Civilinė byla Nr. 3K-3-92/2015 (S)

                   Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorija 21.6

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 16 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Andžej Maciejevski (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. A. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m.  kovo 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams A. Č., A. A. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui Kauno marių regioninio parko direkcijai dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti negaliojančia valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities viršininko, ir atsakovų A. Č. bei A. A. S. 2004 m. gruodžio 3 d. sudarytą valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį dėl 8,6679 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją natūra. Ieškovas nurodė, kad Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 409 patvirtino žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detalųjį planą. Kauno apskrities viršininkas 2004 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 02-04-9488 nusprendė parduoti šį valstybinės žemės sklypą atsakovams A. Č. ir A. A. S. 2004 m. gruodžio 3 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, žemės sklypas parduotas už 90 183 Lt (26 118,80 Eur).

Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūra 2008 m. spalio 9 d. gavo iš VĮ Kaišiadorių miškų urėdijos informacijos, kurios pagrindu atliko patikrinimus ir nustatė, kad detaliojo plano sprendiniai, Kauno apskrities viršininko įsakymas parduoti valstybinę žemę prieštarauja Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktui, Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 2.2, 136.8 punktų, Kauno marių regioninio parko nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490, 6.1, 9 punktų reikalavimams, o valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis – Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies reikalavimams.

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 14 d. sprendimu tenkino ieškinį, pripažino negaliojančia 2004 m. gruodžio 3 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, taikė restituciją ir įpareigojo atsakovus A. Č., A. A. S. grąžinti valstybei žemės sklypą, o jiems iš valstybės priteisė po 45 091,5 Lt (13 059,40 Eur).

