Administracinė byla Nr. eA-2812-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06066-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.14.1.1; 12.15.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jostatyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jostatyba“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI, mokesčių administratorius), vadovaudamasi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. VA-108 patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių (2013 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. VA-7 redakcija) 11.5 punktu pradėjo ir atliko uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Jostatyba“ mokestinį pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir pelno mokesčio patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., ir mokestinio patikrinimo rezultatus išdėstė 2015 m. sausio 23 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-35 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo papildomai apskaičiavo 24 531,40 Eur PVM ir 17 522,59 Eur pelno mokesčio.
2. Šiaulių AVMI 2015 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. (13) FR0682-192 patvirtino Patikrinimo aktą ir pripažino, kad kilo pagrįstų įtarimų, ar UAB „Deimeka“, VšĮ „Anbikrijus“, UAB „Lipni reklama“, VšĮ „Studija DA“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir minėtų įmonių įvyko, todėl nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 24 531,40 Eur PVM, 7 357,22 Eur PVM delspinigių, 2 453 Eur PVM baudą, 17 522,59 Eur pelno mokesčio, 3 031,74 Eur pelno mokesčio delspinigių ir 1 752 Eur pelno mokesčio baudą, t. y. iš viso 56 647,95 Eur.
3. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija, centrinis mokesčių administratorius) 2015 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 69-61 „Dėl UAB „Jostatyba“ (į. k. 302499252) skundo“ patvirtino Šiaulių AVMI 2015 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. (13) FR0682-192.
4. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija, MGK), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. S-232(7-146/2015) patvirtino VMI 2015 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 69-61.

II.

5. Pareiškėjas UAB „Jostatyba“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Komisijos 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. S-232(7-146/2015), VMI 2015 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 69-61ir Šiaulių AVMI 2015 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. (13) FR0682-192.
6. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių AVMI nekėlė abejonių, jog UAB „Deimeka“, VšĮ „Anbikrijus“, UAB „Lipni reklama“ ir VšĮ „Studija DA“ ginčo laikotarpiu savo mokestines prievoles įgyvendino tinkamai. Minėtos įmonės savo apskaitoje tinkamai apskaitė, deklaravo ir sumokėjo pardavimo PVM. MGK klaidingai pripažino, jog Šiaulių AVMI nustatė, kad 2014 m. liepos 11 d. VšĮ „Anbikrijus“ turėjo 266 922,19 Lt nepriemoką, iš jos 183 255,79 Lt PVM nepriemoką, susidariusią per laikotarpį nuo 2007 m. kovo 26 d. iki 2011 m. liepos 25 d. Be to, MGK ir VMI ginčijamuose sprendimuose nenurodė, kad VšĮ „Studija DA“ pareiškėjui suteikė paslaugas, kurių bendra PVM suma yra 39 005,2 Lt, t. y. daugiau negu du kartus už VšĮ „Studija DA“ įsiskolinimą biudžetui. Šiaulių AVMI patikrinimo akte rėmėsi prielaidomis. Nei Patikrinimo akte, nei ginčijamuose sprendimuose nepasisakyta dėl UAB „Lipni reklama“ mokestinių prievolių. Šiaulių AVMI ir VMI tik abstrakčiai nurodė, jog ši įmonė yra bankrutuojanti nuo 2014 m. gegužės 13 d., tačiau neatsižvelgė į tai, jog ji pareiškėjui teikė paslaugas nuo 2011 m. gruodžio mėn. Pareiškėjo teisė į 48 255,7 Lt PVM atskaitą pagal VšĮ „Anbikrijus“, UAB „Lipni reklama“ ir VšĮ „Studija DA“ sąskaitas faktūras nėra paneigta. Kadangi pardavėjas sumokėjo pardavimo PVM, o mokesčių administratorius pripažino PVM sąskaitas faktūras neturinčiomis juridinės galios ir atitinkamai uždraudė pareiškėjui atskaityti pirkimo PVM, Šiaulių AVMI, VMI ir MGK skirtingai vertino to paties sandorio pagrįstumą PVM tikslais, todėl buvo pažeistas mokesčių neutralumo principas. Nebuvo nagrinėtas pareiškėjo nesąžiningumo klausimas, neįrodyta, kad pareiškėjas piktnaudžiavo PVM nuostatomis.
7. Pareiškėjas, jo teigimu, turi teisę į išlaidų pagal UAB „Demeika“, VšĮ „Anbikrijus“, UAB „Lipni reklama“, VšĮ „Studija DA“ išrašytas sąskaitas faktūras pripažinimą sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, kadangi pateikė juridinę galią turinčius dokumentus. Pareiškėjo kontrahentai tikrinamu laikotarpiu buvo veikiantys ūkio subjektai, išlaidos savo prigimtimi atitiko sąnaudų sampratą, buvo patirtos vykdant veiklą. UAB „Jostatyba“ nesutiko su Šiaulių AVMI išvada, jog transporto (krovinių vežimo) ir reklamos išlaidos nebuvo naudojamos pareiškėjo veikloje.

8. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas paaiškino, kad bylos medžiaga vienareikšmiškai patvirtina aplinkybę, jog nėra pateikta įrodymų dėl realaus paslaugų teikimo (prekių tiekimo) fakto. Šiaulių AVMI patikrinimo metu juridinę galią neturinčiais dokumentais pripažino ne visus pareiškėjo tikrinimui pateiktus dokumentus, o tik tuos, kuriuose sudaryti sandoriai nors ir atitinka formaliąsias sąlygas, tačiau nepatvirtina realaus paslaugų suteikimo (prekių tiekimo) fakto. PVM atskaitai ir patirtoms išlaidoms pagrįsti pareiškėjo tikrinimui pateiktose UAB „Deimeka“, VšĮ „Anbikrijus“, UAB „Lipni reklama“ ir VšĮ „Studija DA“ PVM sąskaitose faktūrose užfiksuotos ūkinės operacijos realiai neįvyko, jose įvardytos paslaugos pareiškėjui nebuvo suteiktos, t. y. šios PVM sąskaitos faktūros pripažintinos neturinčiomis juridinės galios.
10. PVM sąskaitos faktūros, kuriomis grindžiama pareiškėjo teisė apskaičiuojant pelno mokestį iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas, atsakovo nuomone, neatspindi tikrojo ūkinės operacijos turinio, ir tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, remdamasis šiais buhalterinės apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis) bei juose užfiksuotais duomenimis, negali pripažinti (pagrįsti) pelno mokestį mažinančių sąnaudų. Tokiu atveju mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus (įrodyti) juridinius faktus, kurie suteikia jam teisę į sąnaudų nurašymą – įsigytų prekių (paslaugų) rūšį, kiekį, vertę, prekės pardavėją (paslaugų teikėją) ir kitas su išlaidų, patirtų uždirbant pajamas, susidarymu susijusias aplinkybes, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių papildomų objektyvių įrodymų, paneigiančių Šiaulių AVMI išvadas bei pagrindžiančių ūkinių operacijų, vykdytų su UAB „Deimeka“, VšĮ „Anbikrijus“, UAB „Lipni reklama“ ir VšĮ „Studija DA“ turinį ir (ar) jų realumą.

