Civilinė
byla Nr. 2A–436/2008
Procesinio sprendimo kategorija 41
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugpjūčio 19 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės,
Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,
sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei, Vaidai
Sasnauskaitei,
dalyvaujant atsakovų atstovui
adv. Viliui Martišiui,
atsakovo Lietuvos Respublikos
Vyriausybės atstovei Natalijai Soroko,
trečiojo asmens Kėdainių rajono
savivaldybės atstovui Daliui Ramonui,
viešame teismo posėdyje
apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Nijolės
Žilinskienės, Roberto Ragausko, Vidos Marijos Rutkovienės, Valdimaro
Ragelevičiaus, Arūno Stikliūno, Vidos Čepulienės, Violetos Grigaliūnienės,
Baltramiejaus Martišiaus ir Albinos Marės
Marčiulionienės apeliacinį skundą
dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimo, civilinėje
byloje Nr.2-298-378/2008 pagal ieškovo Kauno apskrities viršininko
administracijos ieškinį atsakovams Kauno rajono savivaldybės administracijai,
Bronislavai Načajienei, Baltramiejui Martišiui, Albinai Marei Marčiulionienei,
Nijolei Žilinskienei, Robertui Ragauskui, Vidai Marijai Rutkovienei, Gailutei
Vadopalienei, Linai Kvedarienei, Onai Vidai Baltušytei, Valdimarui
Ragelevičiui, Arūnui Stikliūnui, Violetai Grigaliūnienei, Vidai Čepulienei,
Danutei Strazdienei, Romualdui Romanui Špokui, Vyčiui Maleckui, Lietuvos Žemės
ūkio universitetui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, bei tretiesiems
asmenims Antanui Vytautui Čepuliui, VĮ Registrų centrui, Aldonai Valerijai
Liškauskienei, dėl restitucijos taikymo.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
nustatė:
Ieškovas Kauno apskrities viršininko administracija kreipėsi į
teismą su ieškiniu prašydama:
1) panaikinti 1992 m. kovo 13 d. Kauno rajono Noreikiškių apylinkės tarybos I šaukimo 13 sesijos sprendimo „Dėl žemės
sklypų suteikimo gyvenamųjų namų
statybai“, kuriuo nuspręsta suteikti žemės sklypus LŽŪA mokomojo bandymų ūkio
darbuotojams, 3, 5 punktus;
2) panaikinti
1992 m. kovo 13 d. Kauno rajono Noreikiškių apylinkės tarybos I šaukimo 13 sesijos sprendimo „Dėl žemės
sklypų suteikimo gyvenamų namų
statybai“ 6, 8,20, 21, 30, 39, 98,
127, 128, 144,149, 161 punktus;
kuriais nuspręsta suteikti žemės sklypus LŽŪA darbuotojams; panaikinti 1992 m. kovo 12 d. LŽŪA rektoriaus
įsakymo Nr. 56-kb priedo5, 6, 8, 20,
21 30, 39, 68, 98, 127, 128, 144, 149, 161 punktus;
3) panaikinti 1993 m. kovo 18 d. Kauno
rajono Noreikiškių apylinkės tarybos šaukimo
18 sesijos sprendimą;
4) panaikinti
1995 m. gegužės 19 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 23 „Dėl privačių namų
valdų žemės sklypų pardavimo“ 33
punktą.;
5) panaikinti
1995 m. gegužės 25 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 33 „Dėl privačių namų valdų žemės sklypų
pardavimo“ 40 punktą;
6) panaikinti
1995 m. birželio 13 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 116 „Dėl privačių namų valdų žemės sklypų
pardavimo“ 115 punktą;
7) panaikinti
1995 m. kovo 27 d. Kauno rajono valdybos potvarkio Nr. 195 „ Dėl privačių namų valdų žemės sklypų
pardavimo“ 79 punktą;
8) panaikinti
1995 m. balandžio 6 d. Kauno rajono valdybos potvarkio Nr. 216 „Dėl privačių namų valdų žemės sklypų pardavimo“
61-63, 65, 67, 79, 87 134 140180-182,
188 punktus;
9) pripažinti
negaliojančia 1995 m. birželio 13 d.
