Civilinė byla Nr. 2A-112-464/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02256-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1.; 2.1.2.4.1.2.; 2.5.29.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „VKK Investicijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje 2-2915-661/2015 pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „VKK Investicijos“ ieškinį atsakovei Nordea Bank AB, veikiančiai Lietuvoje per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, tretieji asmenys V. Z., uždaroji akcinė bendrovė „Vicus“, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „VKK Klaipėda“, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Vekšis“, dėl kreditavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė RUAB „VKK Investicijos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 1-22) ir prašė pripažinti ieškovės RUAB „VKK Investicija“ direktoriaus V. Z. ir atsakovės 2008-05-12 sudarytą kreditavimo sutartį Nr. KK 08/05/66D negaliojančia. Nurodė, kad atsakovė pagal minėtą sutartį suteikė trečiajam asmeniui V. Z. 1 700 000 Lt dydžio kreditą asmeninių vartojimo poreikių tenkinimui. 2009-05-04 papildomu susitarimu Nr. KKP 09/05/07D, 2009-09-02 papildomu susitarimu Nr. KKP 09/09/21 D, 2009-12-17 papildomu susitarimu KKP 09/12/46D ir 2010-09-24 papildomu susitarimu Nr. KKP 10/09/78D trečiasis asmuo V. Z. ir atsakovė keitė kreditavimo sutarties sąlygas. 2008-05-13 buvo sudarytas hipotekos sandoris, kuriuo RUAB ,,VKK Investicija“ už V. Z. prievolę įkeitė atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Ieškovė įsipareigojo įvykdyti trečiojo asmens – V. Z. įsipareigojimo pagal kreditavimo sutartį, tuo atveju, jei jis per hipotekos lakšte nustatytą terminą neįvykdys savo įsipareigojimo arba tuo atveju, kai atsakovė turės teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą. Kredito gavėjas V. Z. pažeidė kreditavimo sutarties sąlygas, todėl sutartis buvo nutraukta. Kreditavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pripažintina negaliojančia. Bankas nesilaikė Finansų įstaigų įstatymo (toliau - FĮĮ) 31 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punkto sąlygų. V. Z. per mėnesį turėjo mokėti apie 5 000 Lt įmoką, nors paties V. Z. darbinių pajamų (3 867 Lt per mėnesį) neužteko tokiai įmokai mokėti. Kreditavimo sutartis prieštarauja CK 1.5 straipsniui, kadangi kreditavimo sutartimis nemokėjimo rizika yra perkeliama ne kredito įstaigoms, bet kredito gavėjams. RUAB „VKK Investicija“ nebuvo žinoma ir finansinė trečiojo asmens V. Z., už kurį turtą įkeitė ieškovė, padėtis, nežinomos trečiojo asmens ekonominės perspektyvos prievolei įvykdyti ir kaip jos buvo įvertintos atsakovės iki kreditavimo sutarties sudarymo. Kreditavimo sutartis prieštarauja gerai moralei (CK 1.81 str.), kadangi buvo sudaryta nesilaikant FĮĮ reikalavimų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015-04-23 sprendimu (t. 2, b. l. 207-213) ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei 1 506,02 Eur bylinėjimosi išlaidų, nurodęs, kad šios išlaidos apmokamos iš administravimui skirtų lėšų. Teismas pažymėjo, kad FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų sąlygos, kurių pažeidimu grindžiamas ieškovės reikalavimas, yra viešosios teisės normos ir taikomos finansų įstaigų veikloje. Todėl sutiko su atsakovės pozicija, jog ieškovė nėra tas subjektas, kuris turi ar gali turėti teisinį suinteresuotumą tirti ir vertinti banko vidaus veiklą viešosios teisės aspektu, įskaitant ir pagal FĮĮ. Ieškovės argumentus, jog atsakovė nevertino ar netinkamai įvertino kredito gavėjo V. Z. turtinės padėties, teismas pripažino nepagrįstais, nurodęs, kad bankas kreditą suteikė veikdamas rūpestingai, įvertindamas visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su kredito gavėju bei teikiamais užtikrinimais. Kreditavimo sutartis su V. Z. buvo sudaryta 2008-05-12, o nutraukta nuo 2011-11-24, taigi, nors ir su pažeidimais, tačiau V. Z. ją vykdė. Šį faktą bei sutarties vėlesnius pakeitimus teismas įvertino kaip sutarties patvirtinimą, pažymėdamas, kad patvirtinusi sutartį šalis netenka teisės jos ginčyti. Teismo vertinimu, ieškovei ir V. Z. buvo žinomos visos kreditavimo sutarties sąlygos, su visomis sąlygomis ieškovė ir V. Z. sutiko, šios sąlygos atitiko ir atitinka teisės normas. Tokių ieškovės nurodomų aplinkybių, kad jai pačiai  nebuvo žinoma V. Z. finansinė padėtis, teismas nelaikė reikšmingomis ir / ar patvirtinančiomis sandorio negaliojimą pagal CK 1.5 bei 1.81 straipsnių nuostatas. Pati ieškovė pripažino, kad ji, duodama sutikimą įkeitimui, visiškai nesidomėjo V. Z., už kurio prievolę įkeitė turtą, finansine padėtimi, ekonominėmis perspektyvomis prievolei įvykdyti, nekėlė jokių sąlygų. V. Z. ir ieškovė gerai suprato prisiimamus įsipareigojimus, todėl privalo juos vykdyti (CK 6.189 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė RUAB „VKK Investicija“ apeliaciniame skunde (t. 3, b. l. 1-27) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015-04-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2008-05-12 kreditavimo sutartį Nr. KK08/05/66 D, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pasirašydamas ginčijamą kreditavimo sutartį su trečiuoju asmeniu V. Z., bankas žinojo, kad kredito gavėjas V. Z. yra nepajėgus grąžinti suteikiamą kreditą. Nebuvo patikimų duomenų, iš kurių bankas galėjo spręsti, kad kredito gavėjo V. Z. ekonominės galimybės iš esmės pagerėtų. Faktas, jog kredito gražinimo užtikrinimui buvo sudarytas hipotekos sandoris ir įkeisti nekilnojamieji daiktai, nepaneigia akivaizdaus kredito gavėjo finansinio nepajėgumo, kuris atsakovui turėjo būti žinomas. Atsakovė nesilaikė FĮĮ įtvirtintos pareigos prieš priimant sprendimą skolinti įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė leidžia tikėtis jo sugebėjimu įvykdyti įsipareigojimus. Pažeisdama FĮĮ 31 str. reikalavimus, atsakovė pati prisiėmė riziką, visiškai nevertindama V. Z. turtinės finansinės padėties. Teismas, nevertino banko, kaip subjekto, kuriam keliami specifiniai reikalavimai, veiksmų ginčo sandorio sudarymo metu bei ieškovės pateiktų duomenų apie V. Z. finansinę padėtį.
2. Teismo cituojamoje kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014 nebuvo nagrinėjamas reikalavimas pripažinti kredito sutartį negaliojančia, o buvo suformuluoti laiduotojo civilinės atsakomybės aspektai FĮĮ kontekste. Todėl nagrinėjamos bylos kontekste negali būti vadovaujamasi civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014 suformuotais precedentais.
3. 2008-05-12 kreditavimo sutartis Nr. KK08/05/66D prieštarauja sąžiningumo, teisingumo, protingumo principams (CK 1.5 str.) ir gerai moralei (CK 1.81 str.). Bankas, būdamas apdairus, rūpestingas, dėmesingas, atidus ir atsargus verslo subjektas, disponuodamas galimybe naudotis kvalifikuota teisine pagalba, turėjo pasidomėti, taip pat ir pareikalaujant iš kitos sandorio šalies informacijos bei duomenų apie jau turimus kreditorinius įsipareigojimus, jų vertę, tačiau to nepadarė. Sudarant kreditavimo sutartį su V. Z., iš šio asmens buvo vykdomas išieškojimas ne vienos bylos pagrindu, jo gaunamos pajamos buvo akivaizdžiai per mažos milijoniniam kreditui gauti, prognozės dėl galėjimo laiku grąžinti suteiktą kreditą buvo neigiamos.
4. Teismas iš esmės nepasisakė dėl ieškovės argumentų - dėl ginčijamo sandorio prieštaravimo bendriesiems teisės principams, geros moralės normoms, nevertino ir ieškovės pateiktų duomenų apie trečiojo asmens V. Z. finansinę būklę ginčijamo sandorio sudarymo metu.
5. Teismas priėmė formalų sprendimą, apsiribodamas deklaratyviomis nuostatomis. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Įrodymų nevertinimas, nepasisakymas dėl jų motyvacinėje sprendimo dalyje yra ne tik teismo sprendimo formos pažeidimas, bet ir teismo sprendimo turinio trūkumas.

