Civilinė byla Nr. e2A-896-601/2025
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-00108-2024-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 2.6.7; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1
(S)
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. birželio 3 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-467-1045/2024, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sinteksus“ ieškinį atsakovams individualiai įmonei „L. P. įmonė“ ir A. P. dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – L. P..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovų sudarytą 2023 m. rugsėjo 11 d. sutartinės hipotekos sandorį (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovė nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-582-450/2023 (toliau – ir 2023 m. rugsėjo 7 d. nutartis) pakeitė pirmos instancijos teismo sprendimą ir priteisė ieškovei iš atsakovės individualios įmonės „L. P. įmonė“ ir subsidiariai iš trečiojo asmens L. P. 196 250,66 Eur avansą ir 45 681,18 Eur palūkanas, 6 procentų metines palūkanas iš atsakovės ir subsidiariai 5 procentų metines palūkanas iš trečiojo asmens už 196 250,66 Eur avansą, skaičiuojamas nuo 2020 m. balandžio 20 d. iki visiško sprendimo įvykdymo. Ieškovei 2023 m. spalio 5 d. tapo žinoma, kad nedelsiant po Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. nutarties paskelbimo ir įsiteisėjimo atsakovė įkeitė beveik visą savo likusį nesuvaržytą nekilnojamąjį turtą atsakovui A. P., kuris yra buvęs trečiojo asmens sutuoktinis, glaudžiai verslo ryšiais susijęs ir su atsakove. Atsakovė ir atsakovas 2023 m. rugsėjo 11 d. sudarė sutartinės hipotekos sandorį (toliau – ir Hipotekos sandoris), kuriuo atsakovui buvo įkeistas šis atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas:
2.1. 2,6388 ha ploto žemės sklypas, esantis Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini) k., kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);
2.2. 117,57 kv. m pastatas – vienbutis gyvenamasis namas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su jam tenkančia 137/2400 dalimi žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Toliau visi trys nurodyti nekilnojamojo turto objektai vadinami Turtu.
3. Ieškovės vertinimu, Hipotekos sandoriu buvo užtikrinti atsakovo reikalavimai atsakovės atžvilgiu, kylantys iš 2022 m. vasario 1 d. susitarimo dėl paskolos suteikimo (toliau – Paskolos sutartis), su visais galimais jos sąlygų pakeitimais bei papildymais. Atsakovų sudarytas Hipotekos sandoris pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (ab initio), remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK 6.66) straipsniu, kaip pažeidžiantis ieškovės teises, atsakovei nesąžiningai siekiant išvengti prievolių įvykdymo ieškovei.
4. Ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovės teises, nes, pirma, Hipotekos sandoriu atsakovė, de facto būdama nemoki, t. y. laiku negalėdama įvykdyti savo turimų turtinių prievolių, suteikė pirmenybę savo kreditoriui atsakovui. Hipotekos sandoriu buvo užtikrintas daugiau nei prieš 1,5 metų atsakovei suteiktos paskolos grąžinimas. Be to, nepaisant aplinkybės, kad maksimaliosios hipotekos dydis 500 000 Eur, atsakovė įkeitė atsakovui net 1 093 922,08 Eur vertės Turtą, kas maksimalios hipotekos dydį viršija daugiau nei 2 kartus. Įvertinusi tai, kad atsakovei suteiktos paskolos grąžinimo terminas dar nėra suėjęs, atsakovės prievolė grąžinti paskolą nėra vykdytina ir dėl šios prievolės nėra pradėtas priverstinis išieškojimas, ieškovė pažymi, kad atsakovas, palyginus su ieškove, neturi pirmumo teisės patenkinti savo reikalavimus atsakovės atžvilgiu. Antra, Hipotekos sandoris neabejotinai apsunkins ar apskritai padarys neįmanomu išieškojimą iš įkeisto Turto, tai pažeidžia ieškovės interesus ir tokius veiksmus ieškovė vertina, kaip nesąžiningą atsakovės siekį išvengti savo prievolių įvykdymo ieškovei. Trečia, netrukus po 2023 m. rugsėjo 7 d. nutarties paskelbimo ir įsiteisėjimo atsakovė galimai nesąžiningai perkėlė iš savo vykdomos maitinimo paslaugų teikimo veiklos gaunamas pajamas į susijusią įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, atsakovė turi neįkeistą turtą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tačiau šio turto verte – 102 000 Eur – ieškovės reikalavimų (išieškotina suma apie 279 000 Eur) nepavyks visiškai patenkinti.
5. Atsakovas neabejotinai žinojo (turėjo žinoti), kad Hipotekos sandoris pažeidžia ieškovės teises. Atsakovas yra ne tik atsakovės savininkės buvęs sutuoktinis ir atsakovės vadovės D. P. tėvas, bet ir esamas atsakovės verslo partneris, su kuriuo atsakovė ne vienerius metus vykdo bendrą veiklą ir sudarinėja tarpusavio sandorius. Atsakovė kartu su atsakovu kartu vystė (duomenys neskelbtini) g. atkarpoje esančius vienbučių-dvibučių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypus. Be to, antstolis V. M. 2022 m. vasario 7 d. turto arešto aktu vykdomojoje byloje pagal ieškovės reikalavimą atsakovei buvo areštavęs atsakovei priklausančius žemės sklypus, kuriuose buvo įrenginėjama infrastruktūra, skirta aptarnauti atsakovės ir atsakovo vystomus gyvenamųjų namų statybos žemės sklypus. Atsakovė teikė prašymą antstoliui V. M., prašydama nuimti areštus nuo šių sklypų, nes sklypai yra infrastruktūros paskirties ir juose projektuojami bei įrengiami vandentiekio – nuotekų bei elektros tinklai, kurie skirti aptarnauti trečiųjų asmenų įsigytus kitus sklypus, dėl kurio antstolis V. M. priėmė 2022 m. gegužės 17 d. patvarkymą. Minėtas antstolio patvarkymas atsakovei buvo siunčiamas atsakovo elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini)@gmail.com. Taigi, antstoliui areštavus atsakovų vystomų gyvenamųjų namų kvartalui būtinų inžinerinių tinklų įrengimui skirtus sklypus, atsakovui neabejotinai buvo žinoma apie ieškovės turimą vykdytiną reikalavimą atsakovės atžvilgiu.
