Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [P-50-662-2015].docx
Bylos nr.: P-50-662/2015
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Palangos miesto savivaldybės administracija 125196077 atsakovas
"Almontus" 300587586 pareiškėjo atstovas
Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys 188692688 trečiasis asmuo
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl statybos ir teritorijų planavimo
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Teisės aktai viešojo ar vidaus administravimo srityje, jų aiškinimas ir taikymas
Teisės aktų viešojo ar vidaus administravimo srityje reglamentuojami teisiniai santykiai
Teisės aktų viešojo ar vidaus administravimo srityje aiškinimo ir taikymo principai
Teritorijų planavimas
Specialusis planavimas
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas
Proceso atnaujinimas administracinėje byloje
Esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P-50-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00154-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2015 m. kovo 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. S. P. ir J. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. S. P., J. J. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui, dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjai V. S. P. ir J. J. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (b. l. 5–6) kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2014 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. (8.6)-D3-Kol-27r-387 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto“, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją dar kartą išnagrinėti pareiškėjų 2014 m. sausio 21 d. prašymą išduoti leidimą rengti žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą.

Nurodė, kad pareiškėjams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 0,1800 ha bendro ploto žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), kuriame yra dvibutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). V. S. P. priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o J. J. – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nutarė atsidalinti nekilnojamąjį turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės ir padalinti žemės sklypą pusiau pagal nusistatytą naudojimosi tvarką taip, kad kiekviename naujai suformuotame žemės sklype liktų po atskirą butą, t. y. būtų suformuoti du nauji žemės sklypai su vienbučiais gyvenamaisiais pastatais kiekviename iš jų. Su prašymu išduoti leidimą rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administraciją, kuri atsisakė išduoti tokį leidimą, motyvuodama tuo, kad bus pažeistas detaliajame plane nustatytas užstatymo tankumas. Pareiškėjai su tuo nesutiko ir teigė, jog Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ, Teritorijų planavimo įstatymas) 20 straipsnio 6 dalies 3 punkte numatyta, kad miestų ir miestelių teritorijose savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais žemės valdos projektais žemės sklypai padalijami, atidalijami, sujungiami ar perdalijami, išskyrus atvejus, kai draudžia įstatymai, ir jeigu keitimai nesiejami su žemės sklypų ribų ir ploto pakeitimu laisvojoje valstybinėje žemėje ir nepažeidžiamas teritorijų planavimo dokumentuose nustatytas leistinas užstatymo tankis arba nekeičiamas faktinis užstatymo tankis. Žemės valdos projektas yra žemėtvarkos planavimo dokumentas, nustatantis žemės sklypo(-ų) formavimą, pertvarkymą, paėmimą visuomenės poreikiams, konsolidaciją, taip pat naudojimo sąlygas. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 37 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami ir įgyvendinami šio įstatymo 40 straipsnyje nustatyta tvarka tais atvejais, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypus reikia padalyti, atidalyti, sujungti ar atlikti jų perdalijimą, pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, taip pat formuojant naujus žemės sklypus valstybinėje žemėje. Pažymėjo, jog atsakovo buvo prašoma leisti rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą su planavimo tikslu – nekeičiant pagrindinės žemės sklypų naudojimo paskirties, būdo ir pobūdžio bei teritorijos tvarkymo reglamento, sklypą padalinti į du sklypus, todėl pareiškėjams nesuprantamas atsakovo atsisakymas leisti rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą tuo pagrindu, kad bus keičiamas teritorijos užstatymo tankumas. Pažymėjo, jog detaliuoju planu buvo numatyta, kad sklype gali būti vienas pastatas ir 15 procentų užstatymo tankumas, tai sklypą padalijus į du sklypus, užstatymo tankumas bus toks pat.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 23–24) nurodė, jog 2014 m. sausio 21 d. buvo gautas pareiškėjų prašymas leisti rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas – nekeičiant pagrindinės žemės sklypo naudojimo paskirties, būdo ir pobūdžio bei teritorijos tvarkymo reglamento, sklypą padalinti į du sklypus, tačiau 2014 m. vasario 3 d. sprendimu buvo atsisakyta leisti rengti minėto žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Pažymėjo, jog pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 patvirtintą Palangos miesto bendrąjį planą sklypas patenka į teritoriją P10. Šios teritorijos vyraujantys požymiai – mišrios kurorto centro, pocentrių teritorijos, kurioms keliami ypatingi reikalavimai pastatų ir viešųjų erdvių architektūrai. Pagal Palangos miesto centrinės dalies specialųjį paminklosauginį planą (toliau – ir Specialusis paminklosauginis planas), patvirtintą Palangos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134, sklypas patenka į U2 teritoriją. Sklypas yra Palangos miesto istorinės dalies, pripažintos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui teritorijoje bei Senojo miesto vietoje, pripažintam saugoti moksliniam pažinimui. Pagal Specialiojo paminklosauginio plano aiškinamojo rašto 6.2.2 punktą, U2 teritorijoje užstatymo tankumas nedidinamas, sklypai nesmulkinami. Leisti rengti planą, kuriame būtų numatyta esamą žemės sklypą padalinti į du sklypus, atsisakyta siekiant apsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę – Palangos miesto istorinę dalį (unikalus kodas 12613), kuri kultūros vertybe paskelbta Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1995 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 103 ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190. Pabrėžė, jog žemės sklypas yra nekilnojamosios vertybės teritorijoje, saugomos valstybės ir jai turi būti taikomos Lietuvos Respublikos kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad saugomos teritorijos planuojamos ir tvarkomos pagal bendrojo bei specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus paminklosaugos reikalavimus.