žemės sklypo pirkimo-pardavimo
sutartį Nr. RR-P52/95-0241 dėl 1500
kv.m. sklypo Nr. 141, esančio Kauno rajono
Noreikiškių apylinkėje LŽŪA gyvenvietėje, sudarytą Kauno apskrities valdytojo administracijos ir Baltramiejaus
Martišiaus:
10) pripažinti negaliojančia 1995 m. liepos 5 d.
žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. RR-P52/95-0429 dėl 1495 kv. m sklypo
Nr. 145, esančio Kauno rajono, Noreikiškių apylinkėje LŽŪA gyvenvietėje,
sudarytą Kauno apskrities valdytojo administracijos
ir Albinos Marės Marčiulionienės;
11) pripažinti
negaliojančia 1995 m. birželio 29 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. RR-P52/95-0405 dėl 1500 kv. m sklypo Nr. 211,
esančio Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje LŽŪA gyvenvietėje, sudarytą
Kauno apskrities valdytojo administracijos
ir Bronislavos Načajienės;
12) pripažinti
negaliojančia 1995 m. balandžio 11 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį
Nr. RR-P52/95-0954 dėl 1500 kv. m sklypo Nr. 69, esančio Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje LŽŪA gyvenvietėje, sudarytą
Kauno rajono valdybos ir Linos
Kvedarienės;
13) pripažinti negaliojančia 1995 m. balandžio 11 d.
žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Nr. RR-P52/95-0868 dėl 1500 kv. m
sklypo Nr. 84, esančio Kauno rajono
Noreikiškių apylinkėje LŽŪA gyvenvietėje, sudarytą Kauno rajono valdybos ir Onos
Vidos Baltušytės;
14) pripažinti
negaliojančia 1995 m. balandžio 11 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.
Nr. RR-P52/95-0909 dėl 1500 kv. m sklypo Nr. 87, esančio Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje LŽŪA gyvenvietėje, sudarytą
Kauno rajono valdybos ir Nijolės Žilinskienės;
15) pripažinti
negaliojančia 1995 m. balandžio 11 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. RR-P52/95-0956 dėl 1500 kv. m sklypo Nr. 83,
esančio Kauno rajono Noreikiškių
apylinkėje LŽŪA gyvenvietėje, sudarytą Kauno rajono valdybos ir Valdimaro Ragelevičiaus;
16) pripažinti negaliojančia 1995 m. balandžio 11 d. žemės sklypo
pirkimo-pardavimo sutartį. Nr.
RR-P52/95-0958 dėl 1500 kv. m sklypo Nr. 68, esančio Kauno rajono, Noreikiškių apylinkėje LŽŪA gyvenvietėje, sudarytą
Kauno rajono valdybos ir Danutės
Strazdienės;
17) pripažinti
negaliojančia 1995 m. balandžio 11 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį
Nr. RR-P52/95-1001 dėl 1500 kv. m sklypo Nr. 72, esančio Kauno rajono.
Noreikiškių apylinkėje LŽŪA gyvenvietėje, sudarytą Kauno rajono valdybos ir Vidos Marijos Rutkovienės;
18) Pripažinti negaliojančia 1995 m. balandžio 11
d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. RR-P52/95-1017 dėl 1500 kv. m sklypo Nr. 71, esančio Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje LŽŪA gyvenvietėje, sudarytą
Kauno rajono valdybos ir Vyčio Malecko;
19) pripažinti
negaliojančia 1995 m. balandžio 11 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr.
RR-P52/95-0892 dėl 1500 kv. m sklypo Nr. 86, esančio Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje LŽŪA gyvenvietėje, sudarytą
Kauno rajono valdybos ir Romualdo
Romo Špoko;
20) pripažinti
negaliojančia 1995 m. balandžio 11 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. RR-P52/95-0905 dėl 1500 kv. m sklypo Nr. 88,
esančio Kauno rajono Noreikiškių
apylinkėje LŽŪA gyvenvietėje, sudarytą Kauno rajono valdybos ir Arūno Stiklino;
21) pripažinti
negaliojančia 1995 m. balandžio 11 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr.
RR-P52/95-0911 dėl 1500 kv. m sklypo Nr. 85, esančio Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje LŽŪA gyvenvietėje, sudarytą
Kauno rajono valdybos ir Vidos
Čepulienės;
22) pripažinti
negaliojančia 1995 m. balandžio 11 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr.