III.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 29 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Jostatyba“ skundą tenkino iš dalies. Teismas panaikino Komisijos 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. S-232 (7-146/2015), Inspekcijos 2015 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 69-61 ir perdavė pareiškėjo skundą dėl Šiaulių AVMI 2015 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. (13)FR0682-192 VMI nagrinėti iš naujo.
12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1923-575/2017 iš dalies tenkino atsakovo apeliacinį skundą – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

IV.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 28 d.  sprendimu pareiškėjo UAB „Jostatyba“ skundą atmetė.
14. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ), Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 straipsnio 1 dalies ir 64 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 11 straipsnio 1 dalies nuostatas bei ginčui aktualią administracinių teismų praktiką, nurodė, kad esant realiai neįvykusioms ūkinėms operacijoms mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota, nes nėra PVM objekto, mokesčių mokėtojo pateikti apskaitos dokumentai, nesant vieno iš rekvizitų, t. y. ūkinės operacijos turinio, laikytini neturinčiais juridinės galios, negali būti laikomi pagrindžiančiais mokėtojo patirtas sąnaudas.
15. Teismas pabrėžė, kad atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 12 d. nutarties išaiškinimus, 2017 m. liepos 18 d. nutartimi pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti įrodymus, kurie patvirtintų, kad prekės ir paslaugos (jų dalis) realiai buvo įsigytos, kad yra tiesioginis ir betarpiškas ryšys tarp prekių (paslaugų) ir pareiškėjo apmokestinamųjų sandorių (ekonominės veiklos), taip pat nurodyti, kokių įrodymų pagrindu daro išvadą, kad pardavėjai (UAB „Deimeka“, VšĮ „Anbikrijus“, UAB „Lipni reklama“ ir VšĮ „Studija DA“) sumokėjo pardavimo PVM (pateikti minėtus įrodymus). Reaguodami į šį teismo patvarkymą, pareiškėjas ir mokesčių administratorius pateikė papildomus paaiškinimus.
16. Ištyręs bylos medžiagą, išanalizavęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais. Teismas nurodė palaikantis mokesčių administratoriaus poziciją, kadangi pareiškėjas nepateikė nei vieno su tariamai transporto paslaugas jam suteikusia UAB „Demeika” suderinto krovinių pervežimo užsakymo (važtaraščių, CMR ar kitų dokumentų), nors pagal sutarties nuostatas užsakovas buvo įsipareigojęs pateikti krovinius būtent pagal suderintą užsakymą. Byloje taip pat nėra duomenų, kaip vyko pareiškėjo ir bendrovės „Demeika“ bendradarbiavimas teikiant paslaugas. Pareiškėjo deklaruoti sandoriai su VšĮ „Anbikrijus”, UAB „Lipni reklama” bei VšĮ „Studija DA” dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, teismo įsitikinimu, taip pat nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais, išskyrus pareiškėjo vardu išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis. Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu buhalterinėje apskaitoje apskaitė paslaugų – transporto, buhalterinių, tentų gamybos, maketavimo, dizaino darbų, skrajučių, atviručių, kalendorių, suvenyrų, bukletų gamybos, reklamos internete ir kt. pirkimo sandorius iš UAB „Demeika, VšĮ „Anbikrijus”, UAB „Lipni reklama” ir VšĮ „Studija DA” pagal trylika šių bendrovių vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, iš viso už 488 047,15 Lt (iš jų 84 702,39 Lt PVM), tačiau nei mokesčių administratoriui, nei teismui pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių reklamos paslaugų įsigijimo iš šių bendrovių aplinkybes ir šių sandorių realumą. Teismas pabrėžė, jog negali remtis teismo posėdyje pareiškėjo atstovės pateiktomis trimis vizitinėmis kortelėmis, vienu reklaminiu tentu, kad būtų pagrįstas sandorių realumas, nes kitų įrodymų po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 12 d. nutarties priėmimo nebuvo gauta.
17. Teismas, nekartodamas mokesčių administratoriaus argumentų, pabrėžė, jog pareiškėjo sandoriai su bendrove „Deimeka“ negali būti pagrindu į PVM atskaitą, nes Klaipėdos AVMI, atlikusi UAB „Deimeka“ patikrinimą, nustatė, kad paslaugų pardavimas pareiškėjui yra užfiksuotas tik šios bendrovės vardu išrašytose ginčo PVM sąskaitose faktūrose. Jokių kitų paslaugų suteikimą pareiškėjui patvirtinančių dokumentų jis neturi, ar UAB „Deimeka“ deklaravo ir sumokėjo ginčo sąskaitose faktūrose išskirtą pardavimo PVM, mokesčių administratorius nustatyti negalėjo, nes, kaip rodo mokestinio ginčo bylos medžiaga, buvusi UAB „Deimeka“ akcininkė ir direktorė D. B. neperdavė naujai akcininkei visų buhalterinės apskaitos dokumentų.
18. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis ir VšĮ Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 5 patvirtinto 25-ojo verslo apskaitos standarto III dalimi „Statybos sutarčių apskaitos objektai“ teismas pripažino, kad pareiškėjas yra pelno siekiantis juridinis asmuo, todėl privalėjo kiekvienam statybos objektui vesti privalomąjį medžiagų įsigijimo bei panaudojimo suvestinį registrą. Tačiau pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė materialinių vertybių nurašymo aktų, kuriuose būtų nurodyti statybinių medžiagų pavadinimai, kiekis, kaina, o pateikti įrodymai apie statybines medžiagas (2011 m. nurašytos kelis kartus per metus; 2012 m. nurašytos pagal kovo, birželio, rugsėjo, gruodžio mėn. materialinių vertybių nurašymo aktus; 2013 m. gruodžio mėn. statybinių medžiagų nurašymo aktą medžiagos nurašytos už visus metus (210 2816,92 Lt)), nenurodant statybinių medžiagų pavadinimų, jų kiekių, neatitinka teisės aktų reikalavimų.
19. UAB „Deimeka“ akcininke ir darbuotoja iki 2011 m. birželio 29 d. buvo bei jos apskaitą tvarkė D. B., kuri yra ir bendrovės „Deimega & Co“, tvarkančios pareiškėjo apskaitą, vadovė, neatsižvelgiant į šią aplinkybę, pareiškėjas pagal mokesčių administratoriui pateiktas UAB „Deimeka“ vardu išrašytas 2011 m. sausio 31 d., 2011 m. kovo 31 d. ir 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitas faktūras ir Didžiosios knygos duomenis apskaitė buhalterinių paslaugų pirkimą ir iš UAB „Deimeka“. Taip pat nei vienoje iš atliktų darbų pažymų nėra pareiškėjo už atliktų darbų priėmimą atsakingo asmens parašų. Teismas pabrėžė, kad transporto priemonė Scania 2011 m. balandžio-birželio mėn. transporto paslaugas teikė kitose Europos valstybėse. Įvertinus pareiškėjo sandorius su UAB „Deimeka“ pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras (2011 m. balandžio 30 d., 2011 m. gegužės 31 d.), kuriose nurodytos pirktos prekės ar paslaugos (atlikti darbai, transporto paslaugos), tačiau nėra pareiškėjo kaip paslaugas gavusios bendrovės įgalioto asmens pareigų, vardo, pavardės, parašo, transporto paslaugų užsakymo – sutarties, apmokėjimo dokumentų, pripažinta, jog minėtos aplinkybės paneigia pareiškėjo buhalterinių ir transporto paslaugų įsigijimo iš UAB „Deimeka“ realumą. Todėl, teismo įsitikinimu, mokesčių administratorius turėjo pagrindą riboti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, nes nebuvo realių ūkinių operacijų tarp pareiškėjo ir UAB „Deimeka“.