 

II.

 

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu (b. l. 45–50) pareiškėjų V. S. P. ir J. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai 2013 m. liepos 19 d. Palangos miesto savivaldybės administracijai pateikė prašymą (b. l. 13) išduoti leidimą rengti 0,1800 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, nurodydami planavimo tikslą – nekeičiant pagrindinės žemės sklypo naudojimo paskirties, būdo ir pobūdžio bei teritorijos tvarkymo reglamento, sklypą padalinti į du sklypus. Sprendimu atsisakyta išduoti leidimą rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą (b. l. 14), motyvuojant tuo, kad žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) didėtų užstatymo tankumas. Sprendime pažymėta, kad norimas padalinti žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra suplanuotas Palangos miesto tarybos 2002 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 33 1.1 punktu patvirtintu žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliuoju planu. Šio detaliojo plano sprendiniuose nurodyta, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) statomas vienas pastatas, užstatymo plotas 270 kv. m, sklypo užstatymo procentas iki 15 procentų. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašą Nr. 50/170384, žemės sklype (duomenys neskelbtini) stovi nebaigtas statyti pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio užstatytas plotas yra 337 kv. m. Šiuo metu esamas užstatytas plotas, kuris sudaro daugiau nei 18 procentų, viršija minėtame detaliajame plane nurodytą leistiną žemės sklypo užstatymo plotą, t. y. iki 15 procentų. Sprendimo teisiniu pagrindu nurodyta Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 37 straipsnio 3 dalis bei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies 3 punktas. 

