Civilinė byla Nr. e2A-713-425/2025

                                                                                Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17218-2023-5                                       Procesinio sprendimo kategorijos: 

    2.6.8.11.5; 2.6.11.1; 3.3.1.21

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 22 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas  Laimantas Misiūnas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Super prekyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-400-1094/2025 pagal ieškovės N. M. personalinės įmonės „Bochakolita“ ieškinį atsakovei UAB „Super prekyba“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė N. M. personalinė įmonė „Bochakolita“ pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Super prekyba“ 112,55 Eur skolą, 8 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad ieškovė, pagal atsakovės 2023 m. gegužės 8 d. užsakymą, susitarė dėl vieno kibiro klijų Bonikol T5060 (toliau – ir prekė) pirkimo-pardavimo. Tą pačią dieną ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Serija BOCH Nr. (duomenys neskelbtini) apmokėjimui už prekę, viso 105,22 Eur sumai, tame tarpe 18,26 Eur PVM, įskaitant ir prekės pristatymo kainą. PVM SF apmokėjimo terminas – 2023 m. birželio 8 d. Prekė atsakovei buvo pristatyta 2023 m. gegužės 9 d., naudojantis siuntų tarnybos UAB „Venipak“ paslaugomis, dar neapmokėjus PVM SF. Atsakovė po prekės pristatymo informavo ieškovę, kad prekė jai nereikalinga ir jos atsisako. Ieškovė, siekdama išsaugoti verslo santykius, šiam atsakovės norui neprieštaravo ir 2023 m. gegužės 18 d. el. laišku nurodė prekę grąžinti.

3.       Atsakovei neapmokant PVM SF ir delsiant grąžinti prekę ieškovė bandė susisiekti su atsakove ir susitarti dėl prekės grąžinimo, tačiau nesėkmingai: atsakovės atstovas V. J. 2023 m. liepos 20 d. informavo, kad atostogauja ir yra išvykęs; 2023 m. rugpjūčio 10 d. ieškovė, siekdama geranoriškai ir bendradarbiaujant išspręsti susidariusią situaciją, el. paštu informavo atsakovę, kad prekei turi kitą pirkėją, todėl tik reikia kurjerio pagalba prekę paimti iš atsakovės ir iš karto pristatyti kitam pirkėjui; 2023 m. rugsėjo mėn. pradžioje ieškovė el. paštu ir telefonu siekė susitarti su atsakove dėl prekės perdavimo kitam pirkėjui. 2023 m. rugsėjo 14 d. ieškovė el. paštu išsiuntė atsakovei pirminę informaciją dėl kurjerio atvykimo datos, o 2023 m. rugsėjo 15 d. el. paštu persiuntė atsakovei kurjerio pateiktus duomenis dėl siuntos paėmimo (užsakymo Nr. (duomenys neskelbtini)). Tačiau 2023 m. rugsėjo 15 d. ieškovė gavo iš kurjerio pranešimą dėl klaidingo užsakymo, informuojantį, kad minėta siunta nebuvo paimta, nes buvo reikalaujama pasirašyti ant sąskaitų. Atsakovė reikalavo iš kurjerio prekės priėmimo-perdavimo akto, nurodydama, kad jei kurjeris tokio akto nepasirašo, tai ji negalinti prekės atiduoti. Atsakovė siūlė ieškovės atstovui pasirašyti prekės priėmimo-perdavimo aktą, nurodant, kad prekę paima, tada minėtą pasirašytą aktą atsiųsti atsakovei el. paštu, po ko atsakovė atiduos kibirą klijų nurodytam kurjeriui.

4.       2023 m. rugsėjo 29 d. ieškovė el. paštu nurodė atsakovei: „atsiųskite dokumenta kuri as turiu pasirasyti. Pirmadieni atsiusiu Venipaka.“ (pastaba – kalba netaisyta), į ką atsakovės atstovas atsakė „esu išvykęs. Būsiu spalio 10 d.“. Ieškovė pakartotinai 2023 m. spalio 18 d. paprašė atsakovės atsiųsti dokumentą pasirašymui, tą patį prašymą pakartojo ir 2023 m. spalio 23 d. 2023 m. spalio 23 d. el. laišku ieškovė nurodė atsakovei, kad „Jūs nesilaikote savo įsipareigojimų - neatiduodate kliju transporto kompanijai Venipak, reikalaujate kazkokio priemimo-perdavimo akta, kuri nesugebėjate mums pristatyti virs menesio laiko ir laikote klijus, kuriuos turejote apmoketi 2023 m. birželio 8 d. Labai prašome sutvarkyti visus formalumus ir atiduoti arba apmoketi klijus iki spalio menesio 26 d., nes būsime priversti kreiptys i teisma.“ (pastaba – kalba netaisyta). Į šį ieškovės reikalavimą atsakovės atstovas 2023 m. spalio 25 d. laišku atsakė, kad „Su jumis nesutarus dėl klijų pasiėmimo gegužės 18 d. buvote informuoti (laiškas apačioje), kad nuo gegužės 22 d. mes skaičiuosime saugojimo kaštus, tai šiai dienai gaunasi 35 Eurai. Kada planuojate sumokėti? Taip pat, jei norite paimti klijus, prašome suderinti tikslų laiką su mumis, kad galėtume atiduoti. Nes jei Venipak, ar kita įmonė parašys, kad atvyks pasiimti nuo pvz. 10 val. iki 14 val., tai mes negarantuojame atidavimo, kadangi dirbame ir galime būti išvykę. Jei norite užsitikrinti tokį pasiėmimą, tai tada sumokėkite už laukimo valandas darbuotojui, kuris ir atiduos krovinį.“ (pastaba – kalba netaisyta).

