Civilinė byla Nr. e2A-866-803/2022

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22362-2021-9

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.26;

 (S)

                                                                                         3.1.16; 3.2.1.1; 3.2.4.4; 3.3.1.20

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė,

vienasmeniškai teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bretalita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Latvijos įmonės SIA „Kreiss“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bretalita“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 759,37 Eur skolos ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad pagal atsakovės užsakymą suteikė krovinio vežimo paslaugas. Atsakovė neatsiskaitė pagal 2020 m. rugpjūčio 31 d. sąskaitą faktūrą Nr. T20-83 881, kurios apmokėjimo terminas suėjo 2020 m. rugsėjo 30 d. Užsakymo vykdymo metu ieškovės transporto priemonė į pakrovimo vietą atvyko laiku. Krovinio krovimas truko ilgai, todėl ieškovė iš pakrovimo vietos išvyko keturiomis su puse valandos vėliau, nei buvo numatyta. Dėl to ieškovė turi būti atleista nuo atsakomybės pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – CMR konvencija) 17 straipsnio 2 dalį. Ieškovė ėmėsi visų priemonių, kad pristatytų krovinį laiku, vėlavo tik 1,2 val., tuo tarpu pakrovimo darbai vėlavo 4,5 val.

2.       Vežėjų vairuotojams taikomas griežtas darbo ir poilsio režimas (9 val. važiuoja, 9 val. ilsisi). Ieškovės vairuotojas nuotolį įveikė maksimaliai greitai per 22 val. (9 val. važiavimo, 9 val. poilsio ir 4 val. važiavimo), nors pagal šalių sudarytą vežimo užsakymą kroviniui nugabenti buvo numatytas 25 val. terminas. Pagal CMR konvencijos 30 straipsnį atsakovė turėjo pateikti pretenziją per 21 dieną nuo krovinio pristatymo, tačiau ją pateikė tik 2020 m. spalio 19 d. (krovinys buvo pristatytas 2020 m. rugpjūčio 13 d.) ir tik atsakydama į ieškovės kreipimąsi dėl atsiskaitymo už vežimą. Dėl to šis atsakovės laiškas net nelaikytinas pretenzija. Taip pat nepripažintinas tinkama pretenzija ir atsakovės 2020 m. rugpjūčio 14 d. pranešimas, nes juo atsakovė tik informavo ieškovę apie vėlavimą, nebuvo nurodytas nuostolių dydis. Atsakovė neįrodė, kad ji realiai patyrė 759,37 Eur dydžio nuostolius. Atsakovė pateikė tik už krovinio iškrovimą–pakrovimą ir saugojimą išrašytą sąskaitą faktūrą, tačiau nepateikė duomenų apie visos sumos sumokėjimą. Nagrinėjamoje byloje atsakovė nepareiškė priešieškinio dėl nuostolių atlyginimo.

3.       Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad vežimo užsakyme krovinio pristatymo laikas buvo nurodytas griežtai (tarp 14 ir 18 val.). Pavėlavus pristatyti krovinį, nebuvo galima jo iškrauti ir reikėjo rezervuoti naują iškrovimo laiką, kuris buvo tik po 10 dienų. Ieškovės vairuotojas turėjo vežti kitą krovinį ir negalėjo laukti, todėl reikėjo atlaisvinti transporto priemonę, rasti kroviniui saugojimo vietą, taip pat atsižvelgti į kroviniui taikytiną specialų temperatūros režimą. Už saugojimą atsakovei buvo pateikta 2020 m. rugsėjo 30 d. sąskaita faktūra Nr. 2020090460, pagal kurią atsakovė turėjo sumokėti 759,37 Eur. Didžiausią dalį atsakovės nuostolių sudaro ne krovinio saugojimo, bet jo iškrovimo ir pakrovimo išlaidos. Taigi nuostoliai patirti dėl ieškovės veiksmų. Atsakovė apie šiuo nuostolius informavo ieškovę 2020 m. spalio 19 d., pateikdama jai sąskaitą faktūrą, vėliau dar kartą kreipėsi į ieškovę, reikalaudama atlyginti sumokėti 759,37 Eur nuostolius. Dėl to ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę.

