Civilinė byla Nr. e2A-62-589/2025

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-03593-2024-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.6; 2.6.8.8; 2.6.8.9; 3.1.16; 3.2.4.6; 3.2.4.4; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1; 3.3.1.21

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 18 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės ir Laimanto Misiūno, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BG grupė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. spalio 9 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-10680-1071/2024 pagal ieškovės Marijos OMG Ivane Mashaneishvili patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BG grupė“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė Marija OMG Ivane Mashaneishvili (toliau – ir ieškovė) patikslintu ieškinį dokumentinio proceso tvarka prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „BG grupė“ (toliau – ir atsakovė) 7 948,80 Eur skolos, 386,77 Eur pavėluoto mokėjimo palūkanų, 40 Eur išlaidų kompensavimą, 12 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 781,88 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2.       Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, kad 2023 m. gruodžio mėnesį atsakovės atstovas S. G. mobiliojo ryšio priemonėmis pateikė ieškovei užsakymą, siekdamas įsigyti medienos kuro granules iš ieškovės. Kadangi šalys yra skirtingose valstybėse veikiantys juridiniai asmenys, šalys susitarė, kad atsakovė organizuos pati prekių pakrovimą iš ieškovės ir šias prekes pati pristatys į reikiamą iškrovimo vietą. 2024 m. sausio 2 d. ieškovė prekes perdavė pakrovimui atsakovės nurodytam pervežėjui. Tą pačią dieną ieškovė išrašė atsakovei sąskaitas faktūras, kurios turėjo būti apmokėtos jose nurodytu terminu, t. y. 2024 m. sausio 2 d. sąskaitą – faktūrą Nr. PL-0106/48 už 22,08 tonas medienos kuro granulių, už kurias atsakovė turėjo sumokėti 3 974,40 Eur iki 2024 m. sausio 5 d., ir 2024 m. sausio 2 d. sąskaitą – faktūrą Nr. PL-0106/50 už 22,08 tonas medienos kuro granulių, už kurias atsakovė turėjo sumokėti 3 974,40 Eur iki 2024 m. sausio 5 d. Ieškovė savo prievolę atsakovei įvykdė, t. y. perdavė atsakovės užsakytas prekes atsakovei, tačiau atsakovė pagal jai išrašytas sąskaitas – faktūras neatsiskaitė visiškai.

3.       Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2024 m. birželio 11 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovės patikslintą ieškinį tenkino visiškai – ieškovės naudai iš atsakovės priteisė 7 948,80 Eur skolos, 386,77 Eur pavėluoto mokėjimo palūkanų, 40 Eur išlaidų kompensavimą, 12 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos (8 375,75 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. birželio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 781,88 Eur bylinėjimosi išlaidų. Grąžino ieškovei 93 Eur žyminio mokesčio permoką.

4.       Atsakovė pateikė prieštaravimus, kuriais prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė nutylėjo pakankamai svarbią aplinkybę – pretenzijos ieškovei pateikimą. Dėl neapmokėtų sąskaitų 2024 m. sausio 11 d. į atsakovę kreipėsi tarptautinė skolų išieškojimo įmonė UAB ,,Bargena“, vyko susirašinėjimas.

5.       Paaiškino, kad galutinis pirkėjas informavo 2024 m. sausio mėnesį (ir atsiuntė nuotraukas), jog medinių kuro granulių maišuose yra akmenų. Granules įsigijęs klientas sugadino savo krosnį ir dėl šios problemos kilo dideli nepatogumai. Tradeco Srls, vadovaujantis „ENplus“ sertifikavimo sistemos taisyklėmis, kreipėsi dėl „ENplus“ sertifikuoto gamintojo patvirtinimo. Kadangi patvirtinimo iš atsakovės negavo, susisiekė tiesiogiai su gamintoju „Wood Stock“ sp. Z o. o. sp. k. pagal ant maišų pateiktus duomenis, tačiau negavo jokio patvirtinimo, kad atsakovė turi teisę prekiauti šio prekės ženklo produkcija. Susiklosčius tokiai situacijai, Tradeco Srls nurodė, jog buvo priversta iš klientų atsiimti visas pristatytas medienos granules; siekiant toliau prekiauti šiuo produktu, buvo priversta perpakuoti medienos granules, prarado savo gerą reputaciją bei savo klientus; be to, patyrė ir kitų nuostolių, kuriuos reikalavo atlyginti; pateiktas tik preliminarius nuostolių apskaičiavimus. Buvo išrašyta kreditinė sąskaita 6 698,12 Eur sumai. Atsakovei išsiuntus elektroniniu paštu užklausą „Wood Stock“ valdytojui R. G., ar įmonė yra davusi leidimą prekiauti jos ženklinta produkcija „Vesuvio“ „ENplus“ ID PL 337 kompanijai Marija OMG Ivane Mashaneishvili, VAT (PVM mokėtojo kodas) (duomenys neskelbtini), buvo gautas atsakymas, jog tokios įmonės nežino.

6.       Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms ir argumentacijai, teigė, kad šiuo atveju atsakovė patyrė nuostolius (prekes reikėjo nugabenti iš Lenkijos į Italiją ir už jas negautas atsiskaitymas dėl nekokybiškos produkcijos bei apgadintos krosnies). Tikėdamasi iš sandorio gauti pelną, atsakovė jo negavo. Antra vertus, ieškovė pardavinėjo prekes, ženklintas svetimu ženklu, neturėdama tam leidimo. Pagrįstai tikėtasi, kad 2024 m. sausio mėnesį ieškovei išsiuntus pretenziją ir gautus įrodymus, klausimas dėl apmokėjimo išsisprendė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2024 m. spalio 9 d. galutiniu sprendimu Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. birželio 11 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.