6. Atsakovai prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovė turi įrodyti, kad dėl Hipotekos sandorio ji prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimą, tačiau tokių aplinkybių neįrodė. Ieškovė neįrodė, kad atsakovės ir trečiojo asmens turimo turto nepakanka pilnai padengti skolą. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1268-580/2023 išdavimo ir pateikė teismo išduotą vykdomąjį raštą antstoliui vykdyti. Atsakovui žinoma, kad vykdomoji byla nėra užbaigta, skola vis dar yra išieškoma. Ieškovė su ieškiniu nepateikė įrodymų, kad antstolis negali išieškoti ieškovės naudai priteistų sumų iš atsakovės turimo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto. Dėl to, pačiai ieškovei nurodžius, kad atsakovė turi turto, vis dar nesant užbaigtam antstolio vykdomam skolos išieškojimui iš atsakovės, nėra pagrindo spręsti ir teismui šioje byloje, kad dėl ieškovės prašomo pripažinti negaliojančiu hipotekos sandorio ieškovė prarado galimybę pilnai ar bent iš dalies patenkinti savo reikalavimus, kad, sudarius Hipotekos sandorį, buvo pažeistos ieškovės teisės, panaikinta ar apsunkinta jos galimybė susigrąžinti skolą. Atsakovė ir jos savininkė trečiasis asmuo turi nekilnojamojo turto, kurio vertė ženkliai viršija ieškovės reikalavimų sumą.
7. Atsakovai taip pat nesutinka su ieškovės argumentais dėl atsakovo nesąžiningo elgesio, nes Hipotekos sandorio sudarymo metu toks sandoris nebuvo neteisėtas ir nebuvo draudžiama tokį sandorį sudaryti.
8. Atsakovė nesutinka su ieškovės teiginiu, kad atsakovė neturėjo pareigos sudaryti Hipotekos sandorį. Pareigą sudaryti Hipotekos sandorį nulėmė tarp atsakovų sudaryta Paskolos sutartis, susiklosčiusių aplinkybių, susijusių su poreikiu gauti veiklos vykdymui būtinas lėšas, ribotos galimybės lėšas gauti iš kitur ir kt., visuma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. sausio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino negaliojančia atsakovo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir individualios įmonės „L. P. įmonė“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), sudaryto 2023 m. rugsėjo 11 d. sutartinės hipotekos sandorio (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) dalį, kuria įkeistas 2,6388 ha ploto žemės sklypas, esantis Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini) k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), leidžiant nukreipti išieškojimą į šį turtą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sinteksus“ reikalavimą atsakovei pagal Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. e2-1268-580/2023 vykdomojoje byloje Nr. 0028/23/01904.
10. Nustatytinos tokios būtinos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.).
11. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, kad ieškovė, kaip atsakovės IĮ L. P. įmonės, kreditorė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, atsiradusią Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. nutarties pagrindu, o aktualiais vykdomosios bylos
Nr. 0028/23/01904 duomenimis, šiuo metu ieškovei iš atsakovės išieškotiną skolos sumą sudaro 249 174,39 Eur.
12. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų faktinių aplinkybių – kad paskola pagal atsakovų 2022 m. vasario 1 d. paskolos sutartį turėjo būti grąžinama tik 2024 m. gruodžio 31 d., joje nebuvo nustatytas skolininko įsipareigojimas ateityje užtikrinti iš paskolos sutarties kylančius įsipareigojimus nekilnojamojo turto hipoteka, byloje neįrodyta, kad 2023 m. rugsėjo 11 d., atsakovams sudarant Hipotekos sandorį, atsakovės finansinė padėtis buvo bloga (kad atsakovė negalės vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams) – visumą, darė išvadą, kad atsakovė 2023 m. rugsėjo 11 d. neprivalėjo sudaryti ginčijamo Hipotekos sandorio.
13. Teismo sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovė, esant galiojančiai ir vykdytinai ieškovės reikalavimo teisei (teismo procesinio sprendimo pagrindu) ir galiojančiai kito kreditoriaus (atsakovo) reikalavimo teisei, kurios vykdymo terminas dar nebuvo suėjęs, sudarydama ginčo Hipotekos sandorį, suteikė pirmenybę atsakovui patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto pirmiau, taip pažeisdama ieškovės, kaip kreditoriaus, teises.
14. Teismas nustatė, kad sudarius ginčo Hipotekos sandorį, atsakovė turėjo tokio neįkeisto ir kitaip nesuvaržyto nekilnojamojo turto: 1) 0,1335 ha kitos paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vertė – 148 600 eurų; 2) žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus m. – vertė 68 500 eurų; 3) žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus m. – vertė 73 500 eurų; 4) 622/1000 dalys 81,67 kv. m bendro ploto negyvenamosios patalpos – rūsio patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), Vilnius – 31 800 eurų; 5) 732/1000 dalys 83,18 kv. m bendro ploto negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius – vertė 68 000 eurų; 6) 732/1000 dalys 24,07 kv. m bendro ploto negyvenamosios – rūsio patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), Vilnius, vertė – 17 600 eurų, viso turto vertė – 408 000 eurų. Teismas pažymėjo, kad, ieškovei siekiant nukreipti į nurodytą turtą savo reikalavimą, šis turtas turėtų būti realizuotas priverstine tvarka vykdymo procese. CPK 718 straipsnyje nustatyta, kad pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų šio Kodekso 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos. Taigi, parduodant nurodytą turtą iš varžytynių (darant prielaidą, kad nurodyta turto kaina būtų nustatyta kaip aktuali), jo pradinė kaina būtų ne 408 000 eurų, o 326 400 eurų. Jeigu turtas neparduodamas iš pirmųjų varžytynių, tai jo pradinė kaina antrosiose varžytynėse jau sudaro šešiasdešimt procentų šio Kodekso 681 straipsnyje nustatyta tvarka nustatytos turto kainos. Be to, ieškovė pateikė rašytinių įrodymų, iš kurių matyti, kad antstolis atsisakė realizuoti iš varžytynių žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus m., dėl jų nelikvidumo, t. y. ypatybių, dėl kurių jie yra nepaklausūs rinkoje (pažymėtina, kad, bylos duomenimis, žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra gatvė, kurioje projektuojami ir įrengiami vandentiekio-nuotekų ir elektros tinklai, ir atsakovė 2022 m. gegužės 16 d. teikė antstoliui prašymą neišvaržyti šio sklypo, o kitas žemės sklypas yra labai ilgas ir siauras, todėl nepaklausus rinkoje). Teismo vertinimu, atsakovė, būdama aptariamo nekilnojamojo turto savininkė ir, be kita ko, plėtodama nekilnojamojo turto statybos ir pardavimo verslą, turėjo žinoti, jog žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus m., negalės būti skirti kreditorių reikalavimams patenkinti (arba jų realizavimas kreditorių reikalavimams patenkinti bus apsunkintas). Be to, atkreipė dėmesį ir į tai, kad kito atsakovei priklausančio turto (išskyrus žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) pardavimas iš varžytynių irgi apsunkintas, nes atsakovei priklauso (-ė) tik turto dalys, t. y. šis turtas yra (buvo) valdomas bendraturčių. Taigi, teismo vertinimu, ginčo hipotekos sandorio sudarymo metu, atsakovė turėjo nesuvaržyto turto, į kurį realiai galėjo būti nukreipiamas išieškojimas (turtas parduodamas iš varžytynių), įvertinant jo pradinę pardavimo iš varžytynių kainą, už apytiksliai 212 800 eurų. Ieškovės pateiktais duomenimis, 2023 m. lapkričio 16 d. antstoliui M. D. patvarkymu atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, atsakovės skola ieškovei buvo 279 534,38 euro. Taigi jau ginčo Hipotekos sandorio sudarymo metu atsakovams turėjo būti žinoma ir suprantama, kad ieškovės reikalavimų patenkinimas iš likusio neįkeisto atsakovės turto bus arba iš esmės apsunkintas, arba ieškovė neturės galimybės išieškoti viso jos turimo reikalavimo atsakovei iš atsakovės turto.