Teismas atsižvelgė į Žemės įstatymo 2 straipsnio 15, 18, 20, 27 dalių, 37 straipsnio, to paties straipsnio 7 dalies, 40 straipsnio 1 dalies, šios dalies 4 punkto nuostatas. Remiantis minėtu teisiniu reglamentavimu, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar pareiškėjų siekiamu rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, formavimo ir pertvarkymo projektu nėra pažeidžiami įstatymai ir kitos teisės aktų nuostatos, dėl kurių Palangos miesto savivaldybės administracija skundžiamu sprendimu atsisakė išduoti leidimą rengti minėto žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Teismas rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo priedo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies 3 punktu. Nustatė, kad žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra Palangos miesto istorinėje dalyje (b. l. 39). Pagal Specialųjį paminklosauginį planą sklypas yra kultūros vertybės U2 teritorijoje, kuri Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IV-190 buvo pripažinta saugotina viešajam pažinimui ir naudojimui. Specialiojo paminklosauginio plano Apsaugos reglamento tekstinėje (įžanginėje) dalyje pažymėta, kad 1995 metais vertingiausia Palangos miesto centrinės dalies teritorija buvo įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o Palangos centrinėje dalyje išsiskiria teritorija U2 – urbanistinė vertybė, kuri įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Iš Specialiojo paminklosauginio plano brėžinio (Genplanas) matyti, kad žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini),  yra priskirtas rekreacinei – poilsinei teritorijai (b. l. 39–40). Specialiojo paminklosauginio plano 7.5.3  punkte nurodyta, kad rekreacinėje poilsinėje teritorijoje yra saugoma susiklosčiusi sklypų sistema. Griežtai reglamentuojamas sklypo užstatymo tankumas, kuris pagal susiklosčiusį istorinį yra iki 10 procentų, o sklypų, didesnių kaip 20 arų, iki 5 procentų. Be to, Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punkte nurodyta, kad U2 teritorijoje neturi didėti užstatymo tankumas ir smulkėti sklypai.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 8) sprendė, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. 2501-0031-0138) priklauso V. S. P. (900/1800 dalis) ir J. J. (900/1800 dalis). Minėtame išraše nurodyta apie juridinio fakto – nekilnojamojo daikto buvimo nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje) – įregistravimą.  Šiame sklype yra pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), plane pažymėtas 1A2p, būklė – nebaigtas statyti (baigtumo procentas – 68 procentai), namo aukštų skaičius – 2, užstatymo plotas 337,00 kv. m (b. l. 9). Minėtame name nuosavybės teise V. S. P. priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o J. J. – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 10–11). Iš žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano, patvirtinto Palangos miesto tarybos 2002 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 33 1.1 punktu, pagrindinio brėžinio sprendė, kad 0,1800 ha žemės sklypo leistinas užstatymo plotas iki 15 procentų (b. l. 16). Pareiškėjams priklausančio nebaigto statyti gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) užstatymo plotas yra 337,00 kv. m, t. y. žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) užstatytas plotas yra 18,7 procentų, kas akivaizdžiai viršija užstatymo plotą, nurodytą žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano teritorijos naudojimo ir tvarkymo reglamente. Pabrėžė, jog teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo ir tai, kad skaidant sklypus į mažesnius, kiekvienas naujas sklypas turės naujus parametrus ir jam bus taikomas kitas užstatymo tankumas, nei kad būtų taikomas vientisam sklypui iki jo padalijimo. Taip pat pabrėžė, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), jau buvo padalintas į 5 sklypus, todėl paskaičiavus šių padalintų sklypų užstatymo tankumą, tikėtina, jog jis butų viršytas, t. y. viršytas Specialiojo paminklosauginio plano 7.5.3 punkte nurodytas 10 procentų užstatymo tankumas, kuris buvo taikomas vientisam žemės sklypui (duomenys neskelbtini) iki jo padalijimo. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjų norimame padalinti žemės sklype šiuo metu tebevyksta statybos darbai ir yra viršytas 15 procentų užstatymo plotas, kuris buvo nustatytas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliuoju planu. Nustatytos faktinės aplinkybės leido daryti išvadą, kad užstatymo tankumas dalijant sklypus didės. Pažymėjo, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies 3 punktą, žemės sklypai padalijami, atidalijami, sujungiami ar perdalijami, išskyrus atvejus, kai tai draudžia įstatymai, ir jeigu keitimai nesiejami su žemės sklypų ribų ir ploto pakeitimu laisvoje valstybinėje žemėje ir nepažeidžiamas teritorijų planavimo dokumentuose nustatytas leistinas užstatymo tankis. Šiuo atveju žemės sklypo (duomenys neskelbtini) padalijimas pažeistų Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punktą, kuriuo draudžiama didinti užstatymo tankumą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas papildomai nurodė, kad detaliuoju planu, patvirtintu Palangos miesto tarybos 2002 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 33 1.1 punktu, žemės sklypas (duomenys neskelbtini), buvo padalintas į 5 naujus sklypus, todėl turėtų būti galima dalinti ir pareiškėjams priklausantį žemės sklypą. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad šiuo atveju galioja principas, kad iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex iniuria non oritur ius). Todėl pareiškėjo argumentas dėl ankstesnio žemės sklypo padalinimo į 5 naujus sklypus negali būti pagrindu leisti padalinti pareiškėjų prašomą žemės sklypą, esantį Palangos miesto istorinėje dalyje, kuri Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IV-190 pripažinta saugotina viešajam pažinimui ir naudojimui. Nors Sprendime atsakovas ir nenurodė Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punkto, t. y. kad U2 teritorijoje negali būti smulkinami žemės sklypai ir Palangos miesto istorinėje dalyje turi būti išlaikoma urbanistinė saugoma teritorija (urbanistinė perspektyva), tačiau tai negali būti priežastimi panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011). Nustatė, jog Sprendime buvo nurodyta, kad neišduodamas leidimas rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektą, kadangi pažeidžiamas leidžiamas užstatymo tankumas, t. y. Sprendime buvo suprantamai ir aiškiai išdėstytos aplinkybės ir nurodyti teisės aktai, kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, jog Sprendimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, todėl pareiškėjų prašymas dėl jo panaikinimo netenkintinas. Netenkinus prašymo panaikinti  Sprendimą,  netenkintinas ir prašymas įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją dar kartą išnagrinėti pareiškėjų 2014 m. sausio 21 d. prašymą išduoti leidimą rengti žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą.

 

III.

 

Pareiškėjai V. S. P. ir J. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 52–56).

Apeliaciniame skunde nurodo, kad iš ginčijamo teismo sprendimo matyti, jog antras atsisakymo pagrindas, nurodytas tik teismo iniciatyva, t. y. teismas pasisakė dėl Specialiojo paminklosauginio plano sprendinių apribojimų taikymo, kurių netaikė pats viešojo administravimo subjektas. Todėl teigia, kad teismas šioje byloje nebuvo nešališkas ir objektyvus.

