Civilinė byla Nr. 2A-642/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03989-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.5.1.1;73.2.5.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, ir aptikslinęs ieškinį prašė priteisti jam iš atsakovo pagal 2009 m. gruodžio 4 d. nekilnojamojo turto draudimo liudijimą serija (duomenys neskelbtini) 34 370 Lt nesumokėtos draudimo išmokos; pagal 2009 m. gruodžio 14 d. kilnojamojo turto draudimo liudijimą serija (duomenys neskelbtini) – 56 101,33 Lt nesumokėtos draudimo išmokos, 2 449,47 Lt palūkanų, viso 92 920,80 Lt draudimo išmokos bei 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2009 m. gruodžio 4 d. sudarė su atsakovu Gyventojų turto draudimo sutartį (Gyventojų turto draudimo polisas Serija (duomenys neskelbtini)) pagal kurią apdraudė gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Išduoto draudimo liudijimo priede Nr. 1 „Apdrausto nekilnojamojo turto sąrašas“ nurodyta, kad apdrausto gyvenamojo namo likutinė vertė yra 88 000 Lt ir nustatoma draudimo suma atitinka šią vertę. 2009 m. gruodžio 14 d. ieškovas sudarė kitą Gyventojų turto draudimo sutartį (Gyventojų turto draudimo polisas Serija (duomenys neskelbtini)), pagal kurią apdraudė kilnojamąjį turtą, esantį šiame name, kilnojamojo turto draudimo suma 64 000 Lt. 2010 m. gegužės 16 d. gyvenamajame name kilo gaisras, kurio metu visiškai sudegė gyvenamasis namas ir jame esantys daiktai. Tai patvirtina Tauragės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2010 m. gegužės 17 d. pažyma Nr. 4-1-70 „Dėl gaisro“. Atsakovas dėl šio įvykio paskaičiavo dėl kilnojamojo turto 2 308,67 Lt sumą (išminusavus 200 Lt besąlyginę išskaitą) bei 10 660 Lt draudimo išmoką dėl gaisro metu sunaikinto gyvenamojo namo. Ieškovas nesutinka su šiuo dydžiu, motyvuodamas tuo, kad paskaičiuotos nepagrįstai mažos draudimo išmokos, kurios neatitinka Draudimo sutarčių sąlygų. Praradus apdraustą turtą, draudimo išmoka lygi draudimo sumai, todėl visiškai sudegus ieškovo apdraustam namui, draudimo išmoka turi būti 88 000 Lt. Atsakovo nesutikimas atlyginti visą jo paties įvertinto turto vertę reikštų, jog pats atsakovas ginčija draudimo sumos dydį. Draudimo polisą dėl kilnojamojo turto gyvenamajame name draudimo, turto vertę vadovaudamasis Gyventojų turto draudimo taisyklių 6.6.5 punktu nustatė atsakovas, išduoto draudimo liudijimo priede nurodyta, kad kilnojamojo turto name draudimo suma 64.000 Lt. Atsakovo reikalavimas pateikti dokumentus, pagrindžiančius ieškovo pateiktą informaciją apie sudegusius daiktus yra nesąžiningas. Ieškovas šių dokumentų neturi, nes jie sudegė gaisro metu. Ieškovas pateikė atsakovui per gaisrą sudegusių daiktų sąrašą ir vertes, t.y. viso sudegė turto 58 610 Lt vertės sumai, todėl išskaičius išskaitą, kuri lygi 200 Lt, draudimo išmoka sudaro 58.410 Lt. Tiek draudimo teisinės prigimties analizėje, tiek draudimo teisės dokrinoje bei teismų praktikoje galioja prezumpcija, kad praradus apdraustą daiktą, draudimo išmoka lygi draudimo sumai. Atsakovas sumokėjo 2 308,67 Lt, todėl pagal šią sutartį nesumokėta draudimo išmoka sudaro 56 101,33 Lt. Atsakovas draudimo išmoką delsia mokėti 134 d., todėl ieškinio padavimo dienai skolingas 2 449,47 Lt palūkanų. Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimu atsakovas ieškovui sumokėjo 42 970 Lt papildomą draudimo išmoką.

Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, todėl prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad 2010 m. birželio 22 d. raštu informavo ieškovą apie tai, kad yra atliekamos žalų administravimo procedūros bei vykdomas įvykio priežasčių ir aplinkybių papildomas patikrinimas, taip pat paprašė pateikti įrodymus apie ieškovo turėtą bei įvykio metu sunaikintą turtą, tačiau ieškovas tokių įrodymų nepateikė. Vadovaujantis Draudimo įstatymo 88 straipsniu, reglamentuojančiu draudimo išmoką turto draudimo atveju, draudimo išmokos dydis yra lygus draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jeigu šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių. Draudimo išmokos dydį nustato draudikas, atsižvelgdamas į dėl draudžiamojo įvykio atsiradusius nuostolius, draudimo sutartyje nustatytą draudimo sumą, draudimo vertę, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju namas buvo draustas likutine verte, todėl vadovaujantis Gyventojų turto draudimo taisyklių Nr. 60 7.5.3 punktu pirmiausia yra išmokama draudimo išmoka, apskaičiuota vadovaujantis turto likutine arba rinkos verte, taikant mažesniąją iš verčių. Ieškovui buvo išmokėta 10 660 Lt draudimo išmoka, kadangi vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro duomenis buvo 10 860 Lt. Bylos nagrinėjimo eigoje atsakovas priėmė papildomą sprendimą ir ieškovui išmokėjo 42 970 Lt draudimo išmoką pagal nekilnojamo turto vertintojo nustatytą ginčo namo vertę. Pažymėjo, jog atsakovas prašė ieškovo patikslinti kilnojamojo turto daiktų komplektaciją, įsigijimo aplinkybes, vertę. Ieškovas tokių įrodymų nepateikė, atsakovas pats aiškinosi nurodytas aplinkybes ir remdamasis gauta informacija iš Šilalės rajono policijos komisariato nustatė, kad 2010 m. birželio 23 d. atliekant šiame name kratą, nustatyta, kad gyvenamajame name naujų baldų, buitinės technikos nebuvo, o buvo tik seni bei stipriai nudėvėti baldai, senas šaldytuvas, senas televizorius. Todėl traktuotina, jog ieškovo pateikta informacija laikyta klaidinančia, siekiant neteisėtai gauti draudimo išmoką. Vadovaujantis CK 6.997 straipsnio 2 dalimi ne gyvybės draudimo atveju draudimo suma negali viršyti tikrosios draudžiamo turto ar turtinės rizikos vertės, o CK 6.1001 str. numato, kad jei draudimo suma, nurodyta draudimo sutartyje viršija draudimo vertę, tai draudimo sutartis negalioja dėl tos sumos dalies, kuri viršija draudimo vertę. Tokia taisyklė kyla iš nepagrįsto praturtėjimo ir pelno neleistinumo principo – vieno iš pagrindinių draudimo teisės principų.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovui V. Š. 200 Lt draudimo išmoką ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 200 Lt sumos, palūkanas skaičiuojant nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitoje dalyje ieškovo ieškinį atsakovui atmetė; priteisė iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovui V. Š. 70 Lt žyminio mokesčio. Nurodė, kad iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad šalys 2009 m. gruodžio 4 d. sudarė Gyventojų turto draudimo sutartį (Gyventojų turto draudimo polisas Serija (duomenys neskelbtini)), pagal kurią atsakovas apdraudė ieškovo gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Išduoto draudimo liudijimo priede Nr. 1 „Apdrausto nekilnojamojo turto sąrašas“ nurodyta, kad apdrausto gyvenamojo mano likutinė vertė yra 88 000 Lt ir nustatoma draudimo suma atitinka šią vertę. 2009 m. gruodžio 14 d. šalys sudarė kitą Gyventojų turto draudimo sutartį (Gyventojų turto draudimo polisas Serija (duomenys neskelbtini)), pagal kurią atsakovas apdraudė ieškovo kilnojamąjį turtą, esantį šiame name, kilnojamojo turto draudimo suma 64 000 Lt. 2010 m. gegužės 16 d. gyvenamajame name kilo gaisras, kurio metu visiškai sudegė gyvenamasis namas ir jame esantys daiktai. Tai patvirtina Tauragės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2010 m. gegužės 17 d. pažyma Nr. 4-1-70 „Dėl gaisro“ . Pagal Gyventojų turto draudimo taisyklių 6.7.5.1.1 punktą gaisras pripažintinas draudiminiu įvykiu, todėl atsakovui atsiranda pareiga išmokėti ieškovui gaisro metu patirtą žalą, t.y. draudimo išmoką. Atsakovas ieškovui dėl šio įvykio 2010 m. rugpjūčio 3 d. pranešimu Nr. 04-14V-69527 paskaičiavo ir dėl kilnojamojo turto priėmė sprendimą išmokėti 2 308,67 Lt draudimo išmoką, (išminusavęs 200 Lt besąlyginę išskaitą) bei 10 660 Lt draudimo išmoką dėl gaisro metu sunaikinto gyvenamojo namo (išminusavus 200 Lt besąlyginę išskaitą). 2011 m. gruodžio 2 d. draudimo išmokos išmokėjimo aktu bylos Nr. 2010/158217 ieškovui priimtas sprendimas ir išmokėta papildoma 42 970 Lt draudimo išmoka (išskaičiavus 200 Lt besąlyginę išskaitą).

