Civilinė byla Nr. 3K-3-28/2011
Procesinio sprendimo
kategorijos:
21.4.1.3; 21.4.2.6;
75.8; 106.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2011 m. sausio 27 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Česlovo Jokūbausko ir Gintaro
Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. P. kasacinį
skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo
G. P. ieškinį atsakovei J. P.,
trečiasis asmuo notarė J. R., dėl sutarties pripažinimo
negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė
pripažinti negaliojančia šalių sudarytą santuokos
metu įgyto turto dalybų sutartį. Ieškovas nurodė, kad ginčijama sutartis
yra tariamas sandoris (CK 1.86 straipsnis), nes
ja šalys siekė ne pasidalyti santuokoje įgytą turtą, o išvengti įsipareigojimų
kreditoriams vykdymo. Ieškovo tėvas turėjo mokestinių prievolių valstybei,
todėl, siekdamas išvengti kreditorių reikalavimų, nekilnojamąjį turtą perleido
ieškovui, o ieškovas, siekdamas išvengti sutarties pripažinimo negaliojančia, –
atsakovei ginčo sutartimi. Ieškovo teigimu, sandorio fiktyvumą
patvirtina ir ta aplinkybė, kad sutartimi padalytas turtas nebuvo šalių
(sutuoktinių) bendroji jungtinė nuosavybė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno
rajono apylinkės teismas 2009 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovė susituokė 1986 m., santuoka įstatymo nustatyta tvarka nenutraukta iki šiol. Ieškovo tėvas padovanojo ieškovui gyvenamąjį
namą su priklausiniais, esančius (duomenys
neskelbtini). 2001 m. birželio 7 d. ieškovo vardu buvo įgytas tuo pačiu adresu esantis žemės sklypas. Šalys 2002 m. vasario 13 d. sudarė santuokos metu įgyto turto dalybų sutartį, pagal kurią atsakovei
atiteko minėti žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog jis
turtą atsakovei ginčo sutartimi perleido siekdamas išvengti finansinių
įsipareigojimų. Išvada grindžiama nustatytomis aplinkybėmis, kad po ginčijamo
sandorio sudarymo ieškovas išsikėlė iš gyvenamojo namo, be to, namo priestatą
sutuoktiniai pasistatė santuokos metu, žemės sklypas iš valstybės buvo
išsipirktas santuokos metu. Dėl to teismas atmetė kaip neįrodytą ieškovo
teiginį, jog visas perleistas nekilnojamasis turtas buvo jo asmeninė nuosavybė,
be to, atsižvelgė į tai, kad ieškovas, siekdamas nuginčyti sandorį, į teismą
kreipėsi tik tada, kai atsakovė pagrasino iškeldinti ieškovo tėvus. Teismas sprendė,
kad ieškovas ieškiniu siekia apginti savo tėvų interesus, o ne įrodyti
ginčijamo sandorio tariamumą.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 16 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos
teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
2010 m. kovo 1 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartį panaikino ir perdavė
bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą ir ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia 2002 m. vasario 13 d. sutartį, kuria ieškovas nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), perleido
savo sutuoktinei atsakovei. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios
instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas,
reglamentuojančias turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimo
bendrąja jungtine nuosavybe būdus ir principus, asmeninės ir bendrosios
jungtinės nuosavybės teise turimo turto pasidalijimo principus (CK 3.87 straipsnio
1 dalis, 3.88, 3.90 straipsniai) bei materialiosios teisės normas,
nustatančias sandorių negaliojimo ir jų nuginčijimo pagrindus (CK 1.80, 1.90
straipsniai). Teisėjų kolegijos teigimu, dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę
nuosavybę, pirmiausia turi būti nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno bei
kito sutuoktinio asmeninis turtas (CK 3.118 straipsnio 1 dalis), o
nagrinėjamu atveju šalims sudarant ginčo sutartį šios imperatyviosios įstatymo
nuostatos nebuvo laikomasi (CK 1.80 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodė, kad
ginčo sutartimi atsakovei priskirtas nekilnojamasis turtas asmeninės nuosavybės
teise priklausė ieškovui, o, pasidalydamas jį kaip bendrąja jungtine nuosavybe
turimą turtą, ieškovas iš esmės suklydo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija
sprendė, kad ginčo sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu kaip sudarytas dėl
suklydimo (CK 1.90 straipsnis). Taikydama CK 1.90 straipsnį, kolegija pažymėjo,
kad ieškovas nenurodė materialiosios teisės normos, kuria grindė savo ieškinio reikalavimą,
tačiau bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo
pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK
265 straipsnio 1 dalis, 270
straipsnio 4 dalies 4 punktas). Apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje ieškovo motyvai
dėl tikrosios šalių valios sudarant sandorį padarinių prasme nėra svarbūs.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno
rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
išėjo už ieškinio ribų, todėl pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį ir šalių
lygiateisiškumo principą. Teismas turi būti nešališkas, todėl negali veikti
vienos šalies interesais ir už ją suformuluoti ieškinio dalyką ar pagrindą.
Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimus grindė teiginiais dėl tariamo
(fiktyvaus) sandorio sudarymo, o teismas nepagrįstai savo iniciatyva sprendė,
kad sandoris sudarytas ieškovui suklydus. Ieškovas nei aiškino, nei teikė
įrodymus apie tai, kad jis suklydo dėl sandorio esmės, dalyko ar kitų esminių
sąlygų.
2.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė
įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-185 straipsniai) ir padarė išvadas,
priešingas byloje nustatytoms aplinkybėms bei įrodymams. Ieškovas paaiškino,
kad pasiūlė atsakovei dalytis nekilnojamąjį turtą, tokius pageidavimus išdėstė
sandorį tvirtinusiai notarei, o į teismą kreipėsi atsiradus ginčams tarp atsakovės
ir jo tėvų. Šie ieškovo paaiškinimai patvirtina ne valios ydingumą (suklydimą),
ne tariamo sandorio sudarymą, o aiškų siekį pasidalyti turtą. Teismas neatsižvelgė
į svarbų faktą, kad ieškovas turto padalijimo sutartį ėmė ginčyti po jos
sudarymo praėjus penkeriems metams ir dešimčiai mėnesių.
3.
Teismas pažeidė sutarčių sudarymą
reglamentuojančias teisės normas (CK 6.156, 6.154, 6.162 straipsniai).
Byloje nustatyta, kad ieškovas laisva valia, niekieno neverčiamas,
nesuklaidintas pasiūlė sutuoktinei pasidalyti nekilnojamąjį turtą. Gyvenimo
aplinkybių pasikeitimas, atsakovės ir ieškovo tėvų konfliktas nepatvirtina
ieškovo valios ydingumo sudarant ginčo sutartį, o byloje nustatytos aplinkybės
leidžia pripažinti, kad tikrieji šalių ketinimai sutarties sudarymo metu buvo
pasidalyti turtą. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad šalys turtą
dalijosi ne ginčo tvarka ir laisva valia laikė jį bendrąja jungtine nuosavybe.
Tai atitiko ne tik šalių valią, bet ir CK 3.90 straipsnio nuostatas.
4.
Teismas netinkamai aiškino ir taikė
sandorių negaliojimą reglamentuojančias teisės normas (CK 1.90, 1.86 straipsniai).
Klaidingas teisių ir pareigų suvokimas negali būti pripažintas suklydimu, jei tai
įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Ieškovas
yra verslus žmogus, gerai suvokia teisinius bei ekonominius sandorių sudarymo padarinius,
todėl suprato, kokią sutartį pasirašo ir kokių padarinių ji šalims sukuria.
Teismas netyrė CK 1.90 straipsnyje nustatytų būtinų sąlygų visumos, todėl
priėmė neteisingą, neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo skundą
atmesti, o Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovas nurodo tokius argumentus:
1.
Apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai konstatavo, kad sudarant turo pasidalijimo sutartį buvo šalių
tikrosios valios trūkumų, t. y. sutartis sudaryta siekiant ne pasidalyti
santuokoje įgytą turtą, o sumažinti ieškovui nuosavybės teise priklausančio
turto sudėtį. Šalių valios trūkumus sudarant ginčo sutartį patvirtina ir tai,
kad turto pasidalijimo sutartis nebuvo vykdyta, t. y. turtas nebuvo perduotas
atsakovei valdyti bei naudoti. Sandoris nesukūrė šalims teisinių padarinių.
2.
Apeliacinės instancijos teismas ištyrė
ir tinkamai įvertino visus šalių pateiktus įrodymus, o kai kurių įrodymų
neaprašymas sprendime nereiškia CPK 185, 270 straipsnių pažeidimo. Byloje surinkti
įrodymai patvirtina, kad turto padalijimo sutartis neatspindi tikrosios šalių
valios.
3.
Apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai pripažino turto padalijimo sutartį negaliojančia, nes sudaryta
sutartis pažeidė sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principą.
Sudarant ginčo sutartį nebuvo laikytasi CK 3.118 straipsnyje įtvirtinto
imperatyviojo reikalavimo pasidalyti visą šalių bendrosios jungtinės nuosavybės
teise valdomą turtą, t. y. sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės
normoms (CK 1.80 straipsnis).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas
nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Tuo atveju, kai bylą nagrinėję teismai nustatė tokias pačias faktines bylos
aplinkybes, tačiau, remdamiesi skirtingu teisės normų aiškinimu, nevienodai jas
kvalifikavo ir dėl to priėmė skirtingus procesinius sprendimus, kasacinis
teismas pasisako dėl to, kaip turėtų būti aiškinamos ir taikomos teisės normos
byloje nustatytoms aplinkybėms.
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl
santuokoje įgyto turto dalybų sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindų
kvalifikavimo. Taip pat keliamas klausimas dėl teismo galios nustatyti ieškinio
teisinį pagrindą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų tinkamo
taikymo. Dėl šių teisės klausimų teisėjų kolegija pasisako šioje nutartyje.
Dėl
ieškinio teisinio pagrindo kvalifikavimo
Kasatorė, prašydama panaikinti apeliacinės
instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai išėjo už ieškinio ribų, todėl pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies
reikalavimus, šalių lygiateisiškumo principą. Šiuos teiginius kasatorė grindžia
nurodydama, kad teismas nepagrįstai už ieškovą suformulavo ieškinio pagrindą,
t. y. ieškovas savo reikalavimus grindė teiginiais dėl tariamo (fiktyvaus)
sandorio sudarymo, o teismas savo iniciatyva sprendė, kad sandoris sudarytas
ieškovui suklydus.
Teisėjų kolegija atmeta šiuos
kasatorės teiginius, nes kasatorė nepagrįstai teismo atliktą šalių ginčo
teisinį kvalifikavimą laiko ieškinio ribų peržengimu. Kasatorė teisingai
nurodo, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens
pasirinktas ir ieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas bei dalykas. Ieškinio
pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti
ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia
ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Civilinio proceso normos
reikalauja, kad ieškovas nurodytų faktinį ieškinio pagrindą, kuriuo grindžia savo
reikalavimus. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas,
teisinio ieškinio pagrindo, t. y. įstatymų ir faktinių aplinkybių teisinės
kvalifikacijos, ieškovas neprivalo nurodyti. Kasacinis teismas ne kartą yra
išaiškinęs, kad teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir
taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.
Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo
teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reguliuojančias tiek ieškovo
nurodytas, tiek tas, kuriomis ieškovas ir kiti proceso dalyviai nesiremia,
teisės normas (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje UAB
,,Kirsnė“ v. UAB ,,Medicinos bankas“, bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje R. K.-N. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-534/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje A. B. V. v. T. M., UAB ,,Vartų technika“, bylos Nr.
3K-3-137/2009; kt.). Tokia teismo veikla nelaikoma ieškinio ribų peržengimu.
