Civilinė byla Nr. 2-524-847/2011

(Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00428-2011-9)

                                               Procesinio sprendimo kategorija 99.7.; 116.1.; 119.1; 128.2

(S)

BIRŽŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 16 d.

Biržai

Biržų rajono apylinkės teismo teisėja Valentina Paliulionienė, sekretoriaujant Linai Strautininkienei, dalyvaujant pareiškėjoms O. B. ir A. M., pareiškėjų atstovei advokatei Nijolei Petkevičienei, suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) Biržų skyriaus atstovui A. G., nedalyvaujant suinteresuoto asmens Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovui, teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų O. B. ir A. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir VSDFV Biržų skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir             

nustatė :

              Pareiškėjos kreipėsi į teismą, prašydamos nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos jų tėvo A. V., Kazio, gim. 1906 m., įkalinimo ir tremties metu 1947-1956 m. laikotarpiu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietovėje – Lietuvos SSR Biržų rajone, G kaime ir buvo tremtiniams prilygintais asmenimis (b.l. 3-4). Pareiškėjos nurodė, kad nuo savo gimimo iki 1952 metų buvo Lietuvoje, lietuvės, o tėvai – Lietuvos Respublikos piliečiai. Gyveno su tėvais ir trimis broliais G k., Biržų r. Tėvas A. V. pokario metais dirbo Gpradinės mokyklos kūriku, tačiau 1947-01-13 buvo suimtas LSSR Valstybinės saugumo ministerijos (MGB) Biržų apskrities skyriaus 2-ojo poskyrio ir išvežtas į Panevėžį, kur buvo laikomas LSSR Vidaus reikalų ministerijos (MVD) kalėjime Nr. 4, o motina A. V. 1952 metais su penkiais nepilnamečiais vaikais buvo priversta išbėgti į Latvijos TSR dėl gresiančios tremties po šešių metų slapstymosi Biržų rajono kaimuose. Tačiau ir šioje valstybėje buvo gandų, kad yra ieškomi. Galiausiai pasiliko O rajone, kuriame 1994 metais mirė pareiškėjų motina, o O. B. gyveno K k., O r. iki 2010-05-04, kol persikėlė gyventi į G k., Biržų r. A. M. gyveno L. O. r. Mazozolu apyl. „Žagarini“. Nurodo, jog O. B. turi Lietuvos Respublikos piliečio pasą, o A. M. – ne, nes jo gavimo dokumentus tvarko Vilniuje, tačiau nori gyventi Lietuvoje. Abi gauna Latvijos pensijas. 1949-05-19 LSSR MGB Biržų apskrities skyriaus kaltinamojoje išvadoje A. V. buvo kaltinamas nuo 1946 m. pavasario užmezgęs „nusikalstamus ryšius su būrio vadu ir kitais banditais, kurie lankėsi jo namuose, rėmė banditus maisto produktais, perdavė būriui pistoletą“, tačiau šie faktai neatitinka tikrovės, kaltinimai buvo išgalvoti. Tėvas A. V. buvo politinis kalinys, kurį Generalinė prokuratūra reabilitavo. 1949-09-28 SSRS MGB Ypatingasis pasitarimas A. V. „už paramą antisovietinio nacionalistinio būrio dalyviams“ buvo nubaudęs 10 metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje, bausmės laiką skaičiuojant nuo 1947-03-04. 1949-02-30 etapu A. V. buvo išvežtas į Steplagą, po to 1949-12-27 atvežtas į Steplago 8-ąjį lagerio poskyrį, 1954-09-24 iš Steplago paleistas ir išsiųstas į tremtį Balchašo mieste K sr. 1956-04-20 iš tremties buvo paleistas, tačiau jam grįžti į Lietuvą gyventi neleido. Pareiškėjų tėvas A. V. K sr. mirė apie 1960 metus. Kadangi Lietuvos įstatymų nustatyta tvarka joms gali būti pripažintas asmens, nukentėjusiųjų nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinis statusas, kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pateikdamos prašymą ir medžiagą dėl tremtinio teisinio statuso gavimo, tačiau Centras jų prašymo netenkino ir patarė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes nepilnai išlikusiuose archyvuose nerado duomenų, kad jos buvo įrašytos į sąrašus asmenų, numatytų ištremti 1947-1952 m. iš Biržų r. už Lietuvos SSR ribų. Todėl prašo nustatyti šį juridinę reikšmę joms turintį faktą, kadangi kitokiu būdu jos negali gauti tremtiniams prilyginto asmens statuso ir tremtiniams mokamą priedą prie pensijos.

