Civilinė byla Nr. 3K-7-201/2011
Procesinio sprendimo kategorija 3.2 (S)
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. liepos 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pranešėja), Česlovo Jokūbausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio, Sigitos Rudėnaitės ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos ieškinį atsakovui Vilniaus švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimui dėl atsakovo surinktų profesinės sąjungos narių mokesčių dalies priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl surinktų profesinės sąjungos narių mokesčių dalies paskirstymo.
Ieškovas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga prašė teismo priteisti iš atsakovo Vilniaus švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo (buvęs atsakovo pavadinimas – Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Vilniaus miesto susivienijimas) 10 640,09 Lt įsiskolinimo, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Ieškinio reikalavimas grindžiamas tuo, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 20 d. nepervedė ieškovui profesinės sąjungos narių mokesčių 30 proc. dalies nuo visų surinktų mokesčių ir liko skolingas 10 640,09 Lt. Pagal Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos įstatų 9.7 punktą Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos susivienijimas, gavęs nario mokesčius, atlieka šių mokesčių paskirstymą: Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos profesinei organizacijai - 40 proc., Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos susivienijimui - 30 proc. ir ieškovui Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai – 30 proc.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkinus visiškai priteista ieškovui Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai iš atsakovo Vilniaus švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo 10 640,09 Lt įsiskolinimo, 2159,60 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą 10 640,09 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2008 m. gruodžio 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas sprendime nurodė, kad atsakovas nepervedė ieškovui narių mokesčio ir liko skolingas 10 640,09 Lt, tai patvirtina pateikti buhalterinės apskaitos išrašai, mokėjimo nurodymas, sąskaitos išrašai. Atsakovas 2007 m. gegužės 17 d. raštu sustabdė nario mokesčio mokėjimą. Atsakovas nuo 2007 m. rugsėjo 20 d. neteko Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos susivienijimo teisių ir atleistas nuo pareigų profesinei sąjungai dėl to, kad piktybiškai nevykdė Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos įstatų 9.7 punkte nustatytos pareigos mokėti narių mokesčius, t. y. tris mėnesius iš eilės nemokėjo mokesčių. Atsakovo pirmininkų tarybos posėdyje 2007 m. gegužės 15 d. nutarta kreiptis dėl nario mokesčio mokėjimo atidėjimo (sustabdymo) į ieškovo sąskaitą, kol bus atliktas ieškovo ūkinės-finansinės veiklos auditas ir bus pateiktos audito išvados. Auditoriaus išvada pasirašyta 2007 m. rugsėjo 10 d. Teismas įvertino, kad po 2007 m. rugsėjo 10 d. datos atsakovas nebegalėjo likti sustabdęs mokesčių mokėjimą. Teismas padarė išvadą, kad iki 2007 m. rugsėjo 20 d. atsakovas buvo ieškovo narys ir pagal ieškovo įstatus turėjo mokėti nario mokestį.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 6 d. sprendimu atsakovo apeliacinis skundas tenkintas ir nuspręsta Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą, kuriuo atmesti ieškinį.