20. Teismo vertinimu, pareiškėjo sandoriai su VšĮ „Anbikrijus“, UAB „Lipni reklama“ ir VšĮ „Studija DA“ taip pat negali būti pagrindu į PVM atskaitą, nes pareiškėjas be šių įmonių vardu išrašytų ginčo PVM sąskaitų faktūrų nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių reklamos paslaugų įsigijimą ir šių sandorių realumą. Mokesčių administratorius savo sprendimuose atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepaaiškino, kuo remiantis vyko jo ir VšĮ „Studija DA“ bendradarbiavimas (nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. birželio 27 d. išrašytos 5 PVM sąskaitos faktūros 224 744,25 Lt sumai), taip pat pareiškėjas nepateikė užsakymų reklamos paslaugoms atlikti, atliktų darbų priėmimo bei perdavimo aktų. Vadovaujantis mokesčių administratoriaus surinktais duomenimis nustatyta, kad VšĮ „Anbikrijus“, UAB „Lipni reklama“ ir VšĮ „Studija DA“ vadovas ginčui aktualiu laiku buvo tas pats asmuo – Š. A., kurio paaiškinimus teismas vertino kritiškai.
21. Nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2015 m. spalio 19 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-16-316/2015) pripažino Š. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir konstatavo, kad iš byloje esančio 2011 m. sausio 31 d. kasos pajamų orderio serija ANB Nr. 0000019 kvito matyti, kad Š. A. priėmė iš K. A. 414 000,00 Lt grąžinamą paskolą A. Z., mirusio 2010 m. gegužės 1 d. Šį nusikaltimą Š. A. ir K. A. padarė veikdami tiesiogine tyčia.
22. Be to, Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. birželio 1 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-97-1002/2016) pripažino Š. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, ir nustatė, kad kaltinamasis Š. A. per laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. būdamas UAB „Lipni reklama“ direktorius ir būdamas atsakingas už šios bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą bei buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagal 2014 m. sausio 24 d. UAB „Baltic Account“ perdavimo aktą perėmęs UAB „Lipni reklama“ buhalterinės apskaitos dokumentus ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2014 m. balandžio 2 d., paslėpė, UAB „Lipni reklama“: laikotarpio nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dokumentus, patvirtinančius 66 0987 Lt prekių (paslaugų) pardavimą (iš jų: prekių (paslaugų) vertė 546 838 Lt, PVM – 114 149 Lt); laikotarpio nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. 119 834 Lt pirkimo PVM pagrindžiančius dokumentus bei dokumentus, kuriuose įformintas prekių paslaugų įsigijimas iš viso 690 472 Lt (iš jų: prekių vertė 570 638 Lt, PVM 119 834 Lt); ne mažiau kaip 143 049,75 Lt (175 148,56 Lt – 320 98,81 Lt) kasos išlaidas patvirtinančius dokumentus ir apskaitos registrus (kasos knygas ir kasos apskaitos registrus); laikotarpio nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. vasario 10 d. apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus; laikotarpio nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. didžiosios knygos sąskaitos registrą, ilgalaikio turto, atsargų, pirkėjų įsiskolinimo ir kitų gautinų sumų, piniginių lėšų, mokesčių darbo užmokesčio, skolų apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus; dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „Lipni reklama“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010–2013 metus.
23. Teismas pabrėžė, kad D. B. buvo visų šių įmonių, taip pat ir pareiškėjo, apskaitą tvarkantis asmuo. Tiek VšĮ „Anbikrijus“, tiek VšĮ „Studija DA“ duomenys įtraukti į M.OKSI duomenų bazę, o VšĮ „Anbikrijus“ yra likviduojama dėl bankroto, UAB „Lipni reklama“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro pabaigus jos bankroto procedūrą. VšĮ „Anbikrijus“ 2014 m. liepos 11 d. turėjo 266 922,19 Lt mokesčių nepriemoką, iš jos 18 3255,79 Lt PVM nepriemoką, susidariusią nuo 2007 m. kovo 26 d. iki 2011 m. liepos 25 d. Operatyvaus patikrinimo metu nenustatyta, kad VšĮ „Anbikrijus“ būtų patyrusi sąnaudas, susijusias su paslaugų pareiškėjui atlikimu.
24. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas laikė, kad faktinės aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo ir VšĮ „Anbikrijus“, UAB „Lipni reklama“ bei VšĮ „Studija DA“ sandorių realumo. Visų paminėtų įmonių vadovo Š. A. abstraktūs paaiškinimai apie vykdytą veiklą, teismo įsitikinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad nurodytosios bendrovės suteikė pareiškėjui ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytas reklamos paslaugas.
25. Teismas pripažino, jog konkrečiu atveju mokesčių administratorius tinkamai įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatas, įpareigojančias pagrįsti pareiškėjui apskaičiuotus mokesčius bei su jais susijusias sumas, nes pateikė pakankamai daug įrodymų dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą bei išlaidų pripažinimą sąnaudomis ribojimo. Pabrėžė, jog vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, siekdamas paneigti apskaičiuotas sumas, mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, nepakanka apsiriboti abstrakčiais paaiškinimais, spėjimais, pareiškėjas turi pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius.
26. Teismas nurodė, kad pareiškėjas su visa mokestinio ginčo medžiaga galėjo susipažinti teisme, pasidaryti dominančių dokumentų kopijas, o susipažinus su dominančia informacija, pateikti įrodymus, paneigiančius apskaičiuotas sumas. Todėl, įvertinus mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų visumą, padaryta išvada, kad PVM atskaitai ir patirtoms išlaidoms pagrįsti pareiškėjo tikrinimui pateiktose UAB „Deimeka“, VšĮ „Anbikrijus“, UAB „Lipni reklama“ ir VšĮ „Studija DA“ PVM sąskaitose faktūrose užfiksuoti ūkiniai sandoriai realiai neįvyko, jose įrašytos paslaugos pareiškėjui nebuvo suteiktos, pateiktos PVM sąskaitos faktūros mokesčių administratoriaus pagrįstai pripažintinos neturinčiomis juridinės galios, o pareiškėjo apskaitoje apskaitytas ir atitinkamais mokestiniais laikotarpiais PVM deklaracijose deklaruotas 84 702 Lt pirkimo PVM buvo pagrįstai sumažintas, o apskaitytos paslaugų sąnaudos, priskirtos leidžiamiems atskaitymams, sumažintos 40 3345 Lt.