Teismas rėmėsi faktais, nustatytais prejudicinę reikšmę turinčioje administracinėje byloje Nr. I-166-406/11, kurioje Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimu panaikintas Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 409 3 punktas, kuriuo patvirtintas ginčo žemės sklypo detalusis planas; Kauno apskrities viršininko 2004 m. spalio 29 d. įsakymas Nr. 02-04-9488, kuriuo atsakovams A. Č. ir A. A. S. parduotas 8,6679 ha žemės sklypas. Vadovaudamasis šioje administracinėje byloje nustatytais faktais, teismas pripažino niekine ir dėl to negaliojančia 2004 m. gruodžio 3 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį dėl 8,6679 ha ploto žemės sklypo. Nustatęs, kad pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta žemės sklypo vertė mažesnė nei VĮ Registrų centro pažymėjime (693 432 Lt (200 831,78 Eur), bet didesnė, nei nurodyta sklypo vertės nustatymo pažymoje (17 982 Lt (5207,94 Eur), teismas padarė išvadą, kad toks kainos nustatymas neprieštaravo sutarčių laisvės principui ir atitiko sutarčių šalių valią. Teismas pažymėjo, kad atsakovė A. A. S., sudarydama sutartį, buvo pakankamai atidi ir rūpestinga pirkėja, nes nereikalavo nustatyti sklypo vertės pagal tuo metu buvusią jo vertę, todėl konstatavo, jog valstybė, nustatydama sklypo kainą pagal sklypo vertę, buvusią pirkimo–pardavimo metu ar ieškinio padavimo teismui dieną, turėtų atsakovams sumokėti daug didesnę sumą, nei jai buvo sumokėję atsakovai, o tai pablogintų valstybės padėtį, atsakovų – pagerintų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. kovo 10 d. nutartimi atmetė atsakovės A. A. S. apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą. Kolegija nurodė, kad neginčijama išvada, jog pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra niekinė. Tai konstatavus, taikytina restitucija. Nors atsakovė nesutiko su teismo taikyta restitucija, teigdama, kad ji yra sąžininga įgijėja, tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, jog jos sąžiningumo prezumpcija paneigta įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje. Šiame sprendime nustatyta, kad abu atsakovai nebuvo viso žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškams, naudotojai ar valdytojai, todėl jų, kaip detaliojo plano organizatorių, teisės ir pareigos buvo neteisėtai išplėstos; detalusis planas buvo parengtas rekreacinės paskirties žemės sklypui prie esamų pastatų (duomenys neskelbtini), suformuoti ir jį įsigyti nuosavybėn, taip ginčijamais administraciniais aktais įteisinta Konstitucijai prieštaraujanti teisinė padėtis dėl išimtinės valstybės nuosavybės perėjimo privačion nuosavybėn. Dėl to teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, administracinį aktą pripažinus neteisėtu, asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu, nes atsakovai turėjo žinoti apie administracinių aktų prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (sąlygas įsigyti valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą). Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad atsakovai būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus, susijusius su ginčo sklypo įsigijimu, bet teisėjų kolegija laikėsi pozicijos, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis buvo panaikinta ne tik dėl netinkamo valstybės institucijų veikimo, bet ir atsakovų nerūpestingumo (nepaisė konstitucinio įstatymų laikymosi principo). Kadangi atsakovė A. A. S. nesąžiningai siekė įsigyti nuosavybėn turtą, tai nėra pagrindo išvadai, kad, grąžinus pagal sandorį sumokėtus pinigus, jos padėtis nesąžiningai pablogėtų. Neteisėtą žemės perleidimą įteisinantys aktai negali sukurti pagrindo lūkesčiams įsigyti pagal piniginį ekvivalentą iš esmės tokios pačios vertės turtą, kaip grąžintas valstybei. Restitucijos taikymas negali sukelti atsakovams neigiamų padarinių, priešingai – taikant natūrinę restituciją valstybės nuosavybėn teisėtai sugrąžinamas žemės sklypas, o atsakovai susigrąžina už šį žemės sklypą sumokėtą pinigų sumą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliaciniame skunde atsakovės nurodomoje Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje analizuojami teisėtai įsigytos žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, todėl ji negali būti taikoma nagrinėjamoje byloje. Dėl to kolegija nenustatė ir pagrindo atnaujinti apeliacinės bylos nagrinėjimą iš esmės pagal 2014 m. vasario 17 d. gautą prašymą ir svarstyti ekspertizės sklypo vertei nustatyti skyrimo klausimą. Kolegija nenustatė CPK 27 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeidimo, todėl nepripažino esant absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Nors atsakovai, prašydami atmesti ieškinį, nepateikė prašymo priteisti procesines palūkanas, tačiau vadovaudamasi CPK 312 straipsniu kolegija sprendė, kad yra įstatymo pagrindas priteisti iš ieškovo procesines palūkanas. Dėl to iš ieškovo atsakovams priteisė penkis proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovė A. A. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 10 d. nutartį ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai nustatė jos tariamą nesąžiningumą, todėl pažeidė CK 1.5 straipsnio, 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kasatorės sąžiningumas turi esminę reikšmę parenkant restitucijos būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2009). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sandorio sudarymas neteisėto administracinio akto pagrindu visais atvejais pagrindžia kasatorės nesąžiningumą. Tačiau administracinių aktų neteisėtumas savaime nėra pagal tokius teisės aktus  įgijusio nuosavybę asmens nesąžiningumo prezumpcija – kiekvienu atveju tokio asmens kaltė turi būti vertinama individualiai. Tokios nuostatos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-7-165/2012; Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2012). Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktika, netyrė ir nevertino konkrečių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jos nesąžiningumą, pvz.,  ar kasatorė galėjo daryti įtaką tam, jog sklypas būtų priskirtas valstybinės reikšmės miško teritorijai, ar žinojo ir galėjo žinoti tokį faktą, ar turėjo įtakos priimant neteisėtus įsakymus. Aplinkybė, kad sklypas įsakymų priėmimo metu buvo priskirtas valstybinės reikšmės miško teritorijai, nebuvo akivaizdi, jos nežinojo net valstybės pareigūnai. Tai patvirtinta bylos įrodymais. Kasatorė buvo silpnesnioji šių sandorių dalis, ji pensininkė, todėl jai negalėjo būti taikomas aukštesnis rūpestingumo standartas.  Ji pasitikėjo kompetentingų valdžios institucijų sąžiningumu ir rūpestingumu. Kasatorė kaip esminę aplinkybę nurodo tai, kad žemėlapių schemos, kuriomis sklypas įtrauktas į valstybinės reikšmės miško plotus, sutarties sudarymo metu nebuvo viešai paskelbtos. Be to, dėl Kauno apskrities viršininko administracijos kaltės nebuvo išsaugotos žemėlapių schemos, kuriomis sklypas priskirtas valstybinės reikšmės miškui. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad jos nesąžiningumą patvirtina tikslas įsigyti sklypą. Savaime tikslas įsigyti nuosavybės teises į žemę nėra neteisėtas. Kasatorės tikslą nulėmė tai, kad šalia jai neteisėtai parduoto sklypo yra kitas jai nuosavybės teise priklausantis sklypas, bet tai nerodo jos nesąžiningumo.

