Civilinė byla Nr. e3K-3-328-916/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00333-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Švenčionių rajono savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškinį atsakovei Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl be pagrindo gautų lėšų priteisimo; trečiasis asmuo – bankrutavusi akcinė bendrovė bankas SNORAS.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl ieškinio senaties terminą iš indėlių draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė valstybės įmonė ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė priteisti iš atsakovės Švenčionių rajono savivaldybės administracijos be pagrindo gautus 677 288,36 Lt (196 156,27 Eur) ir procesines palūkanas.
3. Ieškinio reikalavimas grindžiamas tuo, kad trečiajam asmeniui AB bankui SNORAS (toliau – ir Bankas) iškėlus bankroto bylą įvyko draudžiamasis įvykis pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 2 straipsnio 2 dalį. Dėl to ieškovei atsirado pareiga išmokėti draudimo išmokas buvusiems Banko indėlininkams (IĮIDĮ 18 straipsnio 2 punktas). Ieškovė, gavusi iš Banko duomenis, per IĮIDĮ nustatytą 20 darbo dienų terminą išmokėjo atsakovei ir jos filialams draudimo išmokas: atsakovei Švenčionių rajono savivaldybės administracijai – 345 280 Lt (100 000 Eur); jos padaliniams (skyriams ir seniūnijoms) – 677 288,36 Lt (196 156,27 Eur). Kadangi draudimo išmokų gavėjų skaičius buvo apie 400 000, o IĮIDĮ imperatyviai nustato maksimalų 20 darbo dienų terminą (su galimybe, esant tam tikroms sąlygoms, pratęsti šį terminą dar 10 darbo dienų) draudimo išmokoms išmokėti, ieškovė per laikotarpį nuo draudžiamojo įvykio dienos iki draudimo išmokų išmokėjimo neatliko išsamaus ir detalaus draudėjos pateiktų duomenų tikrumo ir teisingumo patikrinimo, siekdama išsiaiškinti, ar nė vienas iš ieškovei Banko pateiktų subjektų nėra juridinis asmuo ir jo filialas. Atsakovės filialai nėra indėlininkai IĮIDĮ prasme ir negali gauti indėlių draudimo išmokų kaip savarankiški indėlių draudimo išmokos gavėjai, todėl jų lėšos turi būti laikomos jį įsteigusio juridinio asmens lėšomis IĮIDĮ prasme. Taigi juridiniam asmeniui bei jo filialui ir (ar) atstovybei išmokėtina bendra draudimo išmokos suma neturi viršyti maksimalios 100 000 Eur atitinkančios sumos litais (IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Banko informacinėje sistemoje juridiniai asmenys ir jų filialai buvo identifikuojami tik pagal Juridinių asmenų registro suteiktus kodus, todėl Bankas, teikdamas ieškovei duomenis apie indėlininkus, be atsakovės, į indėlininkų sąrašą įtraukė ir jos filialus. Dėl to atsakovė gavo ne maksimalią įstatyme nurodytą indėlių draudimo išmoką (100 000 Eur, arba 345 280 Lt), o 677 288,36 Lt (196 156,27 Eur) didesnę sumą. Ieškovė 2013 m. lapkričio 21 d. raštu kreipėsi į atsakovę su reikalavimu grąžinti nepagrįstai gautas indėlių draudimo išmokas, tačiau atsakovė tai padaryti atsisakė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovės Švenčionių rajono savivaldybės administracijos ieškovei VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ 196 156,27 Eur (677 288,36 Lt) ir 5 proc. procesines palūkanas.
5. Teismas pažymėjo, kad ieškovė draudimo išmokų sumas išmokėjo ne tik atsakovei, bet ir jos struktūriniams padaliniams, kurie pagal IĮIDĮ iš ieškovės neturi teisės gauti indėlių draudimo išmokų kaip savarankiški gavėjai, todėl yra pagrindas teigti, jog atsakovė gavo ne maksimalią IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 2 punkto indėlių draudimo išmoką – 100 000 Eur, o 677 288,36 Lt (196 156,27 Eur) daugiau. Todėl teismas sprendė, kad atsakovė, be pagrindo gavusi didesnę nei maksimali indėlių draudimo išmoką, privalo ją grąžinti ieškovei (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Indėlių draudimo išmokas gali gauti tik indėlių draudėjo, kuriam įvyko draudžiamasis įvykis, indėlininkais buvę fiziniai ir (ar) juridiniai asmenys ir ne didesnes nei 100 000 Eur atitinkančias sumas litais. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad tarp šalių susiklostė draudimo teisiniai santykiai, kai prašomos priteisti sumos nėra indėlio draudimo objektas, ir tokiu atveju nėra pagrindo taikyti sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino, o taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškinys teismui pateiktas 2014 m. vasario 12 d., t. y. šiuo atveju dešimties metų ieškinio senaties terminas nepraleistas.
6. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. sausio 20 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą nepakeistą.
7. Kolegija nesutiko su atsakovės pozicija, kad ieškovės reikalavimas kildinamas iš draudimo teisinių santykių ir šiuo atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Draudimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas IĮIDĮ reglamentuojamiems santykiams, o CK 6.1018 straipsnyje nustatyta, kad CK LIII skyriaus „Draudimas“ taisyklės taikomos įstatymų nustatytoms draudimo šakoms ir grupėms tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarime išaiškinta, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalima traktuoti kaip vieno iš Lietuvos Respublikoje draudimo paslaugas teikiančių subjektų. Pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 7 dalį, asmuo, kuriam draudimo išmoka išmokėta neteisėtai arba per klaidą, privalo ją grąžinti draudimo įmonei. Atsižvelgiant į tai, kad įstatyme nėra įtvirtinta atsakovės teisė gauti draudimo išmoką, viršijančią įstatyme nustatytą maksimaliąją, ieškovės reikalavimas turi būti kildinamas būtent iš nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.237 straipsnis). Dėl to byloje taikytinas ne sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
8. Pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalį indėlininkas yra fizinis arba juridinis asmuo. Vadovaujantis CK 2.53 straipsniu, juridinio asmens filialas yra struktūrinis juridinio asmens padalinys, tačiau nėra juridinis asmuo. Kadangi atsakovei ir jos struktūriniams padaliniams (filialams) bendrai buvo išmokėta 1 022 568,36 Lt (296 156,27 Eur) dydžio draudimo išmokų suma, t. y. jai, kaip  indėlininkei, buvo permokėta 677 288,36 Lt (196 156,27 Eur) draudimo išmokų, jai atsirado pareiga grąžinti šią sumą ieškovei (IĮIDĮ 10 straipsnio 7 dalis). Aplinkybė, kad AB bankas SNORAS, kaip draudėjas, būdamas atsakingas už duomenų, perduodamų draudimo įmonei, tikrumą bei pateikimą laiku, pateikdamas duomenis ieškovei, atsakovės filialus nurodė kaip atskirus indėlininkus, neatleidžia atsakovės nuo pareigos grąžinti nepagrįstai gautą draudimo išmokų dalį.
9. Atsakovės argumentas, kad pareiga grąžinti ieškovei jos reikalaujamą sumą yra perėjusi tretiesiems asmenims, kuriems gautos draudimo išmokų lėšos buvo išmokėtos kaip socialinės išmokos ar kitaip vykdant savivaldybės funkcijas, nepagrįstas, nes toks lėšų perdavimas negali būti prilyginamas neatlygintiniam turto perdavimui trečiajam asmeniui CK 6.239 straipsnio prasme.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 20 d. nutartį; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 8 d. nutartyje, priimtoje analogiškoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-916/2016, suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl nepagrįsto praturtėjimo (CK XX skyrius) bei draudimo (CK LIII skyrius) institutų, taip pat IĮIDĮ ir CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikymo. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas sprendė, kad indėlių draudimo teisiniai santykiai savo esme atitinka draudimo teisiniams santykiams būdingus bruožus, todėl laikytini draudimo teisiniais santykiais. IĮIDĮ nustatytas indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo materialinių teisinių santykių turinys (teisės ir pareigos) visiškai atitinka CK 6.987 straipsnyje įtvirtintą draudimo sampratą. Reikalavimas dėl permokėtos ar nepagrįstai išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo turi būti kvalifikuojamas kaip iš draudimo teisinių santykių atsirandantis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2013). Dėl to nagrinėjamu atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovė išmokėjo reikalaujamas grąžinti draudimo išmokas nuo 2011 m. gruodžio 14 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. Taigi ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, todėl šiuo savarankišku pagrindu ieškinys turėjo būti atmestas.