Vilniaus apygardos teismas sprendime nurodė, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas profesinių sąjungų veiklą, užtikrino konstitucinę teisę laisvai jungtis į profesines sąjungas ir dalyvauti jų veikloje. Norint nustatyti profesinės sąjungos nario teisinę padėtį, būtina išsiaiškinti, ar profesinės sąjungos narį ir profesinę sąjungą sieja teisiniai santykiai, grindžiami savanoriškumo principu, ar yra ir prievolinių teisinių santykių požymių. Profesinės sąjungos Lietuvos Respublikoje veikia laisvai ir savarankiškai, į profesinę sąjungą įstojama ir iš jos išstojama profesinės sąjungos įstatuose nustatyta tvarka. Tai, kad asmuo tampa profesinės sąjungos nariu, sukuria teisinius padarinius ir nario pareigą mokėti profesinės sąjungos nario mokestį, o profesinė sąjunga įgyja teisę reikalauti, kad narys sumokėtų nario mokestį. Ši pareiga atsiranda savanoriškos narystės profesinėje sąjungoje pagrindu ir savo teisine prigimtimi yra civilinė teisinė pareiga, kuri nėra absoliuti. Nevykdantis šios pareigos profesinės sąjungos narys profesinės sąjungos įstatų nustatyta tvarka gali būti pašalintas iš profesinės sąjungos. Tokia teisinė sankcija numatyta už profesinės sąjungos nario mokesčių nemokėjimą yra pakankama teisinė garantija profesinių sąjungų veiklai ir savanoriškumui užtikrinti ir nesukuria tarp buvusio profesinės sąjungos nario ir pačios profesinės sąjungos prievolinių teisinių santykių. Nario pašalinimas iš profesinės sąjungos, kaip teisinė sankcija, yra pakankama teisinio poveikio priemonė už profesinės sąjungos nario mokesčio nemokėjimą. 2007 m. gegužės 17 d. raštu sustabdęs nario mokesčio mokėjimą atsakovas įgyvendino teisę dėl savanoriškos narystės profesinėje sąjungoje, taip išreiškė ir abejones dėl tolimesnės narystės. Įpareigojimas sumokėti nario mokestį po to, kai toks narys yra pašalintas, prieštarautų narystės profesinėje sąjungoje savanoriškumo principui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:
1. Vilniaus apygardos teismas sprendimu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. gruodžio 21 d. nutarties Klaipėdos žvejybos laivyno darbuotojų profesinė sąjunga v. Lietuvos valstybinė žvejybos laivyno įmonė “Jūra” byloje Nr. 3KT-8/98 išaiškinimo, kad asmeniui tapus profesinės sąjungos nariu atsiranda pareiga mokėti nario mokestį ir atitinkamai profesinės sąjungos teisė reikalauti mokestį sumokėti; ši pareiga savo teisine prigimtimi yra civilinė teisinė pareiga, atsiradusi narystės profesinėje sąjungoje pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas paneigė esant civilinį teisinį santykį tarp profesinės sąjungos ir jos nario dėl nario mokesčio sumokėjimo, nors asmuo, stodamas į profesinę sąjungą, savo laisva valia prisiima ir pareigą mokėti nario mokestį. Nariui netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus, profesinė sąjunga turi teisę reikalauti iš nario įsipareigojimus tinkamai įvykdyti. Ieškovo teigimu, jis turi teisę į visas savo civilinių teisių gynimo priemones, nurodytas CK 1.138 straipsnyje, įskaitant ir šio straipsnio 4 punkte nustatytą teisę prašyti teismo priteisti įvykdyti pareigą natūra. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pašalintas iš profesinės sąjungos narys nebeturi pareigos mokėti nesumokėto nario mokesčio, prieštarauja teisėtų lūkesčių ir teisinio apibrėžtumo principams.
2. Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalyje, Profesinių sąjungų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas profesinių sąjungų savarankiškumas joms organizuojant veiklą pagal savo parengtus įstatus ir taisykles. Ieškovas savo veiklą grindžia ir reikalavimą priteisti nesumokėtą nario mokestį pareiškė remdamasis ieškovo įstatais (įstatų 3.4.5 punktu), kurie buvo privalomi ir atsakovui. Ieškovo profesinės sąjungos, pripažinusios įstatus ir centralizavusios lėšas bendriems tikslams pasiekti, jungiasi į ieškovo organizaciją, t. y. į miesto, rajono, apskrities, regiono susivienijimą (įstatų 6.1 punktas). Susivienijimas, gavęs narių mokesčius, 30 proc. nuo visos narių mokesčių sumos perveda ieškovui. Atsakovas, atsisakydamas sumokėti mokestį ieškovui, pažeidė ieškovo teisę į profesinės sąjungos narių (darbuotojų) jau sumokėtų nario mokesčių dalį. Atsakovas, veikdamas kaip ieškovo atstovas ir surinkęs narių mokesčius, tačiau jų dalimi neatsiskaitęs su ieškovu, pažeidė CK 2.150 straipsnį, pagal kurį atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti jam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 6 d. sprendimą. Atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Kadangi narystė profesinėje sąjungoje grindžiama savanoriškumo principu ir savanorišku lėšų centralizavimu, tai prievolinių santykių tarp profesinės sąjungos ir jos nario neatsiranda. Dėl to civilinės atsakomybės taikymas išieškant nario mokestį pažeidžia esminius profesinių sąjungų veiklos ir funkcionavimo principus. Tarp šalių susiklostė narystės, o ne sutartiniai teisiniai santykiai. Už narystės profesinėje sąjungoje pareigos nevykdymą nario veiksmai, susiję su nario mokesčio nemokėjimu, turėtų būti vertinami pagal įstatuose nustatytas normas, numatančias sankcijas, tarp jų ir pašalinimą iš tokios profesinės sąjungos – tai ir buvo atlikta atsakovo atžvilgiu. Atsakovas nebuvo ieškovo atstovas, atsakovo surinkti narių mokesčiai pagal atsakovo įstatų 9.7 punktą, kuriuo sumokėti narių mokesčiai, yra atsakovo nuosavybė. Atsakovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad atsakovo pašalinimas už nario mokesčio nemokėjimą yra pakankama teisinė sankcija ir atsakovas nebeturi pareigos mokėti šio mokesčio, nes kitaip tai pažeistų narystės profesinėje sąjungoje savanoriškumo, protingumo ir teisingumo principus.