RR-P52/95-0943 dėl 1500 kv. m sklypo Nr. 74, esančio Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje LŽŪA gyvenvietėje, sudarytą
Kauno rajono valdybos ir Roberto
Ragausko;
23) pripažinti
negaliojančia 1995 m. balandžio 11 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį
Nr. RR-P52/95-0948 dėl 1500 kv. m sklypo Nr. 74, esančio Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje LŽŪA gyvenvietėje, sudarytą
Kauno rajono valdybos ir Antano
Vadopalo;
24) pripažinti
negaliojančia 1995 m. gegužės 4 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.
Nr. RR-P52/95-0048 dėl 1500 kv. m sklypo Nr. 73, esančio Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje LŽŪA gyvenvietėje, sudarytą
Kauno rajono valdybos ir Violetos
Grigaliūnienės, pritaikius
restituciją.
Kauno rajono apylinkės teismas 2004 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį
patenkino visiškai. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2005 m. vasario 7 d. nutartimi iš dalies patenkino atsakovų Baltramiejaus Martišiaus, Nijolės Žilinskienės, Vidos Čepulienės, Onos
Vidos Baltušytės, Roberto Ragausko, Vidos
Marijos Rutkovienės, Valdimiro Ragelevičiaus,
Arūno Stikliūno, Danutės Strazdienės, Romualdo Romano Špoko, Violetos Grigaliūnienės, Vyčio Malecko apeliacinius
skundus - panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 4 d.
sprendimo dalį, kuria teismas, panaikinęs sandorius, taikė restituciją ir šią
bylos dalį grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismas,
pritaikęs restituciją, buvo įpareigojęs Kauno rajono savivaldybę grąžinti
atsakovams jų sumokėtas vienkartines išmokas, kurių panaudoti kaip atsiskaitymo
priemonę šiuo metu jau negalima, o tai, kolegijos nuomone, prieštarauja CK 1.5
straipsnyje įtvirtintiems principams. Teismas nurodė, kad tuo atveju, kai
restitucijos negalima taikyti natūra, ji turi būti atliekama pinigais, o
piniginis ekvivalentas turi būti apskaičiuojamas pagal kainas, galiojusias tuo
metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Apeliacinės
instancijos teismas grąžino pirmosios instancijos teismui bylą, kad pagal CK
1.80 straipsnį ir CK 6.145 straipsnį būtų apskaičiuotos grąžintinos žemės
sklypų pirkėjams pinigų sumos, kurias privalo apskaičiuoti ir pateikti teismui
šalis, pateikusi ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (CPK 177
straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2005 m. spalio 3 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno
apygardos teismo 2005 m. vasario 7 d. nutartį. Todėl liko neišnagrinėtas tik
restitucijos taikymo atsakovų atžvilgiu klausimas.
Ieškovas, atsakovai Lietuvos žemės ūkio
universitetas, Kauno rajono savivaldybė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė
teismo prašė taikyti restituciją pagal ieškovo poziciją, t.y. priteisti
atsakovams – fiziniams asmenims piniginį ekvivalentą pagal žemės sklypų kainą,
nurodytą pirkimo pardavimo sutartyse, atitinkamai perskaičiavus ją į litus.
Kauno apygardos teismas restituciją taikė pagal ieškovo
Kauno apskrities viršininko administracijos patikslintą ieškinį. Teismas 2008
m. kovo 6 d. sprendimu priteisė iš ieškovo Kauno apskrities viršininko
administracijos 2 380,56 Lt atsakovui Baltramiejui Martišiui, 2380,56 Lt
atsakovei Bronislavai Načajienei, ir Albinai Marei Marčiulionienei 29,70 Lt,
bei iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės po 29,70 Lt atsakovams Romualdui
Romanui Špokui, Albinai Marei Marčiulionienei, Linai Kvedarienei, Vidai Marijai
Rutkovienei, Danutei Strazdienei, Nijolei Žilinskienei, Valdimarui
Ragelevičiui, Robertui Ragauskui, Arūnui Stikliūnui, Vidai Čepulienei, Gailutei
Vadopalienei, Violetai Grigaliūnienei, Onai Vidai Baltušytei, Vyčiui Maleckui.
