Civilinė byla Nr. 3K-3-49/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
42.5; 42.7; 44.8; 60 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Gražinos
Davidonienės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D.
Galkio individualios įmonės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 1 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo
UAB „Intercity Logistic“ ieškinį atsakovui D. Galkio individualiai įmonei dėl
žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I.
Ginčo esmė
Byloje
kilo ginčas dėl žalos, atsiradusios vykdant tarptautinį krovinio vežimą,
atlyginimo.
Ieškovas
UAB „Intercity Logistic“ iš Latvijos tiekėjo „MB logistic“ SIA įsigijo daržovių (paprikų) už 92 535,04
Lt ir pagal sudarytą su Rusijos bendrove OOO „Femida“ sutartį
įsipareigojo jas parduoti šiai bendrovei už 96 848,45 Lt. 2009 m. birželio 16 d. ieškovas faksu pateikė vežėjui – atsakovui D.
Galkio individualiai įmonei sutartį-užsakymą
Nr. 08-2009, pagal kurią atsakovas turėjo pervežti daržoves iš Olandijos į
Rusiją (Maskvą), pakeliui atlikdamas muitinės procedūras Kaune. 2009 m. birželio 18 d.
atsakovas Olandijoje priėmė vežti krovinį, kurį turėjo 2009 m. birželio 22 d. pristatyti
gavėjui – Rusijos bendrovei OOO „Femida“. Nustatytu laiku krovinys nebuvo pristatytas
gavėjui. 2009 m. birželio 22 d. ieškovas pateikė atsakovui pretenziją,
prašydamas nurodyti krovinio buvimo vietą. Atsakovas atsakė, kad nėra sudaręs su
ieškovu krovinio vežimo sutarties, kad jo darbuotojas krovinį vežti priėmė per
klaidą, kad krovinys buvo pristatytas CMR važtaraštyje nurodytu adresu: Drircirma
59-103, Ryga, Latvija, bet, neradus ten gavėjo, 2009 m. birželio 20 d. atvežtas
į Lietuvą ir saugomas atsakovo įmonėje. 2009 m. liepos 2 d. atsakovas raštu
prašė ieškovo duoti nurodymus, kokiu adresu pristatyti krovinį, 2009 m. liepos
3 d. informavo ieškovą, kad priėmė sprendimą krovinį parduoti ir ieško
pirkėjų, 2009 m. liepos 15 d. pranešė, kad krovinys sugedo ir nutarta jį utilizuoti.
Ieškovas teigia, kad atsakovas
netinkamai vykdė vežimo sutartį, nes krovinys nebuvo pristatytas gavėjui – Rusijos
bendrovei OOO „Femida“, daržovės sugedo, dėl to ieškovas patyrė žalos, kurią
sudaro daržovių vertė ir ieškovo negautos pajamos už jų perpardavimą, iš viso 96
848,45 Lt. Pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais
sutarties konvenciją (CMR) vežėjo atsakomybė už krovinį prasideda nuo to
momento, kai jis priėmė jį vežti. Nors atsakovas teigia, kad krovinys jam buvo
pakrautas per klaidą, tačiau jis bendradarbiavo su ieškovu sprendžiant krovinio
pakrovimo ir dokumentų pildymo klausimus, todėl laikytina, jog faktiškai vykdė
sutartį dėl krovinio vežimo. Atsakovas netinkamai įvykdė sutartį, todėl privalo
atlyginti padarytą žalą. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 96 848,45 Lt
žalos atlyginimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto
apylinkės teismas 2010 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino.
Teismas
nustatė, kad ieškovas UAB
„Intercity Logistic“ (pardavėjas) ir trečiasis asmuo OOO „Femida“ (pirkėjas) sudarė
sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti trečiajam asmeniui daržoves.