Pažymi, jog Specialiojo paminklosauginio plano tekstinės dalies 6.2 punktas numato tik pagrindines nuostatas, kurios nebūtinai yra taikomos saugomai U-2 teritorijai. Nors bendruoju atveju, Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punktas numato, kad U-2 teritorijoje neturi didėti užstatymo tankumas ir smulkėti sklypai, tačiau 6.2.4 punkte yra pabrėžiama, kad užstatymo tankumas neturi viršyti numatyto reglamente. Specialiojo paminklosauginio plano 6.3 punkte ir yra nurodytas tvarkymo reglamentas konkrečiai teritorijai, kur 6.3.1 punkte numatyta, kad „Tvarkymo reglamentas priklauso nuo vertybės lygmens ir autento išlikimo masto“. Atsižvelgiant į tai, Specialiojo paminklosauginio plano 6.3.3 ir 6.3.4 punktai numato griežčiausią paminklosauginį režimą, kur yra saugoma didelę istorinę, urbanistinę bei pažintinę vertę turinti urbanistinės vertybės teritorija su pilnai išlikusiu urbanistinės struktūros planu ir apstatymu. Visa ta teritorija buvo nurodyta Regeneracijos pasiūlymų brėžinyje. Byloje šis brėžinys nebuvo pateiktas, o teismas jo neišreikalavo. Taigi Teismas nenustatė svarbiausių aplinkybių, ar Žemės sklypas pagal Regeneracijos pasiūlymų brėžinį patenka į griežčiausio paminklosauginio režimo zoną, ar jame gali būti taikomas tik konservavimo–restauravimo režimas, tuo labiau, kad jokiuose registruose to nėra fiksuota. Neaišku, iš ko Teismas sprendė, kad Žemės sklypas yra priskirtas rekreacinei–poilsinei zonai, nes iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko akivaizdžiai matyti, kad Žemės sklypo naudojimo paskirtis kita, o naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija. Teismo nurodytos aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, nurodytų Žemės sklypo detaliojo plano, patvirtinto Palangos miesto tarybos 2002 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 33, aplinkybių, kur nenustatyta, kad Žemės sklypas papuola į griežčiausio paminklosauginio režimo zoną, todėl leista buvusį sklypą padalinti į sklypus ir padidinti užstatymą, nes jame nėra išlikęs urbanistinės struktūros planas ir apstatymas. Kadangi teismui nebuvo pateikti pilnos apimties nei Specialiojo paminklosauginio plano, nei Detaliojo plano sprendiniai, darytina išvada, kad buvo pažeistos procesinės normos, dėl ko nebuvo galimybės nustatyti tikrųjų faktinių aplinkybių, be to, teismas asmeniškai netyrė įrodymų, o tik ginčijamame sprendime nurodė atsakovo ir trečiojo asmens nuomones, o tai leidžia teigti, kad teismo sprendimas yra be motyvų.

Teigia, kad ginčo atveju sklypą dalijant į dvi lygias dalis, užstatymo tankis, intensyvumas, pastatų aukštis ir kiti reglamentai nesikeičia, todėl teismo ginčijamame sprendime ir atsakovų 2014 m. vasario 3 d. rašte Nr. (8.6)-D3-Kol-27r-387 nurodyti argumentai, kad bus pažeistos Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies 3 punkto nuostatos bei Specialiojo paminklosauginio plano sprendiniai yra nepagrįsti. Atkreipia dėmesį, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo apie pastato kadastro duomenis matyti, kad pareiškėjams bendros dalinės nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu užstatytas plotas 337 kv. m jau buvo nustatytas dar 2003 m. spalio 16 d. (išrašo 2.1 punktas), o kad gyvenamas namas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje buvo registre fiksuota tik 2009 m. gegužės 20 d. pagal 2008 m. liepos 23 d. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktą Nr. KPD-RM-833. Tai reiškia, kad statant gyvenamą namą ir jį 2003 m. spalio 16 d. registruojant Nekilnojamojo turto registre pagal kompetentingos institucijos (Statybos inspekcijos tarnybos) išduotą pažymą, kad gyvenamas namas pastatytas nenukrypstant nuo projekto, o jame esantys butai užbaigti statyti 100 procentų ir pripažinti tinkamais naudoti pagal Statinio pripažinimo tinkamu naudoti 2005 m. sausio 19 d. aktą, Žemės sklypas dar nebuvo nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ir todėl jam nebuvo taikomi apribojimai, susiję su nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga. Viso šito teismas nenustatė ir neišsiaiškino.

Teismas nedetalizavo, kodėl žemės sklypo padalinimas prieštarautų Specialiojo paminklosauginio plano sprendiniams, kokios vertybės, saugomos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, būtų pažeistos leidus rengti projektą. Atkreipia dėmesį, kad galiojantis Palangos m. bendrasis planas nedraudžia U-2 teritorijoje sklypus skaidyti sklypais, to nedraudžia ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos, o Saugomų teritorijų įstatymas – riboja tik iš dalies, ypač vertingose saugomose teritorijose. Taigi teismas nenurodė teisės akto, kuriame ginčo teritorijoje būtų draudžiama atidalinti nuosavybę iš bendrosios dalinės nuosavybės. Žemės sklypas Specialiojo paminklosauginio plano sprendiniuose nepažymėtas kaip saugoma urbanistinė struktūra, todėl Žemės sklypas yra suformuotas jau padalinant buvusį sklypą (duomenys neskelbtini) į 5 sklypus ir tam pritarė bei suderino trečiojo suinteresuoto asmens atstovai, o atsakovas šį detalųjį planą tvirtino ir nematė, kad gali būti pažeistos teisės aktų nuostatos ar Specialiojo paminklosauginio plano sprendiniai. Teismas nenurodė, kuo šis padalinimas skiriasi nuo ankstesnio ir kodėl anksčiau buvo galima skaidyti sklypais toje pat teritorijoje, o ginčo atveju – ne.