Dėl draudimo išmokos už gyvenamąjį namą

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apskaičiuojant draudimo išmoką, turto draudimo vertė nustatoma draudiminio įvykio dienai. Įvertinęs šalių susiklosčiusių draudimo santykių teisinį reglamentavimą ir vadovaudamasis Gyventojų turto draudimo taisyklių 7.5.3 p. nuostatomis bei CK 6.997 straipsnio 2 dalimi, laikė įrodytu, kad atsakovas draudimo išmoką pagrįstai apskaičiavo ieškovui vadovaudamasis turto rinkos verte, o ne draudimo sumos verte, bei pažymėjo, kad neturi pagrindo remtis ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodyta Lietuvos kasacinio teismo praktika bylose Nr. 3K-3-760/2000 ir Nr. 3K-3-12/2009, nes šių bylų faktinės aplinkybės  nėra analogiškos kilusiam ginčui tarp ieškovo ir atsakovo. Pirmosios instancijos teismas vadovaujasi atsakovo pateiktu įrodymu UAB „Delfa“ Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita Nr. 11-57, kuriame konstatuota, kad turto rinkos vertė sudaro 53 830 Lt, tačiau laikė, kad atsakovas nepagrįstai du kartus išskaičiavo iš ieškovui mokėtinos draudimo išmokos 200 Lt besąlyginę išskaitą, t.y. 2010 m. spalio 22 d. išmokėdamas 10 660 Lt draudimo išmoką ir 2011 m. gruodžio 9 d. išmokėdamas 42 970 Lt draudimo papildomą išmoką, todėl šioje dalyje ieškovo reikalavimą tenkintino ir ieškovui iš atsakovo priteisė 200 Lt draudimo išmoką vadovaudamasis draudimo sutartimi (poliso Nr. PZULT Nr. 113667) (CK 6.987 str., 6.997 str. 2 d., 6.1001 str.). 

Dėl draudimo išmokos už apdraustą kilnojamąjį turtą

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas draustiems kilnojamiems daiktams apskaičiavo 2 508,67 Lt nuostolio sumą, išminusavęs 200 Lt besąlyginę išskaitą. Ieškovas teismui nurodė, kad per gaisrą sudegė 58 610 Lt vertės turto. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, liudytojų L. R., E. A., kaip nesuinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymus dėl daiktų buvimo fakto ir remdamasis tikimybių teorijos principu, laikė, kad ieškovas neįrodė, kad patyrė 58 610 Lt nuostolio dėl kilnojamųjų name buvusių daiktų, nes ieškovas savo reikalavimo nepagrindė įrodymais, o atsakovo paskaičiuota draudimo išmoka dėl kilnojamųjų daiktų yra teisinga ir įrodyta.

Dėl palūkanų

Ieškovas prašė teismo priteisti jam iš atsakovo 2 449,47 Lt palūkanų nuo neišmokėtos draudimo išmokos sumos viso už 134 d. Pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau, kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį.

Informaciją iš Tauragės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valdybos Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atsakovas gavo 2010 m. gegužės 24 d., informaciją iš Tauragės apskrities vyr. policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariato gavo 2010 m. liepos 13 d., raštas iš Šilalės rajono apylinkės teismo gautas 2010 m. rugsėjo 27 d., ieškovo prašymas dėl žalos pervedimo gautas 2010 m. spalio 18 d. Šie duomenys buvo reikšmingi siekiant išmokėti draudimo išmoką. Sprendimas dėl draudimo išmokos priimtas 2010 m. spalio 18 d. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad draudikas visą reikalingą informaciją gavo 2010 m. rugsėjo 27 d., gavęs visą reikšmingą informaciją draudžiamajam įvykiui nustatyti. Todėl įstatyminė pareiga išmokėti draudimo išmoką atsirado atsakovui ne vėliau kaip iki 2010 m. spalio 27 d., todėl ieškovo reikalavimą dėl 2 449,47 Lt palūkanų išieškojimo pirmosios instancijos teismas atmetė kaip neįrodytą.

3. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliantas UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 200 Lt draudimo išmoką, priėmė netinkamą sprendimo dalį, kadangi netinkamai nustatė, kad atsakovas du kartus išskaičiavo besąlyginę išskaitą, kuri buvo išskaičiuota tik vieną kartą. Papildoma išmoka buvo apskaičiuota iš patikslintos rinkos vertės įvykio dienai (53 830 Lt) minusuojant išskaitą (200 Lt) ir jau išmokėtą draudimo išmokos sumą (10 660 Lt).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas V. Š. sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas suklydo priteisdamas ieškovui 200 Lt, kadangi besąlyginė išskaičiuota buvo išskaičiuota tik vieną kartą.