Atsakovė Nordea Bank AB, veikianti Lietuvoje per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, atsiliepime (t. 3, b. l. 30-44) prašo Vilniaus apygardos teismo 2015-04-23 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Aplinkybė, jog pats V. Z. neginčijo kredito sutarties jau daugiau nei 6 metus nuo jos sudarymo suponuoja išvadą, kad tikrasis ieškinio tikslas yra vilkinti išieškojimo veiksmus. Be to, ieškovė nėra subjektas, galintis turėti teisinį suinteresuotumą tirti ir vertinti banko vidaus veiklą viešosios teisės aspektu. Bylos nagrinėjimo dalykas negali apimti banko veiklos vertinimo pagal FĮĮ.
2. Ieškovė neįrodė, kad kreditavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Bylos duomenys patvirtina, kad bankas kreditą suteikė veikdamas rūpestingai, įvertindamas visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su kredito gavėju, teikiamais užtikrinimais. Bankas atliko visus veiksmus tam, kad įvertintų kredito išdavimui ir jo grąžinimo rizikos valdymui reikšmingas aplinkybes. Ieškovė, sudarydama užtikrinimo sandorį, galėjo ir turėjo vertinti riziką tiek, kiek jai tai buvo reikšminga, ir jeigu to nedarė, tai yra tik ieškovo rizika.
3. Pats V. Z., kreipdamasis į banką dėl kredito gavimo ir būdamas verslininku, galėjo ir turėjo įvertinti ketinamus prisiimti įsipareigojimus. Ieškovės iš VMI gauti dokumentai patvirtina tik tai, kaip asmuo vykdė prievoles valstybei deklaruoti gaunamas pajamas ir mokėti mokesčius, tačiau nepatvirtina ir negali patvirtinti asmens galimybių laiko perspektyvoje grąžinti kreditą. Aplinkybė, kad asmuo gauna mažesnį darbo užmokestį, nei jo mokėtina įmoka, ar turi kitų įsipareigojimų savaime nesudaro pagrindo teigti, jog tas asmuo negalėjo prisiimti ir vykdyti įsipareigojimų. Yra įprastinė praktika, kuomet fiziniai asmenys vykdo verslą per juridinius asmenis, ir būtent per juridinius asmenis gauna pajamas, kurias skiria / gali skirti įsipareigojimų vykdymui. Juolab kad teisės aktai nedraudžia tretiesiems asmenims vykdyti prievoles už skolininką.
4. Ieškovė neįrodė, kad kredito sutartis prieštarauja gerai moralei (CK 1.81 str.). Teiginiai, kad kredito sutartis ieškovei sukelia pasekmes, kad turi būti parduotas ieškovės įkeistas turtas, kad ieškovė nežinojo, kokia kredito sutarties sudarymo metu buvo V. Z. finansinė padėtis akivaizdžiai nesudaro pagrindo teigti, kad sutartis negalioja CK 1.81 straipsnio prasme. Tai, kad ieškovė, kurios vienasmenis valdymo organas (direktorius) yra banko skolininkas V. Z., reiškia ieškinį dėl kredito sutarties ginčijimo, tik įrodo akivaizdų ieškovės ir trečiojo asmens V. Z. (valdymo organo) nesąžiningumą.
5. Ieškovės argumentai apie teismo sprendimo turinio trūkumus teisiškai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus dėl kiekvieno iš trijų pagrindų, kuriais remdamasi ieškovė ginčijo kredito sutartį, nurodė, kokiais argumentais vadovaudamasis atmetė ieškovės teiginius, nurodė, kokių aplinkybių ieškovė neįrodė. Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas.
6. Ieškovė nepagrįstai prašo žodinio apeliacinio skundo nagrinėjimo. Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės yra pagristos rašytiniais įrodymais, išsamiais šalių paaiškinimais procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžiuose pirmosios instancijos metu.