Nagrinėjamu atveju savo
reikalavimą – pripažinti negaliojančia santuokos metu įgyto turto dalybų
sutartį – ieškovas grindė nurodydamas, kad sutartis yra tariamas ir imperatyviosioms
įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris. Sandorio fiktyvumą, ieškovo teigimu,
be kitų aplinkybių, patvirtina ir tai, kad padalytas turtas nebuvo šalių (sutuoktinių)
bendroji jungtinė nuosavybė. Tokį ieškinio faktinį pagrindą ieškovas įrodinėjo
tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos
teismas ieškovo nurodytą aplinkybę, kad santuokoje įgyto turto pasidalijimo
sutartimi buvo pasidalytas ieškovui asmenine nuosavybės teise priklausantis
turtas, kvalifikavo kaip patvirtinančią, jog sutartis buvo sudaryta ieškovui
suklydus. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas teismo pareigą
teisiškai kvalifikuoti faktinį ieškinio pagrindą, rėmėsi ne tik ieškovo
nurodomu teisiniu pagrindu – sandorio prieštaravimu imperatyviosioms įstatymo
nuostatoms, tačiau ir suklydimu sudarant sandorį (CK 1.90 straipsnis).
Suklydimu teismas laikė ieškovo nurodytą turto režimo neatitiktį – tai, kad sutartis
dėl santuokinio turto dalijimo, o susitarta dėl asmeninės nuosavybės teise
turimo turto. Tuo tarpu ieškovo nurodytos ir pirmosios instancijos teismo
nagrinėtos aplinkybės dėl sandorio fiktyvumo apeliacinės instancijos teismas iš
viso nenagrinėjo, nurodydamas, kad tai nėra aktualu.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų
kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog
apeliacinės instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, nes bylą teismas
nagrinėjo remdamasis faktiniu ieškinio pagrindu, kurį teisiškai kvalifikavo ne
tik pagal ieškovo nurodytas teisės normas, tačiau ir savo iniciatyva
spręsdamas, kad yra pagrindas svarstyti, ar ginčo sandoris nepripažintinas
negaliojančiu kaip sudarytas dėl suklydimo. Teismo veikla nustatant teisinį ieškinio
pagrindą nelaikoma ieškinio ribų peržengimu, todėl kasatorės teiginiai dėl CPK 265 straipsnio
2 dalies ar šalių lygiateisiškumo principo pažeidimo atmestini.
Dėl
CK 3.117 straipsnio ir 3.118 straipsnio 1 dalies taikymo, kai sutuoktinių
turtas dalijamas nenutraukiant santuokos
Apeliacinės
instancijos teismas, pripažindamas ginčijamą santuokos metu įgyto turto dalybų
sutartį negaliojančia, nurodė, kad ši sutartis prieštarauja imperatyviosioms
įstatymo nuostatoms, nes, dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę,
turi būti nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno bei kito sutuoktinio
asmeninis turtas (CK 3.118 straipsnio 1 dalis), o nagrinėjamu atveju
šios įstatymo nuostatos nebuvo laikomasi. Apeliacinės instancijos teismo
vertinimu, aplinkybės, kad buvo pasidalytas konkretus turto objektas – žemės
sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais - kuris paskirtas kasatorei,
tačiau nenurodytas joks kitas turtas, kuris būtų priskirtas ieškovui, be to, nenurodytas
ir nepadalytas kitas sutuoktinių turimas turtas, leidžia laikyti ginčo sutartį
prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo nuostatoms.
Teisėjų kolegija
sprendžia, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta, nes teismas
neatsižvelgė į sutuoktinių turto dalijimo ypatumus tuo atveju, kai santuoka nenutraukiama,
bei be pagrindo apribojo šalių sutarčių laisvės principą. Paprastai sutuoktinių
bendrąja jungtine nuosavybe turimas turtas dalijamas nutraukiant santuoką.
Tokiu atveju siekiama pabaigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisę,
nes toks poreikis natūraliai kyla nutraukiant santuokinius ryšius.