            Pareiškėja A. M. teismo posėdyje paaiškino, kad yra Latvijos Respublikos pilietė. Nepadavė pareiškimo atsisakyti šios šalies pilietybės. Nori būti Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau dėl to jokių veiksmų nepadarė. Buvusi informuota, jog galinti turėti tiek Lietuvos, tiek Latvijos pilietybes. 84 latų senatvės pensiją gauna Latvijoje, tačiau priedų prie pensijos negaunanti. Buvusi mažoji šeimoje, be jos augo sesuo ir trys broliai. Tėtį paėmė į kalėjimą 1947 metais, mama jas išvežė iš Lietuvos ir ilgai nieko nepasakojo, nes buvusi maža. Tik paskui, praėjus kuriam laikui, sesuo papasakojo. Vėliau sužinojusi, kad neteisingai nuteistas tėtis galės grįžti iš kalejimo. Gyveno Lietuvoje, G kaime. Latvijoje, Jelgavos rajone pradėjusi lankyti į mokyklą. Jai buvo penkeri, kai važiavo į Latviją. Pamenanti, kad milicija jų namuose kažko ieškojo. Negalėjo nieko pasirašyti, kad tik nesužinotų, jog yra išvykę iš Lietuvos. Negalėjusi legaliai gyventi Lietuvoje tuo metu, kai tėtis buvo ištremtas. Tėtis mirė Rusijoje, tačiau niekas neatsiuntė tėčio dokumentų ir nepranešė apie jo mirtį. Kreipėsi į teismą, kad gautų pašalpą prie  pensijos, jai priklausąs nukentėjusiojo statusas. Kai sulaukė šešiolikos metų, vyresnysis brolis ją atvežė į Lietuvą, supažindino su čia gyvenančiais giminėmis. Į Lietuvos gyventojų kreipėsi įgaliotas asmuo - M. Ar pati kreipėsi į šį centrą dėl statuso gavimo nežinanti. G. G. kaime pas tėvo brolio dukrą V. Č.. Pareiškėjos vyras miręs, turi tris vaikus, kurie vedę ir turi savo vaikus. Pateikti įrodymų, kad kreipėsi į genocido ir rezistencijos tyrimo centrą negali.

            Pareiškėja O. B. teismo posėdyje paaiškino, kad tėvas buvo neteisingai nuteistas, tad iš giminaičių sužinojo, kad gali gauti kompensaciją. Jos vyras mirė, ėmė ieškoti dokumentų ir juos rinko šešis metus. Gavo tėvo teismo nuorašą, kad nekaltai buvo nuteistas. Buvo tėvo sodyboje, ten yra vietos gyventi. Po penkiasdešimt metų pernai buvusi Lietuvoje kartu su anūku, vėl grįžusi į Latviją gyveno pas dukrą. Latvijoje neturi nei gyvenamojo būsto, nei žemės. Gyveno kartu su motina G kaime. Motina dirbo Šlepščių kaime, viena juos išaugino labai sunkiomis sąlygomis. Iki 1952 metų tėvą laikė suimtą, 1952 metais sulaikius tėvą buvo Lietuvoje persekiojami, o tėvą nuteisė vėliau, jį išvežė į Rusiją. Seseriai buvo keturi mėnesiai, kai tėvą paėmė. Dabar yra Lietuvos Respublikos pilietė, nes susitvarkė dokumentus. S. M. Vilniuje dėl Lietuvos pilietybės tvarkėsi dokumentus, ją vežė sūnus, sakė, jog reikia laukti. Motina bijojo gyventi Lietuvoje, ją persekiojo. Latvijoje dirbo motina ir brolis. Sesę priimsianti pas save gyventi G kaime, dažnai kartu abi gyvena. Ateityje ketina gyventi Lietuvos Respublikoje. Važiuosianti vaikų aplankyti Latvijoje. Kai jau būsiu Lietuvoje, pranešianti A. A. susirgus, yra kviečiama į Latviją, juos pasaugo ir vėl grįžta į Lietuvą. Gaunanti 153 latų senatvės pensiją. Savo pareiškimą palaiko.