              2. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatą, nes dėl taikytos restitucijos ji grąžinta į kur kas nepalankesnę padėtį nei valstybė. Restitucijos esmė lemia, kad ją taikius negalimas vienos šalies praturtėjimas kitos šalies sąskaita. Nagrinėjamu atveju valstybė gavo didesnės vertės turtą nei kasatorei sugrąžinta pinigų suma. Už grąžintą pinigų sumą kasatorė negali įsigyti analogiško žemės sklypo. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į gana ilgą laiko tarpą nuo sutarties sudarymo ir restitucijos taikymo. Kasatorė nurodo, kad 2008 m. mėn., kai ji sužinojo apie reikalavimą pripažinti sandorį niekiniu ir taikyti restituciją, sklypas buvo vertas 4 154 000 Lt–4 242 000 Lt (1 203 081,55–1 228 568,19 Eur), tačiau jai priteista iš valstybės tik 45 091,5 Lt (13 059,40 Eur). Taigi teismas neištyrė reikšmingų restitucijai taikyti aplinkybių, neatsižvelgė į kasacinio teismo ir EŽTT praktiką dėl paimamo turto kompensacijos pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-7-165/2012; EŽTT 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Pincova ir Pinc v. Čekija, Nr. 2002-VIII, par. 11, 16 ,18; 2006 m. kovo 29 d. sprendimas Scordino v. Italija, bylos Nr. 10563/83; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Stran Greek Refineries v. Graikija, Nr. 13427/87). Tai, kad teismas, taikydamas restituciją,  neatsižvelgė į sklypo tikrąją vertę, nulėmė šalių faktinę nelygybę. Kasatorė mano, kad toks restitucijos būdas naudingas tik valstybei, nes kasatorė prarado realią galimybę įsigyti analogišką sklypą už tokią pačią kainą. Kasatorė mano, kad nagrinėjama situacija turėtų būti vertinama laikantis CK 6.258 straipsnio 5 dalies nuostatos, t. y. pagal prarastos galimybės vertę. Be to, kasatorei priteista iš valstybės suma turėtų būti vertinama atsižvelgiant į infliacijos kriterijų, tačiau teismai į visuotinai žinomą pinigų infliacijos reiškinį neatsižvelgė ir jo nevertino (CPK 182 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas A. Č. pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo ir prašo jį tenkinti.

              Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo atsakovės A. A. S. kasacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos 2014 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Nesutikdamas su kasacinio skundo argumentais dėl restitucijos taikymo, atsakovas pažymi, kad pagal bendrą taisyklę restitucija taikoma natūra, išskyrus atvejus, kai  tai neįmanoma ar sukeltų didelių nepatogumų šalims. Kasacinio teismo pažymėta, kad tik teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ir negalint žemės sklypo išreikalauti natūra restitucija vykdoma pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009). Nagrinėjamu atveju restituciją natūra įmanoma taikyti. Kasatorė sutinka su tokiu restitucijos būdu, tačiau siekia, kad taikant restituciją jai būtų sumokėta kaina, gerokai viršijantis tą, kuri mokėta perleidžiant žemės sklypą. Toks restitucijos būdas neįtvirtintas nei CK normoje, nei pripažįstamas teismų praktikoje. Atsakovas mano, kad teismai neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo keisti restitucijos būdą, todėl kasatorės reikalavimas atmestinas.