Atsižvelgiant į santuokos nutraukimo proceso specifiką, įstatyme gan detaliai
reglamentuojama tokio bendro turto padalijimo tvarka ir bendrieji principai,
padedantys išsaugoti sutuoktinių interesų pusiausvyrą, užtikrinti jų vaikų
išlaikymą bei apginti trečiųjų asmenų teisėtus interesus. Tačiau sutuoktinių
susitarimu jų bendras turtas gali būti padalytas bet kuriuo metu galiojant
santuokai (CK 3.116 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju sutuoktiniai sudaro notariškai
patvirtintą sutartį. Pagal CK 3.116 straipsnio 2 dalį, esant sutuoktinių
susitarimui dėl turto padalijimo, CK Trečiosios knygos VIII skyriaus nuostatos,
reglamentuojančios bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimą,
neturi būti taikomos arba taikomos tiek, kiek dėl tam tikrų klausimų
sutuoktiniai nėra susitarę. Tuo atveju kai santuoka nenutraukiama, bendru
sutuoktinių sutarimu sudarytas ir notaro patvirtintas susitarimas dėl turto
padalijimo laikytinas sutuoktinių sutartimi, kuriai turi būti taikomos sutartinius
santykius reglamentuojančios teisės normos.
Pagal CK 6.154 straipsnį sutartis
yra dviejų arba daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti
civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam
asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų
veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Vienas iš esminių yra sutarčių
laisvės principas, kuris reiškia, kad sutarties šalys turi teisę laisvai
sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas,
taip pat sudaryti ir Civiliniame kodekse nenumatytas sutartis, neprieštaraujančias
įstatymams (CK 6.156 straipsnis). Sutarties laisvės principas reiškia, kad
sutartis yra jos šalių privatus reikalas, todėl, sudarydamos sutartį, šalys
savo laisva valia nulemia jos turinį, savo teises ir pareigas. Sutarties
sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties
sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Tam, kad sutartis galiotų,
pakanka dviejų pagrindinių sutarties elementų – veiksnių šalių susitarimo, t.
y. suderintos tarpusavyje ir laisvai išreikštos kiekvienos šalies valios ir
įstatymų numatytais atvejais – sutarties formos.
CK 3.3 straipsnyje įtvirtintas
lygiateisiškumo principas reiškia, kad sutuoktiniai turi lygias turtines ir
asmenines neturtines teises, jie turi lygias teises ir vienodą civilinę
atsakomybę vienas kitam ir vaikams visais šeimos gyvenimo klausimais. Šis
principas reiškia ir tai, kad sutuoktiniai gali sutarimu spręsti santuokoje
įgyto turto pasidalijimo klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje V. U. v. O. U.,
bylos Nr. 3K-3-426/2005). Atsižvelgiant į tai, sutuoktiniai savo turto dalijimo
sutartyje, sudaromoje nenutraukiant santuokos, gali numatyti padalyti savo
turtą tiek lygiomis, tiek nelygiomis dalimis. Taip pat jie gali susitarti
padalyti visą turtą, jo dalį ar kokį nors turto objektą. Tuo atveju, kai šalių
santuoka nenutraukiama, dalis sutuoktinių turto gali likti jų bendrąja jungtine
nuosavybe ir tai neturi įtakos turto, dėl kurio padalijimo jie susitaria, dalijimo
teisėtumui. Sutuoktinis ar tretieji asmenys, manantys, kad tokia sutartis
pažeidžia jų teises, gali ją ginčyti bendraisiais pagrindais. Aplinkybė, kad
įstatymai nedraudžia sutuoktiniams susitarimu dalijantis bendrą turtą nukrypti
nuo lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje principo turto padalijimo
sutartyje, pripažįstama ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., žr., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje V. U. v. O. U., bylos Nr. 3K-3-426/2005; 2009 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje A. V. v. M. V., bylos Nr. 3K-3-86/2009).
Taigi šiuo
atveju, kai šalių santuoka nenutraukta, vien aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju
nebuvo sudarytas viso šalių turimo turto balansas, kad tam tikras turtas
priskirtas atsakovei, nenumatant turto ieškovui ir pan., atsižvelgiant į
dispozityvumo bei sutarčių laisvės principus, neduoda pagrindo pripažinti turto
padalijimo sutartį prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo nuostatoms.