4.       Ieškovė neįrodė, kad buvo vėluojama pakrauti krovinį. Atsakovės nuostolius įrodo jai pateikta sąskaita faktūra, mokėjimo dokumentai, kita dalis sumos buvo įskaityta. Pagal CMR konvencijos 30 straipsnį nereikalaujama pateikti pretenziją, kurioje būtų nurodytas nuostolių dydis, pakanka vežėją informuoti. Atsakovės 2020 m. rugpjūčio 14 d. ieškovei pateikta reklamacija yra tinkama, joje buvo nurodyta apie pavėluotą krovinio pristatymą. Taigi atsakovė nepraleido 21 dienos termino pagal CMR konvencijos 30 straipsnį. Gavusi duomenis apie nuostolių dydį, atsakovė iš karto informavo ieškovę. Pagal teismų praktiką atsakovė, gindamasi nuo ieškinio, neturi reikšti priešieškinio. Ginčo objektas yra tik nuostolių dydžio suma, dėl vėlavimo ginčo nėra, taigi atsakovė turi įrodyti nuostolių dydį, o įrodyti nuostoliai paneigia ieškovės reikalavimo teisę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. sausio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei SIA Kreiss iš atsakovės UAB „Bretalita“ 759,37 Eur skolos, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (759,37 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. rugpjūčio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 990 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Bretalita“ 10,82 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6.       Teismas nustatė, kad ieškovė įsipareigojo pagal atsakovės užsakymą nugabenti krovinį jo gavėjui, o atsakovė – sumokėti užmokestį už vežimą, taigi pagal CMR konvencijos nuostatas ieškovė laikytina vežėju, atsakovė – siuntėja. Sutartyje nustatytas krovinio pakrovimo data ir laikas – 2020 m. rugpjūčio 12 d. nuo 16 iki 17 val., iškrovimo data ir laikas – 2020 m. rugpjūčio 13 d. nuo 14 iki 18 val. CMR važtaraštis patvirtina, kad krovinys gavėjui buvo pristatytas 2020 m. rugpjūčio 13 d. 19.20 val. ir nebuvo priimtas dėl vėlavimo. Dėl šių aplinkybių šalių ginčo iš esmės nėra, ieškovė pripažįsta, kad krovinys pristatytas pavėluotai. Krovinys buvo iškrautas „Gauthier transports“ sandėlyje, kur reikiamame temperatūros režime buvo saugomas, vėliau pakrautas ir naujai paskirtu laiku pristatytas gavėjui. Už suteiktas paslaugas „Gauthier transports“ pateikė atsakovei 759,37 Eur sąskaitą.

7.       Teismas konstatavo, kad civilinės bylos nagrinėjimo dalyką visų pirma apibrėžia šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti reikalavimai, jų pagrindimas ir atsikirtimai į juos. Todėl šioje byloje, siekiant nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko turinį ir apimtį, svarbu įvertinti, ar šalys pasirinko tinkamus savo galimai pažeistų teisių įgyvendinimo būdus ir ar tinkamai įgyvendino savo teises civiliniame procese. Ieškovė prašė priteisti jai atlyginimą už suteiktas krovinio vežimo paslaugas. Atsakovė atsikirtinėjo į ieškinio reikalavimus tuo, kad ieškovė, pavėluodama pristatyti krovinį, sukėlė atsakovei nuostolių, kurių ji turėjo dėl krovinio saugojimo (iškrovimo–pakrovimo). Kadangi atsakovės nuostolių dydis lygus ieškovei nesumokėtai užmokesčio už vežimą daliai, tai ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę. Taigi atsakovė gynėsi nuo ieškinio reikalavimo atsiliepime į ieškinį suformuluodama priešpriešinį reikalavimą – atlyginti dėl ieškovės vėlavimo pristatyti krovinį jos patirtus nuostolius. Atsakovės teigimu, ji neprivalo reikšti byloje priešieškinio, nes šioje byloje ginčo objektas yra tik nuostolių dydžio suma, taigi atsakovės įrodytas nuostolių dydis paneigtų ieškovės reikalavimo teisę.

