Baudžiamoji byla Nr. 2K–387/2013

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-04-1-00131-2005-8

                                                                      Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                         1.1.8.1.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir N. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka nėra skundžiama.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. nutartis, kuria nuteistojo E. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

E. B. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su N. M. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, neteisėtai įgijo, gabeno, laikė ir siuntė narkotines medžiagas, turėdami tikslą jas platinti, būtent:

maždaug 2005 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, tiksliau nenustatytu laiku, E. B. susitarė su N. M. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, kad šie Ispanijos Karalystėje nupirks ir į Lietuvos Respubliką atsiųs narkotines medžiagas – kanapes ir jų dalis, o E. B., būdamas Lietuvos Respublikoje, suras asmenį, kurio vardu bus galima siųsti siuntinį su narkotinėmis medžiagomis, apmokės už siunčiamas narkotines medžiagas ir, gavęs siuntinį, parduos narkotines medžiagas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Vykdant šį susitarimą, E. B. sutarus su V. M., kuris su šia nusikalstama veika nėra susijęs ir apie siunčiamas narkotines medžiagas nieko nežinojo, kad jo vardu ir gyvenamosios vietos adresu bus atsiųsta siunta, kurią jis perduos E. B., šiam apmokėjus už narkotines medžiagas, t. y. 2005 m. rugsėjo 28 d. išsiuntus asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, į Ispanijos Karalystę 1324 Lt (360,07 eurų) Western Union grynų pinigų perlaidą MTCN 562-534-1225 ir 2005 m. spalio 10 d. telefonu perdavus V. M. duomenis, N. M. kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2005 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje–2005 m. spalio mėnesio pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, Ispanijos Karalystėje neteisėtai įgijo narkotines medžiagas – 105,94 g kanapių ir jų dalių bei nuo įsigijimo vietos ir momento neteisėtai gabeno ir laikė šias narkotines medžiagas iki 2005 m. spalio 20 d., kai supakavo bei paslėpė šias narkotines medžiagas vaikiškame plastmasiniame žaisle ir išsiuntė jas pašto siunta iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką su šia nusikalstama veika nesusijusio E. B. surasto V. M., gyvenančio Alytuje, (duomenys neskelbtini), vardu, turėdami tikslą jas parduoti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims.

E. B. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su N. M. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, neturėdami leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotines medžiagas – kanapes ir jų dalis, būtent: maždaug 2005 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., tiksliau nenustatytu laiku, E. B. susitarė su N. M. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, kad šie iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką atsiųs siuntinyje paslėptas narkotines medžiagas – kanapes ir jų dalis, o E. B. suras asmenį, kurio vardu bus galima siųsti siuntinį su narkotinėmis medžiagomis, apmokės už atsiųstas narkotines medžiagas. Vykdant šį susitarimą, E. B. susitarus su V. M., kuris su šia nusikalstama veika nėra susijęs ir apie siunčiamas narkotines medžiagas nieko nežinojo, kad jo vardu ir gyvenamosios vietos adresu bus atsiųsta siunta, kurią jis perduos E. B., šiam apmokėjus už narkotines medžiagas, t. y. 2005 m. rugsėjo 28 d. išsiuntus asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, į Ispanijos Karalystę 1324 Lt Western Union grynų pinigų perlaidą MTCN 562-534-1225 ir 2005 m. spalio 10 d. telefonu perdavus V. M. duomenis, N. M. kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų Ispanijos Karalystėje įgytas narkotines medžiagas – 105,94 g kanapių ir jų dalių, paslėptas siuntoje esančiame vaikiškame plastmasiniame žaisle, 2005 m. spalio 20 d. išsiuntė iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką V. M. jo gyvenamosios vietos, esančios Alytuje, (duomenys neskelbtini), adresu, siuntėju nurodant T. Š., gyvenantį Ispanijoje, (duomenys neskelbtini); 2010 m. spalio 21 d. atgabenus minimą siuntą iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką, E. B., N. M. ir asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, veikiant bendru susitarimu ir vieninga tyčia, neturint leidimo ir pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. 7 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurioms įvežti ar išvežti reikia Sveikatos apsaugos ministerijos leidimo, sąrašo“, nepateikiant muitinės kontrolei, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, VĮ „Lietuvos paštas“ Pašto pervežimo centro filialą, esantį Vilniuje, Rodūnės kelias 9, paslėpus žaislo viduje, jie gabeno 105,94 g narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. B. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendį dėl bausmės jam paskyrimo – už nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje ir 25 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Kasatorius neginčija faktinių bylos aplinkybių, savo kaltės bei dalyvavimo padarius inkriminuotas veikas, jų kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, t. y. mano, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą netaikydami BK 54 straipsnio 3 dalies ir už padarytas veikas nepaskirdami švelnesnės, negu įstatymo sankcijoje numatyta, su realiu laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. Netinkamą BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą kasatorius argumentuoja pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukme, aplinkybėmis, susijusiomis su jo asmenybe, taip pat teismų praktikos pavyzdžiais.