Trečiasis asmuo UAB „Vicus“ atsiliepime (t. 3, b. l. 50-53) prašo patenkinti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Ginčo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Bankas nesilaikė FĮĮ įstatyme nustatytos pareigos, prieš priimant sprendimą skolinti, įsitikinti kliento ekonomine bei finansine padėtimi.
2. Banko, kaip verslo subjekto, kaltė gali pasireikšti pačia mažiausia kaltės forma. Atsakovė, atlikdama savo pareigas nerūpestingai, prisiėmė ir riziką dėl galimos žalos atsiradimo.
3. Pirmosios              instancijos teismas nevertino banko, kuriam keliami didesni reikalavimai, veiksmų ginčo sandorio sudarymo metu, ieškovės pateiktų duomenų apie trečiojo asmens V. Z. finansinę padėtį. Pateiktų įrodymų nevertinimas ir nepasisakymas dėl jų yra teismo sprendimo formos pažeidimas bei jo turinio trūkumas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Ieškovė (apeliantė) ginčijo trečiojo asmens V. Z. ir atsakovės Nordea Bank AB sudarytą kreditavimo sutartį skirtingais sandorių negaliojimo pagrindais – tiek pagal CK 1.80 straipsnį (imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris), tiek pagal CK 1.81 straipsnį (viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris), o taip pat įrodinėjo šio sandorio prieštaravimą CK 1.5 straipsnyje įvirtintiems bendriesiems teisės principams (teisingumui, protingumui, sąžiningumui). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į sandorio sudarymo aplinkybes bei jo vykdymo eigą, į bylą pateiktų įrodymų visumą, nenustatė pagrindo pripažinti šį kreditavimo sandorį negaliojančiu pagal CK 1.5, 1.80, 1.81 straipsnių nuostatas. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde dėstomus nesutikimo su teismo sprendimu argumentus ir nenustačiusi prielaidų skundo ribų peržengimui, aptaria ieškinio pagrindą sudarančius sandorio (ne)galiojimo faktinius bei teisinius aspektus (CPK 320 str.).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Nagrinėjamu atveju apeliantė prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi, jos vertinimu, pirmosios instancijos teismo padaryti procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimai, tiriant ir vertinant įrodymus, gali būti pašalinti tik nagrinėjant apeliacinį skundą žodinio proceso metu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visos reikšmingos kilusiam ginčui išspręsti aplinkybės šiuo atveju yra aiškios ir pakankamos apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo įvertinimui rašytinio proceso tvarka, todėl į apeliantės prašymą jos skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka neatsižvelgtina