8.       Teismas sutiko, kad tiek atsiliepimo į ieškinį pateikimas, tiek priešieškinio pareiškimas yra atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdai, ir kurį iš jų pasirinkti, sprendžia atsakovas. Tačiau gynybos būdų pasirinkimas ne visuomet priklauso tik nuo atsakovo valios, jų pasirinkimą gali lemti ir tai, koks yra atsakovo vienu ar kitu gynybos būdu siekiamas rezultatas ir kokia procesine forma jis gali būti pasiektas. Tais atvejais, kai reiškiamas savarankiškas priešpriešinis reikalavimas, kurį patenkinus nebebūtų galima patenkinti pirminio ieškinio reikalavimo, paprastai jis turi būti pareiškiamas, pateikiant priešieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 143 straipsnis), nes tik taip gali būti tinkamai įgyvendinamos proceso teisės normų abiem proceso šalims suteikiamos procesinės garantijos ir sudaromos prielaidos teisingam teismo procesui bei tinkamam materialiosios teisės normų aiškinimui ir taikymui.

9.       Nagrinėjamu atveju kilo klausimas ne dėl žalos, padarytos kroviniui, bet dėl nuostolių, kuriuos atsakovė patyrė dėl pavėlavimo pristatyti krovinį, t. y. atsakovės nuostolių atsiradimo pagrindas yra savarankiškas, nors ir kildinamas iš ieškovės veiksmų, vykdant Sutartį. Ginčas byloje kilo dėl to, kas ir kokia apimtimi turi prisiimti atsakomybę už atsakovės galimai patirtus nuostolius – 759,37 Eur pagal „Gauthier transports“ išrašytą sąskaitą faktūrą. Reikalavimas priteisti šių nuostolių atlyginimą yra savarankiškas reikalavimas, todėl teisė į šio reikalavimo patenkinimą nelaikytina tinkamai įgyvendinta, jeigu jis pareikštas atsiliepime į ieškinį, kaip atsikirtimas į ieškovės reikalavimą.

10.       CMR konvencija griežtai ir aiškiai reglamentuoja abiejų vežimo sutarties šalių viena kitai reiškiamų reikalavimų įgyvendinimo sąlygas ir tvarką, nustato konkrečius tiek pretenzijų (reklamacijų), tiek ieškinių pareiškimo terminus. Todėl vienos iš vežimo sutarties šalių reikalavimų pateikimas kitai šaliai, nesilaikant nustatytos tvarkos, negali būti laikomas pareikštu tinkamai ir sudarančiu civilinės bylos nagrinėjimo dalyką. Abi ginčo šalys yra tarptautinių pervežimų srityje veikiantys juridiniai asmenys, profesionalai, šalis sieja nevienkartiniai, o tęstiniai santykiai, ieškovė yra įvykdžiusi ne vieną pervežimą pagal atsakovės užsakymą. Taigi šalims turi būti žinomi ir suprantami teisės aktų, reglamentuojančių jų veiklą, reikalavimai.

11.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 143 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti atvejai, kai atsakovas gali gintis reikšdamas priešieškinį, vienas iš kurių yra atvejis, kai priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą (CPK 143 straipsnio 1 punktas). Priešieškinyje atsakovas išdėsto savo reikalavimą ieškovui, reikalavimo faktinį pagrindą bei jo pagrindimą, taip pat gali nurodyti procesinio bei materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimus į ieškovo pareikštus reikalavimus. Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai gali būti, pavyzdžiui, atsakovo nurodyta aplinkybė, kad jo prievolė, dėl kurios vykdymo ieškovas reiškia reikalavimus, yra pasibaigusi įskaitymu ir dėl to ieškovo reikalavimai turi būti atmetami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2011).