5.       2023 m. spalio 30 d. ieškovė el. laišku dar kartą pasiūlė atsakovei 2023 m. lapkričio 7 d. per kurjerį grąžinti prekę ir šią situaciją geranoriškai išspręsti, tačiau atsakovės atstovas į šį pasiūlymą 2023 m. lapkričio 6 d. el. paštu atsakė, po nekorektiškų frazių nurodydamas, jog: „<...> laukiu rytoj, t. y. lapkričio 7 d. 11 val. adresu (duomenys neskelbtini) pasiimant klijus. Kas pasiims turės pateikti išrašytą įgaliojimą pasiėmimui bei pasirašyti mano jums siųstą priėmimo perdavimo aktą. Jei laikas netinka, prašau siūlykite savo galimą tikslų paėmimo laiką“. (pastaba – kalba netaisyta).

6.       Taigi, atsakovei atsisakius sumokėti už kibirą klijų, taip pat atsisakius prekę grąžinti per kurjerį, keliant neracionalias, neprotingas ir nepagrįstas sąlygas, ieškovei buvo padaryti materialūs nuostoliai, kuriuos sudaro neapmokėta prekės kaina pagal PVM SF 105,22 Eur, kurjerio paslaugų kaina (3,36 Eur) dėl klaidingo užsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), bei 8 proc. palūkanos nuo neapmokėtos prekės kainos, skaičiuojamos nuo PVM SF apmokėjimo dienos (2023 m. birželio 8 d.), pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, prevencijos įstatymą ieškinio pateikimo dienai sudarančios 3,97 Eur (105,22 x 8%/36 x 170). Iš viso – 112,55 Eur (105,22+3,36+3,97).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       S

8.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus ir jų tarpusavio santykius sprendė, kad tarp šalių susiklostė pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai dėl prekės pardavimo pagal ieškovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovė savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai – prekę pardavė, išrašė už ją sąskaitą; atsakovė kibirą klijų gavo, šio fakto neginčijo. Atsakovė taip pat neginčijo aplinkybių, jog prievolės sumokėti už jai perduotą kibirą klijų neįvykdė ir prekės negrąžino. Be to, įvertinęs tarp šalių buvusį komunikavimą, teismas sprendė, kad šalys siekė sutarti dėl prekės grąžinimo.

9.       Kartu teismas, išanalizavęs UAB „Venipak“ siuntų vežimo taisyklių nuostatas, sprendė, kad prekę perduodant per kurjerį (UAB „Venipak“) yra kita prekių pristatymo tvarka, todėl nei įgaliojimai, nei priėmimo-perdavimo aktai neišrašomi. Ieškovė, pasinaudojusi siuntų tarnybos UAB „Venipak“ paslaugomis, negali pati rengti lydinčiųjų dokumentų valstybine kalba bei negali atsakyti už minėtos įmonės internetinėje sistemoje ne valstybine kalba teikiamus lydinčiuosius dokumentus, brūkšninius kodus ir pan. Teismas akcentavo, kad siekdama grąžinti prekę atsakovė galėjo pati atlikti prekės išsiuntimo ieškovei procedūrą, kurios metu būtų galėjusi pridėti lydintį dokumentą (sąskaitą faktūrą, perdavimo aktą), kurį kurjeris pateiktų gavėjui (šiuo atveju ieškovei) pasirašyti ir grąžintų klientui (siuntėjui – šiuo atveju atsakovei) kitą darbo dieną. Tačiau tokio veiksmo atsakovė neatliko, aptarta paslauga nepasinaudojo. Taigi V. J., atsisakydamas sumokėti už kibirą klijų, taip pat atsisakydamas prekę grąžinti per kurjerį, kelia neracionalias, neprotingas ir nepagrįstas sąlygas.

10.       Kartu pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų nustatyta, kad PVM sąskaita faktūra serija BOCH Nr. (duomenys neskelbtini) kibiro klijų Bonikol T 5060 kaina yra 5,24 Eur už kilogramą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad po PVM sąskaitos faktūros gavimo, atsakovė būtų kėlusi klausimą ir (ar) reiškusi pretenzijas dėl neva padidintos prekės kainos – teiravosi kodėl kaina nurodyta didesnė, nei buvo sutarta susitikimo metu, akcentavusi kodėl prekės kaina ne 2,8 už kg, o 5,24 Eur už kilogramą. Šių aplinkybių nepatvirtina 2023 m. gegužės 18 d. V. J. el. laiškas adresuotas ieškovės vadovui, kuriame nurodomas tik teiginys „<...kad pasiimtumėte klijus, kuriems be išankstinio pranešimo ar įspėjimo vienašališkai pakėlėte kainą...>“. Prie atsakovės pateikto procesinio dokumento (DOK-34772) pateikti šalių 2023 m. gegužės 18-19 d. susirašinėjimai patvirtina, kad atsakovė siekė gauti prekės kainos nuolaidą, o ne teikė pretenzijas dėl 5,24 Eur kainos. Ieškovės atstovas aiškiai nurodė, kad jo prekės pardavimo kaina yra 5,24 Eur, tačiau atsakovės atstovas nenurodė savo įrodinėjamos aplinkybės, neva prekės kaina buvo sutarta 2,80 Eur už kilogramą. Nors reklaminėje Bochem klijų Bonikol T-5060 brošiūroje kaina įrašyta ranka, tačiau iš šio atsakovės teikiamo įrodymo nėra galimybės nustatyti kieno ranka darytas kainos įrašas, todėl minėta reklaminė brošiūra negali būti vertintina (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis 178 straipsnis).