Dėl pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo motyvavimo

Apeliantė savo skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka įstatymo reikalavimų (CPK 270 str.), nes jame pirmosios instancijos teismas neįvertino apeliantės nurodomų argumentų dėl trečiojo asmens finansinės būklės ginčo sandorio sudarymo metu, nemotyvavo sprendimo dėl ginčo sandorio atitikimo bendriesiems teisės principams bei geros moralės normoms. Tokios apeliacinio skundo argumentacijos kontekste svarbi yra tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi. Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei išklausęs šalių paaiškinimus, savo sprendime nekonstatavo (nenustatė) apeliantės įvardijamų faktinių bei teisinių pagrindų ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 185 str.), ir priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, savo išvadas dėl ginčo sandorio atitikimo bendriesiems teisės principams ir geros moralės normoms pirmosios instancijos teismas motyvavo. Iš sprendimo motyvų yra visiškai aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas padarė būtent tokias išvadas dėl ginčo dalyko, o vien tai, kad su jomis nesutinka apeliantė, nelemia teismo sprendimo formos ir turinio ydingumo. Be to, atmesdamas patį ieškinį, teismas atmetė (nesutiko) ir visus ieškinio argumentus, atskirai nemotyvuodamas savo nesutikimo su kiekvienu iš argumentų. Todėl teisėjų kolegija deklaratyvius apeliacinio skundo teiginius apie formalų teisingumo vykdymą atmeta. 

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.81 straipsnio pagrindu

Šioje ginčo dalyje apeliantė tvirtina, kad viena iš prašomo pripažinti negaliojančiu sandorio šalių – bankas, pažeisdamas CK 1.5 straipsnyje įvirtintus principus, veikė neapdairiai, nerūpestingai ir neatsakingai, nes, būdamas specialius verslo subjektas ir turėdamas galimybes naudotis kvalifikuota pagalba, suteikė itin didelį kreditą prieš tai nepasidomėjęs jo prašančio asmens turtine padėtimi ir grąžinimo galimybėmis.

CK 1.81 straipsnis nustato, kad yra niekinis ir negalioja viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad „viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o šie principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ yra vertinamoji, todėl, kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise. Todėl neabejotina, kad vertinant sudarytus sandorius reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Įstatyme neatskleistas formuluotės viešoji tvarka ar gera moralė turinys, jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai iš tiesų turi labai svarbią reikšmę. Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015).

