Administracinė byla Nr. A-800-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03363-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), (toliau – ir atsakovas) 12 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d. buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis Lukiškių TI-K. Paaiškino, kad į Lukiškių TI-K buvo atgabentas 2013 m. spalio 30 d. ir patalpintas į karantino kamerą Nr. 121, neišduodant jam priklausančios patalynės bei nepamaitinus pietumis, dėl to 2013 m. spalio 31 d. kreipėsi į būrio viršininką, tačiau jo skundas nebuvo priimtas. Laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2013 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas, su dar 5 asmenimis, buvo laikomas kameroje Nr. 404, kurios bendras plotas – 17,02 kv. m (neatskaitant baldų), kurioje kiekvienam asmeniui pagal pareiškėjo skaičiavimą teko po 1 kv. m laisvo ploto, t. y. buvo pažeidžiamas teisės aktų nustatytas minimalaus vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Taip pat pareiškėjas pažymi, jog šioje kameroje buvo mažas, nedaug natūralios dienos šviesos (anot pareiškėjo, iki 10 lx) praleidžiantis langas, degė tik viena iš dviejų lempų, nebuvo izoliuoto (išskyrus 1,10 m aukščio sienelę) tualeto, klozeto (tik skylė grindyse), jis nebuvo vėdinamas, be kita ko, kameros grindys ir sienos buvo nelygios, matėsi pelėsis. Pareiškėjas nurodė, kad dalis (pusė) kameros gultų buvo sulūžę, todėl teko dviese dalintis vieną gultą, o, tikėdamiesi būti perkelti į kitą kamerą, sulaikytieji atsisakė maisto, čiužinių ir patalynės, todėl smarkiai sušalo. Medicininė pagalba jiems nebuvo suteikta. Vėliau pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 399, kurioje taip pat buvo nelygios grindys, sienos, nebuvo klozeto. Pareiškėjo teigimu, toks kalinimas neatitiko tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo nuostatų, todėl juo buvo pažeidžiamos Lietuvos Respublikos teisės aktų, tarp jų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nuostatos, visa tai sukėlė jam didžiulius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės bei sveikatos pablogėjimą, buvo pažeista pareiškėjo teisė į orumą. Nurodė, jog dėl to patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, yra pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje. Manė, kad tai, jog pareiškėjui teko miegoti ant vieno gulto su kitu suimtuoju, be patalynės ir čiužinio, esant žemai kambario temperatūrai, gali būti priežastimi formuoti naują precedentą bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamo kalinimo sąlygų. Teigė, kad, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismų praktiką, taip pat ypatingą patirtų sąlygų žiaurumą ir kančias, tai, kad pareiškėjas jau ne kartą yra kreipęsis į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, jam už minėtą laikotarpį turėtų būti priteista 12 000 Lt suma patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 14–17) į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad asmenims suėmimas, areštas ar laisvės atėmimas Lukiškių TI-K skiriamas pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo, teismo nutartį ar nuosprendį, taip pat į Lukiškių TI-K asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija neturi įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, neturi teisinio pagrindo atvykstančių nepriimti. Skirstant suimtuosius ir bausmę atliekančius asmenis Lukiškių TI-K laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamento) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pagal šio Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas, didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti suimtųjų, areštuotų ir nuteistųjų skaičius yra 954, tačiau jis dažnai viršijamas. Dėl išdėstytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, visos kameros yra aprūpinamos tvarkymuisi reikalingu inventoriumi, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus atliekamas kamerų remontas. Pažymėjo, jog kameroms neretai prireikia pakartotino remonto dėl pačių sulaikytųjų veiksmų. Rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) nuostatomis ir paaiškino, kad kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui, o patalpų vėdinimas natūraliu būdu per langus atitinka higienos normų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, jog visą skundžiamą laikotarpį, išskyrus vieną dieną, pareiškėjo kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Manė, jog pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, o jo reiškiami nusiskundimai – bendro pobūdžio. Pažymėjo, kad nukrypimas nuo įprastų sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė pasekmių, dėl kurių reikėtų atlyginti jam neturtinę žalą. Nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta žala, todėl teigė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą sąlygų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (b. l. 76–79) pareiškėjo V. T. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d., į Lukiškių TI-K buvo atgabentas 2013 m. spalio 30 d., o 2013 m. spalio 31 d. ryte buvo patalpintas kameroje Nr. 404 (kameros plotas – 17,02 kv. m), kurioje buvo laikomi 6 asmenys, todėl buvo pažeidžiamas vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas, bei kad iš šios kameros jis buvo perkeltas 2013 m. lapkričio 2 d. ryte, todėl iš viso, pažeidžiant nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 2 paras. Taip pat, jog kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, nebuvo tinkamai aprūpintos reikiamu inventoriumi, neįrengtas reikalavimus atitinkantis sanitarinis mazgas. Vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, CK 6.250 straipsniu, LVAT praktika taikant CK 6.250 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu bei EŽTT jurisprudencija, Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymu. Pažymėjo, jog atsiliepime nurodytos aplinkybės dėl suėmimo ir bausmių vykdymų vietų perpildymo bei tai, kad Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo atsisakyti priimti suimtuosius ir nuteistuosius atsakovo atsakomybės nepašalina. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, tai, kad pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus pareiškėjas buvo laikomas 2 paras, teismas sprendė, jog pareiškėjo teisių pažeidimas truko neilgai ir, atsižvelgęs į panašiose ankstesnėse bylose, kuriose buvo sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo dėl vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų pažeidimo klausimas, pažymėjo, kad už tokį pažeidimą priteistina iki 30 Lt neturtinės žalos atlyginimo už vieną pažeidimo dieną. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjui jau yra buvęs priteistas toks atlyginimas už kalėjimą tose pačiose kamerose kitu laikotarpiu. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog jo teisės buvo pažeidžiamos ir dėl to, kad skundžiamu laikotarpiu kameroje Nr. 404 dalis gultų buvo sulaužyti ir jam teko dalintis gultu su kitu kameroje laikomu asmeniu, įvertinęs bylos medžiagą (kortelę apie asmeniniam naudojimui skirtų daiktų išdavimą, kurioje nurodyta ir pareiškėjo parašu patvirtinta, kad 2013 m. spalio 30 d. – 2013 m. lapkričio 2 d. jam buvo išduotas čiužinys, pagalvė, antklodė, o likusių išduodamų asmeninių daiktų atsisakė), teismas pripažino nepagrįstu. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad čiužinio atsisakė pats, todėl jo paaiškinimus, kad čiužinys buvo neišduotas vertino kritiškai, nes jie nenuoseklūs bei buvo paneigti byloje esančiais atsakovo pateiktais minėtais rašytiniais įrodymais. Teismas pažymėjo, jog dėl savo teisių gynimo pareiškėjas kreipėsi praėjus ypač ilgam laikotarpiui nuo jo nurodyto pažeidimo dienos (tik 2014 m. liepos 4 d.), todėl, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, darė išvadą, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo didelė ar itin reikšminga. Apibendrindamas, teismas laikė įrodyta aplinkybę, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 31 d. – 2013 m. lapkričio 2 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, pažymėjo, jog šis pažeidimas truko 2 paras, pareiškėjas patyrė nepatogumų dėl netinkamų laikymo sąlygų, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme. Atsižvelgęs į tai, priteisė pareiškėjui 100 Lt neturtinės žalos atlyginimą, kurį apskaičiavo įvertinęs pareiškėjo teisių pažeidimo mastą ir trukmę, analogiškose bylose suformuotą teismų praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais.