8.       Teismas nustatė, kad atsakovės atstovas mobiliojo ryšio priemonėmis pateikė ieškovės atstovui užsakymą, siekdamas įsigyti medienos kuro granules iš ieškovės. Tarp šalių rašytinė sutartis dėl prekių pirkimo – pardavimo sudaryta nebuvo. Byloje esantis šalių atstovų susirašinėjimas SMS žinutėmis patvirtina, kad atsakovė pateikė ieškovei užsakymą dėl prekių – medienos kuro granulių įsigijimo. Iš byloje esančių CMR krovinio važtaraščių CMR PL-0106/48 ir CMR PL-0106/50 nustatė, kad 2024 m. sausio 2 d. ieškovė perdavė prekes atsakovei, prekių perdavimas patvirtintas parašais ir antspaudais; krovinio iškrovimo vieta – Tradeco Srls C / O Global a. g. f., Italija. Ieškovė išrašė atsakovei 2024 m. sausio 2 d. sąskaitą – faktūrą Nr. PL-0106/48 už 22,08 tonas medienos kuro granulių 3 974,40 Eur sumai (sumokėjimo terminas – 2024 m. sausio 5 d.) ir 2024 m. sausio 2 d. sąskaitą – faktūrą Nr. PL-0106/50 už 22,08 tonas medienos kuro granulių 3 974,40 Eur sumai (sumokėjimo terminas – 2024 m. sausio 5 d.).

9.       Teismas nustatė, kad į bylą pateikta galutinio krovinio gavėjo Tradeco Srls C / O Global a. g. f. 2024 m. liepos 22 d. pretenzija, iš kurios matyti, jog bendrovė informavo atsakovę, kad 2024 m. sausio mėnesį medinių granulių maišuose yra akmenų bei tai, kad granules įsigijęs klientas sugadino savo krosnį ir dėl šios problemos kilo dideli nepatogumai. Byloje pateiktos keturios fotonuotraukos (apdegęs akmens gabalėlis, medienos kuro granulės, krosnelės dalys, pinigų priėmimo kvitas). Į bylą pateikta 2024 m. liepos 23 d. kreditinė sąskaita Nr. SĄS / 2024/0201 – 6 698,12 Eur sumai. Byloje pateiktas 2024 m. liepos 17 d. elektroninis laiškas, kuriame atsakovė 2024 m. liepos 17 d. pateikė užklausą R. G. dėl Vesuvio maišų, siekiant išsiaiškinti, ar įmonei „Marija OMG Ivane Mashaneishvili“, PVM mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini), yra duotas leidimas prekiauti medienos granulėmis, supakuotomis į maišus „Vesuvio“, paženklintus „EN plus“ sertifikavimo ženklu ID PL337. Byloje pateiktas atsakovės ir UAB Bargena (skolų išieškojimo įmonės) 2024 m. sausio 11 d. ir 2024 m. sausio 18 d. susirašinėjimas elektroniniais laiškais, iš kurio matyti, kad dėl neapmokėtų sąskaitų 2024 m. sausio 11 d. į atsakovę kreipėsi skolos išieškojimo įmonė UAB ,,Bargena“. Byloje pateikta 2024 m. sausio 16 d. atsakovės pretenzija ieškovei.

10.       Teismas su atsakovės prieštaravimų argumentais nesutiko. Nurodė, jog, pirma, šios bylos dalyką sudaro atsakovės (pirkėjos) prievolė sumokėti prekių kainą ieškovei (pardavėjai) ir nėra sprendžiamas atsakovės ir jos nurodyto asmens (galutinio prekių gavėjo) tarpusavio prievolinis teisinis santykis. Antra, atsakovės pateikti įrodymai (fotonuotraukos) – neinformatyvūs, jie, pirma, nepagrindžia, kad juose užfiksuota produkcija buvo ieškovės, ir, antra, kad būtent dėl atsakovės nurodytų priemaišų buvo padaryta būtent tokia žala, kokią nurodo atsakovė. Trečia, atsakovė nepateikė jokių duomenų, rodančių, kad jos nurodomos priemaišos realiai buvo ieškovės produkcijoje jos pakrovimo metu, o ne atsirado vėliau dėl netinkamo produkcijos gabenimo ar sandėliavimo. Produkcijos (perduotų prekių) trūkumai nebuvo nustatyti CMR važtaraščiuose. Teismas atsižvelgė į atsakovės vadovo teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, jog įmonėje nėra įprasta praktika, kad prieš pirkdami prekes jie pasidomėtų perkamų prekių kokybe, ir sprendė, kad tokiu pasyviu savo elgesiu pati atsakovė prisiima riziką dėl galimo tokio elgesio rezultato. Teismas taip pat nurodė, kad pagal ieškovės atsakovei išrašytas sąskaitas faktūras Nr. PL0106/48 (22,08 tonos medienos kuro granulių, už kurias atsakovė turėjo sumokėti 3 974,40 Eur) ir Nr. PL0106/50 už 22,08 (tonos medienos kuro granulių, už kurias atsakovė turėjo sumokėti 3 974,40 Eur), atsakovė su ieškove turėjo atsiskaityti iki 2024 m. sausio 5 d., tačiau to nepadarė. Tik 2024 m. sausio 11 d. į atsakovę pasikreipus tarptautinei skolų išieškojimo įmonei, tik tuomet atsakovė ėmė reikšti pretenzijas ieškovei dėl prekių kokybės.