              2. Atsakovas pažymi, kad be bendrų restitucijai taikomų taisyklių, kiekvienoje byloje turi būti įvertinama konkreti situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Valstybinės reikšmės miškai yra viena išimtinių Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių (Konstitucijos 23, 47 straipsniai). Kadangi valstybinės reikšmės miško žemė nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, tai konstatavus, kad ji perleista neteisėtai, neteisėtai perduotas žemės sklypas turi būti grąžinamas valstybei, turinčiai išimtinę teisę į jį. Šiuo atveju teismai pagrįstai netaikė CK 6.145 straipsnio 2 dalies normos, nes valstybė, atgavusi išimtine teise priklausantį sklypą, jo niekam neperleis, taigi daugiau lėšų negaus. Dėl to kasatorė nepagrįstai teigia, kad valstybės padėtis labai pagerėtų – būtent jos siekis už neteisėtai įsigytą valstybei išimtine teise priklausantį žemės sklypą gauti dabartinės jo rinkos vertės piniginį ekvivalentą prieštarauja tiek restitucijos paskirčiai, tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Atsakovas pažymi, kad kasatorės nurodomų EŽTT bylų aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos, todėl jomis neturėtų būti remiamasi.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras  prašo atsakovės A. A. S. kasacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovas nurodo, kad kasatorės sąžiningumo prezumpcija paneigta Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimu. Neteisėti žemės perleidimo sandoriai negali sukurti teisėtų padarinių, todėl kasatorės reikalavimas gauti dabartinę sklypo vertę iš esmės prieštarauja restitucijos paskirčiai, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Ieškovas pažymi, kad dėl kasatorės prašomo taikyti restitucijos būdo vienos šalies (kasatorės) padėtis nepagrįstai pagerėtų, o valstybės – pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis), o tai prieštarautų principui, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį yra išimti iš civilinės apyvartos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl restitucijos taikymo sąlygų, valstybei taisant padarytas klaidas dėl neteisėto nuosavybės perdavimo

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatą. Kasaciniame skunde įvardijamais argumentais dėl netinkamai restituciją reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymo iš esmės keliamas klausimas dėl nuosavybės teisės (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis) apsaugos užtikrinimo, kai valstybė, taisydama vietos valdžios institucijų padarytas klaidas (leidimą įsigyti žemės sklypą su valstybiniu mišku) ir pripažinusi negaliojančiais valstybinės žemės pirkimo pardavimo sandorius bei atėmusi iš kasatorės nuosavybę, nesuteikia jai tinkamos kompensacijos.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, kad bet koks valstybės institucijos trukdymas asmeniui naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, skirtas viešajam interesui apsaugoti ir siekti teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios yra proporcingos šiam tikslui (Do?rusöz and Aslan v. Turkey, no. 1262/02, § 27, 30 May 2006, Moskal v. Poland, no. 10373/05, § 49–50, 15 September 2009; Pyrantienė v. Lithuania, no. 45092/07, § 38, 12 November 2013). EŽTT yra pabrėžęs, kad nuosavybės paėmimas už ją neatlyginant pinigų suma, pagrįstai susijusia su nuosavybės verte, paprastai bus laikomas neproporcingu trukdymu, kuris negali būti pateisinamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio nuostatomis. Vis dėlto šios nuostatos negarantuoja teisės į visišką kompensaciją visais atvejais, nes teisėtas viešojo intereso tikslas gali reikalauti atlyginti už nuosavybę mažiau nei jos rinkos vertė (žr., Papachelas v. Greece [GC], no. 31423/96, § 48, ECHR 1999-II, Pyrantienė, § 40).