Apeliantas V. Š. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pagal 2009 m. gruodžio 4 d. nekilnojamojo turto draudimo liudijimą Serija (duomenys neskelbtini) priteisti ieškovui iš atsakovo nesumokėtą 34 370,00 Lt draudimo išmoką, pagal 2009 m. gruodžio 14 d. kilnojamojo turto draudimo liudijimą Serija (duomenys neskelbtini) priteisti ieškovui iš atsakovo nesumokėtą 56 101,33 Lt draudimo išmoką, 2 449,47 Lt palūkanų, 5proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2010 m. lapkričio 5 d., nuo pradinio ieškinio 135 890,80 Lt sumos iki 2011 m. gruodžio 6 d. (ieškovas pripažino dalį ieškinio ir sumokėjo 42 970,00 Lt) ir nuo 2011 m. gruodžio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo nuo 92 920,80 Lt sumos, teismo ir atstovavimo išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas draudimo išmokos visiškai nesiejo su draudimo sutartyje nurodyta draudimo suma, o vadovavosi turto rinkos verte draudiminio įvykio metu, todėl teismo skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pagal Draudimo įstatymo 87 straipsnio reglamentavimą, jeigu draudimo sutartyje yra nurodyta vertė, negalima laikyti, jog turto vertė yra turto rinkos kaina draudimo sutarties sudarymo metu. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas darydamas išvadą, kad atsakovas pagrįstai apskaičiavo draudimo išmoką nuo turto rinkos vertės, suklydo, nes atsakovas, prieš sudarant draudimo sutartį, nustatė turto vertę (Draudimo taisyklių 6.6.5 p.), kuri lygi šalių susitartai draudimo sumai (Draudimo taisyklių 6.6.1 p.), nuo kurios skaičiuojam draudimo išmoka.

2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teismų praktiką, kurioje pripažįstama, jog, praradus apdraustą turtą, draudimo išmoka yra lygi draudimo sumai. Taigi galioja prezumpcija, jog draudimo sutartyje numatyta draudimo suma yra lygi apdrausto daikto vertei, todėl, daiktą praradus, draudimo išmokos dydį sudaro draudimo sutartyje numatyta draudimo suma.

3. Nors apskaičiuojant draudimo išmoką, jos dydis turi būti siejamas su sutartyje nustatyta draudimo suma, o jos pasikeitimą turi įrodyti draudikas, tačiau atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų ir nenuginčijo, kad nekilnojamojo turto likutinė vertė draudimo sutarties sudarymo metu 2009 m. gruodžio 4 d. buvo mažesnė, nei šioje sutartyje nurodyta 88 000 Lt draudimo suma, todėl ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė atsakovo paskaičiuotą ieškovo nuostolį 2 308,67 Lt už degusį kilnojamąjį turtą ir jo išmokėtą draudimo išmoką 2 308,67 Lt teisingais. Ieškovas pasirinko atsakovo siūlomą, jo įvertintą, nekilnojamojo turto draudimo sumą, todėl ieškovo turtas buvo apdraustas 64 000 Lt verte. Atsižvelgiant į šalių sulygtas sutarties sąlygas, taip pat dėl teisinio apibrėžtumo ir nuspėjamumo draudiminio įvykio atveju draudimo išmoka turi būti apskaičiuojama laikantis sutartyje įrašytos draudimo sumos ir kitų sutarties sąlygų dėl draudimo išmokos dydžio. Byloje nėra jokių įrodymų, kad kilnojamojo turto vertė nuo draudimo sutarties sudarymo iki draudžiamojo įvykio pasikeitė. Daiktų vertė išliko tokia, kokią nustatė atsakovas draudimo sutarties sudarymo metu, o šią aplinkybę paneigiančių įrodymų draudikas nepateikė.

5. Spręsdamas dėl sudegusio nekilojamojo turto vertės pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovo kviestais liudytojų L. R., ir E. A. parodymais, kaip nesuinteresuotais bylos baigtimi, tačiau nenurodė, kodėl nesiremia ieškovo kaimyno G. V. parodymais ir atmetė ieškovo sutuoktinės L. Š. parodymus, kuri išsamiai nurodė name buvusius daiktus ir jų buvimo vietą bei nepagrįstai atsisakė priimti ieškovo pateiktas fotonuotraukas, parodančias apie daiktų buvimą name, kurias ieškovas gavo iš giminaičių.

6. Nesąžiningas buvo atsakovo reikalavimas ieškovui įrodyti, kad prieš gaisrą name buvo tokios vertės daiktai. Tarp ieškovo ir atsakovo buvo vartotojiški santykiai, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino ginčo šiuo aspektu ir visą įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui – silpnesniajai sutarties šaliai.

7. Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. raštas neturi jokio ryšio nei su draudžiamojo įvykio faktu, nei su draudimo išmokos dydžiu, todėl apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas  nepragrįstai nurodė, kad atsakovui atsirado  pareiga sumokėti draudimo išmoką nuo 2010 m. spalio 27 d.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

1. Ieškovas vadovaujasi kasacinio teismo nutartimis, kuriose nagrinėjamos faktinės aplinkybės buvo visiškai skirtingos, t.y. jose buvo pasisakyta dėl transporto priemonių draudimo, todėl pateikti išaiškinimai neturi precedentinės galios nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų yriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-760/2000; 2002 m. birželio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-911/2002; 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2006, 2007 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-74/2007).

2. Atsakovo nuomone, nepagrįstas apelianto argumentas dėl draudimo išmokos dydžio nustatymo atsižvelgiant į turto vertę, numatytą sutartyje. Priede Nr. 3 prie Gyventojų turto draudimo sutarties (duomenys neskelbtini) šalys susitarė, jog apskaičiuojant draudimo išmoką, turto draudimo vertė nustatoma draudžiamojo įvykio dienai. Turto, nusidėvėjusio daugiau kaip 50 procentų, draudimo vertė yra lygi jo likutinei vertei, o turto, nusidėvėjusio ne daugiau kaip 50 procentų, draudimo vertė yra lygi jo naujai vertei. Atsižvelgiant į tai, kad sudegė namas, kuris buvo pastatytas 1925 m., kuris nusidėvėjęs daugiau kaip 50 procentų, atitinkamai draudimo vertė draudžiamojo įvykio dienai yra lygi jo likutinei vertei pagal Gyventojų turto draudimo taisyklių 7.2.2.1. punktą nuostolio apskaičiavimą, t.y. kai turtas apdraustas likutine verte dėl draudžiamojo įvykio yra sunaikintas ar prarastas - nuostolio suma yra analogiško turto atstatymas likutine verte iki likutinės vertės, buvusios prieš pat draudžiamąjį įvykį.

3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai įvertinęs bylos aplinkybių visumą, liudytojų parodymus, vadovaudamasis tikimybių teorijos principu laikė, kad ieškovas neįrodė nuostolio dėl kilnojamųjų daiktų, buvusių name. Nėra teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė sumokėti reikalaujamo dydžio draudimo išmoką. Apeliantas reikalaujamos draudimo išmokos dydžio nepagrindė, t. y. neįrodė kad realiai patyrė reikalaujamo dydžio nuostolius, todėl nėra ir negali būti teisinis pagrindas atlyginti nuostolius, kurių nepatyrė apeliantas.

4. Draudimo išmoka buvo išmokėta nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų terminų, kadangi paskutinis ieškovo dokumentas gautas 2010 m. spalio 18 dieną, kuriuo ieškovas patikslino sąskaitą, į kurią turi būti pervesta draudimo išmoka už nekilnojamąjį turtą. Pats ieškovas nebuvo atviras ir neatskleidė informacijos apie vykusį teisminį ginčą bei gyvenamojo namo, kuris sudegė, turto areštą, o draudimo kompanija, neįsitikinusi, kas yra teisėtas draudimo išmokos gavėjas, neturi teisės išmokėti draudimo išmoką.

4. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Nenustačiusi absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose nagrinėja, ar Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad šalys 2009 m. gruodžio 4 d. sudarė Gyventojų turto draudimo sutartį (Gyventojų turto draudimo polisas Serija (duomenys neskelbtini)), pagal kurią atsakovas apdraudė ieškovo gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Išduoto draudimo liudijimo priede Nr. 1 „Apdrausto nekilnojamojo turto sąrašas“ nurodyta, kad apdrausto gyvenamojo mano likutinė vertė yra 88 000 Lt ir nustatoma draudimo suma atitinka šią vertę. 2009 m. gruodžio 14 d. šalys sudarė kitą Gyventojų turto draudimo sutartį (Gyventojų turto draudimo polisas Serija (duomenys neskelbtini)), pagal kurią atsakovas apdraudė ieškovo kilnojamąjį turtą, esantį šiame name, kilnojamojo turto draudimo suma 64 000 Lt. Tauragės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2010 m. gegužės 17 d. pažyma Nr. 4-1-70 „Dėl gaisro“ patvirtina, kad 2010 m. gegužės 16 d. gyvenamajame name kilo gaisras, kurio metu visiškai sudegė gyvenamasis namas ir jame esantys daiktai. Pagal Gyventojų turto draudimo taisyklių 6.7.5.1.1 punktą gaisras pripažintinas draudiminiu įvykiu, todėl atsakovui atsirado pareiga išmokėti ieškovui gaisro metu patirtą žalą, t.y. draudimo išmoką. Atsakovas ieškovui dėl šio įvykio 2010 m. rugpjūčio 3 d. pranešimu Nr. 04-14V-69527 paskaičiavo ir dėl kilnojamojo turto priėmė sprendimą išmokėti 2 308,67 Lt draudimo išmoką, (išminusavęs 200 Lt besąlyginę išskaitą) bei 10 660 Lt draudimo išmoką dėl gaisro metu sunaikinto gyvenamojo namo (išminusavus 200 Lt besąlyginę išskaitą). 2011 m. gruodžio 2 d. draudimo išmokos išmokėjimo aktu bylos Nr. 2010/158217 ieškovui priimtas sprendimas ir išmokėta papildoma 42 970 Lt draudimo išmoka.

