Civilinė byla Nr. 2-2179/2011

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01265-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.2; 122.4

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Algirdo Gailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lukerta“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Divingas“, atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutarties, kuria nutarta užtikrinti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimą civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lukerta“ ieškinį atsakovui T. N. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl aiškinimo ir taikymo teisės normų, reglamentuojančių atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

Ieškovas B UAB „Lukerta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovo T. N. priteisti 2 525 250 Lt turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo lėšų, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi nutarė areštuoti atsakovo 2 525 250 Lt vertės nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – lėšas, neviršijant 2 525 250 Lt sumos.

Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartį paliko nepakeistą.

Atsakovas T. N. pateikė prašymą įpareigoti ieškovą per 7 dienas nuo teismo nutarties įteikimo dienos pateikti teismui dokumentus, patvirtinančius atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, įmokant į teismo depozitinę sąskaitą 191 500 Lt užstatą arba pateikiant šiai sumai banko garantiją. Atsakovas nurodė, kad jis neturi pakankamai turto, kurio vertės pakaktų visam arešto mastui, todėl yra apribotas disponavimas atsakovo lėšomis banke, dėl ko atsakovas negali patenkinti šeimos poreikių. Atsakovas pažymėjo, kad jis ir jo sutuoktinė 2011 m. balandžio 21 d. sudarė preliminariąją namo ir žemės sklypo pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas ir jo sutuoktinė įsipareigojo iki 2011 m. liepos 31 d. parduoti minėtą turtą už 1 950 000 Lt. Dėl teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, šis turtas buvo areštuotas, nustatant jo vertę – 1 900 000 Lt. Taigi, dėl pritaikyto turto arešto, atsakovas negalės įvykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl privalės sumokėti potencialiam pirkėjui 97 500 Lt baudą, kas sudaro atsakovo galimus nuostolius. Be to, atsakovas su šeima nusprendė turimą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, grąžinti bankui bei įsigyti kuklesnį gyvenamąjį namą, dėl ko atsakovas ir jo sutuoktinė 2011 m. balandžio 24 d. sudarė preliminariąją sutartį dėl naujo gyvenamojo namo įsigijimo už 390 000 Lt, numatant, kad dėl pirkėjų kaltės nepasirašius pagrindinės sutarties, atsakovas ir jo sutuoktinė turės sumokėti pardavėjui 39 000 Lt baudą. Ši suma taip pat įeina į galimų atsakovo nuostolių sumą. Areštuotas atsakovo turtas yra įkeistas bankui, likusi negrąžinto kredito dalis sudaro 1 176 097,24 Lt, kas mėnesį mokėtina palūkanų suma sudaro 2 313,58 Lt. Atsakovas daro prielaidą, jog teisminis procesas gali užsitęsti iki 2 metų, todėl atsakovo nuostoliai dėl palūkanų bankui mokėjimo gali siekti 55 000 Lt. Įvertinęs šias aplinkybes, atsakovas nurodė, kad jo galimi nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš viso sudaro 191 500 Lt. 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 14 d. nutartimi atsakovo prašymą tenkino ir įpareigojo ieškovą per 10 dienų nuo nutarties įteikimo dienos įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 191 500 Lt arba pateikti šiai sumai banko garantiją, siekiant užtikrinti atsakovo galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimą. Teismas nurodė, kad atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas nustatomas tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra realiai prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti; byloje yra duomenų, jog dėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas; ir atsakovas yra pateikęs duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (CPK 147 str. 1 d.). Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad atsakovo atžvilgiu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir tuo pačiu adresu esantis gyvenamasis namas, dėl kurių pardavimo atsakovas ir jo sutuoktinė 2011 m. balandžio 21 d. sudarė preliminarią sutartį bei jos 5.1 punkte įsipareigojo sumokėti pirkėjui 97 500 Lt baudą tuo atveju, jei pirkimo-pardavimo sutartis nebus sudaryta dėl pardavėjų kaltės. Taip pat atsakovas ir jo sutuoktinė 2011 m. balandžio 24 d. sudarė preliminarią sutartį dėl gyvenamojo namo, lauko virtuvės, ūkinio pastato, ir kiemo statinių bei žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo, kurios 2 dalyje numatė pardavėjo pareigą sumokėti 78 000 Lt baudą tuo atveju, jei iki nustatyto termino pagrindinė sutartis nebus sudaryta dėl pardavėjo kaltės. Teismas laikė pagrįsta atsakovo prielaidą, kad teismo procesas gali tęstis iki 2 metų, dėl ko atsakovo nuostoliai, susidarysiantys už mokamas palūkanas bankui pagal kreditavimo sutartį, gali siekti 55 000 Lt. Įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus, teismas nustatė, kad galimi atsakovo nuostoliai iš viso sudaro 191 500 Lt. Teismas pažymėjo, kad atsakovo galimų nuostolių atlyginimui kyla grėsmė ir dėl to, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas B UAB „Lukerta“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartį ir atsakovo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo, atmesti. Ieškovas atskirąjį skundą grindžia šiais motyvais:

