Administracinė byla Nr. A-1852-552/2016
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00162-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų G. K., R. D. K. ir R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ prašymą atsakovams G. K., R. D. K., R. K., D. K. ir T. K. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kupiškio komunalininkas“ (toliau – ir pareiškėjas) su prašymu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovės G. K. 343,07 Eur, iš atsakovų R. D. K., R. K., D. K. ir T. K. – po 38,97 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.
Pareiškėja nurodė, kad Kupiškio rajono savivaldybėje ginčo laikotarpiu komunalinės atliekos buvo surenkamos ir tvarkomos, vadovaujantis Kupiškio rajono savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. TS-147 patvirtintais Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatais (toliau – 2009 m. nuostatai). Pagal šių nuostatų 8 punktą, vykdyti vietinės rinkliavos apskaitą buvo pavesta UAB „Kupiškio komunalininkas“, o vietinę rinkliavą mokėti privalėjo visi atliekų turėtojai.
Pareiškėja su Kupiškio rajono savivaldybe 2003 m. gruodžio 31 d. buvo pasirašiusi komunalinių atliekų išvežimo sutartį Nr. B3-83, o 2014 m. sausio 15 d. – paslaugų teikimo sutartį Nr.B5-01.02. Pareiškėja nurodė, kad ginčo laikotarpiu gyvenamojoje vietoje, esančioje Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini), savo gyvenamąją vietą buvo deklaravę visi penki atsakovai, o gyvenamojo namo savininkė yra atsakovė G. K.. Remiantis 2009 m. nuostatų 11 punktu, 2009 m. rugpjūčio 31 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu už vietinės rinkliavos mokėjimą buvo atsakinga tik G. K., kaip individualaus namo valdos savininkė, o pagal 2012 m. nuostatų 2.3 ir 2.4 punktus, vietinę rinkliavą privalėjo mokėti kiekvienas asmuo, savo gyvenamąją vietą deklaravęs Kupiškio rajono savivaldybėje. Ketvirčiui yra apskaičiuojama 4,34 Eur dydžio vietinės rinkliavos vienam asmeniui.
Atsakovai G. K., R. D. K., R. K., D. K. ir T. K. atsiliepimais prašė UAB „Kupiškio komunalininkas“ reikalavimus priteisti vietinę rinkliavą atmesti kaip nepagrįstą. G. K. atsiliepime nurodė, kad ji nėra sudariusi su UAB „Kupiškio komunalininkas“ komunalinių atliekų surinkimo bei tvarkymo sutarties ir neturi atliekų surinkimui skirto konteinerio. Atsakovė tvirtino, kad pareiškėja jokių paslaugų nesuteikė, todėl vietinė rinkliava negali būti skaičiuojama. Nurodė, kad kai kurių rūšių komunalines atliekas (stiklą, popierių, dėvėtus rūbus ir batus) surenka ir priduoda uždarajai akcinei bendrovei „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – UAB „Panevėžio RATC“).
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovės G. K. 221,43 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Kitą prašymo dalį atmetė. Priteisė iš R. D. K. ir R. K. po 38,97 Eur už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje pateikti duomenys patvirtino, jog atsakovai G. K., R. D. K., R. K., T. K. ir D. K. savo gyvenamąją vietą yra deklaravę Kupiškio rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, gyvenamasis namas, kuriame deklaruota atsakovų gyvenamoji vieta, nuosavybės teisėmis priklauso atsakovei G. K..
Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja buvo sudariusi sąlygas atsakovams jų namų ūkyje susidarančias atliekas tvarkyti Kupiškio rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Pabrėžė, kad atsakovai pripažino, jog (duomenys neskelbtini) kaime yra pastatyti konteineriai komunalinėms atliekoms rinkti ir jas rūšiuoti, tačiau teigė, kad jie nuo atsakovų gyvenamojo namo pastatyti už 200 metrų ir kad jais nesinaudodavo, nes namų ūkyje susidarančias komunalines atliekas tvarkydavo savarankiškai – jas rinkdavo, rūšiuodavo, o vėliau savo transporto priemone pristatydavo į UAB „Panevėžio RATC“ , stiklo ir popieriaus supirktuves.
