Administracinė byla Nr. eA-2360-815/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00130-2025-6
Procesinio sprendimo kategorija 8.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. H. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. S. H. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 23S227484, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Atsakovas, priimdamas Sprendimą netinkamai taikė Įstatyme įtvirtintas teisės normas, netinkamai taikė 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS Reglamentas) nuostatas.
2.2. Atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), konkrečių motyvų, kodėl buvo priimtas toks sprendimas nenurodoma, yra nukreipiama tik į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodomos kelios alternatyvos.
2.3. Sprendimas skundo pateikimo metu nebuvo gautas.
2.4. Pareiškėjas numano, kad atsakovas priėmė Sprendimą todėl, kad pareiškėjo darbdavys nesuteikė pareiškėjui darbo vietos ir jo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, tačiau pareiškėjo įmonė nesuteikė pareiškėjui darbo vietos. Pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi atvyko į Lietuvą dirbti, tačiau iš darbdavio buvo gauta informacija, kad įmonėje nėra darbo pareiškėjui.
2.5. Pareiškėjas neskundė atsakovo sprendimo, kurio jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, kadangi jis turėjo būti panaikintas, nes darbdavys negalėjo suteikti pareiškėjui darbo vietos, todėl pareiškėjas nedirbs Lietuvoje pagal jam išduotą leidimą laikinai gyventi pas konkretų darbdavį, kuriuo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, tačiau tai nesudaro jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas teikdamas prašymą leidimui laikinai gyventi gauti.
2.6. Leidimas gyventi gali būti panaikintas įvairiais pagrindais, t. y. padarant nusikalstamą veiką, pateikiant suklastotus oficialius dokumentus arba tiesiog nutraukus darbo sutartį ir pan., todėl Įstatymo 133 straipsnis numato tik atsakovo teisę asmeniui įtraukti draudimą atvykti į Lietuvą tuo atveju, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai, nes šiuo atveju nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti atsakovo Sprendimą.
2.7. Sprendimas prieštarauja bet kokiems teisiniams principams, kadangi visiems asmenims taikomos tos pačios poveikio priemonės neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis remiantis buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, t. y. asmeniui padariusiam nusikalstamą veiką ir nutraukus darbo sutartį būtų taikomos tos pačios poveikio priemonės.
2.8. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, taip pat yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens bei tarptautiniuose dokumentuose. Lietuvos vyriausias administracinis teismas formuodamas praktiką tokiose byloje taip pat nurodo, kad darbo sutarties nesudarymas ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas negali būti absoliutus pagrindas taikyti užsieniečiams judėjimo ribojimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).
2.9. Atsakovas suabsoliutino savo teisę priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas Europos Sąjungos šalis, nors įstatymas tik numato teisę, o ne pareigą visais atvejais kai panaikinamas leidimas laikinai gyventi nustatyti minėtą ribojimą.
2.10. Atsakovas netinkamai taikė Įstatymą, suabsoliutino savo teisę priimti tokio pobūdžio sprendimus visais atvejais, kai asmeniui yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Atsakovas net nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių atsakovo Sprendimas galėtų likti galioti, todėl akivaizdu, kad skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjas nesiekė apeiti sistemos ir teisės aktų reikalavimų siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi buvo pateikta tuo metu aktuali informacija, todėl akivaizdu, kad priimtas Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu nėra proporcingas, t. y. atsakovas akivaizdžiai peržengė diskrecijos ribas.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi. Sprendimas buvo priimtas po to, kai Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nustatė, kad darbo sutartis su užsieniečiu nesudaryta, o duomenys, kuriuos jis pateikė kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi neatitinka tikrovės, ir 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 23S210607 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760289708.
4.2. Pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, neatvyko dirbti, prašydamas leidimo laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, o, įvertinus, kad pareiškėjas gali nesąžiningu būdu ateityje siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, nuspręsta pareiškėjo duomenis dėl uždraudimo atvykti ir apsigyventi įtraukti į SIS.
4.3. Sprendime teisės aktų normos pritaikytos tinkamai, jos susietos su faktinėmis aplinkybėmis. Sprendime nurodytos ir Sprendimo priėmimo faktinės aplinkybės, ir teisinis pagrindas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo nurodyta, jog nėra darbo; antra, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog buvo atvykęs į Lietuvą; trečia, jei pareiškėjas atvyko į Lietuvą, tai nesudaręs darbo sutarties turėjo ir išvykti, tačiau duomenų apie atvykimą ir išvykimą pareiškėjas nėra pateikęs nei Migracijos departamentui, nei su skundu teismui.
4.4. Pareiškėjas, kirsdamas išorinę Europos Sąjungos sieną, privalėjo grąžinti leidimą laikinai gyventi, tačiau leidimas nebuvo grąžintas. Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei su skundu teismui nepateikė jokių įrodymų apie savo išvykimą, taip pat negrąžino Migracijos departamentui išduoto leidimo laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentas turi pagrindą vertinti, kad pareiškėjas neišvyko iš Šengeno erdvės, o pareiškėjo tikslas buvo ne dirbti Lietuvos Respublikoje, o išvykti iš savo valstybės ir teisėtai atvykti į Šengeno valstybę, kad turėtų galimybę pasinaudodamas vienos iš Šengeno valstybių (Lietuvos) išduotu leidimu laikinai gyventi laisvai judėti Šengeno erdvėje.
4.5. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kaip buvo informuotas, kad darbdavys jam nesuteikė darbo vietos, ir, be kita ko, neskundė sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi, kuris buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Solikar Group“ pagrindu, tačiau pareiškėjas, 2023 m. spalio 30 d. per Indijos IPT atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, į Lietuvos Respubliką neatvyko ir darbo sutarties su UAB „Solikar Group“ nesudarė, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
4.6. Sprendimas priimtas dėl to, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, o įvertinus, kad pareiškėjas gali nesąžiningu būdu ateityje siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, bei tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, nuspręsta pareiškėjo duomenis dėl uždraudimo atvykti ir apsigyventi įtraukti į SIS. Pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, ir dėl galimos nelegalios migracijos grėsmės pareiškėjui buvo uždrausta atvykti, įtraukiant perspėjimą į SIS.
4.7. Pareiškėjo teiginiai, kad jis nesiekė apeiti sistemos ir teisės aktų reikalavimų yra nepagrįsti jokiais įrodymais, faktinės aplinkybės aiškiai parodo, kad pareiškėjas neturėjo ketinimų dirbti Lietuvoje, nes neatvyko dirbti. Pareiškėjo vertinimas, kad Sprendimas neproporcingas, iškreipia Sprendime nurodytus Migracijos departamento siekiamus tikslus.
4.8. Sprendime tinkamai pagrįstas taikomos poveikio priemonės proporcingumas, taip pat laiko savo Sprendimą pakankamai motyvuotu, priimtu individualiai įvertinus svarbias aplinkybes.
II.
5. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo M. S. H. R. skundą tenkino – panaikino Sprendimą.
6. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:
6.1. 2023 m. birželio 5 d. buvo pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi (prašymas teikiamas darbdavio, darbdavio pavadinimas – UAB „Solikar Group“).
6.2. 2023 m. lapkričio 24 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S210607, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760289708, galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 18 d., nes darbo sutartis su asmeniu nesudaryta; duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.
6.3. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Sprendimas priimtas, nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnio 7 ir 8 dalimis; SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu; Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu; Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 11 ir 14 punktais. Sprendime taip pat nurodyta, kad 2023 m. lapkričio 24 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S210607 panaikinti asmeniui 2023 m. rugsėjo 18 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760289708, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (neatvyko įsidarbinti) ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės) nustatytais pagrindais.
6.4. Migracijos departamentas Sprendimu visų pirma uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
7. Teismas, apžvelgęs Įstatymo nuostatas (133 str. 1 d.), Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatas (11 p., 11.1-11.3.2 p., 14 p.), sutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu nėra proporcingas, t. y. atsakovas akivaizdžiai peržengė diskrecijos ribas. Teismas pabrėžė, kad analogiškos pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje.
8. Teismas pažymėjo, kad vien aplinkybės, nurodytos 2023 m. lapkričio 24 d. Migracijos departamento sprendime, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi bei aplinkybės, kurias atsakovas nurodė Sprendime nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, nepatikimas ar piktnaudžiavo nustatytomis procedūromis. Teismas vertino, kad vien tai, jog užsienietis nesudarė darbo sutarties, neleidžia daryti išvados, kad jis piktnaudžiavo procedūromis ar pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, be to, pareiškėjas nurodė, jog iš darbdavio buvo gauta informacija, kad darbdavys negali suteikti pareiškėjui darbo vietos, todėl sutartis nebuvo sudaryta. Teismas padarė išvadą, kad vien faktinė aplinkybė, kad užsienietis nesudarė darbo sutarties su jį kvietusiu darbdaviu, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo šiuo aspektu.
9. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, iš esmės nurodant tik aplinkybę, kad pareiškėjas neįsidarbino Bendrovėje. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui taikytos pakankamai reikšmingos jo judėjimo laisvę ribojančios priemonės yra neproporcingos, Migracijos departamentas formaliai vertino pareiškėjo situaciją, todėl nepagrįstai nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.
10. Teismas pažymėjo, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.
11. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog pareiškėjo atžvilgiu būtų priimtas sprendimas, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui, ar dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Teismas konstatavo, kad Sprendimas nėra individualizuotas, jame nėra objektyvių motyvų, todėl pareiškėjo atveju negalima daryti išvados, jog perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimas į SIS yra adekvatus ir būtinas.
III.
12. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
13. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimas prieštarauja bet kokiems teisiniams principams, kadangi visiems asmenims taikomos tos pačios poveikio priemonės neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis remiantis buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, t. y. asmeniui padariusiam nusikalstamą veiką ir nutraukus darbo sutartį būtų taikomos tos pačios poveikio priemonės, o Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą akivaizdžiai peržengia diskrecijos ribas.
13.2. Migracijos departamentas Sprendime vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatomis, įvertino su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes (užsienietis Lietuvoje nėra dirbęs, neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje) ir pagrįstai nustatė 3 metų draudimo atvykti laikotarpį, vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu.
13.3. Pirmosios instancijos teismo nurodytoje LVAT praktikoje (administracinė byla
Nr. eA-2335-789/2025) ir nagrinėjamoje byloje skiriasi ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), todėl nurodyta praktika netaikytina nagrinėjamu atveju.
13.4. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi pareiškėjo žodiniais paaiškinimais, kad pareiškėjas gavęs leidimą laikinai gyventi atvyko į Lietuvą dirbti, tačiau iš darbdavio buvo gauta informacija, kad įmonėje nėra darbo pareiškėjui ir sutiko, kad „iš darbdavio buvo gauta informacija, kad darbdavys negali suteikti pareiškėjui darbo vietos, todėl sutartis nebuvo sudaryta“, nors pareiškėjas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.
13.5. Teismas, vadovaudamasis ne įsiteisėjusiu Migracijos departamento sprendimu nustatytomis ir nepaneigtomis faktinėmis aplinkybėmis, o vien tik pareiškėjo žodiniu paaiškinimu, kad darbdavys nesuteikė jam darbo vietos, vertino, kad Sprendimas yra „visiškai nemotyvuotas, iš esmės nurodant tik aplinkybę, kad pareiškėjas neįsidarbino bendrovėje“.
13.6. Individualios su pareiškėju susijusios aplinkybės ir pareiškėjo asmeninis interesas atvykti į Šengeno erdvę neturi būti vertinami kaip svarbesni už viešąjį interesą užtikrinti Šengeno erdvės saugumą nuo nelegalios migracijos.
13.7. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, dėl kurios priimtas neteisingas ir nepagrįstas sprendimas, ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai.
14. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
15. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja argumentus, nurodytus skunde ir pabrėžia, kad vien faktinė aplinkybė, kad užsienietis nesudarė darbo sutarties su ji kvietusiu darbdaviu, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo šiuo aspektu.
16. Migracijos departamentas pateikė į bylą papildomus paaiškinimus.
17. Migracijos departamentas paaiškina, kad, atsižvelgiant į tai, jog užsieniečiai sėkmingai taiko ,,pilkosios“ migracijos schemas, siekdami apeiti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisę, Migracijos departamentas pagrįstai vertina savo pareigą užkardyti nelegalią migraciją kaip svarbesnę už hipotetinę teisę pareiškėjui atvykti į Europos Sąjungą, kai tokios teisės jam nėra suteikusi nei Lietuva, nei kita valstybė narė.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), pagrįstumo ir teisėtumo.
19. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Sprendimas nėra proporcingas, taip pat jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, nėra motyvuotas, taip pat neatitinka SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų, pareiškėjo skundą tenkino.
20. Migracijos departamentas apeliaciniame skunde nurodo, kad Sprendime vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatomis ir pagrįstai nustatė 3 metų draudimo atvykti laikotarpį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi neaktualia LVAT praktika, neatsižvelgė į įsiteisėjusį 2023 m. lapkričio 24 d. Migracijos departamento sprendimą ir jame nustatytas faktines aplinkybes, o vadovavosi pareiškėjo paaiškinimais, kurie neparemti įrodymais.
21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą įstatymo nuostatą, yra pažymėjęs, kad įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2511-602/2024, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025, 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025).
24. LVAT yra pažymėjęs, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024, 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024, 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024, 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025, 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025).
25. LVAT laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006, 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).
26. Bylos duomenimis pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 18 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 23S210607 buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais. Šio sprendimo teisinė kvalifikacija buvo pagrįsta faktais, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, t. y. nebuvo sudaryta darbo sutartis su tarpininkavimo raštą pateikusia bendrove ir duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Migracijos departamentas Sprendimą motyvavo tuo, kad užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Iš šio Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės rėmėsi 2023 m. lapkričio 24 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis.
27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog tai, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, taip pat duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024; 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025; 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025).
28. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3 p.). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendime nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas (atsakovą), siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl susiklosčiusios faktinės aplinkybės neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto taikymo sąlygų, kai asmeniui taikomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
30. Byloje taip pat nėra duomenų, kad per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos pareiškėjui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Taigi, nėra pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu, atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus, todėl pagrįstai panaikino Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.
31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, neteisėtumo ir nepagrįstumo.
32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į [Europos] Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ([Europos Sąjungos pagrindinių teisių] Chartijos 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan. (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).
33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų ir dėl įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą dėl pareiškėjo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, o motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir kt.). Todėl skundžiama Sprendimo dalis dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta neteisėta.
34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai taikė materialiosios teisės normas, rėmėsi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Beata Martišienė
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ernestas Spruogis