1. ieškovo teigimu, atsakovo sudarytos preliminariosios sutartys yra tariami sandoriai, sudaryti atbuline data, kuomet atsakovas sužinojo apie ieškinį. Šią išvadą ieškovas daro atsižvelgęs į tai, kad praktikoje tokios sutartys sudaromos notarine forma; atsakovas namą ir žemės sklypą ruošiasi parduoti už nuostolingą 1 950 000 Lt dydžio kainą, nors statyboms išleido 2 800 000 Lt; byloje nėra objektyvių įrodymų, kad atsakovui pagal preliminarią sutartį dėl turto pardavimo buvo sumokėti 97 000 Lt avanso bei, kad atsakovas pagal preliminarią turto įsigijimo sutartį sumokėjo 39 000 Lt avansą. Be to, pagal preliminariąją sutartį dėl naujo nekilnojamojo turto įsigijimo, atsakovas įsipareigojo sumokėti 39 000 Lt, o ne 78 000 Lt baudą kaip nurodo teismas skundžiamoje nutartyje;
2. atsakovo pateikti nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad preliminariosios sutartys nėra įregistruotos, todėl atsakovas jų sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis (CK 1.75 str. 1-2 d., 4.254 str. 1 p., 6.165 str. 1 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1409/2011);
3. ieškovas nurodo, kad nėra jokio priežastinio ryšio tarp laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo ir atsakovo pareigos mokėti bankui palūkanas pagal kredito sutartį, kadangi preliminariosios sutartys yra tariami sandoriai;
4. aplinkybė, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, paneigia grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, nes atsakovas, įgijęs piniginio pobūdžio reikalavimo teisę bankrutuojančiai įmonei, būtų įtrauktas į tokios įmonės kreditorių sąrašą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-942/2010). Be to, bankroto administratoriui įmokėjus teismo nurodytą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, ši suma negalės būti panaudota kreditorių reikalavimų patenkinimui.

Atsakovas T. N. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas jį atmesti bei Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad skiriasi šios bylos ir ieškovo minimų Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių ratio decidendi, nes Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-942/2010 sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1409/2011 sprendžiamas klausimas dėl jau patirtų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Nagrinėjamu atveju preliminarių sutarčių neįregistravimas neturi jokios reikšmės, nes šios sutartys yra išviešintos ieškovui, patiekiant jas į bylą. Be to, įstatymas nenumato preliminariai sutarčiai notarinės formos. Nėra pagrindo abejoti turto pardavimo kaina, nes nekilnojamojo turto vertintojai žemės sklypą su namu įvertino 1 900 000 Lt. Pinigų perdavimo faktas užfiksuotas preliminariose sutartyse. Nagrinėjamu atveju CK 1.75 straipsnio 2 dalis netaikoma, nes atsakovas neįrodinėja savo teisių pagal preliminarias sutartis, o ieškovas neįrodinėja savo teisių į preliminarių sutarčių dalyką. Atsakovo negrąžinta kredito dalis bankui 1 176 097,24 Lt, todėl pardavus turtą, atsakovas grąžintų bankui kreditą ir nereikėtų mokėti palūkanų. Aplinkybė, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, nėra kliūtis taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 6 d. nutartis civ. byloje Nr. 2A-84/2008; 2010 m. kovo 25 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-445/2010).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