V.

27. Pareiškėjas UAB „Jostatyba“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir  priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
28. Iš apelianto pateiktų įrodymų ir nenuginčytų bylos aplinkybių galima daryti vienareikšmę išvadą, jog ūkinės operacijos, kuriomis apeliantas remiasi grįsdamas savo teisę į PVM atskaitą, įvyko realiai.
29. Ginčo paslaugos yra susijusios su marketingu ir buhalterinės apskaitos paslaugomis, t. y. savo prigimtimi yra nematerialaus pobūdžio, iš esmės nesusijusios su išoriškai apčiuopiamo materialaus rezultato sukūrimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.716 str. 1 d.). Todėl iš paslaugų sutarties šalies negali būti reikalaujama, kad ji kokiomis nors neproporcingomis priemonėmis įrodytų, jog teikė / gavo šias paslaugas ir kad jomis buvo faktiškai pasinaudota.
30. Aplinkybė, jog transporto paslaugos buhalterinės apskaitos dokumentuose buvo pažymėtos per klaidą, nurodyta dar ginčo nagrinėjimo MGK metu. Ši aplinkybė yra įtvirtinta Šiaulių apygardos prokuratūros 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, 2016 m. rugsėjo 13 d. apelianto atsiliepime į 2016 m. rugpjūčio 26 d. atsakovo apeliacinį skundą, apelianto 2017 m. rugpjūčio 10 d. papildomuose paaiškinimuose. Iš tikrųjų UAB „Deimeka“ teikė pareiškėjui buhalterinės apskaitos, o ne transporto paslaugas. Pirmosios instancijos teismas tai ignoravo ir nepagrįstai šią operaciją vertino transporto paslaugų suteikimo kontekste.
31. Už UAB „Deimeka“ suteiktas paslaugas buvo atsiskaityta, kas yra savarankiškas juridinis faktas – civilinės prievolės vykdymas, patvirtinantis sandorį, iš kurio ji kilo (CK 1.79 str. 2 d. 1 p.).
32. UAB „Jostatyba“ niekada nedirbo buhalterė, tačiau iš VĮ Registrų centro duomenų matyti, jog buhalterinė apskaita ginčo laikotarpiu buvo vedama ir nustatyta tvarka teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai. Todėl akivaizdu, jog apeliantas, nesinaudodamas buhalterinės apskaitos paslaugomis, finansinės atskaitomybės dokumentų nebūtų galėjęs pateikti, kas, vadovaujantis įrodinėjimo proceso taisykle res ipsa loquitur (daiktai / veiksmai kalba patys už save), patvirtina UAB „Deimeka“ jam suteiktų paslaugų realumą.
33. Aplinkybė, kad mokesčių administratorius dėl tam tikrų priežasčių negali patikrinti atitinkamo ūkinės operacijos dalyvio apskaitos dokumentų, pati savaime neturėtų sukelti neigiamų mokestinių pasekmių kitam toje pačioje ūkinėje operacijoje dalyvavusiam ūkio subjektui. Tokia situacija pati savaime taip pat nėra pagrindas mokesčių administratoriui daryti išvadą, kad ūkinė operacija realiai neįvyko (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1398/2008). Todėl aplinkybė, kad buvusi UAB „Deimeka“ vadovė / akcininkė naujai akcininkei neperdavė visų buhalterinės apskaitos dokumentų, negali turėti reikšmės ribojant apelianto teisę į PVM atskaitą. Mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija, privalo įrodyti mokesčių administratorius.
34. Teritorinis ir centrinis mokesčių administratoriai nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad sandoriai tarp pareiškėjo ir VšĮ „Anbikritijus“, UAB „Lipni reklama“ bei  VšĮ „Studija DA“ (toliau – ir reklamos įmonės) neįvyko. Vizitinės kortelės bei stendai buvo pagaminti reklamos įmonių. Šie įrodymai gauti iš teisėtų šaltinių ir yra susiję su byla, nes pagrindžia, kad apeliantas reklamos paslaugas pirko ir jos buvo faktiškai suteiktos. Reklaminė medžiaga nusidėvi arba yra išdalinama, todėl natūralu, kad ji gali neišlikti.
35. Vizitinės kortelės ir tentai buvo gaminti reklamuoti statybos paslaugas. Be to, pagal galiojančius reikalavimus vykdant statybos darbus prie statybvietės turi būti įrengtas stendas su informacija apie statomą statinį (informacija apie statytoją (užsakovą), statybos pradžią ir pabaigą, pasamdytą ar paskirtą rangovą, statinio projektuotoją, statinio architektą ar jų grupę, statinio statybos vadovą, jo kontaktinį telefono numerį). UAB „Jostatyba“ turėjo daug statybos objektų, todėl privalėjo įsigyti pakankamai tentų.
36. Šiaulių apygardos prokuratūros 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimu konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta patikimų duomenų, jog reklamos įmonės apeliantui neatliko darbų ir į šių juridinių asmenų buhalterinę apskaitą buvo įtraukti duomenys apie neįvykusias ūkines operacijas.
37. Teismas turėjo vadovautis Š. A. paaiškinimais, nes baudžiamosiose bylose buvo sprendžiami klausimai, visiškai nesusiję su UAB „Jostatyba“ ir jos teise į PVM atskaitą. Sąžiningo proceso požiūriu apeliantas neturi nukentėti vien todėl, kad liudytojas yra padaręs nusikalstamų veikų.
38. Bylos medžiaga patvirtina, jog apeliantas atsiskaitė už reklamos įmonių suteiktas paslaugas. Atsakovas privalėjo įrodyti, kad minėti sandoriai realiai neįvyko, tačiau jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių tokią išvadą, nepateikė ir apsiribojo tik teiginiu, kad UAB „Jostatyba“ pateikti įrodymai yra nepakankami.
39. Klaipėdos AVMI, atlikusi UAB „Deimeka“ patikrinimą, neabejoja ir neneigia, kad pardavimo PVM ir bei pajamos už apeliantui suteiktas paslaugas yra apskaitytos, deklaruotos ir prievolės atitinkama apimtimi yra įvykdytos. Šia aplinkybe apeliantas rėmėsi nuo pat ginčo pradžios.
40. Šiaulių VMI 2015 m. sausio 23 d. patikrinimo akte nurodoma, kad Š. A., būdamas VšĮ „Anbikrijus“ vadovu, nesumokėjo 103 433,65 Lt mokesčių už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 24 d. iki 2010 m. liepos 26 d. Tuo tarpu VšĮ „Anbikrijus“ apeliantui paslaugas suteikė pagal 2011 m. balandžio 26 d. ir 2011 m. gegužės 22 d. PVM sąskaitas faktūras, t. y. VšĮ „Anbikrijus“ mokestinė nepriemoka susidarė visiškai kitu laikotarpiu, nei vyksta ginčas.
41. VšĮ „Studija DA“ apeliantui teikė paslaugas 2012–2013 m., o šių paslaugų pagrindu išrašytose sąskaitose faktūrose suma sudarė 39 005,20 Lt PVM. Iš šių duomenų matyti, jog PVM suma, kurią VšĮ „Studija DA“ skolinga biudžetui, yra dvigubai mažesnė už tą, kurią ši įmonė turėjo sumokėti dėl sandorių su apeliantu. Taigi VšĮ „Studija DA“ sumokėjo mažiausiai pusę mokėtino PVM dėl sandorių, sudarytų su apeliantu, tačiau vis tik neįrodo, kad kita dalis buvo nesumokėta apie šį faktą žinant apeliantui.
42. UAB „Lipni reklama“ suteikė paslaugas apeliantui 2011 m. gruodžio mėn., todėl argumentas dėl šios įmonės bankroto (2014 m.) negali turėti jokios reikšmės sprendžiant dėl apelianto teisės į PVM atskaitą.
43. Įpareigojant pareiškėją sumokėti PVM už paslaugas, už kurias PVM jau yra sumokėtas, pareiškėjas būtų apmokestintas antrą kartą, kas yra negalima.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

44. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas kilo dėl to, kad mokesčių administratorius skundžiamais sprendimais paneigė pareiškėjo UAB „Jostatyba“ teisę atskaityti PVM pagal UAB „Deimeka“, VšĮ „Anbrikijus“, UAB „Lipni reklama“ ir VšĮ „Studija DA“ PVM sąskaitas faktūras, išrašytas už pareiškėjui minėtų įmonių suteiktas paslaugas. Centrinis mokesčių administratorius konstatavo: UAB „Deimeka“, VšĮ „Anbrikijus“, UAB „Lipni reklama“ ir VšĮ „Studija DA“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos tarp pareiškėjo UAB „Jostatyba“ ir minėtų įmonių neįvyko; ūkinių operacijų turinys yra ne toks, koks nurodytas PVM sąskaitose faktūrose.

45. Skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindu yra Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVM įstatymas), kuriuo į nacionalinę teisę, be kita ko, yra perkeliama 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Direktyva 2010/45/ES (toliau – ir PVM direktyva) (PVM įstatymo 2 priedo 7 dalis) (2007 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1322 redakcija). Kaip matyti iš PVM direktyvos trečios konstatuojamosios dalies, ji (direktyva), nedarant jokių esminių pakeitimų, yra skirta naujai jos priėmimo metu galiojusių teisės aktų (be kita ko, ir 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. vasario 14 d. Tarybos direktyva 2006/18/EB (toliau – ir Šeštoji direktyva) redakcijai išdėstyti (Teisingumo Teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo byloje Uszodaép?t?, C-392/09, 31 p.). Svarbus vaidmuo aiškinant Europos Sąjungos direktyvų nuostatas tenka Teisingumo Teismui, kurio išaiškinimais privalo vadovautis nacionaliniai teismai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 3 d.), jų paisyti turi ir kitos valstybės valdžios institucijos, dalyvaujančios atitinkamuose teisiniuose santykiuose.

46. Mokesčių administratoriaus nustatytos minėtos aplinkybės (apie įvykusias ūkines operacijas) patvirtina, kad byloje nėra ginčo, jog nagrinėjamu atveju yra PVM įstatyme įtvirtintos materialiosios ir formaliosios sąlygos, kurioms esant PVM įstatymo normos, aiškinant jas kartu su PVM direktyvos nuostatomis, įtvirtino mokesčio mokėtojo teisę į PVM atskaitą, t. y. teisę atskaityti prekių pirkimo PVM.

47. PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustato materialiąsias teisės į atskaitą atsiradimo sąlygas, būtent įtvirtina, kad teise į atskaitą gali pasinaudoti: 1) apmokestinamasis asmuo; 2) prekės ar paslaugos, kurių įsigijimo PVM siekiama įtraukti į atskaitą, turi būti naudojamos apmokestinamojo asmens mokėtojo veikloje (vykdant apmokestinamąjį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą); 3) įsigytos prekės ar paslaugos turi būti patiektos ar suteiktos kito apmokestinamojo asmens. PVM įstatymo 64 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustato teisės į atskaitą atsiradimo formaliąją sąlygą, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą, kuri atitinka PVM įstatymo 80 straipsnio 1 dalies (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3389-602/2016).

48. Nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina sąlygų (atvejų, aplinkybių), kurioms esant apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama. Todėl apibrėžiant (nustatant) tokias sąlygas, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalimi ir ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, būtina vadovautis PVM direktyvos nuostatomis, tikslais ir juos aiškinant Teisingumo Teismo suformuotomis taisyklėmis (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

49. Mokesčių administratorius savo sprendimuose aiškiai nenurodo, kokia konkrečiai teisės į atskaitą ribojimo sąlyga yra nustatyta ginčijamu atveju. Minėta, kad centrinis mokesčių administratorius konstatavo, kad UAB „Deimeka“, VšĮ „Anbrikijus“, UAB „Lipni reklama“ ar VšĮ „Studija DA“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos tarp pareiškėjo UAB „Jostatyba“ ir minėtų įmonių neįvyko, ūkinių operacijų turinys yra ne toks, koks nurodytas PVM sąskaitose faktūrose. Taigi mokesčių administratorius neneigia, kad ūkinės operacijos įvyko. Tokiu atveju mokesčių mokėtojo teisė atskaityti PVM paprastai neigiama, jeigu nustatoma, kad mokesčių mokėtojas dalyvauja PVM sukčiavime (pagal Teisingumo Teismo praktiką sąžiningumo koncepcija). Nors mokesčių administratoriaus sprendimuose nėra aiškiai įvardijama, kad teisė į atskaitą buvo ribojama dėl mokesčių mokėtojo dalyvavimo PVM sukčiavime, tačiau tokia išvada daroma pagal mokesčių administratoriaus nagrinėtas ir vertintas mokestinėje byloje aplinkybes.

50. Sąžiningumo koncepcija Teisingumo Teismo sprendimuose yra nurodoma tose bylose, kuriose yra pasisakoma dėl galimybės riboti teisę į atskaitą tuomet, kai subjektai dalyvauja PVM sukčiavime. Sąžiningumo koncepciją Teisingumo Teismas įtvirtino sprendime, priimtame sujungtose bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling (C-439/04 ir C-440/04). Šiose bylose buvo nagrinėjami du aspektai: sąžiningumas ir sutarties negaliojimas pagal nacionalinės civilinės teisės normas. Teisingumo Teismas nesutiko su mokesčių administratoriumi ir, vadovaudamasis PVM neutralumo principu, pasisakė, kad teisės į atskaitą ribojimas vadovaujantis nacionalinėmis civilinės teisės normomis, iš kurių atsiranda sandorių negaliojimas, prieštarautų Šeštosios direktyvos tikslams. Teisingumo Teismas netiesiogiai pasisakė dėl sąžiningumo koncepcijos. Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad mokesčių mokėtojui, kuris nežino, kad dalyvauja mokesčių sukčiavime, ir kuris elgdamasis rūpestingai negali to žinoti, negali būti ribojama teisė į atskaitą tik todėl, kad paaiškėjo tiekėjo nesąžiningumas.

51. Teisėjų kolegija pastebi, kad sąžiningumo koncepcija Teisingumo Teismo praktikoje toliau plėtojama (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Bonik, C-285/11, taip pat 2012 m. birželio 21 d. sprendimą sujungtose bylose Mahagében ir D?vid, C-80/11 ir C-142/11).

52. Žinoma, Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad klausimas, ar už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės iždui (sumokėtas į valstybės biudžetą), neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM. Teisingumo Teismas padarė minėtas išvadas dėl mokesčio sumokėjimo reikšmės, nagrinėjęs klausimą dėl galimybės atskaityti PVM pagal sąskaitą faktūrą, pateiktą subjekto, neturinčio teisės ją pateikti (pvz., neįregistruoto PVM mokėtoju) (žr., pvz., 2006 m. sausio 12 d. sprendimą sujungtose bylose Optigen Ltd, Fulcrum Electronics Ltd ir Bond House Systems Ltd, C-354/03, C-355/03 ir C-484/03, 52-54 p.). Iš tiesų PVM taikomas kiekvienam gamybos ar platinimo sandoriui, atskaitant mokestį, tiesiogiai taikomą įvairių kainos sudedamųjų dalių išlaidoms (pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimas sujungtose bylose Optigen ir kt., C‑354/03, C‑355/03 ir C‑484/03,, 54 p.; 2012 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Véleclair, C‑414/10, 25 p.).

53. Vien pardavimo PVM nesumokėjimo į biudžetą faktas per se (pats savaime) negali būti pagrindu apriboti pirkėjo teisę į PVM atskaitą. Tačiau, kaip minėta, ši teisė gal ir turi būti paneigta, jei ji buvo įgyta sukčiaujant ar piktnaudžiaujant (žr. LVAT 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-133/2013).

54. Iš tiesų apmokestinamajam asmeniui gali būti atsisakyta suteikti teisę į atskaitą, tik jeigu atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatyta, kad šis apmokestinamasis asmuo, kuriam patiektos prekės ar suteiktos paslaugos (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas), dėl kurių norima pasinaudoti teise į atskaitą, žinojo ar turėjo žinoti, kad įsigydamas šias prekes ar paslaugas jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu „sukčiavimu PVM“ (angl. fraudulent evasion of VAT; pranc. fraude ? la TVA; vok. die Mehrwertsteuerhinterziehung) (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo sprendimų bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling 56–61 punktus ir Mahagében ir D?vid 45 punktą).

55. Įrodinėjimo našta dėl pareiškėjo dalyvavimo sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM, tenka būtent mokesčių administratoriui. Šią išvadą pagrindžia Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

56. Teisingumo Teismas savo praktikoje akcentuoja, kad atsisakymas suteikti teisę į atskaitą yra išimtis iš pagrindinio principo, kurį sudaro ši teisė, taikymo, mokesčių institucija turi pakankamai teisiškai nustatyti objektyvius įrodymus, leidžiančius daryti išvadą, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar galėjo žinoti, jog sandoris, kuriuo remiamasi siekiant pagrįsti teisę į atskaitą, susijęs su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio tiekimo grandinėje, atliekamu sukčiavimu (sprendimo byloje Mahagében ir D?vid 49 p.). Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose Mahagében ir D?vid yra konstatuota mokesčių administratoriaus pareiga surinkti įrodymus, patvirtinančius, kad yra pagrindas priimti sprendimą, kuriuo būtų ribojama teisė į PVM atskaitą. Iš šios bylos sprendimo taip pat matyti, kad įrodinėjimo pareiga negali būti perkelta mokesčių mokėtojui.

57. Teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino / turi žinoti, kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan. (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

VII.

58. Pareiškėjas 2011 m. sausio – birželio mėn. buhalterinėje apskaitoje pagal UAB „Deimeka“ įformintas penkias PVM sąskaitas faktūras sąnaudoms priskyrė 173 555,71 Lt išlaidų už paslaugas ir į PVM atskaitą įtraukė pirkimo PVM. Pareiškėjas sumokėjo UAB „Deimeka“ 115 002,40 Lt grynaisiais pinigais, 52 145,25 Lt banko pavedimais ir 12 854,75 Lt atliko užskaitą su UAB „Deimega & Co“. Pareiškėjo Didžiojoje knygoje UAB „Deimeka“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodytas paslaugų pavadinimas „pagal atliktų darbų aktą“, įtrauktos į sąskaitą 6286 „Buhalterinių paslaugų sąnaudos“, o PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodytas paslaugų pavadinimas „transporto paslaugos“, įtrauktos į sąskaitą 6285 „Transporto paslaugų sąnaudos“.