12.       Pagal kasacinio teismo praktiką, atsakovui ginantis nuo pareikšto ieškinio paaiškinimu apie atliktą įskaitymą nereikia reikšti priešieškinio dėl jo atlikto prievolės pasibaigimą sukėlusio veiksmo, reikalaujant teismo tokį įskaitymą patvirtinti, tačiau atsakovas privalo įrodyti, kad įskaitymas atliktas laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010). Nagrinėjamoje byloje atsakovė nesirėmė tuo, kad jos prievolė ieškovei yra pasibaigusi įskaitymu, byloje nėra duomenų, kad ji būtų atlikusi ginčijamų sumų įskaitymą ir apie tai pranešusi ieškovei, todėl teismas neturi pagrindo vertinti ir pasisakyti dėl šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo galimybės.

13.       Atsakovės atsikirtimai į ieškinį, kurie iš esmės reiškia savarankišką priešpriešinį reikalavimą dėl ieškovės civilinės atsakomybės taikymo – nuostolių dėl pavėluoto krovinio pristatymo atlyginimo, nebuvo pareikšti tinkama procesine forma, t. y. pareiškiant priešieškinį, taip pat atsakovė nesigynė nuo ieškinio tuo, kad jos prievolė ieškovei pasibaigė įskaitymu. Dėl to teismas išsamiau nevertino atsakovės argumentų ir nurodomų aplinkybių, susijusių su galimu ieškovės civilinės atsakomybės taikymu, nes, byloje nesant pareikšto reikalavimo taikyti ieškovei civilinę atsakomybę, šie atsakovės argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo dalyko.

14.       Byloje šalių ginčas kilo ir dėl to, ar atsakovės 2021 m. rugpjūčio 14 d. ieškovei išsiųstas pranešimas apie krovinio vėlavimą pripažintinas CMR konvencijos 30 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir terminais pateikta raštiška pretenzija, kuri yra būtina sąlyga reikalauti kompensacijos iš vežėjo dėl pristatymo termino viršijimo. Tačiau pretenzijos pateikimas vežėjui savaime nesuteikia teisės reikalauti nuostolių atlyginimo, tai yra tik būtina sąlyga atitinkamam reikalavimui pareikšti. Nesant pareikšto reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, argumentai dėl atsakovės ieškovei pareikštos pretenzijos tinkamumo šioje byloje tampa teisiškai nereikšmingi.

15.       Ginčo dėl to, kad krovinys buvo pristatytas jo gavėjui, taip pat dėl krovinio būklės tinkamumo byloje nėra. Dėl to, nustačius, kad ieškovė įvykdė įsipareigojimą nugabenti krovinį pagal transporto užsakymą Nr. GREXP200815636, o atsakovė nesumokėjo dalies atlyginimo už šį vežimą ir liko skolinga 759,37 Eur, ieškinio reikalavimas priteisti šią sumą iš atsakovės tenkintinas. Pripažinęs ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo pagrįstu ir tenkintinu remiantis pirmiau nurodytais motyvais, teismas nepasisakė dėl kitų ieškovės ir atsakovės argumentų, nes jie byloje nebeturi teisinės reikšmės.

16.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011 išaiškino, kad palūkanų, mokėtinų vežėjo, dydį reglamentuoja CMR konvencija, todėl tuo atveju, kai tenkinamas vežėjui pareikštas ieškinys dėl nuostolių, patirtų praradus krovinį, atlyginimo, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš vežėjo priteistinos CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio, t. y. 5 procentų, palūkanos. Kadangi pagal bendrąją taisyklę CMR konvencijos nuostatos sutarties šalims taikytinos vienodai, todėl nėra pagrindo, dėl kurio vežėjo siuntėjui reiškiamiems ieškiniams turėtų būti taikomos kitokio dydžio (didesnės) palūkanos, nei tais atvejais, kai reikalavimas reiškiamas vežėjui. Dėl to ieškovės reikalavimą dėl 6 procentų procesinių palūkanų priteisimo teismas tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 5 procentus palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17.       Atsakovė UAB „Bretalita“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1.                      Teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovės pareikštų reikalavimų ieškovei, kuriais atsakovė atliko įskaitymą, nors šie įrodymai teisme buvo tiriami. Atsakovė pareiškė ieškovei reikalavimą atlyginti jos patirtus nuostolius (759,37 Eur), 2020 m. spalio 19 d. elektroniniu paštu pateikdama gautą iš Gauthier Transports SAS 2020 m. rugsėjo 30 d. sąskaitą - faktūrą Nr. 2020090460. Atsakovė 2020 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į ieškovę su pretenzija, dar kartą pateikdama reikalavimą atlyginti nuostolius ir pateikdama minėtą sąskaitą, gautą iš krovinio saugotojo Gauthier Transports SAS.