Teismai nenustatė, kad tokia sutartis būtų pažeidusi trečiųjų asmenų teises ar
būtų uždrausta imperatyviosiomis įstatymo normomis, taip pat nenustatyta, kad
sutartis būtų sudaryta nelaisva šalių valia. Pirmosios instancijos teismas,
įvertinęs bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus, turėjo pagrindą išvadai, kad
sandorio sąlygas lėmė susidarę tarpusavio santykiai, šalių asmeniniai interesai,
todėl vien ta aplinkybė, kad dalis turto pagal sutartį atiteko vienam
sutuoktiniui, neišmokant kitam kompensacijos, pagrįstai nevertintas kaip
sutuoktinių lygiateisiškumo principo pažeidimas.
Pažymėtina, kad
šios išvados nepaneigia tai, kad atsakovei sutartimi priskirtas turtas buvo
ieškovo asmeninė nuosavybė. Sutarčių laisvės principas suteikia teisę šaliai
perleisti savo turimą turtą jo pasirinktam asmeniui, įstatymams
neprieštaraujančiu būdu. Be to, įvertinus tai, kad pagal CK 3.90 straipsnį asmeninė nuosavybė gali būti pripažinta bendrąja
jungtine nuosavybe, jei santuokos metu turtas buvo iš esmės pagerintas
bendromis lėšomis ar darbu, o nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas
nustatė, kad santuokos metu ginčo sutartimi padalytas turtas buvo pagerintas,
nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutartis nepažeidė
ieškovo teisių bei teisėtų interesų.
Dėl
sąlygų, kuriomis sandoris pripažįstamas sudarytu suklydus
Nagrinėjamu
atveju apeliacinės instancijos teismas ginčijamą santuokos metu įgyto turto
dalybų sutartį kvalifikavo kaip dėl suklydimo sudarytą sandorį ir pripažino
negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu. Esminiu suklydimu teismas
laikė aplinkybę, kad sudarant ginčijamą bendrosios jungtinės sutuoktinių
nuosavybės padalijimo sutartį kasatorei buvo priskirtas nekilnojamasis turtas,
kuris priklausė ieškovui asmeninės nuosavybės teise. Teismo teigimu, ieškovas,
pasidalydamas šį turtą kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, iš esmės suklydo.
Teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas
netinkamai ginčo sutartį kvalifikavo kaip dėl suklydimo sudarytą sandorį, nes nepagrįstai
neatitiktį tarp sutartyje nurodyto ir faktiškai buvusio turto režimo laikė
pakankama, kad sandoris būtų laikomas sudarytu esant esminių suklydusios šalies
valios trūkumų.
Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad suklydimu laikomas neteisingas sudaromo sandorio
suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama
valia sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr.
3K-3-504/2008). Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.90
straipsnio pagrindu, šalies suklydimas sudarant sandorį turi būti esminis. Vertinant,
ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai,
dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį
pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl
sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių
sandorio sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje L. L. v. V. L., D. B. L., I. B., bylos Nr. 3K-3-974/2000;
2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos
dujos“ v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-7-378/2005; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009). Pareiga
įrodyti, kad suklysta ir kad suklydimas buvo esminis, tenka šaliai, kuri prašo
dėl suklydimo sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 12, 178 straipsniai).
