio sandorio šalis (t. y. turto pardavėja N. A. S.) dėl sandorio objektu tapusio turto yra sudariusi kitą sandorį su kitu asmeniu), teismas, ieškovui sutinkant, gali juos patraukti dalyvauti byloje atsakovais (CPK 43 straipsnio 2 dalis). Pagal bendrąsias proceso taisykles absoliutaus privalomojo bendrininkavimo atveju, kai ieškovas nesutinka įtraukti visų šių asmenų atsakovais, teismas įtraukia šiuos asmenis trečiaisiais asmenimis ir nagrinėja bylą iš esmės (CPK 45 straipsnio 3 dalis), tačiau ieškinį gali atmesti vien tuo pagrindu, kad reikalavimai pareikšti ne tiems ar ne visiems asmenims, kurie gali pagal tokį ieškinį atsakyti.

26.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad visais atvejais teismas privalo išaiškinti ieškovui ne tik teisę įtraukti kitą atsakovą, bet ir išaiškinti procesinius padarinius, jeigu ieškovas nesutinka to padaryti. Jeigu teismas neišaiškina šios teisės ir procesinių padarinių, tai absoliutaus privalomojo bendrininkavimo atveju iš esmės vykdomas beprasmis procesas – gaišinamas teismo bei dalyvaujančių byloje asmenų laikas, eikvojamos lėšos, pažeidžiami proceso koncentracijos, ekonomiškumo bei kooperacijos principai (CPK 7, 8 straipsniai), o svarbiausia – nepasiekiami CPK 2 straipsnyje įtvirtinti proceso tikslai. Kai teismas absoliutaus privalomojo bendrininkavimo atveju neišaiškina ieškovui atsisakymo įtraukti visus bendrininkus atsakovais procesinių padarinių, tai laikoma, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2014).

27.       Teismo posėdžių garso įrašai ir jų pagrindu parengtos informacinės pažymos leidžia spręsti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos aptarto ieškinio trūkumo neidentifikavo, t. y. nenustatė N. A. S. tiesioginio materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir nepasiūlė apeliantui patikslinti ieškinio dėl N. A. S. procesinės padėties pakeitimo, atitinkamai, nepaaiškino ir tokio veiksmo (atsisakymo jį atlikti) procesinių padarinių. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą, kurio ištaisyti apeliacinės instancijos teismas negali.

28.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas procesinį pažeidimą padarė ir pašalindamas iš bylos nagrinėjimo ieškiniu į bylą suinteresuoto asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesine padėtimi įtrauktą V. G. Pirmosios instancijos teismo 2020 m. spalio 28 d. protokoline nutartimi padaryta išvada, kad šios bylos išnagrinėjimas ir teismo procesinio sprendimo joje priėmimas negali sukelti V. G. jokių teisių ir pareigų, kadangi šios asmens atžvilgiu galioja teisės normos, draudžiančios išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.96 straipsnio 2 dalis, CPK 47 straipsnio 5 dalis) (2020 m. spalio 28 d. teismo posėdžio garso įrašas 13 min. 25 sek. – 13 min. 38 sek.), savaime nepanaikina minėto asmens teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys, kad trečiuoju ieškinio reikalavimu buvo prašoma perkelti apeliantui pardavėjo teises ir pareigas pagal 2017 m. sausio 18 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjų F. M. ir A. M. bei pirkėjo V. G. Tokio ieškinio reikalavimo patenkinimo atveju, pirkėjo V. G. teisinė padėtis neabejotinai gali pasikeisti, t. y. apeliantui tapus 2017 m. sausio 18 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties šalimi (pardavėju), pirkėjas V. G. įgytų visas pirkimo–pardavimo sutartimi ir įstatymo suteiktas teises bei pareigas, kurias jis buvo įgijęs F. M. ir A. M. atžvilgiu, pavyzdžiui, reikšti pretenzijas dėl parduoto daikto kokybės, atsakyti dėl tinkamo daikto kainos sumokėjimo ir pan.