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad finansiniams imperatyvams ir net tam tikroms fundamentalioms teisėms, tokioms kaip nuosavybė, neturėtų būti teikiama pirmenybė aplinkosaugos klausimų atžvilgiu, ypač jei šiuo požiūriu valstybė yra nustačiusi teisinį reglamentavimą (žr. Turgut and Others v. Turkey, no. 1411/03, § 90, 8 July 2008, Varnienė v. Lithuania, no. 42916/04, 12 November 2013, § 54). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, taigi jie negali būti civilinės apyvartos objektas ir jų savivaldybių ar privačių asmenų nuosavybėn negalima įsigyti. Be teisinio pagrindo įsigyti valstybinės reikšmės miškai turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn. Dėl to prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pradėjo šį procesą, siekdamas ištaisyti savivaldos institucijų padarytą klaidą. Nagrinėjamoje byloje su kasatore sudaryta valstybinės žemės, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia kaip prieštaravusi imperatyviosioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir taikyta restitucija natūra – žemės sklypas su valstybiniu mišku grąžintas valstybės nuosavybėn, o kasatorei grąžinta jos sumokėta pagal nuginčytą sandorį suma. Kasatorė nesutinka su jai grąžinta pagal sandorį sumokėta suma ir mano, kad jos padėtis nesąžiningai pablogėjo. Kasatorė pažymi, kad, taikydami restituciją ir svarstydami piniginės kompensacijos už atimamą nuosavybę priteisimą, teismai be teisinio pagrindo preziumavo kasatorės nesąžiningumą.

Restitucija reiškia negaliojančio sandorio šalių grąžinimą į status quo – iki sandorio įvykdymo buvusią padėtį. Ji taikoma pagal CK šeštosios knygos normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Tačiau EŽTT praktikoje akcentuojama, kad kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, jog jų atitaisymas nesukurtų neproporcingų naujų pažeidimų. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymėta, kad gero valdymo principas neturėtų atimti iš valdžios institucijų galimybės taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr. Moskal, § 73). Vis dėlto valstybės klaidos turi būti atskleidžiamos ir taisomos taikant tinkamas teisines procedūras – asmens teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas, pasireiškiantis jos atėmimu, turi būti įvykdytas „įstatymo nustatytomis sąlygomis“, kurios draudžia nacionalinių valdžios institucijų savavališkus veiksmus, jis turi būti „būtinas visuomenės interesams“ ir nustačius teisingą savininko teisių ir visuomenės interesų pusiausvyrą. Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr. Lelas v. Croatia, no. 55555/08, § 74, 20 May 2010); poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr. mutatis mutandis Pincov? and Pinc v.  Czech Republic, no. 36548/97, § 58, ECHR 2002 VIII). Reikalaujama pusiausvyra nebus nustatyta tuo atveju, jei asmuo dėl valstybės klaidų taisymo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., mutatis mutandis, Pincov? and Pinc, § 58; Gashi v. Croatia, no. 32457/05, § 40, 13 December 2007; Trgo v. Croatia, no. 35298/04, § 67, 11 June 2009). Tokios pozicijos laikosi ir kasacinės instancijos teismas, spręsdamas restitucijos klausimą dėl asmenų, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-6-310/2012).

Vertindamas, ar byloje buvo laikytasi proporcingumo principo, t. y. ar valstybei nusprendus paimti nuosavybę iš ją gera valia įsigijusio asmens šis nepatyrė pernelyg didelės naštos, EŽTT apsvarsto kiekvienos bylos konkrečias aplinkybes, t. y. sąlygas, kuriomis ginčo nuosavybė įgyta, pareiškėjo gautą kompensaciją bei jo asmeninę ir socialinę situaciją (žr., Pyrantienė, § 51).