59. Dėl UAB „Deimeka“ mokesčių administratorius nustatė, kad: sandoriams patvirtinti pareiškėjas pateikė 2011 m. sausio 21 d. sudarytą transporto paslaugų užsakymą-sutartį; PVM sąskaitas faktūras, kurias išrašė UAB „Deimeka“ direktorė D. B.; atliktų darbų pažymas, kuriose pasirašė transporto vadovas R. K., o nurodyta transporto priemonė – Scania, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) apmokėjimo už suteiktas paslaugas dokumentus. Pareiškėjo patikrinimo metu buvo įvertinta 2013 metais gauta priešpriešinė informacija iš Klaipėdos AVMI, kurioje nurodyta, kad UAB „Deimeka“ faktiškai vykdoma veikla yra krovininis kelių transportas, įmonė atlieka transporto paslaugas Europos Sąjungos šalyse; pagal pateiktas CMR kopijas transporto priemonė Scania, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. balandžio–birželio mėn. buvo Europoje; R. K., kuris pasirašė atliktų darbų pažymas, UAB „Deimeka“ pažymų pasirašymo metu nedirbo, dirbo ankstesniu laikotarpiu; pagal atliktų darbų pažymas nebuvo galimybės nustatyti, koks krovinys ir kokiu maršrutu buvo gabentas.

60. Dėl UAB „Deimeka“ mokesčių administratorius, įvertinęs minėtus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų (važtaraščiai, kelionės lapai ar kiti dokumentai) patvirtinančių, kad išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos realiai buvo suteiktos. Transporto paslaugos buvo įsigytos ne iš UAB „Deimeka“, o iš kitų transporto paslaugas teikiančių įmonių (UAB „Sodbeta“, UAB „Bretalita“, UAB „Melesta“, UAB „Betono centras“, AB „Panevėžio keliai“, UAB „Viljosinda“, UAB „Ąsotis“ ir kt.), t. y. pareiškėjo tikrinimui pateikti dokumentai nepatvirtina tokių paslaugų įsigijimo iš UAB „Deimeka“. Pagal pateiktas pažymas R. K. pats ir atliko paslaugas (Lietuvos teritorijoje). Pareiškėjo apskaitą laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėn. tvarkė ne UAB „Deimeka“, o UAB „Deimega & CO“, abejoms bendrovėms iki 2011m. birželio 29 d. vadovavo D. B., kuri pasirašė paminėtose UAB „Deimeka“ PVM sąskaitose faktūrose kaip direktorė, nors 2011m. birželio 30 d. UAB „Deimeka“ direktore ji nebedirbo. Klaipėdos AVMI priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje nurodyta, kad nors UAB „Deimeka“ paslaugų pardavimas pareiškėjui 2011 m. sausio – birželio mėn. ir buvo užfiksuotas 5 PVM sąskaitose faktūrose ir PVM jose išskirtas, tačiau, ar PVM buvo deklaruotas ir sumokėtas, nebuvo galimybės nustatyti.

61. Vietos mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad paslaugos buvo suteiktos ir darbai atlikti įmonės apmokestinamajai veiklai vykdyti. Centrinis mokesčių administratorius konstatavo, kad neginčija pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog įmonei, teikiančiai su statyba ir renovacija susijusias paslaugas, buvo būtinos transporto paslaugos ir įmonė tokias paslaugas įsigijo. Tačiau transporto paslaugos buvo įgytos iš kitų įmonių.

62. Dėl UAB „Deimeka“ pareiškėjas akcentuoja, kad dar mokestinio ginčo nagrinėjimo MGK metu jis nurodė, kad UAB „Deimeka“ išrašytose sąskaitose faktūrose transporto paslaugos nurodytos per klaidą, o iš tiesių minėtas kontrahentas suteikė buhalterinės apskaitos paslaugas.

63. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ne visose UAB „Deimeka“ išrašytose penkiose PVM sąskaitose faktūrose yra nurodytas transporto paslaugų suteikimas, keliose paslaugos nėra įvardijamos, o iš kitų dokumentų, nagrinėtų mokestinėje byloje (UAB „Deimeka“ Didžiosios knygos), nustatyta, kad tai yra buhalterinės apskaitos paslaugos, o ne transporto paslaugos.

64. Pareiškėjas pateikė į bylą Šiaulių apygardos prokuratūros 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 05-2-00143-15 (toliau – ir Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą), kuris buvo pradėtas gavus Šiaulių AVMI pranešimą, kad UAB „Jostatyba“ apskaitoje fiksavo galbūt neįvykusius sandorius su UAB „Deimeka“, VšĮ „Anbrikijus“, UAB „Lipni reklama“, VšĮ „Studija DA“, kurių pagrindų 24 531,40 Eur padidino PVM atskaitą ir šia suma sumažino į biudžetą mokėtiną PVM bei padidino sąnaudas už 2011–2013 metus, dėl to nesumokėjo ir pelno mokesčio. Įtarimas buvo pareikštas taip pat ir UAB „Jostatyba“ direktoriui R. Z..

65. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad UAB „Deimeka“ pagal 2011 m. sausio 9 d. atlygintinų paslaugų teikimo sutartį su UAB „Jostatyba“ įsipareigojo teikti apskaitos dokumentų patikros, pagal pateiktus pirminius apskaitos dokumentus, ir konsultavimo paslaugas UAB „Jostatyba“. UAB „Deimeka“ dviejose išrašytose sąskaitose faktūrose (2011 m. balandžio 30 d. ir 2011 m. gegužės 31 d.) yra įrašytos transporto paslaugos, tačiau UAB „Jostatyba“ buvo suteiktos ne transporto paslaugos, o paslaugos numatytos pagal sutartį dėl apskaitos duomenų patikros pagal pateiktus pirminius dokumentus, bei konsultacijų buhalterinės apskaitos klausimais suteikimo, išrašant minėtas dvi sąskaitas buvo padaryta techninė klaida nepakeičiant paslaugos turinio. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad Klaipėdos AVMI 2015 m. gruodžio mėn. pažymoje nurodyta, jog UAB „Deimeka“ valstybės (savivaldybės) biudžetams bei fondams neskolinga.

66. Minėti faktiniai duomenys patvirtina, kad mokesčių administratorius neteisingai ir neatidžiai vertino turimus įrodymus dėl UAB „Deimeka“ pareiškėjui teiktų paslaugų, neatsižvelgė, kad dokumentuose yra neatitikimai, dėl kurių negalima buvo padaryti išvadas, kad UAB „Jostatyba“ buvo suteiktos transporto paslaugos. Akivaizdžiai klaidingą mokesčių administratoriaus atliktą faktų vertinimą patvirtina ankščiau minėti Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrime nustatyti faktai bei šio ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai (pvz. D. B. paaiškinimai, 2011 m. sausio 9 d. sutartis). Taigi tiek vietos mokesčių administratorius, tiek centrinis mokesčių administratorius vertino su nagrinėjama mokestine byla nesusijusius įrodymus (dėl transporto paslaugų teikimo) ir darė prielaidas (dėl transporto paslaugų įsigijimo iš kitų įmonių, dėl R. K. galimybės atlikti faktiškai darbus), kurios taip pat yra visiškai nesusijusios su nagrinėjama mokestine byla.

67. Mokesčių administratoriui neteisingai nustačius faktus, vertinus su mokestine byla nesusijusius įrodymus, priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu, todėl turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas, būdamas apmokestinamas asmuo įsigijo iš kito apmokestinamojo asmens paslaugas, kurios buvo naudojamos jo apmokestinamoje veikloje, pareiškėjui išrašyta PVM sąskaita faktūra, taigi yra nustatytos materialiosios ir formaliosios sąlygos, kurioms esant pareiškėjas turėjo teisę atskaityti PVM. Mokesčių administratorius nenurodė ir byloje nėra nustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti ribojama pareiškėjo teisė į atskaitą pagal UAB „Deimeka“ PVM sąskaitas faktūras. Be to, iš bylos dokumentų matyti, kad UAB „Deimeka“ sumokėjo pardavimo PVM (nors, kaip  minėta, pardavimo PVM nesumokėjimo į biudžetą faktas per se (pats savaime) negali būti pagrindu apriboti pirkėjo teisę į PVM atskaitą), todėl pareiškėjas neabejotinai turi teisę atskaityti pirkimo PVM.