2. Ieškovo argumentas, kad jis turi teisėtą lūkestį dėl organizacijos veiklos nepertraukiamumo ir materialinės bazės pastovumo, prieštarauja profesinių sąjungų kūrimo ir veiklos principams – savanoriškumui, ne pelno siekimui. Nariai turi teisę apsispręsti – būti ar nebebūti nariais, taip nuspręsti ir dėl organizacijos materialinio rėmimo per nario mokesčius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl asociacijų laisvės esmės ir profesinės sąjungos narių mokesčių
Konstitucijos 35 straipsnyje piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams; 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Dėl nurodytų konstitucinių nuostatų Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime konstatavo, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos ir savarankiškos darbuotojų organizacijos; asmuo, stodamas į profesinę sąjungą, laisva valia pasirenka šią organizaciją kaip vieną iš darbuotojų teisių ir teisėtų interesų gynimo formų. Asmens teisė laisvai jungtis į asociacijas įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas, kad būtų ginami savi interesai. Šis Konvencijos straipsnis įtvirtina dvi svarbias teises – asmens teisę netrukdomam jungtis (nesijungti) ar stoti (nestoti) į asociaciją ir asociacijos galimybę nusistatyti veiklos taisykles, tvarkyti savo vidaus reikalus, įskaitant teisę laisvai pasirinkti savo narius steigimo dokumentuose nurodytiems tikslams įgyvendinti. Asociacijų laisvė saugoma Tarptautinės darbo organizacijos priimtos konvencijoje Nr. 87, kurios 2 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojai ir darbdaviai be jokių išimčių turi teisę pasirinkti, be išankstinio leidimo steigti ir stoti į organizacijas, vadovaudamiesi tik tų organizacijų taisyklėmis.
Esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu. Tik būdami autonomiški valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų atžvilgiu susivienijimai gali veiksmingai veikti kaip svarbus pilietinės visuomenės elementas, būti demokratinės valstybės piliečių saviraiškos forma ir visuomeninio aktyvumo garantas. Susivienijimų autonomiškumas viešosios valdžios atžvilgiu suponuoja inter alia jų konstitucinę teisę laikantis įstatymų savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti vidaus tvarką (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis V. L. v. Tauragės medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. 3K-7-470/2009).
Konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje, taip pat teisė nebūti bendrijų, politinių partijų ar asociacijų nariu, teisė išstoti iš šių susivienijimų; Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors asociacijai; asmuo šią konstitucinę teisę įgyvendina laisva valia, o ši asmens laisva valia yra pamatinis narystės įvairiose asociacijose principas. Asociacijų laisvės principo vienas iš aspektų yra autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu. Toks profesinių sąjungų autonomiškumas suponuoja inter alia jų konstitucinę teisę laikantis įstatymų savarankiškai, savo įstatais reglamentuoti vidaus tvarką.
1991 m. lapkričio 21 d. Profesinių sąjungų įstatymo preambulėje konstatuota, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos. Asmenų įstojimą ir išstojimą, nario mokesčių bendrosios teisinio reglamentavimo nuostatos įtvirtintos Profesinių sąjungų įstatymo 2, 24 straipsniuose, pagal kuriuos į profesinę sąjungą įstojama ir iš jos išstojama profesinės sąjungos įstatuose (statute) nustatyta tvarka, profesinių sąjungų, jų susivienijimų turtą taip pat sudaro narių mokesčiai. Aiškinant nurodytas teisės normas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartyje A. B. v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-538/2000, 2010 m. spalio 5 d. nutartyje Klaipėdos statybininkų mokykla v. Klaipėdos miesto ir apskrities profesinė sąjunga, bylos Nr. 3K-3-383/2010, konstatuota, kad profesinės sąjungos Lietuvos Respublikoje veikia laisvai ir savarankiškai; jos gali steigtis profesiniu, pareiginiu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais pačių profesinių sąjungų nustatytais principais.