          Pareiškėjų atstovė baigiamojoje kalboje prašo A. M. pareiškimą palikti nenagrinėtu. Gavusi Lietuvos Respublikos pilietybę, ji pateiks Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą, kreipsis dėl juridinio fakto nustatymo, o O. B. pareiškimą prašo patenkinti. Pareiškėjų atstovė pateikia teismui raštu atsisakymą nuo  reikalavimo A. M. vardu.

           Suinteresuoto asmens - VSDFV atstovas posėdyje paaiškino, kad su A. M. pareiškimu nesutinka, nes šioji nėra Lietuvos Respublikos pilietė, o su O. B. – sutinka, nes pastaroji yra Lietuvos pilietė, turi gyvenamąją vietą. Kai teismas nustatys faktą, o Genocido centras išduos pažymėjimą, nuo jo išdavimo datos bus skaičiuojama kompensacija, prieš tai VSDFV iš L. G. centro išsireikalautų pažymą, ar nėra išduota šios valstybės Genocido centro pažyma.

          Liudytoja K. M. paaiškino, kad yra pareiškėjų pusseserė. Jų mama su vaikais tuščiomis išėjo į Latviją. Jas persekiojo, neturėjo ko valgyti, tad su mažais vaikais išėjo į Lietuvą. Po 40 metų susižinojo, kur gyvena ir susirado vieni kitus, buvo labai sunkūs laikai, gyveno visi baimėje. Paskutinį kartą kai užėjo pareiškėjų mama pasakė, kad nebeturi vyro, jį sulaikė, sakė, kad nebegali ramiai naktimis miegoti. Padėjusi pareiškėjoms tvarkytis dokumentus - rašyti pareiškimus. Rinkusi dokumentus savo vardu, buvo abiejų pareiškėjų įgaliojimai, pagal kuriuos tvarkė dokumentus. A. M. buvo lietuvaitė, buvo Lietuvoje krikštyta, ji nori gyventi Lietuvoje, ten, kur gyveno jos tėvai. 2010 m. birželio mėn. buvo Migracijos tarnyboje Vilniuje: tvarkė dokumentus dėl A. M. Lietuvos pilietybės įgijimo, tačiau nurodė palaukti. Į Rezistencijos centrą nuvykusi nebuvo. Liudytojos vardu atsiuntė iš Archyvų pažymas apie pareiškėjų tėvą - V. Anelė gyvens kartu su seserimi G kaime. Pareiškėjos gauna nedideles pensijas Latvijoje.

            L. V. Č parodė, kad pareiškėjos į Latviją išvyko su šeima, kai jų tėvą paėmė 1947 m. Išvyko į Latviją 1952 metais. Pareiškėjų broliai jau mirę. Onutei buvo apie 11 metų, o kita sesutė buvo tik gimusi. Tuo metu pareiškėjų mamai buvo labai sunku, ji viena užaugino vaikus. Pareiškėjos ruošiasi gyventi Lietuvoje.

            Liudytoja E. E. parodė, kad dėdę paėmė, jį matė sumuštą, kruviną. Jis lyg ir kažką rėkė, bet jis neprisipažino. Pareiškėjos buvo dar mažos. Dėdina vėliau dingo. Ji pėsčiomis su vaikais išėjo į Latviją. Mamos brolis jas buvo atradęs. Labai neseniai apie pareiškėjas sužinojusi, susipažinusi. B. L. pažiūrėti kaip skurdžiai gyvena. Pareiškėjų tėtį V nekaltai nuteisė ir jis buvo reabilituotas. Visi kaimo žmonės žinojo, kad jis buvo nekaltas. Pusseserės nori gyventi Lietuvoje. P. L. gyveno bakužėlėje. Jų motina, vyrai ir trys broliai mirę

              Pareiškimas tenkintinas iš dalies.