III.

Pareiškėjas V. T. apeliaciniu skundu (b. l. 87–89) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo aplinkybes iš esmės tapačias nurodytosioms skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat jas papildo. Teigia, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. gruodžio 2 d. atliktos operatyviosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės Lukiškių TI-K kameroje Nr. 399 metu buvo nustatyti dauguma pareiškėjo nurodytų pažeidimų, tačiau cemento ir smėlio nebuvo rasta, nes jie buvo sutvarkyti. Nurodo, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą yra pasisakęs, jog patogus ir tinkamas tualetas bei higienos užtikrinimas yra esminiai žmoniškos aplinkos elementai, kurie pareiškėjo kalėjimo metu buvo pažeisti. Teigia, kad buvo atsisakoma priimti ir registruoti pareiškėjo skundus, taip pažeidžiant teisės aktų nuostatas, o tai, be kita ko, prieštarauja ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pasisakymams. Pabrėžia, kad su Lukiškių TI-K pareiškėjas bylinėjasi jau ketvirtą kartą, visos šios bylos buvo dėl nepakenčiamų sąlygų Lukiškių TI-K bei dėl to patirtos neturtinės žalos priteisimo, tačiau sąlygos Lukiškių TI-K nėra taisomos, priešingai – jos tik blogėja. Nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą iškviesti liudininkus bei Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento atstovus, taip pažeisdamas pareiškėjo teisę į teisingą ir objektyvų teismo procesą. Taip pat, kad teismas visiškai ignoravo pareiškėjo tiek į Lukiškių TI-K, tiek į Kalėjimo departamentą rašytus skundus ir nenagrinėjo atsakymų į juos.