Remiantis teisės aktuose įtvirtintais profesinių sąjungų veiklos savarankiškumo, savaveiksmiškumo principais ir jų teise įstatuose nusistatyti tokios veiklos tvarką, atsižvelgiant į tokių organizacijų paskirtį ginti profesinių sąjungų narių teisėtus interesus, įstatuose yra nustatoma, be kita ko, narių mokesčių rinkimo tvarka. Profesinių sąjungų savaveiksmiškumas lemia tai, kad pačios profesinės sąjungos gali spręsti savo vidaus ir išorės klausimus pagal įstatymų suteiktą kompetenciją. Tai apima ir profesinės sąjungos teisę priimti įstatus, vykdomos veiklos sprendimus, kuriais taip pat numatyti disponavimo profesinės sąjungos turtu būdus. Tačiau jokie profesinės sąjungos sprendimai ir veiksmai negali pažeisti Konstitucijos, tarptautinėje praktikoje pripažįstamų, įstatymų ir tokios profesinės sąjungos įstatuose suformuluotų nuostatų, ypač užtikrinančių asociacijų laisvės principo įgyvendinimą.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad profesinės sąjungos naudojasi laisve nusistatydamos savo taisykles dėl narystės profesinėje sąjungoje sąlygų, taip pat dėl savo veiklos organizavimo ir narystės mokesčių mokėjimo. Profesinės sąjungos turi pačios pagal jų veiklą reglamentuojančias taisykles (įstatus) nuspręsti dėl narių priėmimo ir pašalinimo iš profsąjungos (Associated Society of Locomotive Engineers & Firemen (ASLEF) v. United Kingdom, judgment of 27 February 2007, Application no. 11002/05). Teisė į asociacijos laisvę gali būti ribojama laikantis Konvencijos 11 straipsnio 2 punkte nustatytų sąlygų, t. y. kai apribojimai būtini, jie nustatyti įstatyme ir skirti užtikrinti demokratinėje visuomenėje valstybės, visuomenės saugumą, viešąją tvarką ar nusikaltimų prevenciją, apsaugoti žmonių sveikatą, moralę ir kitų asmenų teises ir laisves; iš esmės darbuotojas turėtų laisvai pasirinkti, jungtis ar nesijungti į profesinę sąjungą, be sankcijų ir kliūčių dėl savo apsisprendimo (Young, James and Webster v. United Kingdom, no. 7601/76, judgment of 13 August 1981 ).
Byloje Vör?ur Ólafsson v. Iceland, no. 20161/06, judgment of 27 April 2010 dėl pareiškėjui (statybų verslininkui) įstatymų primestos pareigos mokėti įmokas nacionalinei pramonės federacijai (privačiai organizacijai) – pareiškėjas nebuvo federacijos narys bei formaliai nebuvo priverstas į ją įstoti, tačiau finansinėmis įmokomis turėjo prisidėti prie šios federacijos; Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad įstatymo nustatyta pareiškėjo pareiga mokėti, nors ir nedidelį, pramonės mokestį apribojo negatyvųjį asociacijos laisvės aspektą.