Kasatorius pažymi, kad asmuo turi teisę į operatyvų, kiek įmanoma trumpiausio laiko procesą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, BPK 2 straipsnis). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (1995 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Einarsson v. Islandija, Nr. 22596/93; 2001 m. liepos 26 d. sprendimas byloje Beck v. Norvegija, Nr. 26390/95; 2002 m. kovo 7 d. sprendimas byloje Wejrup v. Danija, Nr. 49126/99; 2004 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Tamas Kovacs v. Vengrija, Nr. 67660/01; 2005 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Ohlen v. Danija, Nr. 63214/00 ir kt.). Tai, kad užsitęsęs bylos procesas yra ta išimtinė aplinkybė, kuriai esant privalomai turi būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis, patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-7-48/2009). Šiuo aspektu kasatorius pabrėžia, kad nusikalstamos veikos, už kurias jis nuteistas, buvo padarytos maždaug 2005 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. Tik 2011 m. lapkričio 7 d., atlikus ikiteisminį tyrimą, buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta ir apkaltinamasis nuosprendis joje priimtas praėjus daugiau nei septyneriems metams po nusikalstamos veikos padarymo. Kasatoriaus nuomone, tokios trukmės procesas, apimantis ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laikotarpį, laikytinas nepateisinamai ilgu, todėl nebuvo užtikrinta jam garantuota teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad kasatorius ikiteisminio tyrimo metu nesislapstė, dalyvavo būtinuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose, kad, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, slapstėsi tik N. M.. N. M. buvo sulaikytas Ispanijoje 2008 m. vasario 23 d., tačiau vėliau pasislėpė ir pakartotinai suimtas pagal Europos arešto orderį 2011 m. gegužės 22 d. Teismas padarė išvadą, kad tik dėl Lietuvos Respublikos ir (ar) Ispanijos Karalystės ikiteisminio tyrimo pareigūnų neveikimo N. M. po sulaikymo 2008 m. vasario 23 d. turėjo galimybę pasislėpti. Atsižvelgdamas į šias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kasatorius tvirtina, kad jis dėl neapibrėžtai ilgą laiką trunkančio baudžiamojo persekiojimo buvo priverstas ilgą laiką gyventi nežinioje, todėl teismas, skirdamas bausmę, turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Kasatoriaus teigimu, individualizuojant bausmę negalima jo geranoriškus ir palankius tyrimui veiksmus sumenkinti N. M. elgesiu (slapstymusi) bei kaltinamųjų gynėjų užimtumu.

Dėl savo, kaip kaltininko asmenybės, vertinimo taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas kasatorius nurodo, kad jis, padaręs nusikalstamas veikas, nesislapstė, visiškai prisipažino kaltę ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi. Teisingumą byloje vykdo tik teismas, todėl kasatoriaus prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas bylos nagrinėjimo teisme metu negali eliminuoti jo nuoširdaus gailėjimosi ir neturi būti nepagrįstai vertinamas kaip prievartinis prisipažinimas dėl objektyvių aplinkybių. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu yra sukūręs šeimą, turi mažametį vaiką, išsigydė priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, apibūdinamas teigiamai, gyvena įprastinį gyvenimą, aktyviai sportuoja. Atskyrimas nuo šeimos neabejotinai neigiamai paveiktų šeimos prigimtinius ir svarbiausius socialinius interesus.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad, įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, šiuo atveju už jam inkriminuotų veikų padarymą paskirta realaus laisvės atėmimo bausmė neatitinka savo baudžiamosios paskirties, sukeltais padariniais yra neproporcinga siekiamam tikslui, prieštarauja BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimui, jog bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kasatoriaus asmenybė, jo gyvenime įvykę pokyčiai bei kitos iš esmės išimtinės bylos aplinkybės rodo, kad jo asmenybės pavojingumas nėra didelis ir bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės. Skunde išvardytų aplinkybių neabejotiną reikšmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalį patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77/2007). Taigi, kasatoriaus nuomone, byloje yra visi pagrindai vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Nijolė Frolova prašo nuteistojo E. B. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacinio skundo ribų, pagal analogiškus kaip ir kasaciniame skunde išdėstytus argumentus patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kuria atmetė nuteistojo E. B. skundą dėl per griežtos bausmės jam paskyrimo. Nutartyje atsakyta į visus nuteistojo skundo argumentus, tarp jų ir dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei per ilgos baudžiamojo proceso trukmės. Teismai nenustatė E. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tokia aplinkybe visiškai pagrįstai nelaikė nuteistojo kaltės pripažinimą baigiamojoje teismo proceso stadijoje. Esant padarytiems dviem sunkiems nusikaltimams, atsižvelgdamas į ilgą baudžiamąjį procesą, teismas E. B. paskyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę, todėl skundo argumentas, kad teismas neindividualizavo bausmės, neteisingas. Kitas skunde nurodytas aplinkybes – rūpinimąsi šeima, narkotinių medžiagų nevartojimą ir kt. – teismai teisingai nelaikė išimtinėmis. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, bausmė E. B. paskirta teisingai, todėl kasacinis skundas yra nepagrįstas.