Pagal 2009 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 12/2009/LT Rygoje esantis
tiekėjas „MB logistic“ SIA pardavė ieškovui UAB „Intercity Logistic“ daržoves
(paprikas) už 26 800 eurų (92 535,04 Lt). 2009 m. birželio 21 d. sąskaitoje Nr. ILO 45/09 nurodyta,
kad ieškovas pateikia parduoti trečiajam asmeniui 26 paletes paprikų (17 420 kg)
už 39 156 JAV dolerius (96 848,45 Lt). 2009 m. birželio 16 d. ieškovas pateikė
atsakovui D. Galkio individualiai įmonei užsakymą kroviniui (paprikoms)
pervežti. Užsakyme pasikrovimo vieta nurodyta: Greenery Herenlaand 27 3155 DC
Maasland Holland, laikas: 2009 m. birželio 18 d., išsikrovimo vieta: Maskva (Rusija)
pagal CMR, laikas: 2009 m. birželio 22 d.; pastabose nurodyta, kad
muitinės procedūra turi būtų atlikta Kaune. Atsakovas pateikė teismui faksu jo
įmonėje gauto šio užsakymo kopiją, kurioje nėra duomenų apie vežėją, t. y.
atsakovą. 2009 m. birželio 18 d. krovinys buvo pakrautas į atsakovui
priklausantį automobilį, krovinio pakrovimo dokumente nurodyta transportavimo
vieta – Maskva (Rusija), adresas bus nurodytas Kaune. Fitosanitarinio
sertifikato kopijoje nurodyta, kad krovinio eksportuotojas yra ieškovas UAB
„Intercity Logistic“, gavėjas – OOO „Femida“, adresas: 111401 Rusija, Maskva,
Vladimirskajos g. 15, transporto rūšis – automobilis DRH 753/ OV 426.
Tarptautiniame krovinių transportavimo CMR važtaraštyje gavėjo adresas nurodytas Drircirma 59-103, Ryga, Latvija. 2009 m. birželio 22 d. trečiasis asmuo
OOO „Femida“ pranešė ieškovui, kad sutartu laiku krovinys nepristatytas. 2009
m. birželio 22 d. ieškovas pateikė atsakovui pretenziją dėl krovinio praradimo
ir žalos atlyginimo. 2009 m. birželio 29 d. atsakovas pranešė ieškovui, kad su
ieškovu nebuvo sudaręs sutarties kroviniui pervežti, ieškovo krovinys per
klaidą buvo pakrautas į atsakovo automobilį, kurį atsakovas bandė pristatyti
CMR važtaraštyje nurodytu adresu Rygoje, tačiau šiuo adresu krovinio gavėjo
nerado, todėl 2009 m. birželio 20 d. krovinys buvo atvežtas į Lietuvą ir saugomas
atsakovo įmonės teritorijoje. Atsakovas prašė ieškovo sumokėti už krovinio
pervežimą, saugojimą ir transporto prastovą. 2009 m. liepos 13 d. atsakovas pranešė ieškovui, kad krovinys sugedęs
ir bus utilizuotas. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių
aplinkybę, kad krovinys buvo utilizuotas.
Teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai
įrodymai ir liudytojų R. Š. (dirbusio
ieškovo įmonėje), E. N. (atsakovo
įmonės darbuotojo) paaiškinimai patvirtina, kad abi šalys suprato, jog ginčo krovinys
turi būti pristatytas į Maskvą. Teismas padarė išvadą, kad abiem sutarties
šalims buvo aiški priešingos šalies valia, t. y. ieškovas prašė, kad atsakovas
nuvežtų krovinį iš Olandijos į Maskvą, o atsakovas suprato, kad už tam tikrą
užmokestį turi vykdyti šį užsakymą. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.825 straipsnio 1 dalį krovinių ekspedicijos sutartis
sudaroma raštu arba pateikiant užsakymą tam tikromis ryšio priemonėmis.