Nagrinėjamu
atveju ieškovas nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu teismo posėdžiuose,
nei kituose procesiniuose dokumentuose neįrodinėjo aplinkybių, kad ginčijama
sutartis buvo sudaryta suklydus. Priešingai, ieškovas teikė teismui įrodymus,
kad jam buvo svarbu turtą perleisti atsakovei, siekiant sumažinti asmenine nuosavybės
teise turimą turtą. Taigi aplinkybė, kad ginčo sutartimi pasidalijus turtą
atsakovei buvo priskirtas prieš tai ieškovui asmenine nuosavybės teise
priklausęs turtas, atsižvelgiant į ieškovo siekį perleisti tą turtą atsakovei,
neduoda pagrindo kvalifikuoti sandorį kaip sudarytą dėl suklydimo. Dėl to
apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes,
neatsižvelgė į šalių ketinimus sudarant ginčo sutartį, todėl netinkamai
kvalifikavo šalių teisinius santykius ir nepagrįstai taikė CK 1.90 straipsnio
nuostatas. Kaip teisingai nurodė kasatorė kasaciniame
skunde, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė sandorių
negaliojimą reglamentuojančias teisės normas, netyrė, ar yra visos CK 1.90 straipsnyje
nustatytos sąlygos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Šios išvados
nepaneigia apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad nebuvo įrodyta, jog ieškovui
priklausanti nekilnojamojo turto dalis atsakovės lėšomis ir darbu buvo
pagerinta. Atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje nurodytą šalių laisvės
principą, laikytina, kad šalys gali laisvai savo susitarimu turimą turtą
perleisti kitai šaliai ir sudaryti įstatymuose nenumatytus, tačiau jiems
neprieštaraujančius sandorius, o sprendžiant byloje keliamus teisės klausimus
nėra reikšminga, ar pasidalytas turtas priklausė tik ieškovui, ar ieškovui ir atsakovei
bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
Tokiomis bylos
aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo
sprendimas naikintinas. Panaikinus šį teismo procesinį sprendimą, būtina
išspręsti klausimą, ar gali būti paliktas galioti pirmosios instancijos teismo
sprendimas. Dėl to būtina pasisakyti, ar pirmosios instancijos teismas
pagrįstai atmetė ieškinį, nepripažinęs ginčo sandorio tariamu.
Dėl
sąlygų, kuriomis sandoris pripažįstamas tariamuoju
Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė
pripažinti negaliojančia jo ir atsakovės sudarytą santuokos metu įgyto turto
dalybų sutartį kaip tariamąjį sandorį (CK 1.86 straipsnis). Pirmosios
instancijos teismas ieškinį atmetė nurodydamas, kad ieškovas neįrodė, jog
ginčijamas sandoris buvo tariamas, t. y. neįrodė savo ieškinio pagrindo. Apeliacinės
instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir
tenkindamas ieškinį, šios pirmosios instancijos teismo išvados teisėtumo bei
pagrįstumo netikrino, nes sutartį pripažino negaliojančia kaip sudarytą
suklydus, bei laikė, jog nėra svarbūs ieškovo motyvai dėl tikrosios šalių
valios sudarant sandorį padarinių prasme.
Ištyrusi bylos medžiagą, teisėjų
kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir
taikė tariamojo sandorio pripažinimą negaliojančiu reglamentuojančias teisės
normas, tinkamai ištyrė bei įvertino pateiktus įrodymus, todėl pagrįstai atmetė
ieškinį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas
netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, pažeidė įrodymų vertinimo
taisykles, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
Pagal CK 1.86
straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių)
sudarytas sandoris negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tariamasis sandoris
turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris
neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje O. D., J. D. v. E. A., bylos Nr. 3K-3-667/2003; 2005 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v.
R. J. P., Klaipėdos rajono savivaldybės valdyba, bylos Nr. 3K-3-341/2005; 2005
m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje T. L. v.
S. I., A. A., bylos Nr.
3K-3-619/2005). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų,
nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių
padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje L. L. v. V. L., D. B. L., I. B., bylos Nr. 3K-3-974/2000).
Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų
teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Esminis tariamojo
sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas
tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad
neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“, bylos Nr. 3K-3-47/2006).
Pagal
susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo
dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių
sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio
teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai
realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi
aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir
tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. D. G., bylos Nr.
3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB
,,Stateta“ v. R. A., bylos Nr. 3K-3-418/2008). Taigi
bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais, būtina išsiaiškinti, ar sandorio
dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo
tikroji sandorio šalių valia.
Ginčuose dėl
tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinės
procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka
šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Šioje byloje tokia įrodinėjimo
pareiga teko ieškovui.