Nuteistojo E. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl baudžiamojo proceso trukmės vertinimo ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tuo atveju, jeigu nustatomos išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-588/2010, 2K-625/2010 ir kt.).

Kasaciniu skundu nuteistasis E. B. prašo pakeisti teismų sprendimus – taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už padarytas nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir 25 straipsnio 2 dalį, 199 straipsnio 2 dalį, paskirti bausmę, nesusijusią su  realiu laisvės atėmimu. Tokį prašymą kasatorius, teigdamas, kad teismai, netaikydami BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, iš esmės argumentuoja tuo, kad bylos procesas buvo nepateisinamai ilgas, o tai laikytina išimtine aplinkybe, kuriai esant bausmės turėjo būti skiriamos taikant minėto įstatymo nuostatas, be to, nebuvo tinkamai atsižvelgta į jo elgesį bylos proceso metu, jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, teigiamai vertintinus pokyčius jo gyvenime.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Tokia teismų praktika formuojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.). Pažymėtina, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas.

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko septynerius metus (šešerius metus truko ikiteisminis tyrimas ir vienerius metus – bylos procesas teisme).

Kasaciniame skunde kasatorius iš esmės pakartojo tuos pačius argumentus, kuriuos, teigdamas, kad bylos procesas buvo nepateisinamai ilgas, ilgam laikui palikęs jį netikrumo būsenoje, buvo nurodęs apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs bylos medžiagą, visas bylos aplinkybes, konstatavo, kad pripažinti, jog bylos proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga, kad byla buvo tiriama ir nagrinėjama darant tokius procesinius delsimus, dėl kurių buvo pažeista nuteistojo teisė į bylos ištyrimą ir išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į apelianto argumentus išsamiai, atsižvelgiant į baudžiamojo proceso trukmės vertinimo kriterijus, motyvuotai, remiantis konkrečiomis bylos aplinkybėmis ir faktais, yra atsakyta ir paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2005 m. spalio 21 d. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 2 dalyje. E. B. buvo sulaikytas 2005 m. lapkričio 7 d., 2005 m. lapkričio 8 d. pranešus, kad jis įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje (t. y. organizavo narkotinių medžiagų kontrabandą būdamas iš anksto susitaręs ir veikdamas su nenustatytais asmenimis), apklaustas kaip įtariamasis, paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, o 2006 m. kovo 31 d. jis buvo paleistas paskiriant švelnesnę kardomąją priemonę – užstatą. Iš bylos duomenų matyti, kad 2006 m. kovo 19 d., vadovaujantis BPK 21 straipsnio 3 dalimi, buvo priimti prokuroro nutarimai įtariamaisiais dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, pripažinti V. M. bei G. V. (įtariant, kad šias veikas jei padarė veikdami kartu su E. B.), paskelbta jų paieška, išduoti Europos arešto orderiai. Ikiteisminio tyrimo metu E. B. kaltu neprisipažino, iki minėto 2006 m. kovo 19 d. nutarimo pripažinti V. M. bei G. V. įtariamaisiais, jie nei kaip liudytojai, nei kaip įtariamieji nebuvo apklausti, visiems trims įtariamiesiems nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, padarymas buvo inkriminuojamas kaip padarytų veikiant bendrininkų grupe, todėl tyrimai nebuvo atskirti (be to, pažymėtina, kad ir pats įtariamasis E. B. bei jo gynėjas atskirti tyrimus ar apskritai ikiteisminį tyrimą nutraukti dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės (BPK 215 straipsnis) neprašė). V. M., pasislėpęs nuo baudžiamojo persekiojimo, buvo sulaikytas 2008 m. vasario 23 d. Ispanijos karalystėje, tačiau vietos teismui pakeitus kardomąją priemonę vėl pasislėpė ir buvo sulaikytas tik 2011 m. gegužės 22 d. Pargabenus jį į Lietuvą 2011 m. birželio 10 d., atlikus su juo reikalingus procesinius veiksmus, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo užbaigtas per penkis mėnesius, kaltinamasis aktas surašytas 2011 m. lapkričio 7 d. ir byla perduota teismui. Teismui bylą perdavus nagrinėti teisiamajame posėdyje, jos nagrinėjimas buvo paskirtas 2012 m. sausio 30 d., tačiau ir 2012 m. sausio 30 d., ir 2012 m. kovo 8 d. buvo atidėtas kaltinamųjų gynėjams prašant. Byla iš esmės pradėta nagrinėti 2012 m. gegužės 3 d., pradėjus ją nagrinėti teismo posėdžiai kelis kartus buvo atidedami dėl būtinų ir objektyvių priežasčių, pertraukos tarp 2012 m. gegužės 3 d. ir 2012 m. rugsėjo 20 d. posėdžių (t. y. iki bylos nagrinėjimo pabaigos) nebuvo nepagrįstai ilgos, nuosprendis paskelbtas 2012 m. lapkričio 5 d.