Dėl sandorių šalių tikrosios valios atskleidimo

29.       Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris (tariamasis sandoris) negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017). Paprastai tariamieji, priešingai negu, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms, sandoriai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017).

30.       Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).

31.       Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Todėl bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018).

32.       Nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina, kad apeliantui pirmuoju ir tuo pačiu pagrindiniu ieškinio reikalavimu siekiant nuginčyti 2014 m. liepos 4 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį ir prašant taikyti apsimestinio sandorio teisines pasekmes – sandorį laikyti dovanojimo sutartimi, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ne tik turėjo nustatyti, ar ginčijamas sandoris jo šalims sukėlė pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingus teisinius padarinius, bet ir išsiaiškinti tikrąją sandorio šalių valią. Kadangi ginčo butas iki ginčijamo sandorio sudarymo nuosavybės teise priklausė N. A. S., o apeliantas nagrinėjamoje byloje įrodinėjo vienašalio sandorio – dovanojimo sutarties sudarymo jos valia aplinkybę, teisingam tarp šalių kilusio ginčo išsprendimui buvo būtina įsitikinti, kaip pirmiau nurodyta, atsakove turėjusios byloje dalyvauti N. A. S. tikrąja valia.

33.       Teisėjų kolegija  iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad tikroji buvusios ginčo turto savininkės N. A. S. valia dėl jai priklausiusio buto perleidimo byloje nebuvo tinkamai atskleista. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas šio asmens valią sudaryti ginčijamą sandorį nustatinėjo pagal į bylą pateiktus 2019 m. lapkričio 30 d. ir 2020 m. sausio 17 d. N. A. S. rašytinius atsiliepimus į ieškinį bei jos 2019 m. lapkričio 5 d. rašytinį pareiškimą teismui. Tačiau nurodytų dokumentų turinys, juos vertinant tarpusavyje, yra akivaizdžiai prieštaringas, juolab kad nagrinėjamoje byloje yra ir kitų duomenų, kurie kelia pagrįstų abejonių dėl įvardintų dokumentų, kuriuos yra pasirašiusi N. A. S.,  sudarymo aplinkybių.

34.       Iš 2019 m. lapkričio 30 d. pačios N. A. S. pasirašyto atsiliepimo į ieškinį matyti, kad ji su ieškiniu sutiko ir prašė ieškinį patenkinti. Atsiliepime nurodė, kad jokių pretenzijų dėl buto perleidimo apeliantui neturi. Tuo tarpu advokato J. B., pirmosios instancijos teisme atstovavusio tiek atsakovus A. M. ir F. M., tiek ir trečiąjį asmenį N. A. S., surašytame atsiliepime prašoma ieškinį atmesti. Advokato parengtame atsiliepime pažymima, kad 2019 m. lapkričio 30 d. N. A. S. atsiliepimas yra surašytas apelianto, kuris asmeniškai buvo nuvažiavęs susitikti su N. A. S. ir jis (apeliantas), panaudodamas psichologinį smurtą ir / ar apgaule, žinodamas apie N. A. S. silpną sveikatą, privertė ją pasirašyti iš anksto paruoštą dokumentą. Kartu su 2019 m. lapkričio 30 d. advokato J. B. parengtu atsiliepimu buvo pateiktas ir N. A. S. pasirašytas 2019 m. lapkričio 5 d. pareiškimas. Jame nurodyta, kad N. A. S. apeliantui niekada nežadėjo atiduoti buto, o apie butą pardavimą tretiesiems asmenims sužinojo tik praėjus pusmečiui po tokio sandorio sudarymo.

35.       Nors 2019 m. lapkričio 30 d. atsiliepime į ieškinį nurodyta, kad 2019 m. lapkričio 5 d. pareiškimas surašytas ir N. A. S. asmeniškai pasirašytas notarės N. G. bei socialinės darbuotojos N. V. akivaizdoje, tačiau tai patvirtančių duomenų byloje nėra. Šiame 2019 m. lapkričio 5 d. pareiškime taip pat nėra jokių žymų, kad nurodyti asmenys dalyvavo šiuose veiksmuose. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad advokatas J. B. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės nurodė, kad su N. A. S. asmeniškai nėra bendravęs, o bylai buvo ruoštasi ir atsiliepimas parengtas pagal apelianto brolio E. M. paaiškinimus (2020 m. spalio 28 d. teismo posėdžio garso įrašas: 47 min. 37 sek. – 47 min. 46 sek.).

