Civilinė byla Nr. e3K-3-120-823/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13900-2022-8
Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.13
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Vilnius“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Vilnius“ ieškinį atsakovei A. K. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir atsakovo gynimosi nuo ieškinio būdus, kai ieškovas reiškia reikalavimą sumokėti už suteiktas bendrosios nuosavybės administravimo paslaugas, o atsakovas nesutinka su mokėtina suma, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „Mano Būstas Vilnius“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės A. K. 303,94 Eur skolą už laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad teikia namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas. Atsakovė yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė. Jai, kaip buto savininkei, tenka įstatymo nustatyta pareiga išlaikyti bendrąją dalinę nuosavybę ir mokėti visus su tuo susijusius mokesčius. Kiekvieną mėnesį ieškovė patalpų savininkams, taip pat ir atsakovei, apskaičiuoja ir paskirsto mokesčius už namo bendrosios nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir kitas komunalines paslaugas. Atsakovė su ieškove už suteiktas paslaugas neatsiskaitė, jos skola per laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. sudaro 303,94 Eur. Ieškovė paaiškino, kad šalys nėra sudariusios susitarimo, kokia tvarka įskaityti atsakovės įmokas, todėl, taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.55 straipsnį, atsakovės atliktos įmokos, nesant nurodymo, kokią skolą atsakovė grąžina, buvo įskaitytos seniausioms skoloms dengti.
4. Atsakovė A. K. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad už ieškovės nurodytą laikotarpį ji su ieškove yra atsiskaičiusi. Atsakovės vertinimu, iš ieškovės pateiktų įrodymų ir paaiškinimų negalima suprasti, kaip apskaičiuota prašoma priteisti skola. Ieškovė pateikia skirtingus skaičiavimus, nurodo skirtingas skolos sumas, kildina skolą iš 2016 metų, nors skolos reikalauja už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. Visa iki 2021 m. kovo 31 d. susidariusi skola yra padengta, tai patvirtina įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai kitose bylose, iškeltose pagal ieškovės ieškinius atsakovei, visos priteistos skolos yra sumokėtos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 303,94 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (303,94 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 159 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Teismas nustatė, kad atsakovės pradinė skola susidarė už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn., skolos suma – 493,43 Eur. Dėl skolų už vėlesnius laikotarpius priteisimo ieškovė kreipėsi į teismą, t. y. civilinėje byloje Nr. e2-26033-960/2019 buvo pareiškusi ieškinį dėl 452,37 Eur skolos priteisimo už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d., civilinėje byloje Nr. eL2-34399-918/2020 prašė išduoti teismo įsakymą dėl 698,83 Eur skolos už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. priteisimo, civilinėje byloje Nr. e2-23381-808/2020 kreipėsi su ieškiniu dėl 181,25 Eur skolos už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. kovo 30 d. priteisimo. Šiose bylose priimtais teismų procesiniais sprendimais ginčai yra užbaigti, atsakovė šias skolas ieškovei yra sumokėjusi. Ginčas kilo dėl to, ar ieškovė pagrįstai apskaičiavo atsakovei skolą už paslaugas, suteiktas per laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., ir turėjo teisę įskaityti vėliau atsakovės sumokėtas įmokas šiai skolai dengti.
7. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad buto (duomenys neskelbtini), savininke atsakovė tapo 2016 m. gruodžio 5 d., ir vadovaudamasis CK 4.82–4.83 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas konstatavo, kad nuo nuosavybės teisės į butą įgijimo momento atsakovė tapo ir daugiabučio namo bendro naudojimo objektų bendraturte ir įgijo pareigą prisidėti prie šių objektų išlaikymo. Pažymėjo, kad ši daugiabučio namo buto savininko pareiga kyla iš įstatymo ir nepriklauso nuo jo valios, taip pat nesiejama su savininko galimybe naudotis ir faktiniu naudojimusi ar nesinaudojimu butu. Teismas nurodė, kad atsakovė nepagrįstai teigia, jog, negalėdama naudotis butu dėl ankstesnės buto savininkės R. R. veiksmų, ji neturėjo pareigos mokėti už bendrosios dalinės nuosavybės objektų administravimą.