11.       Remdamasis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, teismas pripažino, kad tarp šalių susiklostė pirkimo – pardavimo sutartiniai santykiai. Ieškovė išrašė atsakovei 2024 m. sausio 2 d. sąskaitą – faktūrą Nr. PL-0106/48 už 22,08 tonas medienos kuro granulių, už kurias atsakovė turėjo sumokėti 3 974,40 Eur iki 2024 m. sausio 5 d., ir 2024 m. sausio 2 d. sąskaitą – faktūrą Nr. PL-0106/50 už 22,08 tonas medienos kuro granulių, už kurias atsakovė turėjo sumokėti 3 974,40 Eur iki 2024 m. sausio 5 d. Ieškovė prievolę atsakovei įvykdė, t. y. perdavė atsakovės užsakytas prekes atsakovei, tačiau atsakovė pagal išrašytas sąskaitas – faktūras neatsiskaitė visiškai. Byloje duomenų, kad skola apmokėta, nėra. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog atsakovė pažeidė sutartinę prievolę, nes už gautas prekes su ieškove neatsiskaitė, todėl ieškovės reikalavimą priteisti 7 948,80 Eur skolos iš atsakovės laikė teisėtų bei pagrįstų ir tenkino visiškai.

12.       Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.261 straipsnį, skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir MAKSVPĮ) 3 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kreditorius įvykdęs prievolę ir laiku negavęs jam priklausančios mokėtinos sumos turi teisę į pavėluoto mokėjimo palūkanas, kurių norma yra 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinys teismui pateiktas 2024 m. birželio 3 d., teismas sprendė, kad taikytina 2023 m. rugsėjo 20 d. galiojusi palūkanų norma, t. y. 12 proc. (8 proc. + 4 proc.) ir ieškovės paskaičiuota 386,77 Eur kompensacinių palūkanų suma už pradelstas mokėti 148 kalendorines dienas priteistina iš atsakovės.

13.       Teismas nurodė, kad pagal MAKSVPĮ 7 straipsnio 1 dalį kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 Eur sumą. Be šio straipsnio 1 dalyje nustatytos sumos, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko kompensuoti visas šią sumą viršijančias, kreditoriaus patirtas su pavėluotu mokėjimu susijusias išieškojimo išlaidas, įskaitant užmokestį už advokatų suteiktas paslaugas ir išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (MAKSVPĮ 7 straipsnio 2 dalis). Taigi kreditorius, su kuriuo laiku neatsiskaitė skolininkas, turi teisę gauti fiksuotą 40 Eur sumą kaip kompensaciją už skolos išieškojimą. Šis dydis yra neįrodinėtinas, t. y. kreditorius neprivalo pagrįsti, kad realiai patyrė bent 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų, todėl šios išlaidos priteistinos iš atsakovės.

14.       Teismas taip pat nurodė, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Remiantis MAKSVPĮ 3 straipsnio 2 dalimi, jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas. Šių palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pavėluoto mokėjimo palūkanų norma – 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu (MAKSVPĮ 2 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas iš atsakovės priteisė 12 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (8 375,57 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. birželio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

15.       Teismas nurodė, kad ieškovė duomenų, jog po 2024 m. birželio 11 d. preliminaraus sprendimo priėmimo būtų papildomai patyrusi bylinėjimosi išlaidų, teismui nepateikė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16.       Atsakovė UAB „BG grupė“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. spalio 9 d. galutinį sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17.       Nurodo, kad nesutinka su teismo priimtu galutiniu sprendimu, nes teismas netinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos.

18.       Pažymi, kad teismas neanalizavo šalių elgesio sandorio sudarymo metu, po sandorio sudarymo, netinkamai taikė ir aiškino sutarčių sudarymą, vykdymą ir aiškinimą reglamentuojančias teisės normas (CK 1.63 straipsnio 1, 6 dalis, 1.64 straipsnio 1 dalį, 1.71, 6.154, 6.162, 6.193, 6.305 straipsnius). Teismas (nors atsakovė ir neneigia to fakto, kad mokėjimas nebuvo atliktas, nes šalys tarėsi kitomis sąlygomis, nei ieškovės vienašališkai nustatyti atsiskaitymo terminai sąskaitose – faktūrose) tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius vertino ne kompleksiškai, o atribodamas tik atskirus epizodus (atsakovės piniginę prievolę), visiškai neatsižvelgdamas į atsakovės 2024 m. sausio 16 d. ieškovei pareikštą pretenziją ir ieškovės vengimą bendradarbiauti.

19.       Mano, kad pagal byloje esančius duomenis negalima laikyti, jog atsakovė turėjo prievolę atsiskaityti už prekes sąskaitose – faktūrose nurodytais terminais. Remiasi MAKSVPĮ 4 straipsnio 2 dalimi, anot kurios, įprastas terminas verslo praktikoje atsiskaitymui tarp ūkio subjektų galėtų būti iki 30 kalendorinių dienų. Atkreipia dėmesį į tai, kad prekių pasikrovimas vyko sausio pirmomis dienomis. Atstumas iki išsikrovimo vietos – keli tūkstančiai kilometrų, sausio 6 d. Italijoje švenčiama Epifanija. Atsižvelgiant į žiemos metą, kalnų masyvą, kurį reikėjo pervažiuoti, 8 val. vairavimą be sustojimo, prekės pasiekė paskirties vietą tik 2024 m. sausio 8 d. Šalys žodinius susitarimu buvo sutarusios, kad atsiskaitymas vyks gavus apmokėjimą. Atsakovė pagrįstai tikėjosi, kad perka sertifikuotą produkciją ir dėl atsiskaitymo klausimų nekyla po to, kai ieškovei pretenziją dėl prekių kokybės ji išsiuntė 2024 m. sausio 16 d.