Mano, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime atsakovo naudai pateikė ir pastarojo atsiliepime į pareiškėjo skundą nenurodytas aplinkybes (dėl pareiškėjo teiginių abstraktumo bei dėl Visuomenės sveikatos centro išvadose pateiktos informacijos). Taip pat teigia, jog armatūrinėje kortelėje-pažymoje Nr. 24-4496, kuria, pareiškėjo teigimu, vadovavosi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus, nėra jo parašų ir teigia, jog tai patvirtina faktą, kad jam nebuvo išduoti nei čiužinys, nei antklodė, nei pagalvė.

Nesutinka, kad dėl savo teisių gynimo kreipėsi praėjus ypač ilgam laikotarpiui nuo nurodyto pažeidimo dienos. Remiasi CK 1.124 straipsniu bei 1.125 straipsnio 8 dalimi. Pažymi, jog iki kreipimosi į teismą ne kartą rašė skundus Lukiškių TI-K direktoriui, Kalėjimų departamento direktoriui, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, rinko medžiagą teismui.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K atsiliepime kaltina visus kitus, tačiau jis pats Lukiškių TI-K patalpų ir juose esančių daiktų nelaužė ir negadino, kitaip būtų gavęs nuobaudą. Teigia, jog tiek Lukiškių TI-K, tiek jo nurodytos UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir UAB „Dezinfa“ netinkamai vykdo savo pareigas.

Nurodo, jog atsakovas asmens įskaitos kortelės kopijomis, iš kurių matyti pareiškėjo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros kuriose jis buvo laikomas, klaidina teismą, kadangi 2013 m. spalio 30 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 121, o ne kameroje Nr. 125 (1 asmuo kameroje), 2013 m. spalio 31 d. – 2013 m. lapkričio 1 d. – kameroje Nr. 404, plotas – 17,02 kv. m (6 asmenys kameroje), 2013 m. lapkričio 2 d. – 2013 m. lapkričio 5 d. – kameroje Nr. 399, plotas 31,61 kv. m (6 asmenys kameroje), t. y. nuolat kalėjo po šešis asmenis, išskyrus pirmą dieną, kai pareiškėjas vienas kalėjo kameroje Nr. 121.

Mano, jog priimant ginčijamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą buvo gilinamasi ne į daugelį teisės aktų pažeidimų, bet buvo atstovaujama atsakovui – taisytos jo klaidos, papildytas atsiliepimas. Teigia, jog tokiu būdu Vilniaus apygardos administracinis teismas tiesiogiai diskriminavo pareiškėją dėl jo socialinės padėties (kalinamojo).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus ir, nustatęs, jog 2 paras buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, taip pat, jog buvo pažeistos kitos kalinimo sąlygos, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį bei pirmosios instancijos teismo pateiktą bylos medžiagos ir faktinių aplinkybių vertinimą.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutinka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, tinkamai pritaikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės naujų aplinkybių apeliantas nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, apeliacinės instancijos teismas pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Tačiau teisėjų kolegija mano esant būtina atkreipti dėmesį, jog ydingu laikytinas pirmosios instancijos teismo motyvas, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus ilgam laikui (beveik 9 mėn.) nuo jo nurodyto pažeidimo padarymo. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepažeidė nagrinėjamu atveju taikytino 3 m. ieškinio senaties termino (CK 1.125 str. 8 d.), todėl ši aplinkybė nesudaro jokios reikšmės vertinant, ar pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nustatant jos dydį.

Papildomai teisėjų kolegija pasisako dėl atskirų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų.

Atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu kameroje Nr. 404 lovos būtų buvę sulaužytos, taip pat duomenų, jog pareiškėjas apie tokią situaciją būtų informavęs Lukiškių TI-K administraciją, nepagrįstu laikytinas pareiškėjo teiginys, kad dėl Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) jam teko dalintis gultu su kitu asmeniu. Pastebėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismu, teigdamas, jog tai, kad jam nebuvo išduotas čiužinys ir jis turėjo miegoti ant šalto metalinio gulto patvirtina armatūrinės kortelės-pažyma Nr. 24-4496, kadangi, pareiškėjo teigimu, joje nėra jokio jo parašo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas klaidingai tapatina Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Ūkio skyriaus 2014 m. liepos 23 d. pažymą Nr. 24-4496 su armatūrine kortele asmeniniam naudojimui išduotiems daiktams, kurioje yra aiškiai matyti pareiškėjo parašai, bei tai, kad 2013 m. spalio 30 d. – lapkričio 2 d. pareiškėjas atsisakė jam išduodamų daiktų, išskyrus čiužinį, pagalvę ir antklodę, o 2013 m. lapkričio 3 d. paėmė ir paklodę, užvalkalą bei rankšluostį. Pastebėtina, jog ir pats pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad tiek jis, tiek kiti kameroje buvę asmenys čiužinių, patalynės bei jiems teikiamo maisto atsisakė patys, tikėdamiesi taip atkreipti administracijos dėmesį į jų gyvenimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir šis pareiškėjo argumentas laikytinas nepagrįstu.