Ginčijamame sprendime teismas pabrėžė, kad „iš neteisės negali atsirasti teisė“, todėl pareiškėjo argumentas dėl ankstesnio žemės sklypo padalinimo į 5 naujus sklypus negali būti pagrindu leisti padalinti pareiškėjų prašomą žemės sklypą, esantį Palangos miesto istorinėje dalyje, kuri Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IV-190 pripažinta saugotina viešajam pažinimui ir naudojimui. Iš šio teismo teiginio galima suprasti, kad teismas nesutinka su Žemės sklypo detaliojo plano, patvirtinto Palangos miesto tarybos 2002 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 33, sprendiniais ir juos pripažįsta neteisėtais, tačiau ginčijamame sprendime savo teiginio nemotyvavo. Neaišku, kodėl šio detaliojo plano sprendiniai yra neteisėti, kokiems teisės aktams prieštarauja ar neatitinka galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams. Pareiškėjams neaišku, kokias teisines pasekmes sukelia teismo pareiškimas, kad minėtas detalusis planas yra neteisėtas. Teismas, nors ir nurodė, kad detaliojo plano sprendiniai yra neteisėti, tačiau sprendimo motyvuose jais rėmėsi.

Teismas nevisapusiškai ištyrė faktines aplinkybes, kai kurias nustatė klaidingai, taip ir neatsakė į ginčo klausimą, kodėl negalima atsidalinti iš bendros dalinės nuosavybės, jei to nedraudžia įstatymai. Visa tai lėmė, kad teismas pažeidė procesines teisės normas, netinkamai taikė materialines teisės normas, o svarbiausia – netinkamai buvo išspręstas ginčas, todėl ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas ir teisėtas. Atsižvelgiant į tai, jis turėtų būti naikinamas ir byla nagrinėjama iš naujo, pilnai ištiriant visas bylai reikšmingas aplinkybes.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 64–65) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą.

Nurodo, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas ir teisingas. Apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti. Teismas, spręsdamas ginčą dėl teritorijų planavimo procedūrų, tinkamai aiškino teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktus, tinkamai įvertino ir atsižvelgė į ankstesnius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 62–63) teigia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo administracinę bylą ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra jokio pagrindo.

Mano, kad apeliacinis skundas nėra pagrįstas faktiniais ir teisiniais argumentais. Pirmosios instancijos teismas byloje pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad ginčo atvejui taikytina imperatyvi Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta nuostata draudžianti rengti įstatymams ir kitiems teisės aktams prieštaraujančius žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus, o būtent tokį teisės aktams prieštaraujantį projektą ir siekė parengti pareiškėjai, todėl visiškai atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog nebuvo nurodyti teisiniai pagrindai draudžiantys norimą planavimą vykdyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino Kultūros paveldo vietovės – Palangos miesto istorinės dalies (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 12613), specialiojo plano, paskelbto teritorijų planavimo dokumentų registre (registro duomenis tvarko Palangos miesto savivaldybės administracija, specialusis planas yra viešai paskelbtas savivaldybės internetiniame tinklalapyje) sprendiniais, kur aiškiai nurodyta, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), priskiriamas rekreacinei–poilsinių funkcinei zonai (brėžinys 10), kurios tvarkymo reikalavimai nustatyti specialiojo plano tekstinės dalies 6.3.4. punkte – restauravimo ir restauravimo atkūrimo režimas, o naudojimo reikalavimai 7.5.3. punkto d. papunktyje – sklypo užstatymo tankumas iki 10 proc., sklypų didesnių kaip 20 arų iki 5 proc. Be to specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punkte yra aiškiai nurodyta, jog kultūros paveldo vietovės teritorijoje neturi didėti užstatymo tankumas ir smulkėti sklypai. Pirmosios instancijos teismas aiškiai ir pagrįstai konstatavo, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) jau yra viršytas leidžiamas užstatymas, t. y. nustatytos pakankamos faktinės aplinkybės teisės aktų reikalavimų pažeidimams konstatuoti. Tikėtina prielaida yra tai, jog užbaigus statybas, kurių baigtumas yra 68 proc., sklypo užstatymo tankumas gali padidėti dar daugiau, kadangi jau dabar realizuota statyba neatitinka net 2002 m. kovo 28 d. detaliuoju planu leisto užstatymo. Šios aplinkybės visiškai pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog Palangos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. vasario 3 d. sprendimas Nr.(8.6)-D3-Kol-27r-386-7 yra visiškai motyvuotas ir pagrįstas. Toks sprendimas niekaip nepažeidė žemės sklypo savininkų nuosavybės teisių ir jų nesuvaržė, kadangi pareiškėjams niekas nekliudo naudotis jų valdomu žemės sklypu ir jame esančiais statiniais. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalies norma aiškiai nurodo, jog nuosavybės teisė nėra absoliuti, įgyvendinant nuosavybės teisę privalu vadovautis ir įstatymais, ir paisyti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, kas šiuo atveju tiesiogiai sietina su kultūros paveldo apsaugos viešuoju interesu.

 

IV.