20.       Pažymi, kad teismas netinkamai taikė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas, neatskleidė bylos esmės, kas sudaro pagrindą galutinį sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nustatė, kad byloje yra pateiktas 2024 m. liepos 17 d. elektroninis laiškas, kuriuo atsakovė 2024 m. liepos 17 d. užklausė R. G. dėl Vesuvio maišų, siekiant išsiaiškinti, ar įmonei Marija OMG Ivane Mashaneishvili yra duotas leidimas prekiauti medienos granulėmis, supakuotomis į maišus „Vesuvio“, paženklintus „ENplus“ sertifikavimo ženklu ID PL337, taip pat byloje pateikta 2024 m. sausio 16 d. atsakovės pretenzija ieškovei, tačiau dėl šių nustatytų aplinkybių nepasisakė ir jų nevertino.

21.       Akcentuoja, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė teigė, jog produkcija perkama įvairiose pasaulio šalyse ir iš įvairių tiekėjų, pardavėjų, todėl norint sukontroliuoti kokybę, dirbama tik su sertifikuota produkcija. Atsakovė nepamena tiksliai kaip įvyko pirmasis kontaktas su ieškove, tačiau jai buvo atsiųstos produkcijos nuotraukos, kuriose aiškiai buvo matyti gamintojo rekvizitai, sertifikavimo informacija. Pasitikrinus duomenis https://enplus-pellets.eu/language/lt/home-lt/ puslapyje, buvo nustatyta, jog toks gamintojas ir gaminys yra sertifikuotas. Dėl šios priežasties tikrinti kiekvieno maišo, ar jame nėra pašalinių daiktų, ar prekės atitinka „ENplus“ sertifikato keliamus reikalavimus, nebuvo jokios būtinybės. Taigi, perkama produkcija buvo patikrinta.

22.       Teigia, kad atsakovei pareiškus priešieškinį byloje, jo (ne)priėmimo klausimas nebuvo išspręstas nei rezoliucija, nei nutartimi. Dėl pateikto priešieškinio 2024 m. rugsėjo 19 d. teismo informacinėje pažymoje nurodyta, jog atsisakoma priimti priešieškinį, kadangi tai užvilkintų bylos nagrinėjimą. Nespręsdamas priešieškinio (ne)priėmimo klausimo, kai tarp priešieškinio ir ieškinio yra tarpusavio ryšys, teismas nepagrįstai apribojo atsakovės teisę į greitą, efektyvų, ekonomišką procesą.

23.       Nurodo, kad teismo buvo prašoma įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu Tradeco Srls C / O Global a. g. f., prašymas buvo nurodytas priešieškinyje, priešieškinio priėmimo klausimo teismas nesprendė. Dėl pateiktų įrodymų teismas taip pat nepasisakė, nors įrodymus susipažinimui persiuntė ieškovei. Apie įrodymų vertinimą pasisakyta tik 2024 m. rugsėjo 19 d. teismo informacinėje pažymoje – kad jie nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku ir neatitinka procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų (kokiems reikalavimams neatitinka – nenurodyta). Atsakovės manymu, pridėti įrodymai patvirtina aplinkybes, kad ieškovė pardavė svetimu prekiniu ženklu ženklintas prekes, kurios neatitiko „ENplus“ sertifikato reikalavimų ir nėra žinoma, kas šias granules gamino, ar gamintojas yra sertifikuotas ir t. t.

24.       Ieškovė Marija OMG Ivane Mashaneishvili atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės UAB „BG grupė“ apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą galutinį sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo surašymą pagal teismui pateiktus dokumentus.

25.       Nurodo, kad nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais. Mano, kad atsakovės pateikti deklaratyvūs nesutikimo su galutiniu sprendimu argumentai vertintini, kaip noras užvilkinti piniginės prievolės įvykdymą, siekiant atidėti galutinio sprendimo įsiteisėjimą, o ne kaip realus noras apginti ar įgyvendinti kokią nors savo procesinę teisę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

26.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių galutinio sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės UAB „BG grupė“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

27.       Apeliacijos dalyką pagal atsakovės UAB „BG grupė“ apeliacinio skundo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo, kuriuo paliktas nepakeistas 2024 m. birželio 11 d. preliminarus sprendimas tenkinti ieškovės Marijos OMG Ivane Mashaneishvili patikslintą ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliaciniame skunde prašoma galutinį sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nors atsakovė neteikia argumentų dėl galutinio sprendimo dalies, susijusios su kompensacinių ir procesinių palūkanų, skolos išieškojimo išlaidų priteisimu, todėl atsižvelgdama į tai, kad pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog ši galutinio sprendimo dalis nepatenka į apeliacinio skundo nagrinėjimo dalyką ir dėl jos teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

28.       Byloje nustatyta, kad ieškovė Marija OMG Ivane Mashaneishvili patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „BG grupė“ 7 948,80 Eur skolos, 386,77 Eur pavėluoto mokėjimo palūkanų, 40 Eur išlaidų kompensavimą, 12 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 781,88 Eur bylinėjimosi išlaidų. Patikslinto ieškinio pagrindu ieškovė nurodė tai, kad bylos šalių atstovai 2023 m. gruodžio mėn. mobiliojo ryšio priemonėmis susitarė dėl prekių – medienos kuro granulių pirkimo – pardavimo, ieškovė 2024 m. sausio 2 d. perdavė prekes pakrovimui atsakovės nurodytam pervežėjui (krovinio iškrovimo vieta – Tradeco Srls C / O Global a. g. f., Italija) ir tą pačią dieną išrašė dvi sąskaitas – faktūras Nr. PL-0106/48 ir Nr. PL-0106/50 bendram 44,16 tonos medienos kuro granulių kiekiui už 7 948,80 Eur sumą, nurodydama, kad jų apmokėjimas – iki 2024 m. sausio 5 d. Ieškovė tvirtino, kad savo prievolę atsakovei įvykdė, t. y. atsakovės užsakytas prekes perdavė pakrovimui atsakovės nurodytam pervežėjui, tačiau atsakovė pagal jai išrašytas sąskaitas – faktūras su ieškove neatsiskaitė.