15. Teismas nustatė, kad šiuo metu iš atsakovės išieškoma daugiau kaip 1 096 883 eurų skolos, iš jos – 249 174,39 euro ieškovei (visas išieškomas reikalavimas 285 512,77 euro). Taigi nuo 2023 m. spalio 23 d. (kada pradėta vykdomoji byla pagal ieškovės pateiktą vykdomąjį raštą), t. y. per daugiau nei metus laiko, buvo išieškota tik apie 13 proc. atsakovės turimos skolos ieškovei. Teismo vertinimu, nukreipus išieškojimą į Hipotekos sandoriu įkeistą turtą, atsižvelgiant į įkeistą turtą ir jo vertę (žemės ūkio paskirties sklypas ir gyvenamasis namas su žemės sklypu, kurių vertė – 1 093 922,08 euro), galimybės atsiskaityti su ieškove (be kita ko, per trumpesnį laiką) buvo didesnės. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, sudarius ginčo Hipotekos sandorį, be atidėtų mokėjimų valstybei, atsakovė neturėjo kitų kreditorių, kuriems turėjo pradelstų ir priverstine tvarka išieškomų skolinių įsipareigojimų. Teismas nustatė, kad šiuo metu iš atsakovės, be mokestinių skolų valstybei, išieškoma 564 618,42 euro skola atsakovui, 193 485 euro skola ir palūkanos kreditorei UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kurios vienintelis akcininkas ir vadovas yra atsakovas), 52 001 euro skola kreditorei UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai (kurios vienintelis akcininkas ir vadovas yra trečiojo asmens L. P. ir atsakovo sūnus M. P.). Bylos duomenimis, kreditorių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimai nėra užtikrinti įkeitimu ar hipoteka, todėl jie laikytini tos pačios eilės kreditoriais, kaip ir ieškovė (CPK 754 straipsnio 4 dalis). CPK 754 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu išieškotos sumos neužtenka visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, jie patenkinami proporcingai kiekvienam išieškotojui priklausančiai sumai. Taigi šiuo metu yra susiklosčiusi situacija, kad, pardavus iš varžytynių atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, gautos lėšos yra skirstomos keliems tos pačios eilės kreditoriams, o tai lemia, kad terminas, per kurį ieškovės reikalavimas galėtų būti patenkintas, dar labiau prailgėja.
16. Teismas darė išvadą, kad ginčo Hipotekos sandoris pažeidžia ieškovės, kaip atsakovės kreditorės teises, nes, jį sudarius, buvo suteikta privilegija patenkinti savo reikalavimą kitam kreditoriui (atsakovui), kurio reikalavimo teisės terminas dar nebuvo suėjęs, o ieškovės, kaip kreditoriaus, reikalavimo patenkinimas iš likusio neįkeisto (ar kitaip nesuvaržyto) turto, tiek dėl paties turto vertės ir galimybės jį realizuoti, tiek dėl atsiradusių kitų tos pačios eilės kreditorių, iš esmės pasunkėjo (per daugiau nei metus laiko išieškota tik 13 proc. viso ieškovės turimo reikalavimo).
17. Iš byloje pateikto 2023 m. rugsėjo 11 d. Sutartinės hipotekos sandorio matyti, kad jį pasirašė D. P., kuri yra atsakovės vadovė, ir atsakovas, kuris yra D. P. tėvas, t. y. Hipotekos sandoris sudarytas juridinio asmens ir fizinio asmens, kai juridinio asmens vadovas ir fizinis asmuo yra artimieji giminaičiai (tėvas ir duktė). Taigi teismas darė išvadą, kad byloje nustatytos CK 6.67 straipsnio 3 punkto sąlygos, kurioms esant skolininko ir trečiojo asmens (atsakovų) nesąžiningumas yra preziumuojamas. Teismas sutiko su ieškinyje nurodytais argumentais, kad, net ir nesant nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos, kurios atsakovai byloje nepaneigė, visuma kitų byloje nustatytų aplinkybių patvirtina, jog atsakovai, sudarydami ginčo sandorį, elgėsi nesąžiningai.
18. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos, kartu atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana ieškiniu turi būti siekiama ne pripažinti sandorį negaliojančiu, o patenkinti kreditoriaus interesus, į nustatytas aplinkybes, kad ieškovės priverstine tvarka išieškomą reikalavimą atsakovei šiuo metu sudaro 249 174,39 euro, o ginčo Hipotekos sandoriu įkeistos 137/2400 dalys žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kurio vertė, – 19 922,08 euro, 117,57 kv. m pastatas – vienbutis gyvenamasis namas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini) kurio vertė – 203 000 eurų, ir 2,6388 ha ploto žemės sklypas, esantis Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini) k., kurio vertė – 871 000 eurų, pripažintina negaliojančia Hipotekos sandorio dalis, kuria įkeistas 2,6388 ha ploto žemės sklypas, esantis Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini) k., kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), leidžiant nukreipti išieškojimą į šį turtą pagal ieškovės reikalavimą atsakovei.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Apeliaciniu skundu atsakovai prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 6 d. sprendimą c. b. Nr. e2-467-1045/2024 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-00108-2024-6) ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
19.1. skundžiamu sprendimu teismas nepagrįstai nusprendė tenkinti ieškovo ieškinį, padaręs išvadą, jog egzistuoja visos sąlygos, būtinos sandorio pripažinimui negaliojančiu actio Pauliana pagrindu;
19.2. tiek įstatyme, tiek ir teismų praktikoje yra numatyta, kad hipoteka yra išvestinis sandoris, kuris priklauso nuo pagrindinės prievolės galiojimo. Priimant sprendimą, teismas šios hipotekos, kaip išvestinio sandorio specifikos, tinkamai neįvertino, kas, lėmė klaidingų išvadų byloje padarymą ir neteisingo bei nepagrįsto sprendimo priėmimą;