 

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi (b. l. 73–81) pareiškėjų V. S. P. ir J. J. apeliacinio skundo netenkino, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Aptarė nustatytas faktines bylos aplinkybes ir nurodė, kad Sprendimo teisiniu pagrindu nurodyta Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 37 straipsnio 3 dalis bei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies 3 punktas. Pažymėjo, kad atsakovo sprendimas atsisakyti išduoti leidimą rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, priimtas dėl 2014 m. sausio 21 d. pareikšto pareiškėjų prašymo išduoti tokį leidimą, nepaisant jo motyvacijos, yra pagrįstas, kadangi nuo 2014 m. sausio 1 d. žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo tvarką nustatantis teisinis reglamentavimas nebenumato tokio pobūdžio leidimų: Žemės įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija) nustato, kad žemėtvarkos planavimo dokumentų sistemą sudaro: 1) specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentai; 2) žemės valdos projektai. Žemės įstatymo 37 straipsnio 7 dalis (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija) nustato, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami ir įgyvendinami šio Įstatymo 40 straipsnyje nustatyta tvarka tais atvejais, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypus reikia padalyti, atidalyti, sujungti ar atlikti jų perdalijimą, pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, taip pat formuojant naujus žemės sklypus valstybinėje žemėje. Atvejai, kuriais žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai yra rengiami, nustatyti Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1–9 punktuose (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija), o Žemės įstatymo 40 straipsnio 5 dalis (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija) numato, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų finansavimo, rengimo, derinimo, visuomenės informavimo ir šių projektų tvirtinimo tvarka nustatoma Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklėse.

Rėmėsi nuo 2014 m. sausio 15 d. galiojančios redakcijos Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (2014 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 3D-1/D1-1 redakcija; toliau – ir Taisyklės) 5, 12–12.2, 13–13.10, 19–19.2 ir 21 punktais. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjų prašymas atsakovui išduoti leidimą rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą buvo pateiktas 2014 m. sausio 21 d. (b. l. 13), konstatavo, kad jis bet kokiu atveju negalėjo būti tenkinamas, kadangi jo pateikimo metu galioję teisės aktai nebenumatė tokio administracinio akto: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 3D-1/D1-1, kurio 1.2 punktu pakeistos Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 „Dėl Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“, 2 punktu nustatyta, kad tik iki 2013 m. gruodžio 31 d. pradėtos, bet neužbaigtos žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo procedūros gali būti baigiamos pagal iki šios datos galiojusių Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių nuostatas.

Pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjų prašymo netenkinimo teisinis pagrindas yra skirtingas nei tas, kuris nurodytas ginčijamame atsakovo sprendime ir pirmosios instancijos teismo sprendime, šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi patys pareiškėjai, kurie savo apeliacinį skundą grindė ir šiuo argumentu, t. y. pirmosios instancijos teismas sprendimą pagrindė argumentais (Specialiojo paminklosauginio plano nuostatomis), kurių savo sprendime atsakovas nebuvo nurodęs, prašė ne tik panaikinti atsakovo sprendimą, bet įpareigoti pastarąjį dar kartą nagrinėti pareiškėjų 2014 m. sausio 21 d. prašymą išduoti leidimą rengti žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, kas (tokio prašymo nagrinėjimas iš naujo), galiojant nurodytam teisiniam reglamentavimui, prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams.

Sprendžiant klausimą dėl žemės sklypų, suplanuotų detaliaisiais planais, pertvarkymo, svarbu yra tai, jog 2013 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-407, kurio 1 straipsniu patvirtinta nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojanti nauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo redakcija, 3 straipsnis nenumato, kad iki 2014 m. sausio 1 d. patvirtinti detalieji planai ar jų tam tikra dalis nebebūtų privalomi ar būtų prilyginami žemės valdos projektams (žemės valdos projektams prilyginami, kaip numato 2013 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-407 3 str. 2 d. 4 p., žemės sklypų planai, prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams).

 

V.

 

Pareiškėjai V. S. P. ir J. J., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A624-1941/2014 (b. l. 84–87), kuri buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi.

Paaiškina, kad minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis pažeidžia jų teises, nes padaryti esminiai materialinės teisės normų pažeidimai jas taikant ir turėję įtakos priimant neteisėtą nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).

Teismas, neįsigilindamas į teisinį reglamentavimą, nepagrįstai nustatė, kad žemės valdos projektai ir žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai yra skirtingi teritorijų planavimo dokumentai, kad po 2014 m. sausio 1 d. žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus pakeitė žemės valdos projektai. Nors Teritorijų planavimo įstatymas (redakcija galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.) neįvardija teritorijų planavimo dokumentų, vadinamų žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektais, ir apie juos nieko nekalba, tačiau reglamentuoja žemės valdų projektų taikymą. Žemės įstatymo 37 straipsnyje nurodyta žemėtvarkos planavimo dokumentų sistema, kuri susideda iš specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentų (37 str. 1 d. 1 p.) ir žemės valdos projektų (37 str. 1 d. 2 p.), o pastarieji pagal tikslus ir uždavinius skirstomi į žemės reformos žemėtvarkos projektus, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus, žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektus, žemės konsolidacijos projektus (37 str. 3 d.).

Tai reiškia, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai yra viena iš žemės valdų projektų rūšių ir jie, skirtingai nei teigia Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taip pat yra rengiami po 2014 m. sausio 1 d. kaip ir kiti žemės valdos projektai. Teismas šioje vietoje suklydo ir neteisingai ginčo atvejui taikė Žemės įstatymo 37 straipsnio nuostatas, o šie materialinės teisės normų pažeidimai jas taikant turėjo esminės įtakos ginčo išsprendimui.