17.2.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme nenustatyta privaloma įskaitymo sandorio forma ir šį sandorį sudarančių asmenų (šalių) valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010). Tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008).

17.3.                      Tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Įskaitymo teisiniai padariniai (prievolės pasibaigimas) atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tačiau būtina apie tokio veiksmo atlikimą pranešti kitai šaliai. Kad įskaitymas įvyktų, pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo kitai prievolės šaliai (CK 6.131 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2011). Minėtoje nutartyje kasacinis teismas nurodė ir prievolės pabaigos įskaitymu sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius - ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdytini; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nagrinėjamoje byloje visos nurodytos sąlygos egzistavo, tačiau teismas dėl jų nepasisakė.

17.4.                      Teismas nevertino atsakovės pareiškimo ieškovei dėl nuostolių atlyginimo, kaip įskaitymo įgyvendinimo formos, kuri, pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką teisės aktais nėra apibrėžta. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad atsakovui ginantis nuo pareikšto ieškinio paaiškinimu apie atliktą įskaitymą nereikia reikšti priešieškinio dėl jo atlikto prievolės pasibaigimą sukėlusio veiksmo, reikalaujant teismo toki įskaitymą patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 293/2009, 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010). Teismas netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias įskaitymo taikymą, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.

18.       Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė Latvijos įmonė SIA „Kreiss“ nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1.                       Teismas pagrįstai pasisakė, kad civilinės bylos nagrinėjimo dalyką visų pirma apibrėžia šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti reikalavimai, jų pagrindimas ir atsikirtimai į juos. Atsakovė gynėsi nuo ieškinio reikalavimo atsiliepime į ieškinį suformuluodama priešpriešinį reikalavimą – atlyginti dėl ieškovės vėlavimo pristatyti krovinį jos patirtus nuostolius. Atsakovės atsikirtimai į ieškinį, kurie iš esmės reiškia savarankišką priešpriešinį reikalavimą dėl ieškovės civilinės atsakomybės taikymo, nebuvo pareikšti tinkama procesine forma, t. y. pareiškiant priešieškinį, taip pat atsakovė nesigynė nuo ieškinio tuo, kad jos prievolė ieškovei pasibaigė įskaitymu. Dėl to teismas išsamiau nevertino atsakovės argumentų ir nurodomų aplinkybių, susijusių su galimu ieškovės civilinės atsakomybės taikymu, nes, nesant pareikšto reikalavimo taikyti ieškovei civilinę atsakomybę, šie atsakovės argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo dalyko.

18.2.                       Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad byloje kilo teisinis ginčas dėl įskaitymo taikymo sąlygų ir formos tarptautinių pervežimų teisiniuose santykiuose. Atsakovė nei pateiktuose procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu nuo ieškinio nesigynė ir niekada neteigė, kad būtų atlikusi įskaitymą arba kad prievolė būtų pasibaigusi. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias įskaitymo taikymą, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovė nei iki ieškovės ieškinio pateikimo teismui dienos, nei bylos nagrinėjimo metu niekada neteigė, jog būtų atlikusi priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris pagrįstų įskaitymo atlikimą.

