LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. G. prašymą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nutarimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

M. G. pagal nubaustas už tai, kad jis 2015 m. sausio 18 d. 3.30 val. Klaipėdos r., Baukštininkų k., vairuodamas transporto priemonę „Opel Agila“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, esant slidžiai kelio dangai, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo kelio, atsitrenkė į kelio ženklą ir įvažiavo į upelį, iš eismo įvykio vietos pasišalino, apie eismo įvykį policijai iš karto nepranešė, taip pat nepateikė automobilio privalomojo civilinio draudimo poliso, taip pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių 9, 16, 127, 222 punktų reikalavimus.

Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nutarimu M. G. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį 28 Eur bauda, 130 straipsnio 1 dalį 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams ir 1241 straipsnio 8 dalį 5 Eur bauda. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi M. G. apeliacinis skundas netenkintas, Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi, vadovaujantis ATPK 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 30221 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. G. prašymas atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą buvo priimtas ir byla atnaujinta.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo M. G. pateikia tris prašymus: panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nutarimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarties dalį dėl nubaudimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir dėl to administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti; perduoti bylą nagrinėti Kretingos rajono apylinkės teismui; pakeisti nutartį ir nutarimą, neskiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nurodo, kad teismai padarė esminių materialiosios ir proceso teisės pažeidimų. Pasak jo, buvo pažeisti ATPK 257, 284 straipsniai, nes nebuvo įrodyta, kad iš eismo įvykio vietos jis pasišalino siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už savo veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas netaikė ATPK 17 straipsnio, nepasisakė apie būtinojo reikalingumo sąlygų buvimą ar nebuvimą, nors pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju akivaizdžiai grėsė pavojus vienam iš ATPK 17 straipsnyje paminėtų teisinių gėrių, t. y. žmogaus gyvybei.

Apeliacinės instancijos teismo konstatuotos aplinkybės apie automobilio sugadinimą ir išvada apie sugadintą kelio ženklą yra neteisingos, o tai turėjo įtakos priimant neteisingą sprendimą. Teismas nusprendė, kad, įvertinus stiprius automobilio sugadinimus, M. G. teiginiai, kad nepajuto, kaip buvo sugadintas kelio ženklas, yra nepagrįsti. Tačiau, pasak administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, iš nuotraukų matyti, jog automobilio priekio stiprus sugadinimas atsirado jam atsitrenkus į metalinį atitvarą, o ne į kelio ženklą, įtvirtintą nedideliame kiekyje betono, kurio aukštis siekia tik 80 cm. Kretingos rajono apylinkės teisme teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nurodė, kad kelio ženklo jis nematė, todėl kartu su automobiliu nuslinko į apačią upelio link. Tamsoje kelio ženklo nesimatė, pareiškėjas važiavo vienas, todėl būdamas šoko būsenos, sušalęs ir sušlapęs, nusprendė automobiliu rūpintis ryte. Kitą rytą po S. K. skambučio sužinojęs apie sugadintą kelio ženklą, jis paskambino ir pranešė policijai, kad naktį jį sugadino. Šias aplinkybes jis nurodė ir Kretingos rajono apylinkės teisme, tačiau teismas nekvietė jo nurodyto liudytojo S. K., taip pažeisdamas ATPK 256 straipsnio 3 dalies, 284 straipsnio nuostatas.

Taip pat prašyme atnaujinti bylą nurodoma, kad atsakomybė pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį kyla tik esant tiesioginei tyčiai. Priešingai, pareiškėjas teigia, neturėjęs tyčios pasislėpti ar išvengti atsakomybės, nes nežinojo, kad yra padaryta žala, išskyrus tai, jog juto didžiulį stresą, buvo sušalęs, sušlapęs naktį gelbėjo savo gyvybę. Jis teigia buvęs sąžiningas ir ryte sužinojęs apie apgadintą kelio ženklą, pats paskambinęs policijai ir nuvykęs į įvykio vietą.

Pareikšime nesutinkama ir su paskirta nuobauda, teigiama, kad ji neproporcinga padarytos žalos dydžiui, per griežta, neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų, paskirta neįvertinus visų bylos aplinkybių. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatyta nebuvo, galiojančių administracinių nuobaudų pareiškėjas neturi, dėl įvykio labai gailisi, nesant neigiamų padarinių, įvertinus, kad jis pranešė apie eismo įvykį, iš karto, kai sužinojo apie žalą, teismai turėjo pagrindą taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę nuobaudą, negu numatyta sankcijoje. To nepadarydami teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šiuo klausimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2AT-4/2011, 2AT-10/2012, 2AT-11/2012,                2AT-8/2013, 2AT-7-3/2013, 2AT-8/2013, 2AT-36/2013, 2AT-1/2013, 2AT-7-3/2013).

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininkas R. Š. atsiliepimu į pareiškimą prašo netenkinti M. G. prašymo ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį.