Teismo vertinimu, atsakovų pateiktų duomenų nėra pagrindo vertinti kaip objektyvių ir realiai atspindinčių atsakovų G. K., R. D. K. ir R. K. namų ūkyje ginčo laikotarpiu susidariusių komunalinių atliekų kiekius. Teismas atsižvelgė į tai, kad G. K., tvirtinusi, jog popierių ir stiklinę tarą priduodavo supirktuvėse, nes taip gaudavo papildomų pajamų, šiems teiginiams patvirtinti jokių rašytinių dokumentų nepateikė. Teismas nurodė, jog atsakovų pateikti duomenys 2,3 – 2,7 karto mažesni nei kompetentingos institucijos pateikiami duomenys apie surinktų komunalinių atliekų kiekius. Panevėžio apygardos administracinis teismas įvertinęs nurodytus atsakovės G. K. paaiškinimus, darė išvadą, jog atsakovų G. K., R. D. K. ir R. K. ginčo laikotarpiu vedamas namų ūkis nepasižymėjo tokiomis išskirtinėmis ypatybėmis, dėl kurių jame susidariusių komunalinių atliekų vienam asmeniui kiekis galėjo žymiai (2,3 – 2,7 karto) skirtis nuo statistinio vienam Lietuvos gyventojui tenkančių surinktų komunalinių atliekų kiekio. Teismas sprendė, kad atsakovai G. K., R. D. K. ir R. K. teismui nepateikė abejonių nekeliančių įrodymų, jog ginčo laikotarpiu jų namų ūkyje visos susidariusios komunalinės atliekos buvo tvarkomos savarankiškai ir nepatekdavo į Kupiškio rajono savivaldybėje organizuotą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą.
Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad UAB „Kupiškio komunalininkas“ turėjo teisę apskaičiuoti atsakovams G. K., R. D. K. ir R. K. nuo 2009-08-31 iki 2015-04-01 priklausančią mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą.
Dėl UAB „Kupiškio komunalininkas“ reikalavimo priteisti vietinę rinkliavą iš atsakovų T. K. ir D. K., teismas vertino, jog byloje esantys duomenys nekelia abejonių ir patvirtina, kad ginčo laikotarpiu atsakovai T. K. ir D. K. Kupiškio rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) esančiame jų motinai G. K. priklausančiame gyvenamajame name negyveno ir namų ūkio nevedė. Nurodytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad atsakovai T. K. ir D. K. aukščiau nurodytoje gyvenamojoje vietoje komunalinių atliekų, kurios turėjo būti surenkamos ir tvarkomos Kupiškio rajono savivaldybėje organizuotoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, nesudarydavo. Dėl šios priežasties nebuvo pagrindo atsakovus T. K. ir D. K. pripažinti komunalinių atliekų turėtojais Kupiškio rajono savivaldybėje, turinčiais pareigą mokėti šios vietos savivaldybės tarybos nustatytą vietinę rinkliavą.
Teismas UAB „Kupiškio komunalininkas“ reikalavimus priteisti iš atsakovų T. K. ir D. K. po 38,97 Eur nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. nesumokėtos vietinės rinkliavos atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nusprendė, kad atsakovė G. K., kaip gyvenamojo namo savininkė, neprivalo sumokėti už šiuos atsakovus 2009 m. rugpjūčio 31 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu apskaičiuotos vietinės rinkliavos sumos. Dėl šios priežasties iš atsakovės G. K. priteistina vietinės rinkliavos suma mažintina 121,64 Eur ((304,10 Eur : 5) x 2).
III.
Atsakovai R. D. K., R. K., G. K. patikslintu apeliaciniu skundu prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą kaip nepagrįstą.
Apeliantai nurodo, jog atstumas nuo namų iki atliekų konteinerio yra 600 metrų, todėl tai nelaikytina atliekų paėmimo paslauga, kadangi atstumas viršija 300 metrų ribą. Teigia, jog komunalines atliekas nuo 2009 m. veža į Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) sąvartyną, už priduotas atliekas sumoka ir gauna kvitus, kurie yra pateikti byloje. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad tai, jog jų pateikti duomenys 2,3 – 2,7 karto mažesni nei institucijos pateikiami duomenys apie surinktų komunalinių atliekų kiekius, apeliantų teigimu, neleidžia vienareikšmiškai daryti išvados, jog ne visos ūkyje susidariusios komunalinės atliekos buvo tvarkomos savarankiškai ir ne visos atliekos patekdavo į Kupiškio rajono savivaldybėje organizuotą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą. Pabrėžiama, kad atliekų kiekis priklauso ir nuo asmens pajamų – kadangi apeliantų pajamos nėra didelės, nedaug tesusidaro ir atliekų. Taip pat atkreipia dėmesį, jog statistiniai duomenys kinta priklausomai nuo regiono, vartojimo lygio, ekonominės situacijos, materialinės gyventojų padėties. Taigi, pirmosios instancijos teismo argumentacija pasitelkiant statistinį rodiklį nėra tinkama.
UAB „Kupiškio komunalininkas“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė nesutinkantis su apeliaciniu skundu, prašė jį atmesti.
Pareiškėjas atsiliepime remiasi tais pačiais Panevėžio apygardos administracinio teismo išsakytais argumentais: apeliantų nurodomų ir Aplinkos apsaugos agentūros nustatytų statistinių duomenų apie išmetamų komunalinių atliekų kiekį neatitikimu bei rinkliavos, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytos įmokos privalomumu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Be kita ko, atsakovai savo apeliaciniame skunde išreiškė pageidavimą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau į šį prašymą teismui atsižvelgti neprivaloma.
Apeliantai apeliaciniame skunde prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Todėl šis prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. priteisimo iš atsakovės G. K. (343,07 Eur), atsakovų R. D. K., R. K., D. K. ir T. K. (po 38,97 Eur).
Pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir iš atsakovės G. K. priteisė 221,43 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., iš atsakovų R. D. K. ir R. K. – po 38,97 Eur už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., o pareiškėjo prašymo dalį D. K. ir T. K. atmetė kaip nepagrįstą.
Atsakovai R. D. K., R. K., G. K. su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra neteisėtas, kadangi, atsakovai patys tvarkėsi su atliekomis, komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos.
Teisėjų kolegija pasisakydamas dėl atsakovų teiginių, jog nebuvo teikiamos komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos, todėl neatsirado pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą, atkreipia dėmesį, kad vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (toliau – ir Rinkliavų įstatymas), kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta minėtame Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija). Atitinkamai, kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012). Pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija), 12 str. 1 p.), kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str., 13 str. 1 d.), tenka visiems šiuose nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką (Rinkliavų įstatymo 3 str. (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2139 redakcija). Pabrėžtina ir tai, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (šiuo klausimu pagal analogiją, pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7-60/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 33–42).
Iš paminėto teisinio reguliavimo seka, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis. Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Taigi, šiuo aspektu yra sutiktina su pirmosios teismo instancijos argumentais, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pagal anksčiau minėtas įstatymo bei teisės aktų nuostatas yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą, todėl ji dėl savo privalomojo pobūdžio ir paskirties nėra siejama su atitinkamomis paslaugomis, sutartinio pobūdžio mokėjimais ir dėl to vietinės rinkliavos mokėtojai neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo. Pagal Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktą lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams nustato atitinkamos savivaldybės taryba savo sprendimu.
Byloje nagrinėjamu atveju tokiu teisės aktu yra Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. TS-147 patvirtinti Kupiškio rajono savivaldybės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (su vėlesniais pakeitimais) bei Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. TS-278 patvirtinti Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (su vėlesniais pakeitimais ( toliau – ir 2013 m. Nuostatai), pagal kurių nustatytą tvarką ir sąlygas asmuo galėtų įgyti teisę mokėti mažesnio dydžio rinkliavą ar būtų atleistas nuo jos mokėjimo.
Tačiau byloje duomenų, kad atsakovai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., minėtų teisės aktų nustatyta tvarka būtų įgiję teisę į minėtą lengvatą, nėra. Šiuo atveju atsakovai nurodo, jog patys šalino atliekas, nuo 2009 m. jas veža į Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) sąvartyną, pateikė tai parodančius krovinių važtaraščius (I t., b. l. 56-60). Pabrėžtina, kad 2013 m. Nuostatų 20.2 punktas numato, kad išimtinais atvejais vietinė rinkliava neskaičiuojama fiziniams asmenims, kurie kas ketvirtį pateikia komunalinių atliekų tvarkytojui išrašytus čekius apie atliekų šalinimą į Panevėžio regiono sąvartyną. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad minėtuose nuostatuose įtvirtintas išimtinis atvejis, kai čekiai apie atliekų šalinimą komunalinių atliekų tvarkytojui pateikiami kas ketvirtį, tačiau nors atsakovai teigia, kad jau nuo 2009 m. veža atliekas į Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) sąvartyną, byloje pateikė tik 2012 m. birželio 15 d., 2013 m. rugsėjo 6 d., 2014 m. kovo 23 d., 2015 m. vasario 1 d., 2015 m. birželio 15 d. krovinių važtaraščius, pinigų priėmimo kvitus. Teismo kolegijos vertinimu atsakovai nepateikė detalių duomenų, įrodančių jų sutvarkomo komunalinių atliekų kiekio kas ketvirtį, kaip to reikalauja minėtų nuostatų 20.2 punktas. Be to, pirmos instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad G. K., tvirtino, jog popierių ir stiklinę tarą priduodavo supirktuvėse, nes taip gaudavo papildomų pajamų, tačiau šiems teiginiams patvirtinančių rašytinių duomenų nenurodė. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, vertintina, kad nėra galimybės identifikuoti tikslaus faktiškai susidarančio komunalinių atliekų kiekio, nepaneigiama, jog ginčo laikotarpiu atsakovų namų ūkyje visos susidariusios komunalinės atliekos buvo tvarkomos savarankiškai ir nepatekdavo į Kupiškio rajono savivaldybėje organizuotą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą.
