Administracinė byla Nr. I-5572-629/2015

(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05170-2014-3)

Procesinio sprendimo kategorija 1.9.1.5; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 26 d.   

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mildos Vainienė, dalyvaujant pareiškėjui D. S. ir jo atstovui advokatui Žygimantui Rutkauskui, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir R. S. dėl sprendimų panaikinimo,

n u s t a t ė :

D. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 20–24) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. lapkričio 18 d. spendimą Nr. S-227(7-190/2014), Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2014 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. FR0682-366, bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 68-164.

Nurodė, kad 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu MGK patvirtino 2014 m. rugpjūčio 22 d. VMI sprendimą Nr. 68-164, kuriame pareiškėjui nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 30 676 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 9 107,11 Lt GPM delspinigių ir 3 608 Lt GPM baudą. Nesutikdamas su tokiu sprendimu pareiškėjas nurodė, kad MGK teiginys, jog pareiškėjas nurodytų sandorių, kurių metu gavo pinigines lėšas, nepagrindė kokiais nors duomenimis, yra neteisingas. Pabrėžė, jog buvo pateiktos paskolos sutartys su E. S. ir V. P., o tai, kad šie asmenys 2008 m. suteikė pareiškėjui paskolas, patvirtino ir V. P. bei E. S. žmona L. S.. Nurodė, kad pinigai jam buvo perduoti sudarius sutartį bei atkreipė dėmesį, kad tai nebuvo labai didelės sumos, tačiau mokesčių administratorius nesiaiškino, kur minėti asmenys laikė tokias pinigų sumas ir vadovavosi vien iš kredito įstaigų gauta informacija apie vykdytas bankines operacijas bei iš trečiųjų asmenų gautais duomenimis apie šių asmenų ir jų šeimos narių gautas pajamas 2005–2008 m. Pažymėjo, kad niekas papildomai šių asmenų, ar jų artimųjų šeimos narių neklausė, ar tiek E. S., tiek V. P. tokias pinigų sumas sutaupė ne per tris mokestinio patikrinimo metus, o dar ankščiau laikė pinigus ne kredito įstaigose, iš tų pinigų pragyveno bei suteikė pareiškėjui paskolas.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su MGK, kad jo pateiktų duomenų nepakanka teigti, jog UAB „Sereika ir Ko“ 2003 m. pareiškėjui suteikė 251 050 Lt paskolą. Atkreipė dėmesį, jog Panevėžio AVMI aprašomojoje patikrinimo akto dalyje iš esmės pripažino, kad 2003 m. paskolas iš UAB „Sereika ir Ko“ pareiškėjas gavo, tačiau išvadose jau konstatuota, kad nėra pateikta realių pajamų gavimo įrodymų, o skolos suderinimo aktas tėra formalus įrodymas. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. UAB „Sereika ir Ko“ jis grąžino ne 2003 m. gegužės 20 d. suteiktą 90 000 Lt paskolą, o dar ankščiau suteiktą 251 050 Lt paskolą. Pareiškėjo teigimu, tai, kad jo paaiškinimuose, vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2013 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje ir 2005 m. gegužės 20 d. UAB „Sereika ir Ko“ deklaracijoje nurodytos skirtingo dydžio paskolos, yra tik netikslumas, kuris nereiškia, kad tokia paskola pareiškėjui iš viso nebuvo suteikta. Pabrėžė, jog vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2013 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje yra nurodyta ta suma, kurią pareiškėjas gavo iš UAB „Sereika ir Ko“, o paskolos suteikimo faktą patvirtina ir skolų suderinimo aktas, tačiau pastarajame netiksliai fiksuota, jog ne pareiškėjas skolingas UAB „Sereika ir Ko“, o atvirkščiai. Anot pareiškėjo, jam nesuprantama, kodėl esant netikslumams dėl suteiktų paskolų dydžio mokesčių administratorius apie tai neinformavo. Pareiškėjo įsitikinimu, mokesčių administratorius daro tik prielaidas, kad pareiškėjas negavo paskolų, o argumentai, kad fiziniai asmenys negalėjo suteikti paskolos, nes tokių piniginių sumų realiai neturėjo, nėra pakankamai pagrįsti. Mokesčių administratorius kategoriškai nepaneigė, kad 2003 ir 2008 m. pareiškėjui buvo suteiktos minėtosios paskolos.

Atsakovė VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 35–39).