36.       Kaip matyti iš 2021 m. vasario 6 d. trečiojo asmens N. A. S. pasirašyto atsiliepimo į apeliacinį skundą, jame vėlgi prašoma apelianto ieškinį patenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomos priešingos aplinkybės toms, kurios nurodytos 2019 m. lapkričio 30 d. advokato parengtame, be kita ko, ir trečiojo asmens N. A. S. vardu atsiliepime į ieškinį ar trečiojo asmens pasirašytame 2019 m. lapkričio 5 d. pareiškime. Apeliacinės instancijos teismui adresuotame atsiliepime į apeliacinį skundą N. A. S. nurodo, kad su apeliantu buvo sutarta, jog pastarasis ja pasirūpins ir teiks paramą, todėl ji sutiko neatlygintinai perleisti (padovanoti) butą apeliantui.

37.       Teisėjų kolegijos vertinimu, toks prieštaringas to paties asmens vardu paduotų procesinių dokumentų turinys suponuoja labiau tikėtiną išvadą, kad, sudarant ir pasirašant tarpusavyje prieštaraujančius procesinius dokumentus, N. A. S. tikroji valia ar jos materialioji išraiška galėjo būti paveikta kitų asmenų, turinčių tiesioginį suinteresuotumą nagrinėjamos bylos baigtimi. Todėl tokie rašytiniai dokumentai, kuriais ir yra grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, negali būti vertinami kaip savaime pakankami ir / ar tinkami įrodymai svarbiausioms bylos aplinkybėms patvirtinti ar paneigti.

38.       Pažymėtina, kad viena iš pirmosios instancijos teismui tenkančių pareigų įrodinėjimo procese yra tiesioginis ir betarpiškas (asmeniškas) kiekvieno įrodymo ištyrimas žodiniame procese, išskyrus nustatytas išimtis (CPK 14, 15 straipsniai). Pagal CPK 186 straipsnio 3 dalį tuo atveju, kai šalis ar trečiasis asmuo dėl svarbių priežasčių negali atvykti į teismą, teismas gali pareikalauti rašytinio paaiškinimo arba išimtiniais atvejais šį asmenį išklausyti jo buvimo vietoje.

39.       Nors trečiojo asmens N. A. S. gyvenamoji (buvimo) vieta nėra teismo, nagrinėjusio šį ginčą, veiklos teritorijoje, atkreiptinas dėmesys ir į CPK 2201 straipsnio nuostatas, kad, prireikus surinkti įrodymus kito teismo veiklos teritorijoje, o kai teismas sudarytas iš teismo rūmų, – to teismo kitų teismo rūmų veiklos teritorijoje, nagrinėjantis bylą teismas atitinkamam teismui ar teismo rūmams gali pavesti atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (šalių, trečiųjų asmenų ir liudytojų apklausą, vietos apžiūrą ir kitus).

40.       Byloje nėra jokių objektyvių duomenų (gydytojų nustatytų draudimų ar pan.), kad N. A. S. sveikatos būklė būtų neleidusi jai žodžiu pateikti savo paaiškinimų bylą nagrinėjančiam teismui (jo pavedimu – kito teismo teisėjui). Iš šalių procesinių dokumentų bei apelianto atstovės paaiškinimų (2020 m. spalio 28 d. teismo posėdžio garso įrašas: 5 min. 35 sek. – 5 min. 42 sek.) nustatyta tai, kad N. A. S. turi judėjimo negalią, dėl kurios iš savo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), ji negalėjo atvykti į Vilniaus apygardos teismą ir dalyvauti bylos nagrinėjame. Tačiau liudytoju apklaustas apelianto brolis E. M. patvirtino, kad N. A. S., nepaisant jos amžiaus ir sveikatos būklės, šiuo metu yra blaivaus proto, bendraujanti (2020 m. spalio 28 d. teismo posėdžio garso įrašas: 55 min. 11 sek. – 55 min. 28 sek.).