Dėl draudimo išmokos už gyvenamąjį namą

Apeliantas V. Š. ginčijamo sprendimo neteisėtumą argumentuoja tuo, jog pirmosios instancijos teismas draudimo išmokos visiškai nesiejo su draudimo sutartyje nurodyta draudimo suma, vadovavosi turto rinkos verte draudiminio įvykio metu. Teisėjų kolegija pastebi, kad CK 6.987 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Ieškovo ir atsakovo pasirašytame gyventojų turto draudimo polise (duomenys neskelbtini) numatyta, kad draudimo sutartį sudaro gyventojų turto draudimo taisyklės Nr. 060, draudimo polisas (duomenys neskelbtini), Apdrausto nekilnojamojo turto sąrašas. Priedas Nr. 1 ir Papildomos draudimo sąlygos. Priedas Nr.3 (b.l. 57). Priede Nr. 1 nustatyta, kad gyvenamojo namo draudimo vertės tipas yra likutinė vertė, o pagal papildomas sutarties sąlygas šalys susitarė, kad apskaičiuojant draudimo išmoką, turto draudimo vertė nustatoma draudiminio įvykio dienai. Turto, nusidėvėjusio daugiau nei 50 procentų, draudimo vertė yra lygi jo likutinei vertei. Vadovaujantis gyventojų turto draudimo taisyklių Nr. 060 (toliau –Taisyklės), kurios yra draudimo sutarties dalimi, 7.2.2.1. punktu, kai turtas apdraustas likutine verte ir dėl draudžiamojo įvykio yra sunaikintas ar prarastas – nuostolio suma yra analogiško turto atstatymas likutine verte iki likutinės vertės, buvusios prieš pat draudžiamąjį įvykį. Kaip ir numato Taisyklių 7.5.3 punktas įvykus draudžiamajam  įvykiui pirmiausia išmokama draudimo išmoka, apskaičiuota vadovaujantis likutine verte ar rinkos verte, taikant mažesniąją iš verčių. Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitoje Nr. 11-57 nustatyta, kad sudegusio gyvenamojo namo rinkos vertė 2010 m. gegužės 16 d. buvo 53 830 Lt, o likutinė vertė – 55360 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad nustatyta rinkos vertė buvo mažesnė už likutinę vertę, todėl atsakovas pagrįstai vadovaudamasis Taisyklių 7.5.3. punktu pirmiausia išmokėjo rinkos vertės dydžio išmoką, atėmęs besąlyginę išskaitą.

Apeliantas V. Š. pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija taip pat tuo pagrindu, kad nors apskaičiuojant draudimo išmoką, jos dydis turi būti siejamas su sutartyje nustatyta draudimo suma, o jos pasikeitimą turi įrodyti draudikas, tačiau atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų ir nenuginčijo, kad nekilnojamojo turto likutinė vertė draudimo sutarties sudarymo metu 2009 m. gruodžio 4 d. buvo mažesnė, nei šioje sutartyje nurodyta 88 000 Lt draudimo suma. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad sprendžiant klausimą, kokio dydžio ieškovui turėjo būti išmokėta draudimo išmoka vadovaujantis draudimo sutartyje sulygtomis sąlygomis, aktuali yra turto vertė ne sutarties sudarymo dienai, o prieš pat draudžiamąjį įvykį (b.l.57). Ieškovas gyvenamojo namo rinkos vertės neginčijo, aplinkybių, kad turtas netinkamai įvertintas, nenustatyta, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas vadovaudamasis Taisyklių 7.5.3 punktu, pagrįstai pirmiausia išmokėjo ieškovui 53 630 Lt dydžio draudimo išmoką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Taisyklių 7.4. punktu skirtumas tarp apskaičiuotos išmokos sumos ir sumos išmokėtos pagal Taisyklių 7.5.3. punktą yra mokamas, jeigu dviejų metų laikotarpyje tos pačios rūšies, paskirties ir savybių pastatas atstatomas arba suremontuojamas toje pačioje vietoje, o jeigu tai yra neįmanoma, atstatomas arba įgyjamas kitoje vietoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, draudikui raštu pritarus, įgyjamas kitos rūšies ar kokybės turtas vietoj sugadinto ar sunaikinto. Apie galimybę gauti papildomą išmoką ieškovą atsakovas informavo 2011 m. gruodžio 2 d. pranešimu dėl nuostolių atlyginimo (b.l. 188). Kadangi byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų atstatęs gyvenamąjį namą nustatytais terminais ir jam atsirado teisė reikalauti papildomos išmokos, teisėjų kolegija dėl likutinės gyvenamojo namo vertės prieš pat draudžiamąjį įvykį nepasisako.