67. Mokesčių administratoriaus sprendimų dalis dėl sąnaudų pagal UAB „Deimeka“ išrašytas sąskaitas faktūras priskyrimo leidžiamiems atskaitymams, apmokestinamojo pelno mažinimo ir mokėtino pelno mokesčio skaičiavimo negali būti laikoma teisėta, nes buvo priimta dėl minėto nepagrįsto ir neteisingo UAB „Deimeka“ PVM sąskaitų faktūrų vertinimo, kuri pripažinus neteisėta, turi būti panaikinta.

VIII.

68. Pareiškėjas 2011 m. balandžio ir gegužės mėn. buhalterinėje apskaitoje apskaitė reklamos paslaugų įsigijimą iš VšĮ „Anbrikijus”, iš viso už 35 029,50 Lt, pagal dvi PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytas paslaugų teikimas – tentų gamyba, maketavimas, reklama internete bei vizitinių kortelių, reklaminių stendų gamyba, maketavimas, reklama internete. Pareiškėjas su VšĮ „Anbrikijus” atsiskaitė pagal trišales reikalavimų įskaitymo sutartis, banko pavedimais į UAB „Lipni reklama“ atsiskaitomąją sąskaitą pervedė 19 965 Lt ir 5 064,50 Lt.

69. Dėl VšĮ „Anbrikijus” mokesčių administratorius, atlikęs operatyvų patikrinimą, nustatė, kad: įstaiga 2011 m. lapkričio mėn. išregistruota iš PVM mokėtojų dėl likvidavimo; įstaigos deklaruota vykdoma veikla – reklamos agentūrų veikla; Šiaulių apygardos teismas 2011 m. birželio 16 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą; 2013 metais įmonė paskelbta bankrutavusia; operatyvaus patikrinimo metu nenustatyta, kad VšĮ „Anbikrijus“ būtų patyrusi sąnaudas, susijusias su pareiškėjui suteiktų paslaugų atlikimu (tentų pagaminimu, maketavimu ir pan.); Šiaulių miesto apylinkės teisme buvo iškelta baudžiamoji byla, nes įstaigos vadovas Š. A. nesumokėjo mokesčių, teismo 2011 m. birželio 13 d.  nuosprendžiu jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės su Šiaulių AVMI pasirašius susitarimą dėl žalos atlyginimo; VšĮ „Anbikrijus“ nepriemoka 2014 metais sudarė 266 922,19 Lt, iš tos sumos 183 255,79 Lt PVM nepriemoka, susidariusi už laikotarpį nuo 2007 m. kovo mėn. iki 2011 m. liepos mėn. VšĮ „Anbrikijus“ duomenys 2010 m. liepos mėn. įtraukti į VMI mokesčių įstatymų pažeidimų, piktnaudžiavimo atvejų bei kitos mokesčių apskaičiavimo bei sumokėjimo kontrolei svarbios informacijos duomenų bazę (MOKSI duomenų bazę), kaip ūkio subjekto, kurio mokestinė nepriemoka yra didesnė kaip 50 000 Lt ir nėra jokio kito išieškojimui užtikrinti tinkamo areštuoti turto bei yra priimtas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką.

70. Dėl VšĮ „Anbrikijus” mokesčių administratorius, įvertinęs minėtus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas tikrinimui nepateikė įrodymų, kad paslaugos jam realiai buvo suteiktos.

71. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad į bylą pateiktas reklaminis tentas, UAB „Jostatyba“ direktoriaus R. Z. tvirtinimu, pagamintas VšĮ “Anbrikijus”. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad liudytojas Š. A. paaiškino, jog VšĮ „Anbrikijus”, kurios vadovu jis buvo, teiktų reklamos paslaugų suteikimas nebuvo įforminamas perdavimo priėmimo aktais, nes tai nebuvo būtina.

72. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-16-316/2015, 2015 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos apeliaciniam teismui 2016 m. balandžio 4 d. išnagrinėjus bylą Nr. 1A-206-453/2016), nuteisė Š. A. už tai, kad jis VšĮ „Anbrikijus” aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, be kita ko, ir 2011 m. sausio – gegužės mėn. laikotarpiu. 2015 m. spalio 19 d. nuosprendyje nėra pasisakoma dėl VšĮ „Anbrikijus” ir UAB „Jostatyba“ sandorių. Remdamasi tuo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas citavo 2015 m. spalio 19 d. nuosprendžio dalį, neturinčią jokios reikšmės nagrinėjamai bylai (dėl nuteistojo paskolų su kitais fiziniais asmenimis) ir klaidingai nurodė, kad Š. A. nuteistas už mokesčių nemokėjimą.

73. Pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje apskaitė reklamos paslaugų įsigijimą iš UAB „Lipni reklama”, iš viso už 18 271 Lt, pagal 2011 m. gruodžio mėn. PVM sąskaitą faktūrą (už maketavimą, vizitinių kortelių, tentų gamybą, lankstinukų spausdinimą). Su UAB „Lipni reklama” jis atsiskaitė banko pavedimu.

74. Dėl UAB „Lipni reklama“ mokesčių administratorius nustatė, kad: įmonė nuo 2014 metų yra bankrutuojanti, 2014 metais išregistruota iš PVM mokėtojų, įmonės apskaitą nuo 2011 m. gruodžio mėnesio tvarkė UAB „Baltic Account“, kurios vadovas ir apskaitą tvarkantis asmuo – D. B..

75. Dėl UAB „Lipni reklama“ mokesčių administratorius, įvertinęs minėtus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas tikrinimui nepateikė įrodymų, kad paslaugos jam realiai buvo suteiktos. Sąskaita išrašyta metų pabaigoje (gruodžio 27 d.), kai pareiškėjui jau buvo žinomi preliminarūs veiklos rezultatai; pareiškėjas reklamos paslaugas buvo įsigijęs ir iš kitų įmonių (UAB „Rodeks“, UAB „Reklamos kontaktai“, UAB „Sargos reklama“, A. N. firmos Alinarta, UAB „Master idea“, UAB „Idėjų turgus“).

76. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad 2014 m. gruodžio mėn. specialisto išvadoje dėl UAB „Lipni reklama“ nurodyta, jog įmonė teikė reklamos paslaugas. Bankroto administratorės O. P. paaiškinimais nustatyta, kad iki bankroto bylos iškėlimo įmonės veikla buvo reklamos paslaugos ir reklamos gamyba. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad liudytojas Š. A. paaiškino, jog UAB „Lipni reklama“, kurios vadovu jis buvo, teiktų reklamos paslaugų suteikimas nebuvo įforminamas perdavimo–priėmimo aktais, nes tai nebuvo būtina.

77. Šiaulių apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-97-1002/2016, 2016 m. birželio 1 d. nuosprendžiu, kuris yra įsiteisėjęs, nuteisė Š. A., be kita ko, už tai, kad jis turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą, UAB „Lipni reklama“ priklausantį turtą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2014 m sausio mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pagamino netikrą UAB „Lipni reklama“ antspaudą, kurį 2014 m sausio mėn. neteisėtai panaudojo, pildydamas prašymą atidaryti ir valdyti sąskaitą, kurio pagrindu UAB „Lipni reklama“ vardu neteisėtai, nežinant bendrovės direktorei, buvo atidaryta banko sąskaita, į kurią buvo pervestos lėšos už suteiktas paslaugas. Š. A. dėl apgaulingo UAB „Lipni reklama“ buhalterinės apskaitos tvarkymo yra išteisintas. Taigi pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad Š. A. yra nuteistas už apgaulingą apskaitos tvarkymą. 2015 m. spalio 19 d. nuosprendyje nėra pasisakoma dėl UAB „Lipni reklama“ ir UAB „Jostatyba“ sandorių.

78. Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo – lapkričio mėn. ir 2013 m. balandžio – birželio mėn. buhalterinėje apskaitoje apskaitė reklamos paslaugų įsigijimą iš VšĮ „Studija DA” pagal penkias išrašytas PVM sąskaitas faktūras: už dizaino darbus, skrajučių gamybą, reklamą internete, vizitinių kortelių, suvenyrų gamybą; už atviručių, kalendorių, suvenyrų gamybą, saldainių dėžutes su logotipu, bukletų gamybą; už maketavimo darbus, iš viso už 224 744,25 Lt sumą. Pareiškėjas į VšĮ „Studija DA” atsiskaitomąją sąskaitą 2012 metais pervedė 65 340 Lt (mokėjimo paskirtis „pagal paslaugų sutartį“), 2013 metais pervedė 204 247,05 Lt (mokėjimo paskirtis „avansinis“ arba „galutinis“, arba „dalinis apmokėjimas“), t. y. 44 842,80 Lt daugiau, nei buvo išrašyta PVM sąskaitų faktūrų.

              79. Dėl VšĮ „Studija DA” mokesčių administratorius, atlikęs operatyvų patikrinimą, nustatė, kad: įstaiga 2013 m. gruodžio mėn. išregistruota iš PVM mokėtojų, nes nevykdė ekonominės veiklos ir / ar nevykdė įsigijimų iš kitų ES narių; nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. birželio mėn. įstaigos vadovas buvo Š. A., o nuo 2014 m. birželio mėn. – Baltarusijos pilietis U. S. (su kuriuo nepavyko susisiekti); susisiekus su Š. A. telefonu, jis informavo, kad įstaigos dokumentų neturi.

80. Dėl VšĮ „Studija DA” mokesčių administratorius, įvertinęs minėtus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas tikrinimui nepateikė įrodymų, kad paslaugos jam realiai buvo suteiktos. VšĮ „Studija DA“ mokesčių mokėtojo 2014 m. rugpjūčio mėn. balanso duomenimis turėjo 21 135,74 Lt pelno mokesčio nepriemoką, bei 18 344 Lt PVM nepriemoką, susidariusią pagal nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. lapkričio mėn. pateiktas PVM deklaracijas; 2012 m. pradžioje bendrovė turėjo 82 253 Lt PVM permoką; operatyvaus patikrinimo metu Šiaulių AVMI nepavyko įsitikinti ginčijamų sandorių tarp pareiškėjo ir VšĮ „Studija DA“ realumu bei nustatyti, ar tikrai VšĮ „Studija DA“ pareiškėjui išrašytas PVM sąskaitas faktūras įtraukė į apskaitą; VšĮ „Studija DA“ įtraukta į MOKSI duomenų bazę.

81. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad liudytojas Š. A. paaiškino, jog VšĮ „Studija DA”, kurios vadovu jis buvo, teiktų reklamos paslaugų suteikimas nebuvo įforminamas perdavimo priėmimo aktais, nes tai nebuvo būtina.

              82. Mokesčių administratorius, įvertinęs minėtus įrodymus, padarė išvadą, jog pareiškėjas tikrinimui nepateikė jokių dokumentų bei įrodymų, patvirtinančių, kad VšĮ „Anbrikijus“, UAB „Lipni reklama“ ar VšĮ „Studija DA“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos reklamos paslaugos realiai buvo suteiktos: nepateikti užsakymai reklamoms, nėra atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktų, neaišku, kas buvo reklamuojama, kokios vizitinės kortelės buvo užsakytos ir pagamintos, nepateiktas nei vieno reklaminio lankstinuko pavyzdys, vizitinė kortelė, stendo nuotrauka ar kitas įrodymas apie tokių paslaugų pareikalavimą ir faktinį įvykdymą; visų trijų ūkio subjektų vadovas tas pats asmuo – Š. A., o D. B. yra visų akte minimų įmonių, o taip pat ir pareiškėjo, apskaitą tvarkantis asmuo.

83. Bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas, būdamas apmokestinamas asmuo, įsigijo iš kitų apmokestinamųjų asmenų paslaugas, kurios buvo naudojamos jo apmokestinamoje veikloje, pareiškėjui išrašytos PVM sąskaitos faktūros, taigi yra nustatytos materialiosios ir formaliosios sąlygos, kurioms esant pareiškėjas turėjo teisę atskaityti PVM. Todėl kyla klausimas, ar mokesčių administratorius nustatė aplinkybes, dėl kurių turėtų būti ribojama pareiškėjo teisė į atskaitą pagal VšĮ „Anbrikijus“, UAB „Lipni reklama“ ir VšĮ „Studija DA“ PVM sąskaitas faktūras.

84. Mokesčių administratorius savo sprendimuose aiškiai neįvardijo, tačiau nagrinėjamoje mokestinėje byloje nustatė aplinkybes, patvirtinančias, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar galėjo žinoti, jog sandoriai sudaryti su VšĮ „Anbrikijus“, UAB „Lipni reklama“ ir VšĮ „Studija DA“, kuriais remiamasi siekiant pagrįsti teisę į atskaitą, susiję su tiekėjo atliekamu sukčiavimu PVM srityje. Mokesčių administratoriaus nurodyti faktai dėl pareiškėjo kontrahentų galbūt neteisėtų, o tam tikrais atvejais ir jau įrodytų, veiksmų (mokesčių nemokėjimas, baudžiamasis persekiojimas, išregistravimas iš PVM mokėtojų registro po ginčijamų sandorių sudarymo arba po neilgo laiko, išregistravimas iš PVM mokėtojų registro dėl veiklos nevykdymo, įmonių bankrotas po ginčijamų sandorių sudarymo), pareiškėjo ir minėtų įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymas vieno asmens – D. B., reklamos paslaugų įsigijimas iš visų trijų įmonių, kurių vadovas buvo tas pats asmuo – Š. A., sudaro pagrindą nagrinėjamu atveju spręsti, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar galėjo žinoti, jog sandoriai sudaryti su VšĮ „Anbrikijus“, UAB „Lipni reklama“ ir VšĮ „Studija DA“, kuriais remiamasi siekiant pagrįsti teisę į atskaitą, susiję su tiekėjo atliekamu sukčiavimu PVM srityje. Nors minėtose baudžiamosiose bylose nebuvo tiesiogiai nagrinėjami klausimai, susiję su pareiškėjo ir VšĮ „Anbrikijus“, UAB „Lipni reklama“ ir VšĮ „Studija DA“ sudarytais sandoriais, tačiau nagrinėjant bylą teisme neginčijamu faktu tapo tai, kad UAB „Lipni reklama“ buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita, kas neabejotinai turėjo įtakos tinkamam mokestinių prievolių vykdymui.

85. Apibendrinant spręstina, kad mokesčių administratorius turėjo pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjo teisė į atskaitą pagal VšĮ „Anbrikijus“, UAB „Lipni reklama“ ir VšĮ „Studija DA“ PVM sąskaitas faktūras turi būti ribojama.

86. Mokesčių administratoriaus sprendimų dalis dėl sąnaudų pagal VšĮ „Anbrikijus“, UAB „Lipni reklama“ ir VšĮ „Studija DA“ išrašytas sąskaitas faktūras priskyrimo leidžiamiems atskaitymams, apmokestinamojo pelno mažinimo ir mokėtino pelno mokesčio skaičiavimo yra teisėta, nes buvo priimta dėl minėto pagrįsto ir teisingo PVM sąskaitų faktūrų vertinimo, kurį pripažinus teisėtu, neturi būti panaikinta ir sprendimų dalis dėl mokėtino pelno mokesčio apskaičiavimo.             

               Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jostatyba“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį dėl uždarosios akcinės bendrovės „Deimeka“ vykdytų tiekimų, tenkinti šioje dalyje pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jostatyba“ skundą. Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. S-232(7-146/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 69-61 ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. (13) FR0682-192 dalis dėl uždarosios akcinės bendrovės „Deimeka“ vykdytų tiekimų.

Kitoje dalyje pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jostatyba“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.