Teismas nurodė, kad teismas, konstatavęs sandorio negaliojimo faktą, turi
taikyti CK nuostatas bei taikyti restituciją – grąžinti šalims tai, ką jos yra
gavusios pagal sandorį (CK 1.80 str. 2 d.). Taikant restituciją turtas
grąžinamas natūra. Jeigu jo natūra grąžinti neįmanoma, turi būti grąžinta turto
vertė. Teismas taip pat nurodė, kad restitucija natūra atsakovų – fizinių
asmenų atžvilgiu - tikrąja to žodžio prasme šioje byloje nėra galima, nes yra
praėję nemažai laiko, per kurį pasikeitė civilinėje apyvartoje cirkuliuojanti
valiuta bei pakito jos nominalumas. Todėl restituciją taikė CK 6.146 str.
numatytu būdu, t.y. atsakovams, fiziniams asmenims, kurie panaikintų sandorių
pagrindu buvo įsigiję žemės sklypus, priteisė ekvivalentą pinigais. Teismo nuomone,
piniginį ekvivalentą reikia skaičiuoti vadovaujantis CK 6.147 str. 1 dalies, o
ne 6.147 str. 2 d. nuostatomis. Teismas nurodė, kad CK 6.147 str. 1 dalyje
nustatyta bendroji taisyklė, jog piniginis ekvivalentas skaičiuojamas remiantis
tomis kainomis, kurios galiojo, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti.
Šio straipsnio 2 dalis, kuria atsakovai grindžia savo prašymus dėl restitucijos
taikymo, yra specialioji norma, nustatanti išimtis iš pirmojoje dalyje
nustatytos taisyklės. Nurodyta norma reglamentuoja piniginio ekvivalento
apskaičiavimo taisykles, kai grąžintinas turtas yra sunaikintas arba jau
perleistas kitiems asmenims. Tuomet šis skaičiavimas galimas atsižvelgiant į
kainas pagal tris galimus laiko kriterijus, t.y. kainas: 1) galiojusias, gaunant
turtą, 2)galiojusias sunaikinant arba perleidžiant turtą, 3)galiojančias
taikant restituciją. Kuris variantas bus pasirinktas skaičiuojant piniginį
ekvivalentą, priklauso nuo to ar skolininkas yra sąžiningas. Teismas nurodė,
kad ginčo žemės sklypai privačion atsakovų nuosavybėn buvo įsigyti ne už
rinkos, o už nominalią kainą, kuri buvo akivaizdžiai žemesnė. Tuo metu sumokėtų
vienkartinių išmokų perkamoji galia ir pasireiškė atsakovų galimybe įsigyti
žemės sklypus už nominalią, o ne už rinkos kainą. Todėl teismas sprendė, jog
ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos pateiktas piniginio
ekvivalento apskaičiavimo metodas, paremtas žemės sklypų įkainojimo aktais, bei
pagrįstas norminiais aktais, reglamentavusiais nacionalinės valiutos keitimąsi,
yra teisingas ir atitinka restitucijos taikymo principą. Teismas atmetė
atsakovų argumentus, jog restitucija šioje byloje taikoma dėl vienos iš
sandorio šalių – valstybės kaltės, todėl piniginis ekvivalentas skaičiuotinas
vadovaujantis CK 6.147 straipsnio 2 dalies taisykles, atlyginant atsakovams
didžiausią turto vertę. Teismas pažymėjo, kad atsakovams grąžintinas
restitucijos pasėkoje turtas yra ne žemės sklypai, o už šiuos sklypus sumokėtos
piniginės lėšos ir turi būti atlyginama šių lėšų, o ne žemės sklypų vertė.
Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad valstybinė institucija pardavinėjo žemę,
kurios neturėjo teisės parduoti, nesudaro pagrindo valstybinio žemės sklypo
pirkėjo laikyti sąžiningu įgijėju vien dėl to, kad jis žemę pirko iš
valstybinės institucijos. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad atsakovai tinkamai
nesidomėjo pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą buvimu, o pasitikėjo
nepatikrinta informacija, jog kliūčių žemės sklypų įsigijimui nėra. Tokiu būdu
ir atsakovai patys prisiėmė riziką.