29.       Atsakovė su pareikštais reikalavimais nesutiko ir pateiktais prieštaravimais prašė juos atmesti, nurodydama, kad ieškovės parduota produkcija buvo nekokybiška. Atsakovė teigė, kad galutinis prekių gavėjas sugadino savo krosnį dėl medienos kuro granulių maišuose buvusių akmenų, dėl ko pretenzijas 6 698,12 Eur sumai atsakovei pareiškė šias prekes iš atsakovės įsigijusi ir galutiniam prekių gavėjui pardavusi Tradeco Srls C / O Global a. g. f., atsakovė pastarajai išrašė kreditinę sąskaitą 6 698,12 Eur sumai, taigi, atsakovė patyrė nuostolių, nes prekes nugabeno iš Lenkijos į Italiją ir už jas negavo atsiskaitymo. Atsakovė taip pat laikėsi pozicijos, kad ieškovė yra atsakinga už atsakovės išlaidas prekių trūkumams ištaisyti, nes pardavinėjo ginčo prekes, neturėdama tam leidimo.

30.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, skundžiamu galutiniu sprendimu paliko nepakeistą 2024 m. birželio 11 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovės patikslintas ieškinys tenkintas visiškai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės atsikirtimai į pareikštą patikslintą ieškinį ir pateikti įrodymai (fotonuotraukos) nepagrindžia, jog juose užfiksuota produkcija buvo ieškovės, kad dėl atsakovės nurodomų priemaišų buvo padaryta būtent tokia žala, kokią įvardija atsakovė; produkcijos (perduotų prekių) trūkumai nebuvo nustatyti CMR važtaraščiuose, o atsakovė nepateikė jokių duomenų, rodančių, kad jos nurodomos priemaišos realiai buvo ieškovės produkcijoje jos pakrovimo metu, o ne atsirado vėliau dėl netinkamo produkcijos gabenimo ar sandėliavimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino atsakovės vadovo teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus apie tai, kad įmonėje nėra įprasta praktika prieš perkant prekes pasidomėti perkamų prekių kokybe, ir jų pagrindu darė išvadą, kad tokiu pasyviu savo elgesiu pati atsakovė prisiima riziką dėl galimo tokio elgesio rezultato. Nustatęs, kad ieškovė sutartinę prievolę atsakovei įvykdė, t. y. perdavė atsakovės užsakytas prekes atsakovei, tuo tarpu atsakovė pagal ieškovės išrašytas sąskaitas – faktūras su ieškove neatsiskaitė, pripažino atsakovę pažeidusia sutartinę prievolę.

31.       Apeliaciniu skundu atsakovės ginčijamas galutinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas, palikdamas nepakeistą preliminarų sprendimą, neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė sutarčių sudarymą, vykdymą ir aiškinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl yra pagrindas jį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. 

Dėl atsakovės nurodomų materialiosios teisės normų taikymo tinkamumo

32.       Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „BG grupė“ nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šalių susitarimą dėl kainos sumokėjimo termino, neanalizavo šalių elgesio sandorio sudarymo metu, po sandorio sudarymo, netinkamai taikė ir aiškino sutarčių sudarymą, vykdymą ir aiškinimą reglamentuojančias teisės normas (CK 1.63 straipsnio 1, 6 dalis, 1.64 straipsnio 1 dalį, 1.71, 6.154, 6.162, 6.193, 6.305 straipsnius), tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius vertino ne kompleksiškai, o atribodamas tik atskirus epizodus (atsakovės piniginę prievolę) ir visiškai neatsižvelgdamas į atsakovės 2024 m. sausio 16 d. pareikštą pretenziją ir ieškovės vengimą bendradarbiauti. Atsakovės manymu, pagal byloje esančius duomenis negalima laikyti, jog atsakovė turėjo prievolę atsiskaityti už prekes sąskaitose – faktūrose nurodytais terminais. Atsakovė argumentuoja, kad šalys žodiniu susitarimu buvo sutarusios, jog atsiskaitymas vyks atsakovei gavus apmokėjimą, prekės pasiekė paskirties vietą tik 2024 m. sausio 8 d., taip pat remiasi ir MAKSVPĮ 4 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią, anot atsakovės, įprastas terminas verslo praktikoje atsiskaitymui tarp ūkio subjektų galėtų būti iki 30 kalendorinių dienų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrindžia nurodomų materialiosios teisės normų netinkamo taikymo pirmosios instancijos teismui priimant galutinį sprendimą.

33.       Pagal pirkimo – pardavimo sutartį pagrindinė pardavėjo pareiga – tai jo pareiga perduoti daiktus pirkėjui (CK 6.317 straipsnio 1 dalis), o pirkėjo pareiga – sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnio 1 dalis).