19.3. teismas padarė neteisingą, nepagrįstą išvadą, kad atsakovai neprivalėjo sudaryti hipotekos sandorio. Būtinybę sudaryti hipotekos sandorį šiuo atveju lėmė atsakovei nepalankai susiklosčiusi faktinė situacija, su vykdyta veikla susijusių aplinkybių visuma, įskaitant, bet neapsiribojant: i) vystytų nekilnojamojo turto projektų paklausos sumažėjimas, sumažinęs atsakovės galimybę iš jų planuotais terminais gauti apyvartinių lėšų bei lėšų paskolos A. P. grąžinimui; ii) egzistavęs lėšų gavimo poreikis vykdytų projektų užbaigimui, veiklos vykdymui; iii) atsakovės veiklos modelis, suponavęs nuolatinio finansavimo poreikį, kurio užtikrinimui buvo būtina vykdyti įsipareigojimus pagal paskolos sutartį ir tuo pačiu, užsitikrinti, kad atsakovas A. P., (kuris skolindavo lėšas įmonei daug palankesnėmis nei rinkos sąlygomis), sutiktų pagal poreikį ir toliau skolinti atsakovei lėšas; iv) atsakovės turėti įsipareigojimai kreditoriams, verslo partneriams (įskaitant dėl su vykdytais nekilnojamojo turto projektais susijusių pradėtų dabų užbaigimo), kurių vykdymui buvo reikalingos lėšos; v) paskolą suteikusio atsakovo A. P. išreikštas pageidavimas, kad jo įmonei teikiamo finansavimo (skolinamų lėšų) grąžinimas būtų užtikrintas hipoteka; vi) paskolos sutarties nuostatos, numačiusios nebuvimą pareigos įmonei mokėti netesybas, vėluojant grąžinti paskolą tuo atveju, jei paskolos grąžinimas bus užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka ir kt. Tokiomis aplinkybėmis ginčyto hipotekos sandorio sudarymas atsakovei buvo būtinas, jis atitiko protingo elgesio standartą bei atsakovės kreditorių visumos interesų apsaugą, leido atsakovei tikėtis gauti papildomų pajamų, atkurti, pilnai stabilizuoti įmonės veiklą;
19.4. teismas padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad ginčo hipotekos sandoris pažeidė ieškovo teises, nes, jį sudarius, neva buvo suteikta privilegija patenkinti savo reikalavimą atsakovui, o ieškovo reikalavimo patenkinimas iš likusio turto iš esmės pasunkėjo. Teismas nepagrįstai, nukrypstant nuo LAT praktikos, kaip precedentu rėmėsi teismo išaiškinimais (LAT 2012 m. balandžio 19 d. nutarties c. b. Nr. 3K-3-167/2012), pateiktais byloje, kurios aplinkybės esmingai skyrėsi nuo šios bylos, ir nesivadovavo išaiškinimais (LAT nagrinėtose bylose Nr. e3K-3-65-219/2016 ir Nr. e3K-3-411-611/2017), pateiktais LAT pasisakant dėl tapačių kaip nagrinėjamoje byloje esminių aplinkybių;
19.5. konstatuoti ieškovo teisių pažeidimą galima tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo ir teismas iš bylos įrodymų visumos padaro išvadą, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo atsakovas nebeturi turto kreditoriaus reikalavimams patenkinti, kad nebelieka galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ar tokia galimybė labai pasunkėja, tačiau tokių aplinkybių ieškovas, turėdamas tokią pareigą, neįrodė;
19.6. sprendžiant dėl ieškovo kaip kreditoriaus teisių pažeidimo egzistavimo ar neegzistavimo, turėjo būti vertinama ir jos savininkės L. P. finansinė padėtis ir tik iš visų duomenų (apie įmonės ir jos savininkės turtą hipotekos sandorio sudarymo metu) visumos daromos išvados dėl ieškovo, kaip kreditoriaus, galimybių atgauti skolą (ne)egzistavimo, tokių galimybių esminio apsunkinimo (ne)buvimo;
19.7. ginčo hipotekos sandoriu apsunkinto turto vertė yra didesnė nei įmonės skola atsakovui A. P.. Remiantis Registrų centro skelbiamais bei byloje esančiais duomenimis, bendra ginčytame hipotekos sandoryje nurodyto turto vertė šiuo metu yra 1 253 061 Eur (1 008 000 Eur + 222 000 Eur + 23 061 Eur). Tai reiškia, jog net ir tuo atveju, jei A. P. būtų nukreipęs/nukreiptų išieškojimą į minėtą turtą, padengus hipoteka užtikrintą skolą, likusio turto vertė būtų daugiau nei pakankama padengti atsakovės skolą ieškovei. Jau nekalbant apie anksčiau minėtą kitą turtą, į kurį buvo galima nukreipti išieškojimą;
19.8. neegzistavo ir neegzistuoja jokio pagrindo, atsakovei priklausančio turto verte laikyti ne byloje pateiktuose dokumentuose, įskaitant ir antstolio patvarkymuose dėl turto vertės nustatymo, atsakovės pateiktuose turto vertinimo aktuose, nurodytą turto vertę, o kainą, už kurią turtas būtų parduodamas iš pirmų varžytinių. Teismas netinkamai taikydamas teisės normas neteisingai sprendė, jog atsakovei priklausančio neapsunkinto turto verte, į kurią turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant dėl ieškovo teisių pažeidimo ar nepažeidimo, turėtų būti laikoma ne 408 000 Eur, o net 81 600 Eur mažesnė suma - 326 400 Eur;
19.9. pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės turėtą turtą hipotekos sandorio sudarymo metu neteisėtai ir nepagrįstai neįtraukė į šį turtą dalies atsakovei priklausiusio turto, rėmėsi ne turto rinkos verte, o jo pardavimo iš pirmųjų varžytinių kaina, nuomone dėl turto nelikvidumo. To pasėkoje teismas neteisingai konstatavo neva „atsakovė turėjo nesuvaržyto turto, į kurį realiai galėjo būti nukreipiamas išieškojimas <...> už apytiksliai 212 800 eurų“ kai turto atsakovė (net nevertinant jos savininkei priklausančio turto į kurį taip pat gali būti nukreiptas skolos išieškojimas) turėjo beveik dvigubai didesnės vertės - 408 000 Eur. Ši turto vertė yra ženkliai didesnė už atsakovės skolą ieškovui;
19.10. darydamas išvadas, jog dėl hipotekos sandorio sudarymo atsakovės atsiskaitymas su ieškove užtruks ženkliai ilgiau teismas neįvertino ne tik to, kad ieškovė apskritai nebandė nukreipti skolos išieškojimo į turtą, kuriam nustatyta hipoteka, bet ir to, kad ne hipotekos sandoris ar koks nors atsakovų elgesys, o išimtinai paties ieškovo veiksmai (jo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės) nulėmė tai, kad beveik nuo pat vykdomosios bylos pradėjimo antstolis neturėjo galimybės nukreipti skolos išieškojimo į ginčo turtą;
19.11. sudarant šį sandorį atsakovai elgėsi sąžiningai, o pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo, jog yra įrodytas ir nėra paneigtas atsakovų nesąžiningumas. Teismas padarė klaidingą išvadą neva atsakovams, sudarant ginčijamą sandorį, buvo žinoma, kad taip apsunkinama ieškovės galimybė patenkinti savo reikalavimą iš kito atsakovės turto. Byloje esantys įrodymai, anksčiau nurodytos aplinkybės apie atsakovės, jos savininkės turimą turtą, rodo, kad bendra turto vertė, net ir be turto, kuriam A. P. naudai nustatyta hipoteka, hipotekos sandorio sudarymo metu ir po jo, buvo daugiau nei pakankama ieškovės reikalavimų visiškam patenkinimui.
20. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo atmesti atsakovų apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:
20.1. byloje nėra ginčo ir atsakovai neįrodinėjo, kad jiems pareiga sudaryti hipotekos sandorį būtų kilusi įstatymo, teismo sprendimo, šalių susitarimo ar vienašalio įsipareigojimo pagrindu. Taigi, jokio imperatyvaus pagrindo, kuriuo remiantis atsakovams būtų tekę sudaryti hipotekos sandorį, nebuvo. Atsakovai teigė, kad būtinybę sudaryti sandorį neva lėmė susiklosčiusios faktinės aplinkybės. Tačiau atsakovai į bylą nepateikė jokių jų teiginius dėl būtinybės sudaryti hipotekos sandorį patvirtinančių duomenų. Pastebėtina, kad atsakovai į bylą nepateikė ne tik tų duomenų, kurie patvirtintų situacijos rinkoje sąlygotą L. P. įmonės vystomų nekilnojamojo turto projektų paklausos sumažėjimą ir dėl to pakitusią finansinę padėtį, bet net ir tų, kurie patvirtintų, kad L. P. įmonė iš viso vykdė kokią nors su nekilnojamo turto vystymu susijusią veiklą, kuriai būtų reikalingos ir naudojamos skolintos lėšos ir iš kurios L. P. įmonė galėtų generuoti pajamas. Atsakovai niekaip nepagrindė ir neįrodė, kad hipotekos sandoris buvo sudarytas veikiant L. P. įmonės kreditorių interesais ir dėl to atitiko protingo asmens elgesio standartą;
20.2. atsižvelgiant į paskolos sutarties 3.1 p., hipotekos sutarties sudarymo galimybė paskolos sutartyje buvo numatyta tik kaip alternatyva tam, kad L. P. įmonė galėtų išvengti netesybų, kurios būtų skaičiuojamos pastarajai praleidus paskolos grąžinimo terminą. Šiuo atveju L. P. įmonė į bylą nepateikė jokių jos veiklos vykdymą ir finansinę padėtį pagrindžiančių įrodymų, kurie patvirtintų, kad hipotekos sandorio sudarymo momentu, t. y. beveik prieš 1,5 m., atsakovai būtų galėję žinoti, jog L. P. įmonė neišvengiamai praleis iki 2024-12-31 nustatytą paskolos grąžinimo terminą ir jai dėl to kils pareiga mokėti netesybas. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė kaip neįrodytas atsakovų deklaruojamas prielaidas, neva hipotekos sandorio sudarymo būtinybę lėmė pasikeitusi situacija nekilnojamojo turto rinkoje ir dėl to pablogėjusi L. P. įmonės finansinė padėtis;
20.3. priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas visiškai pagrįstai vadovavosi pateiktais Kasacinio teismo išaiškinimais, kadangi juose suformuluotos universalios actio Pauliana sąlygų, įskaitant, kreditoriaus teisių pažeidimo sudarant hipotekos sandorį, aiškinimo ir taikymo taisyklės;
20.4. hipotekos sandoriu buvo įkeistas didžiausios vertės ir pats likvidžiausias L. P. įmonės turtas, į kurį vykdymo metu antstolis neabejotinai būtų nukreipęs priverstinį išieškojimą. Taigi, dėl hipotekos sandorio sudarymo tapo neįmanomas priverstinis išieškojimas iš juo įkeisto turto;
20.5. atsakovų teiginiai, neva sprendime buvo neatsižvelgta į hipotekos sandorio akcesoriškumą, yra visiškai formalūs ir neturi jokio teisinio pagrindimo. Pabrėžtina, kad akcesorinė prievolė pasižymi tuo, jog jos galiojimas priklauso nuo ja užtikrintos pagrindinės prievolės galiojimo. Tačiau šiuo atveju byloje nėra jokio ginčo dėl paskolos sutarties, kuriai užtikrinti buvo sudarytas hipotekos sandoris, galiojimo. Todėl jokia prievolės akcesoriškumo sąlygojama specifika šioje byloje apskritai nenagrinėtina;
20.6. sprendime buvo vertintos realios ieškovės galimybės vykdymo procese nukreipti išieškojimą į po hipotekos sandorio sudarymo likusį L. P. įmonės turtą. Todėl teismas visiškai pagrįstai įvertino ne tik nominalią („orinę“) turto vertę, bet ir šių turto vienetų individualių savybių nulemtas jų realizavimo galimybes, nuo kurių tiesiogiai priklausė tiek bendrai L. P. įmonės atsiskaitymo su ieškovu galimybės, tiek tokio atsiskaitymo trukmė;
20.7. analizuojant ieškovės teisių pažeidimą patvirtinančių faktinių aplinkybių visumą, sprendime buvo visiškai pagrįstai pasisakyta ir dėl L. P. įmonės sprendimo nutraukti maisto tiekimo veiklą kavinėje „(duomenys neskelbtini)" ir ją perduoti atsakovų dukros D. P. valdomai ir vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)", kai ši veikla buvo vienintelė generuojanti pastovias L. P. įmonės pajamas. Kitaip tariant, tokiu būdu buvo eliminuotos galimybės nukreipti išieškojimą į L. P. įmonės reguliariai gaunamas lėšas iš jos vykdytos maitinimo veikos pajamų. Šiame kontekste kritiškai vertintini atsakovų teiginiai apie tariamą maitinimo veiklos sustabdymą, kadangi, pirma, veikla nėra sustabdyta, o ją toliau tęsia atsakovų dukros įmonė ir generuoja iš to pajamas, antra, ne tik, kad teisė nenumato tokio sutartinio konstrukto, tačiau ir jokia verslo logika nėra pateisinamas faktinis veikiančio verslo dalies perkėlimas kitam juridiniam asmeniui iš to negaunant absoliučiai jokios naudos. Pridurtina, kad L. P. įmonė šią aplinkybę, kaip ir daugelį kitų, bylos nagrinėjimo metu interpretavo taip, kaip jai atitinkamu metu buvo patogu (pvz., atsiliepime buvo teigiama, jog aptariama verslo dalis buvo išnuomota UAB „(duomenys neskelbtini)". Tačiau Pirmosios instancijos teismui įpareigojus pateikti iš tokios nuomos gaunamą naudą patvirtinančius įrodymus ir L. P. įmonei to padaryti, akivaizdu, negalint, buvo pradėta kalbėti apie tariamą „neterminuotą maitinimo veiklos sustabdymą");
20.8. teismas pagrįstai neatsižvelgė į trečiojo asmens L. P. turtą, nes ji yra tik subsidiari skolininkė. Prievolės subsidiarumas lemia, kad reikalavimas į subsidiariai atsakingą skolininką gali būti nukreiptas tik tada, kai jam patenkinti nebeužtenka pagrindinio skolininko turto. Šiuo atveju išieškojimas iš subsidiariai atsakingos L. P. turto būtų galimas tik visiškai užbaigus L. P. įmonės atžvilgiu vykdomą Vykdomąją bylą, t. y. tik išvaržius visą įmonei priklausantį turtą ir jo nepakakus visoms skoloms padengti, likusioje dalyje išieškojimas, užvedant naują vykdomąją bylą, galėtų būti nukreiptas į L. P. turtą;
20.9. pasisakant dėl akivaizdaus atsakovų nesąžiningumo, kuris egzistavo hipotekos sandorio sudarymo metu, pastebėtina, apskritai tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, tiek ir pateiktame apeliaciniame skunde vyrauja tendencingas atsakovų nesutikimas, visų pirma, su galiojančia ir vykdytina Nutartimi, kurios pagrindu ieškovei buvo priteistos išieškotinos sumos. Ieškovės vertinimu, tai akivaizdžiai patvirtina bendrą tendenciją ir atsakovų motyvą, skatinantį maksimaliai apsunkinti bet kokias ieškovės galimybes nukreipti Nutartimi priteistų sumų išieškojimą į L. P. įmonės turtą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Apeliacinis skundas atmetamas.
22. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas taip pat nėra, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl byloje nustatytų esminių faktinių aplinkybių
23. Nustatyta, kad atsakovai (individuali įmonė „L. P. įmonė“ ir A. P.; toliau - apeliantai) 2022 m. vasario 1 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti atsakovei 400 000 eurų paskolą, šią sumą pervedant atsakovei iki 2023 m. gruodžio 15 d., o atsakovei įsipareigojant grąžinti atsakovui pasiskolintą sumą iki 2024 m. gruodžio 31 d. (Sutarties 1.1., 2.1. punktai). Sutarties 3 punkte atsakovai susitarė dėl 0,05 proc. netesybų dydžio, jeigu bus delsiama grąžinti paskolą. Netesybos neskaičiuojamos, jei paskolos gavėjas užtikrina paskolos grąžinimą nekilnojamojo turto hipoteka.
24. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-582-450/2023 pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1268-580/2023 ir priteisė ieškovei iš atsakovės ir subsidiariai iš trečiojo asmens L. P. 196 250,66 euro avansą ir 45 681,18 euro palūkanas, 6 procentų metines palūkanas iš atsakovės ir subsidiariai 5 procentų metines palūkanas iš trečiojo asmens už 196 250,66 euro avansą, skaičiuojamas nuo 2020 m. balandžio 20 d. iki visiško sprendimo įvykdymo.
25. Apeliantai 2023 m. rugsėjo 11 d. sudarė sutartinės maksimaliosios hipotekos jungtinės hipotekos sandorį (toliau – Hipotekos sandoris), kuriuo atsakovui buvo įkeistas šis atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas: 1) 2,6388 ha ploto žemės sklypas, esantis Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini) k., kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (šalių susitarimu nurodyta sklypo vertė – 871 000 eurų); 2) 137/2400 dalys žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (šalių susitarimu nurodyta sklypo vertė – 19 922,08 euro); 3) 117,57 kv. m pastatas – vienbutis gyvenamasis namas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (šalių susitarimu nurodyta namo vertė – 203 000 eurų). Bendra hipotekos objektų vertė – 1 093 922,08 euro, maksimaliosios hipotekos dydis – 500 000 eurų. Hipotekos sandoriu buvo užtikrinti įsipareigojimai, kylantys iš 2022 m. vasario 1 d. susitarimo dėl paskolos suteikimo, su visais galimais jos sąlygų pakeitimais bei papildymais.
Dėl ginčo esmės
26. Byloje kilo ginčas dėl CK 6.66 straipsnio taikymo - dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-611/2021, 16 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023, 59 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-684/2025, 27 punktas).
28. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad actio Pauliana instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas Pauliano ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, Pauliano ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė skolininko pažeistam mokumui atkurti ir skolininkui į ankstesnę padėtį sugrąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-684/2025, 28 punktas).
29. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog yra įrodytos šios sandorio negaliojimo sąlygos: 1) kad apeliantė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, 2) kad ginčijamas sandoris pažeidė ieškovės (kreditoriaus) teises; 3) kad apeliantai buvo nesąžiningi sudarant Hipotekos sandorį.
30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundų argumentus, juos papildo.
31. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).
32. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018,). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamą teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022). Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas šiuo atveju grindžiamas iš esmės deklaratyviais teiginiais, nepagrindžiant jų konkrečiais įrodymais arba nurodant įrodymus, kurie neturi reikšmės ginčo esmei.
Dėl pareigos sudaryti Hipotekos sandorį
34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viena iš būtinųjų sąlygų ginčyti sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu yra sandorio sudarymo neprivalomumas, t. y. kad skolininkas neprivalėjo sudaryti sandorio, bet jį sudarė pažeisdamas kreditoriaus teises. Ši sąlyga visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013; 2021 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-69-313/2021, 29 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023, 66 punktas).
35. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2022 m. vasario 1 d. sudarytoje paskolos sutartyje apeliantai susitarė, jog paskolos grąžinimo terminas – 2024 m. gruodžio 31 d. (Sutarties 2.1 punktas). Jeigu paskola nebus grąžinta laiku, atsakovas įgis teisę skaičiuoti 0,05 proc. dydžio netesybas už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos neskaičiuojamos, jei paskolos gavėjas užtikrina paskolos grąžinimą nekilnojamojo turto hipoteka (Sutarties 3.1 punktas). 2023 m. rugsėjo 11 d. apeliantai sudarė Hipotekos sandorį, užtikrinant įsipareigojimus, kylančius iš 2022 m. vasario 1 d. paskolos sutarties.
36. Taigi, 2022 m. vasario 1 d. sudarytoje paskolos sutartyje nėra numatyta imperatyvo (privalomumo) sudaryti hipotekos sandorį ne tik paskolos sutarties sudarymo metu, bet ir ateityje. Numatyta tik galimybė apeliantei sudaryti hipotekos sandorį, norint išvengti netesybų skaičiavimo, negrąžinus laiku paskolos, t. y. šiuo atveju apeliantė turi apsisprendimo laisvę dėl hipotekos sandorio sudarymo, o apelianto (paskolos davėjas) prašymas sudaryti šį sandorį neturi privalomojo pobūdžio apeliantei.