Apeliaciniu
skundu atsakovai Nijolė Žilinskienė, Robertas Ragauskas, Vida Marija
Rutkovienė, Valdimaras Ragelevičius, Arūnas Stikliūnas, Vida Čepulienė, Violeta
Grigaliūnienė, Baltramiejus Martišius ir Albina
Marė Marčiulionienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 6 d.
sprendimą ir priimti naują sprendimą – restituciją taikyti priteisiant
atsakovams piniginį ekvivalentą, lygų žemės sklypų rinkos kainai pagal
atkliktos teismo ekspertizės išvadas. Jie nurodo, kad:
1) Teismas nepagrįstai nusprendė taikyti ekvivalento
apskaičiavimui CK 6.147 straipsnio 1 dalį, o ne šio straipsnio 2 dalį. Nors
teismas konstatavo, kad turi būti nustatyta vienkartinių išmokų perkamoji galia,
jis nesiaiškino kokia turėtų būti jų dabartinė vertė ir nepagrįstai atmetė
atsakovų reikalavimą priteisti dabartinę sklypų vertę.
2) Teismas
turėjo taikyti CK 6.147 straipsnio 2 dalį ir CK 6.148 straipsnio 2 dalį, nes
tam yra visos faktinės aplinkybės ir teisinės prielaidos.
3) Teismas
nepagrįstai pažymėjo, kad analogiškai restitucijos klausimas buvo išspręstas
Panevėžio apygardos teismo 2002 m. birželio 28 d. sprendimu civilinėje byloje
Nr. 2A-1-2002, kuriuo buvo pripažinti negaliojančiais sandoriai dėl toje
pačioje vietoje esančių žemės sklypų pardavimo pagrindu kitiems asmenims. Minėtu
sprendimu vieniems asmenims buvo grąžinti sumokėti pinigai, o kitiems
vienkartinės išmokos, todėl šis sprendimas negali būti precedentu.Be to, toje
byloje atsakovai neprašė taikyti restitucijos pagal naujojo CK 6.147 straipsnio
2 dalį.
4) Nesutinka
su teismo išvada, kad šioje byloje restitucija taikoma ne tik dėl valstybės,
bet ir dėl atsakovų kaltės.
5) Atsakovu iš
kurio priteistos piniginės sumos turėtų būti nurodyta Lietuvos Respublika,
atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o ne Kauno apskrities viršininko
administracija ar Kauno rajono savivaldybė.
6) Nesutinka
su teismo sprendimu, kad grąžinus sumokėtas investiciniais čekiais sumas,
prilygintas litams santykiu 1:1, būtų atlyginta tų investicinių čekių vertė,
buvusi 1995 metais. Atsakovams turi būti sugrąžinta tokia pinigų suma, už kurią
jie dabar turėtų analogišką galimybę įsigyti tokį patį turtą. Todėl kadangi
šiuo metu teisės aktai nenumato galimybės lengvatinėmis sąlygomis įsigyti
valstybinio turto ir apeliantai jį gali įsigyti tik rinkos verte, jiems turėtų
būti priteisiam dabartinė žemės sklypų rinkos vertė.
Atsiliepimu į
apeliacinį skundą atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija prašo
apeliantų apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 6 d.
sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos
teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai pritaikė materialines teisės
normas ir teisingai išsprendė bylą.
Atsiliepimu į
apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos žemės ūkio universitetas prašo atmesti
apeliacinį skundą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Jis
nurodo, kad teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantai žemę įsigijo lengvatinėmis
sąlygomis pagal nominalią, o ne už tuometinę žemės sklypų rinkos kainą, todėl
priteisus atsakovams rinkos kainos vertę, jie nepagrįstai praturtėtų.
Atsiliepimu į
apeliacinį skundą LR Vyriausybės atstovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės
ūkio ministerijos prašo apeliantų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir
nurodo, kad nesutinka, jog atsakovams piniginis ekvivalentas turėtų būti
nustatomas pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalį, nes tai prieštarautų restitucijos
paskirčiai. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tokiais atvejais
visuomet grąžinama piniginė suma, nurodyta pirkimo – pardavimo sutartyse.
Vyriausybės atstovė taip pat nurodė, kad nesutinka su atsakovų teiginiu, jog
sumos turi būti priteistos iš Lietuvos valstybės, o ne iš Kauno apskrities
viršininko administracijos ir Kauno rajono savivaldybės.