34.       Vadovaujantis CK 6.314 straipsnio 2 dalimi, pirmumas suteikiamas šalių susitarimui – kaina turi būti sumokėta per tą terminą, kurį šalys nustatė sutartyje. Jeigu kainos sumokėjimo terminas sutartyje nenustatytas, tokiu atveju kaina turi būti sumokėta tada, kai pardavėjas įvykdo savo pareigą perduoti daiktus arba disponavimo daiktais dokumentus. Kadangi pagal CK 6.314 straipsnio 1 dalį kainos sumokėjimo vieta yra daiktų perdavimo vieta, tai ir kainos sumokėjimo laikas siejamas su daiktų perdavimo momentu. Pirkimo – pardavimo sutartyje ginčo šalims nesusitarus dėl kainos sumokėjimo terminų, tvarkos ar būdo, teismas, nustatydamas kainos sumokėjimo sąlygas, remiasi CK 6.314 straipsniu: jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečioje vietoje, jis privalo sumokėti ją pardavėjui daiktų perdavimo vietoje (CK 6.314 straipsnio 1 dalis); jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti daiktų perdavimo momentu (CK 6.314 straipsnio 2 dalis); jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą (CK 6.314 straipsnio 4 dalis). Nurodytos CK normos reglamentuoja pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas, sutarties sudarymą bei šalių tarpusavio prievoles, todėl tais atvejais, kai šalių sudarytoje sutartyje tam tikros teisės ar pareigos neaptartos, sutarties spragos turi būti pildomos taikant dispozityviąsias teisės normas. Tokios taisyklės yra įtvirtintos CK 6.314 straipsnyje, kurio 1, 2 ir 4 dalys prasideda žodžiu „jeigu“. Tokia šios teisės normos konstrukcija nurodo, kaip reikia spręsti vieną ar kitą klausimą, jeigu dėl jo sutarties šalys nebuvo susitarusios kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021, 27 – 31 punktai).

35.       Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193 – 6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kurių esmė yra ta, kad kilus ginčui dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžingumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį reikia vadovautis ir bendraisiais teisės principais, įtvirtintais CK 1.5 straipsnyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

36.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

37.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šalių susitarimo sąlygas ir darydamas išvadas apie buvusį šalių susitarimą dėl kainos sumokėjimo termino, nesivadovavo minėtomis CK nuostatomis bei aktualia kasacinio teismo praktika. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė ir vertino šalių elgesį sandorio sudarymo metu, po sandorio sudarymo bei kitas svarbias aplinkybes, išanalizavo šalių paaiškinimus ir visus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, turinčius esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, galutiniame sprendime juos aptarė ir motyvuotai dėl jų pasisakė.

38.       Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad atsakovės prievolės įvykdymo terminas buvo apibrėžtas konkrečia įvykdymo data, kuri yra sietina su 2024 m. sausio 2 d. sąskaitose – faktūrose nurodytu kainos sumokėjimo terminu (t. y. iki 2024 m. sausio 5 d.). Byloje esanti įrodymų visuma leido pagrįstai spręsti, kad atsakovė pritarė tokiai sąlygai. Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė, gavusi minėtas ieškovės sąskaitas – faktūras, būtų reiškusi pretenzijas ieškovei dėl netinkamai nurodyto atsiskaitymo termino, prašiusi jas perrašyti. Atsakovė taip pat leistinais ir pakankamais įrodymais nepagrindė savo teiginių, kad šalys žodiniu susitarimu buvo sutarusios, jog atsiskaitymas vyks atsakovei gavus apmokėjimą. Tokios aplinkybės nepatvirtina ir šalių elgesys po sandorio sudarymo. Iš byloje pateikto atsakovės ir UAB Bargena (tarptautinės skolų išieškojimo įmonės) 2024 m. sausio 11 d. – 2024 m. sausio 18 d. susirašinėjimo elektroniniais laiškais matyti, kad dėl neapmokėtų sąskaitų faktūrų skolų išieškojimo įmonė UAB ,,Bargena ieškovės vardu į atsakovę kreipėsi dar 2024 m. sausio 11 d. Atsakovė, tuomet atsakydama į skolų išieškojimo įmonės laiškus, taip pat neteigė, kad tarp šalių buvęs kitoks susitarimas dėl kainos sumokėjimo termino (t. y. kad atsiskaitymas vyks atsakovei gavus apmokėjimą), o atsisakymą atsiskaityti su ieškove siejo su gautomis pretenzijomis iš Tradeco Srls C / O Global a. g. f. dėl pristatytos produkcijos kokybės. Atsakovė byloje nepateikė jokių duomenų apie šalių tarpusavio praktiką, suponuojančių išvadą, kad atsakovė su ieškove paprastai atsiskaitydavo tik pati gavusi apmokėjimą.

39.       Atsakovės akcentuojama MAKSVPĮ 4 straipsnio 2 dalis (pagal kurią, jeigu komercinėje sutartyje tarp ūkio subjektų mokėjimo diena arba laikotarpis nenustatyti, komercinėje sutartyje ar šiame įstatyme nustatytos palūkanos pradedamos skaičiuoti tik praėjus 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai skolininkas gavo sąskaitą faktūrą arba lygiavertį dokumentą) šio klausimo išsprendimui neaktuali, nes pagal pirmiau nurodytą kasacinio teismo formuojamą praktiką šalių susitarimo spragos (jei tokios nustatomos) turi būti pildomos taikant dispozityviąsias teisės normas, įtvirtintas CK 6.314 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse.

40.       Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad šalių bendradarbiavimo principas svarbus vertinant, kaip prievolės šalys keitėsi informacija, reikšminga prievolei vykdyti, iš susitarimo sąlygų kilusiems neaiškumams pašalinti, nustatant, ar nebuvo pažeista šalių turtinių interesų pusiausvyra, ir pan.

41.       Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog sutartis ir iš jos kylančios pareigos galioja tol, kol įstatymo nustatyta tvarka nėra pakeičiama, pabaigiama ar pripažįstama negaliojančia. Kai sudaryta sutartis ir viena jos šalis reikalauja sutartį vykdyti, tai kita šalis arba turi tam paklusti ir ją vykdyti, arba nuo vykdymo gintis tokiais teisių gynimo būdais, kurie leidžia sustabdyti ar panaikinti vykdymo prievolę. Taigi tam, kad jis teisėtai išvengtų prievolės vykdymo, jis turi reikšti įstatymo nustatytus reikalavimus dėl savo teisių gynimo būdų taikymo ar remtis kitomis įstatymo nustatytomis sąlygomis, leidžiančiomis nevykdyti atsiskaitymo prievolės. Tačiau jei pirkėjas elgiasi pasyviai ir priėmęs daiktą nepareiškia jokių reikalavimų taikyti įstatymo nustatytus teisių gynimo būdus, jis negali pagrįstai tikėtis, kad priešingos šalies reikalavimas nebus tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2010).