41.       Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas, turėdamas procesinę pareigą tiesiogiai ir betarpiškai (asmeniškai) išklausyti kiekvieną byloje dalyvaujantį asmenį, ir, juo labiau, tą asmenį,  kurio tikrosios valios nustatymas yra būtina prielaida teisingam bylos išnagrinėjimui, privalėjo svarstyti šio asmens paaiškinimų išklausymo jo gyvenamojoje vietoje galimybę (CPK 186 straipsnio 3 dalis), o esant poreikiui, tokį procesinį veiksmą pavesti atlikti N. A. S. gyvenamosios vietos teismui – Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmams (CPK 2201 straipsnis). Teismo posėdžių garso įrašai ir jų pagrindu parengtos informacinės pažymos leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas tokio klausimo apskritai nesvarstė, todėl ir šiuo aspektu pažeidė procesą, neatliko visų jam įrodinėjimo procese tenkančių pareigų, dėl kurio tarp šalių kilęs ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai.

Dėl šalių teisės įrodinėjimo procese remtis liudytojų parodymais

42.       Apeliaciniame skunde yra keliamas ir nepagrįstai apribotos apelianto teisės įrodinėti klausimas, neleidžiant jam savo pozicijos grįsti liudytojų parodymais, kuriuos iškviesti į teismo posėdį buvo prašoma dar procesiniuose dokumentuose suformuluotame prašyme, todėl ir dėl tokių argumentų teisėjų kolegija pasisako.

43.       Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsisakymas apklausti liudytojus yra atsisakymas priimti į bylą norimus pateikti įrodymus, todėl šie veiksmai kvalifikuojami pagal CPK 181 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006). Spręsdamas prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas turi įvertinti, ar konkretus asmuo gali būti liudytojas (CPK 189 straipsnis), ar prašymas paduotas laikantis tvarkos (CPK 190 straipsnis), ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 189 ir 180 straipsniai), ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ar prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau, o jo vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis) ir kitas aplinkybes.

44.       Sprendžiant, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė patenkinti reikalavimą apklausti liudytojus, vertintina, ar tai padaryta laikantis proceso teisės normų, nepažeidžiant pagrindinių proceso teisės principų – šalių lygybės ir rungimosi. Turi būti įvertinta, ar vienai ginčo šaliai nebuvo sukurta itin nepalanki situacija, ar abi šalys savo poziciją byloje galėjo ginti tokiomis pačiomis sąlygomis, ar teismai iš esmės išnagrinėjo šalių pateiktus prašymus ir jų netenkino argumentuotai, o ne formaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014).

45.       Iš bylos medžiagos matyti, kad 2020 m. vasario 24 d. pateiktame dublike apeliantas prašė į bylos nagrinėjimą kviesti liudytojus K. V., V. D., V. D., R. M. Apelianto atstovė prašymą dėl liudytojų apklausos palaikė ir 2020 m. spalio 28 d. teismo posėdyje, papildomai liudytoju prašydama apklausti ir į teismo posėdį atvykusį apelianto brolį E. M. (2020 m. spalio 28 d. teismo posėdžio garso įrašas: 3 min. 5 sek. – 3 min. 20 sek.). Teismas protokoline nutartimi apelianto prašymus tenkino tik iš dalies – liudytoju apklausė tik į teismą atvykusį E. M., o prašymą į bylos nagrinėjimą kviesti kitus nurodytus asmenis atmetė. Teismas tokį savo procesinį sprendimą motyvavo tuo, kad faktinės aplinkybės apie ginčo buto remontą apelianto lėšomis, jo naudojimąsi butu, kurias ieškovas ketina įrodinėti liudytojų parodymais, atsakovai byloje neginčija, be to, tokias faktines bylos aplinkybes pagrindžia ir į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, todėl nėra poreikio šias aplinkybes įrodinėti liudytojų parodymais (2020 m. spalio 28 d. teismo posėdžio garso įrašas: 10 min. 50 sek. – 11 min. 15 sek.).