2. Teismai šioje civilinėje byloje nepagrįstai taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; kt.). Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Nagrinėjamu atveju nėra nepagrįsto praturtėjimo instituto sąlygų, nes: yra įstatymas, iš kurio atsirado ieškovės prievolė išmokėti draudimo išmokas, – IĮIDĮ; ieškovė teisėtai ir pagrįstai išmokėjo draudimo išmokas; ieškovė savo tariamai pažeistas teises gali ginti kitais civilinių teisių gynybos būdais, pvz., nukreipdama savo reikalavimus į trečiąjį asmenį šioje civilinėje byloje; ieškovė ginčo išmokas išmokėjo savo rizika; ieškovė neatliko išsamaus draudėjos pateiktų duomenų tikrumo patikrinimo; atsakovė neatliko jokių veiksmų, dėl kurių būtų buvusios nepagrįstai išmokėtos draudimo išmokos.
3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad socialinių išmokų mokėjimas ar kitoks lėšų panaudojimas savivaldybės funkcijoms vykdyti negali būti prilyginamas neatlygintiniam turto perdavimui trečiajam asmeniui CK 6.239 straipsnio prasme, nes, pagal šį straipsnį, jeigu be pagrindo įgijęs turtą asmuo šį turtą neatlygintinai perduoda trečiajam asmeniui, tai pareiga jį grąžinti pereina trečiajam asmeniui.
4. CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas, negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas. Taigi, net ir taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą šioje civilinėje byloje, ieškovės išmokėtos draudimo išmokos atitiktų CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygas ir apskritai negalėtų būti dėl to išreikalautos.
11. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, o tuo atveju, jei būtų nuspręsta, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, spręsti ieškovės prašymą dėl senaties termino atnaujinimo. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Teismai tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir susiklosčiusius teisinius santykius teisingai kvalifikavo kaip nepagrįstą praturtėjimą. Indėlių draudimo teisiniai santykiai yra specifiniai teisiniai santykiai, kurie reglamentuojami specialiu įstatymu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarime nurodė, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ Draudimo įstatymo nuostatos netaikomos. Šios įmonės negalima traktuoti kaip vieno iš Lietuvos Respublikoje draudimo paslaugas teikiančių subjektų, ji nesudaro draudimo sutarčių nei su finansų įstaigomis, nei su asmenimis, finansų įstaigose laikančiais lėšas. Pareiga išmokėti indėlininkams draudimo išmokas nepriklauso nuo kredito įstaigos tinkamo prievolės sumokėti indėlių draudimo įmokas vykdymo. CK 6.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Kai ieškovė išmokėjo kasatorei 345 280 Lt (100 000 Eur) draudimo išmoką, šalių teisiniai santykiai pasibaigė, t. y. ieškovė neturėjo įsipareigojimų kasatorei, o ši nebeturėjo jokios galiojančios reikalavimo teisės į ieškovę, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad iš atsakovės priteistinos lėšos, kurias ji įgijo be pagrindo. Ieškovė negalėjo apginti savo teisių jokiu kitu būdu, kaip tik reikalaudama priteisti nepagrįstai įgytas lėšas.
2. Kadangi mokėdama kasatorei 677 288,36 Lt (196 156,27 Eur) ieškovė jai įsipareigojimų neturėjo, t. y. jos ir ieškovės nesaistė jokie teisiniai santykiai, reiškiant ieškinį dėl šių lėšų priteisimo turėtų būti taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 125 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, jei kasacinis teismas spręstų, kad yra pagrindas taikyti sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, byla turi būti grąžinta į apeliacinės instancijos teismą, kad būtų išspręstas ieškovės prašymas dėl senaties termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio senaties termino taikymo iš indėlių draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams

12. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tiek Civilinio proceso kodekse, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatskiriamai susijusi su jo pareiga šią teisę įgyvendinti laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš jų – kreiptis į teismą įstatymo nustatytu terminu.
13. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad iš esmės reikalavimas, jog asmuo ieškinį pateiktų per įstatyme nustatytą terminą, savaime nėra nesuderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi; tokiu reikalavimu siekiama teisėto tikslo tinkamai vykdyti teisingumą ir užtikrinti teisinį apibrėžtumą (žr. 2006 m. gruodžio 14 d. Didžiosios kolegijos sprendimą byloje Markovic ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 1398/03). Teisė į teismą (vienas jos aspektų – teisė kreiptis į teismą) nėra absoliuti; galimi šios teisės apribojimai, pavyzdžiui, taikant įstatymo nustatytus terminus ar senatį (žr. 1975 m. vasario 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, priimtą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Serija A. Nr. 18, p. 18, § 36).
14. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl ieškinio senaties termino, taikytino iš indėlių draudimo teisinių santykių kylantiems reikalavimams.
15. Ieškinio senaties terminai yra reglamentuojami CK pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus nuostatomis. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnyje įtvirtinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 7 dalyje yra nustatyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.
16. Draudimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos yra netaikomos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo reglamentuojamiems santykiams.
17. Indėlių draudimo teisinius santykius reglamentuoja Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas, kurio 1 straipsnyje konstatuota, kad šis įstatymas nustato indėlių, laikomų, inter alia, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose, draudimo tvarką ir šių indėlių draudimo išmokų dydį bei, inter alia, bankų prisiimtų įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarką ir draudimo išmokų dydį. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 punktą valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra draudimo įmonė. Tai pagal Gyventojų indėlių draudimo įstatymą Lietuvos Respublikos Vyriausybės iš valstybės turto įsteigta ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įregistruota valstybės įmonė. Jos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Finansų ministerija (IĮIDĮ 16 straipsnio 1 dalis).
18. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarimu konstatavo, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kurios reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams išmokėjimu, tenkinami antrąja eile, Draudimo įstatymo nuostatos netaikomos. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ teisinio statuso, sprendė, kad šio teisės subjekto negalima traktuoti kaip vieno iš Lietuvos Respublikoje draudimo paslaugas teikiančių subjektų.
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad indėlių draudimo teisiniams santykiams būdingas specifiškumas, kai draudėjo (indėlių draudimo sistemos dalyvio) įsipareigojimas mokėti periodines (ex ante) ir specialiąsias (ex post) indėlių draudimo įmokas draudikui (indėlių draudimo fondui) yra nustatytas įstatymo, tačiau tai nepakeičia pačios santykių esmės, kai vienas subjektas, būdamas įstatymo įpareigotas, priima draudimo įmoką, kurią įstatymo pagrindu sumoka kitas santykio subjektas, tam, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, trečiajam asmeniui – naudos gavėjui, būtų išmokėta ne didesnė nei įstatymo nustatyta draudimo išmoka. Tokie teisiniai santykiai savo esme atitinka draudimo teisiniams santykiams būdingus bruožus, todėl laikytini draudimo teisiniais santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49-916/2016).
20. Taigi tiek Draudimo įstatymo ir IĮIDĮ nuostatos, tiek oficialioji konstitucinė doktrina suteikia pagrindą daryti išvadą, kad indėlių draudimo teisiniams santykiams taikytinos IĮIDĮ, o ne Draudimo įstatymo nuostatos, o VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negali būti traktuojama kaip vienas iš Lietuvoje draudimo paslaugas teikiančių subjektų. Šios nutarties 19 punkte pateikta kasacinio teismo pozicija dėl indėlių draudimo teisinių santykių esmės ir teisinės prigimties atitinka šių santykių aiškinimą ir formuoja šiuos santykius reglamentuojančių teisės normų nuoseklaus taikymo pagrindą.
21. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą. Šį savo sprendimą apeliacinės instancijos teismas grindė argumentais, jog ginčo teisiniai santykiai yra ne draudimo, o kyla iš nepagrįsto praturtėjimo instituto ir atitinkamai pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 straipsnis).
22. Kasacinio teismo praktika nuosekliai formuojama aiškinant, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas turėtų būti taikomas subsidiariai. Šis institutas taikomas tada, kai ginčo negalima išspręsti kitais pažeistų civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus). Kasacinio teismo pabrėžta, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas kaip priemonė, padedanti išvengti kitų civilinės teisės normų nustatytų gynybos būdų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2009).
23. Konstatavus, kad ieškovo reikalavimas kyla iš draudimo teisinių santykių, teisėjų kolegijos vertinimu, taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, į tai, kad ieškovė prašo taikyti ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, ir į tai, kad ieškinio senaties termino pradžios ir atnaujinimo pagrindų nustatymas yra fakto klausimai, o kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį naikinti ir grąžinti šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas), tam, kad būtų nustatyta, ar praleistas vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas, ir jeigu taip, ar yra pagrindas šį terminą atnaujinti.
24. Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija sprendžia skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šioje nutartyje nepasisakoma dėl kitų kasacinio skundo argumentų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          Gražina Davidonienė

Janina Januškienė

Dalia Vasarienė