Atsiliepime nurodoma, kad byla buvo išnagrinėta įvertinus visus surinktus įrodymus ir visas aplinkybes. Byloje nustatyta, kad M. G., vairuodamas transporto priemonę, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, esant slidžiai kelio dangai nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio, atsitrenkė į kelio ženklą ir įvažiavo į upelį. Iš eismo įvykio vietos pasišalino, apie eismo įvykį policijai nepranešė iš karto.

M. G. dėstomos aplinkybės nepaneigia to, kad jis padarė ATPK 1241 straipsnio 8 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pažeidimus. Įvertinus byloje esančias nuotraukas, matyti, kad automobilio sugadinimai atsitrenkus į kelio ženklą yra stiprūs, M. G. turėjo pajusti atsitrenkimą į kelio ženklą. Be to, suradęs pagalbą, jis galėjo paskambinti telefonu ir pranešti policijai apie eismo įvykį, o vietoje to, užėjęs pas netoliese gyvenantį S. K., paprašė jį parvežti namo. Tai, kad M. G. buvo sukrėstas, bijojo sušalti, nepatvirtina, kad jam grėsė realus pavojus ir iš eismo įvykio vietos jis pasišalino būtinojo reikalingumo sąlygomis. M. G. iš eismo įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinės teisės pažeidimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. G. prašymas tenkintinas iš dalies.

Dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo ir proceso  pažeidimų nagrinėjant bylą

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė be kita ko ir už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles.

Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinių teisė pažeidimų bylose Nr. 2AT-10-2014, 2AT-41-2014, 2AT-17-139/2015,                2AT-34-507/2015, 2AT-52-511/2015). Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti ir kitam kliudytam objektui padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio.

Teismai, atskleisdami M. G. subjektyvųjį požymį – kaltę, pakankamai motyvuotai pasisakė dėl šių aplinkybių, svarbių tyčios konstatavimui, todėl nėra pagrindo sutikti, kad buvo pažeisti ATPK 257, 284 straipsniai, nes neįrodytas subjektyvusis pažeidimo požymis.

M. G. teigia negalėjęs suprasti, jog buvo apgadintas kelio ženklas, nors jis neneigė į kažką atsitrenkęs, tačiau manė, kad nieko nesugadino. Nagrinėjamoje byloje esančios įvykio vietos bei automobilio nuotraukos, kuriose užfiksuoti tiek automobilio, tiek kelio ženklo apgadinimai, neleido teismams daryti išvados, kad apgadinimai yra tiek nežymūs, jog nebuvo galima justi susidūrimo. Įvykio mechanizmas, kad automobilis nuslydo nuo kelio, atsitrenkė į kelio ženklą ir įvažiavo į upę, neleidžia abejoti, kad vairuotojas suprato apie įvykusį eismo įvykį, pats patyrė įvykio pasekmes ir galėjo numatyti padarytą žalos pobūdį, nes aiškiai suvokė, kad nesuvaldęs automobilio prieš įvažiuodamas į upę į kažką atsitrenkė.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad M. G. negalėjo nesuprasti apie kelio ženklo sugadinimą, tokią išvadą teismas padarė įvertinęs sugadinimo pobūdį ir stiprumą. Teiginys, kad automobilio sugadinimas atsirado atsitrenkus į metalinį atitvarą, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms pagal byloje esančius eismo įvykio apžiūros protokolus. Byloje nėra nustatyti atitvaro sugadinimai, nes dar prieš atitvarą stovėjo kelio ženklas, į kurį pirmą ir atsitrenkė automobilis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo abejoti, jog M. G. suvokė padaręs eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala.

M. G. pasišalinimą iš eismo įvykio vietos pateisina tuo, kad jo sveikatai grėsė pavojus, taigi, pasak jo, teismui buvo visos sąlygos taikyti ATPK 17 straipsnio nuostatas ir pripažinti būtinojo reikalingumo situaciją.

ATPK 17 straipsnyje įtvirtintas būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant antrajam tam tikrą žalą. Būtinojo reikalingumo atveju susidaro tokia padėtis, kai tam tikram teisės saugomam interesui (vertybei) gresia žala, o išgelbėti šį interesą nuo jos galima tik padarant žalą kitam, taip pat teisės saugomam interesui. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga palyginti su išvengtąja, tai yra būtinojo reikalingumo sąlygos, numatytos įstatymo.

Nagrinėjamoje byloje, priešingai negu nurodo M. G., apeliacinės instancijos teismas apsvarstė būtinojo reikalingumo sąlygas ir bylos aplinkybių atitikimą šioms sąlygoms. Teismas nurodė, jog  M. G. iš karto po eismo įvykio surado pagalbą, nes užėjo į šalia stovėjusį namą, vadinasi, taip jis pašalino grėsmę savo sveikatai ir gelbėti šį interesą darant žalą kitam, t. y. vis tiek nepranešant apie eismo įvykį, nebuvo reikalo, tačiau net ir po to jis apie eismo įvykį nepranešė, o išvyko į Klaipėdą. Darytina išvada, kad šioje situacijoje nebuvo pagrindinės būtinojo reikalingumo sąlygos – realaus pavojaus asmens interesams. Atsižvelgus į bylos aplinkybes, M. G. turėjo realią galimybę, iš karto po įvykio gavęs pagalbą ir nebeišgyvenus grėsmės sveikatai, pranešti apie eismo įvykį, tačiau to sąmoningai nepadarė. Taigi nenustačius, kad M. G. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, nėra jokio pagrindo taikyti ATPK 17 straipsnio nuostatas.