Iš pirmiau nurodytų Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos pavyzdžių galima pagrįstai daryti išvadą, kad asmens vertimas prieš jo valią finansuoti kolektyvinio subjekto veiklą, gali būti laikomas asociacijos laisvės principo įgyvendinimo praktiniu apribojimu. Pagal Konvenciją teisės suvaržymas nėra savaime pakankamas asmens teisių pažeidimui konstatuoti. Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūriu, asociacijos laisvės ribojimui konstatuoti būtina nustatyti, kad nesilaikyta Konvencijos 11 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų. Tokiam konstatavimui lemiamą reikšmę turi ribojimo pritaikymo aplinkybės, ribojimu siekiami tikslai, patiriami padariniai (kurie nebūtinai turi būti itin neigiami). Kiekvienu atveju svarbi individuali bylos situacija.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. gruodžio 21 d. nutartyje Klaipėdos žvejybos laivyno darbuotojų profesinė sąjunga v. Lietuvos valstybinė žvejybos laivyno įmonė “Jūra”, bylos Nr. 3KT-8/1998, konstatuota, kad, asmeniui tapus profesinės sąjungos nariu, atsiranda jo pareiga mokėti profesinės sąjungos nario mokestį ir atitinkamai profesinės sąjungos teisė reikalauti, kad narys sumokėtų nario mokestį. Šią savo pareigą profesinės sąjungos narys gali įvykdyti arba sumokėdamas nustatytą nario mokestį tiesiogiai profesinei sąjungai, arba pavesdamas darbdaviui išskaičiuoti tam tikrą sumą iš darbo užmokesčio ir pervesti ją profesinei sąjungai. Dėl to reikalavimai dėl profesinės sąjungos nario mokesčio išieškojimo laikytini reikalavimais, kylančiais iš narystės profesinėje sąjungoje teisinių santykių. Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 6 dalį, jeigu yra profesinės sąjungos nario prašymas, darbdavys privalo kiekvieną mėnesį išskaičiuoti iš profesinės sąjungos nario darbo užmokesčio nustatyto dydžio nario mokestį ir pervesti jį į profesinės sąjungos sąskaitą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios bylos ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Aiškindamas Profesinių sąjungų įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, pagal kurią nario mokestis yra profesinės sąjungos turtas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. gruodžio 21 d. nutartyje Klaipėdos žvejybos laivyno darbuotojų profesinė sąjunga v. Lietuvos valstybinė žvejybos laivyno įmonė “Jūra”, bylos Nr. 3KT-8/1998, pažymėta, jog reikalaudama nario mokesčio profesinė sąjunga į teismą kreipiasi ne kaip darbuotojų atstovas, o veikė ir veikia savo vardu siekdama apginti savo turtines teises: profesinė sąjunga gina savo kaip juridinio asmens turtines teises, kurios negali būti sutapatintos su darbuotojų (narių) teisėmis.
Apibendrinus išdėstytas teisinio reglamentavimo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo bei taikymo praktikos nuostatas, konstatuotina, kad profesinės sąjungos nario pareiga mokėti nario mokestį kyla iš narystės teisinių santykių, kurie sukuriami nariui įstojus į tokią organizaciją, taip prisiėmus pareigas pagal profesinės sąjungos įstatus.
Dėl pareigos mokėti nario mokestį
Nagrinėjamoje byloje pagal surinktus įrodymus bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatyta, kad ieškovas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga veikia tiek teritoriniu, t. y. apimančiu Lietuvą, tiek profesiniu, t. y. jungia švietimo srityje dirbančius darbuotojus, principais. Atsakovo Vilniaus švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo (iki jo pašalinimo iš ieškovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos) statusas pagal ieškovo įstatus buvo struktūrinis padalinys. Pagal ieškovo įstatų 9.7 punktą atsakovas turėjo pervesti surinktų profsąjungos narių (švietimo darbuotojų) mokesčių dalį ieškovui. Ieškovo įstatų 3.8 punkte buvo nurodyta, kad nesumokėjus nario mokesčio 3 mėnesius ieškovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos narys (taip pat atsakovas, kaip struktūrinis padalinys pagal įstatus) gali būti pašalinti iš ieškovo organizacijos gretų. Atsakovas 2007 m. gegužės 17 d. sustabdė nario mokesčių mokėjimą, ieškovui ir išreiškė nepasitikėjimą ieškovo veikla, apie tai jį raštu informuodamas. Atsakovas ir dar 10 teritorinių susivienijimų narių, sustabdžiusių mokesčių pervedimą) nuo 2007 m. rugsėjo 20 d. ieškovo koordinavimo tarybos posėdžio nutarimu buvo pašalintas iš ieškovo organizacijos, t. y. neteko Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos susivienijimo teisių ir atleistas nuo pareigų ieškovo