42.       Nagrinėjamu atveju atsakovė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad jokių pretenzijų ji ieškovei nereiškė iki tol, kol ši 2024 m. sausio 11 d. nepareikalavo sumokėti už įgytas prekes sąskaitose – faktūrose nurodytu terminu. Nors iš byloje pateikto atsakovės ir UAB Bargena (tarptautinės skolų išieškojimo įmonės) 2024 m. sausio 11 d. – 2024 m. sausio 18 d. susirašinėjimo elektroniniais laiškais, 2024 m. sausio 25 d. ieškovei siųsto elektroninio laiško turinio matyti, kad atsakovė atsisakymą atsiskaityti su ieškove siejo su gautomis pretenzijomis dėl pristatytos produkcijos kokybės, persiuntė iš Tradeco Srls C / O Global a. g. f. gautus duomenis, tačiau jokių prašymų, reikalavimų ieškovei tuomet neformulavo. Byloje taip pat nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos reiškė ieškovei kokius nors įstatymo nustatytus reikalavimus dėl savo teisių gynimo būdų taikymo, o ieškovė juos ignoravo. Tokiu atveju pripažintina, kad pati atsakovė elgėsi pasyviai ir negalėjo pagrįstai tikėtis, kad priešinga šalis, gavusi atsakovės ir tarptautinės skolų išieškojimo įmonės susirašinėjimo duomenis, atsisakė savo reikalavimo teisės ir atsiskaitymo klausymas yra išspręstas.

Dėl atsakovės nurodomų procesinės teisės normų taikymo tinkamumo

43.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, neatskleidė bylos esmės, todėl yra pagrindas panaikinti galutinį sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas apribojo atsakovės teisę į papildomų įrodymų ir priešieškinio pateikimą byloje, nepasisakė dėl dalies atsakovės nurodytų nesutikimo su patikslintu ieškiniu argumentų ir jų nevertino, padarė neteisingą išvadą, kad atsakovė netikrino perkamos produkcijos. Teisėju kolegija neturi pagrindo pritarti ir šiems apeliacinio skundo argumentams.

44.       CPK 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog priešieškinis gali būti pareikštas iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Priešieškinis pareiškiamas pagal ieškiniui pareikšti CPK nustatytas taisykles (CPK 135 straipsnis). Taigi teismas gali atsisakyti priimti priešieškinį, jei yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai; 2) priešieškinis pareikštas pažeidžiant CPK 143 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą; 3) priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

45.       Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas, 2024 m. rugpjūčio 22 d. gavęs ieškovės atsiliepimą į atsakovės prieštaravimus, atsižvelgęs į tai, kad dokumentiniam procesui netaikomos CPK 225 – 233 straipsniuose numatytos pasirengimo bylų nagrinėjimui taisyklės, 2024 m. rugpjūčio 22 d. teismo nutartimi paskyrė bylos nagrinėjimą 2024 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdyje 10 val. Minėta nutartis atsakovei buvo pristatyta per EPP posistemį 2024 m. rugpjūčio 23 d. Atsakovė papildomus įrodymus į bylą pateikė tik 2024 m. rugsėjo 18 d. (DOK-44066 (15:41:53) ir (DOK-44082 (16:26:23)), o priešieškinį – 2024 m. rugsėjo 19 d. (07:51:48). Dėl to pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė galėjo pateikti priešieškinį anksčiau, o ne likus dvejoms valandoms iki teismo posėdžio, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės, atsakovė tam turėjo beveik mėnesį laiko, vertindamas, kad priešieškinio priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ieškovė nesutiko su priešieškinio priėmimu, atsakovė nenurodė, kokios aplinkybės lėmė būtinumą pateikti priešieškinį vėliau, vadovaudamasis CPK 143 straipsnio nuostatomis, 2024 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi atsakovės pateikto priešieškinio pagrįstai nepriėmė.

46.       Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsisakė priimti atsakovės 2024 m. rugsėjo 18 d. byloje teiktus įrodymus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas 2024 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdyje, dalis atsakovės teiktų įrodymų (DOK-44066 priedai Nr. 2 ir 5, DOK-44082) neatitiko įrodymų sąsajumo kriterijaus (CPK 180 straipsnis), nes į šios bylos nagrinėjimo dalyką nepateko „Wood Stock“ prekės ženklo naudojimo fakto nustatymas ir teisėtumo vertinimas, dalis įrodymų pateikti nesilaikant teismo proceso kalbos reikalavimų (DOK-44066 priedas Nr. 2) (CPK 113 straipsnio 3 dalis), kita dalis įrodymų jau iš esmės buvo pateikti byloje ir teismo priimti (DOK-44066 priedai Nr. 1, 3, 4, 6 ir 7), todėl jų papildomas priėmimas reikštų perteklinio veiksmo atlikimą.

47.       Taigi, teisėjų kolegija nenustatė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovei, atstovaujamai profesionalaus teisininko (advokato padėjėjo), būtų buvusios apribotos procesinės galimybės įrodinėti atsikirtimų pagrindu nurodomas aplinkybes. Kartu pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atsakovės priešieškinį, tai nesudaro pagrindo vertinti, jog galutinis sprendimas nėra paremtas visapusišku bylos faktinių aplinkybių įvertinimu. Priešieškinio faktinis pagrindas iš esmės visiškai sutampa su atsakovės prieštaravimų turiniu, todėl bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu visos atsakovės akcentuojamos aplinkybės, kuriomis buvo atsikertama į ieškovės pareikštus reikalavimus, buvo detaliai nagrinėtos ir vertintos pirmosios instancijos teismui priimant galutinį sprendimą.