CPK 17 straipsnyje yra įtvirtintas šalių procesinio lygiateisiškumo principas, vadovaujantis kuriuo teismas, priimdamas procesinius sprendimus turi leisti šalims vienodai naudotis jų procesinėmis teisėmis bei visais atvejais užtikrinti šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Viena iš šalių interesų pusiausvyros derinimo priemonių yra įtvirtinta CPK 146 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Teismas, spręsdamas dėl būtinumo taikyti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, turi nustatyti dvi aplinkybes. Pirma, teismas turi pripažinti, kad yra reali nuostolių atsiradimo ateityje tikimybė arba, kad nuostoliai jau yra atsiradę. Antra, teismas turi nustatyti, kad dėl kokių nors ieškovo veiksmų ar kitų aplinkybių, atsakovo nuostolių atlyginimas ateityje (priėmus galutinį galimai ieškovui nepalankų teismo sprendimą) gali būti apsunkintas arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1301/201).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi nutarė areštuoti atsakovo 2 525 250 Lt vertės nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – lėšas, neviršijant 2 525 250 Lt sumos. Tarp byloje dalyvaujančių asmenų nekilo ginčo, jog antstoliui, vykdant minėtą Vilniaus apygardos teismo nutartį, buvo surastas ir aprašytas atsakovo T. N. bei jo sutuoktinės J. N. konkretus nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir vienbutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), Vilnius (b.l. 31-33). Atsakovas T. N. nurodė, jog dėl šio nekilnojamojo turto arešto patirs 191 500 Lt nuostolių. Nuostolių atsiradimą ir dydį atsakovas grindė tuo, jog dėl minėto turto arešto, jis negalės iki 2011 m. balandžio 21 d. preliminarioje sutartyje nustatyto termino parduoti areštuotą turtą, o jo nepardavęs, atsakovas pagal kitą 2011 m. balandžio 24 d. sudarytą preliminariąją sutartį negalės įsigyti kito nekilnojamojo turto iki nustatyto termino. Dėl preliminariose sutartyse atsakovui nustatytų įsipareigojimų, susijusių atitinkamai su turto pardavimu ir pirkimu, neįvykdymo, atsakovas turės mokėti šiose sutartyse nurodytas 97 500 Lt ir 39 000 Lt baudas. Be to, atsakovas, nepardavęs areštuoto turto, privalės ir toliau bankui mokėti palūkanas už kreditą, paimtą šio turto įsigijimui, dėl ko per visą civilinės bylos nagrinėjimo terminą atsakovas turės sumokėti 55 000 Lt dydžio palūkanas.

Teisėjų kolegija iš byloje esančių įrodymų nustatė, atsakovas ir jo sutuoktinė 2011 m. balandžio 21 d. sudarė preliminariąją sutartį su T. K., pagal kurią atsakovas ir jo sutuoktinė įsipareigojo iki 2011 m. liepos 31 d. sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį dėl areštuoto turto T. K. pardavimo už 1 950 000 Lt (b.l. 38-43). Pagal preliminariosios sutarties 3.2 punktą, atsakovas ir jo sutuoktinė įsipareigojo iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo gauti AB SEB banko sutikimą parduoti įkeistą turtą, gauti visus leidimus ir sutikimus, kurių gali prireikti sutarties sudarymui bei sumokėti visus mokesčius ir padengti visus įsiskolinimus, susijusius su parduodamu turtu. Atitinkamai pagal preliminariosios sutarties 3.3 punktą pirkėjas T. K. įsipareigojo gauti visus leidimus ir pažymas, kurių gali prireikti sutarties sudarymui, taip pat tuo atveju, jei pirkėjui turto kaina bus finansuojama, jis įsipareigojo likus 1 dienai iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pateikti kredito sutartį ar garantinį raštą, kad jam bus suteiktas kreditas turtui įsigyti. Pagal preliminarios sutarties 5.1 punktą, nesudarius pirkimo-pardavimo sutarties dėl atsakovo ir jo sutuoktinės kaltės, atsakovas ir jo sutuoktinį įsipareigojo grąžinti pirkėjui 97 500 Lt avansą bei sumokėti tokio paties dydžio baudą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išvardintas preliminariosios sutarties sąlygas, daro išvadą, kad iki nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priėmimo, atsakovas turėjo gauti iš pirkėjo T. K. 97 500 Lt avansą, tačiau atsakovas nepateikė teismui įrodymų, jog tokio dydžio suma dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, yra areštuota. Be to, tiek atsakovas, tiek pirkėjas pagal preliminariosios sutarties 3.2-3.3 punktus įsipareigojo atlikti eilę veiksmų, kurių neatlikus, pirkimo-pardavimo sutartis būtų laikoma nesudaryta atitinkamai dėl atsakovo arba pirkėjo kaltės (preliminariosios sutarties 5.1.-5.2 p.). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad areštuotam namui Nekilnojamojo turto registre yra suteiktas šeimos turto statusas (b.l. 32). Vadinasi, atsakovas, norėdamas parduoti šį turtą, turėjo kreiptis į teismą dėl leidimo tokiam sandoriui sudaryti gavimo (CK 3.85 str.). Teisėjų kolegijai patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nenustatyta, kad atsakovas ar jo sutuoktinė būtų kreipęsi į atitinkamos apylinkės teismą su prašymu išduoti leidimą areštuotam namui parduoti (CPK 580 str.). Atsakovas, 2011 m. liepos 28 d. teikdamas atsiliepimą į atskirąjį skundą, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ir jo sutuoktinė bei pirkėjas atliko visus veiksmus, kuriuos buvo įsipareigoję atlikti pagal preliminariąją sutartį, dėl ko vienintele tiesiogine pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo priežastimi galėtų būti laikomos laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos šioje civilinėje byloje (CPK 12 ir 178 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo, sprendžia, kad atsakovas neįrodė, jog vienintelė ir tiesioginė pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo priežastis buvo laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas šioje civilinėje byloje (CPK 12 ir 178 str.). Vadinasi, atsakovo galimai dėl šios preliminarios sutarties neįvykdymo sumokėta 97 500 Lt bauda negali būti laikoma atsakovo nuostoliais, tiesiogiai atsiradusiais dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo.