Remiasi Žemės įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija) 37 straipsnio 7 dalimi, 40 straipsnio 1 dalies 1-9 punktais, 40 straipsnio 5 dalimi. Skirtingai nei teigia Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pareiškėjai mano, kad tokio teisės akto, ar teritorijų planavimo dokumento, kuris draustų dalinti sklypą, esantį Palangoje, į du sklypus nėra, todėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas su tikslu padalyti sklypą į du galėjo būti pradėtas rengti.

Nuo 2014 m. sausio 15 d. galiojančios redakcijos Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (toliau – ir Taisyklės) nustato, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas (toliau – ir Projektas) rengiamas, derinamas, viešinamas ir tvirtinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymu ir Taisyklėmis (Taisyklių 5 p.); projektų rengimą organizuoja organizatoriai, kuriais kaimo gyvenamųjų vietovių (išskyrus miestelius) teritorijose yra Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas; miestų ir miestelių teritorijose – savivaldybės administracijos direktorius (Taisyklių 12-12.2 p.); projektų rengimo inicijavimo teisę turi organizatorius ir Taisyklių 13.1-13.10 punktuose numatyti subjektai (toliau – ir iniciatoriai), tame tarpe – ir privačios žemės savininkai (Taisyklių 13 p.); iniciatoriai, nurodyti Taisyklių 13.1-13.10 punktuose, prašymą organizuoti Projekto rengimą pateikia raštu, užpildydami Taisyklių 1 priede nurodytą prašymo formą arba užpildydami elektroninę prašymo formą ŽPDRIS: Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio pagal žemės sklypo buvimo vietą vadovui, kai Projektą pageidaujama rengti kaimo gyvenamosios vietovės (išskyrus miestelius) teritorijoje; savivaldybės administracijos direktoriui, kai Projektą pageidaujama rengti miesto ar miestelio teritorijoje (Taisyklių 19-19.2 p.); organizatorius prašymą organizuoti Projekto rengimą išnagrinėja ne vėliau kaip per 10 darbo dienų (išskyrus Taisyklių 49 punkte nurodytą atvejį) nuo prašymo gavimo dienos ir priima sprendimą pradėti rengti Projektą arba motyvuotai atsisako organizuoti Projekto rengimą ir apie tai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas ŽPDRIS priemonėmis informuoja prašymą pateikusį iniciatorių (Taisyklių 21 p.).

Kai 2014 m. sausio 21 d. pareiškėjai pateikė prašymą Palangos m. savivaldybei dėl leidimo rengti Projektą, nauja tvarka buvo įsigaliojusi tik prieš kelias dienas, todėl pateisinama, kad pareiškėjai parašė prašymą kiek kitokį nei yra pridėta prie tvarkos pavyzdinė forma. Palangos m. savivaldybė turėjo visas galimybes paprašyti patikslinti prašymą, bet ji to nedarė, nes jai iš esmės prašymas buvo suprantamas ir ji neužsiminėjo biurokratizmu, o tiesiog patikrino ar išvis toks Projektas gali būti rengiamas. Palangos m. savivaldybės administracija neinicijavo Projekto rengimo ne todėl, kad buvo netinkama prašymo forma, ar kad, kaip nutartyje nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, negalėjo būti rengiami Projektai, o tik žemės valdos projektai, bet todėl, kad, jų nuomone bus pažeistas detaliajame plane nustatytas užstatymo tankis. Teismas, netinkamai taikęs Žemės įstatymo 37 straipsnio nuostatas, nusišalino nuo ginčo esmės išsprendimo, todėl procesas privalo būti atnaujintas ir ginčas sprendžiamas iš esmės.

Nesuprantama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pastaba, kad žemės valdos projektais (o kartu ir Projektais) negali būti koreguojami detalieji planai. Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.) 28 straipsnyje nurodyta kokiais atvejais detalieji planai keičiami, o kokiais – yra tiesiog koreguojami. Kompleksiniai teritorijų planavimo dokumentai (tame tarpe ir detalieji planai) koreguojami, kai atliekami kompleksinio teritorijų planavimo dokumento sprendinių esmės nekeičiantys pakeitimai, kitais šio įstatymo numatytais atvejais ar kai yra priimtas atitinkamas teismo sprendimas (TPĮ 28 str. 5 d.). Kai TPĮ 20 straipsnio 6 dalies 3 punkte numatytu atveju pertvarkomi galiojančiame detaliajame plane, parengtame pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą, nustatyti žemės sklypai, žemės valdos projektas laikytinas galiojančio detaliojo plano koregavimu. Miestų ir miestelių teritorijose savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais žemės valdos projektais žemės sklypai padalijami, atidalijami, sujungiami ar perdalijami, išskyrus atvejus, kai tai draudžia įstatymai, ir jeigu keitimai nesiejami su žemės sklypų ribų ir ploto pakeitimu laisvoje valstybinėje žemėje ir nepažeidžiamas teritorijų planavimo dokumentuose nustatytas leistinas užstatymo tankis arba nekeičiamas faktinis užstatymo tankis (TPĮ 20 str. 6 d. 3 p.). Kadangi Projektu buvo numatoma dalinti sklypą į du sklypus, nekeičiant išorinių sklypo ribų bei užstatymo tankio, tai faktinis užstatymas negalėjo pasitikslinti dėl Projekto parengimo, o tai reiškia, kad Projektu buvo galima dalinti sklypą į du sklypus ir taip pakoreguoti Palangos m. centrinės dalies detaliojo plano sprendinius. Akivaizdu, kad teismas išsakė pastabą, kuri akivaizdžiai prieštarauja teisiniam reglamentavimui, įtvirtintam TPĮ. Iš esmės teismas be jokių motyvų ir teisės normų analizės uždraudė Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 10 dalies ir 20 straipsnio 6 dalies 3 punkto nuostatas, nors ir nenurodė kam jos prieštarauja.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

VI.