48.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą praktiką parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nurodytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas, įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos. Pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Pardavėjas, gindamasis nuo kaltinimų pažeidus sutartį, gali pateikti įrodymus, kad pardavė atitinkančius sutartį daiktus. Sutarties šalių pateiktus įrodymus įvertinęs pagal civilinio proceso įrodinėjimo normas (CPK 176 – 224 straipsniai) teismas daro išvadą, ar parduotų daiktų trūkumų faktas įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2019, 21 punktas).

49.       Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

50.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatydamas fakto aplinkybes, pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles (CPK 12, 176-178, 182, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą galutinį sprendimą, išsamiai ištyręs ir įvertinęs visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, remdamasis visų byloje esančių įrodymų visuma, vadovaudamasis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo šalis, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017 44 punktą).

51.       Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje atsakovės pateiktų duomenų visuma (keturių fotonuotraukų, kuriose užfiksuotas akmens gabalėlis žmogaus delne, medienos kuro granulės su akmenėliu jose, krosnelės dalys ir pinigų priėmimo kvitas) nebuvo pakankama konstatuoti, kad būtent 2024 m. sausio 2 d. sąskaitų – faktūrų pagrindu atsakovei parduotos medienos kuro granulės buvo nekokybiškos. Pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams, kurių pagrindu padaryta tokia išvada, teisėjų kolegija jų nekartoja.

52.       Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad atsakovės byloje pateiktas 2024 m. liepos 17 d. elektroninis laiškas, kuriuo atsakovė užklausė „Wood Stock“ prekės ženklo valdytojo R. G., ar įmonė yra davusi leidimą prekiauti jos ženklinta produkcija „Vezuvijus“ „ENplus“ ID PL 337 kompanijai Marija OMG Ivane Mashaneishvili, ir gautas atsakymas, kad tokios įmonės jis nežino, savaime nesuponuoja išvados, kad ieškovės atsakovei parduotos prekės nebuvo šio gamintojo ir kad jos neatitiko šio gamintojo deklaruojamų kokybės reikalavimų. Priešingą išvadą leidžiančių daryti objektyvių duomenų, išskyrus pačios atsakovės samprotavimus, byloje nebuvo pateikta. Toks valdytojo R. G. atsakymas iš esmės reiškia tik tai, kad ieškovė tiesiogiai prekių iš gamintojo neperka ir nėra oficialus gamintojo distributorius.

53.       Iš pačios atsakovės 2024 m. liepos 23 d. išrašytos kreditinės sąskaitos Nr. SĄS/2024/0201 turinio matyti, kad Tradeco Srls pritaikyta kompensacija 6 698,12 Eur sumai pagal CMR krovinio važtaraščius Nr. PO01764 ir Nr. PO01765, tuo tarpu atsakovės iš ieškovės įsigytų prekių pervežimas buvo fiksuotas CMR krovinio važtaraščiais Nr. PL-0106/48 ir Nr. PL-0106/50.

54.       Teisėjų kolegija taip pat laiko pagrįstu pirmosios instancijos teismo argumentą, kad dėl įmonėje įprastai netaikomos praktikos prieš perkant prekes pasidomėti perkamų prekių kokybe, pati atsakovė prisiima riziką dėl galimo tokio savo elgesio rezultato. Byloje atsakovės pateikti duomenys patvirtina, kad tik 2024 m. liepos mėn. (kuomet atsakovei jau buvo bandoma įteikti šios bylos procesinius dokumentus) atsakovė ėmė domėtis iš ieškovės įsigytų prekių kilme. Nors apeliaciniame skunde aprašoma įmonėje įprastai taikoma praktika prieš perkant prekės pakuotės duomenis pasitikrinti specialiame internetiniame puslapyje (ar yra toks gamintojas, ar gaminys yra sertifikuotas), tačiau duomenų, patvirtinančių, kad šiuo atveju tai buvo atlikta, nepateikta. Iš byloje esančio bylos šalių atstovų susirašinėjimo mobiliojo ryšio priemonėmis 2023 m. gruodžio mėn., kuomet buvo tariamasi dėl medienos kuro granulių pirkimo – pardavimo, matyti, kad atsakovės atstovas teiravosi ieškovės atstovo, ar „maišai „Vezuvijus“?“, ieškovės atstovas patvirtino, kad „taip“, duomenų, patvirtinančių, kad atsakovei buvo siunčiamos pakuotės fotonuotraukos, byloje nėra pateikta.

55.       Kadangi atsakovė tinkamai neįvykdė jai tekusios įrodinėjimo pareigos leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti ieškovės parduotų medienos kuro granulių netinkamos kokybės faktą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės įrodinėtas aplinkybes pripažino neįrodytomis ir, tuo remdamasis, paliko nepakeistą 2024 m. birželio 11 d. preliminarų sprendimą.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

56.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus ir motyvus, konstatuoja, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, palikdamas nepakeistą 2024 m. birželio 11 d. preliminarų sprendimą, kuriuo tenkintas ieškovės patikslintas ieškinys dėl skolos ir palūkanų priteisimo, pažeidė materialinės ar procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą galutinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti ar pakeisti atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

57.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo galutinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

58.       Atsakovės apeliacinio skundo netenkinus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (188 Eur žyminis mokestis, sumokėtas paduodant apeliacinį skundą) neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo surašymą pagal teismui pateiktus dokumentus, tačiau išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl klausimas dėl šių išlaidų atlyginimo nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. spalio 9 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                Rita Dambrauskaitė

Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė

Laimantas Misiūnas