Apeliantas UAB DK „PZU Lietuva“ ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 200 Lt draudimo išmoką, priėmė netinkamą sprendimo dalį, kadangi netinkamai nustatė, kad atsakovas du kartus išskaičiavo besąlyginę išskaitą, kuri buvo išskaičiuota tik vieną kartą. Su nurodytu apelianto argumentu taip pat sutiko ieškovas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2010 m. spalio 18 d. pagal draudimo sutartį Nr. 1136679 buvo paskaičiuota ieškovui 10860 Lt nuostolio suma ir atsižvelgiant į sutartyje numatytą 200 Lt išskaitą, nutarta į nukentėjusiojo sąskaitą pervesti 10 660 Lt (b.l.95). Atsakovas 2011 m. gruodžio 2 d. priėmė sprendimą dėl papildomos draudimo išmokos išmokėjimo atsižvelgdamas į nepriklausomo turto vertinimo įmonės UAB „Delfa“ nustatytas gyvenamojo namo likutinės ir rinkos vertes. Papildoma išmoka buvo apskaičiuota nuo nustatytos 53830 Lt rinkos vertės atėmus 200 Lt besąlyginę išskaitą ir jau išmokėtą 10660 Lt draudimo išmokos sumą (b.l. 172). Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad besąlyginė išskaita buvo išskaičiuota vieną kartą, todėl pirmosios instancijos teismas, neteisingai nustatęs faktines aplinkybes dėl išskaitos atskaičiavimo, nepagrįstai nutarė priteisti 200 Lt sumą.

Dėl draudimo išmokos už apdraustą kilnojamąjį turtą

Apeliantas V. Š. ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje buvo pripažinta, kad atsakovas tinkamai paskaičiavo ir išmokėjo ieškovui 2 308,67 Lt nuostolį už sudegusį kilnojamąjį turtą. Kadangi draudimo sutartyje buvo numatyta, kad kilnojamasis turtas apdraustas 64 000 Lt verte, apelianto nuomone, draudimo išmoka turėjo būti skaičiuojama laikantis sutartyje įrašytos draudimo sumos ir atsakovo reikalavimas ieškovui įrodyti, kad prieš gaisrą name buvo tokios vertės daiktai buvo nesąžiningas. Teisėjų kolegija pastebi, kad  vadovaujantis Draudimo įstatymo 76 straipsnio 4 dalimi (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo redakcija), turto draudimo sutartis yra priskiriama prie nuostolių draudimo sutarčių, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią patirtiems nuostoliams, todėl siekiant nustatyti, kokia draudimo išmoka ieškovui priklauso, būtina išsiaiškinti, kokio dydžio nuostoliai buvo patirti. Pagal Gyventojų turto draudimo taisyklių Nr. 60 6.6.8.2 p. nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra nustatoma draudimo suma, jeigu draudimo sutartyje nėra numatyta kitaip, laikoma, kad kilnojamas turtas apdraudžiamas: nauja verte, jeigu jis nusidėvėjęs mažiau nei 50 proc., likutine verte, jeigu jis nusidėvėjęs 50 proc. ir daugiau. Likutinė vertė – tai išlaidos tokios pat paskirties, rūšies, kokybės galingumo, amžiaus ir kitų parametrų nenaujam turtui įsigyti arba išlaidos tokios pat paskirties, rūšies, kokybės, galingumo ir kitų parametrų naujam turtui įsigyti, atskaičius nusidėvėjimą pagal 6.6.8.3 p. nustatytas nusidėvėjimo normas, arba jį suremontuoti, naudojant nenaujas detales arba pagal nustatytas nusidėvėjimo normas įvertinus naujų detalių nusidėvėjimą. Atsakovas aplinkybes, kad ieškovo sudegusiame name prieš draudžiamąjį įvykį nebuvo ieškovo nurodytos vertės kilnojamojo turto, įrodinėja liudytojų, kurie 2010 m. balandžio mėnesį atlikinėjo kratą, parodymais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad nurodyti liudytojai nesuinteresuoti bylos baigtimi, todėl pagrįstai vadovavosi jų paaiškinimais dėl name buvusio nekilnojamojo turto. Nors pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kodėl nesivadovavo ieškovo žmonos L. Š., bei jo kaimyno G. V. parodymais, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai atsižvelgė į pareigūnų, atlikusių kratą, parodymus, ir nesivadovavo L. Š. ir G. V. parodymais, nes šie asmenys turi tam tikrą suinteresuotumą bylos baigtimi. Kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad name buvo 58 610 Lt vertės kilnojamojo turto, ir atsižvelgiant į tai, kad draudimo išmokos dydis negali viršyti dėl draudžiamojo įvykio patirtų nuostolių, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamas, kad priskaičiuota ir išmokėta draudimo išmoka dėl kilnojamųjų daiktų yra teisinga ir atmesdamas reikalavimą priteisti iš atsakovo 56 101, 33 Lt nesumokėtos draudimo išmokos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Dėl palūkanų