18.3.                       Tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Atsakovė niekada neinformavo ieškovės apie įskaitymo atlikimą. Taigi atsakovė apeliacinį skundą grindžia nauja aplinkybe – atliktu įskaitymu, kuria nesirėmė ir kurios nenurodė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Kadangi šis argumentas nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme, jis negali būti apeliacijos nagrinėjimo dalyku. Atsakovės apeliacinio skundo teiginiai apie įskaitymą yra tik niekuo nepagrįsta gynybinė pozicija.

Teismas

konstatuoja :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

19.       Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovės ieškovei buvo priteista 759,37 skola už suteiktas vežimo paslaugas ir 5 proc. dydžio metinės procesinė, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.

20.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė ir atsakovė 2020 m. rugpjūčio 11 d. sudarė krovinio vežimo sutartį (transporto užsakymą Nr. GREXP200815636), pagal kurią ieškovė įsipareigojo už 850 Eur atlygį nugabenti krovinį iš Mormant vietovės Prancūzijoje jo gavėjui Les Arcs mieste, Prancūzijoje. Krovinio vežimas buvo vykdomas šalių susitarimu taikant CMR konvenciją. Sutartyje nurodyta krovinio pakrovimo data ir laikas – 2020 m. rugpjūčio 12 d., nuo 16 iki 17 val., iškrovimo data ir laikas – 2020 m. rugpjūčio 13 d., nuo 14 iki 18 val. Krovinys gavėjui buvo pristatytas 2020 m. rugpjūčio 13 d., 19.20 val. Dėl to buvo atsisakyti priimti ir iškrauti krovinį, nurodant vairuotojui atvykti tik po 10 dienų. 

21.       Ieškovė 2020 m. rugpjūčio 31 d. išrašė atsakovei sąskaitą faktūrą Nr. T20-83 881, pagal kurią atsakovė turėjo sumokėti  850 Eur už krovinio pervežimo paslaugas. Atsakovė, atsakydama į ieškovės 2020 m. spalio 19 d. raginimą sumokėti 850 Eur, nurodė, kad dėl ieškovės pavėluoto krovinio pristatymo krovinio saugojimas kitame sandėlyje atsakovei papildomai kainavo 759,37 Eur. Dėl to atsakovė prašė ieškovės sumokėti nurodytą sumą ir pridėjo iš Prancūzijos įmonės „Gauthier transports“ gautą 759,37 Eur sąskaitą už krovinio saugojimą, iškrovimą bei pakrovimą ir pakartotinį pristatymą gavėjui. Ieškovė 2020 m. lapkričio 23 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovę dėl apmokėjimo už vežimą, o atsakovė 2020 m. lapkričio 23 d. pretenzijoje nurodė prekių sandėliavimo kainą – 759,37 Eur – ir prašė ją sumokėti, kad šalys galėtų sėkmingai dirbti toliau.

Dėl atsakovės pateiktų dokumentų pripažinimo įskaitymu

22.       Atsakovė apeliaciniu skundu teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jos pateiktų reikalavimų ieškovei, tai yra 2020 m. spalio 19 d. reikalavimo atlyginti nuostolius ir 2020 m. lapkričio 23 d. pretenzijos, kuriais atsakovė atliko įskaitymą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės argumentais.

23.       Pagal CK 6.131 straipsnio 1 dalį įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Pagal šio straipsnio 2 dalį įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Taigi tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Įskaitymo teisiniai padariniai (prievolės pasibaigimas) atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tačiau būtina apie tokio veiksmo atlikimą pranešti kitai šaliai. Kad įskaitymas įvyktų, pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo kitai prievolės šaliai (CK 6.131 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2011)

24.       Kasacinis teismas taip yra nurodęs, kad, atsakovui ginčijant reikalavimą dėl prievolės įvykdymo tuo pagrindu, kad ji yra pasibaigusi priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, nereikia reikšti priešinio reikalavimo dėl įskaitymo sandorio nustatymo, tačiau atsakovas privalo įrodyti, kad įskaitymas atliktas laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010).

