Civilinė byla Nr. 2A-712/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03402-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.2; 44.5.2.5

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2162-323/2012 pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos.

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos, padarytos neteisėtais teismo veiksmais,  atlyginimo,

Ieškovė J. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikai, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 1 000 000 Lt neturtinei žalai, atsiradusiai dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkės teisėjos L. A. neteisėtų veiksmų, atlyginti (b.l. 1-8). Nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372/2010 paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo ieškovė nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 246 straipsnio 2 dalį realiu laisvės atėmimu vieneriems metams, priteisiant civiliniams ieškovams E. Š. 38 680 Lt turtinei žalai ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, V. M. 19 801 Lt turtinei žalai ir 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ji nuteista už tai, kad atlikdama antstolės funkcijas pagal išieškotojos K. K. pateiktą 2006 m. spalio 25 d. Vilniaus miesto 10-ojo notarų biuro vykdomąjį įrašą užvedė vykdomąją bylą Nr. 31-2577/06 bei 2006 m. spalio 26 d. surašė turto arešto aktą skolininko R. M. nekilnojamajam turtui, kuriam Ukmergės rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu Turto arešto aktų registre 2006 m. rugpjūčio 19 d. buvo įregistruotas areštas. Teismas pripažino ieškovę kalta, nusprendė, kad jos 2006 m. lapkričio 6 d. surašytas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas Nr. 31-2577/06, kuriuo už 85 000 Lt parduotas 7750/13900 dalys žemės ūkio paskirties žemės sklypo buvo neteisėtas. Teismas sprendė, kad ieškovė tęsė savo neteisėtus veiksmus, kai Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkei 2006 m. lapkričio 10 d. patvirtinus 2006 m. lapkričio 6 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 31-2577/06, 2006 m. lapkričio 10 d. surašė patvarkymą dėl turto arešto panaikinimo, kurio pagrindu buvo išregistruotas skolininko R. M. turto areštas, ir minėtam skolininkui priklausęs nekilnojamasis turtas - 7750/13900 dalys žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleistas pirkėjui E. M.. Ieškovė pažymėjo, jog vykdomojoje byloje Nr. 31-2577/06 visi jos atlikti vykdymo veiksmai buvo patvirtinti 2006 m. spalio 26 d. ir 2006 m. lapkričio 10 d. rezoliucijomis CPK nustatyta tvarka ieškovės procesinę veiklą kontroliavusios teisėjos. Ieškovės teigimu, vykdymo veiksmus, kuriuos teismai traktavo kaip neteisėtą veikimą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę, ji atliko dėl teisėjos nerūpestingumo, nes teisėja, sankcionuodama visus pagrindinius ieškovės procesinius veiksmus (patvarkymą veikti kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje ir turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą), iš esmės nepatikrino jų teisėtumo. Tokie teisėjos nerūpestingi veiksmai leido susidaryti situacijai, kuomet ieškovės priverstinio vykdymo procesiniai veiksmai teismų buvo pripažinti neteisėtais ir užtraukiančiais baudžiamąją atsakomybę pagal BK nuostatas. Dėl to, kad teisėja nesilaikė įstatymuose numatytos pareigos kontroliuoti antstolio procesinę veiklą, ieškovė buvo neteisingai nuteista už savo pareigų vykdymą. Be to, teisėja padarė esminius proceso teisės normų pažeidimus (CPK 594 str., 725 str.). Tokie teisėjos veiksmai pripažintini neteisėtais, dėl kurių yra pagrindas valstybei deliktinei civilinei atsakomybei kilti, tam yra visos civilinės atsakomybės sąlygos. Ieškovė nurodė, kad teisėja ieškovės surašytą skolininko turto pardavimo aktą patvirtino per 4 dienas, kai tokią teisę turėjo tik nuo turto pardavimo akto surašymo dienos praėjus ne mažiau kaip 20 dienų. Dėl teisėjos neteisėtų veiksmų ieškovė buvo pripažinta kalta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 246 straipsnio 2 dalį už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir areštuoto turto realizavimą bei patyrė didelę neturtinę žalą. Dėl tokio neteisingo nuteisimo ieškovė išgyveno, susirgo depresija, negrįžtamai pablogėjo ieškovės, kaip valstybės tarnautojos reputacija, ieškovė neteko teisės verstis antstolio praktika ir pragyvenimo šaltinio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 168-177). Teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje ieškovė savo kaltės nepripažino teigdama, kad tiek teismas, tiek ji veikė teisėtai bei pagal nusistovėjusią vykdymo procese praktiką. Tuo tarpu nagrinėjamoje  byloje ieškovė valstybės atsakomybę kildina iš neteisėtų teismo veiksmų ir reikalavimą atlyginti jai padarytą neturtinę žalą grindžia CK 6.246 straipsnio 1 dalimi, CK 6.263 straipsnio 1 dalimi bei CK 6.272 straipsniu. Teismas pažymėjo, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalis netaikytina, kadangi ieškovė neturi reikalavimo teisės į žalos atlyginimą pagal šią nuostatą, nes jos atžvilgiu nuosprendis įsiteisėjęs, paliktas galioti kasacinio teismo bei atmestas prašymas dėl proceso atnaujinimo, todėl ji nuteista teisėtai. CK 6.272 straipsnio 2 dalis taikoma, kai žala padaroma neteisėtais teisėjo veiksmais civilinės bylos rėmuose, todėl šioje nuostatoje numatyta žala gali būti padaroma tik civilinėje byloje dalyvaujantiems asmenims ieškovams, atsakovams, tretiesiems asmenims, vykdymo procese išieškotojui, skolininkui, suinteresuotiems asmenims, bet ne vykdančiam išieškojimą antstoliui. Ieškovė šiuo atveju veikė vykdomojoje byloje kaip antstolė, atliekanti savarankiškus procesinius veiksmus vykdymo procese, t.y. kaip valstybės įgaliotas pareigūnas. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė žalos fakto, nes įsiteisėjusio nuosprendžio nuteistajam sukeltos pasekmės žala negali būti pripažįstamos nei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, nei pagal 2 dalį, o įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytų atsakovo veiksmų neteisėtumas nekvestionuotinas. Be to, šiuo atveju žala ieškovei kilo tiesiogiai iš jos pačios neteisėtų veiksmų jai netinkamai, neteisėtai atliekant savo funkcijas. Ieškovė pripažinta kalta pagal idealiąją nusikaltimų sutaptį padariusi nusikaltimus, numatytus BK 228 straipsnio 2 dalyje ir BK 246 straipsnio 2 dalyje. Tai, kad teismui nepatvirtinus skolininko turto pardavimo akto būtų išvengta neigiamų pasekmių nukentėjusiesiems baudžiamojoje byloje, nepaneigia pačios ieškovės kaltės. Teismai nuosprendžiuose konstatavo, kad ieškovės kaltės forma –tiesioginė tyčia įrodyta. Ieškovė, įrodinėdama savo reikalavimų pagrįstumą, rėmėsi LAT praktika, kuri, teismo nuomone, nepagrindžia ieškovės pozicijos ir šioje byloje netaikytina, nes ieškovės minimose bylose situacija ir faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė J. G. (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (b.l. 179-184). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatskleidė bylos esmės, nes faktiškai nevertino teisėjos L. A. veiksmų teisėtumo CPK nuostatų bei suformuotos LAT praktikos kontekste. Teismas nepagrįstai sprendimą motyvavo Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniais sprendimais, priimtais baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372/2010. Apeliantė nurodo, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje baudžiamąja tvarka priimtų nuosprendžių teisėtumo ji neginčija. Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo deliktinės atsakomybės pagrindų, įtvirtintų CK 6.246 straipsnyje, t.y. netyrė ieškinio dalyko.
2. CPK 594 straipsnis imperatyviai įtvirtina, kad antstolio procesinę veiklą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjas. Todėl teisėjos L. A. veiksmų teisėtumas turėjo būti vertinamas pagal tai, ar jie atitiko atidaus ir rūpestingo profesinio elgesio standartus, ar teisėja tinkamai įgyvendino jai CPK nustatytas pareigas. Teismas šių aplinkybių nevertino ir netyrė. Apeliantės surašytą patvarkymą dėl vykdymo veiksmų atlikimo kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje sankcionavo teisėja 2006 m. spalio 26 d. rezoliucija. Todėl apeliantė vykdomuosius veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 31-2577/06 pradėjo tik po to, kai tą leido ją kontroliavusi teisėja. Faktas, kad apeliantės veikimas kito antstolio veiklos teritorijoje buvo baudžiamąja tvarka pripažintas neteisėtu, apeliantės nuomone, reiškia, kad jos veiksmus kontroliavusi teisėja nesilaikė CPK 594 straipsnyje nustatytų pareigų. Teismas šių aplinkybių nenagrinėjo, dėl jų nepasisakė, todėl neatskleidė bylos esmės.
3. Be to, apeliantės surašytas turto pardavimo skolininkui pasiūlytam pirkėjui aktas įsiteisėjo tik po to, kai buvo patvirtintas teisėjos 2006 m. lapkričio 10 d. rezoliucija. Apeliantės teigimu. Teisėjai buvo pateiktas 2006 m. spalio 26 d. VĮ „Registrų centras“ išrašas, iš kurio matyti, kad skolininko R. M. turtui Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartimi yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas, tačiau teisėja nematė pagrindo sustabdyti skolininko R. M. turto realizavimo. Faktas, kad apeliantės veiksmai, kuriuos patvirtino teisėja, baudžiamąja tvarka pripažinti neteisėtais, apeliantės nuomone, reiškia, kad jos veiksmus kontroliavusi teisėja nesilaikė CPK nustatytos pareigos tinkamai atlikti antstolio veiksmų kontrolę, buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga. Teismas šių aplinkybių nenagrinėjo, dėl jų nepasisakė, todėl netyrė ieškinio dalyko ir neatskleidė bylos esmės.
4. 2006 m. lapkričio 6 d. surašytą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą teisėja patvirtino 2006 m. lapkričio 10 d., t.y. per 4 dienas, kai pagal CPK 725 straipsnio 1 dalį teisėja privalėjo tokį aktą patvirtinti praėjus ne mažiau kaip 20 dienų nuo jo surašymo ir patikrinti, ar jis atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus. Apeliantė nurodo, kad baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad teisėja pažeidė imperatyvias CPK normas. Teisėja, vykdydama savo funkcijas, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, padarė esminių proceso teisės normų pažeidimų (CPK 594 str., 725 str.), todėl teisėjos veiksmai pripažintini kaip neteisėti ir yra neginčijamas pagrindas valstybės deliktinei civilinei atsakomybei kilti. Teismas, neatskleidęs bylos esmės, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
5. Teismas netinkamai pritaikė atsakovo deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas ir klaidingai konstatavo, kad CK 6.272 straipsnio nuostatos ginčo atveju netaikytinos. Kiekvienu atveju, kai asmeniui yra padaroma žala teisėjo nekvalifikuotais veiksmais, valstybei kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnį. Nustačius visas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, valstybė turi atlyginti ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą.
6. Teismas nepagrįstai nevertino atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalies ir 6.263 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliantės teigimu, reikalavimo teisė į žalos atlyginimą iš atsakovo jai kilo ne dėl jos nuteisimo pagrįstumo, o dėl to, kad jos, kaip antstolės, vykdymo procesinius veiksmus privalėjusi kontroliuoti teisėja netinkamai atliko savo įstatymines pareigas, pažeidė CPK nuostatas, dėl ko apeliantė buvo nuteista.
7. Teismas nevertino apeliantės išdėstytų argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo, dėl ko priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantės teigimu, jos patirtos žalos faktas yra akivaizdus, tačiau teismas šių aplinkybių taip pat nevertino.
8. Teismas nepasisakė dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir patirtos neturtinės žalos. Apeliantės teigimu, jeigu teisėja būtų tinkamai įgyvendinusi įstatymų numatytą pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti jos kaip antstolės procesinę veiklą, ji nebūtų atlikusi veiksmų, kurie teismų buvo pripažinti neteisėti, ir nebūtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn.

Apeliantė apeliacinį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes byloje yra nagrinėjamas sudėtingas materialinės teisės taikymo ir aiškinimo klausimas. Be to, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti (b.l. 187-188). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Su apeliantės argumentu, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nesutiktina. Teismas, išanalizavęs baudžiamojoje byloje priimtus procesinius sprendimus, pasisakė ir dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovo atžvilgiu vadovaujantis apeliantės nurodytu teisiniu pagrindu. Teismas, įvertinęs visus byloje įrodymus, padarė išvadas dėl ieškinio reikalavimų. Byloje nenustatyta prejudicinių faktų, dėl kurių ieškinyje nurodomos aplinkybės (teisėjos galimai neteisėti veiksmai) neturėtų būti įrodinėjamos. Aplinkybė, kad apeliantė baudžiamojoje byloje buvo pripažinta kalta dėl padarytų nusikaltimų iš dalies dėl veiksmų, kuriuos turėjo kontroliuoti teisėja, savaime neįrodo teisėjos veiksmų neteisėtumo civilinės teisės prasme.
2. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad apeliantė veikė tiesiogine tyčia, todėl įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais padaryta žala atsirado iš esmės dėl pačios apeliantės veiksmų. Atsakovo teigimu, jeigu vykdymo veiksmai nebūtų patvirtinti teisėjos rezoliucijomis, antstolė (apeliantė) vis tiek būtų laikoma juos atlikusi, todėl jos veiksmai taip pat galėtų būti vertinami kaip priešingi baudžiamiesiems įstatymams.
3. Atsakomybė dėl teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą galima tik esant teisėjo kaltei (CK 6.272 str. 2 d.). Teisėjo kaltė gali pasireikšti tiek tyčia, tiek neatsargumu, bet ji turi būti konstatuota įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjo kaltė yra tik kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti. Ieškinyje nebuvo pagrįsta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė, todėl civilinė atsakomybė negalima.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad 2006 m. spalio 26 d. apeliantė – antstolė priėmė patvarkymą dėl vykdymo veiksmų atlikimo kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje, 2006 m. lapkričio 6 d. turto perdavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu perdavė pirkėjui E. M. turtą, kuriam buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priklausiusį R. M.. Šiuos veiksmus rezoliucijomis patvirtino Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja L. A. – atitinkamai  2006 m. spalio 26 d. ir 2006 m. lapkričio 10 d. (b.l. 26, 63). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutartimi paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo apeliantė nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 246 straipsnio 2 dalį realiu laisvės atėmimu vieneriems metams. Apeliantės teigimu, vykdymo veiksmus, kuriuos teismai baudžiamojoje byloje traktavo kaip jos neteisėtą veikimą, ji atliko dėl teisėjos L. A., kuri nesilaikė įstatymuose numatytos pareigos kontroliuoti antstolio procesinę veiklą, nerūpestingumo, apeliantė buvo nuteista dėl neteisėtų teisėjos veiksmų, patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš valstybės.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t.y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad dalyvaujančio byloje asmens prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės prašyme nurodytas aplinkybes, bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį argumentus, sprendžia, jog šalys savo argumentus išsamiai yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, naujų įrodymų nėra pateikta, nėra ginčo dėl nustatinėtinų faktinių aplinkybių, todėl nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka būtinumo nėra.

              Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų

              Apeliantė valstybės atsakomybę kildina iš neteisėtų teismo (teisėjo) veiksmų ir reikalavimą atlyginti jai padarytą neturtinę žalą grindžia CK 6.246 straipsnio 1 dalies, CK 6.263 straipsnio 1 dalies bei CK 6.272 straipsnio pagrindu.

              Valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1 - 3 dalyse. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika pasireiškia tuo, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija ar jos pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl šių subjektų neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalis nagrinėjamu atveju netaikytina, nes apeliantė neturi reikalavimo teisės į žalos atlyginimą pagal šią nuostatą - apkaltinamasis nuosprendis jos atžvilgiu yra priimtas ir įsiteisėjęs. Todėl nėra pagrindo konstatuoti CK 6.272 straipsnio 1 dalies sąlygos – neteisėto nuteisimo – egzistavimą.

              Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tik tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Nenustačius bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Be to, valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, numatyto CK 6.272 straipsnyje, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2009). CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, kiekvienas asmuo turi pareigą laikyti tokio elgesio taisyklų, kad savo veiksmais (veikimo, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str. 1 d.). Tačiau apeliantė, reikšdama ieškinį ir šiuo pagrindu, taip pat privalo įrodyti visas aukščiau minėtas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas (CPK 178 str.).

              Minėta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. sausio 28 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo apeliantė nuteista pagal BK 246 straipsnio 2 dalį (aprašyto ar areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, perleidimas, paslėpimas, sunaikinimas ar sugadinimas) ir BK 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas) laisvės atėmimu vieneriems metams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutartimi apeliantės kasacinis skundas atmestas (b.l. 9-24). Teismai konstatavo, kad apeliantė piktnaudžiaudama tarnyba, sąmoningai neteisėtai perleido kitam asmeniui teismo areštuotą didelės vertės turtą, t.y. veikė tiesiogine tyčia: suprato, kad, pažeisdama įstatymus, neteisėtai realizuoja kitam asmeniui teismo areštuotą didelės vertės turtą, numatė, jog dėl tokių jos veiksmų turtas bus perleistas kitam asmeniui, ir suinteresuoti asmenys, nežinodami apie tai, negalės efektyviai apginti savo teisių į šį turtą, ir norėjo taip veikti. Teismai, nuteisdami apeliantę, pripažino, kad ji, atlikdama neteisėtus vykdymo veiksmus, siekė turtinės naudos - vykdymo išlaidų atlyginimo (4000 Lt). Taigi, tiek Lietuvos apeliacinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad apeliantė, atlikdama aukščiau nurodytus neteisėtus veiksmus, ne tik suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, norėjo taip veikti, bet juos darydama taip pat numatė, kad dėl jos veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, bei jų norėjo (BK 15 str.).

              Apeliantė teigia, kad ji buvo nuteista ir jai neturtinė žala atsirado dėl to, jog teisėja L. A. 2006 m. spalio 26 d. ir 2006 m. lapkričio 10 d. rezoliucijomis patvirtino jos, kaip antstolės, atliktus vykdymo veiksmus - patvarkymą tęsti vykdymo veiksmus kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje bei turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. Apeliantės teigimu, jos vykdymo procesinius veiksmus privalėjusi kontroliuoti teisėja netinkamai atliko savo įstatymines pareigas, pažeidė CPK nuostatas, tuo tarpu tuo atveju, jei teisėja būtų nesankcionavusi jos veiksmų, ji nebūtų nuteista, nebūtų patirta ir neturtinė žala. Pažymėtina, kad apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendžio teisėtumo ji nekvestionuoja. Taigi, apeliantės pozicija faktiškai nėra nuosekli – viena vertus, galima būtų spręsti, jog ji apeliaciniame skunde pripažįsta  nuosprendžio, kuriuo konstatuota jos kaltė, išvadas (pastebėtina, kad ieškinyje teigiama priešingai - jog ji nuteista neteisingai), tačiau, kita vertus, faktiškai ignoruodama savo kaltę, ieškinį grindžia teismo kalte sankcionuojant jos veiksmus vykdymo procese, nors baudžiamojoje byloje konstatuota, jog būtent ji pati siekė teismo sankcionuotų veiksmų atlikimo bei atitinkamų pasekmių (turtinės naudos). Apeliantės ieškinys iš esmės reiškia tai, kad asmuo, pripažintas kaltu atlikęs neteisėtus (šiuo atveju – ir nusikalstamus) veiksmus trečiųjų asmenų atžvilgiu, reikalauja atlyginti neturtinę žalą už jo dėl šių veiksmų atlikimo patirtą atsakomybę iš asmens, kuris tam tikra prasme padėjo jam tuos veiksmus bei tikslus realizuoti, t.y. iš prisidėjusio prie veiksmų atlikimo asmens, grindžiant šio kaltę tuo, kad jis neužkirto kelio siekiamiems atlikti veiksmams.

              Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Todėl nustatinėjant šioje byloje valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, teisėjų kolegijos nuomone, pirmiausia vertintina aplinkybė, kieno veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala – ar pačios apeliantės, ar jos veiksmus patvirtinusios teisėjos.

              Antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia teisę vykdyti įstatymų nustatytas funkcijas ir paslaugas bei antstolis kaip valstybės pareigūnas atsako už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant antstolio funkcijas, už kurias taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė (Antstolių įstatymo 2 str. 1 d., 16 str. 2 d.). Todėl sutiktina su atsakovo argumentu, kad visų pirma antstoliai yra atsakingi už savo atliktų/siekiamų atlikti veiksmų teisėtumą nepriklausomai nuo to, ar šiuos veiksmus patvirtino antstolio veiksmus kontroliuojantis teisėjas. Apeliantė, šioje byloje akcentuodama tik teismo (teisėjos) neteisėtus veiksmus, įrodinėja, kad yra pagrindas konstatuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Šiame kontekste pastebėtina, kad baudžiamojoje byloje apeliantė įrodinėjo, jog jos visi veiksmai buvo teisėti, taigi, tokiu atveju apeliantei apskritai nebūtų pagrindo teigti, jog ir teisėjos atliktas jos veiksmų patvirtinimas buvo neteisėtas.

              Apeliantė ieškinyje nurodo, kad ji nuteista už tai, kad veikė kito antstolio teritorijoje, surašė skolininko R. M. turto pardavimo šio pasiūlytam pirkėjui (E. M.) aktą, gavo vykdymo išlaidų atlyginimą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokie apeliantės teiginiai nėra visiškai pagrįsti. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje teismų priimtų procesinių dokumentų, apeliantė yra nuteista ne už tai (taigi, ir žala atsirado ne dėl to), o iš esmės už tai, kad ji pardavė turtą, kuriam buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - turto areštas. Tuo tarpu ieškinyje nurodytos nuteisimo aplinkybės turėjo įtakos tik vertinant jos veiksmų kryptingumą – kasacinis teismas 2010 m. birželio 29 d. nutartyje konstatavo, jog „antstolės veiksmai, nustatant  vykdymo vietą [...] nėra tiesiogiai susiję su jai pareikštu kaltinimu ir ji nėra nuteista už šių veiksmų neteisėtą atlikimą, tačiau jo veiksmų vertinimas CPK 590 straipsnio  ir kitų straipsnių kontekste reikšmingas nustatinėjant nuteistosios kaltės turinį.“ Apeliantė pati priėmė sprendimus (patvarkymas tęsti pradėtus veiksmus kito antstolio veiklos teritorijoje, turto perdavimas pagal pardavimo aktą Nr. 31/2577/06). Taigi, šių sprendimų priėmimas tiesiogiai nėra sietinas su teismo(teisėjos) veiksmais, teismas leidimo realizuoti turtą, kurio atžvilgiu buvo pritaikytas areštas, apskritai nebuvo davęs. Tuo tarpu turto perdavimo pagal pardavimo aktą Nr. 31/2577/06 patvirtinimas teismine tvarka, net ir tuo atveju, jei jis buvo neteisėtas, buvo tik atitinkamų apeliantės veiksmų legalizavimo sąlyga, bet ne teismo veiksmas tiesiogiai sukėlęs neturtinę žalą apeliantei, nes savo sprendimų legalizavimo pati apeliantė ir siekė. Minėto akto nepatvirtinimas taip pat nereikštų, kad apeliantė neteisėto veiksmo apskritai neatliko. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, valstybės atsakomybės klausimas galėtų būti svarstomas žalą patyrusių trečiųjų asmenų reikalavimu (jei pripažinti teisėjos kuriuos nors veiksmus neteisėtais), bet ne pačios apeliantės. Tuo tarpu apeliantės nurodoma patirta neturtinė žala – išgyvenimas dėl nuteisimo, susirgimas depresija, negrįžtamai pablogėjusi apeliantės kaip valstybės tarnautojos reputacija, teisės vertis antstolio praktika netekimas bei pragyvenimo šaltinio netekimas, sietina būtent su pačios apeliantės atliktais neteisėtais veiksmais. Todėl darytina išvada, kad dėl apeliantės nurodytos žalos atsiradimo atsakovas nėra atsakingas.

              Nesutiktina su apeliantės argumentu, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nes nepasisakė dėl atsakovo deliktinės atsakomybės pagrindų, įtvirtintų CK 6.246 ir 6.263 straipsniuose bei nevertino teisėjos L. A. veiksmų teisėtumo. Pažymėtina tai, kad kildinant atsakovo deliktinės atsakomybės klausimą tiek dėl CK 6.272 straipsnio 2 dalies, tiek dėl CK 6.246 straipsnio 1 dalies, CK 6.263 straipsnio 1 dalies, kaip minėta, atsakovui pareiga atlyginti apeliantei padarytą žalą atsirastų tik tada, jeigu būtų nustatytos visos būtinosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: žalos apeliantei atsiradimo faktas; atsakovo neteisėti veiksmai; tai, kad žala atsirado būtent dėl šių neteisėtų veiksmų (priežastinis ryšys) bei atsakovo kaltė. Todėl konstatavus, kad žala apeliantei atsirado dėl jos pačios veiksmų, nagrinėti kitas  valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, inter alia teisėjos L. A. veiksmų teisėtumą, teisiškai nebereikšminga.

              Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta atsakovo civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų visuma, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).             

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

              n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Teisėjai                                                           Marytė Mitkuvienė

                                                                                    Alvydas Poškus

                                                                                                                                                                                                    Egidija Tamošiūnienė