11.       Be to, kainos pakėlimo aplinkybę atsakovė siekia įrodyti savo buvusios darbuotojos R. B. rašytiniu liudijimu, 2024 m. birželio 18 d. patvirtintu Lentvario m. notaro biuro notarės. Minėtas liudijimas prijungtas prie bylos ir teismui nusprendus liudytojai užduoti klausimus teismo posėdžio metu, liudytojos R. B. dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu, liudytojai, atsižvelgiant į tai, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini) ir viena prižiūri neįgalų sūnų, suteikta galimybė posėdyje dalyvauti nuotoliniu būdu. Tačiau liudytoja vengė dalyvauti ir duoti paaiškinimus bei atsakyti į užduodamus klausimus teismo posėdyje. Atkreipė dėmesį į tai, kad liudytoja, gyvenanti (duomenys neskelbtini), neva į teismo posėdį nuotoliniu būdu negalinti prisijungti, nes dėl sūnaus priežiūros net kelių minučių pertrauka jai nėra įmanoma, tačiau nuvykti iš (duomenys neskelbtini) galimybių turėjo. Taigi teismas sprendė, kad nėra pagrindo vadovautis liudytojos R. B. rašytiniu paaiškinimu.

12.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktinius bylos duomenis, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovė pažeidė sandorio pagrindu atsiradusią prievolę – iš ieškovės įsigijo prekę, ją gavo, tačiau tinkamai bei nustatytu terminu už įgytą prekę neatsiskaitė, jos negrąžino. Teismas skundžiamame sprendime taip pat pabrėžė, kad, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką bei į šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, atsakovė UAB „Super prekyba“ laikoma pažeidusia prievolę, nes nevykdo savo prisiimtų įsipareigojimų laiku atsiskaityti už kibirą klijų, t. y. atsiskaityti už prekę iki 2023 m. birželio 8 d. nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos. Atsakovė iki šios dienos nėra atsiskaičiusi su ieškove už parduotą prekę, nėra prekės grąžinusi, todėl jai kyla areiga sumokėti prekės kainą, transportavimo išlaidas, kurjerio iškvietimo kainą bei palūkanas.

13.       Papildomai pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovę piktnaudžiaujant savo procesinėmis teisėmis dėl to, kad pareiškė ieškinį teisme. Be to, teismas pažymėjo, kad yra pagrindas priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydis neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, yra pagrįstos, taip pat atitinka rengtų dokumentų bei ginčo pobūdį, sąnaudas ir nėra nepagrįstai didelės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.       Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat atitinkamai paskirstyti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14.1.       Nurodo, kad ieškovė niekaip neįrodė aplinkybės, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl prekių pirkimo būtent už PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą kainą. Bylą nagrinėjęs teismas netinkamai taikė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, taip pat visiškai netinkamai tyrė įrodymus, kadangi pateikė išvadas, priešingas byloje pateiktai atsakovės pozicijai ir esantiems įrodymams, neteisėtai ir nepagrįstai konstatuodamas, neva byloje nebuvo ginčo dėl to, kad tarp šalių susiklostė teisiniai santykiai pagal ieškovės pateiktą PVM sąskaitą faktūrą. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tarp šalių nuo pat pradžių kilo ginčas dėl PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos kainos, ko pasėkoje šalys susitarė laikyti sutartį negaliojančia (nutraukta) ir vykdyti restituciją natūra.

14.2.       Bylą nagrinėjęs teismas netinkamai vertino įrodymus, padarydamas išvadą, neva atsakovės atstovas, gavęs ieškovės siųstą PVM sąskaitą faktūrą, derėjosi dėl prekės kainos. Šalys dėl kainos ilgai nesiginčijo ir ieškovės atstovui pasiūlius sutartį nutraukti bei įvykdyti restituciją atsakovės atstovas su tuo sutiko. Todėl šioje byloje pagrindinis ginčas kilo ne dėl kainos, o dėl ieškovės atstovo nepagrįstai nepasirašyto perdavimo-priėmimo dokumento.

14.3.       Pirmosios instancijos teismas neįvertino pačios ieškovės veiksmų, kuri neužtikrino tinkamo prekių atsiėmimo proceso organizavimo – atsisakė pasirašyti prekių priėmimo-perdavimo aktą, nepateikdama atsakovei jokio rašytinio dokumento, patvirtinančio prekių grąžinimą ieškovei. Šiuo konkrečiu atveju ieškovės atstovas nevykdė savo pareigos priimti grąžinamą prekę, vengdamas pasirašyti perdavimo-priėmimo aktą, tuo pačiu atsisakydamas tinkamai priimti kibirą su klijais, o atsakovės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai.

14.4.       Apeliantė pabrėžia, jog pervežimą turėjusios atlikti įmonės UAB „Venipak“ vidaus taisyklės, yra taikomos užsakovui (siuntėjui), t. y. šiuo atveju ieškovei ir dalinai gavėjui, bet ne atsakovei. Atsakovė šiuo atveju nebuvo užsakove, nesudarė su UAB „Venipak“ jokios sutarties, negalėjo ir neprivalėjo žinoti jos vidaus taisyklių. Atsakovė turėjo sutartinę prievolę vykdant restituciją, perduoti ieškovės teisėtam ir įgaliotam atstovui prekę, savo išlaidomis pasirūpinti perdavimo priėmimo dokumento sudarymu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.310 straipsnio 3 dalies nustatyta pareiga). Savo pareigą atsakovės atstovas visiškai ir sąžiningai įvykdė. Būtent ieškovės atstovas atsisakė pasirašyti pateiktus perdavimo-priėmimo dokumentus ir pačios UAB „Venipak“ išduotą ieškovei „Shipment bill“. Ieškovės atstovas taip pat galėjo perduoti per UAB „Venipak“ savo perdavimo-priėmimo dokumentą, kurį vežėjas būtų atsakovei palikęs, kai pasiima prekę. To ieškovės atstovas taip pat nepadarė. Taigi atsakovės atstovas negavo jokio dokumento, kuris patvirtintų prekės grąžinimą ieškovei. 