25.       Atsakovė 2020 m. spalio 19 d. elektroniniame laiške informavo ieškovę apie pavėluotai pristatytų prekių sandėliavimo kainą ir prašė sumokėti šią sumą (el.b, l. 50; 62). Atsakovė 2020 m. lapkričio 23 d. pretenzijoje nurodė prekių sandėliavimo kainą – 759,37 Eur – ir prašė ją sumokėti, kad šalys galėtų sėkmingai dirbti toliau (el.b., l. 53; 68). Pažymėtina, kad šiuos dokumentus atsakovė ieškovei siuntė, atsakydama į jos reikalavimus sumokėti 759,37 Eur skolą už suteiktas vežimo paslaugas. Taigi nei viename iš šių dokumentų atsakovė nėra nurodžiusi ieškovei, jog atsakovė taikanti įskaitymą ieškovės reikalavimui dėl 759,37 Eur skolos už vežimo paslaugas sumokėjimo ir abi šalys nėra viena kitai skolingos.

26.       Atsakovė 2020 m. spalio 19 d. laiške ir 2020 m. lapkričio 23 d. pretenzijoje reikalauja, kad ieškovė atlygintų 759,37 Eur atsakovės nuostolius, patirtus dėl prekių sandėliavimo. Bet kokio dokumento tekstas, kuriame yra išreikštas tik reikalavimas sumokėti skolą ar atlyginti nuostolius, nei pagal CK 131 straipsnio ar CMR konvencijos nuostatas, nei pagal teismų praktiką negali būti pripažintas įskaitymu, nes tokiame dokumente nėra išreikšta šalies valia dėl įskaitymo taikymo. Kitokių duomenų, kad iki ieškovės ieškinio pateikimo atsakovė būtų taikiusi ieškovės reikalavimui įskaitymą, atsakovė nepateikė. Pagal kasacinio teismo praktiką tik tokiu atveju, kai sutartyje yra įtvirtinta užsakovės teisė iš karto įskaityti užmokestį už pervežimą į patirtus nuostolius, atskiro dokumento apie įskaitymą nereikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021). Nagrinėjamoje byloje šalių Sutartyje tokių sąlygų nėra.

27.       Pažymėtina, kad atsiliepime į ieškinį atsakovė rėmėsi tik aplinkybėmis apie patirtus nuostolius dėl pavėluotai pristatyto krovinio, nurodė 2020 m. spalio 19 d. ieškovės informavimą el. laišku ir 2020 m. lapkričio 23 d. pretenzija, rėmėsi tik CMR konvencijos 30 straipsniu (el.b., l. 45-47). Taip pat 2021 m. lapkričio 22 d. atsakovė buvo pateikusi papildomą prašymą, kuriuo prašė ieškovės reikalavimams taikyti ieškinio senatį (el.b., l 107). Tačiau nei viename procesiniame dokumente, nei 2021 m. lapkričio 3 d. parengiamojo teismo posėdžio metu, nei 2021 m. lapkričio 22 d. ir 2021 m. gruodžio 20 d. vykusių teismo posėdžių metu atsakovė nenurodė, kad ieškovės reikalavimui būtų taikiusi įskaitymą ir dėl to ieškovės ieškinys turėtų būti atmestas.

28.       Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Atsakovė tik apeliaciniame skunde pradėjo remtis galimo įskaitymo egzistavimu. Dėl to pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo atsakovės atsikirtimus vertinti pagal CK 131 straipsnio nuostatas.

Dėl procesinės bylos baigties

29.       Apibendrinus išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30.       Ieškovė pateikė prašymą priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Ieškovė pateikė duomenis, kad už teisines paslaugas advokatui sumokėjo 500 Eur. Minėta suma neviršija pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 8.11 punktą numatyto 2 077,53 Eur maksimalaus dydžio, mokėtino už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Dėl to iš atsakovės ieškovei priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

netenkinti atsakovės UAB „Bretalita“ apeliacinio skundo. 

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei SIA „Kreiss“, j.a.k. 40103116320, iš atsakovės UAB „Bretalita“, j.a.k. 110725724, 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėja                                                                                                     Rūta Petkuvienė