Nagrinėjamu
atveju byloje nustatyta, kad po ginčo sutarties sudarymo atsakovė jai perleistą
nekilnojamąjį turtą įregistravo savo vardu ir valdo jį kaip savo asmeninę
nuosavybę. Taigi ginčo sutartis buvo realiai vykdoma. Byloje neįrodyta, kad
abiejų šalių valia buvo sudaryti tariamą sandorį, t. y. kad buvo abiejų šalių
suderinta valia sutartimi nesiekti jokių teisinių padarinių. Priešingai, atsakovė
teismui aiškino, kad sutartyje nurodytas turto pasidalijimas visiškai atitiko
jos valią bei interesus, o ieškovo atstovas parengiamojo teismo posėdžio metu
nurodė, kad ,,ieškovas su atsakove faktiškai jau šešerius metus kartu
negyvena“. Šalių pripažinta aplinkybė dėl jų gyvenimo skyriuje teismui
pagrįstai leido manyti, kad buvo valia sudarant sutartį pasidalyti ginčo
nekilnojamąjį turtą. Reikšminga ir pirmosios instancijos teismo pabrėžta
aplinkybė, kad ieškovas į teismą dėl sandorio nuginčijimo kreipėsi tik po to,
kai kilo atsakovės ir jo tėvų konfliktas.
Tokiomis
faktinėmis bylos aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos
teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog ginčijamas sandoris yra tariamasis,
sudarytas tik dėl akių (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas
pagrįstai atmetė ir ieškovo argumentus, kad pirmiau nurodyta sutartis
prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Tokią išvadą teismas padarė
išanalizavęs ginčijamo turto suformavimo aplinkybes, įvertinęs esminį šio turto
pagerinimą bendromis ginčo šalių lėšomis ir darbu šalims esant santuokoje.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad, panaikinus apeliacinės
instancijos teismo sprendimą, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo
sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Konstatavus
aplinkybę, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, ir
paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, teisėjų kolegija
dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako, nes jie aptarti pirmosios
instancijos teismo sprendime ir nedaro įtakos teisėjų kolegijos sprendimui.
Dėl bylinėjimosi
išlaidų
Patenkinus kasacinį skundą, panaikinus
apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios
instancijos teismo sprendimą, atitinkamai turi būti perskirstomos apeliacinės
instancijos ir kasaciniame teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93
straipsnio 4 dalis). Kasatorė už kasacinius skundus sumokėjo 500 Lt
žyminio mokesčio (T. 2, b. l. 75, 194), o apeliacinės instancijos bei
kasaciniame teisme turėjo 1900 Lt išlaidų advokato pagalbai (T. 1, b. l. 177,
187; T. 2, b. l. 90, 159, 210), todėl jai iš ieškovo turi būti priteisiamas
2400 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 88, 93, 98 straipsniai). Pagal
CPK 96 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo šalis
buvo atleista, išieškomos iš kitos šalies į valstybės biudžetą proporcingai
patenkintai reikalavimų daliai; jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos
išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų
mokėjimo neatleistas. Atsižvelgiant į tai, iš ieškovo valstybei priteistinas
žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo atsakovė buvo atleista arba kurio
mokėjimas atsakovei buvo atidėtas, t. y. iš viso 5374 Lt (T. 2, b. l. 109,
216). Taip pat iš ieškovo valstybei priteistina 118 Lt išlaidų, kurios turėtos
procesiniams dokumentams apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme įteikti (CPK
92, 96 straipsniai) (T. 1, b. l. 169; T. 2, b. l. 2, 133, 237).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsniu,
359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 31 d.
sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo
16 d. sprendimą.
Priteisti atsakovei J.
P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš
ieškovo G. P. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) 2400 (du
tūkstančius keturis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Priteisti valstybei iš ieškovo G. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)
5492 (penkis tūkstančius keturis
šimtus devyniasdešimt du) Lt žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas
Gurevičius
Česlovas Jokūbauskas
Gintaras
Kryževičius