Nurodė, kad Panevėžio AVMI atliko pareiškėjo ir jo sutuoktinės R. S. pajamų-išlaidų analizę bei nustatė, kad pareiškėjo šeimos išlaidos atskirais laikotarpiais viršijo juridinę galią turinčiais šaltiniais pagrįstas pajamas. Pareiškėjo šeimos pajamų ir išlaidų skirtumą Panevėžio AVMI priskyrė neapmokestintoms ir nedeklaruotoms pareiškėjo šeimos pajamoms, apskaičiuodama mokėtiną GPM, šeimos pajamų ir išlaidų skirtumą padalino abiems sutuoktiniams lygiomis dalimis.

VMI pažymėjo, kad pareiškėjas Panevėžio AVMI pateikė UAB „Sereika ir Ko” vardu surašytą 2003 m. sausio 10 d. aktą dėl skolų suderinimo, kuriame nurodytas skolos likutis – 251 050 Lt, tačiau pareiškėjo šeimos deklaracijoje nurodyta įsiskolinimų suma 2003 m. gruodžio 31 d. yra mažesnė, nei tos pačios dienos įsiskolinimas, fiksuotas akte, nors pareiškėjas nurodo, jog šios paskolos grąžinti iki 2014 m. nebuvo pradėjęs. Atkreipė dėmesį, jog pirminio dokumento, iš kurio galėtų būti kildinama pareiškėjo prievolė, pareiškėjas nepateikė, šis dokumentas neaprašytas ir akte dėl skolos suderinimo, todėl konstatuota, kad ne pareiškėjas yra skolingas UAB „Sereika ir Ko“, bet UAB „Sereika ir Ko“ yra skolinga pareiškėjui. Nurodė, kad pareiškėjas taip pat pateikė 2003 m. gegužės 30 d. sutartį Nr. P-01/03 su UAB „Sereika ir Ko“, pagal kurią bendrovė pareiškėjui skolina 90 000 Lt be palūkanų neterminuotam laikotarpiui. Pareiškėjo pateiktame skolų suderinimo akte nurodyta, kad skola susidarė iki 2002 m. gruodžio 31 d., o pareiškėjas teigia, jog bendrovė paskolą jam suteikė 2003 m. Taigi, jei pareiškėjas 2003 m. pradžioje iš bendrovės buvo pasiskolinęs 251 050 Lt ir 2003 m. pasiskolino dar 90 000 Lt, pareiškėjo šeimos skola bendrovei 2003 m. pabaigoje turėtų būti 341 050 Lt, o, jei pareiškėjas 2003 m. iš bendrovės pasiskolino 90 000 Lt, bet bendrovė D. S. buvo skolinga 251 050 Lt, bendra bendrovės įsiskolinimo D. S. suma būtų 161 050 Lt. Atsakovė pabrėžė, jog UAB „Sereika ir Ko“ buhalterijos dokumentai už šį laikotarpį nerasti, nors paskolos sutartis turėtų būti saugoma bendrovėje 10 m. nuo jos įvykdymo dienos. Atkreipė dėmesį, jog už bendrovės apskaitos dokumentų tvarkymą ir saugojimą yra atsakingas pats pareiškėjas (bendrovės vadovas). Atsakovė pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, todėl mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Be to, norint pagrįsti pajamas, būtina pateikti juridinę galią turinčius dokumentus arba įstatymo nustatytos formos sandorius, patvirtinančius, jog pajamos buvo gautos. Kai įrodinėjimo dalykas yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos, šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą).

Dėl pareiškėjo pateiktos 2008 m. sausio 25 d. sutarties tarp pareiškėjo ir E. S., kuria E. S. pareiškėjui paskolino 45 000 Lt atsakovė paaiškino, kad atlikus E. S. šeimos pajamų ir išlaidų analizę už 2005–2008 m., nustatyta, kad šeimos išlaidos viršijo pajamas 59 590 Lt, taigi E. S. neturėjo galimybės pareiškėjui 2008 m. suteikti 45 000 Lt paskolos. Atlikus V. P. šeimos pajamų ir išlaidų analizę už 2005–2008 m., taip pat nustatyta, kad V. P. išlaidos viršijo pajamas 59 132 Lt, todėl ir V. P. neturėjo galimybės 2008 m. suteikti 44 000 Lt paskolą pareiškėjui. Atsakovė pabrėžė, kad paskolos sutarčių buvimas pats savaime nepatvirtina grynųjų pinigų perdavimo fakto. Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, todėl pareiškėjui pagrįstai apskaičiuotas papildomai mokėtinas 30 676 Lt GPM ir su juo susijusios mokestinės nepriemokos sumos.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo R. S. prašė skundą tenkinti remdamiesi pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais.

Teismo posėdyje atsakovės, trečiojo suinteresuoto asmens Panevėžio AVMI atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą, laiką ir datą pranešta tinkamai (b. l. 57).

Skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais pareiškėjui apskaičiuotas papildomai mokėtinas GPM ir su juo susijusios sumos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Panevėžio AVMI, atlikusi pareiškėjo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpio GPM mokestinį patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjo išlaidos 2010 m. viršijo juridinę galią turinčiais šaltiniais pagrįstas pajamas 150 266,40 Lt, o 2011 m. – 55 435,58 Lt, taigi pareiškėjas turėjo nedeklaruotų, nepagrįstų ir neapmokestintų pajamų. Panevėžio AVMI konstatavo, kad minėtos tikrinamojo laikotarpio pajamos turėjo būti apmokestintos GPM, taikant 15 proc. tarifą, todėl pareiškėjui 2014 m. balandžio 23 d. patikrinimo aktu Nr. FR0680-307 apskaičiavo 30 676 Lt papildomai į biudžetą mokėtino GPM (MGK byla, b. l. 31–34). Panevėžio AVMI 2014 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. FR0682-366 patvirtino patikrinimo aktą bei nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 30 676 Lt GPM, 9 107,11 Lt GPM delspinigių ir 3 068 Lt GPM baudą (MGK byla, b. l. 16–21).

Pareiškėjas Panevėžio AVMI sprendimą apskundė atsakovei, tačiau VMI pareiškėjo skundo netenkino ir patvirtino Panevėžio AVMI 2014 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. FR0682-366 (MGK byla, b. l. 9–11). MGK skundžiamu 2014 m. lapkričio 18 d. spendimu Nr. S-227(7-190/2014) pareiškėjo skundo taip pat netenkino ir patvirtino VMI nurodymą sumokėti papildomas GPM ir šio mokesčio baudos ir delspinigių sumas (b. l. 7–15).

Kaip matyti iš skundžiamų sprendimų, papildomai mokėtinas GPM apskaičiuotas, nepripažinus dalies pareiškėjo teiktų jo pajamas, naudotas ginčo išlaidoms padengti, pagrindžiančių dokumentų – E. S., V. P. ir UAB „Sereika ir ko“ paskolų sutarčių.

Kaip pripažįstama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, išvados apie mokesčio mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 str. nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (LVAT 2015 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-110-438/2015).

Pasak pareiškėjo, dalį jo ginčo išlaidoms padengti naudotų pinigų sudaro 45 000 Lt paskola, suteikta pareiškėjo brolio E. S. pagal 2008 m. sausio 25 d. sutartį (MGK byla, b. l. 68) bei 44 000 Lt paskola, suteikta V. P. pagal 2008 m. spalio 20 d. paskolos sutartį (MGK byla, b. l. 70).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, paneigiančių šių sandorių realumą. Pažymėtina, kad Panevėžio AVMI, atlikęs E. S. šeimos pajamų ir išlaidų analizė už 2005–2008 m. nustatė, kad E. S. šeimos išlaidos minėtu laikotarpiu viršijo pajamas 59 590 Lt, E. S. ir jo sutuoktinė L. S. vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos ir metinių pajamų mokesčio deklaracijų už 2004–2008 m. nebuvo pateikę (MGK byla, b. l. 38–39). Panevėžio AVMI, atlikusi V. P. šeimos pajamų ir išlaidų analizę už 2005–2008 m., taip pat nustatė, kad V. P. šeimos išlaidos minėtu laikotarpiu viršijo pajamas 59 132 Lt (MGK byla, b. l. 37). Teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, daro išvadą, jog Panevėžio AVMI ir VMI pagrįstai skundžiamuose sprendimuose konstatavo, jog nei E. S., nei V. P. neturėjo galimybės suteikti pareiškėjui jo nurodomų paskolų, taigi pareiškėjo pateiktos paskolų sutartys nepatvirtina grynųjų pinigų perdavimo fakto.

Pareiškėjo argumentai, kad E. S. ir V. P. paskolintus pinigus galimai buvo susitaupę iš anksčiau ir laikė ne kredito įstaigose, vertintini kritiškai. Jei E. S. ar V. P. iš tiesų būtų turėję iš anksčiau sutaupytas pinigų sumas, kurias pasak pareiškėjo, jam paskolino ir iš jų gyveno 2004–2008 m., tokias sumas minėti asmenys būtų turėję deklaruoti pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 str. 1 d. nuostatas, tačiau, kaip minėta, didesnių nei 50 000 Lt 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų sumų minėti asmenys nedeklaravo.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu nepripažinti UAB „Sereika ir Ko“ paskolos. Pasak pareiškėjo, UAB „Sereika ir Ko“ 2003 m. suteikė jam 251 050 Lt paskolą.