8. Teismas nurodė, jog iš ieškovės pateiktos 2022 m. rugpjūčio 30 d. skolų valdymo ataskaitos matyti, kad atsakovės skola už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. sudaro 303,94 Eur. Ieškovės atstovė paaiškino, kad ši skola susidarė ieškovės įmokas, atliktas per laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d., įskaičius senesnei skolai, t. y. skolai, susidariusiai nuo 2016 m. gruodžio 5 d., dengti.
9. Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, jog teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-26033-960/2019, kuriuo ieškovei iš atsakovės priteista 452,37 Eur skola už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d., šalių ginčas dėl skolos išspręstas galutinai, o teismo sprendimas turi prejudicinę galią. Teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. e2-26033-960/2019 pareikštu ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 452,37 Eur skolą už konkretų laikotarpį – nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d., toje byloje nebuvo sprendžiama dėl skolos už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn., taigi nenustatyta prejudicinę reikšmę turinčių aplinkybių. Analogiškai ir civilinėje byloje Nr. e2-23381-808/2020 teismas nenustatinėjo atsakovės skolos už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn., nes toje byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl skolos priteisimo už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. kovo 30 d.
10. Pasisakydamas dėl atsakovės įmokų paskirstymo, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad šalys būtų sudariusios susitarimą dėl atsakovės mokamų įmokų įskaitymo, pati atsakovė nenurodė, kokiai skolai padengti mokėjo įmokas, todėl ieškovė turėjo teisę, remdamasi CK 6.55 straipsniu, įskaityti atsakovės mokamas įmokas seniausioms skoloms, t. y. skoloms, susidariusioms per laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio mėn., dengti. Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 303,94 Eur skolą už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. yra pagrįstas ir tenkintinas.
11. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės A. K. apeliacinį skundą, 2023 m. spalio 31 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeitė, sumažindamas patenkinto reikalavimo dėl skolos priteisimo dalį iki 34,22 Eur.
12. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, ieškovei prašant priteisti iš atsakovės skolą už suteiktas administravimo paslaugas, jai tenka procesinė našta įrodyti atliktų darbų ir suteiktų paslaugų realumą, mokesčių apskaičiavimo tvarką bei dydžius, o atsakovei ginčijant suteiktų mokesčių apskaičiavimą, jai tenka pareiga įrodyti, kad mokesčiai apskaičiuoti neteisingai. Teismas pažymėjo, kad ginčo dalyką nagrinėjamoje byloje iš esmės sudaro galutinio įsiskolinimo apskaičiavimo teisingumas.
13. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė prašomai skolai pagrįsti pateikė į bylą atsakovei ginčo laikotarpiu išrašytas PVM sąskaitas faktūras bei tris skolų valdymo ataskaitas, kurių pagrindu buvo grindžiamas susidaręs įsiskolinimas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovė teismo prašė vadovautis paskutine – 2023 m. balandžio 7 d. skolų valdymo ataskaita, kurioje nurodyta įsiskolinimo suma – 507,70 Eur, kuri, kaip paaiškino ieškovės atstovė, turi būti sumažinta nepagrįstai į 2022 m. gegužės ir liepos mėnesių sąskaitas faktūras įtrauktomis bylinėjimosi išlaidų sumomis. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš minėtos valdymo ataskaitoje nurodytos 507,70 Eur sumos atėmus 208,50 Eur (121,16 Eur pagal 2021 m. gegužės mėn. PVM sąskaitą faktūrą plius 87,34 Eur pagal 2021 m. liepos mėn. PVM sąskaitą faktūrą) sumą, ieškovės apskaičiuotą įsiskolinimą sudaro 299,20 Eur suma. Taigi, jau vien dėl šios aritmetinės klaidos ieškovės parengta skolų valdymo ataskaita kelia abejonių dėl į ją įtrauktų, o teismo posėdžio metu žodžiu šalinamų, sumų pagrįstumo. Negana to, ieškovės atstovė negalėjo paaiškinti minėtų bylinėjimosi išlaidų kilmės (kokioje byloje jos patirtos, ar priteistos ir apmokėtos, ar išvis nesusijusios su atsakove) ir klaidingo įtraukimo aplinkybių. Ieškovė taip pat niekaip nepaaiškino ir faktinių aplinkybių, kodėl buvusios buto savininkės R. R. įsiskolinimas iki 2021 m. rugpjūčio mėnesio buvo įtraukiamas į atsakovei išrašomas PVM sąskaitas faktūras, o ieškovės pateiktuose skolą pagrindžiančiuose rašytiniuose įrodymuose yra nesutapimų dėl buvusios buto savininkės skolos dydžio. Toks netinkamas finansinių dokumentų tvarkymas lėmė atsakovės skolos neapibrėžtumą ir pagrįstas atsakovės abejones dėl skolos egzistavimo, taip pat, apeliacinio teismo vertinimu, kelia pagrįstų abejonių dėl galutinio įsiskolinimo dydžio.
14. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė ginčo buto savininke tapo 2016 m. gruodžio 5 d. Pirmas teisminis ginčas tarp šalių išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-26033-960/2019, iškeltoje pagal ieškovės UAB „Mano Būstas Vilnius“ ieškinį dėl 452,37 Eur skolos už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d. priteisimo. Aptariamoje byloje, kaip ir šioje byloje, ieškovė, reikšdama ieškinį, nurodė, jog skolos laikotarpis apskaičiuotas remiantis CK 6.55 straipsnyje nustatytu skolų įskaitymo eiliškumu, t. y. kad visos įmokos yra įskaitytos už seniausią skolą, o reikalavimai reiškiami už įmokomis nepadengtą laikotarpį. Be to, civilinėje byloje Nr. e2-26033-960/2019 ieškovė skolą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d. grindė skolų valdymo ataskaita, kurioje nebuvo jokio skolos likučio už praėjusius laikotarpius. Dėl ieškovės paslaugų apmokėjimo už vėlesnius laikotarpius ir iki šios bylos ginčo laikotarpio pradžios, t. y. nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d., taip pat pasisakyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais ar nutartimis. Nė vienoje iš po civilinės bylos Nr. e2-26033-960/2019 tarp šalių išnagrinėtų kitų civilinių bylų ieškovė nereiškė reikalavimo dėl įsiskolinimo už 2016–2017 m. priteisimo, tokį reikalavimą pareiškė tik šioje byloje, kilus abejonių dėl įsiskolinimo apskaičiavimo teisingumo.
15. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu byloje Esertas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 50208/06), įvertinęs tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-26033-960/2019 ieškovė pareiškė atsakovei ieškinį dėl skolos už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d. priteisimo, jį grindė CK 6.55 straipsnio nuostatomis bei įrodymais, suponuojančiais jokio įsiskolinimo už ankstesnį laikotarpį nebuvimą, nusprendė, kad šioje byloje, sprendžiant šalių ginčą dėl 2021–2022 metais suteiktų administravimo paslaugų apmokėjimo, būtų nesuderinama su teisėtumo ir teisinio tikrumo principu, todėl nepagrįsta ir neteisėta spręsti, jog ieškovė ginčo laikotarpiu iš atsakovės gautas įmokas galėjo įskaityti už laikotarpiu iki teisminių ginčų atsiradusias skolas, t. y. už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn. Be to, pati ieškovė savo poziciją dėl įsiskolinimo dalies kildinimo iš 2016–2017 metų laikotarpio iš esmės suformavo tik šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme baigiamojoje stadijoje. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog tarp šalių kilusiam ginčui išnagrinėti tikslinga vertinti tik ginčo laikotarpiu ieškovės suteiktų administravimo paslaugų apimtis ir atsakovės už šias paslaugas atliktus mokėjimus.