Atsiliepimu į
apeliacinį skundą Kauno apskrities viršininko administracija prašo apeliantų
apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimą
palikti nepakeistą. Ieškovas nurodo, kad teismas tinkamai pritaikė restituciją
reglamentuojančias teisės normas, nes asmuo taikant restituciją negali gauti
nei mažiau negu prarado, nei daugiau negu mokėjo. Žemė buvo įsigyjama
lengvatinėmis sąlygomis, t.y. ne už rinkos kainą, todėl atsakovams negali būti
priteista dabartinė žemės sklypų rinkos vertė. Be to, atsakovai tinkamai
nesidomėjo pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimo buvimu.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Kaip jau buvo minėta, apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas ir priteisė nepagrįstai mažas pinigines sumas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 44 straipsnis numato, kad Civilinio kodekso šeštosios knygos X skyriaus normos dėl restitucijos taikomos ir sprendžiant ginčus, kilusius iš civilinių santykių, atsiradusių iki šio kodekso įsigaliojimo, jeigu restitucija taikoma įsigaliojus šiam kodeksui. Todėl ginčui taikytinos 2000 m. Civilinio kodekso nuostatos.
Restitucija yra civilinių teisių gynimo būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Civilinio kodekso 6.145 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu nuo sudarymo pradžios arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.
Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma, arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 str.). Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojusias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti.
Kaip jau minėta, apeliantai nurodė, kad teismas nepagrįstai taikė CK 6.147 straipsnio 1 dalies normas, o turėjo taikyti CK 6.147 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Teismas restituciją taiko atsižvelgdamas į jos taikymą reglamentuojančias teisės normas, ypač į CK 6.147 straipsnio 1 ir 2 dalis, nustatęs ir įvertinęs visas taikytinai restitucijai teisiškai reikšmingas aplinkybes. Viena iš tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje yra šalių sąžiningumas ar nesąžiningumas, kuris yra teisiškai reikšmingas nustatant restitucijos būdą (CK 6.147 str. 2 .).
Sąžiningu įgijėju yra laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Daiktą perleidžiantis asmuo gali neturėti teisės perleisti daikto, jeigu tai draudžia ar riboja imperatyviosios įstatymo nuostatos. Kiekvienas asmuo turi žinoti ir vykdyti įstatymus ir negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes valstybėje visi įstatymai yra skelbiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad jeigu administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti ir tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (reikalavimas pripažinti administracinį aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją tokiu atveju iš esmės reiškia niekinio sandorio pasekmių šalinimą pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį). Administracinio akto pagrindu civilines teises ar pareigas įgyjantis asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu ne tik dėl to, kad atliko kaltus ar priešingus teisei veiksmus. Asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006).
Žemės reformos metu ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese informacija apie pretendentus atkurti nuosavybės teises į žemę buvo kaupiama agrarinės reformos tarnybose, vėliau – žemėtvarkos skyriuose. Asmuo, ketinantis įsigyti nuosavybėn jo naudojamą asmeniniams poreikiams išskirtą žemės sklypą, privalėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai bei žinoti ir vykdyti įstatymų reikalavimus. Jam tenka pareiga įsitikinti, kad pagal įstatymą nėra kliūčių valstybinės žemės sklypui pirkti, t. y. kad į sklypą nėra pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teises natūra. Ta aplinkybė, kad valstybinė institucija pardavinėjo žemę, kurios neturėjo teisės parduoti, nesudaro pagrindo valstybinio žemės sklypo pirkėjo laikyti sąžiningu įgijėju vien dėl to, kad jis žemę pirko iš valstybinės institucijos. Jeigu valstybinėse institucijose iš tikrųjų buvo pretendentų pareiškimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, o perkantis valstybinę žemę asmuo šios aplinkybės nesiaiškino ir žemės sklypą nupirko, tai jis negali būti traktuojamas sąžiningu įgijėju pagal CK 4.96 straipsnį.
Teisėjų
kolegijos nuomone, asmenys, pirkimo–pardavimo sutartimi įgiję nuosavybės teisę
į valstybinės žemės sklypą, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises
natūra, teismui pripažinus sandorio neatitikimą imperatyviosioms įstatymo
nuostatoms, traktuojami nesąžiningais įgijėjais, jeigu neįrodo, kad valstybinės
institucijos buvo suklaidinti nuslepiant informaciją apie pretendentus. Kartu
tai nereiškia, kad jų teisės yra neginamos, nes dėl informacijos neteikimo ar
klaidinimo – neteisėtų veiksmų – padaryti nuostoliai gali būti atlyginami.
Kadangi apeliantai
nebuvo sąžiningi, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo taikyti CK 6.147
straipsnio 2 dalies nuostatų, o piniginį ekvivalentą reikia skaičiuoti pagal CK
6.147 straipsnio 1 dalį.
CK 6.147 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas,
galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti.
Nagrinėjamu atveju žemė privačių gyvenamųjų namų statybai buvo įgyjama
lengvatinėmis, o ne rinkos kainomis. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad
asmenims, siekiantiems įsigyti žemės sklypus privačion nuosavybėn, tenka
pareiga įsitikinti, kad pagal įstatymą
nėra kliūčių žemės sklypams pirkti, ar į perkamus sklypus nėra pretendentų
siekiančių atkurti nuosavybės teises natūra (nagrinėjamo ginčo atveju).
Nepakankamas pirkėjų atidumas taip pat lėmė neteisėto sandorio dėl žemės sklypo
sudarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. birželio 22 d. nutartis,
priimta byloje Nr. 3K-3-294/2007).
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentu, jog pirmosios instancijos teismas jiems iš Kauno apskrities viršininko administracijos ir Kauno rajono savivaldybės turėjo priteisti dabartinę neparduotų žemės sklypų vertę. Kolegija pažymi, jog vadovaujantis CK 6.147 straipsniu taikant restituciją piniginis ekvivalentas skaičiuojamas taikant kainas, kurios galiojo, kai skolininkas gavo tai, ką atliekant restituciją privalo grąžinti. Todėl apeliantams priteistina suma turi būti skaičiuojama pagal žemės pirkimo metu, t.y. 1995 metais, galiojusias žemės kainas.
Iš bylos
medžiagos matyti, kad Baltramiejus Martišius 1995 m. birželio 13 d. Žemės
sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi už žemės sklypą, kurio nominali vertė buvo
2976 Lt, sumokėjo 51 Lt 59 ct investiciniais čekiais (t. 1, b.l. 52-53). Albina
Marė Marčiulionienė 1995 m. liepos 5 d. Žemės sklypo pirkimo – pardavimo
sutartimi už žemės sklypą, kurio nominali vertė buvo 2976 Lt, sumokėjo 29 Lt 70
ct investiciniais čekiais (t. 1, b.l. 61). Nijolė Žilinskienė 1995 m.
balandžio 11 d. Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi už žemės sklypą,
kurio nominali vertė buvo 2976 Lt, sumokėjo 29 Lt 70 ct investiciniais čekiais
(t. 1, b.l. 162-163). Valdimaras Ragelevičius 1995 m. balandžio 11 d. Žemės
sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi už žemės sklypą, kurio nominali vertė buvo
2976 Lt, sumokėjo 29 Lt 70 ct investiciniais čekiais (t. 2, b.l. 5). Vida
Marija Rutkovienė 1995 m. balandžio 11 d. Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi
už žemės sklypą, kurio nominali vertė buvo 2976 Lt, sumokėjo 29 Lt 70 ct
investiciniais čekiais (t. 2, b.l. 20). Arūnas Stikliūnas 1995 m. balandžio 11
d. Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi už žemės sklypą, kurio nominali
vertė buvo 2976 Lt, sumokėjo 29 Lt 70 ct investiciniais čekiais (t. 1, b.l.
44). Vida Čepulienė 1995 m. balandžio 11. Žemės sklypo pirkimo – pardavimo
sutartimi už žemės sklypą, kurio nominali vertė buvo 2976 Lt, sumokėjo 29 Lt 70
ct investiciniais čekiais (t. 2, b.l. 52). Robertas Ragauskas 1995 m. balandžio
11. Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi už žemės sklypą, kurio nominali
vertė buvo 2976 Lt, sumokėjo 29 Lt 70 ct investiciniais čekiais (t. 2, b.l.
601). Violeta Grigaliūnienė 1995 m. balandžio 11. Žemės sklypo pirkimo –
pardavimo sutartimi už žemės sklypą, kurio nominali vertė buvo 2976 Lt,
sumokėjo 29 Lt 70 ct investiciniais čekiais (t. 2, b.l. 75).