 

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Nurodyta pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas, susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją, 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją, 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P442-166/2011 yra išaiškinęs, kad procesas administracinėje byloje atnaujinamas tik tuomet, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamai argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Administracinė byla Nr. A624-1941/2014, kurioje siekiama atnaujinti procesą, buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2015 m. sausio 14 d. (b. l. 84–87). Pareiškėjas prašyme nurodo, jog procesas turėtų būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, kuris nustato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Taigi, nenustačius bent vienos iš minėtųjų sąlygų, atsižvelgus į tai, kad užbaigtų bylų procesas, kaip minėta anksčiau, gali būti atnaujinamas tik laikantis ABTĮ nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, konkrečios administracinės bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negalėtų būti atnaujintas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Pažymėtina ir tai, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti grindžiamas bylos proceso šalies siekiu, jog būtų iš naujo atliktas įrodymų vertinimas.

Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjai grindžia iš esmės tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai taikė Žemės įstatymo 37 straipsnio nuostatas. Pareiškėjų manymu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neįsigilindamas į teisinį reglamentavimą, nustatė, kad žemės valdos projektai ir žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai yra skirtingi teritorijų planavimo dokumentai, kad po 2014 m. sausio 1 d. žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus pakeitė žemės valdos projektai. Taip pat, pareiškėjų manymu, apeliacinės instancijos teismas suklydo taikydamas TPĮ 20 straipsnio 6 dalies 3 punkto ir 28 straipsnio 10 dalies nuostatas. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada, kad žemės valdos projektais negali būti koreguojami detalieji planai yra nepagrįsta teisiniu reguliavimu ir prieštarauja įstatymo leidėjo tikslams bei uždaviniams.

Kaip minėta, pareiškėjai, prašydami atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje, turėjo pateikti akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį jo nurodytų materialinės teisės normų pažeidimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą atnaujinti procesą dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo iš esmės grindė išvardindami tam tikras teisės normų nuostatas, pateikdami alternatyvų šių normų aiškinimą bei išdėstydami bylos faktines aplinkybes. Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-8/2012). Atsižvelgiant į aukščiau minėtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad šiuo atveju pareiškėjų argumentacija atspindi tik jų nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo bei alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybę. Pareiškėjams nepateikus svarių argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo, nėra pagrindo procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje konstatavo, jog atsakovo sprendimas atsisakyti išduoti leidimą rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, priimtas dėl 2014 m. sausio 21 d. pareikšto pareiškėjų prašymo išduoti tokį leidimą, nepaisant jo motyvacijos, yra pagrįstas, kadangi nuo 2014 m. sausio 1 d. žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo tvarką nustatantis teisinis reglamentavimas nebenumato tokio pobūdžio leidimų, t. y. tokio administracinio akto. Pareiškėjai sutinka, jog buvo nesilaikyta prašymo formos reikalavimų, tačiau nurodo, jog nauja tvarka buvo įsigaliojusi tik prieš kelias dienas, todėl pateisinama, kad pareiškėjai parašė prašymą kiek kitokį nei yra pridėta prie tvarkos pavyzdinė forma. Taigi šiuo atveju byloje keliamas ne materialinės teisės normos taikymo, o netinkamos prašymo formos klausimas.

Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog yra neišvengiama, kad teismo procese šalys turi priešingas nuomones dėl faktų interpretavimo ir materialinės teisės taikymo. Teismai turi įvertinti šiuos argumentus teisingo ir rungtyniško proceso metu (pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Kot prieš Rusiją). Tuo atveju, kai prieš paduodant prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą bylos esmė yra išnagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, ir nėra nustatyta, kad kuris nors iš šių teismų veikė už savo kompetencijos ribų ar buvo padarytas esminis proceso pažeidimas, faktinių aplinkybių nagrinėjimas iš naujo gali pažeisti teisinio tikrumo principą ir pareiškėjo „teisę į teismą“ (pvz., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą).

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjų nurodyti argumentai negali būti vertinami kaip pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Teisėjų kolegija nenustatė akivaizdaus materialinės teisės normos pažeidimo ją taikant. Jeigu procesas byloje būtų atnaujintas, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų anksčiau aptartai Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į teisinio tikrumo, res judicata principus, aptartą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, nes pareiškėjai prašyme dėl proceso atnaujinimo nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

pareiškėjų V. S. P. ir J. J. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. S. P., J. J. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui, dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

 

 

Irmantas Jarukaitis

 

 

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė