Civilinė byla Nr. 2A-687-278/2018

                                                                                           Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01219-2017-3

                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorija:

 (S)

                                                                               2.4.2.12.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

     N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

   2018 m. lapkričio 22 d.

 Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Dzelzienės, Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Ž. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-309-228/2018 pagal ieškovės J. Ž. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, J. B., A. A. Š., R. Š., A. J. S. dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė J. Ž. prašė teismo išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo ir pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/3 dalį žemės sklypų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei į 115/346 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)  ir 65/331 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),  esančius  (duomenys neskelbtini) bei priteisti valstybei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad jos senelis P. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškimus padavė P. P. dukra A. Ž., E. D. (P. P. sūnaus J. dukra), A. P. (P. P. sūnaus P. žmona) ir M. P. (P. P. sūnaus J. žmona). Vėliau M. P. pateikė dokumentus, kad nepretenduoja į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. sprendimais nuosavybės teisės buvo atkurtos A. Ž., E. D. ir A. P. po jos mirties (mirė (duomenys neskelbtini)). 2016 m. liepos 21 d. A. P. tekusios žemės sklypų (6 sklypų) dalys bendrame plote – 5,33 ha palikimo perėjimo valstybei liudijimo pagrindu perėjo valstybei. Teigia, kad ši nuosavybė valstybei perėjo neteisėtai, nes nuosavybės teisės A. P. po jos mirties buvo atkurtos nesant reikiamų dokumentų: santuokos liudijimo, P. P. mirties liudijimo, A. P. mirties liudijimo, dokumentai buvo teikiami po jos mirties, taip pat neaišku, kas dalyvavo ir pasirašė sklypų ženklinimo aktuose 2003 m. birželio 12 d.. Nurodo, jog A. P. įpėdinių neturėjo, po jos mirties niekas palikimo nepriėmė, ji pati reikiamų dokumentų nebuvo pateikusi, todėl kažkas teikė dokumentus, neturėdamas tam teisinio pagrindo.

3. Ieškovės teigimu, jos motinai A. Ž. būtų atitekusi 1/2 dalis A. P. atkurtos nuosavybės, todėl ji, kaip vienintelė A. Ž. įpėdinė, turi teisę reikalauti grąžinti turtą iš svetimo neteisėto valdymo, nes atsakovė Lietuvos valstybė jį valdo neteisėtai ir nėra pagrindo laikyti valstybę šio nekilnojamojo turto sąžininga įgijėja, nes ji ir jos motina rašė raštus Nacionalinei žemės tarnybai nuo 2004 m.. Apie tai, kad dėl A. P. palikimo niekas nesikreipė,  ji sužinojusi tik 2016 m. balandžio 15 d.. Mano, kad    turi teisę išreikalauti nekilnojamąjį turtą iš svetimo neteisėto valdymo pagal CK 4.96 straipsnio 3 dalį.

4. Be to,   nurodė, jog A. P. dalis turėjo būti padalinta tarp dviejų pretendenčių, t. y. A. Ž. ir E. D., tačiau pastaroji yra mirusi, jos sutuoktinis atsisakė prisidėti prie ieškinio ir atsisakė šio turto, padovanodamas jį visai svetimam asmeniui J. B., todėl reikalaujanti visos valstybės paveldėtos žemės savo naudai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2018 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovės trečiojo asmens J. B. naudai priteisė 645 Eur  bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės A. P., E. D. ir A. Ž. į buvusio savininko P. P. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini).  Nurodė, kad Kauno miesto 17-ojo notaro biuro notarė R. Inokaitienė 2016 m. liepos 21 d. išdavė palikimo perėjimo valstybei liudijimą, kurio pagrindu valstybei paveldėjimo teise perėjo A. P. turtas po jos mirties (duomenys neskelbtini). Konstatavo, jog šio dokumento pagrindu Lietuvos valstybė įgijo nuosavybės teises po 1/3 dalį į žemės sklypus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),  Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), 115/346 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);  65/331 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), nes po A. P. mirties dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė. A. Ž. mirė (duomenys neskelbtini), o  ieškovė J. Ž. yra A. Ž. dukra.

7. Nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi atmetė J. Ž. skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį nepakeistą. Nutartyje nurodyta, jog J. Ž. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo po A. P. mirties atkurtos nuosavybės teisės į P. P. žemę, taip pat prašė nuginčyti 2016 m. liepos 21 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimą, atnaujinti terminą skundui dėl 2004 m. balandžio 27 d. sprendimo panaikinimo paduoti, tačiau teismai termino skundui paduoti neatnaujino bei atsisakė priimti skundą.

8. Teismas konstatavo, jog ieškovė niekada neturėjo ir neturi nuosavybės teisių į dalis žemės sklypų, kurios šiuo metu nuosavybės teise priklauso valstybei. Nurodė, kad nuosavybės teisės į minėtų žemės sklypų dalis priklausė A. P., kuriai Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atkurtos nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos buvusio savininko P. P. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytos žemės dalį. A. P. (duomenys neskelbtini) mirus ir nesant kitų įstatyminių įpėdinių, 2016 m. liepos 21 d. buvo išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas, kurio pagrindu  Lietuvos valstybei perėjo nuosavybės teisės į A. P. nuosavybės teise priklausiusias ginčo žemės sklypų dalis. Darė išvadą, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovė ginčo žemės sklypų dalių valdymo teisę prarado be savo valios.  Nurodė, kad ieškovė negalėjo prarasti ginčo žemės sklypų dalių valdymo teisės, nes ji šių sklypų dalių niekada nevaldė, tiek ieškinio padavimo metu, tiek bylos nagrinėjimo eigoje ginčo žemės sklypus valdo atsakovė Lietuvos Respublika.

9. Teismas vertino, jog ieškovė nenurodė ir bylos nagrinėjimo eigoje neįrodė vindikacinio ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių. Pažymėjo, kad nėra nuginčytas Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės A. P.,  nenuginčytas ir 2016 m. liepos 21 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimas. Minėti dokumentai sukėlė teisines pasekmes: jų pagrindu A. P. tapo ginčo sklypų dalių savininke, vėliau šį jos turtą teisėtai paveldėjo valstybė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovė J. Ž. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. birželio 6 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

11. Nurodo, kad, priešingai nei sprendė teismas, ieškinys atitinka visus vindikacinio ieškinio reikalavimus. Nuosavybės teisės A. P. po jos mirties atkurtos neteisėtai. Atitinkamai nėra pagrindo laikyti valstybės sąžininga ginčijamo nekilnojamojo turto  įgijėja.

12. Pažymi, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pateiktas prašymas apklausti G. O. R., kaip liudytoją, tačiau teismas atmetė šį prašymą dėl neaiškių priežasčių, dėl ko nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą ir priėmė neteisingą sprendimą.

13. Teismas nenagrinėjo klausimo, susijusio su žemės nuosavybės teisės perėjimu valstybės nuosavybėn 2016 m. liepos 21 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimo pagrindu.

14. Nurodo, kad A. P. dalis turėjo būti padalinta tarp kitų dviejų pretendenčių, t. y. A. Ž. ir E. D., tačiau E. D. yra mirusi, jos sutuoktinis yra jos įpėdinis, kuris turėjo dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu. Teigia, jog teismas bylą išnagrinėjo nesant šio asmens, nors su jo teisėmis ir pareigomis byla gali būti susijusi labiau, nei teismo iniciatyva įtraukti tretieji asmenys. Tai sudaro pagrindą konstatuoti esant absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, numatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

15. Teigia, jog teismas be pagrindo iš jos priteisė bylinėjimosi išlaidas trečiojo asmens J. B. naudai. Nagrinėjama byla nėra susijusi su jos teisėmis ir pareigomis, ji negali turėti jokio materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Tvirtina, kad J. B. į bylą buvo įtraukta teismo iniciatyva, todėl  šios išlaidos turi būti atlyginamos iš valstybės biudžeto lėšų.

16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo J. B. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17. Nurodo, kad pateikto apeliacinio skundo turinys yra ne nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvai ir argumentai, bet ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių atkartojimas. Priešingai nei teigia apeliantė, ji procese dalyvauja būtent pačios ieškovės valia, atsakovės pusėje, todėl, ieškinį atmetus, pagrįstai jai priteistos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, prašo apeliacinį skundą atmesti.

19. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra grindžiamas apeliantės prielaidomis, kuriomis ji siekia sau palankaus teismo sprendimo ir nesivadovauja rašytiniais įrodymais, nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais, Lietuvos Respublikos įstatymais ir įgyvendinamaisiais teisės aktais, kurie imperatyviai reglamentuoja procedūras dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko turtą bei kam gali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Teigia, jog teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad J. Ž. niekada neturėjo ir neturi nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypų dalis, kurios šiuo metu nuosavybės teise priklauso valstybei ir kurias ji nuosavybėn 2016 m. liepos 21 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimo pagrindu perėmė iš A. P. teisėtai Lietuvos Respublikos įstatymų ir įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, nepažeidžiant jų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

 k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

           Apeliacinis skundas atmestinas.

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

21. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Todėl teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas; CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas - tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-485/2008; Nr. 3K-3-63/2009).

22. Nagrinėjamu atveju apeliantė J. Ž. yra pareiškusi vindikacinį ieškinį, tai yra reikalavimą išreikalauti ginčo žemės sklypus iš svetimo neteisėto Lietuvos valstybės valdymo ir pripažinti jai nuosavybės teisę į juos. Savo reikalavimą J. Ž. iš esmės grindžia aplinkybe, jog A. P. nuosavybės teisės į P. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę dėl įvairių pažeidimų atkurtos neteisėtai, todėl žemę po A. P. mirties  valstybė paveldėjo neteisėtai. Nesant, apeliantės vertinimu, neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo,   žemės dalį turėjo pasidalinti A. Ž. (apeliantės mama) ir E. D..

23. Civilinio kodekso 4.95 straipsnyje nustatyta, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-229/2007;   Nr. 3K-3-40/2008; Nr. e3K-3-460-690/2017). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  nutartys civilinėse bylose  Nr. 3K-3-44/2009; Nr. 3K-3-282-686/2015). Dėl paminėto konstatuotina, jog  vindikaciniu ieškiniu pažeistos asmens teisės ginamos tuo atveju, kai daikto savininkas nustojo valdyti daiktą ne savo valia ir daiktą be jokio teisinio pagrindo valdo kitas asmuo, su kuriuo daikto savininko nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pažymėtina, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), todėl, reikšdama ieškinį, J. Ž. privalo įrodyti jos teisę sukuriančius faktus.

24. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas J. Ž. ieškinį, konstatavo, jog ieškovė neįrodė vindikacinio ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių. Teismas nustatė, jog nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypų dalis priklausė A. P., jai Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (po jos mirties) atkūrus nuosavybės teises į iki nacionalizacijos buvusio savininko P. P. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytos žemės dalį (2 t., b.l. 169). A. P. (duomenys neskelbtini) mirus, ir nesant kitų įstatyminių įpėdinių, 2016 m. liepos 21 d. buvo išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas, kurio pagrindu valstybei perėjo nuosavybės teisės į A. P. nuosavybės teise priklausiusias ginčo žemės sklypų dalis (1 t., b.l. 171-182).

25. Teisėjų kolegija  sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytu vertinimu, jog bylos aplinkybės patvirtina, kad J. Ž. niekada neturėjo ir šiuo metu neturi nuosavybės teisių į dalis žemės sklypų, kurie šiuo metu nuosavybės teise priklauso valstybei bei kuriuos prašoma išreikalauti vindikacinio ieškinio pagrindu. Nesant duomenų, jog ieškovė turėjo nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypų dalis, nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčo žemės sklypų dalių valdymo teisę ji prarado be savo valios. Bylos duomenys, taip pat ir apeliantės teikti įrodymai, patvirtina, jog atsakovė ginčo žemės sklypų dalis valdo teisėtai – tai yra ginčo turtą, mirus jo teisėtai savininkei A. P. bei nesant jos įstatyminių įpėdinių, Kauno miesto 17-ojo notaro biuro notarei 2016 m. liepos 21 d. išdavus palikimo perėjimo valstybei liudijimą, turtą paveldėjus valstybei. Pažymėtina, jog apeliantė Kauno miesto 17-ojo notaro biuro notarės 2016 m. liepos 21 d. išduoto palikimo perėjimo valstybei liudijimo pareikštu ieškiniu neginčija.

26. Be to,   pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog  Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės A. P., tai yra, kurio pagrindu A. P. tapo ginčo sklypų dalių savininke, taip pat nėra nuginčytas. Byloje pateikti duomenys – susirašinėjimas su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, patvirtina, jog J. Ž. ieškinyje nurodomos aplinkybės, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu A. P. po šios mirties, buvo žinomos   iš esmės nuo pat minėto sprendimo priėmimo (3 t., b.l. 33, 39,51-52). Tačiau  manydama, jog nuosavybės teisės A. P., po jos mirties buvo atkurtos neteisėtai, apeliantė jokių aktyvių veiksmų, siekdama užginčyti minėtą administracinį aktą, kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos, nesiėmė. Tik 2017 metais apeliantė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo po A. P. mirties atkurtos nuosavybės teisės į P. P. žemę, taip pat prašė nuginčyti 2016 m. liepos 21 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimą bei atnaujinti terminą skundui dėl 2004 m. balandžio 27 d. sprendimo panaikinimo paduoti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi terminas skundui paduoti nebuvo atnaujintas, o skundą  atsisakyta priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį paliko nepakeistą (3 t., b.l. 79-81). Kadangi tiek 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas, tiek ir 2016 m. liepos 21 d. paveldėjimo liudijimas nėra nuginčyti, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo aiškintis kas, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo A. P. klausimą po jos mirties teikė dokumentus, dalyvavo ir pasirašė sklypų ženklinimo aktuose, nes nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo klausimo teismas šioje byloje nenagrinėjo.

27. Kritiškai vertintinas apeliantės teiginys, jog teismas neargumentuotai atmetė jos prašymą liudytoja apklausti O. G. R.. Iš bylos duomenų matyti, kad 2017 m. spalio 18 d. vykusio parengiamojo posėdžio metu, pareiškus prašymą liudytoja apklausti O. G. R., teismas prašymą atmetė, motyvuodamas, jog ieškovė nepagrindė kokias reikšmingas faktines aplinkybes ieškinio reikalavimų atžvilgiu, minėtas asmuo galėtų patvirtinti ar paneigti. Pažymėjo, jog ieškovė yra pareiškusi ieškinį dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir bylos nagrinėjimo dalykas yra vindikacinį ieškinį sudarančios aplinkybės, tuo tarpu nuosavybės teisių atkūrimo A. P. klausimas, kuriame dalyvavo O. G. R.,  nenagrinėjamas. Todėl, priešingai apeliaciniame skunde nurodomam teiginiui, pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė prašymą apklausti liudytoja minėtą asmenį. Pažymėtina, kad apeliantė ir skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog O. G. R. galėjo nurodyti reiškiamam vindikaciniam ieškiniui reikšmingas aplinkybes (CPK 189 straipsnis).

28. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo tvirtinti esant absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo  negaliojimo pagrindą, numatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, tai yra, jog teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Apeliantė nurodo, jog A. P. turto dalis, dėl kurios ir vyksta ginčas, turėjo būti padalinta tarp kitų dviejų pretendenčių, tai yra A. Ž. ir E. D., tačiau E. D. mirus, byloje turėjo dalyvauti jos sutuoktinis K. D., kuris yra jos įpėdinis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad  žemės sklypų dalys, į kurias nuosavybės teisės buvo atkurtos E. D., po jos mirties ((duomenys neskelbtini)) 2014 m. kovo 17 d. dovanojimo sutarties pagrindu yra perleistos J. B., o E. D. sutuoktinis, pačios apeliantės teigimu, atsisakė prisidėti prie ieškinio bei atsisako valstybės paveldėtos turto dalies (1 t., b.l. 1-7, 33-43, 2 t., b.l. 48). Neginčijamų duomenų apie E. D. sutuoktinio suinteresuotumą bylos baigtimi ar kad teismo sprendimas gali turėti reikšmės jo teisėms ir pareigoms nepateikta (CPK 37, 46, 47 straipsniai). Be to, aplinkybę, jog po sutuoktinės mirties, jai priklausiusį turtą paveldėjo K. D., apeliantei buvo žinomos ir jos pačios  iniciatyva J. B., o ne K. D.,  buvo įtraukta į bylos nagrinėjimą. Apeliantės teiginiai apie J. B. įtraukimą į vykstantį procesą teismo iniciatyva yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių aplinkybių. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2017 m. birželio 16 d. nutartimi teismas, be kitų ieškinio trūkumų, pasiūlė ieškovei apsvarstyti ir ginčo sklypų bendrasavininkų įtraukimą į procesą. Ieškovė teismui 2017 m. liepos 3 d. pateiktu ieškiniu  trečiuoju asmeniu, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, įtraukė J. B. (1 t., b.l. 61). Įvertinus minėtas aplinkybes, tai, jog J. B. yra žemės sklypų dalių, į kurias nuosavybės teisės buvo atkurtos E. D., savininkė bei ginčo žemės sklypus valdo kartu su ieškove bei atsakove (o žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) kartu ir su kitais trečiaisiais asmenimis), taip pat, jog tarp šių šalių vyksta ir kiti teisminiai procesai, susiję su bendrosios nuosavybės teise valdomais žemės sklypais (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), spręstina, jog šios bylos baigtis gali turėti įtakos J. B., o ne K. D. teisinei padėčiai.

29. Apeliantė nesutinka ir su teismo sprendimu J. B. naudai iš jos priteisti bylinėjimos išlaidas. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog   vadovautis CPK 961 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, patirtas bylinėjimosi išlaidas atlyginti iš valstybės lėšų nėra jokio pagrindo, nes apeliantės nurodoma straipsnio nuostata numato atsakovo, kuris buvo įtrauktas į darbo bylos nagrinėjimą teismo iniciatyva (CPK 414 straipsnio 2 dalis) turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kas šiuo atveju  nėra susiję su nagrinėtina byla.

29. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė visas teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai, pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, išsamiai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

31. Atsiliepime į apeliacinį skundą J. B. prašė atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau išlaidas pagrindžiantys dokumentai, iki priimant byloje procesinį sprendimą, apeliacinės instancijos teismui nepateikti, todėl bylinėjimosi išlaidų klausimas nespręstinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Utenos

Teisėjų kolegija:                                                                                                           Margarita Dzelzienė   

                                                                  Nijolė Danguolė Smetonienė

                                                         Birutė Valiulienė