              Pateikti duomenys – gimimo ir santuokos liudijimai rodo, kad O. B. (Vėžytė) gimė 1941-03-13 ir 1964-01-18 susituokė su K. B., o A. M. (Vėžytė) gimė 1946-11-05 ir 1971-11-13 susituokė su R. M. (b.l. 17, 19, 21, 24). O. B. 2010-05-04 d. deklaravo gyvenamąją vietą G k., Biržų r. (b.l. 12), tačiau gauna pensiją Latvijos Respublikoje (b.l. 33). Pareiškėjų tėvai – A. V. ir A. V. (Juronytė) susituokė 1936 m. sausio 12 d. (b.l. 13). Pareiškėjų motina mirė 1994-10-01 (b.l. 15). 2008-06-03 Lietuvos ypatingojo archyvo pažyma rodo, jog Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) ir Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose nerasta duomenų apie A. V., g. 1909 m., J. J., gim. 1924 m., K. V., g. 1936 m., A. V., gim. 1937 m., O. V., gim. 1941 m., A (A) V, g. 1946 m., įrašymą į sąrašus asmenų, numatytų ištremti 1947-1952 m. iš Biržų r. už Lietuvos SSR ribų (b.l. 25). Iš 2009-05-11 Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros pažymėjimo dėl neteisėto kalinimo Nr. 12.11-121 matyti, jog A. V., Kazio, g. 1906 m., gyvenęs G k., Biržų apskrityje, buvo neteisėtai represuotas, apkaltinus pagal RSFSR BK 17-581a str., 5811 str. ir buvo kalinamas MVD kalėjime Nr. 4 Panevėžyje bei laisvės atėmimo vietoje Steplage, Kazachstano Respublikoje nuo 1947-01-13 iki 1954-09-24, po to išsiųstas į tremtį B m., K sr., Kazachstano Respublikoje, kur buvo iki 1956-04-20, jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės (b.l. 26). Generalinės prokuratūros pažymėjime nurodytas aplinkybes patvirtina ir 2006-08-03 Lietuvos ypatingojo archyvo pažyma (b.l. 27). Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rašte nurodyta, jog A. V., Kazio, gim. 1906, buvo politinis kalinys (b.l. 28). Pareiškėjos O. B. išdėstytus argumentus, patvirtino ir teisme apklausti liudytojai. Priešingų šiems duomenų byloje nėra surinkta. Visų šių duomenų pakanka O. B., kuri įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ir turi asmens tapatybės kortelę, prašomam juridiniam faktui nustatyti (LR CPK 444 str. 2 d. 9 p.).

            Kaip matyti iš pateiktų dokumentų, A. M. yra Latvijos Respublikos pilietė, gaunanti šioje valstybėje pensiją (b.l. 10, 30). Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas taikomas asmenims, kurie 1939-1990 metų okupaciniais laikotarpiais buvo Lietuvai šiuo metu priklausančių teritorijų nuolatiniai gyventojai. Asmenims, kurie nukentėjo nuo S. S. ir nacistinės Vokietijos represinių režimų, neatsižvelgiant į jų pilietybę ir gyvenamąją vietą represavimo ar žalos padarymo metu, jeigu šiuo metu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, yra pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas (Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys). Kaip matyti iš pačios pareiškėjos A. M. ir liudytojos K. M. duotų parodymų, ši pareiškėja iki šiol neturi Lietuvos Respublikos piliečio paso, nėra mūsų valstybės pilietė, nesikreipė į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą nukentėjusiojo asmens statuso gavimo klausimu. Ji turi galimybę pasinaudoti šia procedūra. Todėl jos prašymas pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo palikti nenagrinėtu tenkintinas, nes pareiškėja kreipėsi į teismą, nesilaikydama tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka (LR CPK 296 str. 1 d. 1 p., 445 str. ).

            Iš pareiškėjos priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

              Vadovaudamasis LR CPK 259, 263-270, 448 str., teismas

nusprendžia:

              Pareiškėjos O. B. pareiškimą patenkinti visiškai.

              Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenanti G k., Biržų r., tėvo A. V., K, gim. 1906 m., įkalinimo ir tremties metu 1947-1956 m. laikotarpiu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietovėje – Lietuvos SSR Biržų rajone, Gkaime.

Turintis juridinę reikšmę faktas nustatytas asmens, nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinio statuso gavimo tikslu.

Pareiškėjos A. M. pareiškimą palikti nenagrinėtu.

Priteisti iš O. B. ir A. M. po vienuolika litų dvidešimt penkis centus procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

              Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui per Biržų rajono apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                           Valentina Paliulionienė