Taigi iš nagrinėjamos bylos matyti, jog tam tikrą jos sudėtingumą proceso trukmės prasme sudarė tai, kad joje buvo keli įtariamieji. Kaip matyti iš bylos duomenų, visos proceso eigos, jos trukmę iš esmės lėmė N. M. slapstymasis, jo sulaikymas, po kurio jis buvo perduotas Lietuvai tik 2011 m. gegužės 22 d., bei, atsižvelgiant į paties E. B. gynybos poziciją, įtarimų esmę – kad inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo padarytos iš anksto sutartais bendrais visų įtariamųjų veiksmais, tyrimo atskyrimo galimybės, siekiant, kad teisingas ir išsamus nusikalstamų veikų išaiškinimas ir atskleidimas nebūtų aukojamas proceso operatyvumo vardan, nebuvimas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis bei konstatuoti, kad bylos proceso trukmė nagrinėjamu atveju nepateisinamai viršijo įmanomai trumpiausią laiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad bylą nagrinėjant teisme jis visiškai prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Teisėjų kolegija konstatuoti, kad teismai, nepripažindami E. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat neturi pagrindo.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis konstatuojama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu ar teisme asmuo savanoriškai, o ne verčiamas byloje surinktų įrodymų, visiškai pripažįsta esmines faktines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes ir kritiškai vertina savo veiksmus, nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, bando sušvelninti kilusius padarinius. Bylos duomenys patvirtina, kad viso ikiteisminio tyrimo metu E. B. savo dalyvavimo padarant jam inkriminuotas BK 25 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje ir 25 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas nepripažino. Tik teisme ir tik baigiant įrodymų tyrimą, E. B. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas. Abiejų instancijų teismai pagrįstai ir motyvuotai pasisakė, kad E. B. prisipažinimas ir gailėjimasis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme nebuvo nei savanoriškas, nei nuoširdus, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas tik verčiamas byloje surinktų įrodymų bei siekdamas palengvinti savo teisinę padėtį.

Taip pat nėra pagrindo nesutikti su teismų sprendimu, kad kitos E. B. asmenybę apibūdinančios aplinkybės – šeimos sukūrimas, mažamečio vaiko buvimas, priklausomybės nuo narkotinių medžiagų išsigydymas, aktyvus sportavimas – BK 54 straipsnio 3 dalies prasme nėra išimtinės aplinkybės. Pagal teismų formuojamą praktiką gyvenimiškai įprastos nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės nesuponuoja išvados, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-7/2010), nes būtent straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcijos ribos leidžia individualizuojant bausmę įvertinti tokio pobūdžio aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad E. B. apibūdinamas teigiamai, turi mažametį vaiką, po 2005 m. padarytų nusikaltimų kitų nusikalstamų veikų nepadarė, pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir 25 straipsnio 2 dalį, 199 straipsnio 2 dalį paskyrė šių straipsnių sankcijose nustatytas minimalias bausmes, o galutinę subendrintą bausmę paskyrė pritaikęs bausmių apėmimo būdą. Tai leidžia spręsti, kad buvo įvertintos visos bausmės skyrimui reikšmingos bylos aplinkybės, tarp jų ir teigiami nuteistojo asmenybės pokyčiai, be to, nors nuosprendyje ir nėra tiesiogiai pažymėta, galima spręsti, kad skiriant už sunkių nusikaltimų padarymą sankcijose (BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė laisvės atėmimas nuo dvejų metų iki aštuonerių metų, BK 199 straipsnio 2 dalyje – laisvės atėmimas nuo trejų metų iki dešimties metų) numatytas minimalias bausmes (nepaistant to, kad byloje nustatyta E. B. atsakomybę sunkinanti BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte aplinkybė) buvo atsižvelgta ir į užsitęsusį bylos procesą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pripažinti, jog bylos proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga, kad byla ištirta ir išnagrinėta darant procesinius delsimus, dėl kurių buvo pažeista nuteistojo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, nėra pagrindo, kitų aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip išimtinės, taip pat nenustatyta, todėl konstatuoti, kad teismai, netaikydami E. B. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nėra teisinio pagrindo.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

            Atmesti nuteistojo E. B. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                                 Vladislovas Ranonis

       Tomas Šeškauskas

       Aldona Rakauskienė