Viešajai tvarkai prieštaraujančio sandorio negaliojimui taikytinos CK 1.78 straipsnio 5 dalies taisyklės: reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, suinteresuotu asmeniu šiame kontekste laikytinas asmuo, turintis teisinį interesą, t. y. toks, kurio teisėms ir pareigoms niekinio sandorio negaliojimas turi įtakos; niekinio sandorio teisinius padarinius ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva), nepriklausomai nuo dalyvaujančių byloje asmenų reiškiamų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2010).

Nagrinėjamoje byloje 2008-05-12 kreditavimo sutarties, sudarytos tarp trečiojo asmens V. Z. ir atsakovės Nordea Bank AB, teisėtumas bei pagrįstumas buvo vertinamas ir jos galimo prieštaravimo viešai tvarkai ar gerai moralei aspektu. Bylos duomenis patvirtina, kad 2008-05-12 kreditavimo sutartimi Nr. KK08/05/66D atsakovė trečiajam asmeniui V. Z. suteikė 1 700 000 Lt kreditą, kurio paskirtis sutartyje nurodyta kaip vartojimo poreikių tenkinimas, o grąžinimo data nustatyta 2023-05-05 (t. 1, b. l. 23-33). Minėta kreditavimo sutartis buvo pakeista (modifikuota) vėlesniais šalių sudarytais papildomais susitarimais: 2009-05-04, 2009-09-02, 2009-12-17, 2010-09-24 (t. 1, b. l. 34-63). Be to, 2008-05-12 kreditavimo sutarties įvykdymas buvo užtikrintas dvejopo pobūdžio užtikrinimo priemonėmis: įmonių RUAB „Vicus“ ir BUAB „VKK Klaipėda“ laidavimu bei įmonių BUAB „VKK Klaipėda“, BUAB „Veškis“ o taip pat apeliantės - RUAB „VKK Investicija“ - turto hipoteka (2008-05-13 hipotekos lakštas Nr. 03/1/2008/0006254 (t. 1, b. l. 118-153, 157-212). Ginčo kredito sutartis buvo nutraukta 2011-11-24, trečiajam asmeniui V. Z. pažeidus mokėjimo prievolių vykdymo tvarką, dėl ko buvo pradėtos ir skolos išieškojimo priverstine tvarka procedūros (t. 1, b. l. 113, 173-177). Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu dar ir tai, kad ir pati apeliantė RUAB „VKK Investicija“ mėgino nuginčyti savo 2008-05-13 sudarytą hipotekos sandorį CK 1.80, 1.81 ir 1.82 straipsnių pagrindais, tačiau tokie jos reikalavimai nebuvo patenkinti. Vilniaus apygardos teismas 2015-06-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1372-781/2015 ieškinį atmetė, o šis sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo 2015-10-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1035-186/2015 paliktas nepakeistas (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 str. 3 d.). Bylos duomenimis, kuriuos patvirtina ir Juridinių asmenų registro duomenų bazėje esanti informacija, nustatyta, kad trečiasis asmuo V. Z. nuo 2007-12-03 buvo apeliantės darbuotojas, ėjęs komercijos direktoriaus pareigas (t. 1, b. l. 272-275), o nuo 2012-07-13 paskirtas apeliantės RUAB „VKK Investicija“ vienasmeniu valdymo organu (direktoriumi), taip pat nuo 2011-07-01 jis vadovauja įmonei RUAB „Vicus“, kuri, atitinkamai, laikotarpiu nuo 2006-12-19 iki 2007-03-21 buvo ir vienintelė apeliantės savininkė (akcininkė) (CPK 179 str. 3 d.).