14.5.       Be to, bylą nagrinėjęs teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas skundžiamu sprendimu priteisdamas prekių transportavimo išlaidas. Ieškovė byloje neįrodė, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas, jog prekių pristatymo išlaidas padengs atsakovė. Bylą nagrinėjęs teismas privalėjo vadovautis CK 6.310 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad daiktų pristatymo, jų svėrimo ir perskaičiavimo (kiekio patikrinimo) išlaidos tenka pardavėjui, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip.

14.6.       Negana to, bylą nagrinėjęs teismas elgėsi tendencingai liudytojos atžvilgiu ir nepagrįstai nesirėmė jos parodymais, duotais raštu davus priesaiką notaro akivaizdoje. Kartu apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų suma yra pagrįsta bei atitinka 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžius, kadangi byla nebuvo sudėtinga ar didelės apimties, vieno iš posėdžių trukmė buvo trumpesnė nei 30 minučių, o atsakovės bylos nagrinėjimo metu teikti atskirieji skundai buvo tenkinti atsakovės naudai.

14.7.       Taip pat apeliaciniu skundu atsakovė nurodo, jog procesas pirmosios instancijos teisme buvo vedamas tendencingai, neobjektyviai ir šališkai. Jau pirmo parengiamojo proceso metu atsakovės atstovas buvo nepagrįstai kaltinamas sukčiavimu, tvirtinama, kad jis daro klaidą ir pažeidimą atstovaudamas atsakovę (nors niekas jokio pažeidimo nėra nustatęs iki šiol), nesivadovaujant CPK, neteisėtai buvo sprendžiami Advokatų garbės teismui priskirtini klausimai.2024-05-15 parengiamojo teismo posėdžio metu teismas, nesant nei vienos iš šalių prašymo, savo iniciatyva priėmė neteisėtą ir nepagrįstą (nesivadovaujant CPK normomis) „Protokolinę nutartį”, kuria atsisakė priimti atsakovės teiktą atsiliepimą, nors priėmimo klausimą teismas jau buvo išsprendęs anksčiau. 2024-05-15 teismo posėdyje teisėja, nespręsdama bylos ir atidėdama posėdį, praleisdama 30 dienų terminą kito posėdžio paskyrimui dėl šio pažeidimo apkaltino atsakovės atstovą. Baigus 2024-05-15 posėdį teisėja dar paprašė – „advokate P. Ž. aš norėčiau dar su jumis pasikalbėti dėl jūsų klientės vienos elgesio” ir nurodė atsakovės atstovui atsijungti. Atsakovės atstovui pasirodė ypač keistas toks teisėjos noras pasikalbėti su viena iš bylos šalių, kitai nedalyvaujant, ypač, kai byloje atsakovės atstovas nuolat jautė teisėjos prielankumą ieškovės pusei. Tai yra papildoma aplinkybė, įrodanti, kad byla galėjo būti sprendžiama šališko ir neobjektyvaus teismo. Byloje buvo teikti atsakovės atstovo prašymai dėl teisėjos nušalinimo, tačiau jie nebuvo tenkinti.

15.       Ieškovė N. M. personalinės įmonės „Bochakolita“ atsiliepimu prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15.1.       Nurodo, kad nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad ieškovės atstovas N. M. nors ir lankėsi atsakovės patalpose ir pristatė klijus, tačiau atsakovė sąmoningai nutyli, kad šis vizitas įvyko 2020 m. vasario mėnesį (prieš paskelbtą karantiną). Tuo tarpu sandoris įvyko 2023 m. gegužės 4 d., t. y. po daugiau nei 3 metų. Akivaizdu, jog atsakovės versija, jog šalys vizito metu, kuris įvyko prieš daugiau nei tris metus, susitarė ginčo sandorio klijų kainą, nėra logiška. Kita vertus, jei tikėtumėme atsakovės versija, jog šalys buvo sutartosios klijų pardavimo kainą – 2,80 Eur už kilogramą (įskaitant PVM), tai kyla pagrįstas klausimas – kodėl tuomet 2023 m. gegužės 9 d. atsakovė siūlėsi mokėti 3,5 Eur už kilogramą.

15.2.       Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis esą negalioja, nes buvo susitarta dėl jos nutraukimo ir restitucijos taikymo. Šis teiginys atskleidžia atsakovės atstovo – akcininko/direktoriaus/advokato – nesąžiningą elgesį, bandant išvengti atsakomybės: esą sutartis nutraukta, todėl atsakovė nebeturi prievolės apmokėti sąskaitos, o jei ieškovė nori susigrąžinti prekę, ji privalo kreiptis į teismą su kitu ieškiniu dėl prekės (klijų) grąžinimo. Tiesa, ieškovės atstovas dėjo visas įmanomas pastangas išvengti teisminio proceso, todėl atsakovei siūlė, jei sutarta kaina netinka, tiesiog grąžinti prekę. Visgi, tokia galimybe atsakovė nepasinaudojo, t. y. ne tik, kad neapmokėjo PVM sąskaitos faktūros, bet ir nusprendė pasilikti klijus. Negana to, teisėja Irena Bielskytė teismo posėdžio metu siūlė atsakovės atstovui – akcininko/direktoriaus/advokato – į kitą teismo posėdį atsivežti klijų kibirėlį ir jį grąžinti ieškovei, tačiau atsakovės atstovas nurodė, kad nesiruošia to daryti. Akivaizdu, kad klijais yra seniausiai sunaudoti, o atsakovės direktorius, turėdamas advokato statusą, tikėjosi išvengti savo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo sutarties galiojimą bei pagrįstai nusprendė, jog atsakovė privalo įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus ir apmokėti jai išrašytą PVM sąskaitą faktūrą.