16. Teismas nustatė, kad už ginčo laikotarpiu vykdytą administravimo veiklą ir susijusias paslaugas ieškovei iš viso priklauso 361,25 Eur suma, atsakovė iš viso sumokėjo 327,03 Eur. Taigi atsakovės įsiskolinimą ieškovei už ginčo laikotarpį sudaro 34,22 Eur.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Mano Būstas Vilnius“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 31 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalį ir peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovė nagrinėjamoje byloje laikėsi pozicijos, jog, nesant susitarimo dėl įmokų paskirstymo eiliškumo ir atsakovei nenurodžius, kokioms konkrečioms prievolėms dengti skiriamos įmokos, ginčo laikotarpiu gautais mokėjimais CK 6.55 straipsnio pagrindu buvo dengiamos seniausios atsakovės skolos. Įmokų paskirstymas dengiant seniausias skolas yra vienašalis sandoris, nes jam nėra būtinas kitos pusės sutikimas, ir jis sukuria materialinio pobūdžio teisines pasekmes – pasibaigia šalių teisės ir pareigos. Atsakovė nagrinėjamoje byloje nors ir nesutiko su tokia įmokų paskirstymo tvarka, tačiau jokio savarankiško reikalavimo nereiškė – nereikalavo pripažinti vienašalį sandorį negaliojančiu. Nesant pareikšto savarankiško reikalavimo, kuriuo būtų prašoma vienašalį sandorį pripažinti negaliojančiu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino vienašalio sandorio teisėtumą ir šiuo pagrindu atmetė dalį ieškinio reikalavimo.
18. Atsakovė A. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
18.1. Ieškovė pareiškė atsakovei reikalavimą dėl 303,94 Eur skolos už laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. priteisimo. Teismai nustatė, kad įsiteisėjusiais Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimais yra išspręsti šalių ginčai dėl skolų už ieškovės suteiktas administravimo paslaugas, susidariusių ankstesniais laikotarpiais. Nė vienoje iš tarp šalių išnagrinėtų kitų civilinių bylų ieškovė nereiškė reikalavimo dėl įsiskolinimo už 2016–2017 metus priteisimo, tokį reikalavimą pareiškė tik šioje byloje, kilus abejonių dėl įsiskolinimo apskaičiavimo teisingumo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų
19. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
20. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl skolos už ieškovės atsakovei suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas priteisimo. Ieškovė įrodinėjo, kad jos prašoma priteisti skola (303,94 Eur) už 2021–2022 m. laikotarpį susidarė dėl to, kad atsakovės šiuo laikotarpiu atliktos įmokos buvo įskaitytos skoloms, susidariusioms 2016–2017 m. laikotarpiu, dengti (CK 6.55 straipsnis).
21. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino nusprendęs, kad ieškovė turėjo teisę įskaityti atsakovės 2021–2022 m. atliktus mokėjimus senesnėms skoloms dengti. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-26033-960/2019, iškeltoje pagal ieškovės ieškinį atsakovei dėl 452,37 Eur skolos už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d. priteisimo, ieškovė taip pat rėmėsi CK 6.55 straipsnyje nustatytu skolų įskaitymo eiliškumu bei atsakovės skolą įrodinėjo skolų valdymo ataskaita, kurioje nebuvo jokio skolos likučio už ankstesnius laikotarpius, nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vertinama tik ginčo laikotarpiu (2021–2022 m.) ieškovės suteiktų administravimo paslaugų apimtis ir atsakovės už šias paslaugas atlikti mokėjimai, ir atitinkamai sumažino ieškovei iš atsakovės priteistą skolos sumą.
22. Ieškovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu, kasaciniame skunde kelia klausimą dėl apeliacijos ribų peržengimo. Ieškovės vertinimu, apeliacinės instancijos teismas ieškovės pagal CK 6.55 straipsnį atliktą įmokų paskirstymą, kuris, pasak ieškovės, yra vienašalis sandoris, nepagrįstai pripažino niekiniu ir negaliojančiu, atsakovei dėl to byloje nepareiškus savarankiško reikalavimo. Teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų, toliau pasisakys šiuo teisės aiškinimo ir taikymo klausimu.
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, atsakovo gynimosi nuo ieškinio priemonių, kai ieškovas reiškia reikalavimą sumokėti už suteiktas bendrosios nuosavybės administravimo paslaugas, o atsakovas nesutinka su mokėtina suma
23. CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Būtent asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas (CPK 13 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 31 punktas). Taigi, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas, taip pat atsakovo pateiktų atsikirtimų į ieškinį dalykas ir faktinis pagrindas. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022, 24 punktas; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
24. Galiojančiose civilinio proceso teisės normose nustatytos dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės – priešinis ieškinys ir atsiliepimas (atsikirtimai) į ieškinį (CPK 142, 143 straipsniai). Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodo nesutikimo su ieškiniu motyvus, t. y. atsikirtimus į ieškovo reikalavimus (CPK 142 straipsnio 2 dalis), tačiau negali reikšti savarankiškų reikalavimų. Nurodytų gynimosi priemonių pasirinkimas tenka atsakovui ir priklauso nuo jo siekiamo rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019, 26 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Jeigu atsakovas yra pasyvioji šalis, jis savo atsikirtimus gali išdėstyti atsiliepime į ieškinį, tačiau jeigu atsakovas reiškia savarankiškus reikalavimus ieškovui (pvz., taikyti sutartinę atsakomybę, atlyginti žalą ir pan., t. y. veikia aktyviai), pastarieji turi būti suformuluoti pasirenkant kitą gynybos priemonę – reiškiant priešieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-410-916/2015).
25. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylos nagrinėjimo ribos, pirmosios instancijos teisme apibrėžtos pareikšto ieškinio pagrindu ir ieškinio dalyku bei atsakovo atsikirtimais į ieškinį, daro įtaką ir bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 24 punktas), t. y. apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 49 punktas; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas).
26. Pasisakydamas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo bylose dėl skolos už suteiktas bendrosios nuosavybės administravimo paslaugas priteisimo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad mokėjimo prievolės gali atsirasti dėl konkrečių paslaugų suteikimo ir dėl naudojimosi bendrojo naudojimo objektais (išlaidos šiems objektams išlaikyti, išsaugoti, mokesčiai, rinkliavos ir pan.). Prievolė atlyginti tokias išlaidas nėra abstraktaus pobūdžio, šios išlaidos turi būti susijusios su bendrojo naudojimo objektais ir pagrįstos konkrečiais duomenimis. Ieškovas, siekdamas, kad jam būtų priteista skola, turi išsamiai nurodyti jos pagrindą, pateikti ją pagrindžiančius įrodymus, t. y. aiškiai nurodyti, kokią skolą yra siekiama prisiteisti, kokiu pagrindu ji susidarė, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus. Tuo tarpu atsakovas turi teisę teikti savo atsikirtimus bei įrodymus, susijusius su prašoma priteisti skola. Teismas, nagrinėdamas ginčą, turi įvertinti prašomos priteisti skolos pobūdį (t. y. kokio pobūdžio yra ši skola, kokiu pagrindu susiformavo) ir jos (ne)pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-264-916/2021, 32, 46 punktai).