Apeliantas V. Š., ginčidamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašė priteisti 2449,47 Lt palūkanų, argumentuodamas tuo, kad Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. raštas neturi jokio ryšio nei su draudžiamojo įvykio faktu, nei su draudimo išmokos dydžiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors minėtas Šilalės rajono apylinkės teismo raštas nėra tiesiogiai susijęs su draudžiamuoju įvykiu, tačiau buvo būtinas siekiant nustatyti teisėtą draudimo išmokos gavėją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad atsakovas nepraleido Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje numatyto 30 dienų termino draudimo išmokai išmokėti, ir atmėtė ieškovo reikalavimą dėl 2449,47 Lt palūkanų priteisimo.

Apeliantas taip pat prašė priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2010 m. lapkričio 5 d., nuo pradinio ieškinio 135 890,80 Lt sumos iki 2011 m. gruodžio 6 d., kadangi ieškovas pripažino dalį ieškinio ir sumokėjo 42 970,00 Lt. Teisėjų kolegija pastebi, kad papildoma 42 970,00 Lt draudimo išmoka ieškovui buvo sumokėta bylos nagrinėjimo metu 2011 m. gruodžio 6 d. Atsakovas nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą, kurioje buvo nustatyta, kad gyvenamojo namo rinkos vertė 2010 m. gegužės 16 d. buvo 53 830 Lt gavo 2011 m. spalio 3 d. Draudimo išmoka pagal Draudimo įstatymo  82 straipsnio 2 dalį privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas informaciją apie pareigą sumokėti papildomą išmoką gavo 2011 m. spalio 3d., todėl jam kilo pareiga sumokėti papildomą draudimo išmoką iki 2011 m. lapkričio 2 d. Atsakovas ieškovui papildomą 42 970,00 Lt draudimo išmoką sumokėjo 2011 m. gruodžio 6 d., todėl vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų procesinės metinės palūkanos nuo 42 970 Lt sumos už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 3 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d., viso 200,26 Lt (42 970Lt x 5proc./356 d. x 34 d.).

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija tenkina atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą, iš dalies tenkina ieškovo V. Š. apeliacinį skundą. Pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovui V. Š. buvo priteista 200 Lt draudimo išmoka ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 200 Lt sumos, palūkanas skaičiuojant nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 70 Lt žyminio mokesčio, ir priteisia iš atsakovo ieškovo naudai 200,26 Lt procesinių palūkanų nuo 42 970 Lt sumos už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 3 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d.

Dėl žyminio mokesčio

Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą byloje (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kolegijai pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmetus reikalavimus dėl draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo visiškai, atitinkamai keičiama sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio ieškovui priteisimo. Nors apeliacinės instancijos teismas iš dalies patenkino reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, tačiau už šį reikalavimą žyminis mokestis nėra mokamas, todėl iš atsakovo ieškovui žyminio mokesčio dalis už ieškinį nepriteisiama.

Atsakovas už pateiktą apeliacinį skundą sumokėjo 70 Lt žyminį mokestį, todėl patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, iš ieškovo atsakovui priteisiama 70 Lt žyminio mokesčio (CPK 80 str. 1 d., 93 str. 3 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovui V. Š. buvo priteista 200 Lt draudimo išmoka, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 200 Lt sumos, palūkanas skaičiuojant nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 70 Lt žyminio mokesčio ir ieškinį šioje dalyje atmesti.

Sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti procesines palūkanas, iš dalies panaikinti ir priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (j.a.k.110057869) ieškovui V. Š. (a.k(duomenys neskelbtini) 200,26  Lt (du šimtus Lt 26 ct) procesinių palūkanų.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš ieškovo V. Š. (a.k(duomenys neskelbtini) 70 Lt (septyniasdešimt Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ (j.a.k.110057869).

Teisėjai                                                                       Danguolė Martinavičienė                                                                     

                                                                      Danutė Milašienė

                                                                      Alvydas Poškus