15.3.       Atsiliepime taip pat pažymima, kad atvykus UAB „Venipak“ kurjeriui atsiimti prekės, atsakovės atstovas atsisakė ją perduoti, reikalaudamas pateikti ieškovės (kaip juridinio asmens) įgaliojimą bei atsakovės parengtą ir ieškovės pasirašytą priėmimo–perdavimo aktą. UAB „Venipak“ yra transporto paslaugų įmonė, kurios kurjeriai neturi ir negali turėti ieškovės, kaip juridinio asmens, išduoto įgaliojimo ar pasirašyto priėmimo-perdavimo akto. Kita vertus, klijai buvo pristatyti atsakovei be jokio jos parengto priėmimo-perdavimo akto pasirašymo ir tuomet jai tai netrukdė priimti prekę. Šiuo atveju svarbu, kad UAB „Venipak“ taiko patikimą ir struktūruotą procesą bei turi vidinę dokumentaciją, kuri užtikrina tikslų asmenų, perdavusių ir priėmusių prekę, identifikavimą. Todėl akivaizdu, kad atsakovės atstovas, kuri yra gana žinomas teisininkas, puikiai suprato, kad naudojantis UAB „Venipak“ paslaugomis, jokių papildomų dokumentų kurjeris nepasirašys, todėl sąmoningai, neketindamas grąžinti prekės, kėlė neįgyvendinamus reikalavimus.

15.4.       Taigi nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi situacija, kai ieškovė: i) du kartus apmokėjo UAB „Venipak“ transportavimo paslaugas; ii) sumokėjo PVM valstybei; iii) tinkamai ir laiku pristatė prekę atsakovei, tačiau vis tiek liko be pinigų ir be prekės, be to, neteisėtai reikalaujama sumokėti už sandėliavimą. Tai yra akivaizdus atsakovės atstovo pasityčiojimas. Be to, akivaizdu, kad šalys susitarė, jog klijai bus pristatyti UAB „Venipak“ kurjerio pagalba į atsakovės nurodytą vietą, o transportavimo išlaidas padengs atsakovė. Šį faktą patvirtina ir 2023 m. gegužės 9 d. el. laiškas, kurį keturis kartus cituoja pati atsakovė savo apeliaciniame skunde, ir kuriame nėra jokių pretenzijų dėl transportavimo kaštų. Tai rodo, kad atsakovė, kaip verslo subjektas, buvo informuota ir pripažino savo įsipareigojimą padengti transportavimo išlaidas. 

15.5.       Dėl liudytojos R. B. parodymų atsiliepime nurodoma, kad vadinamasis „liudijimas“ iš esmės grindžiamas tik tuo, jog Atsakovės darbuotoja R. B. neva per telefono garsiakalbį girdėjo proceso šalių atstovų pokalbį. Tai – netiesioginis, nepatikimas ir objektyviai neįrodomas informacijos šaltinis. Kaip žinia, notarinis rašytinis liudijimas yra galimas tik išimtiniais atvejais. Šiuo atveju nėra jokių duomenų ar aplinkybių, pagrindžiančių, kodėl minėta liudytoja negalėtų būti apklausta teismo posėdyje – nei gyvai, nei nuotoliniu būdu. Todėl toks rašytinis paaiškinimas vertintinas kritiškai ir, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, neturėtų būti laikomas tinkamu įrodymu. Be to, liudytoja vengė duoti parodymus teisme.

15.6.       Atsiliepime pažymima ir tai, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, neviršija teisės aktuose nustatytų maksimalių dydžių ir susidarė išimtinai dėl neteisėtų atsakovės atstovo – akcininko, direktoriaus ir advokato V. J. – veiksmų. Atsakovės atstovo veiksmai, įskaitant netinkamai parengtą procesinį dokumentą ir nuolatinius procesinius skundus, lėmė bylos vilkinimą ir papildomas išlaidas. Be to, kelis teismo posėdžius teko atidėti dėl atsakovės atstovo ar liudytojos neatvykimo, kai tuo tarpu ieškovės atstovas atsakingai vykdė savo pareigas ir dalyvavo visuose posėdžiuose. CPK įtvirtintas „pralaimėjęs moka“ principas, todėl teisėta ir pagrįsta, kad visos bylinėjimosi išlaidos būtų priteistos iš atsakovės, kuri privalo prisiimti atsakomybę už savo nesąžiningus veiksmus ir jų pasekmes.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių įrodymų priėmimo

17.       Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovė kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikia ir prašo priimti naujus įrodymus – 2024-01-17 Lietuvos advokatūros Protokolą išrašą. Įvertinęs pridedamų prijungti dokumentų turinį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog pateikiami nauji įrodymai yra susiję su ginčo suma bei jos priteisimu, taip pat kad jų nebuvo galima pateikti anksčiau (juo labiau kad dėl atsakovės atstovo jau parengiamajame teismo posėdyje buvo kilęs atstovavimo pagrįstumo ir galimumo klausimas, o pirmosios instancijos teismas dar parengiamojo teismo posėdžio metu klausė atsakovės atstovo V. J. dėl jo įrašymo į praktikuojančių advokatų sąrašą laiko, taip pat atleidimo iš atsakovės direktoriaus pareigų datos) ar pirmosios instancijos teismas šių dokumentų nepagrįstai nepriėmė, todėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme būtinumas nepagrįstas. Dėl šių priežasčių kartu su rašytiniais paaiškinimais pateiktus dokumentus atsisakoma priimti.

18.       Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ši civilinė byla apeliacine tvarka yra nagrinėjama pagal atsakovės UAB „Super prekyba“ pateiktą apeliacinį skundą, kurio pateikimo terminas buvo 30 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (2025-06-17). Apeliacinis skundas 2025-07-17 pirmosios instancijos teisme gautas, priimtas, taip pat nustatytas terminas atsiliepimui pateikti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą pirmosios instancijos teisme gautas 2025-08-05 ir priimtas, 2025-08-06 byla išsiųsta į apeliacinę instanciją. Panevėžio apygardos teismo 2025-08-11 civilinė byla apeliacine tvarka paskirta rašytiniam nagrinėjimui 2025-10-22, teismo pranešimas paskelbtas 2025-08-11. 2025-10-17 Panevėžio apygardos teisme gauti atsakovė papildomai pateikiami rašytiniai paaiškinimai, kuriais atsakovė papildomai pasisako dėl ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų, ginčija ieškovės teiginius, kurie iš esmės buvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme bei dėl kurių pagal atsakovės jau pateiktą apeliacinį skundą kyla ginčas ir civilinė byla yra nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme.

19.       Esant išdėstytai situacijai, taip pat atsižvelgiant į CPK 323 straipsnio nuostatas, įvirtinančias, jog pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovės 2025-10-17 (DOK -5662) teismui pateiktus rašytinius paaiškinimus.

Teisinis ginčo vertinimas

20.       Iš atsakovės apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tiek dėl taikytų materialinės teisės normų, tiek dėl byloje atlikto įrodymų vertinimo, tiek dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo.

21.       Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti ieškovės ieškinį ir priteisti skolą iš atsakovės, kuri gavusi prekę dar 2023-05-09, iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos už šią prekę išrašytos sąskaitos apmokėjusi nebuvo, taip pat nebuvo grąžinusi šios prekės ieškovei bei nesiekė to padaryti teisminio bylos nagrinėjimo metu, nors tolios galimybės realiai buvo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei šalių teiktus procesinius dokumentus, pažymi, jog nagrinėjamu atveju nors ginčo suma sudaro kiek daugiau nei 100 Eur, tačiau civilinės bylos teisminis nagrinėjimas tęsiasi beveik 2 metus, ginčo objektas yra mobilus ir sąlyginai nedidelis (klijų kibiras, 15 kg), o ginčo suma nėra didelė. Tokia situacija rodo tarp šalių susiklosčiusią pakankamai įtemptą situaciją, dėl kurios, nepaisant nedidelės ginčo sumos, bylinėjimosi išlaidų dydis sudaro keliskart didesnę sumą, o apeliaciniu skundu iš esmės ginčijamos tiek faktinės aplinkybės, tiek jų vertinimas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl esminių byloje kylančio ginčo aspektų.

22.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2023-05-08 ieškovė pateikė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą BOCH Nr. (duomenys neskelbtini) apmokėjimui už prekę, viso 105,22 Eur sumai, įskaitant 18,26 Eur PVM ir prekės pristatymo kainą. PVM sąskaitoje faktūroje apmokėjimo terminas – 2023-06-08. Prekė atsakovei buvo pristatyta 2023-05-09 naudojantis siuntų tarnybos UAB „Venipak“ paslaugomis, dar neapmokėjus PVM sąskaitos faktūros. Jokia rašytinė sutartis tarp šalių dėl šios prekės įsigijimo sudaryta nebuvo. Ieškovė, atsižvelgdama į atsakovės nurodomas aplinkybes, 2025-09-14 buvo iškvietusi kurjerį pas atsakovę paimti ginčo klijų, tačiau klijai kurjeriui perduoti nebuvo, taip pat jokia kita forma ginčo klijai nebuvo ieškovės pasiimti ar atsakovės perduoti/išsiųsti ieškovei, taip pat atsakovė už prekę jokio mokėjimo nėra atlikusi. Dėl šių aplinkybių ginčas byloje nekyla.

23.       Vertinant atsakovės argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, pažymėtina, jog CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei tvirtina atsakovė, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neperkėlė įrodinėjimo naštos atsakovei. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2023-05-08 sąskaitoje, išrašytoje atsakovei, nurodyta, kad prekės kaina yra 78,60 Eur (15 kg po 5,24) ir 8,36 Eur transportas (1t., 7 b. l.). Kaip minėta, nesant jokių tarp šalių sudarytų rašytinių sutarčių ar tarpusavio susirašinėjimo dėl klijų ir pristatymo kainos iki sąskaitos faktūros išrašymo, nagrinėjamu atveju atsakovė, siekdama įrodyti, kad kaina nėra sutarta tokia, kokia buvo nurodyta ieškovės išrašytoje sąskaitoje faktūroje, turėjo pareigą pateikti šalių susitarimą dėl atsakovo nurodomos kainos ir prekės pristatymo išlaidų atlyginimo patvirtinančius įrodymus. Atsakovė, grįsdama savo poziciją pateikė klijų gamintojo lankstinuką, kuriame ranka įrašytas įrašas „2,80 €/kg“, taip pat atsakovės atstovo el. susirašinėjimą su ieškovės atstovu, kuriame atsakovės atstovas nurodo, kad tik 2023-05-09 pamatė atsiųstą sąskaitą ir liko nemaloniai nustebintas, kodėl skiriasi kaina nuo vizito su fabriko atstovais metu siūlytos kainos; atsakovė gali mokėti 3,5 Eur/kg ir prašo atitinkamai pataisyti sąskaitą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau aptarti atsakovės pateikti įrodymai, kurių dalies autentiškumo nustatyti negalima (ar klijų gamintojo lankstinuke kaina nurodyta būtent ieškovės, taip pat kuriuo metu toks pasiūlymas buvo teiktas ir kiek laiko galiojo) nepagrindžia iki prekės pristatymo egzistavus šalių susitarimą dėl atsakovės nurodomos 2,80 Eur už kilogramą kainos susitarimo, juo labiau kad 2023-05-09 el. laiške pati atsakovė siūlė mokėti didesnę, nei jos nurodoma 2,80 Eur už kilogramą kainą (siūlė mokėti 3,5 Eur/kg). Kita vertus, pirminiame ieškovei siųstame laiške atsakovė nenurodė jokių aplinkybių dėl neva nepagrįstai į sąskaitą faktūrą įtrauktų prekės pristatymo išlaidų. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė į bylą pateikė kitiems juridiniams asmenims 2023 metų balandžio – birželio mėnesiais išrašytas sąskaitas faktūras, kuriose parduodamų tokios pačios rūšies klijų kaina sutampa su atsakovei išrašytoje sąskaitoje nurodyta kaina, taip pat yra skaičiuojamos ir pristatymo išlaidos. Tokios aplinkybės, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, sudaro pagrindą pripažinti, kad atsakovė neįrodė egzistavus šalių susitarimą dėl mažesnės klijų kilogramo kainos bei to, jog šalių susitarimu atsakovei nėra skaičiuojamos pristatymo išlaidos.

24.       Išdėstytų išvadų nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su neva nepagrįstu pirmosios instancijos teismo atliktu liudytojos R. B. parodymų, duotų notarui, vertinimu. Pabrėžtina, jog CPK 185 straipsnyje įtvirtinta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis. Be to, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Nagrinėjamu atveju liudytoja R. B. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad teismas galėtų tiesiogiai išklausyti jos parodymus, t. y. ji neatvyko nei į teismo posėdį, nei dalyvavo teismo posėdyje nuotoliniu būdu. Tokios aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad ši liudytoja buvo atsakovės darbuotoja ir byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad ji tiesiogiai tarėsi, derėjosi ar sudarė susitarimą dėl klijų kainos ir pristatymo apmokėjimo su ieškove, taip pat kad su ja tiesiogiai kontaktavo dėl ginčo klijų pristatymo, sąskaitos faktūros išrašymo, nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

25.       Taigi, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė tiek dėl ginčo prekės kainos dydžio, tiek dėl už pristatymo išlaidas atsakingo asmens, taip pat tinkamai vertino pateiktus įrodymus ir teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą.

26.       Vertindamas aplinkybes, dėl kurių susiklostė nagrinėjama situacija, kai ginčo klijai, pristatyti atsakovei dar 2023 m. gegužės mėnesį iki šiol nėra grąžinti ieškovei ar už juos atsiskaityta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog iš byloje esančio šalių susirašinėjimo elektroniniais laiškais turinio matyti, kad ieškovė išties sutiko derėtis dėl kainos, siūlė ją sumažinti (apie 1 Eur už kilogramą), o atsakovei ir toliau nesutinkant atsiskaityti sutiko, kad ginčo prekė būtų grąžinta. Atsakovė viso proceso metu tvirtino, kad prekė ieškovės iškviestam kurjeriui nebuvo perduota ne dėl atsakovės kaltės, o todėl kad kurjeris ir/ar ieškovė nepasirašo perdavimo akto. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad kurjeris paimti klijus pas atsakovę buvo atvykęs. Šią aplinkybę apeliaciniame skunde pripažįsta ir pati atsakovė. Tačiau aplinkybė, kad kurjeris atsisako pasirašyti atitinkamus atsakovės teikiamus su vežimo užsakymo formavimu nesusijusius dokumentus, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog egzistuoja ieškovės kaltė dėl ginčo prekės negrąžinimo.

27.       Viena vertus, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, siuntų siuntimo užsakymas ir vykdymas yra specializuota siuntų įmonės veikla, kuri, suformavus siuntimo užsakymą, turi savo konkrečias taisykles ir tvarką, kuri ieškovei, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, buvo tinkama bei pagal kurią jokie papildomi siuntų perdavimo aktai ar įgaliojimai kurjerių pasirašomi nebuvo. Kita vertus, nuo prekės gavimo iki ieškovės iškviesto kurjerio, buvo praėję apie 3 mėnesiai, dėl ko pati atsakovė per šį laikotarpį turėjo realias galimybes ginčo prekę išsiųsti naudodamasi jai priimtinais vežėjais. Tačiau atsakovė to taip pat nedarė ir, kaip matyti iš šalių elektroninio susirašinėjimo, dalį laiko buvo nepasiekiama kontaktui arba išvykusi iš įmonės buveinės. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad svarbi ir ta aplinkybė, jog nuo bylos pirmosios instancijos teisme iškėlimo metu atsakovė nesiūlė ieškovei pristatyti prekę, nors, kaip minėta, ginčo prekė nėra didelė ir galėjo būti pristatyta paties atsakovės atstovo, kuris vyko į teismo posėdžius (2 t., 82 b. l.). Tą galimybę buvo nurodžiusi ir pirmosios instancijos teismo teisėja, tačiau atsakovės atstovas ja pasinaudoti nebandė, atsisakymo grąžinti prekę priežasties nenurodė, taip pat neteikė jokių duomenų apie tai, kad ginčo prekė realiai egzistuoja ir nėra sunaudota. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju prekė ieškovei, kuri buvo užsakiusi kurjerio paslaugas paimti prekę iš atsakovės ir pastaroji jam šios prekės neperdavė, nebuvo pristatyta dėl ieškovės kaltės, o atsakovė neturėjo jokios realios galimybės prekę ieškovei grąžinti.

28.       Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat tvirtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė skolą iš atsakovės pagal pirkimo - pardavimo sutartį, nors šalys buvo sutarusios sutartį nutraukti. Iš byloje esančio šalių susirašinėjimo turinio matyti, kad viena vertus, šalys bandė derėtis dėl kainos, kita vertus, ieškovė sutiko ir su prekės grąžinimu, kaip alternatyviu ginčo sprendimo būdu. Tačiau nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė, leidusi pirmosios instancijos teismui priteisti skolą iš atsakovės, yra ta, kad per maždaug pusę metų trukusį šalių susirašinėjimą atsakovė prekės nei grąžino, nei už ją apmokėjo. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovės atstovui taip pat nesiekiant pasinaudoti teisėjos išsakyta galimybę ginčo prekę tiesiog grąžinti ieškovei kitame teismo posėdyje, vertinimas, kad ieškovė, kaip savo pažeistų teisių gynimo būdą, turėjo pagrindą rinktis išimtinai atsakovės nurodomą restituciją, nėra pagrįsta, juo labiau kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad restitucija yra galima ir prekė natūra vis dar egzistuoja.