27. Nagrinėjamu atveju, minėta, ieškovė, pagrįsdama prašomos priteisti skolos dydį, nurodė, kad jis apskaičiuotas remiantis CK 6.55 straipsniu, įskaitant atsakovės mokėjimus, atliktus per 2021–2022 m. laikotarpį, senesnėms skoloms (už 2016–2017 m. laikotarpį) dengti. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad prašomos priteisti skolos dydis yra įrodytas. Atsakovė, pateikusi apeliacinį skundą, ginčijo skolos dydį, įrodinėjo ieškovės pateiktų įrodymų nepatikimumą, prieštaringumą, pažymėjo nenuoseklų ieškovės elgesį teisminiuose procesuose ir išrašant sąskaitas už suteiktas paslaugas. Taigi į bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme ribas įėjo, be kita ko, apeliacinio skundo argumentų (atsakovės atsikirtimų), susijusių su iš jos prašomos priteisti skolos dydžiu, įvertinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
28. Ieškovė, kasaciniu skundu įrodinėdama, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos nagrinėjamu atveju buvo peržengtos, iš esmės remiasi tuo, kad atsakovės argumentai, susiję su įmokų paskirtymu pagal CK 6.55 straipsnį, teismo galėjo būti vertinami tik tuo atveju, jei atsakovė būtų pareiškusi byloje priešieškinį, kuriuo ginčytų tokio paskirstymo teisėtumą kaip vienašalį sandorį. Šie kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.
29. CK 6.55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. CK 6.55 straipsnio 2 dalis nustato, kad tais atvejais, kai skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola.
30. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.55 straipsnio nuostatos nėra imperatyviosios, jos reglamentuoja įmokų paskirstymą tik nesant kitokio šalių susitarimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2013). Taigi, nurodyta teisės norma reglamentuoja skolininko mokėjimo prievolės vykdymo būdą esant kelioms skoloms tam pačiam kreditoriui, jei šalys nėra susitarusios dėl kitokios šios prievolės vykdymo tvarkos.
31. Teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinio, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė ieškovės teisės atsakovės atliekamas įmokas paskirstyti CK 6.55 straipsnyje nustatyta tvarka, ginčas dėl to, kad šalys nebuvo susitarusios dėl kitokio įmokų paskirstymo, byloje nekilo. Apeliacinės instancijos teismas atmetė dalį ieškinio reikalavimų, nusprendęs, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė 2021–2022 m. laikotarpiu apskritai turėjo įsiskolinimą už ankstesnį laikotarpį, ir būtent šiuo pagrindo nusprendė, kad, nustatant atsakovės skolos ieškovei dydį, turi būti vertinama tik ginčo laikotarpiu (2021–2022 m.) ieškovės suteiktų administravimo paslaugų apimtis ir atsakovės už šias paslaugas atlikti mokėjimai. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė ieškovės pozicija Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-26033-960/2019, kurioje ieškovė, prašydama priteisti skolą už 2018–2019 m. laikotarpį, nurodė, kad visos atsakovės įmokos įskaitytos už seniausio laikotarpio skolas ir yra prašoma priteisti skolą už įmokomis nepadengtą laikotarpį. Be to, nurodytoje byloje ieškovės pateiktose skolų valdymo ataskaitose neatsispindėjo jokie atsakovės įsiskolinimai už 2016–2017 m., o šioje byloje ieškovė aptariamus argumentus dėl senesnių skolų įskaitymo pateikė tik atsakovei pareiškus prieštaravimus dėl netinkamai apskaičiuoto skolos dydžio. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šalims šioje byloje tenkančią įrodinėjimo naštą (šios nutarties 26 punktas), ieškovės įrodinėjamą aplinkybę, kad atsakovė 2021–2022 m. laikotarpiu turėjo skolų už 2016–2017 m., kurioms dengti buvo panaudotos atsakovės įmokos, pripažino neįrodyta. Minėta, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis) ir pats fakto klausimų nesprendžia. Ieškovė kasaciniame skunde neteikia argumentų, kad byloje būtų pažeistos ir (ar) netinkamai pritaikytos įrodymų vertinimo taisyklės.