organizaciniam vienetui dėl to, kad, kaip nurodyta LŠDPS Koordinavimo tarybos posėdžio 2007 m. rugsėjo 20 d. protokole (T. 1, b. l. 23), piktybiškai nevykdė Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos įstatų 9.7 punkte nustatytos pareigos mokėti narių mokesčius, t. y. tris mėnesius iš eilės nemokėjo mokesčių. Tame pačiame protokole nurodyta, kad nuo nutarimo priėmimo dienos ieškovas, kaip ir kiti pašalintieji teritoriniai vienetai, atleidžiamos nuo pareigų profsąjungai. Toks nutarimas priimtas laikantis įstatuose nurodyto pašalinimo pagrindo dėl nario mokesčių nemokėjimo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad narystė profesinėje sąjungoje atsiranda pareikštine tvarka, savanoriškumo pagrindu. Nario mokesčio mokėjimas yra nustatytas įstatuose, tačiau narystė profesinėje sąjungoje pagrįsta savanoriškumo principu, taigi ir savanorišku lėšų centralizavimu bei jų paskirstymu, todėl nesukuria civilinių prievolinių teisinių santykių tarp profesinės sąjungos ir jos nario. Narystė profesinėje sąjungoje nesukuria tokių civilinių teisinių santykių, kaip atlygintinės (komercinės) sutarties atveju (kai siekiama materialaus ir abipusiškai naudingo iš anksto šalių aptarto rezultato), todėl neatsiranda civilinės sutartinės atsakomybės už nario mokesčio nemokėjimą. Tai, kad yra numatyta asmens pašalinimo iš profesinės sąjungos galimybė už profesinės sąjungos nario mokesčio nemokėjimą, yra pakankama teisinė garantija profesinių sąjungų veiklai ir savanoriškumui užtikrinti. Priešingu atveju komercinių sutartinių santykių sukūrimas neatitiktų profesinių sąjungų, kaip ne pelno siekiančių organizacijų, statuso bei esminių profesinių sąjungų veiklos funkcionavimo principų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pašalinimas iš LŠDPS pagal įstatus yra vienintelis gresiantis padarinys. Įstatų nustatyta tvarka, kai nesumokėtas nario mokestis už 3 mėnesius, gali būti pradedama pašalinimo procedūra, tai ir buvo atlikta dėl atsakovo bei kitų teritorinių susivienijimų. Jos metu pritaikyta pirmiau nurodytas teisinis padarinys – pašalinimas iš ieškovo profesinės sąjungos. Tačiau įstatuose nėra nustatytos pareigos pašalintam nariui (struktūriniam padaliniui) sumokėti dar ir nario mokestį už tą laikotarpį, už kurio nesumokėjimą jis pašalintas.
Dėl atsakovo profesinės sąjungos atstovavimo savo nariams
Nors ieškovo įstatuose atsakovas buvo prilygintas ieškovo nariui dėl jam numatyto pašalinimo už narystės mokesčio nesumokėjimą, t. y. surinktų iš atsakovo narių (darbuotojų) narystės mokesčių sumos dalies pervedimą ieškovui, tačiau atsakovas negali būti savo teisine padėtimi tapatinamas su nariu (fiziniu asmeniu – darbuotoju).
Nagrinėjamu atveju LŠDPS struktūrą sudaro trys grandys: 1) LŠDPS profesinės organizacijos (pirminis organizacinės struktūros lygmuo, bet svarbiausia grandis, nes kiekvienas į LŠDPG profesinę sąjungą įstojęs narys (fizinis asmuo – švietimo sferos darbuotojas) automatiškai tampa LŠDPS nariu, o atitinkamos švietimo įstaigos organizacija yra pirminis LŠDPS korporatyvinis narys; 2) į kitą organizacinės struktūros grandį jungiasi atitinkamo miesto (rajono), apskrities ar kito regioninio vieneto korporatyviniai nariai, atstovaujantys pirminės grandies profsąjungos nariams teritoriniu pagrindu (šiuo atveju pagal atsakovo LŠDPS Vilniaus miesto susivienijimo įstatus – kaip pelno nesiekiančios organizacijos, laisvo apsisprendimo pagrindu vienijančios pedagogus, dėstytojus ir kitus švietimo, mokslo ir studijų sistemoje bei kitose ugdymo įstaigose dirbančius asmenis, kurie darbo, profesiniu, socialiniu ir kito bendrumo pagrindu jungiasi į bendrą organizaciją bei vienija švietimo darbuotojų įkurtas profesines organizacijas (Įstatų 1.1 punktas) bei gina, atstovauja savo narių profesinėms bei socialinėms teisėms ir jų teisėtiems interesams (Įstatų 2.1 punktas); 3) trečiasis lygmuo (LŠDPS) yra profesinė sąjunga, laisvo apsisprendimo pagrindu vienijanti švietimo darbuotojų įkurtas profesines organizacijas ir profesinių organizacijų susivienijimus (Įstatų 1.1 punktas). Pagrindinis LŠDPS lėšų šaltinis yra profsąjungos narių mokesčiai. Savo tikslus ji įgyvendina iš profesinės sąjungos nario (fizinio asmens) mokesčio pagrindu centralizuotai surenkamų lėšų (nario mokesčių, renkamų pateikiant darbdaviui prašymą nario mokestį pervesti į antrojo lygmens (susivienijimo) atsiskaitomąją sąskaitą, kuri 30 proc. nuo visos gautų nario mokesčių sumos perveda į LŠDPS (Įstatų 9.1.1; 9.7 punktai).