Kadangi šiuo
metu investiciniais čekiais atsiskaitymai negalimi, todėl restitucija turi būti
atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 str.). Kaip jau
minėta, pagal CK 6.147 straipsnio 1 dalį piniginis ekvivalentas
apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo
tai, ką jis privalo grąžinti, t.y. iš esmės turi būti teisingai atlyginama -
grąžinama tokia pinigų suma, kokią asmuo yra išleidęs. Kadangi restitucijos
tikslas atstatyti šalis į ankstesnę padėtį, todėl nė viena restitucijos šalis
negali gauti turto daugiau nei jo turėjo.
Iš bylos
medžiagos matyti, kad apeliantai prašydami taikyti restituciją, priteisiant
dabartinę žemės sklypų vertę, iš esmės prašo atlyginti patirtą žalą. Restitucija
nėra žalos atlyginimas. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama,
kad restitucija (lot. restitutio – grąžinimas į ankstesnę padėtį) yra civilinės
teisės gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką jį perdavė kitai šaliai, o
iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką jį perdavusi kitai šaliai.
Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į status quo (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia,
kad pripažinus sandorį negaliojančiu kiekviena iš sandorio šalių privalo
grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Taip yra
sugrįžtama į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Todėl apeliantams
restitucijos būdu gali būti priteista tik žemės sklypų pirkimo metu sumokėtų
investicinių čekių vertė sandorio metu.
Investiciniai
čekiai buvo kaip atsiskaitymo priemonė tik riboto naudojimo. Kadangi nėra
nustatyto investicinių čekių ir pinigų ekvivalento, kolegijos nuomone, investicinių
čekių vertė gali būti nustatyta pagal tuo metu buvusią investicinių čekių
perkamąją galią. Remdamasi aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą,
kad tuometinę investicinių čekių vertę atspindi už juos pirktos žemės nominali
vertė, todėl apeliantams priteistina iš Kauno apskrities viršininko
administracijos ir Kauno rajono savivaldybės jų žemės sklypo pirkimo sutartyse
nurodyta žemės sklypų nominali vertė.
Be to,
nepagrįstas atsakovų argumentas, jog restitucija turėtų būti taikoma
priteisiant pinigines lėšas iš valstybės, o ne iš Kauno apskrities viršininko
administracijos ir Kauno rajono savivaldybės. Nagrinėjamu atveju restitucijos
klausimas kilęs iš sutartinių santykių, kurių viena šalis buvo Kauno apskrities
viršininko administracija arba Kauno rajono savivaldybė, todėl šios
institucijos pasirašę sutartį ir gavę atsakovų pinigines lėšas, privalo jas
grąžinti.
Iš dalies
patenkinus atsakovų apeliacinį skundą jiems priteistina dalis atstovavimo
išlaidų.
Remiantis
aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios
instancijos teismas teisingai taikė materialines teisės normas, tačiau
neteisingai taikė investicinių čekių piniginį ekvivalentą, todėl pirmosios
instancijos teismo sprendimas iš dalies keistinas.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3
punktu,
n u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimą
iš dalies pakeisti:
Restitucijos
taikymo pagrindu priteistas iš atsakovo Kauno rajono
savivaldybės sumas Nijolei Žilinskienei, Robertui Ragauskui, Vidai Marijai
Rutkovskienei, Valdimarui Ragelevičiui, Arūnui Stikliūnui, Vidai Čepulienei,
Violetai Grigaliūninei padidinti iki 2976 Lt.
Restitucijos
taikymo pagrindu priteistas iš ieškovo Kauno apskrities viršininko
administracijos sumas atsakovams Baltramiejui Martišiui ir Albinai Marei
Marčiulionienei padidinti iki 2976 Lt.
Priteisti
iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės atsakovams Vidai Marijai Rutkovskienei
100 Lt, Robertui Ragauskui 400 Lt, Nijolei Žilinskienei 100 Lt, Vidai
Čepulienei 100 Lt, Valdimarui Ragelevičiui 100 Lt, Arūnui Stikliūnui 100 Lt ir
Violetai Grigaliūninei 100 Lt išlaidų advokato
pagalbai apmokėti.
Likusią Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai
Virginija Čekanauskaitė
Marytė Mitkuvienė
Donatas Šernas