32. Antra, teisiškai nepagrįstu pripažintinas ir kasacinio skundo argumentas, jog atsakovė, ginčydama iš jos prašomos priteisti skolos dydį, turėjo reikšti priešieškinio reikalavimą pripažinti ieškovės atliktus įskaitymus niekiniais ir negaliojančiais kaip savarankiškus vienašalius sandorius, o atsakovei to nepadarius ir apeliacinės instancijos teismui iš dalies atmetus ieškinio reikalavimus, buvo peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos.
33. Pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalį, sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas.Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. Iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Kitiems asmenims iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įstatymų nustatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka (CK 1.63 straipsnio 3, 4 dalys).
34. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda ne tik iš sandorių, bet ir iš kitų juridinių faktų (CK 1.136 straipsnio 2 dalis), todėl sprendžiant dėl juridinio fakto pripažinimo sandoriu reikia aiškinti tokio juridinio fakto teisinę prigimtį, paskirtį ir juo sukuriamų civilinių teisių bei pareigų pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2014).
35. Kaip jau minėta, CK 6.55 straipsnyje įtvirtinta įmokų paskirstymo tvarka nustato mokėjimo prievolės (kuri pati gali būti kilusi iš sandorio ar kitokio juridinio fakto, kuris pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis) vykdymo būdą, kai, skolininkui turint kelias skolas tam pačiam kreditoriui, kurių mokėjimo terminai yra suėję, nėra šalių susitarimo dėl įmokų paskirstymo tvarkos. Remiantis šiuo straipsniu, kreditoriaus atliekamas skolininko įmokų priskyrimas senesnėms skoloms dengti nesukuria pareigų tokį priskyrimą atlikusiam kreditoriui (CK 1.63 straipsnio 4 dalis) ir dėl to nelaikytinas savarankišku vienašaliu sandoriu. Atitinkamai skolininkas, nesutikdamas su kreditoriaus atliktais mokėjimo įskaitymais (CK 6.55 straipsnis), tokio nesutikimo argumentus gali reikšti atsiliepimo į ieškinį forma ir šie argumentai patenka į bylos dėl skolos priteisimo nagrinėjimo ribas.
36. Nagrinėjamu atveju atsakovės mokėjimo prievolė yra kilusi iš sutartinių bendrosios nuosavybės administravimo teisinių santykių, o CK 6.55 straipsnis reglamentuoja tik būdą, kuriuo turi būti įvykdyta iš sutarties (dvišalio sandorio) kylanti atsakovės mokėjimo prievolė, jei sutartimi šalys nėra susitarusios kitaip, t. y. CK 6.55 straipsnyje įtvirtinta įmokų paskirstymo tvarka yra dispozityviąja teisės norma nustatyta sutarties sąlyga (CK 6.156 straipsnio 5 dalis). Taigi, kilus ginčui dėl sutarties vykdymo ir ieškovei remiantis CK 6.55 straipsnyje nustatyta įmokų paskirstymo tvarka, o atsakovei nesutinkant su iš jos reikalaujamos priteisti skolos dydžiu ir teigiant, kad jos iš sutarties kylanti mokėjimo prievolė yra įvykdyta tinkamai, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl CK 6.55 straipsnio taikymo ginčo teisiniams santykiams, t. y. atsakovės mokėjimo prievolės egzistavimo ir dydžio, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų neperžengė.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
37. Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas ir bylos nagrinėjimo ribų neperžengė, todėl pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra.
38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės kasacinį skundą atmetus, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovė. Atsakovė už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą patyrė 800 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių dydžių, todėl nemažinamos ir jų atlyginimas priteisiamas iš kasacinį skundą pateikusios ieškovės UAB „Mano Būstas Vilnius“.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Vilnius“ (j. a. k. 121452091) 800 (aštuonių šimtų) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Goda Ambrasaitė-Balynienė
Gražina Davidonienė
Egidija Tamošiūnienė