Ieškovas atsakovui krovinio pervežimo sutartį-užsakymą pateikė faksu, atsakovas
šios aplinkybės neneigė. Apklaustas kaip liudytojas ieškovo įmonėje
dirbęs R. Š. patvirtino, kad užsakymus
pervežti krovinius ieškovas išsiųsdavo faksu ir nereikalaudavo, kad vežėjas patvirtintų
sutartį raštu, ieškovui pakakdavo, kad vežėjas savo veiksmais patvirtina, jog
imasi vykdyti užsakymą. Teismas sprendė, kad jau nuo užsakymo gavimo faksu momento atsakovui tapo
aišku, kokiomis sąlygomis prašoma pervežti krovinį. Teismas nurodė, kad iš atsakovo tolesnių veiksmų matyti, jog jis ėmėsi
vykdyti faksu gautą sutartį, nes derino su
ieškovo darbuotoju krovinio pakrovimo metu kilusius neaiškumus, laikėsi
krovinio pasikrovimo terminų, todėl teismas sprendė, kad atsakovas savo veiksmais
patvirtino krovinio pervežimo sutartį-užsakymą. Atsakovas, kaip asmuo
užsiimantis komercine (krovinių pervežimo) veikla, ne tik galėjo, bet ir
privalėjo suprasti, jog savo veiksmais patvirtina ieškovo jam pateiktą krovinio
pervežimo sutartį-užsakymą. Krovinių ekspedicijos
sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai ekspeditorius patvirtina gautą
užsakymą (CK 6.824 straipsnio 4 dalis). Šioje normoje nenurodyta, kad
ekspeditorius (šiuo atveju atsakovas) sutartį privalo patvirtinti raštu, taip pat
kad sutarties nepatvirtinimas raštu daro krovinių ekspedicijos sutartį
negaliojančią. Teismas konstatavo, kad ieškinys yra pagrįstas, įrodytas byloje esančiais
įrodymais, todėl tenkintinas ir iš atsakovo ieškovui priteistinas 96 848,45 Lt padarytos žalos atlyginimas,
t. y. 92 535,04 Lt krovinio vertė ir 4313,41 Lt negautos pajamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartimi
pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija
nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl to, buvo šalių sudaryta krovinio pervežimo
sutartis ar ne, ir ar atsakovas atsakingas už per klaidą atliekamą pervežimo
paslaugą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo
Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų
praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“
12 punkte išaiškinta, kad CMR konvencija nereglamentuoja vežimo sutarties
turinio ir formos, o tik nurodo važtaraštį, kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas
patvirtinantį dokumentą, kuris yra prima facie įrodymas, kad yra
sudaryta vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, nebent bus
įrodyta priešingai. Tai reiškia, kad dėl vežimo gali būti susitarta ne tik surašant
šalių pasirašomą dokumentą, bet apsikeičiant raštais, užsakymais, telegramomis,
telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų
įrenginiais perduodama informacija, taip pat žodžiu. Teisėjų kolegija sprendė,
kad pagal byloje esančius įrodymus (krovinio pervežimo sutartį-užsakymą Nr. 08-2009, krovinio važtaraštį
(CMR), telefoninio susirašinėjimo duomenis, liudytojų R. Š. ir
E. N. parodymus) pirmosios instancijos teismas padarė
pagrįstą išvadą, jog šalys susitarė dėl krovinio pervežimo, ir šis susitarimas buvo
vykdytas. Vežėjo atsakomybė už krovinį prasideda nuo to momento, kai jis priėmė
krovinį vežti, ir pasibaigia krovinio perdavimo gavėjui momentu, o vežėjo kaltė
dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo pagal CMR konvenciją
yra preziumuojama. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo argumentai, kad ginčo krovinys
buvo per klaidą pakrautas į jo automobilį, kad važtaraštyje buvo nurodyta
netinkama iškrovimo vieta, nepašalina jo atsakomybės dėl prarasto krovinio.
Tokie atsakovo veiksmai, kaip nesiėmimas priemonių skubiai spręsti ieškovo
pretenzijos, iki 2009 m. birželio 26 d. tvirtinimas, kad atsakovas krovinio
nesikrovė ir apie jį nieko nežino, atsisakymas vežti krovinį ieškovo nurodomu
adresu ir negrąžinimas jo ieškovui, kol nebus sumokėtos atsakovo prašomos sumos
(žinant, kad tai greitai gendantis produktas) – tik patvirtina jo kaltę dėl
prarasto (sugadinto) krovinio. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo
atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį,
nes nepateikta įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ieškovo veiksmai lėmė
atsiradusius nuostolius.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti
apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo
pirmosios instancijos teismui. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai aiškino
ir taikė Tarptautinio krovinių vežimo kelias (CMR) konvencijos normas, pažeidė proceso teisės normas, dėl šių
teisės normų aiškinimo ir taikymo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos praktikos. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl CMR konvencijos 4, 9 straipsnių
netinkamo aiškinimo ir taikymo. CMR konvencijos
4 straipsnyje nustatyta, kad krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas
yra važtaraštis; 9 straipsnyje – kad važtaraštis yra vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad
krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs iki tol, kol bus įrodyta priešingai; 5
straipsnio 1 dalyje – kad važtaraštis rašomas trimis egzemplioriais, pirmasis egzempliorius perduodamas
siuntėjui, antrasis – lydi krovinį,
trečiasis – vežėjui. Teismai sprendė, kad CMR
važtaraštis patvirtina pervežimo sutarties-užsakymo Nr. 08-2009 sudarymo su ieškovu faktą, ir padarė išvadą, jog kasatorius turėjo laikytis ne CMR
važtaraštyje nurodytų vežimo sąlygų (t. y. vykdyti krovinio siuntėjo Olandijos
bendrovės nurodymus ir pristatyti krovinį į Latviją), bet vežimo sutarties-užsakymo Nr. 08-2009 sąlygų (t.
y. vykdyti ieškovo nurodymus ir pristatyti krovinį į Rusiją). Kasatoriaus
nuomone, tokia teismų išvada neatitinka CMR konvencijos normų. Pirmiausia teismai turėjo nustatyti CMR važtaraščio ir
sutarties-užsakymo Nr. 08-2009 (kurio kasatorius nepasirašė) santykį, ir tik po
to spręsti, ar jis pažeidė vežimo sutartį.
Iš CMR važtaraščio matyti, kad jį užpildė krovinio siuntėjas – Olandijos bendrovė THE GREENERY B. V., krovinio gavėjas nurodytas – Latvijos
bendrovė MB Logistic SIA, krovinio
iškrovimo vieta – Latvija. Tai reiškia, kad vežimo sutartis buvo sudaryta ne su
ieškovu, o su Olandijos
bendrove THE GREENERY B.
V. ir kasatorius turėjo
vykdyti CMR važtaraštyje nurodytas vežimo sąlygas. Teismai nepagrįstai vadovavosi
sutartimi-užsakymu Nr. 08-2009, nors sutarties sudarymo patvirtinimu
laikė CMR važtaraštį.
2. Dėl CMR konvencijos 12 straipsnio
netinkamo aiškinimo ir taikymo. CMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siuntėjas turi
teisę disponuoti kroviniu – pareikalauti vežėją nutraukti jo vežimą, pakeisti krovinio pristatymo
vietą arba atiduoti krovini kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje. Pagal CMR konvencijos 12 straipsnio 5 dalį kroviniu
disponuojama laikantis
šių sąlygų: a) siuntėjas - arba šio straipsnio 3 punkte nurodytu atveju - gavėjas,
norintis pasinaudoti šia
teise, privalo pateikti vežėjui pirmą važtaraščio egzempliorių, kuriame turi
būti įrašytos naujos
instrukcijos, taip pat kompensuoti vežėjui išlaidas ir nuostolius, susijusius
su šių instrukcijų vykdymu; b) instrukcijų
vykdymas turi būti įmanomas, kai jas gauna asmuo, kuris privalo jas vykdyti. Jų vykdymas neturi pažeisti normalios vežėjo
įmonės darbo eigos, taip pat padaryti
nuostolių kitų krovinių siuntėjams ir gavėjams; c) pagal nurodytas instrukcijas
siuntos negalima dalyti dalimis.
Pagal CMR konvencijos 12
straipsnio 7 dalį vežėjas,
neįvykdęs instrukcijų, kurios jam buvo duotos šiame straipsnyje nustatytomis
sąlygomis, arba jas vykdydamas, bet nepareikalavęs pateikti jam pirmojo važtaraščio
egzemplioriaus, atsako prieš asmenį, turintį teisę pateikti pretenzijas už padarytus nuostolius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001
m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 18 punkte išaiškinta, kad iki važtaraščio antrojo egzemplioriaus perdavimo gavėjui vežėjas privalo
vadovautis krovinio
siuntėjo instrukcijomis, nebent važtaraštyje būtų įrašyta, kad krovinio
disponavimo teisė priklauso
gavėjui nuo važtaraščio surašymo ar kito nurodyto momento. CMR konvencijos 12 straipsnio taikymas šioje byloje yra aktualus tuo aspektu, kad CMR važtaraštyje
siuntėju nurodyta Olandijos bendrovė, kuri ir galėjo duoti nurodymus dėl
krovinio pristatymo vietos pakeitimų. Byloje nėra duomenų apie siuntėjo instrukciją pristatyti krovinį kitu,
negu nurodyta CMR važtaraštyje, adresu. Teismai,
padarydami išvadą, kad kasatorius turėjo
laikytis ieškovo nurodymų, netinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos
12 straipsnį.
3. Dėl CMR konvencijos 17 straipsnio nepagrįsto
netaikymo; CK normų, reglamentuojančių deliktinę atsakomybę nepagrįsto taikymo.
CMR konvencijos 17 straipsnio
2 dalyje nustatyta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą
pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu
disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų padarinys. Ginčo krovinio disponuojantis asmuo yra siuntėjas Olandijos bendrovė THE GREENERY B.V., kuris kasatoriui nurodė
pristatyti krovinį į Latvija. Teismai nepagrįstai nenagrinėjo siuntėjo veiksmų ir jo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnį, nors privalėjo
tai padaryti. Apeliacinės instancijos teismas,
spręsdamas kasatoriaus atsakomybės klausimą, nepagrįstai taikė Civilinio
kodekso normas, reglamentuojančias deliktinę atsakomybę. CMR konvencija yra specialus aktas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso atžvilgiu.
Joje nustatytos ypatingos taisyklės, kurios taikomos pervežant krovinius
tarptautiniais maršrutais kelių transportu. CMR konvencija turi būti taikoma visais
atvejais, kai vežimo sutartis atitinka jos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius:
vežama kelių transporto priemone, vežama sausumos keliais, vežama už
užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės
yra CMR konvencijos narės. Teismai
nepagrįstai netaikė CMR konvencijos 17
straipsnio normų, reglamentuojančių vežėjo
atsakomybę ir atvejus, kuriais jis atleidžiamas nuo atsakomybės dėl
siuntėjo atliktų veiksmų.
4. Dėl teismų procesinių sprendimų
absoliutaus negaliojimo. Ginčo krovinio siuntėjas yra Olandijos bendrovė THE GREENERY B.V. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis klausimas byloje yra tai, ar kasatorius (vežėjas) pagrįstai pristatė krovinį
CMR važtaraštyje nurodytu adresu ir nepaisė ieškovo
nurodymų, vadovaudamasis CMR nuostatomis, kad vežėjas privalo vykdyti
siuntėjo instrukcijas, taip pat atsižvelgiant į siuntėjui priskiriamą atsakomybę už CMR važtaraščio tinkamą užpildymą
bei dokumentų vežėjui pateikimą, darytina išvada, kad krovinio siuntėjas Olandijos bendrovė THE GREENERY B.V. turėjo būti
įtraukta į bylą dalyvauti trečiuoju asmeniu,
nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Kadangi pagal CMR konvenciją siuntėjas atsako vežėjui už dėl jo veiksmų
atsiradusią žalą prieš trečiuosius asmenis, tai byloje priimti teismų
procesiniai sprendimai turi tiesioginę įtaką Olandijos bendrovės THE GREENERY B.V. teisėms ir pareigoms. Neįtraukus
šios bendrovės į bylą dalyvauti trečiuoju asmeniu, teismai priėmė neteisėtus sprendimus, kurie naikintini dėl absoliutaus
sprendimų negaliojimo pagrindo, nustatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte.
5.
Dėl CMR konvencijos 23
straipsnio netinkamo taikymo. CMR konvencijoje įtvirtinta tik tiesioginių nuostolių atlyginimo galimybė. CMR konvencijos 23 straipsnyje
nustatyta, kad atlyginami
tik tiesioginiai nuostoliai. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarime Nr. 31 išaiškinta,
kad atsakomybė už krovinio praradimą
ar jo sugadinimą ribojama tiesioginiais nuostoliais; negautų pajamų ir kitų su vežimu nesusijusių nuostolių vežėjas
neatlygina (nutarimo 33, 35 punktai). Tuo tarpu teismai ieškovui priteisė 91 568,25 Lt tiesioginių
nuostolių (įsigytų daržovių kaina) ir 5280,20 Lt netiesioginių nuostolių (negautos pajamos už daržovių perpardavimą).
Atsiliepime į
kasacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės
instancijos teismo nutartį. Jame nurodoma, kad teismai pagrįstai pripažino, jog
CMR važtaraštis patvirtina pervežimo sutarties-užsakymo sudarymą. Kasatoriaus
argumentas, kad teismai turėjo aiškinti sutarties-užsakymo ir CMR važtaraščio santykį
yra nepagrįstas, be to, šiuo argumentu kasatorius negrindė apeliacinio skundo.
CMR konvencijos 7 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad vežėjas, neįvykdęs
instrukcijų, kurios jam buvo duotos arba jas vykdydamas, bet nepareikalavęs
pateikti jam pirmojo važtaraščio egzemplioriaus, atsako prieš asmenį, turintį
teisę pateikti pretenzijas už padarytus nuostolius. Teismai nustatė, kad
kasatorius neįvykdė duotų instrukcijų, todėl pagrįstai, taikydami CMR
konvencijos normas, sprendė, jog kasatorius atsakingas už ieškovo patirtus nuostolius.
Teismai neturėjo pagrindo taikyti CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies, nes ji
taikytina sistemiškai su CMR konvencijos 18 straipsniu, kuriame nustatyta, kad
vežėjas turi įrodyti, jog krovinys prarastas, jo trūksta ar pristatytas ne
laiku dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Tokių
aplinkybių byloje nenustatyta. Kasatorius neįrodė, kad krovinys prarastas dėl
ieškovo kaltės. CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas
negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo
atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai šaliai,
jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus,
taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Teismai
nustatė, kad žala kilo dėl kasatoriaus kaltės. Ieškovo nuostolius sudarė ir
negautos pajamos, nes kasatorius žinojo, kad daržovės turi būti perparduotos
Rusijos bendrovei, todėl dėl kasatoriaus kaltų veiksmų ieškovas negavo planuotų
pajamų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl CMR konvencijos 4 straipsnio, 9
straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo nustatant vežimo sutarties šalis ir
turinį
Ženevos 1956 metų
Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – CMR
Konvencija) 4 straipsnyje nustatyta, kad krovinio vežimo sutartį patvirtinantis
dokumentas yra važtaraštis. Važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas
užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Šiuo atveju
taip pat taikomos CMR Konvencijos nuostatos.
CMR Konvencijos
9 straipsnio 1 dalyje nustatyta kad važtaraštis yra vežimo sutarties sudarymo
patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs
tol, kol bus įrodyta priešingai.
Remdamasis pirmiau
nurodytomis CMR Konvencijos nuostatomis kasatorius teigia, kad byloje esantis
važtaraštis galėtų būti kasatoriaus sutarties su jame nurodytu siuntėju –
Olandijos bendrove THE GREENERY
B.V. patvirtinimu. Kasatoriaus nuomone, vežimo sutartis sudaryta ne su ieškovu
2009 m. birželio 16 d. krovinio pervežimo sutarties-užsakymo Nr. 08-2009
sąlygomis, bet su Olandijos bendrove THE GREENERY B.V. ir atsakovas vykdė CMR
važtaraštyje, kuriame nurodytas maršrutas Olandija – Latvija, siuntėjo
nustatytus nurodymus.
Teisėjų kolegija su tokiais kasaciniame
skunde išdėstytais argumentais nesutinka.
CMR Konvencijoje siuntėjas ir vežėjas
įvardijami kaip krovinio vežimo sutarties šalys, joje reglamentuojamos jų
teisės ir pareigos. Tačiau konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties
turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties
sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims
nustatyti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo įvertinti konkrečius
faktinius santykius ir kvalifikuoti teisinį sutartinį santykį nustatydamas
sutarties turinį ir jos šalis, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui
taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis CMR Konvencijos
nuostatomis (pvz., 4 ir 9 straipsniais). Nagrinėjamoje byloje, tiek kiek šalių
santykių nereglamentuoja CMR Konvencija, taikoma Lietuvos teisė (CK 1.13
straipsnis).
Paprastai krovinio vežimo sutarties šalys yra
krovinio faktinis siuntėjas ir vežėjas. Tačiau faktinis krovinio siuntėjas,
nurodomas CMR važtaraštyje, ir siuntėjas, kaip vežimo sutarties šalis, ne visada
gali sutapti. Tai priklauso nuo to, kas su vežėju sudarė krovinio vežimo
sutartį įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį,
ir kam vežėjas įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą
ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (CK 6.808 straipsnio 1
dalis).
Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą
(oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą
pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad
nei CMR konvencija, nei nacionalinė teisė nenustato krovinio vežimo sutarčiai
privalomos rašytinės formos, o tik nurodo važtaraštį kaip vežimo sutartį ir jos
sąlygas patvirtinantį dokumentą (CMR Konvencijos 4, 9 straipsniai, CK 6.808
straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad sutartis gali būti sudaroma surašant
vieną abiejų šalių pasirašytą dokumentą, apsikeičiant rašytiniais dokumentais
(užsakymais ir pan.), žodžiu, atliekant veiksmus ar kitokia šalies valios
sudaryti sutartį išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai
nustatė, kad ieškovas UAB „Intercity Logistic“ 2009 m. birželio 16 d. krovinio pervežimo sutartį-užsakymą
Nr. 08-2009 atsakovui D. Galkio individualiai įmonei pateikė faksimiliniu ryšiu, atsakovas
ėmėsi vykdyti sutartį, derino krovinio pakrovimo metu kilusius neaiškumus su
ieškovo įmonės nurodytu asmeniu, laikėsi krovinio pakrovimo terminų, bei tokius
atsakovo veiksmus vertino kaip patvirtinančius ieškovo ir atsakovo krovinio
vežimo sutarties sudarymą. Su tokia teismų išvada teisėjų kolegija sutinka. Ieškovo
UAB „Intercity Logistic“ pateiktas pasiūlymas – 2009 m. birželio 16 d. krovinio pervežimo sutartis-užsakymas
Nr. 08-2009 –buvo atsakovo priimtas priimant krovinį vežti, tai
patvirtina CMR važtaraštis (CMR Konvencijos 4, 9 straipsniai). Toks
atsakovo elgesys laikomas akceptu (CK 6.173 straipsnio 1 dalis). Nustatę, kad
krovinio vežimo sutartis sudaryta ieškovo ir atsakovo, teismai pagrįstai
siuntėju (CMR Konvencijos prasme), kaip kroviniu disponuojančiu asmeniu, kurio
nurodymus privalo vykdyti vežėjas, laikė ieškovą (CMR Konvencijos 12
straipsnis). Pripažinus krovinio vežimo sutartį sudarytą pagal 2009 m. birželio 16 d. krovinio pervežimo
sutartį-užsakymą Nr. 08-2009, CMR važtaraštyje nurodytos vežimo sąlygos,
įskaitant ir važtaraštyje nurodytą maršrutą Olandija – Latvija, galėjo būti
vertinamos kaip papildančios, detalizuojančios ar keičiančios sudarytos
sutarties turinį. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas,
kvalifikuodamas krovinio vežimo sutartį, tinkamai taikė CMR Konvencijos 4 ir 9
straipsnius, todėl pagrindo naikinti teismo nutartį nėra.
Pripažinus, kad
kasatoriaus argumentai dėl Olandijos bendrovės THE GREENERY B.V., kaip krovinio vežimo sutarties šalies –
siuntėjo, yra nepagrįsti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepagrįsti yra ir
kasatoriaus argumentai dėl CMR Konvencijos 12 straipsnio ir 17 straipsnio 2
dalies taikymo, nes šių normų pažeidimus kasatorius sieja su Olandijos
bendrovės kaip sutarties šalies (krovinio siuntėjo) statusu.
Dėl vežėjo civilinės atsakomybės (CMR
Konvencijos 23 straipsnis)
Vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies
krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti,
ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą (CMR
Konvencijos 17 straipsnio 1 dalis).
Kai, remiantis Konvencijos nuostatomis,
vežėjas, praradus dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos
suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis
buvo priimtas vežti (CMR Konvencijos 23 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas šią CMR
Konvencijos nuostatą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad
vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ribojama tiesioginiais
nuostoliais. Praradus dalį ar visą krovinį, žala apskaičiuojama pagal krovinio
vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai krovinys buvo priimtas vežti. Krovinio
vertė nustatoma pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos kainas,
o jei nėra ir tokių, – pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę. Jei
teismui nepateikta įrodymų apie prekių biržos ar rinkos vertę, teismas gali
vadovautis ta krovinio verte, kuri yra nurodyta sąskaitoje-faktūroje,
lydinčioje krovinį ir pateikiamoje muitinei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje bendra įmonė ribota akcinė bendrovė „Tair-novyje
tecnologičeskije sistemy“ v. UAB „Gaudvija“, UAB „Jūrtransa“, UAB „Haidaja“,
bylos Nr. 3K-3-64/2008).
Nustatydami
atsakovo atsakomybės dydį bylą nagrinėję teismai vadovavosi ieškovo 2009 m.
birželio 18 d. atliktu 26 800 eurų mokėjimu SIA „MB logistics“, tačiau teisėjų
kolegija su tokia išvada nesutinka, nes neišanalizuoti CMR Konvencijos 23
straipsnio tinkamam taikymui reikšmingi duomenys, o mokėjimas, neįvertinus jo
santykio su kitais byloje esančiais įrodymais, nepatvirtina krovinio vertės
toje vietoje ir tuo metu, kai jis buvo priimtas vežti (CMR Konvencijos 23 straipsnio
1 dalis). Pažymėtina, kad byloje nėra krovinį lydinčios sąskaitos Nr. 772273,
kuri nurodyta CMR važtaraštyje bei krovinio siuntėjo Olandijos bendrovės THE GREENERY B.V. 2009 m. birželio
29 d. rašte ( b. l. 34-38), o duomenys apie gabento krovinio vertę byloje
esančiose įrodinėjimo priemonėse yra įvairūs. 2009 m. birželio 29 d.
pretenzijoje atsakovui ieškovas nurodo prekių pirkimo vertę (17 952 eurus) kaip
tiesioginius nuostolius (b. l. 45). Tuo tarpu teismas vadovavosi ieškovo
atliktu 2009 m. birželio 18 d. 26 800 eurų mokėjimu SIA „MB logistic“,
nors mokėjime nenurodyta mokėjimo paskirtis (b. l. 25), todėl neaišku, ar šis
mokėjimas buvo būtent už atsakovo gabentą krovinį, sumokėta suma neatitinka SIA
„MB logistic“ sąskaitoje Nr. 12/2009/LT nurodomos sumos (26 520 eurų) ir yra
atliktas dar iki sąskaitos išrašymo (b. l. 22-23). Minėta, mokėjimo dokumentų, nurodyto
susirašinėjimo tarp šalių ir sąskaitų ištyrimas yra reikšmingas CMR Konvencijos
23 straipsnio taikymui, tuo tarpu bylą nagrinėję teismai jo neatliko.
Dėl nurodytų
priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasatoriaus argumentą, kad,
nustatydamas nuostolių dydį, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CMR
Konvencijos 23 straipsnį. Pažymėtina, kad, reikalaudamas nuostolių atlyginimo,
jų dydį, kaip ir sutarties pažeidimo faktą bei priežastinį ryšį tarp pažeidimo
ir nuostolių, privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Nuostolių dydžio
nustatymas yra fakto klausimas, todėl teisėjų kolegija apeliacinės instancijos
teismo nutartį iš dalies panaikina ir bylos dalį dėl nuostolių dydžio nustatymo
perduoda nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio
1 dalies 5 punktas).
Teisėjų kolegija
atmeta atsiliepime į kasacinį skundą nurodytus argumentus, kad, priteisdami
negautas pajamas, teismai tinkamai taikė CMR Konvenciją, nes jos 29 straipsnio
1 dalyje nustatyta, jog vežėjas negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis,
kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą
perkeltų kitai šaliai, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės,
kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama
tyčiniams veiksmams, nes šio straipsnio taikymui reikšmingos aplinkybės nebuvo
tirtos nagrinėjamoje byloje.
Dėl kitų
kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kaip nesudarančių
kasacijos pagrindo (CPK 346 straipsnis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame
teisme patirta 32,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai
nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra
galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl šių išlaidų priteisimo turės
pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 1 d. nutarties dalį dėl
nuostolių dydžio nustatymo panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti
apeliacinės instancijos teismui.
Kitą apeliacinės
instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Egidijus Baranauskas
Gražina Davidonienė
Juozas Šerkšnas