Teisėjų kolegijai nustačius, kad atsakovas neįrodė, jog pirkimo-pardavimo sutartis pagal 2011 m. balandžio 21 d preliminariąją sutartį nebuvo sudaryta būtent dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atitinkamai laikoma, kad atsakovas neįrodė, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo sudaryta ir kita preliminarioji sutartis bei atsakovas turėjo toliau mokėti bankui palūkanas pagal kredito sutartį. Šios išvados teismas priėjo įvertinęs atsakovo argumentaciją, pagal kurią atsakovas įrodinėjo, jog pardavęs areštuotą turtą, būtų nebemokėjęs palūkanų už kreditą, paimtą areštuotam turtui įsigyti, bei būtų pirkęs naują nekilnojamąjį turtą. Kaip matyti iš atsakovo motyvų, jis likusių nuostolių atsiradimą siejo būtent su 2011 m. balandžio 21 d. preliminariosios sutarties netinkamu įgyvendinimu dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija laiko pagrįstais ir įrodytais ieškovo atskirojo skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas priėjo neteisingos išvados, kad egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir atsakovo nurodytų nuostolių atsiradimo grėsmės (CPK 12 ir 178 str.).

Nenustačius tiesioginio priežastinio ryšio tarp šioje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovo nuostolių atsiradimo, nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 str.). Todėl teisėjų kolegija atskirai nenagrinėja kaip teisiškai nereikšmingų ieškovo atskirojo skundo ir atsakovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentų, susijusių su grėsmės atsakovo nuostolių atlyginimui egzistavimu (ieškovo bankrotu).

Teisėjų kolegija netenkina ieškovo prašymo dėl papildomų įrodymų iš atsakovo išreikalavimo, nes bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka įstatymo leidėjas yra nustatęs ribas, vadovaujantis kuriomis apeliacinės instancijos teismas vertina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, tirdamas pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, surinktų įrodymų visetą ir pritaikytus teisinius motyvus (CPK 306 str., 314 str., 320 str., 338 str.).

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo B UAB „Lukerta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutarties, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atsiradimo grėsmę, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje turi būti tenkinamas atsakovo prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas. Todėl ieškovo B UAB „Lukerta“ atskirasis skundas tenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – netenkinamas atsakovo T. N. prašymas dėl atsakovo 191 500 Lt nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 338 straipsniu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartį panaikinti.

              Atmesti atsakovo T. N. prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.

              Teisėjai                                                         Artūras Driukas

              Algirdas Gailiūnas

              Egidijus Žironas