37. Apeliantų nurodomos aplinkybės, kad būtinybę sudaryti hipotekos sandorį šiuo atveju lėmė apeliantei nepalankai susiklosčiusi faktinė situacija, su vykdyta veikla susijusių aplinkybių visuma, įskaitant, bet neapsiribojant: i) vystytų nekilnojamojo turto projektų paklausos sumažėjimas, sumažinęs apeliantės galimybę iš jų planuotais terminais gauti apyvartinių lėšų bei lėšų paskolos A. P. grąžinimui; ii) egzistavęs lėšų gavimo poreikis vykdytų projektų užbaigimui, veiklos vykdymui; iii) apeliantės veiklos modelis, suponavęs nuolatinio finansavimo poreikį, kurio užtikrinimui buvo būtina vykdyti įsipareigojimus pagal paskolos sutartį ir tuo pačiu, užsitikrinti, kad apeliantas A. P., (kuris skolindavo lėšas įmonei daug palankesnėmis nei rinkos sąlygomis), sutiktų pagal poreikį ir toliau skolinti apeliantei lėšas; iv) apeliantės turėti įsipareigojimai kreditoriams, verslo partneriams (įskaitant dėl su vykdytais nekilnojamojo turto projektais susijusių pradėtų darbų užbaigimo), kurių vykdymui buvo reikalingos lėšos; v) paskolą suteikusio apelianto A. P. išreikštas pageidavimas, kad jo įmonei teikiamo finansavimo (skolinamų lėšų) grąžinimas būtų užtikrintas hipoteka; vi) paskolos sutarties nuostatos, numačiusios nebuvimą pareigos įmonei mokėti netesybas, vėluojant grąžinti paskolą tuo atveju, jei paskolos grąžinimas bus užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka ir kt., - nelaikytinos tomis, kurioms esant apeliantei kilo privalomumas sudaryti Hipotekos sandorį. Kaip jau minėta, tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Tuo tarpu apeliantų nurodomos aplinkybės yra deklaratyvaus pobūdžio, niekaip neįtakojančios Hipotekos sandorio sudarymo būtinybės, Hipotekos sandorio sudarymas tokiomis aplinkybėmis neatitinka protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais standarto. Priešingai, Hipotekos sandorio sudarymas, užtikrinant artimo giminaičio įsipareigojimus, kurie nebuvo užtikrinti sudarant paskolos sutartį, o jų užtikrinimo imtasi tik tada, kai atsirado vykdytinas įsiskolinimas ieškovei (tuo tarpu paskolos grąžinimo terminas dar nesuėjęs, iki jo dar likę 1 metai ir keturi mėnesiai), vertintinas kaip siekis apsunkinti kitų kreditorių išieškojimą. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kaip Hipotekos sandorio sudarymas, padėjo padengti (sumažinti) įsiskolinimus kitiems kreditoriams, nors būtent toks tikslas turėjo būti Hipotekos sandorio tam, kad būtų pateisintas jo privalomas sudarymas dėl susidėjusiu tam tikrų aplinkybių.
Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo
38. Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus teises: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023, 61 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-684/2025, 30 punktas).
39. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 51, 52 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-684/2025, 31 punktas).
40. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažįstamas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Be to, skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus: įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai (CK 4.192 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
41. Nepagrįstais laikytini apeliantų argumentai, kad apeliantė turi pakankamai kito turto, kurio pakanka kreditorių (ieškovės) reikalavimams patenkinti.
42. Nustatyta, kad, sudarius Hipotekos sandorį, apeliantė turėjo neįkeisto ir kitaip nesuvaržyto nekilnojamojo turto: 1) 0,1335 ha kitos paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vertė – 148 600 eurų; 2) žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus m. – vertė 68 500 eurų; 3) žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus m. – vertė 73 500 eurų; 4) 622/1000 dalys 81,67 kv. m bendro ploto negyvenamosios patalpos – rūsio patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), Vilnius – 31 800 eurų; 5) 732/1000 dalys 83,18 kv. m bendro ploto negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius – vertė 68 000 eurų; 6) 732/1000 dalys 24,07 kv. m bendro ploto negyvenamosios – rūsio patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), Vilnius, vertė – 17 600 eurų, viso turto vertė – 408 000 eurų.
43. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė gera valia grąžintų ieškovei įsiskolinimą. Turimas apeliantės nesuvaržytas turtas parduodamas iš varžytinių, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad pradinė turto pardavimo kaina būtų ne 408 000 eurų, o 326 400 eurų (80 proc. turto kainos – CPK 718 straipsnis). Pažymėtina, kad, parduodant turtą iš varžytinių, paprastai turto pardavimo kaina būna mažesnė, negu turto rinkos vertė. Be to, nustatyta, kad: 1) žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus m., yra nelikvidūs, nepaklausūs rinkoje (bylos duomenimis, žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra gatvė, kurioje projektuojami ir įrengiami vandentiekio-nuotekų ir elektros tinklai, ir apeliantė 2022 m. gegužės 16 d. teikė antstoliui prašymą neišvaržyti šio sklypo, o kitas žemės sklypas yra labai ilgas ir siauras, todėl nepaklausus rinkoje); 2) kito apeliantei priklausančio turto (išskyrus žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) pardavimas iš varžytynių irgi apsunkintas, nes apeliantei priklauso tik turto dalys, t. y. šis turtas yra valdomas bendraturčių. Taigi, visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, ginčo hipotekos sandorio sudarymo metu, apeliantė turėjo nesuvaržyto turto, į kurį realiai galėjo būti nukreipiamas išieškojimas (turtas parduodamas iš varžytynių), įvertinant jo pradinę pardavimo iš varžytynių kainą, už apytiksliai 212 800 eurų, o tuo tarpu apeliantės skola ieškovei buvo 279 534,38 euro. Kad apeliantės turimas turtas nėra pakankamai likvidus, patvirtina tai, kad šis turtas iki šio laiko (daugiau kaip metai laiko) nėra parduotas (tokių duomenų byloje nėra) ir ieškovės įsiskolinimas nėra padengtas (ar sumažintas).
44. Taip pat nustatyta, kad šiuo metu iš apeliantės, be mokestinių skolų valstybei, išieškoma 564 618,42 euro skola apeliantui, 193 485 euro skola ir palūkanos kreditorei UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kurios vienintelis akcininkas ir vadovas yra apeliantas), 52 001 euro skola kreditorei UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai (kurios vienintelis akcininkas ir vadovas yra trečiojo asmens L. P. ir apelianto sūnus M. P.). Kreditorių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimai (bendrai 245 486 Eur) nėra užtikrinti įkeitimu ar hipoteka, todėl jie yra tos pačios eilės kreditoriais, kaip ir ieškovė (CPK 754 straipsnio 4 dalis). CPK 754 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu išieškotos sumos neužtenka visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, jie patenkinami proporcingai kiekvienam išieškotojui priklausančiai sumai. Taigi, apeliantė turi daugiau kreditorių, su kuriais turės būti dalinamasi išieškotomis sumomis, kas reiškia, jog pardavus iš varžytynių apeliantei priklausantį visą (net ir nelikvidų, apsunkintą) nekilnojamąjį turtą už realią rinkos kainą, gautų lėšų nepakaks ieškovės įsiskolinimui padengti.
45. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos bylos aplinkybės (nutarties 42-44 punktai), neabejotinai patvirtina tai, kad Hipotekos sandorio sudarymas (eliminavimas šio turto pardavimo iš varžytinių dar 2023 metais) užvilkino apeliantės atsiskaitymą su ieškove, su kuria nėra atsiskaityta iki šiol, ir tuo pačiu suteikė apeliantui privilegijuotą padėtį, nes jo reikalavimas visa apimtimi būtų tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei ieškovės reikalavimas. Taigi, ieškovės, kaip kreditorės, teisių pažeidimas, sudarant Hipotekos sandorį, laikytinas pagrįstai nustatytu.
46. Nepagrįstais laikytini apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo praktika, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose bylose Nr. e3K-3-65-219/2016 ir Nr. e3K-3-411-611/2017, kuriose nurodoma, kad „galiojant pagrindinei prievolei nėra teisinio pagrindo hipotekos vertinti kaip nepagrįstų privilegijų kreditoriui suteikimą. Privilegijuotos padėties sudarymu galėtų būti pripažinta tik situacija, jei skolininkas be pagrindinės sutarties ar neteisėto tokio sandorio pagrindu sudarytų hipoteką“. Pažymėtina, kad apeliantų nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, todėl apeliantų nurodomi šiose nutartyse esantys išaiškinimai nėra aktualūs (išimti iš konteksto) šiai bylai, t. y. apeliantų nurodomose nutartyse nustatyta, kad jau paskolos (kredito) sutartyse buvo numatytas turto įkeitimas, t. y. tai buvo sąlyga gauti paskolą (kreditą) ir turtas buvo įkeistas gaunant paskolą (kreditą), tuo pačiu nebuvo konstatuota, kad kreditorius tapo privilegijuotu, tuo tarpu nagrinėjamu atveju nustatyta, kad paskolos sutartyje nebuvo įsipareigojimo įkeisti turtą, t. y. tai nebuvo sąlyga gauti paskolą ir turtas nebuvo įkeistas gaunant paskolą, tuo pačiu buvo konstatuota, kad kreditorius tapo privilegijuotu.
47. Taip pat nepagrįstu laikytinas apeliantų argumentas, kad sprendžiant dėl ieškovės, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimo egzistavimo ar neegzistavimo, turėjo būti vertinama ir jos savininkės L. P. finansinė padėtis. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad, vykdant teismo sprendimą dėl subsidiariosios juridinio asmens dalyvio atsakomybės išieškojimas į subsidiariojo skolininko turtą gali būti nukreipiamas tik tada, kai yra baigtas išieškojimas iš pagrindinio skolininko turto, ir tik tiek, kiek pagrindinė prievolė liko neįvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-469/2024). Taigi, vertinant ieškovės teisių pažeidimo egzistavimą dėl Hipotekos sandorio sudarymo, aktualus yra apeliantės (pagrindinės skolininkės) turimas turtas (galimybė iš jo išieškoti įsiskolinimą), o ne trečiojo asmens L. P. (subsidiarios skolininkės) turimas turtas.
Dėl apeliantų nesąžiningumo
48. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį CK 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti“ suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-684/2025, 43 punktas).
49. CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-684/2025, 44 punktas).
50. Pagal CK 6.67 straipsnio 3 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus teisėtus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis.
51. Iš byloje pateikto 2023 m. rugsėjo 11 d. Sutartinės hipotekos sandorio matyti, kad jį pasirašė D. P., kuri yra apeliantės vadovė, ir apeliantas, kuris yra D. P. tėvas, t. y. Hipotekos sandoris sudarytas juridinio asmens ir fizinio asmens, kai juridinio asmens vadovas ir fizinis asmuo yra artimieji giminaičiai (tėvas ir duktė), t. y. nustatyta sandorio šalių nesąžiningumo preziumpcija. Taigi, apeliantams tenka įrodinėjimo našta, paneigti šią nesąžiningumo prezumpciją.
52. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų nurodomos aplinkybės, kuriomis siekiama įrodyti jų sąžiningumą, tokios kaip: 1) Hipotekos sandoris buvo naudingas tiek apeliantei, tiek ir jos kreditoriams (suteikta neatlygintinė paskola), 2) įkeitimui A. P. naudai buvo pasirinktas tas turtas, kurio įkeitimas mažiausiai apsunkintų įmonės veiklą, darytų mažiausią žalą apeliantės ir jos kreditorių interesams, 3) byloje esantys įrodymai, aplinkybės apie apeliantės, jos savininkės turimą turtą, rodo, kad bendra turto vertė, net ir be turto, kuriam A. P. naudai nustatyta hipoteka, hipotekos sandorio sudarymo metu ir po jo, buvo daugiau nei pakankama ieškovės reikalavimų visiškam patenkinimui, - ne tik, kad nepaneigia apeliantų nesąžiningumo, bet neatitinka nustatytų bylos aplinkybių. Pirmiausia pažymėtina, kad nenustatyta jokia nauda ieškovei iš sudaryto Hipotekos sandorio, priešingai, apsunkintas turtas, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas, ko pasekoje iki šiol nepadengtas ieškovės įsiskolinimas. Antra, nustatyta, kad likęs neapsunkintas apeliantės turtas nėra pakankamai likvidus, ir jis vis dar neparduotas. Trečia, apeliantai tik sužinoję apie atsiradusį vykdytiną įsiskolinimą ieškovei, iš karto (po 1 darbo dienos) sudarė Hipotekos sandorį, tam nesant jokio būtinumo (būtinumas byloje neįrodytas), kas tik pagrindžia apeliantų nesąžiningumą. Ketvirta, netiesiogiai apeliantų nesąžiningumą pagrindžia tai, kad iki šiol ieškovės įsiskolinimas nėra padengtas, nors apeliantai vis deklaruoja apie pakankamą turto turėjimą.
53. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Hipotekos sandorio šalys buvo nesąžiningos.
Dėl procesinės bylos baigties
54. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-781/2023).
55. Apibendrinant kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
56. Ieškovė prašo priteisti 5 082 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas).
57. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovų (apeliantų) lygiomis dalimis priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Tačiau, įvertinus tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija maksimalų užmokesčio dydį, nustatytą teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, jos mažintinos iki 2 909 Eur (1,3 x 2 237,90 Eur)(CPK 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sinteksus“, juridinio asmens kodas 300861560, iš atsakovo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 454,50 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt keturis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sinteksus“, juridinio asmens kodas 300861560, iš atsakovės individualios įmonės „L. P. įmonė“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 454,50 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt keturis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Evaldas Burzdikas
Albina Rimdeikaitė
Egidijus Tamašauskas