M. G. prašyme nepagrįstai teigiama, kad nagrinėjant bylą buvo pažeista ATPK 256 straipsnio 3 dalis dėl įrodymų rinkimo, nes neiškviestas jo nurodytas liudytojas S. K.. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog apylinkės teisme S. K. apklaustas nebuvo, apie jo parodymus Kretingos rajono apylinkės teismo nutarime nėra duomenų, kartu nėra užfiksuota, kad būtų pateiktas koks nors paties M. G. prašymas dėl šio liudytojo iškvietimo, be to, paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliaciniame skunde šis faktas neskundžiamas, nepateikti prašymai apeliacinės instancijos teismui iškviesti šį liudytoją apklausai ir taip ištaisyti apylinkės teismo įrodymų rinkimo trūkumus ir pan.

Darytina išvada, kad esminių ATPK 257, 284 straipsnių pažeidimų nenustatyta, M. G. veiksmai tinkamai įvertinti pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, teismams nustačius visus būtinuosius pažeidimo požymius.

Dėl ATPK 301 straipsnio nuostatų taikymo

Kretingos rajono apylinkės teismo nutarimu M. G. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta  868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Šią nuobaudą subendrinus su kitomis paskirtomis nuobaudomis, jam paskirta galutinė subendrinta 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

M. G. tvirtina, kad jam paskirta per griežta nuobauda, neproporcinga padarytos žalos dydžiui, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, galiojančių nuobaudų jis neturi, dėl įvykio gailisi, praėjus tam tikram laikui pranešė apie įvykį pats. Prašo taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Administracinė nuobauda gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Tais atvejais, kai padaryto administracinio teisės pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. Tokią galimybę numato ATPK 301 straipsnis (Mažesnės nei įstatymo numatyta administracinės nuobaudos skyrimas arba administracinės nuobaudos neskyrimas), kurio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į 31 straipsnyje nustatytas bei kitas įstatymų nenurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Teisėjų kolegija laiko, kad nors teismai, priimdami sprendimus formaliai įstatymo reikalavimų nepažeidė, vis tik paskirta nuobauda aptariamoje situacijoje neatitinka padaryto pažeidimo pavojingumo, taigi nėra teisinga. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neįvertino susiklosčiusios situacijos: asmuo nėra piktybinis KET pažeidėjas, galiojančių administracinių nuobaudų įvykio metu neturėjo, pripažino ir gailisi sukėlęs eismo įvykį, pats pasišalinimas iš eismo įvykio vietos savaime nesukėlė itin rimtų pasekmių, nepasunkino eismo įvykio aplinkybių tyrimo ir pažeidėjo nustatymo. Bylos aplinkybės leidžia teigti, kad iš eismo įvykio pasišalino dėl neatsakingo požiūrio į padarytą eismo pažeidimą bei padarytą žalą ir todėl, kad buvo susiklosčiusi išskirtinė įvykio situacija, t. y. žiemos metu naktį, jis buvo sušlapęs, sutrikęs, siekė pasirūpinti savimi, nors tai pagal vėlesnes įvykių aplinkybes nepanaikina jo atsakomybės dėl padaryto pažeidimo, tačiau tai svarbi aplinkybė skiriant administracinę nuobaudą.

Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad apylinkės teismo nutarimu M. G. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtas ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas kartu su 868 Eur dydžio bauda yra aiškiai per griežta ir neproporcinga nuobauda, nagrinėjamu atveju neatitinkanti ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų. Pažymėtina, kad panašaus pobūdžio atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenines savybes, padaryto pažeidimo pobūdį, padarinius, yra linkęs mažinti, taikant ATPK 301 straipsnio nuostatas, skiriamas nuobaudas, sutrumpinant teisės vairuoti atėmimo terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-29/2013, 2AT-21-2014, 2AT-34-507/2015,              2AT-28-139/2015).

Atsižvelgusi į visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad M. G. dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, paskirta administracinė nuobauda švelnintina taikant ATPK 301 straipsnio nuostatas, t. y. paliekant tą patį paskirtos baudos dydį, bet sutrumpinant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą iki vienerių metų. Sušvelninus pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį M. G. paskirtą administracinę nuobaudą, švelnintina ir galutinė M. G. paskirta administracinė nuobauda.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nutarimą ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį M. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Taikyti ATPK 301 straipsnio 1 dalį ir sutrumpinti M. G. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – termino trukmę nuo trejų iki vienerių metų.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį galutinę administracinę nuobaudą M. G. paskirti 868 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams.

         Kitas Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nutarimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                      Olegas Fedosiukas

                                                                                    Vladislovas Ranonis

                                                                                    Aldona Rakauskienė