Kadangi nagrinėjamu atveju sklypas, panaikinus sandorius, privalo būti grąžintas valstybės nuosavybėn, tai, nustatant protingą kompensacijos už paimamą iš kasatorės turtą dydį, svarbus asmens sąžiningumo vertinimas. Šiuo asmens sąžiningumo aspektu turi būti vertinamos nuosavybės (žemės sklypo) įsigijimo sąlygos: ar asmuo turėjo kokių nors galimybių paveikti žemės įsigijimo sąlygas, ar sklypo tinkamumo parduoti atitiktį turėjo užtikrinti valdžios institucijos ir pan. (žr., pvz., Pyrantienė, § 54, 57; taip pat Padalevičius v. Lithuania, no. 12278/03, 7 July 2009). Pavyzdžiui byloje Lelas prieš Kroatiją EŽTT yra pažymėjęs, kad sąžiningai besielgiantis asmuo, iš principo, turi teisę pasikliauti valstybės ar viešų pareigūnų, kurie turi reikiamus įgaliojimus, tvirtinimais ir tuo, kad buvo laikytasi vidinių taisyklių ir procedūrų, nebent iš viešai prieinamų dokumentų (įstatymų ar įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų (pirminių ar subordinuotų teisės aktų) aiškiai išplaukia arba asmuo žinojo, arba turėjo žinoti, kad atitinkamas pareigūnas stokojo įgaliojimų „teisiškai susaistyti valstybę“ (žr. Lelas v. Croatia, no. 55555/08, 20 May 2010). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad aplinkybė, jog asmenys, kuriems atkurtos nuosavybės teisės, būdami rūpestingi ir atidūs žemės teisinių santykių dalyviai, privalėjo žinoti, kad nuosavybės teisės į miestų teritorijose esančius miško plotus negali būti atkurtos, nes tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, nėra pagrindas pripažinti juos nesąžiningais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-6-310/2012), nes būtina įvertinti, ar jie galėjo lemti priimant sprendimus nustatant grąžintinos žemės plotą, ar darė kokią nors neleistiną įtaką valstybės institucijų sprendimams ir pan.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. 1-166-406/2011, panaikintas Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4409 3 punktas, kuriuo patvirtintas ginčo žemės sklypo detalusis planas, ir Kauno apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 29 d. įsakymas, kuriuo šis sklypas parduotas kasatorei ir atsakovui A. Č. Šių teisės aktų pagrindu sudaryta žemės pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta niekine ir taikyta restitucija. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad sandorio sudarymas neteisėto administracinio akto pagrindu visais atvejais pagrindžia kasatorės nesąžiningumą. Tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą praktiką, tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai pripažintini nepagrįstais, nes administracinių aktų neteisėtumas savaime nėra pagal tokius teisės aktus įgijusio nuosavybę asmens nesąžiningumo prezumpcija – tokio asmens kaltė kiekvienu atveju turi būti vertinama individualiai. Apeliacinės instancijos teismas, be teisinio pagrindo remdamasis tokia prezumpcija, netyrė ir nevertino kitų konkrečių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti kasatorės nesąžiningumą: ar galėjo lemti neteisėtų įsakymų priėmimo procesą, ar galėjo paveikti sutarties sudarymo sąlygas, ar turėjo pagrindo abejoti kompetentingų valdžios institucijų sąžiningumu ir rūpestingumu ir pan. Apeliacinės instancijos teismo neįvertintas kasatorės argumentas, kad net valstybinio turto pardavimą vykdžiusiems savivaldybės pareigūnams nebuvo akivaizdi aplinkybė, jog įsakymų priėmimo metu sklypas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miško teritorijai, nes žemėlapių schemos, kuriomis sklypas įtrauktas į valstybinės reikšmės miško plotus, sutarties sudarymo metu nebuvo viešai paskelbtos, be to, dėl Kauno apskrities viršininko administracijos kaltės nebuvo išsaugotos žemėlapių schemos, kuriomis sklypas priskirtas valstybinės reikšmės miškui. Teisėjų kolegija pažymi, kad tikslas įsigyti nuosavybės teises į žemę šalia kito sklypo, kuriame yra kasatorei nuosavybės teise priklausantys statiniai, savaime nėra neteisėtas ir nepagrindžia jos nesąžiningumo, jei nenustatyta kitų galimo nesąžiningumo požymių. Taigi, apeliacinės instancijos teismui neištyrus ir neįvertinus aplinkybių dėl asmens, įsigijusio žemės sklypą, sąžiningumo, galėjo būti netinkamai spręstas restitucijos (kompensacijos) klausimas. Tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir šį klausimą perduoti nagrinėti iš naujo.

Dėl turto vertės kompensavimo adekvatumo, sprendžiant teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimo klausimą

Kasaciniame skunde nurodoma, kad dėl teismo taikytos restitucijos kasatorė grąžinta į kur kas nepalankesnę padėtį nei valstybė, nes neatsižvelgta į sklypo rinkos vertę sandorių panaikinimo metu, o už jai grąžintą sumą negalima įsigyti analogiško sklypo. Pasisakydama dėl šio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad teismui taikant restituciją šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sandorių sudarymo. Pagal bendrąją taisyklę taikant restituciją šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai  visa, ką yra gavusi pagal sandorį, o jei negali grąžinti natūra, – jo vertę pinigais (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Dėl to asmuo, manydamas, kad dėl niekinio sandorio sudarymo patyrė kokių nors nuostolių, gali jų reikalauti naujo teisminio proceso metu. Tačiau tais atvejais, kai sandoriai panaikinami dėl neteisėtų valstybės veiksmų ir nuosavybė grąžinama valstybės nuosavybėn, asmens įpareigojimas pradėti naują procesą gali prilygti papildomos naštos uždėjimui asmeniui. Dėl to EŽTT savo praktikoje akcentuoja, kad pirmiau minėtas gero valdymo principas, sprendžiant klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo klausimą, ne tik suponuoja valdžios institucijų pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., Moskal, § 69), bet gali pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide nuosavybės savininkui (žr. Pincov? and Pinc, § 53, To?cu?? and Others v. Romania, no. 36900/03, § 38, 25 November 2008). Sąžiningam „atimamo“ turto įgijėjui turėtų būti sumokama adekvati kompensacija ar kitos formos tinkama reparacija buvusiam bona fide nuosavybės savininkui (žr. cituotą Pyrantienė, Albergas and Arlauskas v. Lithuania, no. 17978/05, 27 May 2014 ir kt.). Konkrečiuose įstatymuose nustatytos kompensacijos sąlygos yra svarbios vertinant, ar ginčijama priemone nustatyta reikiama teisinga pusiausvyra ir pareiškėjui neuždėta neproporcingos naštos. Šiuo klausimu EŽTT yra pripažinęs, kad turto paėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su turto verte, nulemia neproporcingą apribojimą (žr. The Holy Monasteries v. Greece, 9 December 1994, § 71, Series A no. 301‑A; Former King of Greece and Others v. Greece [GC], no. 25701/94, § 89, ECHR 2000‑XII; Zvolsk? and Zvolsk? v. the Czech Republic, no. 46129/99, § 70, ECHR 2002‑IX: Vistiņš and Perepjolkins, § 110). Byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (§ 66) EŽTT taip pat pažymėjo, kad panašių bylų aplinkybėmis teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Pagal EŽTT praktiką, jeigu priteisiama mažesnė negu turto rinkos vertė, disproporcija negali būti pernelyg didelė.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, taikydamas restituciją, neatsižvelgė į ginčo specifiką – žemės pirkimo–pardavimo sandoris pripažintas negaliojančiu taisant valdžios institucijų padarytą klaidą, nenustatinėjo kasatorės sąžiningumo, neįvertino jos prarastos nuosavybės teisės ir teisėtų lūkesčių. Taigi byloje neįvertintas taikytos restitucijos pagrindu kasatorei sumokėtos kompensacijos proporcingumas, nes apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju neteisėtas žemės perleidimo sandoris negali sukurti pagrindo lūkesčiams gauti teisingą paimamo turto piniginį ekvivalentą. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neatitinka pirmiau cituotos praktikos, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir šis klausimas grąžintinas spręsti iš naujo.

Įvertinus kasatorės sąžiningumo aspektą ir sprendžiant dėl protingos kompensacijos jai priteisimo, turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė. Gero valdymo principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokia pagrindine žmogaus teise kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr. Rysovskyy v. Ukraine, no. 29979/04, § 70-71, 20 October 2011), todėl kompensacijos adekvatumas gali būti vertinamas ir per laiko aplinkybę. Pavyzdžiui byloje Romankevič prieš Lietuvą nustatyta, kad valstybė gana greitai nustatė savo padarytą klaidą ir skubiai suteikė naują tokio pat dydžio sklypą, nors ir mažesnės vertės, todėl proporcingumo pažeidimo šiuo atveju nenustatyta ir nelaikyta neproporcingu kompensavimu (naujo tokio paties dydžio kitoje vietovėje žemės sklypo pareiškėjui suteikimas užtruko kiek daugiau nei dvejus metus – nuo galutinio 2007 m. sausio 15 d. Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo iki kol 2009 m. vasario mėn. buvo priimtas naujas sprendimas dėl nuosavybės teisių pareiškėjui atkūrimo; dėl skundžiamos mažesnės naujo sklypo rinkos vertės EŽTT pastebėjo, kad pagal nacionalinius įstatymus pareiškėjas negalėjo reikalauti, kad žemės sklypas būtų tokios pat vertės, kaip tas, kuris buvo suteiktas per klaidą 2002 m.) (Romankevič v. Lietuva, no. 25747/07, 2 December 2014). Byloje Bogdel prieš Lietuvą taip pat nekonstatuotas pareiškėjo gautos sumos neadekvatumas, nes valstybė, nustačiusi padarytas klaidas, skubiai jas taisė, ir pareiškėjas ne tik atgavo už sklypą sumokėtus pinigus, bet ir išsinuomojo tą patį sklypą gana ilgam laikotarpiui (žr. Bogdel v. Lithuania, no. 41248/06, 26 November 2013.).

Protingai kompensacijai nustatyti teismas turi įvertinti ir tai, kad žemės sklype, kuris taisant valstybės padarytas klaidas paimtas iš kasatorės, yra jai ir atsakovui A. Čėsnai nuosavybės teise priklausančių statinių, kuriais naudotis reikalingas žemės sklypas. Pažymėtina, kad priteisiant kompensaciją vertintinas ir infliacijos poveikis (kasatorės sumokėtos pagal sandorį pinigų sumos nuvertėjimas), taip pat nustatytinos ir vertintinos aplinkybės dėl kasatorės asmeninės bei socialinės padėties. Byloje Pyrantienė prieš Lietuvą EŽTT nurodė, kad skiriant kompensaciją nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos asmeninę ir socialinę padėtį, nes ji sklypą naudojo ūkininkauti ir tai buvo jos pragyvenimo šaltinis, jai nustatytas neįgalumas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad priteisiamos kompensacijos dydžiui įvertinti gali turėti įtakos objekto pobūdis. Pavyzdžiui, byloje Vistiņš and Perepjolkins prieš Latviją EŽTT laikėsi požiūrio, kad Latvijos valdžios institucijos pagrįstai sprendė nekompensuoti pareiškėjams visos nusavinto turto vertės (nes ir mažesnės sumos galėjo patenkinti Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio reikalavimus) dėl trijų priežasčių, kurių viena – žemės rinkos vertė negalėjo būti objektyviai nustatyta dėl valstybei ir vietinės valdžios institucijoms suteiktų išimtinių pirkimo teisių (Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia [GC], no. 71243/01, 25 October 2012). Nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo su valstybinės reikšmės mišku. Valstybė, atgavusi išimtine nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, neturės galimybės paleisti jo į apyvartą, taigi šiuo atveju valstybės patiriama nauda, kasatorės įrodinėjama šio sklypo rinkos verte, neturėtų būti sutapatinama su jos realiai patirtų praradimų dydžiu.

              Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas restituciją, pažeidė proceso ir materialiosios teisės normas, nesivadovavo EŽTT praktika dėl paimamo turto kompensacijos pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas naikintinas ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 13 eurų. Kadangi byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tai šių išlaidų priteisimo klausimas paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam apeliacinės instancijos teismui (CPK 79 straipsnis,             88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

              Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 10 d. nutartį ir bylą perduoti šiam apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.              

Teisėjai                                                                                                                        Gražinas Davidonienė

         Sigitas Gurevičius

         Andžej Maciejevski