Kiek tai susiję su kalinimo sąlygomis kameroje Nr. 399, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 6 d. patikrinimo aktą, konstatuotina, jog kameroje buvę sienų paviršiaus eksploataciniai pažeidimai nekėlė pavojaus pareiškėjo sveikatai, o jų buvimas negali būti laikomas sukeliančiu didelius neigiamus išgyvenimus ir (ar) neturtinę žalą.

Taip pat, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nepagrįstu laikytinas ir pareiškėjo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino susiklosčiusią situaciją bei sudarė palankesnes sąlygas atsakovui, kadangi apeliaciniame skunde nurodytomis pirmosios instancijos teismo sprendimo citatomis iš esmės apibendrintai perteikiama byloje esanti informacija, tačiau ji neiškraipoma, atsakovo argumentai nėra plėtojami. Įvertinusi pareiškėjo pateiktus Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento atsakymus į pareiškėjo raštus, teisėjų kolegija pažymi, jog nesutikdamas su jais, pareiškėjas, kaip nurodyta ir pačiuose atsakymuose, turėjo galimybę juos skųsti ABTĮ nustatyta tvarka, tačiau šia teise nepasinaudojo. Minėtų dokumentų turinys, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžia atsakovo poziciją bei iš esmės atitinka pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Be kita ko, apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis iš kurių matyti pareiškėjo judėjimas jo laikymo Lukiškių TI-K metu. Pasisakydama dėl šio pareiškėjo argumento, teisėjų kolegija pažymi, jog tiek pirmosios instancijos teismas, tiek teisėjų kolegija pripažįsta, jog kalint kameroje Nr. 404 pareiškėjo teisė į numatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Įvertinus pareiškėjo pateiktus duomenis apie jo kalėjimo Lukiškių TI-K metu kamerose buvusių asmenų skaičių, matyti, jog kameroje Nr. 399 nuo 2013 m. lapkričio 2 d. iki lapkričio 5 d. visą laiką buvo laikomi šeši asmenys, o ne, kaip buvo nurodęs atsakovas, tai du, tai penki, tai šeši. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis šalių pateikiamų duomenų skirtumas nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi, nes net jei visą pareiškėjo nurodytą laikotarpį kameroje Nr. 399 kalėjo 6 asmenys, jų teisė į minimalų gyvenamąjį plotą negalėjo būti pažeista, kadangi kiekvienam iš jų tekdavo po 5,27 kv. m kameros ploto, t. y.beveik pusantro karto daugiau nei numatyta Įsakymu.

Pasisakydama dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracines bylas Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT  2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgdama į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir Įsakymo reikalavimus bei nagrinėjamoje byloje pateiktus duomenis, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į nustatyto dydžio gyvenamąjį plotą, taip pat, jog kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo užtikrintas higienos normų reikalavimų laikymasis. Taigi teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl to, jog gyvenimas reikalavimų neatitinkančiose kamerose sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo laikytinas pagrįstu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lukiškių TI-K argumentas, kad jis negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui nėra reikšmingas sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. LVAT praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Pažymėtina ir tai, kad siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą atsižvelgiama į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Dėl šios priežasties nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais: atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam sąlygomis, kurios atitiktų Lietuvos higienos normų reikalavimus, pažeidimo (dėl per mažo gyvenamojo ploto bei dėl tinkamai įrengto sanitarinio mazgo nebuvimo) mastą ir trukmę, į panašiose bylose susiklosčiusią teismų praktiką, ir teisingai nusprendė, kad 100 Lt išmoka yra pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Ši pinigų suma, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingumo ir protingumo kriterijais, nagrinėjamu atveju nėra aiškiai per didelė ar per maža.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Irmantas Jarukaitis

                                                                      Ričardas Piličiauskas

                                                                      Dainius Raižys