Atskleidus ginčo sandorio sudarymo esminius faktus, šio sandorio bei jį užtikrinusio hipotekos sandorio šalių tarpusavio ryšius, akivaizdu, jog apeliantė, siekdama užtikrinti trečiojo asmens V. Z. sutartinių įsipareigojimų bankui vykdymą, įkeitė atsakovei ir savo turtą. Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kredito suteikimas privačiame sektoriuje veikusiam trečiajam asmeniui, kuris atitinkamais laikotarpiais vadovavo ar buvo vienu iš vadovaujančių darbuotojų (komercijos direktoriumi) tuo metu aktyviai rinkoje veikusiems juridiniams asmenims, užtikrinusiems jo prievolės grąžinti kredito sumą įvykdymą laidavimu bei hipoteka, akivaizdžiai nepatenka į santykius, apimančius viešojo intereso sritį. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog ginčo kreditavimo sutartis buvo sudaryta ir / ar atsakovės suteiktos kredito lėšos būtų skirtos finansuoti ne privačiais interesais veikusių byloje dalyvaujančių asmenų (ūkio subjektų), bet tam tikros visuomenės dalies ar regiono interesų tenkinimui. Pažymėtina ir tai, kad nors kreditavimo sutartyje kredito paskirtimi įvardintas vartojimo poreikių tenkinimas (2.7 p.), tačiau paraiškoje kreditui gauti trečiasis asmuo V. Z. detalizavo savo ketinimus dėl kredito lėšų panaudojimo - „akcininko piniginiai įnašai pastato remontui“ (2 p.) (atitinkami, toks ekonominis interesas atskleidžia ir nuosavybės teisinių santykių į apeliantės įmonės akcijas faktą), bei įvardijo planus - kreditavimo sutartimi planuojama finansuoti prekybinių patalpų, esančių Savanorių pr. 375, Kaune, rekonstrukciją, bendra sąmatos vertė sudaro 4 700 000 Lt, iš kurių 1 350 000 Lt suma dengiama nuosavomis lėšomis (7 p.) (t. 1, b. l. 272-275). Vadinasi, šios bylos nagrinėjimas susijęs išimtinai su privačiais bylos šalių (tiek apeliantės, tiek ir V. Z. interesais), kurie atsispindi šalių sudarytuose sandoriuose. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nebuvus viešos tvarkos ir geros moralės pažeidimo, ir teisėjų kolegija sutinka su  teismo išvadomis dėl reikalavimo nepagrįstumo aptariamu pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pati apeliantė aiškiai neįvardija, kaip jos nurodomos aplinkybės, susijusios su nepagrįstai didelės kredito sumos suteikimu trečiajam asmeniui, tinkamai neįvertinus jo turtinės padėties, siejamas su viešąja tvarka ir / ar gera morale. Be to, net ir konstatavus apeliantės pageidaujamas faktines aplinkybes, susijusias su kredito suteikimo trečiajam asmeniui proceso ydingumu, šiuo konkrečiu atveju nebūtų jokio teisinio pagrindo pripažinti ginčijamo paskolos sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei, nes jis, viena vertus, per se nėra nukreiptas pažeisti kitų asmenų, juo labiau, visuomenės interesus ir nėra nepriimtinas  moralės normų aspektu, antra vertus, pati sandorio šalis (t. y.  kredito gavėjas  V. Z.) ginčo su kita sandorio šalimi (banku) dėl to neinicijavo, nors sandorio kvestionavimas labiausiai atitiktų būtent jo interesus ir turėtų įtakos jo asmeninėms prievolėms. Dar daugiau, nors sandorio, kuris yra teisme ginčijamas, šalis turėtų dalyvauti byloje būtent ginčo šalies (ieškovo arba atsakovo) procesinėje pozicijoje, apeliantė, kurią byloje atstovauja V. Z. įgaliota darbuotoja, savo vadovui V. Z. tokio reikalavimo taip pat nereiškė. Tikėtina, kad apeliantės - restruktūrizuojamos įmonės  (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), ir trečiojo asmens pozicija dėl pastarojo procesinės padėties šioje byloje yra judviejų suderinta ir pasirinkta siekiant sandorio šaliai V. Z. išvengti asmeninės pareigos kompensuoti bylinėjimosi išlaidas valstybei ar  ginčo šaliai, jeigu reikalavimas būtų išspręstas antrosios ginčijamo teisinio santykio šalies (banko) naudai. Atitinkamai, toks dalyvaujančių byloje asmenų procesinis elgesys, kartu su pirmiau aptartomis aplinkybėmis dėl kito apeliantės inicijuoto teisminio ginčo (dėl hipotekos sandorio) baigties  neleidžia įžvelgti pačios apeliantės sąžiningumo ir kitokio jos siekio, nei noras vengti sutartinių prievolių vykdymo.  

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu

Šiuo pagrindu apeliantė ginčija kreditavimo sandorį tvirtindama, kad jis prieštarauja imperatyvioms normoms, - FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktams.