Pirmiau nurodyta, kad iš LŠDPS buvo pašalinta 11 teritorinių susivienijimų (tarp jų - atsakovas), kai šie sustabdė nario mokesčio dalies pervedimą ieškovui, ir pareiškė nepasitikėjimą LŠDPS veikla ir pirmininko sprendimais dėl lėšų paskirstymo bei jų naudojimo. Pašalinti susivienijimai 2007 m. gruodžio 12 d. įregistravo atskirą juos vienijantį juridinį asmenį – Aukštaitijos švietimo darbuotojų profesinę sąjungą, kurios įstatuose susivienijimas įvardytas kaip savanoriškas, savarankiškas, nepriklausantis nuo valstybės ir kitų institucijų susivienijimas, ginantis savo narių teises ir atstovaujantis teisėtiems profesiniams, darbo, ekonominiams, socialiniams interesams. Šio susivienijimo nariu gali būti švietimo darbuotojų miesto arba rajono profesinė sąjunga arba jų susivienijimas (T. 1, b. l. 143-144).
Po pašalinimo iš ieškovo atsakovas tapo nepriklausomai nuo ieškovo tęsiančia veiklą profesine sąjunga, savo pakeistus įstatus įregistravusi Juridinių asmenų registre 2009 m. gegužės 25 d. Taigi atsakovo, kaip atskiro profesinės sąjungos vieneto, paskirtis tapati ieškovo, vienijančio tiek pirmojo lygmens profesines sąjungas, tiek atskirus darbuotojus (profesinės sąjungos narius), paskirčiai – atstovauti ir ginti narių, t. y. darbuotojų, teises bei interesus. Narystės pagrindais darbuotojai suteikia įgaliojimus profesinei sąjungai atstovauti ir ginti jų teises bei interesus. Atsakovas, būdamas ieškovo profesinės sąjungos nariu, dalį teisių buvo perleidęs ieškovui.
Asociacijų laisvės esmė reiškia ir tai, kad narys gali bet kada atšaukti perduotas atstovavimo profesinei sąjungai teises. Atsakovo atsisakymas pervesti dalį surinkto mokesčio ieškovui buvo nulemtas narių valios nebedalyvauti ieškovo veikloje šio įstatų nustatytomis sąlygomis. Tokioje situacijoje ne tik pašalinimo iš profesinės sąjungos už nario mokesčio nemokėjimą, kaip įstatuose numatyto vienintelio teisinio padarinio, tačiau ir reikalavimo toliau mokėti nario mokestį, taikymas apribotų nario negatyvaus asociacijos laisvės aspekto, t. y. galimybės išstoti iš profesinės sąjungos, įgyvendinimą, nes narys, būdamas saistomas mokėti narystės mokesčius už visą išstojimo (pašalinimo) procedūros laikotarpį (pagal ieškovo įstatus narys gali būti pašalinamas, jeigu narystės mokesčiai nesumokami ilgiau kaip 3 mėnesius), negalėtų besąlygiškai įgyvendinti savo valios laisvai apsispręsti išstoti iš profesinės sąjungos, nepatirdamas finansinių suvaržymų būtent dėl reikalavimo sumokėti narystės mokesčius net ir po atsisakymo toliau juos mokėti ir dalyvauti profesinės sąjungos veikloje.
Nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti tai, kad pagal bylos įrodymus nenustatyta, jog nuo atsakovo atsisakymo mokėti narystės mokesčius ieškovui šis būtų atlikęs kokius nors atstovavimo, ginant atsakovo ir (ar) atsakovo narių interesus, veiksmus, taip pat jokių narystės veiksmų neatliko ir atsakovas. Taigi sustabdęs nario mokesčių mokėjimą, atsakovas nesinaudojo narystės teikiamomis galimybėmis, todėl reikalavimas sumokėti narystės mokesčius už laikotarpį nuo veiklos sustabdymo iki jos nutraukimo (pašalinimo) nepagrįstas ieškovo veiklos atstovaujant atsakovui ir (ar) jo nariams sąnaudomis ar darbu siekiant materialaus ar intelektualinio rezultato. Ieškovo reikalavimas sumokėti už laikotarpį, kai faktiškai nebebuvo atstovavimo santykių, suvaržo atsakovo ir jo narių (darbuotojų) laisvę besąlygiškai nuspręsti dėl išstojimo iš ieškovo profesinės sąjungos, bet ir kelia grėsmę atsakovo turtinėms teisėms (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis (nuosavybės apsauga), nes būtų reikalaujama atlyginti už atstovavimą, kurio nebuvo ir kuris realiai neatnešė naudos (žr., mutatis mutandis, Evaldsson and Others v. Sweden, No. 75252/01, judgment of 13 February 2007; šioje byloje pareiškėjai – statybų darbuotojai, skundęsi dėl prieš jų valią vykdomų išskaitymų iš jų atlyginimo tam tikro statybininkų susivienijimo (kuriam jie nepriklausė) veiklai finansuoti, iš tiesų dėl susivienijimo atliekamos monitoringo veiklos patyrė realios naudos, tačiau iš esmės konkrečioje byloje trūko pakankamos atskaitomybės, kaip iš tikrųjų naudojamas pareiškėjų mokamas mokestis (konstatuotas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (teisė į nuosavybės apsaugą) pažeidimas).
Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste konstatuotina, kad atsakovo pareikštas atsisakymas toliau mokėti nario mokestį ir dalyvauti ieškovo profesinės sąjungos veikloje vertintinas kaip aiškiai išreikštas atsisakymas nuo ieškovo profesinės sąjungos teikiamų nario atstovavimo ir gynimo paslaugų. Vertimas profesinės sąjungos narį mokėti nario mokestį už laikotarpį, kuriuo pradėta to nario pašalinimo (išstojimo) procedūra, prieštarauja nario teisei rinktis dalyvauti ar ne tokioje profesinėje sąjungoje ir suvaržo jo laisvę besąlygiškai nuspręsti dėl išstojimo iš profesinės sąjungos, juo labiau, kad išstojimas nario, mokančio mokesčius iniciatyva, ieškovo įstatuose nėra sureguliuotas. Dėl to ieškovas po to, kai atsakovas atsisakė mokėti nario mokestį, kartu ir nebedalyvavo ieškovo profesinėje sąjungoje, neįgijo teisės reikalauti sumokėti nario mokestį.
Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytų pagrindų kasacinio skundo argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, dėl to jis paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų ir advokato atstovavimo išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovas prašo priteisti 2420 Lt advokato atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Konstatuotina, kad šis prašymas pagrįstas pirmiau nurodytomis teisės normų nuostatomis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, prašomų priteisti išlaidų sumą patvirtina pridėtas mokėjimo dokumentas, tačiau jų dydis viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, pagal kurių 8.14 punktą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą turėtų būti priteisiama ne daugiau kaip Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesio algos 2 dydžių suma, t. y. 1600 Lt. Dėl to atsakovui priteistina iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme suma sumažintina iki 1600 Lt.
Iš ieškovo priteistina 31,55 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, Lietuvos valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui Vilniaus švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimui (juridinio asmens kodas 125538851) iš ieškovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (juridinio asmens kodas 190775625) 1600 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos valstybei 31,55 Lt (trisdešimt vieną litą 55 ct) išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Česlovas Jokūbauskas
Gintaras Kryževičius
Egidijus Laužikas
Zigmas Levickis
Sigita Rudėnaitė
Antanas Simniškis