Tai savo ruožtu lemia, kad byloje nagrinėjamu atveju, atsakovo prievolės sumokėti minėtą rinkliavą už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., nedaro įtakos tos aplinkybės, jog galimai atsakovai neturėjo atliekų, ar jas patys savo iniciatyva šalino, priduodami atliekas kitam atliekų tvarkytojui ir pan., nes atsakovai teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo atleisti nuo visos šios rinkliavos ar jos dalies mokėjimo.
Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjui iš atsakovės G. K. priteisė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. Pažymėtina, kad šioje byloje turėjo būti sprendžiamas senaties termino taikymo klausimas.
Rinkliavų įstatyme, reglamentuojančiame aptariamus teisinius santykius, teisės normų, reguliuojančių senaties terminų taikymo klausimus, nėra įtvirtinta. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Kadangi šiuo nagrinėjamu atveju nėra įtvirtintos teisės normos, kuri tiesiogiai reglamentuotų senaties terminų taikymo klausimus teisiniuose santykiuose, kurie atsiranda vietinės rinkliavos srityje, remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 13 straipsnio 15 punktu ir 68 straipsniu, valstybės rinkliavai yra taikomos MAĮ nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl senaties termino taikymo, už kurį valstybės rinkliavos (mokesčio) administratoriui leidžiama apskaičiuoti ar perskaičiuoti valstybės rinkliavą (mokestį) jos mokėtojui.
Pažymėtina, kad senaties terminų klausimas šioje srityje tokiu pat būdu yra sprendžiamas ir administracinių teismų praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti pagal analogiją turi būti taikomos MAĮ nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012, 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-442/2015, 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-485/2005; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015, 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-807-602/2015).
MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.
Įvertinusi aptartas nuostatas ir byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju MAĮ 68 straipsnyje nustatyto termino skaičiavimo pradžia yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas su prašymu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. birželio 9 d. Todėl, vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d.
Dėl minėtų priežasčių, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas kreipdamasis į teismą, praleido MAĮ 68 straipsnyje nustatytą penkerių metų mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo senaties terminą, todėl nepagrįstai pareiškėjui iš atsakovės G. K. priteisė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Vietinės rinkliavos skolos išieškojimui iš G. K. už šį laikotarpį yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl pareiškėjo prašymas priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį laikytinas nepagrįstu ir atmestinu.
Remdamasi 2009 m. Nuostatų 6.1 punktu, kuris nurodo, kad vietinės rinkliavos dydis vienam gyventojui už komunalinių atliekų iš gyventojų surinkimą ir atliekų sutvarkymą buvo 60 (šešiasdešimt) litų per metus (17,38 Eur), ir atsižvelgdama į tai, kad minėtu keturių mėnesių laikotarpiu atsakovės šeima susidėjo iš 5 asmenų, teisėjų kolegija mano, kad iš atsakovės G. K. priteistina vietinės rinkliavos suma mažintina 28,96 Eur (((17,38 x 5) : 12) x 4). Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, atsakovų apeliacinį skundą tenkinant iš dalies. Likusi teismo sprendimo dalis nekeistina.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovų R. D. K., R. K. ir G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį, susijusią su pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ reikalavimu G. K., išdėstant taip :
„Priteisti iš G. K. 192,46 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt du eurus keturiasdešimt šešis centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.
Kitą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ prašymo dalį priteisti iš atsakovės G. K. vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atmesti kaip nepagrįstą.“
Likusią Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Audrius Bakaveckas
Ramūnas Gadliauskas