FĮĮ 31 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad: 1) įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; 2) kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 3) klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms. Taigi šios normos numato finansų įstaigos pareigą turėti rašytines vidaus taisykles, kurios užtikrintų, kad įstaiga, sudarydama sandorius dėl finansinių paslaugų teikimo ir investuodama lėšas, veiktų saugiai bei patikimai, galėtų laiku pastebėti iš sudaromų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai ją įvertinti bei sumažinti, nuolat ją stebėti bei valdyti; taip pat inter alia prieš priimant sprendimą skolinti įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių normų paskirtis pirmiausia yra pačios finansų įstaigos, o ne kredito gavėjų interesų apsauga, nes jos suvaržo galimybes neatsakingai skolinti lėšas, tačiau niekaip nesuteikia kredito gavėjui pagrindo reikalauti kreditavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl šių normų pažeidimo, ar, juo labiau, negrąžinti pasiskolintų lėšų

Nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų, susijusių su šios normos aiškinimu bei taikymu, sprendžiant sandorio galiojimo klausimą, ar teismo konstatuotų faktinių aplinkybių, susijusių su kredito suteikimu, kas lėmė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad FĮĮ nuostatos nebuvo pažeistos, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl kasacinio teismo išaiškinimų teismo cituotoje byloje aktualumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog šis įstatymas (FĮĮ) yra vienas iš finansų teisės šaltinių, tačiau jis nereglamentuoja sutarčių pagrindu atsiradusių prievolių vykdymo klausimų. Už viešosios teisės normose nustatytos finansų įstaigos pareigos valdyti kredito riziką netinkamą vykdymą jai gali būti taikomos atitinkamos administracinio poveikio priemonės, tačiau viešosios teisės normos pažeidimas nėra pagrindas kilti sutarties šalių ir įstatyme nenustatytiems teisiniams padariniams prievoliniuose teisiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014). Apeliantės skundo argumentai, jog šie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai reikšmingi tik teisiniuose santykiuose, susiklosčiusiuose laidavimo sutarčių teisiniu pagrindu, nepagrįsti, juolab savo interesą ginčyti kreditavimo sutartį, kurios šalimi ji nėra, apeliantė gali kildinti tik su šia kreditavimo sutartimi sietinos šalutinės prievolės (t. y. hipotekos) egzistavimu. Šiame kontekste dar kartą akcentuotina, kad pats trečiais asmuo V. Z. ginčo teisme dėl banko netinkamai įvertintų jo finansinių galimybių grąžinti kreditą net neinicijavo. Nepaisant to, kad jis dabar eina apeliantės vadovo pareigas, apeliantė pagal įstatymą nėra įgaliota ginti (atstovauti) šio fizinio asmens teisių ar teisėtų interesų, o savo pačios interesų gynimo teisme teise, ginčydama hipotekos sandorį, apeliantė jau yra pasinaudojusi. Tokiu atveju darytina išvada, kad nors bankas, pasinaudodamas diskrecijos teise ir priimdamas su kreditavimu susijusius sprendimus, įgyvendindamas šią savo teisę neabejotinai turi elgtis sąžiningai, laikydamasis rūpestingo bankininko standartų pagal Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą atsakingo skolinimo principą, tačiau apeliantė, nebūdama banko kliente (kliento sąvoka atskleista FĮĮ 2 str. 8 d.), tokių klausimų kelti už banko klientą nėra įgaliota. Vadinasi, faktinių bei teisinių prielaidų vertinti kredito trečiajam asmeniui suteikimo aplinkybes, esant būtent tokiam pareikštam ieškiniui, neatsiranda, atitinkamai, negalima ir konstatuoti, kad bankas, išduodamas trečiajam asmeniui kreditą, pažeidė teisės normas ar rūpestingo bankininko standartus.