46.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tokiu būdu išspręsdamas klausimą dėl liudytojų apklausos, netinkamai įvertino apelianto procesinio prašymo pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad liudytojų, kurių pirmosios instancijos teismas į bylos nagrinėjimą nekvietė ir neapklausė, parodymais apeliantas siekė įrodyti ne tik faktines bylos aplinkybes, susijusias su ginčo buto valdymu ir naudojimusi juo, tačiau ir gerų asmeninių apelianto ir N. A. S. tarpusavio santykių egzistavimą, kurie, apelianto teigimu, papildomai būtų patvirtinę N. A. S. tikrosios valios neatlygintinai jam perleisti butą susiformavimą (2020 m. spalio 28 d. teismo posėdžio garso įrašas: 23 min. 35 sek. – 23 min. 47 sek.). Pažymėtina, kad šios aplinkybės, t. y. tikroji ginčijamo sandorio šalių, o ypač buvusios buto savininkės N. A. S., valia dėl turto perleidimo formos bei asmens, kuriam siekta jį perkleisti, ir sudarė nagrinėjamos bylos ginčo dalyką. Atsakovai F. M. ir A. M. iš esmės neigė tokių santykių tarp apelianto ir N. A. S. egzistavimą, kaip ir pačią buto padovanojimo apeliantui galimybę. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojų parodymais įrodinėtinos aplinkybės nėra ginčijamos, neatitiko faktinės procesinės situacijos. Bylą nagrinėjęs teismas turėjo išsiaiškinti, ar minėti asmenys gali byloje būti liudytojais, t. y. preliminariai nustatyti  ir įvertinti, ar tokiems asmenims yra (gali būti) žinomos byloje įrodinėtos aplinkybės (jų dalis), ar procesinis prašymas yra savalaikis ir pan. (žr. nutarties 45 punktą) ir tik tada spręsti dėl šio apelianto procesinio prašymo pagrįstumo. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tokio vertinimo iš esmės neatliko (CPK 181 straipsnis) bei galimai nepagrįstai apribojo apelianto teisę įrodinėti ieškinio reikalavimus liudytojų parodymais. Tokie apeliacinio skundo argumentai iš esmės yra pagrįsti.

47.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau aptarti pirmosios instancijos teismo padaryti procesiniai pažeidimai – netinkamas proceso teisės taikymas bei aiškinimas – negali būti pašalinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tam, kad, visų pirma, būtų tinkamai išspręsti klausimai, susiję su dalyvaujančių byloje asmenų procesinės padėties nustatymu, apelianto galimybe ieškinio reikalavimus įrodinėti liudytojų parodymais, būtų tiesiogiai ir betarpiškai apklausti visi byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

48.       Visgi, nagrinėjant šią bylą iš naujo, teisėjų kolegija siūlo atkreipti dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Pagal to paties straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Taigi, teisinis reguliavimas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą patikrinti ginčo dalyku esančio sandorio atitiktį imperatyvioms įstatymo normoms. Todėl tuo atveju, jeigu bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme pasitvirtintų apelianto įrodinėjamos aplinkybės, kad 2014 m. liepos 4 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo apsimestinis sandoris, o jo šalių, konkrečiai N. A. S., tikroji valia buvo nukreipta į dovanojimo sutarties sudarymą, byloje turėtų būti vertinama, ar toks apelianto įrodinėjamas dovanojimo sandoris atitiko jo sudarymo metu galiojusias imperatyvias teisės normas (aktualios CK 3 knygos normos, ribojančios asmens teisę laisvai disponuoti turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė), ar jo sudarymui pakako Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nutartimi civilinėje bylos Nr. S2-29324-779/2013 N. A. S. išduoto leidimo parduoti butą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjos                                        Dalia Kačinskienė

                                                Agnė Tikniūtė

                                                Jūratė Varanauskaitė