29.       Kita vertus, kategoriškai spręsti, jog ieškovė nutraukė sutartį būtent tuo metu kai sutiko, jog atsakovė grąžintų prekę, nėra pagrindo, kadangi toks pasiūlymas buvo pateiktas siekiant geranoriškai išspręsti susiklosčiusią situaciją (šiuo atveju atsakovei nei apmokant už prekę, nei ją grąžinant, ieškovė nepranešė apie sutarties nutraukimą ir reikalavimo taikyti restituciją neįvardijo o tik buvo sutikusi geranoriškai spręsti situaciją), tačiau, kaip jau minėta, po to atsakovė prekės ieškovei negrąžino nei savo iniciatyva, nei perdavė ieškovės atsiųstam kurjeriui, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pirkimo – pardavimo sutarties galiojimą bei atsakovės pareigą atsiskaityti pagal ieškovės išrašytą ir byloje ištirtais įrodymais nenuginčytą sąskaitą faktūrą.

30.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliacinio skundo argumentus, susijusius su bylinėjimosi išlaidų, priteistų iš atsakovės ieškovei, dydžiu, pabrėžia, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje yra laikoma laimėjusia ginčą šalimi, todėl visos tarpinių procesinių klausimų išlaidos, priešingai nei tvirtina apeliantė, yra paskirstomos remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, t. y. atsižvelgiama į tai, kuri šalis (kokia apimtimi) laimėjo ginčą iš esmės. Kartu pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamu atveju ieškovė patyrė išlaidas advokato pagalbai apmokėti už ieškinio parengimą, atstovavimą teisme, kai bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme tęsėsi daugiau nei pusantrų laiko, iš viso vyko 4 teismo posėdžiai, o vien maksimali bylinėjimosi išlaidų suma už ieškinio parengimą jo apmokėjimo metu sudarė daugiau nei 5000 Eur. Taigi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje konkrečioje byloje susiklosčiusią situaciją, nepaisant nedidelės ginčo kainos, pagrįstai sprendė, jog ieškovės prašytos priteisti 3349,50 Eur bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, teisingos ir proporcingos darbo bei laiko sąnaudoms šioje konkrečioje byloje.

31.       Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir tendencingas. Apeliacinės instancijos teismas tokius atsakovės argumentus atmeta. Pirmiausia pažymėtina tai, kad atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme reiškė nušalinimą teisėjai, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos 2024-05-29 nutartimi pareikštas nušalinimas buvo atmestas. Aptariamoje nutartyje teismas nurodė, kad atsakovės pareiškimas yra susijęs su teisėjos procesine veikla o būtent su teisėjos procesiniu sprendimu atsisakyti priimti anksčiau teismo priimtą atsakovės atsiliepimą ir teisėjos teismo posėdžio metu išsakytomis abejonėmis dėl advokato V. J. teisės atstovauti atsakovės UAB „Super prekyba“ interesus teismo procese. Aplinkybes, susijusias su atsakovės atstovo statuso bei pareigų aiškinimusi, kaip teisėjos šališkumą neva patvirtinančius duomenis, apeliantė nurodo ir apeliaciniame skunde, tačiau pastebėtina, jog byloje esantys duomenys išties patvirtina, kad dalies bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovas buvo nurodomas ir kaip įmonės vadovas ir kaip šiai įmonei atstovaujantis advokatas (1 t., 42 b. l., 65 b. l., 1 t., 116-117 b. l., 2 t., 60, 91, 93 b. l.), dėl ko pirmosios instancijos teismui buvo kilusi pareiga išsiaiškinti tinkamo atstovavimo faktą bei sąlygas. Be to, išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžius nebuvo nustatyta, kad teisėja, pasisakydama dėl galimos atsakovės atstovės atsakomybės už advokato veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ar galimos atsakomybės kilimą grasino atsakovės atstovui ar konstatavo atitinkamos atsakomybės taikymą.

32.       Taigi, teisėjos šališkumas šiuo atveju nėra įrodytas. Išdėstyto vertinimo nekeičia ir apeliantės argumentai dėl teisėjos priimtų procesinių sprendimų panaikinimo apeliacine tvarka ar pokalbio su ieškovės atstovu pratęsimas po posėdžio, kadangi vienu atveju tai yra tiesioginė procesinė teismo (teisėjo) veikla, kuomet priimti procesiniai sprendimai yra peržiūrimi apeliacine tvarka, o kitu atveju nors teisėja išties kreipėsi į ieškovės atstovą dėl kitos jo klientės elgesio aptarimo, tačiau atsijungti nuo šio pokalbio paprašė būtent atsakovės atstovas, o byloje nėra jokių duomenų leidžiančių vertinti, kad toks teisėjos ir atstovo pokalbis buvo susijęs su šia civiline byla, o teisėja priėmė nešališką ir neobjektyvų sprendimą byloje.

33.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

34.       Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, skundžiamame sprendime nurodė pagrįstus argumentus, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti, teisingai konstatavo aktualias faktines aplinkybes, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė prašo priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas, apeliacinės instancijos teismui pateikė 1573,00 Eur bylinėjimosi išlaidų dydį ir faktą patvirtinančius įrodymus (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagrįstos PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), AB Swedbank banko sąskaitos 2025-09-04 mokėjimo nurodymu, taip pat neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) priteistino maksimalaus dydžio, todėl iš atsakovės ieškovei priteistinos 1573,00 Eur bylinėjimosi išlaidos. Netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei N. M. personalinei įmonei Bochakolita (j. a. k. 124597188) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Super prekyba“ (j. a. k. 303373071) 1573,00 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų septyniasdešimt trijų eurų) teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjas                                        Laimantas Misiūnas