Kita vertus, tokie apeliantės skundo argumentai, kad bankas iš tiesų veikė aplaidžiai ir sudarydamas kreditavimo sutartį netyrė, ar asmuo, siekiantis gauti kreditą yra / bus finansiškai pajėgus įvykdyti prievolę, neteisingi ir prieštaraujantys byloje esantiems įrodymams. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad bankui, suteikusiam trečiajam asmeniui V. Z. 1 700 000 Lt kreditą 15 metų terminui, buvo pateikta pakankamai informacijos, leidusios pagrįstai įsitikinti kredito gavėjo finansiniu pajėgumu ir / ar mokumu laiko perspektyvoje. Antai 2008-04-30 paraiškoje kreditui gauti trečiasis asmuo V. Z. nurodė dirbantis pagal dvi darbo sutartis – nuo 2007-12-03 UAB „VKK Investicija“ komercijos direktoriumi ir nuo 2008-03-03-01 UAB „Upynalė“ direktoriumi, jo mėnesio pajamos yra net 27 300 Lt, o išlaidos – vos 1 000 Lt (t. 1, b. l. 272-275). Nurodytiems teiginiams pagrįsti V. Z. bankui pateikė: 2008-02-19 darbo sutartį, sudarytą su UAB „Upynalė“, bei šios įmonės darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštį ir pažymą apie išmokėtą darbo užmokestį (t. 1, b. l. 276-281); UAB „VKK Investicija“ pažymą apie išmokėtą darbo užmokestį; prašymą grąžinti mokesčio permoką; 2007-01-15 ir 2008-02-15 autorines sutartis, sudarytas su UAB „VKK Investicija“; kasos išlaidų orderius, patvirtinančių užmokesčio pagal autorines sutartis sumokėjimą (t. 1, b. l. 282-291). Kaip matyti iš bylos medžiagos, bankas analizavo ir trečiojo asmens V. Z. vystomų planų perspektyvumą (t. 2, b. l. 9-101).

Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose įrodinėja, kad bankas, suteikdamas kreditą, neįvertino fakto, kad ginčo laikotarpiu trečiojo asmens V. Z. vidutinės mėnesio pajamos 2007 m. sudarė tik 255 Lt, o 2008 m. tik 3 612 Lt. Šiai aplinkybei patvirtinti apeliantė teikė į bylą Valstybins mokesčių inspekcijos 2007 m. - 2008 m. laikotarpio duomenis (t. 1, b. l. 79). Tačiau vien šiais duomenimis nėra pagrindo remtis, juolab kad vienokių ar kitokių teismo išvadų padarymas priklauso nuo įrodymų visumos, o ne pavienio dokumento turinio įvertinimo (CPK 185 str.). Nagrinėjamoje situacijoje pats V. Z. deklaravo bankui 27 300 Lt dydžio gaunamas mėnesines pajamas, kurias pagrindžia ir jo pateikti buhalteriniai įrodymai, bei nurodė skirtingus gaunamų pajamų šaltinius (ne vien darbo užmokestį, bet ir pajamų pagal autorinę sutartį gavimą). Deklaruotų kredito gavėjo duomenų pagrįstumą bankas patikrino Sodros duomenų bazėje (t. 2, b. l. 3). Be to, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, bankas siekė įsitikinti ir V. Z. įsipareigojimų kitiems kreditoriams (ne)buvimu, nors pastarasis 2008-04-30 paraiškoje, be kita ko, deklaravo jų neturintis. Šiuo tikslu bankas atliko užklausas Creditinfo paieškų portaluose, tikrinio Lietuvos banko duomenų bazėje esančius duomenis (t. 2, b. l. 1-8). Kaip pirmiau minėta, kreditavimo sutartyje taip pat buvo nustatytas ir kredito gavėjo piniginės prievolės įvykdymo užtikrinimas, o šalims keičiant (modifikuojant) kreditavimo sutartį, atitinkamai keitėsi ir prievolės pagal kreditavimo sutartį užtikrinimo būdai (mastas). Taigi bankas įvertino trečiojo asmens prievolių neįvykdymo riziką, kreditavimo sutarties vykdymas buvo užtikrintas kredito rizikos mažinimo priemonėmis, tokiomis, kaip didelės vertės nekilnojamojo turto hipoteka bei juridinių asmenų laidavimas. Išvardintų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, jog atsakovė, sudarydama ginčo sandorį, FĮĮ nuostatų nepažeidė.

Aptarti ir kiti skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčą išspręsti taip, kaip to siekia apeliantė.  Teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsakovė prašo priteisti 820,02 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus – PVM sąskaitą faktūrą, teisinių paslaugų ataskaitą, apmokėjimo faktą patvirtinančio dokumento išrašą (t. 3, b. l. 57-60).

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015-03-20 galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 553,90 Eur), į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, sprendžia, kad atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas gali būti tenkintinas iš dalies. Iš apeliantės atsakovei priteistina 720 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str., 98 str. 2 d., 302 str.). Pažymėtina, jog priteistinos iš RUAB „VKK Investicijos“ bylinėjimosi išlaidos mokėtinos iš įmonės administravimui skirtų lėšų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiai per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 303252632), iš ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „VKK Investicijos“ (juridinio asmens kodas 300625859) 720 Eur (septynis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, šias išlaidas priskiriant prie restruktūrizuojamos įmonės administravimo išlaidų.