Visų pirma pažymėtina, kad nei pareiškėjas, nei UAB „Sereika ir Ko“ nepateikė mokesčių administratoriui sutarties dėl 251 050 Lt paskolos suteikimo 2003 m., nors, kaip teisingai pažymėjo, VMI, pagal Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 13 patvirtintus Buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminus paskolos sutartis turėtų būti saugoma bendrovėje 10 m. nuo jos įvykdymo dienos. Nagrinėjamu atveju pagrindiniai dokumentai, kuriais pareiškėjas grindžia minėtos paskolos suteikimą yra pareiškėjo ir minėtos bendrovės turto deklaracijos bei skolų suderinimo aktas, tačiau, kaip teisingai nurodė VMI, minėti dokumentai nepatvirtina paskolos suteikimo pareiškėjui fakto, kadangi pastaruosiuose užfiksuoti duomenis nesutampa, yra prieštaringi. Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomame 2003 m. sausio 10 d. skolų suderinimo akte nurodyta, kad UAB „Sereika ir Ko“ 2002 m. gruodžio 31 d. apskaitos duomenimis yra skolinga akcininkui D. S. 251 050 Lt (MGK byla, b. l. 78). Be to, nesutampa duomenys ir pareiškėjo bei UAB „Sereika ir Ko“ teiktose deklaracijose. 2005 m. gegužės 29 d. pateiktoje vienkartinės gyventojo (šeimos) 2013 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje pareiškėjas deklaravo 3 iš UAB „Sereika ir Ko“ gautas paskolas, kurių bendra suma 249 987 Lt (MGK byla, b. l. 40–43), o minėta bendrovė 2005 m. gegužės 20 d. deklaracijoje nurodė, kad pareiškėjui 2003 m. kovo 31 d. suteikta tik viena 220 624 Lt paskola, kurios grąžinimo data – 2006 m. gruodžio 31 d. (MGK byla, b. l. 205–207). Taigi paskolų sumų, kiekio ir gavėjo neatitikimai mokesčio administratoriaus surinktuose dokumentuose, leidžia pagrįstai abejoti pareiškėjui suteiktos paskolos realumu, todėl Panevėžio AVMI, VMI ir MGK išvados, kad pareiškėjas nepagrindė realaus pajamų gavimo iš UAB „Sereika ir Ko“ yra tesėtos ir pagrįstos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teiginiai, kad esant netikslumams dėl suteiktų paskolų dydžio mokesčių administratorius turėjo pareiškėją informuoti apie šiuos netikslumus, kad pareiškėjas galėtų juos ištaisyti, paaiškinti, vertintini kritiškai, kadangi pareiškėjas jau iš Panevėžio AVMI patikrinimo akto sužinojęs apie paskolos iš UAB „Sereika ir Ko“ nepripažinimą realia, turėjo galimybę tiek vietos mokesčių administratoriui, tiek VMI ir MGK bei teismui pateikti minėtos paskolos gavimą pagrindžiančius papildomus įrodymus, tačiau to nepadarė. Teismas atkreipia dėmesį, jog  pagal MAĮ 67 str. 2 d. būtent mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Sąvoka „pagrįsti“ turi dvejopą reikšmę – mokesčių mokėtojas turi ne tik pateikti pagrįstus argumentus, kad pagal mokesčio administratoriaus turimą ir tirtą medžiagą mokestis apskaičiuotas neteisingai ar neteisingai nustatyta mokesčio bazė ar neteisingai interpretuotos faktinės aplinkybės arba neteisingai taikytos materialinės teisės normos, bet ir pateikti naujus įrodymus, kurie patvirtintų faktines aplinkybes, sąlygojančias nustatytos mokesčio bazės neteisingumą ar mokesčio dydžio apskaičiavimo neteisingumą arba įrodymus apie kitas aplinkybes, kuriomis mokesčių mokėtojas grindžia savo reikalavimą (LVAT 2005 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-1280/2005; 2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010). Nagrinėjau atveju pareiškėjas apsiribojo vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, taigi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą nei padarė mokesčių administratorius.

MAĮ 10 str. įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Pagal MAĮ 70 str. 1 d. nuostatas, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, konstatavus, kad pareiškėjas tikrinamu laikotarpiu turėjo pajamų, kurio šaltinio negalėjo tinkamai pagrįsti, šių pajamų nedeklaravo ir nuo jo mokesčių nesumokėjo, tokios pajamos pagrįstai apmokestintos GPM. Kadangi šiuo atveju ginčas kilęs ne dėl mokesčių administratoriaus pasirinkto mokesčių apskaičiavimo metodo bei atliktų aritmetinių skaičiavimų, teismas dėl GPM ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo detaliau nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo panaikinti pareiškėjo  skundžiamų sprendimų, todėl jo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą. 

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                                            Milda Vainienė